Teko pažinoti ne vieną aktorių. Bet tik du artistus mačiau gyvenimo scenoje iš labai arti, bendravau su jais ne vieną dešimtmetį. Vyriausioji mano sesuo Sigita ištekėjo už Laimono Noreikos 1953-aisiais, o praėjus penkiolikai metų Juozas Budraitis vedė mano jauniausiąją seserį Vitą. Taip į Paleckių šeimą, kurioje vyravo humanitarai – žurnalistai, mokytojai, istorikai – atėjo kino ir teatro pasaulio žmonės. Tradiciją tęsia ir jų vaikai. Rūta Noreikaitė (Oginskaitė) – teatro, kino kritikė, parašiusi arti tuzino populiarių knygų apie meno žmones. O Martynas Budraitis – aktorius ir vadybininkas, Nacionalinio dramos teatro direktorius.

Dažnai pagalvodavau, kiek daug abu aktoriai – Laimonas ir Juozas – turi panašumų. Ir nemažiau, ko gero, skirtumų. Taip, abu pasiekė aukštumų ir pripažinimo. Laimonas Noreika daugiau teatre, Juozas Budraitis – kine. Abu stiprios asmenybės su skirtingais pomėgiais, virtusiais beveik profesionalia veikla. Laimonas išgarsėjo kaip ypatingo braižo skaitovas; su dideliu išmanymu kolekcionavo Lietuvos tapytojų kūrinius; jo dienoraščiai ir užrašai virto trimis vertingomis knygomis apie aktorystę, poeziją, meną, apie žmones, kuriuos jis pažinojo ir mylėjo. Juozas sukaupė didžiulę puikių knygų kolekciją, o aistra fotografuoti atvedė jo darbus į parodų sales ir pelnė fotomenininkų pagarbą.

Laimono Noreikos artistiškumas liejosi ir scenoje, ir gyvenime. Apdairiai rinkosi draugus, bičiuliavosi su įžymybėmis, be didelių pastangų vyravo įvairiausiose triukšmingose kompanijose. Juozas Budraitis kitoks. Nežinodamas jo profesijos nepasakysi, kad tai aktorius – santūrus, kiek užsisklendęs, nelinkęs per daug pasakoti apie save ir dominuoti pokalbiuose. Geriau besijaučiantis vienas, nuošaly, neieškantis kompanijų, nemėgstantis balių ir baliukų. Bet vėlgi panašumas – abu nelinkę kilnoti stikliuko.

Kad Juozas – tikras aktorius ne pagal išsilavinimą, o pagal pašaukimą, suvokiau pamatęs garsųjį „Niekas nenorėjo mirti“. Gerokai vyresnių už jį garsių aktorių profesionalų būryje dar tik kremtantis teisės mokslus studentas, vaidinęs tik universiteto teatre, visai nepasimetė, neatrodė naujokas.

Daugybę kartų, negailėdamas šiltų žodžių, Juozas man pasakojo apie savo mokytoją, įžvelgusį kukliame studenčioke aktorių. Ir ne bet kokį, o „savo“ – iškiliausias mūsų režisierius kvietė jį į beveik visus savo filmus. Visad jaučiau tą didelę Juozo pagarbą Vytautui Žalakevičiui – menininkui ir žmogui.

1967 metais kartu su žmona Laima nuvažiavome į Kalininą (dabar Tverė), kur Juozas filmavosi viename iš daugelio filmų – pasiūlymai tarsi lavina užgriuvo jį po „Niekas nenorėjo mirti“ triumfo. Kuklus viešbučio kambariukas, ant palangės bandelė su kefyru. O šalia vandeningoji Volgos upė. Aukštupy dar nelabai plati – kaip mūsų Nemunas. Nusimečiau drabužius, kviečiau ir Juozą perplaukti tą legendinę upę, bet jis: aš jau geriau valtele. Valties nesimatė. Tad teko pasižvalgyti kitame krante Volgos vienam.

Po metų Juozui atiteko pagrindinė rolė čekų filme „Lanfiero kolonija“ pagal romantiškąją A. Grino apysaką. Juozas tuomet pramoko čekiškai, daug pasakojo apie svajingąją Prahą, apie draugystę su čekų aktoriais, kurie entuziastingai įsijungė į „Prahos pavasario“ mitingus, sveikino vis labiau laisvėjančią spaudą.

O po kurio laiko su Juozu susitikome Maskvoje – tuoj po TSRS ir kitų Varšuvos pakto šalių invazijos į Čekoslovakiją, panūdusią kurti „socializmą su žmogišku veidu“. Tvyrojo slogios nuotaikos. Svajingoji Praha virto ašarojančia. Tą nelemtą rugpjūčio 21-ąją, pasakojo Juozas, filmavimo komanda pasitiko 2 kilometrų aukštyje, rūsčiuose Abchazijos kalnynuose, prie ežero. Maistą, gėrimus – ir romo butelaičius, kad nesušaltų – jiems pristatydavo malūnsparniai, viską nuleisdavo virve. Kaip ir kasryt Juozas įjungė savo tranzistorinį radijuką. Išgirdo žinią apie įsiveržimą ir paknopstom nubėgo pranešti draugams. Apstulbę čekai sustabdė filmavimą. Visi susispietė apie Juozo „Spidola“ – klausosi, verkia ir… geria. Su rusais ir anksčiau jokių ryšių neturėję, o dabar… Užtat dar draugiškesni tapo Juozui – juk „likimo broliai“.

Mačiau „Lanfiero koloniją“ 1969-jų vasarą – „pagavo“, net šiurpuliukai bėgo kūnu. Filmas išliko atminty kaip „grynas“ (ne todėl, kad pagal Grino apysaką) – be štampų ir klišių, stiprus. Lyg reljefinėje nuotraukoje ir dabar matau tą vaizdą, kai Hornas/Juozas it niūrus kaubojus ant eikliai šuoliuojančio žirgo akmeninėje dykumoje skuba į tariamą laimę… į pražūtį.

1968-jų gruodžio pabaiga. Įvykiai krypsta į Vitos, tik chemijos studijas baigusios, ir Juozo vedybas. 27 dieną abu žygiuoja į Metrikacijos biurą Komjaunimo (dabar Pylimo) ir Palangos gatvių kampe. Kitą dieną, šeštadienį, ten pat jiems įteikiamas sutuoktuvių liudijimas. O vakare Čiurlionio 16 baliukas, jaunoji susijaudinusi, dygli. Susirinko pulkelis Vitos draugių, kurios gražiai bendrauja iki šiol. Ir keletas Juozo draugų – irgi, kaip vėlesni įvykiai parodė, visam gyvenimui. Vynas nesiliejo upeliais, lašelis „Cuikos“, bet linksmo jaunatviško šėlsmo buvo daug. Juozas, kaip visad, santūrus, gal kiek susikaustęs šelmiškų Vitos draugių apsuptyje, noriai atsiliepia šaukiamas žaisminga „Babetino“ pravarde („Babeta eina į karą“ – šis filmas su nepakartojama B.B. – Bridžit Bardo – neseniai praūžė ekranuose). O pati jaunoji jau smagiai nusiteikusi, žaismingai artistiška. Kitą rytą, sekmadienį, labai anksti, jaunavedžiai išvyko į povestuvinę kelionę, į Maskvą. Į oro uostą juos vežė tamsiai mėlynas talpus milicijos automobilis –„voronokas“. Vienas iš jaunosios bičiulių „suorganizavo“ jiems tokią neįprastą transporto priemonę. Toji išvyka galėtų būti įrašyta į povestuvinių kelionių trumpumo rekordų knygą. Jau pirmadienį jaunavedžiai sėdo į traukinį ir nudundėjo atgal į Vilnių.

Prisimenu, kaip po pusmečio su savo vyresniuoju sūnumi dvejų metukų Rimvydu lankėme svainį Pirmoje tarybinėje ligoninėje, tais laikais įsikūrusioje prie Jokūbo bažnyčios. Didžiulė palata, bent dvidešimt lovų, o Juozas guli kampe, kur mažiau skersvėjų ir šypsosi nedrąsiai. Visa koja ir aukščiau sugipsuota. Mano Rimvydas įsistebeilijo į dar nelabai pažįstamą dėdę ir tyliai šnibžda: „Negazus, bada“. Ir aš nebūčiau iš karto pažinęs Juozo – ne veltui palatos draugai jį, kaip sužinojau, Puškinu praminė. Užsiauginęs vešlią juodą barzdą besifilmuodamas estų filme „Paskutinė relikvija“. Ten ir nutiko nelaimė. Vėl žirgas, vėl pasiutiški šuoliavimai. Sužvangėjo viduramžiški šarvai, arklys pasibaidė ir nuo skardžio kartu su raiteliu nugarmėjo. Skilo dubens kaulas, pasakojo Juozas, pažeistas stuburas, lūžo koja. Filmavimo darbai sustojo, estams, ko gero, teks ieškoti kito aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui. Apsidžiaugiau, kai ligonis prisiminė ir linksmesnį epizodą (vadinasi, jau sveiksta) iš ligoninės gyvenimo:

-Ryte aplanko palatą gydantis chirurgas Alfonsas Dirsė – stotingas, solidus, dar neseniai ministro kėdėje sėdėjęs. Apžiūri, kaip tie mano skauduliai atrodo. Ir staiga atidaro spintelės prie mano lovos dureles: „O kur konjakas?“ – ir žygiuoja toliau. Tą pačią dieną duodu Vitai signalą – reikia konjako! Ji pristato butelaitį. Kitą rytą, kai vėl vizituoja gydytojas, pasididžiuodamas atveriu spintelės dureles: „Štai, daktare, vaišinkitės“. Kai šoks chirurgas, galingu balsu laidydamas žaibus ir perkūnijas: „Tu ką, kyšį įbrukti nori?! Aiškiai sakiau – pats gali 50 gramų išlenkti, kad kaulai tvirčiau suaugtų“. Kitą dieną jau nepyko, konjaką pamiršęs. Nelabai buvau linkęs jo patarimu naudotis, bet visa palata smarkiai spaudė: „Nado slušatsa doktora, Puškin“ (reikia daktaro klausyti, Puškinai) ir, žinoma, į talką siūlėsi. Teko atkimšti buteliuką – užteko visiems vaikščiojantiems ligoniams.

O tas čekų filmas „Lanfiero kolonija“, kur be traumų ant žirgo šuoliavo, Juozui galėjo tapti kelialapiu į platų pasaulį ir pripažinimą, jeigu ne anie laikai. Su visom smulkmenom Juozas vėliau prisiminė, kaip vėlų vakarą antrajame Čiurlionio 16 namo aukšte, koridoriuke pasigirdo ilgas tarpmiestinio, tarpvalstybinio telefono skambutis. Prašė pakviesti Juozą Budraitį. Ir kas prašė – pasirodo, pats Antonionis! Kalbėjo jis angliškai, bet namie nelabai kas atsirado, kas galėtų tiksliau pavertėjauti. Tad pokalbis buvo nerišlus. Bet Juozas suprato, kad didysis Antonionis kviečia jį filmuotis. Vėliau pasitvirtino, kad taip ir buvo. Italų režisierius pamatė „Lanfiero koloniją“ ir užsidegė – tas barzdotas vyrukas, pagrindinio vaidmens atlikėjas, labiausiai tiktų jo naujam filmui.

– Įsivaizduoji, – karštai tuomet bėrė žodžius Juozas, – tiesiogiai paskambino Antonionis! Tai juk figūra, prilygstanti Pikasui dailėje…

Pamenu, Juozas ypač ragino mane pažiūrėti itin mažo biudžeto telefilmą „Visa tiesa apie Kolumbą“. Tik kartą parodytas per Lietuvos televiziją tuoj buvo nukištas į archyvus – pasigesta „ideologinės brandos“, juk dramatiškas siužetas sutelktas į bendražmogiškas vertybes. Nedidelėje kino studijos salikėje žiūrėjau tą filmą vienas ir išties nenusivyliau. Pagauta tolimos Pietų Amerikos šalies atmosfera: nykuma ir neviltis, pasipriešinimas ir prisitaikymas, juodai-balti kontrastai ankštose kalėjimo celėse, amžinos gėrio ir blogio problemos. Gerai pažįstami lietuvių aktorių veidai, Žalakevičiaus stebuklingąja lazdele mostelėjus, virto pietietiškais, saulės nugairintais. Juozas, gyvenime toks ramus, netgi flegmatiškas, čia kunkuliavo vidiniu temperamentu. Kurtas kukliame Lietuvos kino studijos paviljone „Kolumbas“ tapo prologu kitam Vytauto Žalakevičiaus „egzotiškam“ filmui „Tas saldus žodis – laisvė“. Tiesa, jis buvo filmuotas ir Kryme, ir Čilėje, bet ir vėl pietiečius iš Pietų Amerikos vaidino lietuviai.

Jaunystėje Juozas gal ir praleido progą įsitvirtinti teatre – juk jį kvietė Juozas Miltinis. Ir vis dėl to, kad ir be jokio teatrinio pasiruošimo, pasikliaudamas tuo, ką išmoko akistatoje su kino kameromis, Juozas surizikavo pasirodyti Kauno dramos teatre. Negyvenau tuo metu Lietuvoje, tik girdėjau gerus atsiliepimus apie „Statytoją Solnesą“ ir kitus spektaklius, kur jis vaidino. Bet gerai prisimenu Juozo Budraičio Leniną Jono Vaitkaus statytame spektaklyje „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“. Revoliucijos vadas – sergantis, paralyžiuotas, prikaustytas prie kėdės, falcetu beriantis lozungus ir nurodymus, kaip nugalėti – tai buvo labai neįprasta. Žinoma, tai nebuvo karikatūra – tokios tada negalėjo būti. Bet vis dėlto kitoks žvilgsnis į žmogų, kuris tuomet daugiau asocijavosi su statula Lenino aikštėje Vilniuje.

Visad pavydėjau Juozui ypatingos „uoslės“ vertingoms knygoms. Jis sukaupė didžiulę biblioteką pačių įvairiausių knygų – puiki grožinė literatūra, knygos apie meną, kiną, teatrą, dailę, albumai. Įtariu, kad jis buvo – ir yra – pažįstamas su visų geriausių knygynų ir antikvariatų pardavėjais visuose miestuose, kuriuose jis gyveno. Uolia „knygininke“ tapo Vita, o ir Martynas su Justina, užaugę tarp knygų, užpildančių visas įmanomas namų kerteles.

14 metų Lietuvos ambasadoje Maskvoje – tai šimtai kultūrinių, literatūrinių tiltų tarp Lietuvos ir Rusijos, tarp miestų, meno kolektyvų, dailininkų, rašytojų. Sakoma, kad pirmą gyvenimo pusę reikia dirbti, kad sukurtum gerą vardą, o antroje pusėje tas vardas jau dirba tau. Juozas išties, kartu su Donatu Banioniu, Regimantu Adomaičiu – trys karžygiai – susikūrė sau gerą vardą, platų žinomumą visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Ir panaudojo jį Rusijoje tam, kad pristatytų Lietuvą, jos žmones ir kultūrą. Juozas karštai pasakodavo – tai buvo jam svarbu, tai buvo jo naujas gyvenimas, jo naujoji kūryba – apie išvykas į Rusijos gubernijas, miestus ir miestelius, naujas pažintis. Budraičio pavardė atverdavo vartus susitikimams su įtakingais politikais, kultūros žmonėmis, verslininkais, atsirasdavo puikių projektų ir lėšų jiems įgyvendinti. Senajam Lietuvos ambasados pastatui Maskvoje Povarskaja gatvėje suteiktas „Baltrušaičio namų“ vardas. Bet dažnas tų namų svečias pavadindavo juos dar ir kitaip – „Budraičio namais“. Ne tam, kad pastūmėtų į šalį garsųjį poetą ir diplomatą, o tiesiog pripažindamas jo tradicijų tęsėją, aktorių ir diplomatą. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek koncertų, parodų, mokslinių konferencijų ir simpoziumų tuose namuose surengta, kiek knygų, reprezentuojančių lietuvių literatūrą, išleista ambasados pastangomis ir tenai pristatyta.

Ir baigęs savo ilgą kadenciją Maskvoje Juozas Budraitis tarsi tęsė kultūros atašė darbą, kai kalbėdavo per Lietuvos ir Rusijos radiją, televiziją, duodavo interviu spaudai apie kultūrinių ryšių, žmogiško bendravimo svarbą net ir sunkiais momentais. Nekonjunktūriškai, drąsiai jis taria žodį ir apie mūsų šalies situaciją, santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Daug kas įsidėmėjo jo frazę: be kultūros politika negali būti veiksni.

Juozas Budraitis lankėsi daugelyje šalių, bet ypatinga jo meilė skirta Japonijai. Ta šalis, manyčiau, jį sužavėjo savo filosofija, meditacijos papročiais, miniatiūriniais namukais, butukais ir didelės kultūros žmonėmis. Ypač paveldo išsaugojimo, jaunimo ugdymo kultūra, kai per kartų estafetę, per ypatingą dėmesį vaikų auklėjimui perduodama pagarba tėvams, senoliams. Po kelionės į Japoniją Juozas įtaigiai mokė savąjį Martyną, o kartu ir jo pusbrolius, mano berniukus, medituoti: sutelkę visą dėmesį žvelkite į vieną tašką, žvelkite ilgai, kol pajusite malonų atsipalaidavimą.

Be abejo, Juozas turi ir savų silpnybių. Kadaise dramblotas seras Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: „No sports!” – jokių sportų! Toks požiūris jaunystėje buvo priimtinas ir lieknam, išlakiam Juozui Budraičiui. Tik dabar, atsiliepdamas į nuolatinius Vitos raginimus ir gydytojų rekomendacijas, jau kiek pasunkėjęs Juozas išsiruošia ilgesniems pasivaikščiojimams. Bet šiaip žingsniuoti ir žioplinėti jam nuobodu. Juozas visada draugėn pasiima ir fotoaparatą ir mato tai, ką eilinis praeivis nesugeba įžiūrėti. Neseniai parodoje gėrėjausi jo fotografuotais aptrupėjusių Vilniaus namų fasadų, griūvančių sienų vaizdais. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, o Juozui pažvelgus ir nufotografavus – gražu. O kiek tokių vaizdų, detalių, pagautų gamtoje. Ir, žinoma, labiausiai jam rūpi žmogus – jo veidas, akys, raukšlės, bruožai, povyza. Tas skvarbus žvilgsnis, jau nuo jaunystės kurti kolegų aktorių ir kitų kino žmonių portretai leidžia Juozui tvirtai jaustis fotomenininkų gretose.

Ir tuose fotopasivaikščiojimuose Vita vėl – jo pagalbininkė ir konsultantė. Tiesa, ji žingsniuoja žymiai sparčiau ir dažniausiai palieka Juozą parpėdinti namo vieną. Bet apskritai po beveik 50 bendro gyvenimo metų jie, sakyčiau, supanašėjo – mano sesė labai artistiškai moka pavaidinti, ką nors pavaizduoti, o svainis persisėmė žmonos energija, entuziazmu.

„Paskutinė Krepo juosta“ Oskaro Koršunovo teatre, kuklioje nedidukėje salėje, spėčiau, ypač sujaudino mūsų amžiaus žiūrovus. O gal kai kam ir iš jaunimo S. Beketo žodžiai, tarti Juozo lūpomis, pataikė į širdį, stumtelėjo pamąstyti apie, atrodytų, bekraštį gyvenimą? Neįsivaizduoju kito aktoriaus tame vaidmenyje.  Sukasi, painiojasi magnetofono juostos, atgaminančios kimų balsą, prieš akis prabėga gyvenimas, toks trumpas artėjant jo pabaigai, mirguliuoja mylėti veidai, vaidenasi balsai…

Gerai, kad į senatvę Juozas tapo šnekesnis, prisimena daugybę epizodų ne tik iš kūrybinio gyvenimo, vadovavimo Teatro sąjungai, darbo Maskvoje, bet ir iš vaikystės romantiškoje Švėkšnoje, jaunystės Klaipėdoje, Vilniuje. Kartu su Margarita Matulyte jie sėdo ir parengė solidžią, storą knygą. Sumanyta kaip Juozo „aktoriškų“ fotografijų albumas ji apaugo bendraautorių pokalbiais apie filmus, senomis recenzijomis, laiškais, dokumentais. Vėlgi buvo malonu to didelio darbo eigoje išgirsti iš Juozo gražius žodžius apie talentingąją, rūpestingąją, darbščiąją bendraautorę.

Tad nekantraudamas laukiu pasirodant albumo-knygos apie visai neaktorišką aktorių.

2015 m. spalis

P.S. Nuodugniai perskaičiau J. Budraičio ir M. Matulytės knygą „Mano kinas“. Nenusivyliau. Gal ir dėl to, kad domiuosi istorija, mėgstu tikrus, nemeluotus jos atspindžius – toje knygoje daug autentikos ir nuoširdumo.

2016 m. sausis

Tekstas, patalpintas Lietuvos nacionalinės bibliotekos virtualioje parodoje „Juozas Budraitis. Kinas buvo mano mokykla”.  

http://parodos.lnb.lt/exhibits/show/juozas-budraitis

 Jos metu buvo pasirašytas ir paskelbtas Gotlando komunikatas. Šiame trumpame dokumente pirmą kartą įvairių politinių jėgų atstovai – ir Lietuvos, ir emigracijos – vieningai pareiškė nuomonę dėl pasaulio lietuvių ryžto siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Gotlando komunikatas paskelbtas rugpjūčio 6 dieną – likus septyniems mėnesiams ir penkioms dienoms iki Kovo 11-osios. Tai buvo metas, kai neįmanoma virto įmanoma, kai viltys vis labiau tvirtėjo, pildėsi. Nuo tų dienų praėjo ketvirtis amžiaus.

Pateikiu Gotlande pagal žurnalistinį įprotį paskubomis darytus užrašus, kuriuos papildžiau po kelių savaičių, tik sugrįžęs į Lietuvą. Jie, tikiuosi, atspindi 36-osios Europos lietuvių studijų savaitės diskusijas, dalyvių nuotaikas, bendrą atmosferą, kuri renginio pabaigoje tapo giedresnė ir optimistiškesnė negu pradžioje. Užrašytus studijos savaitės pranešimus ir diskusijų pasisakymus šiai publikacijai trumpinau, palikdamas esmingiausius, aktualiausius momentus. Pokalbių užrašai, pastabos pateikti taip, kaip buvo užfiksuoti. Aiškumo dėlei prie visų pavardžių pridėjau inicialus. Pateikiami ir pagrindiniai to meto – 1989 m. vasaros – duomenys apie tekstuose minimus asmenis.

Po to, kai „Pravda“, „Sovetskaja Rosija“ ir kiti Maskvos laikraščiai užsipuolė Gotlando komunikatą ir jį pasirašiusiuosius, gavau nemaža laiškų. Iš įvairių tuometinės TSRS miestų rašiusieji daugiausia smerkė, piktinosi. Kitaip iš Lietuvos. Štai Šiaulių politinio konsultacinis komiteto nariai rašė: „Pritariame lietuvių politinių jėgų konsolidacijai ir LKP CK pažangiosioms jėgoms“. Panašią nuomonę reiškė ir Kauno centrinės mokslinio tyrimo laboratorijos prie KMI darbuotojai, Lietuvos knygos draugijos Palangos organizacijos taryba, Vilniaus 9-osios poliklinikos darbuotojai, „Zarasų krašto“ laikraščio atviras partinės organizacijos susirinkimas, Kauno neurochirurginės klinikos darbuotojai…

Profesoriui Česlovui Kudabai ir man dalyvavimas Europos lietuvių studijų savaitėje buvo pirmoji pažintis su vadinamąja „reakcinga emigracija“, kuri Gotlande atsiskleidė mums kaip tolerantiška, intelektuali ir palaipsniui vis labiau draugiška. Po to organizatorių kvietimu man teko dalyvauti dar trejose kasmetinėse ELSS, sutvirtinti senas pažintis ir įsigyti naujų.

Ir dar asmeniška gaidelė. Vytautas Svilas[1] – politinis kalinys, 11 metų praleidęs Vorkutos lageriuose, kurio tėvas buvo sušaudytas karo metu Maskvoje, – pirmąją diskusijų dieną metė sunkius kaltinimus profesoriui Č. Kudabai. O antrąją – man. Tačiau savaitės pabaigoje su juo ir jo bičiuliais kalbėjomės gan draugiškai. O susitikus po metų, 37-ojoje ELSS Šveicarijoje, nepasitikėjimo ledai jau visai aptirpo. Ir Č. Kudaba, ir aš draugiškai bendravome su V. Svilu dar keletą metų, man teko svečiuotis jo namuose Vokietijoje, Darmštate. Abu su profesoriumi dalyvavome mišiose Vilniaus arkikatedroje, kurias V. Svilui mirus aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Tai sužinojęs kunigas Jonas Juraitis,[2] irgi „gotlandietis“, po to daug metų profesoriavęs Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose, pasakė: jeigu velionis ir turėjo nuodėmių, tai jos turėtų būti atleistos, nes jis sugebėjo susitaikyti su tais, kuriuos laikė priešais.

1989 m. liepos 27 d., ketvirtadienis, Vilnius–Palanga–Klaipėda–Baltijos jūra. Ryte į darbą. 11 val. Kultūros fonde – ilgai laukėm Vytauto Landsbergio. Su juo dar užvažiavom į Sąjūdžio būstinę (padėkojom mergaitėms, perdavusioms man kvietimo į Stokholmą telefaksą, kurį atsiuntė Edvardas Varnauskas[3]). Po to į Žvėryną, kur V. L. užėjo į savo namus. Iš Vilniaus į Klaipėdą važiavome mano tarnybine mašina, V. L. priekinėje sėdynėje. Tik ką grįžęs iš JAV, nuvargęs, beveik visą kelią miegojo. Sakė: manęs Amerikoje lietuviai klausė – ar aš be apsaugos vaikštau; o juk tas jų susirūpinimas suprantamas. Minėjo, kad Japonijos, Vakarų Vokietijos žurnalistai klausinėjo dėl teritorijos, dėl sienų.

15.30 val. jau Palangoje, pietavau su Feliksu Užpelkiu[4] ir kitais. 17 val. Palangos jachtklube – ten ir Judita, Jurgis[5], Paulius Vilemai. Pasivaikščiojom su jais, V. Landsbergis atskirai. Po geros valandos jis grįžo – „sušilau, karšta; nors jūroje plėvelė nemaloni plaukiojo, pagalvojau: o aš ką, ryžas? – išsimaudžiau“. Muitinėj karininkas kalbėjo lietuviškai. Pasieniečiai net nelipo į mūsų jachtą „Nerija“ (anksčiau, pasakoja, tikrindavo kiekvieną kampelį), nelydėjo kateriais, tik prožektoriais žibino. Jūra beveik tuščia, be laivų – nesitikėjau.

1989 m. liepos 28 d., penktadienis, jūra. Naktis romantiška, 24–4 val. vairavau pagal žvaigždes. Vis skauda nugarą, kažkokiu tepalu gydė Violeta Podolskaitė. Dieną 12–16 val. vėl vachta (budėjimas prie vairo). V.Landsbergis užtraukė populiarią vokišką dainą – „Seemann…“ -apie jūreivius. Gražiai taria vokiškus žodžius. Mokat vokiškai? – klausiu. Ne, tik kai kurias dainas.

1989 m. liepos 29 d., šeštadienis, jūra–Slitė–Kathamarsvikas. Naktis su vis stiprėjančiu vėjeliu, pašokinėjom ant bangų. Moteris pykino. Į mūsų su Č. Kudaba priekinę kajutę prasiskverbė vanduo – laša, šlapia, šalta, neužmigsi. Vairavau pagal žvaigždes, paskui pagal saulę, atsirado debesiukai. Slitėje buvom apie 8 val. Su jachtos kapitonu Vincu Valinsku ir Mindaugu Černiausku (iš Kultūros fondo, kelionės organizatorius) į policiją – uždaryta. Viešbutyje iškeitėm dolerius į kronas, skambinom Jonui Pajaujui[6]. Atvažiavo su dviem sūnumis ir policininkais (vyresnioji – moteris). 13–17 val. plaukėm į Kathamarsviką. Prie laivo muzikantai su liaudies muzika, dainom. Pasivaikščiojom su Č. K. Įspūdis – kaip mūsų Preiloje ar Šventojoje, tik kukliau. Nakvojome jachtoje.

1989 m. liepos 30 d., sekmadienis, Kathamarsvikas. Su Č. Kudaba nuėjome į „barakus“, įsikūrėme viename kambariuke (užėjęs Gintautas Būga[7]: „Švedijoje kaliniai geriau laikomi“). Su Č. K. prie jūros pabėgiojome, trumpai paplaukiojome, vanduo 13–14 laipsnių. Pokalbis su Kajetonu Čeginsku[8].

1989 m. liepos 31 d., pirmadienis, Kathamersvikas. Su Č. Kudaba išsimaudėme, papusryčiavome.

9.15 val. – 36-osios Europos lietuvių studijos savaitės (ELSS) atidarymas. Dvaro klėties pastogėje – aukštas naujų lentų stogas, maži langeliai, prietema, – telpa apytiksliai šimtas žmonių. KLEMENSAS GUMAUSKAS[9]: sulaukėme per šimtą savaitės dalyvių ir svečių, ketvirtis iš Lietuvos. Tikėjomės penkiasdešimt. Dr. KAJETONAS ČEGINSKAS – 35-ių savaičių apžvalga praskrendančio paukščio žvilgsniu. 1953 metais Tiubingene steigiamoji Europos lietuvių fronto bičiulių konferencija (30 žmonių). A. Maceina ragino nesidairyti atgal, daugiau pirmyn – arba sukursime savo gyvenimą, arba paskęsime svetimose bangose. 1954 metais Liudvigshafene, prie Bodeno ežero, Z. Ivinskis pradėjo pirmąją ELSS. Vėliau A. Maceina rašė: tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir virsta čiabuviu. Skelbkim tam kovą – nustoti būti tremtiniu reiškia žlugti. Lietuviškumą galima palaikyti tik per kultūrą.

10.30 val. JUOZAS LINGIS[10] apie Igną Šeinių. Papildo jo sūnus, 40 metų dirbęs teisėju Švedijoje Irvis Šeinius[11]: mano atmintyje tėvas likęs vis rašantis „Remingtono“ rašomąja mašinėle.

14.05 val. IRENA LUKOŠEVIČIENĖ apie išeivijos kultūrinę veiklą: 1967 m. nepabūgom būti „išplautais smegenimis“, bendradarbiavom su Lietuvos kultūros žmonėmis, „Lietuvos“ ansamblio dėka įkūrėme ansamblį „Gintarai“, slapta atvežė birbynes. Jau metai – Lietuvos laisvėjimas, visi esam užklupti nepasiruošę. Ar utopiška kalbėti viena kalba – ne jūs ir mes, o vienos tautos vaikai?

Č. KUDABA: nuo tiesos sakymo Lietuvoje pereinama į vis daugiau teisybės. Kaip sakė Vydūnas, svarbu ne teritorinė, o dvasinė tėvynė. Daromės europiečiais – kitaip negalima.

V. SVILAS, buvęs politkalinys, Vasario 16-osios gimnazijos mokytojas: Č. Kudaba taip gražiai pakalbėjo, o prieš 20 metų paskelbė straipsnį, po kurio Marija Prieglauskaitė buvo priversta apleisti universitetą. Ar neketinate atsiprašyti jos? K. ČEGINSKAS: nediskutuokim tų dalykų, kuriems nesam pasirengę. Negaliu suteikti žodžio Č. Kudabai. Pasiaiškinkit asmeniškuose pokalbiuose. Ir vis dėl to Č. KUDABA: to straipsnio nerašiau – bet pasirašiau. Visą gyvenimą praleidau universitete, buvo ir sunkių dalykų. Noriu padėkoti – ačiū ir už mano kančią.

14 val. – pietūs (skelbta 13.30 – su laiko atsarga „lietuviškam punktualumui“).

16.10 val. Literatūros kritiko, Frankfurto universiteto dėstytojo VINCO NATKEVIČIAUS[12] pranešimas „Kiek jau persitvarkė lietuvių romanas ir apysaka“. R. Granausko „Gyvenimas po klevu“ kelia aukščiau už J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“. Geriausiai vertina R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.

Vakare pokalbiai su kunigu Kazimieru Senkumi[13] (VFR, Štutgartas), žurnalistu Andresu Kungu (iš Estijos, gyvena Malmėje). Pasivaikščiojom ir pasikalbėjom su kunigu J. Juraičiu iš Šveicarijos. Jis pasakojo apie romanuose aprašytą tragišką Lietuvą, o aš galvojau, kaip tai atitinka Vakarų padėtį. Vakarienė tame pastate, kur klojimas. Naktį mūsų kambariuke pabudau, pašokau – lyg kažko svarbaus nebūčiau padaręs…

1989 m. rugpjūčio 1 d., antradienis, Kathamarsvikas. Dr. Kazio Bobelio pranešimas „Lietuvos išeivijos veikla siekiant nepriklausomybės“. Žilstelėjęs, akiniai aukso spalvos rėmeliais, tamsiai mėlynas švarkas, be kaklaraiščio. Tvirtas, kiek pakumpęs, kalba be teksto, sklandžiai, pasitikinčiai, lietuviškai švariai, bet su amerikoniškom intonacijom. Rankos kišenėse arba gestikuliuoja.

K. BOBELIS: Lietuvoje išeivijos laisvės kova dar nėra tinkamai įvertinta. Tik dabar jūs tapote drąsesni – tarptautinio komunizmo fiasko, TSRS ekonomikos griuvimas – jei ne tai, negalėtumėt pasireikšti. Džiaugiamės, ko pasiekėte, bet laisvė gali būti tik pilna, niekas negali nurodinėti, kaip mums tvarkytis. Rasti modus vivendi tarp mūsų ir okupuotos Lietuvos institutų – dėl mūsų didžio reikalo. Suprantame, kad mūsų į Sibirą neištrems, o jūs kitoje padėtyje. Asmenys, kurie vadovauja išsilaisvinimo judėjimui, neturėtų turėti dėmių. Jei praeityje darė klaidų, buvo raudonas, gali dirbti laisvės darbą, bet negali vadovauti. Mūsų mažai, priimame kiekvieną lietuvį, bet turi atlikti uždavinį savo tautai. Revoliucija suvienija. 1941 metais LAF‘as suvienijo visų pasaulėžiūrų žmones. Visi sutilpote į Sąjūdį, bet jame retenybė, kad kas būtų iš LLL arba Helsinkio grupės. O be jų ir Sąjūdžio nebūtų. Reikia daugiau vienytis, vengti vienas kito kritikos, niekinimo. Jei bent satelitinį statusą Lietuvai gautumėt – kaip Lenkijoje, Vengrijoje, – gali būti didelis pavyzdys. Įjungti visus lietuvius – ir KP narius, jei turi tautinį jausmą, pritaria nepriklausomybės atstatymui. Jei ne – tegu dirba Maskvai, važiuoja ten.

10.30 val. V. Landsbergio pranešimas „Sąjūdžio metai – Lietuvos atgimimo metai“. Kalba lėtai, raiškiai, akademiškai. Vilki šviesų kostiumą, juodas kaklaraištis.

V.LANDSBERGIS: nuo 1940 m. birželio – nenuslopintas neteisybės ir skriaudos jausmas – pasipriešinimas. Po 1950 m. situacija ilgam, nuostata – būtinybė išlikti vertais nepriklausomybės. Remtis ne tik teise – okupacijos nepripažinimas, bet ir – tauta gyva, verta nepriklausomybės. Sulaukti Stalino imperijos griuvimo. Kultūros rezistencija, disidentizmas. Užsienio kartojimai – atėjus laikui, Pabaltijis atgaus nepriklausomybę – neatrodė patikimi. 8–9 dešimtmetyje ne tik pūva, griūna imperija, bet ir mes patys – alkoholizmas, nusivylimas, karjerizmas, miesčioniškumas, konformizmas. 1985 m. M. Gorbačiovas – permainų būtinybė. Lietuvoje nieko nesikeičia. P. Griškevičiaus klaną vadinome „lietuvišku Brežnevu“. R. Songailą galima pavadinti lietuvišku K. Černenka. 1988 m. pavasaris – filosofų klubų veikla, marksistinių, bet nepriklausomų. Menininkai, mokslininkai – išsaugoti kultūros paveldą, aplinką, jaunimo klubai, studentija – atsakome už tautos likimą, J. Poželos[14] iniciatyva MA, gavusi pasiūlymą pasiūlyti pataisas konstitucijai, ėmėsi naujos konstitucijos kūrimo. Prieš naftos siurbimą prie Kuršių Neringos, prieš primestą Ignalinos AE projektą. Atėjo teisybės sakymo metas. Bet tai tik manipuliacija, garo nuleidimas. 1988 m. gegužė–birželis – kritinis momentas. Estijoje jau susikūrė Liaudies frontas, Latvijoje – kūrybinių sąjungų plenumas. Birželio 3 d. viename iš audringų susirinkimų pasiūlyti kandidatai į iniciatyvinę grupę, gimė Sąjūdis. Nepaisant valdžios vyrų patarimų likti inteligentų patariamuoju balsu nusprendė tapti masine organizacija, bet išvengti griežtos narystės. Administracinio neveiklumo, ribotumo kritika – atstatydinti netinkamus. Praėjusį rudenį pažangesniems turėjo užleisti vietą valdžioje. Visos kūrybinės organizacijos atsiskyrė nuo Maskvos, net ir komjaunimas. Liko LKP – anonsavo žingsnius ta linkme. Maskvai teks rasti požiūrį į atgimstančią Lietuvą, į Sąjūdį – ar ji tokia, kokią deklaruoja pasauliui. Tas klausimas iškils ir demokratinėms Vakarų valstybėms – ar tik ritualo forma kartą per metus pasisakyti? Taip negalės tęstis. Arba principinis, arba konformistinis požiūris. Net ne demokratiškai rinkta Aukščiausioji Taryba – nepriklausomybės deklaraciją. Užsienyje klausia: jūs jau paskelbėt nepriklausomybę? Nereikėtų pasitenkinti dalinėmis nuolaidomis kelyje į nepriklausomybę, tačiau etapų tame kelyje vengti nereikėtų. Sąjūdžio Seimo deputatai atsakė į anketą, kokiu būdu gali būti pasiekta nepriklausomybė: 1) palaipsniui, įstatymais ir sutartimis, 2) vienkartiniu aktu. Didžioji dauguma pasisakė už pirmąjį variantą. Sąjūdžio buvimas, dalyvavimas rinkimuose – faktiškai dvipartinė sistema. Sąjūdžio kelias – įstatyminis. Nuo praėjusių metų pabaigos jis konstruktyvioje opozicijoje – spaudžia vyriausybę, siūlo. Gali būti siūloma dalyvauti valdžioje, K. Prunskienė – vicepremjerė. Ir Estijoje, Latvijoje panašiai, kur Liaudies fronto atstovai pateko į vyriausybę. Mes darėme ėjimus, politiniai oponentai atsakydavo, ir jie daro ėjimus. Daug lems rinkimai – ar išlikti opozicijoje, ar prisiimti dalyvavimą ir atsakomybę. Problema, kuri grasina skilimu. Arba visos valdžios sąlyga – kad ne Sąjūdis būtų kviečiamas dalyvauti, o Sąjūdis kviestų, arba pasilikti sau patogią teisę būti opozicijoje, kritikuoti. Sąjūdžio pliuralizmas, vidinės konfrontacijos problema. Gali būti vidinė konkurencija, bet ir inspiruota konfrontacija: mūsų oponentams norėtųsi, kad Sąjūdis suskiltų, išeiviją neraginčiau prisidėti. Sąjūdžio evoliucijos problema: 1) gal ilgokai išliks platus politinių jėgų frontas, padedantis joms bręsti; 2) tų jėgų sąjunga; 3) tos jėgos gali skirtis nuo Sąjūdžio – liktų liberalios krypties centras, kuris taptų partija; 4) išnyks, peraugs į kitas struktūras, atlikęs savo vaidmenį. Kai buvau užsienyje, Sąjūdis taip formulavo: išeiti iš satelitinės į nepriklausomybės būseną. Nesame satelitinėje būsenoje. K. Bobelis siūlė vietoj kolonijinės priklausomybės siekti satelitinio protektorato. Gal šokti tiesiai į nepriklausomybę? Afrikoj, Azijoj taip yra buvę. Žiūrint, kaip vyks šios imperijos dekolonizacija – daug labiau imperialistinės, brutalios nei Anglijos ar Prancūzijos. Ir tai ten išsivadavimas su karais. Jei Maskvos vadovybė sugebės bręsti, Pabaltijys gali duoti taikaus dekolonizavimo pavyzdį.

14 val. Akademikas ANTANAS BURAČAS: ekonominis savarankiškumas – egzistencinis klausimas. Jei sprogtų Ignalina – baltų nebebūtų. Kaip atsisakyti tų ekonomikos šakų, kurios naudingos TSRS, o mums nuostolingos? Teritorijoje cirkuliuoja 10 milijardų rublių. Prekėmis padengti du milijardai. Dar 3,5 milijardo – butai. Reikalingos akcinės bendrovės. Pradedame rengti nuosavybės ir antimonopolinį įstatymus. Reikia kainų politikos, bankų ir pinigų įstatymų, ligonių kasų sugrąžinimo. Bankrotų bus. Valstybė turi reguliuoti, kol atsigaus profsąjungos. Raketinių bazių niekas neatiduos, bet Šiaurės Europoje reikia plėsti nebranduolinę, demilitarizuotą zoną. M. Gorbačiovo pažiūros evoliucionuoja. Galim konstituciją pakeisti, bet tai popierinis aktas, idealizmo pagrindais Lietuvos nesukursim. Atbulomis, per langą – į suverenitetą, kito kelio nėra. Okupantai lauk – suprantam, bet vienu pūtimu tų tankų nenupūsi, kad bent jų mažiau būtų. Siekti pažangos mažais žingsneliais, kurių suminio rezultato prognozuoti negalime. Žengti galimybių ribose – ant britvos, kad nesusipjaustytumėme.

KAZIMIERAS MOTIEKA: ačiū, kad pakvietėte, kad sudarėte minimalias sąlygas. Maskvoje, Aukščiausiojoje Taryboje – ne tik žeminami, bet niekinami. Man nedavė žodžio dėl Molotovo ir Ribentropo pakto. Iš 2 200 deputatų – 400 demokratinių pažiūrų. Išdalinome deklaraciją – vieni ir taip žinojo, kitų nepaveiksi. Viešumas – pagrindinis ginklas. Kelti žmones Lietuvoje (TSRS – žinome, kelk nekėlęs). Yra ir iki galo parsidavusių – be Maskvos niekur. Mažuma, bet užima svarbius postus. Neva LKP CK dokumentuose – ir nepriklausomybė. Aš dar neperskaičiau. CK plenume kalbama apie tarybinę federaciją. Mums gėda, kad ir Sąjūdžio programoje taip pat; reikia naujos. Realus suverenitetas? Suklaidinti visuomenę, parodyti, kad KP eina su Sąjūdžiu. Trynimasis švelnėja, bet neprarado esmės. Liepos 25 d. susitikome su J. Senkevičiumi[15], J. Tichonovičiumi[16]. Atsisakė autonomijos, pretenzijų į Vilnių. Bet apie savo nuoskaudas kalba – kad aukštosiose mokyklose mokyti galėtų savo kalba, leisti knygas. Su M. Laurinkumi[17] buvom Londone konferencijoje, kalbėjomės su Lenkijos emigracijos atstovais – kad jokių autonomijų, ne TSRS labui. Bendra „Atgimimo banga“ su lenkais – jie iš savo Seimo atvežtų pareiškimą dėl Vilniaus. Sąjūdis turi tobulinti darbo formas. Visuomenės dalyvavimas posėdžiuose vargina, reikia daugiau prognozuoti. Kad rinkimuose dalyvautų ir Tarybinėje armijoje tarnaujantys jaunuoliai iš Lietuvos. Laukti TSRS dekolonizavimo neteisinga. Žingsniai ryžtingesni, reiklesni, tikslas – nepriklausomybė. Ekonomika sužlugs? Jei Maskva duotų – stebuklas – argi neimsim? Neerzinti to vilko, kuris laiko mus dantyse, kad gerklės neperkastų. Parašai dėl Molotovo ir Ribentropo pakto – paklibinti kariuomenės buvimą.

16.20 val. UŽDAVIAU K. Bobeliui klausimą – kaip VLIK‘as konsoliduoja įvairių partijų ir judėjimų jėgas išeivijoje? K. Bobelis: užsienyje nėra didelių problemų, tik su Pasaulio lietuvių bendruomene konfliktas. Su PLB pirmininku Vytautu Bieliausku problemų nėra, esame informuoti apie jo kelionę į Lietuvą. Turime „veiksnių konferenciją“ – galėtų įsijungti ir okupuotos Lietuvos atstovai. Ir LKP galėtų dalyvauti, jei pralaimi rinkimus ir nedaro perversmų, priima visuomenės balsą.

SVILAS: čia nė žodžio negirdėjau apie A. Sniečkų, J. Paleckį, M. Gedvilą – lietuvių tautos duobkasius. Čia dalyvauja J. Paleckio sūnus kaip komunistų partijos atstovas. Nesiūlau atsisakyti tėvo, reikia pasmerkti. K. BOBELIS: reikia vengti praeities kaltinimo, bet pasmerkti už nusikaltimus. Žinome, kaip teko išgyventi nukentėjusių šeimoms, bet dabar svarbiausia, ar pasisako už nepriklausomybę. Kerštauti nereikia, jei yra tautinių komunistų, siekiančių Lietuvos nepriklausomybės, jie gali įsijungti. A. BURAČAS: tikra tiesa – kad negalėtų pasislėpti, kas sukruvinę rankas. Saugumo vadovai valsčiuose lietuviai, pavaduotojai – rusai. A. Sniečkui saugumo departamentą perdavė – statytinis, nesusigaudė. Teisingumas turi nugalėti. P. DELTUVA[18]: kaip užmiršti ašaras? V. LANDSBERGIS: nepatiko gerbiamo V. Svilo pasisakymas – nelogiškas, stalinistiškai nuskambėjo. Blogio jėga reikalavo atsisakyti, pasmerkti tėvus Pavliko Morozovo pavyzdžiu – ne tai, ko turėtume siekti. A. Sniečkaus, J. Paleckio vaidmuo bus išnagrinėtas. Jie verti monografijų, knygų – jos vienareikšmiškos nebus. Nėra ko prievartauti konferencijos dalyvio ir svečio. K. MOTIEKA: ranką kam nukirsti ar ne? Lietuvos spaudoje daug rašoma apie J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Gedvilą. Ar parašai išprievartauti? Gultis ant bėgių? Garvežys pervažiuotų. „Aušros“, „Varpo“ palikimas – okupacinės vyriausybės nariai stengėsi apsaugoti, apsiginti prieš A. Ždanovą[19]. Nedaug, bet buvo įmanoma padaryti. Ko daugiau – ar blogo ar gero – padaryta, nė vienas dar negali pasakyti. Šimtai žmonių – nepartinių žmonių neša gėles ant J. Paleckio, A. Sniečkaus kapo. Istorijos vingiai nenuspėjami. J. PAJAUJIS: etiniu požiūriu teisiamas ne žmogus, o jo darbai. Kuriam teisinę valstybę, sūnus nėra atsakingas už tėvo klaidas, tai pasakyta dar pirmajame Lietuvos statute.

Atsakinėdamas į klausimus V. LANDSBERGIS: Z. Bžezinskis manęs klausė: kam turi priklausyti Kaliningrado sritis? Pretenduoja įvairios jėgos. Iš to krašto iškeltieji turi teisę tarti žodį. Lenkų bažnytinė provincija iškėlė pretenziją pretenduoti. Lietuviai turi teisę į Prūsų Lietuvą – ir Versalio derybų metu kai kas prašė įjungti tą teritoriją į Lietuvą. Reikia ruoštis, apskaičiuoti galimybes administruoti tą kraštą. Bet – dar vienas milijonas svetimų išlaikytinių?         K. BOBELIS dėl A. Klimaičio: kas apmokėjo jo organizuotą Europos Parlamento deputatų vizitą į Lietuvą? Nė vienas vokietis, olandas pats nemokės. Sąjūdį informavom, prašėm atšaukti įgaliojimus A. Klimaičiui – nepaklausė. V. LANDSBERGIS: nematom pagrindo suspenduoti A. Klimaitį.

20 val. Kazys Bobelis pakvietė alaus. Norėtų susitikti su pirmuoju (A. Brazausku). Mielai tarpininkaučiau, sakau, gal per vienus dvejus metus pavyktų, o jis į Lietuvą – po dviejų trejų metų – „per ilgai“. Jei pirmasis keliautų į JAV – piketai, šūkiai; jei TSRS – nieko. Susitikimas čia, Švedijoje? K. B. geros nuomonės tik apie pirmąjį („papasakok apie antrąjį“ (CK sekretorių). Blogos – apie L. Š., S. L., A. Č. (sutrukdė A. Terleckui, N. Sadūnaitei važiuoti į Maskvą susitikti su Reiganu). Nebijo kaltinimų ir dėl komunistų, kurie pasisako už nepriklausomybę, palaikymo – teks atmušti atakas. Tautiniai komunistai – taip, kosmopolitiniai – ne. Su A. Solženycinu mėginta kalbėtis – jis prieš Rusijos suirimą; kitaip mąsto tik A. Amalrikas (žuvęs prie Madrido autokatastrofoje), P. Grigorenka (senas), iš dalies V. Bukovskis. Amerikiečiai – dešimtys tūkstančių duotų rimtą pagalbą, jei satelito statusu – ekonomika, emigracija… Pasakoja, kaip 1941 m. Pravieniškėse lavonus apžiūrinėjo – draugo tėvą, dar gyvą, į ligoninę, žmonos tėvą – į Vorkutą. Stetenijaus misijos metu 1943 m. uošvienės ryžto dėka pavyko padėti – tada Maskvai lendlyzo reikėjo. Su J. Kašlevu (TSRS diplomatas) – prieš porą metų jis man per nagus, kai rezoliuciją įteikti norėjau, dabar draugiškai pakalbėjo. R. Mališausko[20] sąmoningai neminėjau – pats tada Ženevoje nebuvau. Komunizmo žlugimas neišvengiamas. Kuboje, Nikaragvoje laikosi, bet tik su TSRS pagalba. Kai Lietuva taps satelitine – sutartis dėl tarybinės armijos: išvesti negalima, lenkų imperialistai pasinaudotų tuo vakuumu, nes neturim kariuomenės.

Jau pirmą dieną prie vartų mus supažindino. K. Bobelis gyvai: mes vienodo amžiaus, žaisdavom kartu pas Binkius, su Gerardu Binkiu draugavau; vėliau jis į partizanus, teistas myriop, bet padėjo – ištrėmė, kur dabar? Apie save: penki vaikai, klinikos. (Dėl vienodo amžiaus jis klydo – sumaišė mane su mano vyresniuoju broliu.)

1989 m. rugpjūčio 2 d., trečiadienis, Kathamarsvikas–Visbis–Kathamarsvikas. Du autobusai ekskursijoms. Vienas – į gamtą, į salos pietus. Mes – į Visbį, šalia sėdi Juozas Ardys[21] (LAF). Nuostabus 20 tūkst. gyventojų viduramžiškas miestelis, kur daug sugriautų senoviškų bažnyčių. J. Pajaujo vadovaujami einam į istorijos muziejų. Su Vytautu Zalatoriumi[22] ir Č. Kudaba vaikštinėjam po miestą. Rašomąją mašinėlę profesoriui nupirkom, ledų paragavom, namą su lietuviška vėliava radom. Ten kavinė, mergaitė aiškina: „Jūs mūsų artimiausi kaimynai, tai vėliavą ir iškėlėm“. Botanikos sodas ir – namo.

Kathamarsvike laukė trys žaliųjų partijos atstovai. Č. Kudaba, A. Buračas, V. Grabauskas[23] (puikiai angliškai) kalbėjomės su jais. Paskui su nuosaikiųjų (konservatorių) ir socialdemokratų Riksdago (parlamento) deputatais Eva Goes (mokytoja), Karlu Fricku (inžinierius). Čia jau V. Landsbergis, K. Motieka – „auklėjo“ už inkorporacijos pripažinimą. DEPUTATAI: bijome dėl M. Gorbačiovo likimo. Neramina Ignalinos AE – šioms problemoms nėra sienų. Tapsit laisvi. Bet ilgai liksite TSRS įtakos sferoje – veiks kaip ir kitos didžiosios valstybės. Nuosaikusis: įvykiai Pabaltijyje labai netikėti, esu nustebintas. Viskas atrodė beviltiška, kontroliuojama Maskvos. Švedija nėra nepriklausoma – šiandieniniame pasaulyje nepriklausomų valstybių nėra. Danai ir švedai buvo mirtini priešai, dabar puikiai sugyvename. Partija palaikys laisvėjimą Pabaltijyje, bet step by step. Jeigu Molotovo ir Ribentropo paktas bus paskelbtas niekiniu, nebeliks teisinio pagrindo okupacijai. V. LANDSBERGIS: kodėl Švedija vienintelė pripažino aneksiją? Ir Suomijos pripažintumėte? Atsakymas – pripažinome realybę. Kai Hitleris užėmė Norvegiją, irgi pripažinome. V. L.: jei užsienio reikalų ministrė atvažiuos, ne tik su gėlėmis gali sutikti.

Vakare Jaunimo teatro aktorių koncertas. Algirdas Latėnas skaitė Pauliaus Širvio eiles (geriausiai priėmė), Strazdelio, A. Buračo perduotus tremtinio K. Inčiūros eilėraščius (klaikūs, bet silpnoki, priėmė santūriai). Janina Antanėlienė (Matekonytė), Nijolė Gelžinytė, Idalija Krikščionaitytė, Violeta Podolskaitė ir Saulius Bareikis, Vidas Petkevičius padainavo sutartines, pašoko senoviškus šokius.

Pakalbėjom su IRENA KAESTLI[24] (iš Šveicarijos, maloni pagyvenusi dama), valsą pašokom. Ji gerai pažinojo A. Gerutį[25], bendrauja su M. Žilinsku[26]. Kai su Mykolo Žilinsko protekcija pabuvojo Lietuvoje (Kultūros ministerija, D. Trinkūnas pašefavo, Palangoje gyveno Gintaro muziejuje), grįžo labai patenkinta, net sužavėta.  Apsipyko netgi su A. Geručiu, kuris vis kartojo: „Negalima taip vertinti“. Per paskutinį susitikimą M. Žilinskas jos paklausė: „Tai tu negrįši į Lietuvą?“ I. Kaestli: „Ilgai galvojau – kodėl jis taip pasakė, juk žino, kad nesiruošiu. Bet gal tai jau jo ligos požymiai pasireiškė?“. Man priekaištavo dėl „baltų dėmių“ mano knygoje apie Šveicariją. Sakiau, kad nesigėdinu tos knygelės, nes, palyginus su kitomis to laiko knygomis, joje pasakyta ir nemaža teisybės.

1989 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis, Kathamarsvikas. Sužinojau, kad šiandien reikės kalbėti man (ne šeštadienį, kaip numatyta, nes dar neatvyko A. Terleckas). Kiek pasiklausęs klėtyje V. Grabausko ir Č. Kudabos pranešimų, išėjau rengti savojo.

Po pietų – mano pranešimas. Pristatydamas mane „Laisvosios Europos“ radijo Miunchene darbuotojas K. Čeginskas – tai atvejis be precedento – paminėjo biografiją. SAKIAU, kad po tokio tolerantiško žodžio nelengva tęsti. Mes pasiryžę mokytis pagarbos kito nuomonei. Ačiū už pakvietimą, dėkingas esu ir A. Brazauskui, jis pritarė išvykai. Lietuvoje dabar kalbama labai atvirai – kas pasakyta čia, Gotlande, galėtų būti pasakyta ir Vilniuje, ir Kaune, ir Babtuose. Partijoje nebėra noro visus kontroliuoti ir mokyti. Politinis ir visuomeninis gyvenimas Lietuvoje dinamiškesnis negu Vašingtone ar Londone. Tiems, kurie Vilniuje, bus ką prisiminti. Lietuva – 600 metų valstybingumo tradicija. Bet demokratija tik 1920–1926 metais ir pastarieji šeši mėnesiai. Metų pradžioje rinkimai į TSRS liaudies deputatus – skirtingos politinės programos. Sąjūdis laimėjo ryškiai. Rinkimų rezultatų niekas neklastojo. Visos politinės jėgos pripažįsta suverenitetą, nepriklausomybę. Jau turime ką prarasti ir į ką atsiremti. Pertvarkos žlugimas būtų tragiškas ir Lietuvai, ir pasauliui. Jei grįžtų seni laikai, esu pasiruošęs ir atsistatydinimui, ir represijoms. Dar nesuverenioje Lietuvoje turim daugiau vidinių laisvių (žodžio, spaudos, demonstracijų, mitingų) negu 1939 m. nepriklausomoje Lietuvoje. Tos laisvės dar trapios, neapsaugotos demokratiškų įstatymų. Rašyti galima bet ką, kritikuoti ir Brazauską, ir Gorbačiovą – prašau. Tai jau gerai. Kodėl Lietuva atgimė 1988 metais? Taip, atsirado Sąjūdis. Bet kodėl ne 1953 (sukilimas Rytų Vokietijoje), 1956 (Vengrijoje) ar 1968 (Čekoslovakijoje) metais? Pertvarka sudarė galimybes. M. Gorbačiovas prieš ketverius metus atidarė Pandoros skrynią, bet kas iš jos dar iššoks, kaip Maskva reaguos ateityje – nežinia. Pertvarka Lietuvoje vėlavo dėl buvusių jos vadovų. Konservatoriai partijoje suprato, kad nauji vėjai atims iš jų postus, privilegijas. Tačiau visi buvę Lietuvos vadovai stengėsi švelninti Maskvos direktyvas. LKP buvo ir yra visokių žmonių. Tokie kaip kolūkio pirmininkas V. Velikonis dirbo nuoširdžiai, nesilaikydami direktyvų, rizikavo nežinodami, ar gaus žvaigždę, ar sės į kalėjimą. Vasario mėnesį vykęs CK plenumas buvo paskutinis konservatorių pasispardymas. Jau birželio plenume pasisakyta už savarankišką LKP. Nors abejuose plenumuose balsavo tie patys CK nariai, bet vasarą jau kvietėme daug pažangiečių, plenume jau kitokia atmosfera. Klasių kovos prioritetas – praeitis. Yra pasiūlymų keisti partijos pavadinimą. Kai kurios socialdemokratų partijos Europoje pasiruošusios bendradarbiauti. Žmonės pajuto, kad Lietuvos likimas bus sprendžiamas Lietuvoje. Tačiau iliuzija, kad viskas priklausys tik nuo mūsų. Reikia daugiau atsižvelgti į geopolitinę padėtį, pokyčius tarptautiniuose santykiuose. Tokios galimybės kaip šiandien Lietuva neturėjo pusę šimto metų. Kelias į nepriklausomybę turi vesti ir į demokratiją, į humanizmą.

Atsakinėju į klausimus. Tuo metu atvyko A. Terleckas. J. ARDYS: grįžti į 1940 m. būklę istoriškai neįmanoma. Molotovo ir Ribentropo pakto slaptasis protokolas egzistavo. Pagal konstituciją – išstojimui neuždarytos durys, bet nėra mechanizmo. A. BURAČAS: TSRS skola yra maža, net su JAV skola palyginus. Ar negalėtų AT atmesti skolą? E. BUDRYS[27]: Lietuvoje daug renesanso – parodos, kasinėjimai. Žemutinė pilis bus atstatyta – reikia ir žydų sinagogą. Kad atsisakytume dalies suvereniteto, reikia jį įgyti. V. NATKEVIČIUS: pasakyta diplomatiškai, bet ir pakankamai aiškiai. Tikrai, iš tų pasiektų laisvių yra ką prarasti. JAUNUOLIS iš Čikagos: spaudos laisvė turėtų būti didesnė. K. BOBELIS: tegu žydai patys sinagogą atstatinėja. Buvau nustebintas, sujaudintas – išplaukė iš širdies, nors sunku suprasti, kad komunistai gali turėti širdį. Viską atiduoti Lietuvai, galim kartu dirbti. Komunistų partija – pagrindinis nepriklausomybės atstatymo įrankis – kaip jūs pristatysit Kremliui Lietuvos išlaisvinimo bylą, taip bus.

Vakare pokalbis su Švedijos centro (agrarininkų) partijos atstovais. Ūkininkų partija. Jų šalyje 3 proc., o partija parlamento rinkimuose gauna 12 proc. balsų. Siūlo keistis jaunimu, studentais – kad padirbėtų privačiuose ūkiuose, susipažintų. Švedija gal suteiktų kreditus kai kuriems bendriems projektams su Lietuva – joint venture.

1989 m. rugpjūčio 4 d., penktadienis. 15 val. A. Terlecko pranešimas, daug klausimų, ginčų. Tuo metu A. Buračas man parodė bendro pareiškimo projektą – „Už nepriklausomos valstybės atkūrimą“. Sėdžiu šalia V. Landsbergio, sakau: „Pasirašyčiau, bet neturiu įgaliojimų, gal be mano titulo galima apsieiti.“ Pasitariau su Č. Kudaba, jis: aš pasirašysiu būtinai

A. TERLECKAS: padėtis Lietuvoje, kaip supranta Nepriklausomybės sąjunga. Parlamentinis kelias (LKP ir Sąjūdis) ir tarptautinės teisės (Nepriklausomybės sąjunga). Pirmasis – populiaresnis. Tauta nori, kad nepriklausomybė būtų pasiekta be aukų, gal todėl. Mes sakom – laisvės be aukų nepasieksi. Boikotavom praėjusius rinkimus – kažkas turėjo paskelbti, kad okupacijos sąlygomis. Dūšioj – kad Sąjūdis, ne funkcionieriai laimėtų. Bet Maskvoje Sąjūdžio deputatai nepasiekė nieko. Turėjo elgtis kaip okupuotos šalies atstovai, išeiti. Nesmerkiu, bet to nepadarė. Išsirinksime naują AT. Bet prerogatyva spręsti – TSRS liaudies deputatams, ten „agresyvi dauguma“. Viskas tuo pasibaigs. Boikotuosim ar ne, nauja AT bus išrinkta. Tačiau jei ji įtvirtins status quo – pavojus realus. Dėl trispalvės padaryta klaida – keliama okupacijos sąlygom. Nori ir Vytį subolševikinti. M. Gorbačiovas pašauktas išsaugoti rusų imperiją. Jei ir norėtų paleisti Pabaltijį, negalėtų to padaryti. Mūsų teisinis kelias – išvesti kariuomenę, mitingais, demonstracijom, bado streikais atkreipti pasaulio dėmesį. Parašų dėl Molotovo ir Ribentropo pakto rinkimas – žinoma, po to neišves, bet turim patys būti įsitikinę. Ekonominio savarankiškumo įstatymas – tai autonomijos reikalavimas. Tai nepriklausomybės ar autonomijos reikalaujame? – nesąmonė. Rugpjūčio 23 d. Sąjūdis kviečia rankutėm, kaip vaikai, susiimti. Mes kviesim visą tautą badauti. Jei lakstysim prie urnų – nieko gero. Lietuvoje vienoje auditorijoje išgirdau – po jūsų pranešimo nesinori gyventi. Kadangi jūs laisvame pasauly, tikiuosi, neatėmiau to noro.

Klausimai. K. BOBELIS: svarbu surasti kelią, kad visi galėtume sukurti kažką stipresnio. Pritariu – eiti ne ekstremistiniu keliu, be žudynių. Ar įmanoma, kad LLL, Nepriklausomybės sąjunga, Sąjūdis ir atsivertę komunistai eitų kartu? Girdėjome pono J. Paleckio atvirą pareiškimą – ar su juo galima sėsti prie bendro stalo? A. TERLECKAS: mes pasiruošę A. Brazauską priimti į LLL – eiliniu nariu. Siūliau sušaukti Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžio suvažiavimą – bendromis jėgomis dėl Lietuvos. Sąjūdis atmetė. Steigiasi daug partijų, skaidomos jėgos. Man patiko gerbiamojo J. Paleckio prisipažinimas – šiandien kalbam, ryt – už grotų, gal ir kartu (salikėje juokas). Kas šiandien eina į Sąjūdį, per daug nerizikuoja, į LLL – taip.  Dr. J. NORKAITIS[28]: ar palankus laiko faktorius? A. TERLECKAS: Rusija bus priversta atsisakyti Pabaltijo, bet nori pratęsti agoniją, kad pripažintų inkorporavimą. TSRS turi didesnę naudą iš Suomijos nei iš Pabaltijo. Demokratiniai procesai vyks, Lietuva bus nepriklausoma. Neišeisim parlamentiniu keliu. K. BOBELIS: kodėl visgi negalimas bendras, vieningas tautos frontas? Ar turit geresnį už A. Brazauską, kuris galėtų išeiti į diskusiją su Maskva, kad nebūtų kaip Gruzijoje? A. TERLECKAS: pirmasis sekretorius aklai vykdys Kremliaus nurodymus, kitaip nebus. Sąjūdis privalo klausyti LKP, kitaip prispaus, uždarys. Kai LKP taps nepriklausoma, tada atsiras galimybė. V. LANDSBERGIS: Sąjūdžio vadovybė – išsigandę naivuoliai, klysta ir tautą klaidina, o gerbiamasis A. Terleckas krikščioniškai atleidžia. Kad Sąjūdis priklauso nuo LKP – taip nėra. Ten yra įvairios grupės žmonių, neaišku, kas ką valdo. Šachmatais pats žaidžiu – visi priklausom vieni nuo kitų, paimt vieną pėstininką būtų per daug paprasta.

Su Marija, Kazimieru Motiekomis P. Deltuvos kvietimu važiuojam į Visbį, jo dirbtuvę. Autobusu į Gotlando pietus, E. Budrio vadovaujami. Apžiūrėjom jo parodą (metalo dirbiniai). Laivo formos vikingų kapai, uolėtas krantas, kuklios bažnyčios.

1989 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis. Ryte su Č. Kudaba – koplyčioje, kunigo K. Senkaus pamaldose. Lauke sutinku A. Buračą su pareiškimo projektu – mano pavardės nėra. „Pasitarėm, kad vienintelis be titulo – tada nereikia“. Dvejoju dėl parašo, pagaliau sutinku ir su titulu. Perspausdino iš naujo, pasirašėm visi.

Klėtyje – J. PAJAUJO pranešimas apie rezistenciją. 1939 m. Lietuvos genštabo majoro Vytauto Bulvičiaus knyga apie pasiruošimą okupacijai, partizaninį karą. Jo požiūris į partizaninį karą neigiamas – maža teritorija, nėra tinkamų gamtinių sąlygų. Jis būtų sėkmingas tik tuo atveju, jei tauta vieninga. Svarbiausia – išlaikyti gyvąją jėgą, žmones. Aukotis turėtų tik savanoriai. Į okupantą žiūrėti kaip į nekviestą svečią, išnaudoti kiekvieną progą, kad atstatytų nepriklausomybę. 1940 spalį į Anglijos oro laivyną buvo mėginama pasiųsti 50 jaunuolių, sudaryti Lietuvos eskadrilę. Dėl politinės padėties anglai atsisakė. 1941 m. birželio sukilimui rengtasi nuo okupacijos pradžios. Tikslai: paskelbti vyriausybę; apsaugoti materialines vertybes; pastatyti vokiečius prieš faktą – Lietuva nėra TSRS dalis. 1947 m. iš Lietuvos atvyko Juozas Lukša su uždaviniu susisiekti su VLIK‘u. Tik po trijų mėnesių užsienyje pavyko susitikti su lietuviais, mėgino izoliuoti. VLIK‘as: 1948 m. liepos 6–8 dienomis ryšiai su pogrindžiu nustatyti. Kai grįžo po 2,5 m., aktyvus pogrindis buvo nusilpęs ir demoralizuotas. Nuo 1949 m. – terorizmas, sąskaitų suvedinėjimas. Ir specialūs KGB daliniai – žudė partizanų uniformomis. Atskirti – kas kiek nužudė. VLAK‘as neegzistavo, tik ruošėsi pradėti veikti – A. Miškinis, A. Kučingis už tai pateko į lagerius. Vakarų Vokietijoje, Anglijoje – 10 000 lietuvių, o bendruomenėse po 800–900. JAV – 250 000, bendruomenėje – 10 000. Švedijoje lietuvių bendruomenės suvažiavimuose dalyvauja 75–90, tenka kalbėti švediškai. Ta generacija, kuri kalba lietuviškai, išmirs, o bendruomenės turi atsilaikyti.

K. ČEGINSKAS: išgirdome dalyvio įspūdžius. J. Pajaujis padėjo J. Lukšai-Daumantui išslysti iš izoliacijos. Tikras istorikas turi susilaikyti nuo subjektyvumo – šaltiniai, šaltinių kritika, ieškoti originalų. Išgelbėti bent tiesos trupinius: surinkti liudininkus, kas bent kiek žino, išklausyti kiekvieną – stribą, operatyvinį darbuotoją, kas žino, kas kur palaidotas. Pats prezidentas A. Smetona – tą valandą buvo silpnas. Bet pasipriešinimą parodė – perėjo sieną.

J. PAJAUJIS: nereikia gėdytis, kad partizanai griebėsi asmeninio keršto. Kaip ir teigti – nė vienas lietuvis nedalyvavo žydų šaudyme. Kiekviena tauta turi padugnių.

ELSS uždarymas. K. GUMAUSKAS: savaitei pasirinkta neapgalvota vieta – prašau atleisti už kuklias sąlygas. Dalyviai iš 7 kraštų – Lietuvos, Vakarų Vokietijos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos, Švedijos, iš viso 105, iš Lietuvos 24. Įvairių organizacijų atstovai čia galėjo pasiekti susitarimą. Atvyko Švedijos žurnalistai, partijų atstovai, pasirodė spaudoje, „Amerikos balse“, „Laisvojoje Europoje“. Rezultatai kur kas geresni, nei tikėjomės. A. TERLECKAS: esu pirmą kartą užsienyje. Stebina nuoširdus sutikimas. Mokytis mums lietuvių kalbos iš jūsų, nes mes žargonu kalbam. J. ARDYS: dėkoju Lietuvių fronto bičiulių centro valdybos vardu. Be „mes“ ir „jūs“ – visi lietuviai jungiamės į vieną. V. LANDSBERGIS: kad nebūtų per didelės centralizacijos Lietuvoje – kai ką prie Kauno universiteto. Bet pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros centras turi būti Vilniuje, ne Kaune. V. NATKEVIČIUS perskaitė bendrą Studijų savaitės pareiškimą. Diskusija apie kitų metų ELSS Šveicarijoje.

Pas J. Pajaujį su V. Landsbergiu, Č. Kudaba, A. Terlecku, Irena ir Petru[29] Lukoševičiais, Petru[30] ir Žiba Klimais. Avietės nuo krūmų, pokalbis su V. Landsbergiu. Sugrįžus įdomiai pakalbėjome su kunigu J. Juraičiu. Vakaras su dainom. E. Varnauskas dėl A. Brazausko vizito į Švediją.

Apie vidurnaktį sugrįžom į salę, kalbėjom su Jaunimo teatro aktorėm. Ir su UGNE KARVELYTE[31] – „aš kairioji“. Pacitavo čiliečio poeto posakį: pasaulyje apytiksliai 2 000 žmonių, su kuriais įdomu susitikti. Prisiminė, kaip pokalbyje su Klimais, J. Norkaičiu visą vakarą įtikinėjo, kad sūnus neatsako už tėvą – neįtikino.

V. LANDSBERGIS, kai kalbėjomės prieangyje prie Jono Pajaujo namo: kai Sąjūdis laimės rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, ne visus vyriausybėje keisti, o palaipsniui; reikia kviesti estus, iš užsienio; premjeras – kaip Prunskienė; teigiamai apie A. Žalį[32]. Kai kalbėjau apie pasiruošimą LKP suvažiavimui (paankstintam, neeiliniam), apie M. Stakvilevičių,[33] jis reagavo rezervuotai. Kviečiau padėti susitvarkyti su konservatoriais partijoje, kartu veikti. Klausinėjo dėl V. Knašio[34] – kaip jis, ar tiktų į žemės ūkio ministrus? Kai nuo Sąjūdžio pretendavo į AT kandidatus – nepraėjo, nepadarė įspūdžio.

E. VARNAUSKAS pokalbio metu: pirmojo sekretoriaus (A. Brazausko) atvažiavimas į Švediją – deputatų grupė – kreiptis į parlamentą laišku. Prieš rašant galėčiau pazonduoti. Delegacijai atsivežti vertėją iš švedų kalbos. Jei A. Brazauskas čia – ir K. Bobelis atvažiuotų (mano klasės draugas). Susipažinti su parlamentine struktūra. Buvau Sąjūdžiui programą nuvežęs – kultūra, pramonė, susisiekimas. Švedija nepakeis požiūrio į Pabaltijį, kol nebus susitarimo su Maskva. Konsultacijos Taline, Rygoje. Prekyba, pramonė, ekologija (Ignalina), laivų linija – konkretizuoti. A. Buračas tarsis Geteborge. Švedams ateities rinka yra Rytai. Kokios galimybės, garantijos, jei investuotų? Pirmoji Lietuvos konstitucija buvo radikalesnė už švedų. Dabar čia decentralizacija, pertvarka – kaip ir pas mus. Ekologijoje jie bijo užterštumo – dėl to Lenkija susilaukė pagalbos. Jie kartais galvoja, kad Lietuva yra Lenkijos provincija. Žinoti, kokia produkcijos kaina, koks atlyginimas. Ieško darbo jėgos. Jie netiki politikais.

J. JURAITIS pokalbio metu: rudasis fašizmas, raudonasis ir juodasis, romantiškasis (Italija, Lietuva). „Šefas norėjo kitaip“ – bažnyčia viduramžiais irgi darė negerus dalykus, po to reformavosi. Neatsisakyti socializmo! Vokietijos socialdemokratai priėmė Godesbergo programą prieš 30 m. prie V. Brandto[35], atsisakė marksizmo dogmų. Kancleris H. Šmidtas bažnyčiai: mes, valstybė, duodam infrastruktūrą, o vertybes – jūs. Trys keturios bendražmogiškos vertybės turėtų jungti visus. Stalinas – Pijus XII, Voityla – Gorbačiovas. Dogmas paliekam, atsiveriam pasauliui. Jei mūsų Valė kantone statoma nauja bažnyčia, skiriasi į dvi parapijas ir 10 metų derasi, turtą dalina. Vaikams išaiškinti: buvo kairieji, jais rėmėsi. Anūkams jau lengviau – Gebelso, Himlerio anūkai VFR visai ramiai gyvena. Noriu turėti varžovų (Gegner), bet ne priešų (Feind). Žalieji, socialistai, komunistai. Nuo vaikystės girdėjau: lenkas klastingas, rusas žiaurus, vokietis bukas, latvis tingus, o mes geriausi! Šveicarija – turtinga šalis. Bet didžiulis skaičius sergančiųjų AIDS, narkomanų. 80 proc. šveicarų nusiteikę prieš Jungtines Tautas. Bus referendumas dėl ėjimo į Europos Bendriją – tikriausiai nelaimės.

1989 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis, Kathamarsvikas–Ljugarnas. Ruošiamės išvažiuoti, iki 12 val. reikia išsikraustyti.

Su P. KLIMU: pasakoju jam apie grupelę žmonių LKP CK, kurie jau septintojo dešimtmečio viduryje galvojo apie didesnį Lietuvos savarankiškumą – pasiekti per kultūrinius mainus, vardo pasaulyje garsinimą (Juozo Nekrošiaus[36] pasakojimas – kai tada sakiau apie tai tėvui, jis nustebo: keista, kad Sniečkaus Centro komitete tokie dalykai įmanomi); apie tai, kaip dėl kontaktų su A. Geručiu ir kitų dalykų buvau Maskvos staigiai atšauktas iš Šveicarijos. Jis: „Apie tai rašyti reikia!“. P. Klimas su žmona visas diskusijas į magnetofoną „Amerikos balsui“ įrašinėjo. Šiaip atšiaurokas: „Jūs klaidą padarėte, kai sakėte, kad ne tik danai su švedais, bet ir vokiečiai su prancūzais susitaikė. Prieš tai prancūzai nužudė 50 000 koloborantų, net Lavalį“.

Išlydėjom jachtas „Neriją“ ir „Raganą“ su Jaunimo teatro aktoriais, E. Budrys nubraukė ašarą. Prie jo mašinos klausomės „Amerikos balso“ laidos apie Gotlandą. Nuvežė pas J. Pajaujį, ten pavažinėjau dviračiu. Nerūpestingos netvarkos namai. Sėdu prie automobilio vairo, važiuojam pas E. Budrį, kur kiek prašmatniau, bet irgi romantiška netvarka.

Svečiuose pas E. Budrį A. Terleckas ir į alų, ir į „Palangą“ nespjovė. Pasakojo kaip Vilniuje pas jį vis atvažiuodavo išgerti žydelis – vienas negali kompanijos reikia. Jis 50 gramų išgerdavo, žydelis gerokai. Po karo tėvas varęs samagoną, kad pragyventų – „kur varo, ten negeria…“

Eugenijus Budrys, savo maniera išraiškinga, artistiška: iš kur tavo pavardė; nuo terliaus? Aiškinosi, kad Lenkijoj ta pavardė paplitusi. Sakiau, kad Rytų Vokietijoj vienas žinomas futbolininkas tą pavardę turėjo.

A. Terleckas apie Marcalį (dirbo „Lietuvos pionieriaus“ redaktoriumi) gerai atsiliepė – jo dėka iš universiteto neišmetė.

Nakvojam vienam kambary su Č. Kudaba, gretimame – A. Terleckas (po vienos minutės – jo galingas knarkimas) su M. Černiausku.

1989 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis, Ljugarnas–Stokholmas. Keliamės 5 val. 7–12 val. plaukiame keltu į Stokholmą, kur dar numigome ant grindų. Daug kalbėjomės su A. Terlecku. Sutiko V. Vilkėnas[37], pas jį apsistojo Č. Kudaba (taip pat anksčiau atvykęs V. Landsbergis). Mes su M. Černiausku – pas Teresę ir Gintautą Būgas. Papietavom prašmatniai terasoje prie jų namo. Prieš pietus sode V. Landsbergis surengė promenadą – „seniai nevaikščiojau“. Palei tvorą ratu iškilmingai žygiuoja, rankomis kareiviškai mosikuodamas.

Sutiktuvių pietūs Būgų namuose – visus atvykusius viliojo dešrelių krūva ant stalo.  A. Terleckui šeimininkai pieno parūpino – juk išreklamuotas abstinentas. O šiaip, pagal europietiškas taisykles pradėta nuo kokteilio, paskui vynas, konjakas. Ramusis V. Vilkaitis nusivylė visais: „Tik Justas kompaniją palaiko“ – nepastebėjo, kad aš irgi simuliavau.

Pasiginčijom su Č. Kudaba. Jis: KGB – nusikalstama organizacija, visi ten tokie… Prieštarauju: negalima taip apie visus – skirtingi gi žmonės. A. Terleckas: taip, visokių ten yra; norėjau į kalėjimą sėst – nesodina; kyšių neima; Andropovo laikais korupciją padėjo demaskuot; M. Gorbačiovą kelia. Taip, sakau, Andropovo laikais nemaža protingų žmonių ten pateko, pažangų vaidmenį suvaidino. Ir abu Būgai, Vilkėnas palaikė.

Č. Kudaba man paskui prisipažino: aš gi iš užsispyrimo ginčijaus; septyni prieš vieną, nelygios jėgos…

Su Č. Kudaba ir M. Černiausku važiuojam miesto traukiniu į Kungsgataną, pėsčiųjų gatvę, į puikų senamiestį saloje.

1989 m. rugpjūčio 8 d., antradienis, Stokholmas. Telefonu skambinau į TSRS ambasadą – atsisakė kalbėti ir pasiuntinys patarėjas, ir spaudos atašė (matyt, jau žino apie pareiškimą). Pietūs su G. Būga. Su M. Černiausku keliaujam į miestą, pakeliui išsimaudėm ežeriuke prie miesto traukinio stoties. Vėl senamiestyje, Tivoli parke. Sutemus ten fantastiška, bet jau žiūriu iš šalies – kaip ten bus namie?

1989 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis, Stokholmas. Beveik tris valandas pokalbis su Švedijos kairiųjų-komunistų partijos sekretoriais Bo Leinerdalu, Maudu Sundkvistu, „Ny Dag“ redaktoriumi Peteriu Petersonu. Laivu į salą – ten apžiūrėjau Skanseno kampą (senieji amatininkai parodyti puikiai, bet per daug asfalto, skaldos). Keletas valandų su socialdemokratų partijos atstovu Gunaru Stenarvu.

Švedijos kairiųjų-komunistų partijos sekretorius organizaciniam darbui BO LEINERDALAS ir tarptautinis sekretorius MAUDAS SUNDKVISTAS: partijoje 13 000 narių, 300 vietinių organizacijų. Rinkimuose gavo apie 6 proc. balsų, 21 parlamento narys, palaikė 300 000 rinkėjų. KP įkurta, atsiskyrus nuo socialdemokratų, 1917 m. gegužės mėn. 1967 m. pakeitė pavadinimą: kairiųjų-komunistų. Bendradarbiaujame su žaliaisiais, socialdemokratais, 1964 m. atsisakėme „broliškų ryšių“ su TSKP, nuo to laiko nepriklausomi, dirbame nesikišimo, lygybės pagrindu. Pajamos: valstybės dotacija pagal rinkimų rezultatus, nario mokestis, palaikymo fondai, loterijos. Geri ryšiai su skandinavų, Vengrijos, Jugoslavijos partijomis, jokių ryšių su Čekoslovakijos (nuo 1968 m.) ir Lenkijos (nuo 1981 m.) KP. Su TSKP kas antrus metus keičiamasi delegacijomis. Sekame įvykius, norime turėti ryšius, pasikeisti delegacijomis su LKP. Pozityviai vertiname įvykius Pabaltijyje. Nepriklausomybės judėjimas – ar tai išsivadavimas iš TSRS, iš TSKP, ar nacionalinio išsivadavimo judėjimas? Tačiau ir mūsų partija, ir mūsų visuomenė bijo nacionalizmo. Vyriausybė, spauda vertina atsargiai – nežinom, ar pasiseks M. Gorbačiovui. Gali atsitikti kaip Tiananmenio aikštėje Kinijoje, būtent taip komunistai sprendžia problemas. Mes buvome patikėję ta istorija apie savanorišką įstojimą. Švedai daugiau praktikai negu istorikai, bet istorija gali įkasti iš praeities.

PETERIS PETERSONAS, „New Dag“ (Kairiųjų-komunistų laikraštis) redaktorius. Švedai politiškai aktyvūs, bet partijomis nesidomi, partinį laikraštį leisti sunku. Partijos aparate – 20 apmokamų žmonių Stokholme ir 1–3 provincijoje, iš viso apie 40. Laikraštyje – 10 žurnalistų ir administracija. Pertvarką TSRS čia dauguma supranta miesčioniškai – tik ekonominė būtinybė. Nepastebi, kad ideologinis atsinaujinimas. Socializmas buvo suprantamas kaip taika (bet Kinijos–Vietnamo–Kambodžos konfliktas), nedarbo likvidavimas, socialinė lygybė, infliacijos nebuvimas (bet Lenkijoje dabar – 500 proc.). TSRS dabar pasisako prieš lygiavą, pas mus – daugiau už lygių galimybių sudarymą. Dabar patiriame sunkumų, nes švedų komunistai gynė TSRS, nežinodami teisybės. Ištikima TSRS nedidelė komunistų partija, per rinkimus gaunanti tik porą tūkstančių balsų: M. Gorbačiovas – joks tikras komunistas, jis buržuazinę valdžią nori grąžinti. Mokesčiai Švedijoje aukščiausi pasaulyje. Aukščiausias pajamas gaunantis moka 70–75 proc. Bet mažiausias pajamas gaunantys, kurių 3 milijonai, mokesčių beveik nemoka. Medicininis aprūpinimas visiems, tačiau laukti akių operacijos tenka 5–7 metus. Suvalstybinta 7–8 proc. pramonės. Tie rezultatai, kurie pasiekti darbininkų judėjimo dėka, funkcionuoja nepakankamai efektyviai. Reikalingos reformos. Socializmo idealai gyvi, reikia naujų kelių. Rinkimuose socialdemokratai gauna apie 45 proc. balsų, jiems reikia kitų partijų palaikymo, dažniausiai gauna iš mūsų.

15 val. Socialdemokratų partijoje su GUNARU STENARVU (kalbam vokiškai, jis iš karto tujina, kaip Švedijoje priimta). Negalim kištis į jūsų reikalus. Rūpi, kaip europiniai procesai, sienos, kad nepamaišytų. Kontaktų daugiau su Estija, Latvija, čia didelė jų emigracija. Partija 30 metų valdžioje, bet mažumos vyriausybė, priklausanti nuo paramos. Kontaktai su profsąjungom, socialinė politika, saugumas, užimtumas – švediškas modelis. Žmonės palaiko. Gerai ne tik darbininkams, bet ir buržuazinių partijų ekonominėms organizacijoms. Visuomeninės organizacijos, artimos SDP – nuo vaikų iki laidojimo. Kapitalistinėje visuomenėje socialdemokratų ir profsąjungų dėka siekiame teisingo visuomenės sukurto turto padalijimo. Norime pasiekti ne tik darbininkus, bet ir vidurinę klasę, kuri neblogai uždirba. Siekiame užtikrinti teisingumą, pasiruošę reformuoti mokesčių sistemą, kad laimėtų vidutiniškai uždirbantys. Gerai uždirbantys gali manevruoti, o tiems, kurie įsiskolinę, reikia padėti. Lenkijoje gali tapti milijonieriumi beveik nemokėdamas mokesčių. Nenorim pensijų, gydymo sistemos, paslaugų privatizavimo, ko siekia dešinieji. Partija 1,1 milijono partijos narių, 300 000 kolektyviniai (gamyklose). 80 proc. spaudos palaiko buržuazines partijas, tik 20 proc. artimesni socialdemokratams. Centriniame aparate 70 funkcionierių ir 100 provincijoje. Demokratija sukuria geras sąlygas ekonomikos kilimui, bet automatizmo nėra. Perdavė VFR socialdemokratų tarptautininkų telefonų numerius.

Atsisveikinimo vakarienė – T. ir G. Būgos, V. Vilkėnas, J. Lingis, J. Mockapetris (LLL, vegetaras, ramus, bet kai paliečiama politika – nesusikalbėsi), A. Terleckas, V. Landsbergis, Č. Kudaba, M. Černiauskas.

Per vakarienę bene Č. Kudaba prisiminė K. Korsako pasakojimą. Jis esą sakęs, kad 1926 metų pabaigoje kažkas iš žinomų žmonių sugalvojo rinkti parašus, kad pasigailėtų mirties bausme nubaustų keturių komunistų. Užėjo ir pas Vaižgantą. Jis: „Kokia gi valdžia, jei nešaudys?“. Bet peticiją pasirašė. A. Terleckas paskui vis kartojo tą posakį.

Kai aš apie skirtingas politines sroves kalbėjau, J. Lingys vėl prisiminė Vaižgantą. Jis esą pareiškęs: pasišlapino kas nors po savim lovoje – štai jau ir srovelė.

Profesorius Kudaba ir profesorius Landsbergis tarsi anekdotų varžybas surengė – kas daugiau papasakos. Kai Č. Kudaba vis anekdotus apie čiukčius ir kitas TSRS tautas pylė, sakau – gal prie Lietuvos arčiau, apie žemaičius, suvalkiečius… V. Landsbergis užtraukė lietuviškas dainas, bet per daug neįsidainavom.

1989 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis, Stokholmas–Maskva–Vilnius. Į Arlandos oro uostą nuvežė V. Vilkėnas. Su Č. Kudaba, V. Landsbergiu, M. Černiausku skrendam į Maskvą. Deputatų salėje – su V. Landsbergiu. 23 val. Vilniuje.

Lėktuve Stokholmas–Maskva mano vieta greta V. Lansbergio. Atkreipė dėmesį į K. Prunskienės nuotrauką „Moscow news“ – sėdi šalia A. Brazausko. Lėktuve dalino naujausią „Spiegel“. Žurnalo viršelyje – nuotrauka su nacistų partijos simbolika – apie ją pagrindinis žurnalo straipsnis, palyginimai su TSKP – abi nusikalstamos. V. L.: teisybė parašyta; su KP reikėtų pasielgti taip pat, kaip buvo pasielgta su nacių partija.

Maskvoje, deputatų salėje V. L., išsitiesęs ant sofos, skambino į Vilnių: „Būčiau ne JAV – parašų rinkimo po LLL tekstu dėl armijos išvedimo nebūtų buvę; rugpjūčio 23-iąją viskas pasakyta – reikia ramiau“.

Maskvoje paskambinau V. BERIOZOVUI, jam papasakojau apie reakciją į mano parašą. „Grįši – pasiaiškinsim. Gal nėr to blogo, kas neišeitų į gera“. V. LANDSBERGIS (pasiskambinęs su V. Čepaičiu ar Z. Vaišvila, galėjau tik spėti, su kuo) pasakojo: perskaitė mūsų (Gotlando) tekstą Taryboje (Sąjūdžio), sutiko plojimais; bet jiems neaišku, kodėl J. Paleckis ne pagal abėcėlę pasirašė, gal atskirai pasirašinėjo? A. Brazausko Klaipėdoje apie nepriklausomybę paklausę, jis atsakęs: „Nerealu“. Apie A. Brazauską – ar ne per daug jis spaudimui, įtakai pasiduoda?

Ir į Vilnių su V. L. skridome vėl sėdėdami šalimais. Abu intensyviai skaitėme laikraščius. Papasakojau apie LKP narių apklausą. Apklausti 1 100 partijos narių, pirmoje vietoje Algirdas Brazauskas – 900 paminėjo, toliau V. Beriozovas – 300, J. Paleckis – 89, V. Landsbergis – 71. Susidomėjo, klausinėjo, kiek kiti paminėti.

Iš Gotlando pastebėjimų

J. Pajaujis vis įgelia A. Terleckui: vėluojiesi, nedrausmingas – į savo pogrindinę grupę neimčiau. A. Terleckas: pogrindinės grupės, kur griežta drausmė, ilgiau kaip dvejus metus neišsilaiko.

A.Terleckas populiarus, vis apsuptas savaitės dalyvių. Daug kas: jį reikia skirti ministru! A. Terleckas: cho cho cho… O ką – jeigu vidaus reikalų ministru būčiau, samagonščikus tuoj sutvarkyčiau. Savaitės dalyviai dėl A. T. antialkoholinio nusistatymo jį vadino blaivininku. A.T.: taip, taip, bet aš nekategoriškas, truputį išgerti galima, „Dainavos“, „Palangos“ paragaudavom.

Įsiminė A. Terlecko blaivus požiūris ir į Antaną Sniečkų, Sąjūdžio kritika. Na ir, žinoma, nepamirštamas jo griausmingas knarkimas paskutinę naktį E. Budrio namuose. Pagalvojau, kad sėdėję vienoje kameroje kentėjo…

Tik atplaukus kai kurie (paskui supratome – V. Svilas ir keli jo draugai) sutiko priešiškai: bolševikai, KGB agentai. Ir dėl mano dalyvavimo, tuo labiau pasirašymo ginčijosi, ne visi norėjo.  V. Svilas: net Tomas Venclova, pasitraukęs į emigraciją, savo tėvo nepasmerkė.

Savo pranešime sakiau, kad LKP pasisako už suverenumą, o tai lygu nepriklausomybei. K. Motieka suabejojo – kokiame dokumente? Paskui, kai važiavome į Visbį ir jam pasakiau, kad pasirašiau, kad gali būti blogai, jis – ginsim!

E. Varnausko pritarimas mano parašui, jo pastangos organizuojant kelionę į Gotlandą – jo kvietimu atvykau.

J. Pajaujis po mano parašo: prašyk čia politinio prieglobsčio, grįžti tau pavojinga.

G. Būga: prieškario laikais komunistu būti buvo sunku, pavojinga, tik idealistai galėjo būti. Tokie ir buvo A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas. Geriausias variantas Lietuvai – galėjo daugiau padaryti, ir Stalinas jų paklausydavo… Dabar eiti per lėtai gali būti pavojinga, per greitai – dar pavojingiau. Maskva Pabaltijį gal ir atiduotų, bet kaip su kitais? Jei Ukraina pajudėtų? Todėl vargu ar galės… T. Būgienė: atvažiuosiu į Lietuvą, kai bus tiesioginis susisiekimas Stokholmas–Vilnius. Gintautas: o aš – kai bus išvesta okupacinė kariuomenė. Kai sakiau, kad mano abu sūnūs žurnalistiką studijuoja, vienas jau „Gimtajame krašte“ dirba, Gintautas pastebėjo: trečioji žurnalistų karta, tėvas ir rašytoju buvo.

ELSS įkūrėjai ir įkvepėjai – LAF‘as (Lietuvių aktyvistų frontas). Įspūdis, kad dauguma idealistai, nuoširdūs žmonės, myli Lietuvą. Savaitės dalyviai – ir įžymių tarpukario veikėjų sūnūs, duktė. Kiek Lietuva inteligentijos neteko…

Lietuvoje, emigracijoje labiausiai nori VIENYBĖS.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (istorijos ir kultūros žurnalas)  Nr. 4 (10)    2014

P.S. Pabraukta – papildymai, kurie nebuvo spausdinti žurnale. Radau juos savo užrašuose – užfiksuota Nidoje, praėjus apytikriai 10 dienų po sugrįžimo iš Švedijos. 2015 09 16

[1] Vytautas Svilas, g. 1925 m., antitarybinės rezistencijos dalyvis, politkalinys, 1966 m. išvyko į Vakarų Vokietiją, mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje.

[2] Jonas Juraitis, g. 1926 m., mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 40 metų dėstė Šveicarijoje Valio kantono kunigų seminarijoje, Šveicarijos lietuvių dvasios tėvas.

[3] Edvardas Varnauskas, profesorius kardiologas, medicinos mokslų daktaras (Švedija).

[4] Feliksas Užpelkis, g. 1943 m., Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas.

[5] Jurgis Vilemas, g. 1938 m., akademikas, Lietuvos energetikos instituto direktorius, branduolinės energetikos specialistas.

[6] Jonas Pajaujis, g. 1920 m., dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje, 1944 m. buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Po karo vadovavo Švedijos lietuvių bendruomenei.

[7] Gintautas Būga, g. 1921 m., gydytojas, okupacijos metais – rezistencijos dalyvis, 1944 m. atvyko į Švediją, kalbininko Kazimiero Būgos sūnus.

[8] Kajetonas Julius Čeginskas, g. 1927 m., Lietuvos antinacinio pasipriešinimo dalyvis, sociologijos daktaras, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Nuo 1953 m. Europos lietuvių fronto bičiulių veikėjas, ilgametis pirmininkas, dirbo „Amerikos balso“, „Laisvės“, „Laisvosios Europos“ radijuje.

[9] Klemensas Gumauskas, g. 1918 m., inžinierius, 1944 m. gegužės mėn. kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvis suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Vienas Švedijos lietuvių bendruomenės 1946 m. steigėjų, 1983–2000 m. pirmininkas.

[10] Juozas Lingis, Švedijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys.

[11] Irvis Šeinius, g. 1922 m., Švedijos teisininkas, visuomenės veikėjas.

[12] Vincas Natkevičius, g. 1918 m., literatūrologas, pedagogas, rezistentas, dalyvavo LAF‘o veikloje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Literatūros kritikas, Frankfurto universiteto dėstytojas.

[13] Kazimieras Senkus, g. 1917 m., mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, teologijos mokslus baigė Miunsterio universitete Vokietijoje. Vargonininkas, pedagogas, chorvedys.

[14] Juras Požela, g. 1925 m., fizikas, LTSR mokslų akademijos prezidentas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

[15] Janas Senkevičius, žurnalistas, Lietuvos lenkų kultūros draugijos prie Kultūros fondo narys.

[16] Janas Tichonovičius, g. 1946 m., TSRS liaudies deputatas, išrinktas Rytų Lietuvoje, Vilniaus pedagoginio instituto docentas.

[17] Mečys Laurinkus, g. 1951 m., TSRS liaudies deputatas, Sąjūdžio tarybos narys, sekretorius.

[18] Petras Deltuva, g. 1932 m., dailininkas, skulptorius, 1988 m. pasiprašė politinio prieglobsčio Švedijoje.

[19] Andrejus Ždanovas, 1896–1948 m. TSKP CK politbiuro narys, atsakingas už ideologiją.

[20] Rimgaudas Mališauskas, g. 1938 m., LTSR užsienio reikalų ministro pavaduotojas.

[21] Juozas Ardys, g. 1924 m., JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, inžinierius, Lietuvių aktyvistų fronto vicepirmininkas.

[22] Vytautas Zalatorius, g. 1931 m., žurnalistas, lituanistas iš Čikagos, „Akiračių“ mėnraščio redkolegijos narys.

[23] Vilius Grabauskas, g. 1942 m., gydytojas kardiologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, 1978–1983 m. dirbo Ženevoje, Pasaulio sveikatos organizacijoje. Kauno medicinos instituto laboratorijos direktorius.

[24] Irena Aldona Kaestli (Augevičiūtė), g. 1920 m., 1941 m. kartu su vyru šveicarų diplomatu išvažiavo į Šveicariją. Ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos sekretorė ir iždininkė.

[25] Albertas Gerutis, g. 1905 m., žurnalistas, diplomatas, nuo 1936 m. dirbo URM. 1940–1946 m. Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmasis sekretorius, Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikėjas.

[26] Mykolas Žilinskas, g. 1904 m., 1936–1940 m. Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, 1940 m. pasitraukė į Prancūziją, vėliau į Vokietiją. Dailės kūrinių kolekcionierius, 1974–1989 m. Lietuvai padovanojo šimtus paveikslų ir skulptūrų.

[27] Eugenijus Mindaugas Budrys, g. 1925 m., tapytojas, grafikas, tarnavo P. Plechavičiaus vietinėje rinktinėje, 1944 m. kartu su Jonu Pajauju pasitraukė į Švediją.

[28] Jonas Norkaitis, g. 1928 m., 1940 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, studijavo filosofiją ir ekonomiką, dirbo Vokietijos pramonės koncernuose. Vienas iš Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje steigėjų.

[29] Petras Povilas Lukoševičius, g. 1920 m., studijavo ŽŪA. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Žemės ūkio srities mokslininkas, Lietuvių bendruomenės Kanadoje narys.

[30] Petras Klimas, g. 1930 m., Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje veikėjas, diplomato, užsienio reikalų ministro Petro Klimo sūnus.

[31] Ugnė Karvelis (Karvelytė), g. 1935 m., 1944 m. kartu su tėvais (tėvas – tarpukario finansų ministras) pasitraukė į Vakarus, Studijavo Paryžiuje, ten dirbo leidykloje, vertė Lotynų Amerikos literatūrą, bendradarbiavo spaudoje, radijuje.

[32] Alfonsas Žalys, g. 1929 m., Klaipėdos m. vykdomojo komiteto pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys.

[33] Mindaugas Stakvilevičius, g. 1931 m., TSRS liaudies deputatas, Sąjūdžio Seimo narys, LKP Šiaulių m. komiteto pirmasis sekretorius.

[34] Vytautas Petras Knašys, g. 1937 m., Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo direktorius.

[35] Vilis Brantas g., 1913 m., 1964–1987 m. Vokietijos socialdemokratų partijos valdybos pirmininkas, 1969–1974 m. VFR federalinis kancleris.

[36] Juozas Nekrošius, g. 1935 m., žurnalistas, poetas, 1964–1973 m. dirbo LKP CK. Valstybinio leidyklos, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkas.

[37] Valentinas Vilkėnas, g. 1920 m., inžinierius, architektas, Švedijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys.

Visą knygą galima surasti čia: http://media.search.lt/GetFile.php?OID=178140&filetype=10

Pateikiu „Gyvenimo trikampyje“ įžangą. Norėčiau pridurti, kad rengdami knygą spaudai labai gerai sutarėme su leidyklos „Danielius“ direktoriumi D. Mickevičiumi, su dailininkais J. Vėgėle, J. Varnu.

Kam skirta ši knyga – profesoriui ar mokinukui, bedarbiui ar verslininkui, studentui ar tiesiog žmogui gatvėje, kažką girdėjusiam apie paslaptingus Briuselio bei Strasbūro koridorius ir norinčiam sužinoti daugiau? Viliuosi, kad knygoje kiekvienas įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo ar polinkių skaitytojas atras kažką pagal savo skonį.

Visą gyvenimą, dar nuo mokyklos laikų, turėjau ir turiu potraukį pasižymėti užrašų knygelėje tai, kas aktualu, kas domina, kas gali praversti ateityje. Kai septyniolikos metų pradėjau dirbti jaunimo dienraščio redakcijoje, žurnalistinis bloknotas kartu su rašikliu tapo pagrindiniais darbo įrankiais. Su jais nesiskiriu ir dabar, nors kompiuterių amžiuje tenka naudotis ir modernesnėmis priemonėmis. Iš savo europarlamentaro užrašų sudėjau į šią knygą daug pastebėjimų, skaičių, žinių apie Europos Sąjungą. Ji šiandien mūsų šalyje tikrai populiari. Lyg burtažodį kartojame: ES padės, pamokys, skirs pinigų… Iš tiesų į Lietuvą nuo 2007–ųjų per septynerius metus atkeliaus beveik 37 mlrd. litų – daugiau kaip po 5,3 mlrd. litų kasmet. Tai sudaro apie 23,6 proc. mūsų šalies biudžeto arba apie 6 procentus mūsų bendro vidaus produkto. Priminsiu, kad garsusis Maršalo planas suteikė pokario Vokietijai pagalbą, sudarančią tik 1 procentą jos BVP. Kitaip tariant, į kiekvieno Lietuvos piliečio kišenę kasmet iš Briuselio pribyrės apie 1 600 litų. Žinoma, tos lėšos bus paskirstomos kitaip, pagal griežtas ES taisykles – per įvairius projektus, išmokas.

Knygoje labai stengiausi parodyti, kad ES svarbi Lietuvai, o mes – Briuseliui toli gražu ne tik per eurų ir litų prizmę. Europos Sąjunga – tai taika, demokratija, laisvė, solidarumas, pagalba atsilikusiems, silpnesniems. Ne be reikalo mūsų liberalai tvirtina, kad ES esanti „per daug socialdemokratiška“ (mano nuomone, galėtų ir turėtų būti dar socialdemokratiškesnė). Pirmeiviškas Europos Sąjungos pobūdis – pavyzdys ir kitiems žemynams. Labai svarbu, kad ES ekonomiškai stiprėtų. Tačiau dar svarbiau – kad ir ateityje rodytų pavyzdį socialinių reikalų sutvarkyme, skirtumų tarp pirmyn pažengusių ir atsilikusių valstybių bei regionų išlyginime. Jei to nebus, gali nelikti ir ES, ir vilties kažką teisingesnio, geresnio sukurti pasaulio sutvarkyme.

Jau daugiau kaip dvejus su puse metų dirbu Europos Parlamente. 2007-ieji – kadencijos pusiaukelė – esame išrinkti penkeriems metams. Per tą laiką arti šimto kartų skridau maršrutu Vilnius – Briuselis ir atgal, apie trisdešimt kartų – iš Vilniaus į Strasbūrą. Mano užrašų knygelėje susikaupė daug pastebėjimų apie Europos Sąjungos mechanizmo apsisukimus, apie mūsų šalies vietą šioje gan painioje sistemoje, apie Parlamentą, kuriame dirbu, apie susitikimus su rinkėjais Lietuvoje. Ši knyga – tai savotiška ataskaita rinkėjams. Tiems šimtui penkiasdešimt tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie per rinkimus į Europos Parlamentą balsavo už socialdemokratų partijos kandidatus, tarp jų – šimtui dviems tūkstančiams, bendrame partijos sąraše išskyrusių mano pavardę. Jų pasirinkimo dėka aš patekau į tą magišką gyvenimo trikampį: Vilnius–Briuselis–Strasbūras. Kiekvienas europarlamentaras turi savo trikampį, tačiau nuo kitų jis skiriasi tik vienu kampu: mano Vilnius, o mano kolegų –Varšuva, Budapeštas, Roma, Lisabona… Kiti du kampai visų vienodi: Briuselis ir Strasbūras. Tik nepainiokime su kitu trikampiu. Bermudų trikampis susijęs su mistika, paslaptimis, pražūtimis. Mūsų trikampis – su aiškia vizija, realia viltimi. Bermudų trikampis egzistuojam tam, kad paklystume, mūsų trikampis – kad surastume.

Ką gi pavyko nuveikti per tuos pustrečių metų? Statistika liudija: 54 kartus kalbėta EP plenarinėse sesijose, pateikti 27 klausimai Europos komisijos komisarams, dalyvauta Parlamento rezoliucijų siūlymuose. Ne kartą teko būti šešėliniu pranešėju – Baltijos jūros strategijos, Serbijos pasiruošimo įstoti į ES ir kitais svarbiais klausimais. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kalbėta, replikuota, siūlyta frakcijos ir komitetų posėdžiuose, internacionalinėse grupėse, parlamentinio bendradarbiavimo komitetuose su atskiromis šalimis. Problemas, kurias kėliau, dažniausiai lėmė mano dalyvavimas pagrindiniame ir pakaitiniuose komitetuose. Tad suprantama, kad koncentruotasi į užsienio politiką, taip pat aplinkosaugą, sveikatą, vartotojų teises. Bet ne tik. Frakcija patikėdavo man kalbėti ir kitomis labai įvairiomis temomis.

Visada, kai tik būdavo įmanoma, stengiausi „užkabinti“ Lietuvai aktualias problemas, pabrėžti mūsų interesus, kartu galvodamas apie bendrą ir svarbų visiems ES piliečiams europinį interesą. Taigi teko, jeigu galima taip pasakyti, „šaudyti“ į daugelį labai skirtingų taikinių. Bet šalia to išskirčiau kelis pagrindinius taikinius, į kuriuos „šaudžiau“ ir kalbose plenariniuose posėdžiuose, ir klausimuose EK komisarams, ir publikacijomis Lietuvoje. Tai siekis, kad JAV atsisakytų vizų režimo piliečiams iš naujųjų ES šalių. Tai Kaliningrado srities pavertimas Rusijos–ES bendradarbiavimo poligonu (pavyko organizuoti EP delegacijos vizitą į šią sritį). Tai siūlymai sukurti specialų ES fondą skausmingoms „protų nutekėjimo“ iš naujųjų ES valstybių į senąsias pasekmėms mažinti. Tai speciali konferencija Parlamente, kurią organizavome su vokiečiais ir lenkais, skirta stambiaplokščių namų renovavimui ir apšiltinimui – kad ES skirtų daugiau lėšų tokiems projektams. Esu tikras, kad visi šie keturi taikiniai svarbūs Lietuvai, daugeliui mūsų piliečių – kaip ir kitų europiečių.

Kaip ir kiekvienas europarlamentaras, kasmet turiu teisę pakviesti į Briuselį arba Strasbūrą 100 savo šalies piliečių, kurie atvyksta į vieną iš dviejų ES sostinių autobusais. Per pusę kadencijos mano kvietimu Briuselyje ar Strasbūre viešėjo per 300 žmonių iš Lietuvos. Pirmojoje „mano“ grupėje važiavo mokytojai iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Juos atrinkti padėjo profesinės sąjungos. Prisipažinsiu, kad šią profesiją (šalia gydytojo) ypač gerbiu ir vertinu. Ne tik dėl to, kad abu mano tėvai yra dirbę mokytojais – svarbiausia, kad be gerų mokytojų nesulauksime geros ateities nei Lietuvoje, nei visoje Europoje. Kitose autobusinėse grupėse važiavo įvairiausių profesijų, interesų, įvairaus amžiaus žmonės – ir senimas, ir jaunimas. Susitikimuose su atvykusiais svečiais visada pabrėždavau, kad jie privalėtų tapti veikliais ir išradingais ES „ambasadoriais“ savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Kadangi sulaukiu labai daug siūlymų iš norinčių vykti, atrinkti padeda LSDP būstinė ir skyriai, LSDP jaunimiečiai. Manau, kad labai svarbi grupė buvo rekomenduota Tautinių mažumų departamento. Joje vyko Lietuvos lenkų, rusų, bulgarų, vengrų, vokiečių, libaniečių atstovai, taip pat žmonės iš lietuvių bendrijų Lenkijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje.

Smalsesnis skaitytojas nesunkiai gali sužinoti, kur esu bet kurią darbo dieną, ką veikiu. Savo interneto tinklapyje (www.paleckis.lt) skelbiu savo darbotvarkę – ko gero, vienintelis iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų, o ir kolegos iš kitų šalių tai daro labai retai. Tinklapyje galima rasti ne tik mano kalbas EP, klausimus EK komisarams, bet ir mano komentarus, interviu, mano biuro pranešimus spaudai. Nuo 2006–ųjų rudens pradėjau rašyti internetinį dienoraštį „Blog‘ą“, kurį skaitytojas gali rasti ir šioje knygoje. Tinklapio skyrelis „Socialistų naujienos“ supažindina su Europos socialdemokratų ir socialistų veikla, „Kairioji vaivorykštė“ – su Lietuvos kairiųjų balsais. Kiekvieną savaitę internete pasirodo klausimas, paprastai ES tematika, į kurį atsako tinklapio lankytojai. Knygoje pasakoju apie savo paties atliktus darbus. Tačiau dar daugiau joje atsispindi įvairiausios Europos Sąjungos aktualijos, svarbios Lietuvai ir viso Europos Parlamento veikla per pastaruosius metus. Dirbdamas Europos Parlamente reguliariai rašiau komentarus, duodavau interviu Lietuvos spaudai, televizijai ir radijui. Dalį jų, kiek patrumpinęs, pateikiu skaitytojams, pabrėždamas, kad tie rašiniai atspindi konkretaus laiko – prieš dvejus metus, pernykštes ar naujesnes – aktualijas. Skelbiami ir reikšmingesnių mano kalbų bei paklausimų Parlamente tekstai.

Per tuos metus teko ne tik kas savaitę keliauti į dvi Europos sostines, bet ir apsilankyti 21 valstybėje. Į jas vykau su Europos Parlamento delegacijomis, kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose, dalyvauti vienos ar kitos šalies rinkimų kampanijoje. Tų kelionių įspūdžiai taip pat atsispindi daugelyje rašinių. Visados pabrėžiu, kad europarlamentaras bus politiškai raišas, jeigu jis kvėpuos tiktai Briuselio, Strasbūro ir savo šalies sostinės įstaigų oru. Išvykimai į Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus (apsilankiau 28 miestuose ir rajonuose) man buvo yra ir bus tarsi gurkšnis šviežio oro. Karštos diskusijos, teikiamų klausimų ir pasiūlymų 8 pobūdis, reakcija į mano iškeltas problemas – tai tarsi Lietuvos žmonių nuotaikas atspindintis barometras, į kurio parodymus būtina atsižvelgti balsuojant Strasbūre ar Briuselyje. Pasakoju čia, pasitelkęs vietos spaudą, ir apie tą šviežio oro gurkšnį.

Šioje knygoje rasite ne tik mano rašinių. Dėkingas profesoriams, ekonomistams Jonui Čičinskui ir Povilui Gyliui, kurie pateikė reikšmingas publikacijas apie Europos Sąjungos ekonomines ir socialines problemas, taip pat verslininkui Tomui Juškai, kuris pasidalijo savo mintimis, kaip kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje. Parinkau daug informacijos apie patį EP, ES ir jos institucijų veiklą, galimybes, kuriomis gali pasinaudoti Lietuvos piliečiai. Apie mūsų kaimynus Sąjungoje, įvairų tautų charakterį – nuo Baltijos iki Atlanto, nuo Šiaurės iki Viduržemio jūros – pasakoja ir sausi skaičiai, ir gaivios šypsenos. Atkreipkime dėmesį į jas. Švedai ir italai, olandai ir ispanai juokiasi daugiausiai ne iš kitų, kaip kad pas mus įprasta, o iš savęs, hiperbolizuotai pašiepdami savo tautiečius. Kaip ten bebūtų, juoktis visada sveika. O kartu daugiau sužinoti apie tą visų linksniuojamą, pagiriamą ir pakeiksnojamą Europos Sąjungą.

„Gyvenimas trikampyje: Vilnius, Briuselis, Strasbūras”. Justas Vincas Paleckis.Vilnius: Danielius, 2007. 334 p.

„Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai /sudarytojai Justas Vincas Paleckis, Geruta Paleckytė. Vilnius: Baltrus, 2006. 429 p.

„Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988-1991”. Vilnius: Algimantas, 2005. 366 p.

Neseniai visai atsitiktinai radau atsiliepimą apie šią knygą internete:

„Kadangi gyvenu Šveicarijoje, pamaniau (tiksliau mano mama pamanė), kad tokią knygą tikrai verta paskaityti – Šveicarija komunisto akimis. Knyga perleista 1985 m. bet ankstesnis leidimas buvo 1974 m. Viena mintis man netelpa galvoje: ką galvojo tarybinis žmogus paskaitęs tokią knygą??? Nepaisant to, kad kapitalistinė sistema pasmerkta žlugti, darbininkų klasė kartais vargsta, tokių gražių dalykų apie Šveicariją parašyta! Ir gamtos grožis, ir miestų tvarka, ir darbo kultūra, ir gėlės visur, ir baseinai, ir kavinės, ir muzika, kelionės, lyginama kaip Londone kaip Paryžiuj. Nežinau, man čia gyvenant paskaičius užsinorėjo aplankyti Šveicariją

Šiaip, reikia pripažinti, kad parašyta vis tik su meile šitai šaliai ir gražiai, daug tiesos, įdomių faktų, gerų nuotraukų įdėta, smagių karikatūrų (daugelis ir faktų, ir nuotraukų, ir karikatūrų idealiai tinka šiandienai, net problemos kai kurios nė kiek nepasistūmėjo). Labai patiko įžanginis trijų išgalvotų šveicarų pokalbis.

Įdomios savotiškai ir dalys apie Leniną Šveicarijoje (mokykloj manęs tokių nesąmonių jau nebemokė) (lūžau iš aprašymo, kaip kažkokia moteris prisimena, koks dėdė Volodia buvo nuostabus ir mitrus ir kaip kartą grakščiai miške šokinėjo per kelmus ar kažką kitą), visokius raudonuosius Šveicarų (ir dabar kūjų ir pjautuvų lipdukų Ciūriche pilna), o skyrių apie tai, kaip TSRS ir JAV derėjosi Ženevoje dėl nusiginklavimo tai jau tik prabėgom perskaičiau, nes toj vietoj jau tiek propagandos pripilta, kad nervai nebelaikė. Dar knygos dėka pagaliau prisiruošiau pažiūrėti kur gi tas Leninas gyveno ir dar keletą dalykų numačiau aplankyt arba pasidomėt.“

Dėkingas šio atsiliepimo autoriui, kuriam atsakiau. Praėjus beveik trims dešimtmečiams po šios knygos pasirodymo, jis, tikriausiai, jaunas žmogus, pagavo tai, ką aš norėjau pasakyti leisdamas ir pirmąją ir antrąją savo knygą apie Šveicariją. Tikrai, tą šalį pamilau ne tik už grožį, bet ir savitumą: niekad neturėjusi karalių ir kunigaikščių, šimtmečiais praktikuojanti „tiesioginę demokratiją“ ir neutralitetą, 25 kantonų konfederacijoje draugiškai sugyvena keturių tautų atstovai, keturios valstybinės kalbos… „Šveicarų piramidžių papėdėje“ – tai kiek sutrumpintas ir gerokai papildytas mano pirmosios knygos apie Šveicariją leidinys. Iš pirmosios knygos pašalinti puslapiai apie Leniną Šveicarijoje – gerai prisimenu, kaip „Vagos“ leidyklos redaktorius Algis Antanavičius tarstelėjo man – „jau galima apsieiti be to“. Šiai knygai prirašiau tris papildomus skyrius ir pabaigos žodį. Teisus pateikto atsiliepimo autorius, kad skyrius apie TSRS ir JAV derybas dėl vidutinio nuotolio raketų skamba propagandiškai, ypač šių dienų akimis žiūrint. Kitokie skyriai apie didįjį architektą Le Korbiuzje (Le Corbusier), kilusį iš Šveicarijos ir skyrius apie Ženevą, kuriame pasakojau apie pastebėtus Šveicarijoje pakitimus.

Bene 2002 m. kaip LR užsienio reiklų viceministras nuvykau į konferenciją Ženevoje. Pasijutau pamalonintas, kai Lietuvos atstovybės prie tarptautinių organizacijų būstinėje ant vieno iš diplomatų stalo pastebėjau „Šveicarų piramidžių papėdėje“. Įsidėmėjau tada ir skaičiusių tą knygą komentarą: „Ne tiek ir daug čia pasikeitė nuo jūsų aprašytų laikų“.

Šveicarų piramidžių papėdėje. Justas Vincas Paleckis. Vilnius: Vaga, 1985 m. 269 p. Tiražas 30 000 egz.

Šią knygą rašiau norėdamas, kiek tada buvo įmanoma, atviriau papasakoti, ką mačiau, sužinojau dirbdamas TSRS ambasadoje Šveicarijoje 1969-1971 metais (viso vienerius metus ir 10 mėnesių). Žinoma, atšaukimas iš darbo ambasadoje į Maskvą dėl „neleistino tarybiniam diplomatui elgesio“ ir įtarimų, kad noriu prašyti politinio prieglobsčio Šveicarijoje, uždėjo antspaudą šiai knygai (likimo ironija – aš pabėgti iš TSRS nesiruošiau, tiesiog daug bendravau su kultūros žmonėmis, net lietuvių emigrantais, o štai mane pakeitęs diplomatas rusas Polianskis po ketverių metų taip ir padarė, pasiprašė prieglobsčio). Rašiau apie gražią, turtingą, turinčią unikalias tradicijas, bruožus, bet ir nestokojančią šešėlių valstybę. Daug ką galėjo pasakyti ir gausios iliustracijos, rodančios tos šalies žavumą, neįprastus tuometinei Lietuvai, Tarybų Sąjungai vaizdus. Su malonumu prisimenu bendradarbiavimą su „Vagos“ leidyklos žmonėmis, redaktoriumi A. Antanavičiumi, dalininku V. Armalu.

Jau šiais laikais, visai neseniai, tuometinis „Vagos“ leidyklos direktorius Algirdas Pekeliūnas, su kuriuo esame sužaidę nemažai teniso mačų, papasakojo man apie telefono skambutį pasirodžius šiai knygai. Jo susilaukė iš Utenos komunistų partijos komiteto II-ojo sekretoriaus ideologijos reikalams. Sekretorius piktinosi, kad „Šveicarų piramidės“ esą per daug giria tą šalį, propaguoja kapitalizmą.

Taip galėjo pasirodyti kai kuriems dogmatikam. Žinoma, knygelėje mėginta kiek objektyviau pažvelgti į kapitalizmo ir socializmo teigiamybes bei neigiamybes, parodant ir tarybinės santvarkos privalumus. Tačiau pirmasis šios knygelės skyrius – Bešalio, Entuziasto ir Skeptiko trialogas apie Šveicarijos pliusus ir minusus – ko gero, labiausiai nusisekęs, bešališkas ir mažiausiai pasenęs. Nekeisdamas nei žodžio įdėjau jį ir į naujausią savo knygą, pasirodžiusią praėjus 40 metų po „Šveicarų piramidžių“ pasirodymo, 2014-aisiais – „Europa tolima ir artima“.

Šveicarų piramidės. Justas Vincas Paleckis.Vilnius: Vaga, 1974. 235 p. Tiražas 15000 egz.