ČIKAGA–GOTLANDAS–LIETUVA

– Jeigu Lietuvoje socializmas būtų kurtas toks, kokio norėjo Paleckis, mums nebūtų tekę iš Lietuvos bėgti.

Toli, už Atlanto, nepažįstamas žmogus ištarė labai svarbią man frazę. Joje tilpo daug, ką mačiau, bendraudamas su Tėvu, ką skaičiau, girdėjau apie jį. Kalbėjomės 1995 metais Čikagoje. Susitikime su lietuviais priėjo gal kiek vyresnis už mane vyriškis. Prisistatė – gydytojas Petravičius (jeigu teisingai įsidėmėjau pavardę). Ir pasakė tą mintį, kurios nepamiršiu.

O pirmą kartą atsidūriau didesniame užsienio lietuvių susibūrime prieš dešimtmetį. Įvairių kraštų lietuviai rinkosi į Europos lietuvių studijų savaitę Gotlando saloje, tik per 200 kilometrų nuo Lietuvos. Eilinė, 36-oji savaitė vis dėlto buvo nepanaši į ankstesniąsias. Gausiausias „desantas“ atplaukė jachtomis iš Lietuvos. Geležinė uždanga jau trūkinėjo ir byrėjo. Pirmą kartą ne tik disidentai (Kathamarsvyk poilsiavietę savo atvykimu pagerbė ir garsusis Antanas Terleckas), bet ir visokio plauko lietuviai iš Lietuvos visiškai atvirai diskutavo su lietuviais iš laisvojo pasaulio.

Studijų savaitėje kalbėjau, atsakinėjau į klausimus. Jaučiau, kad lietuviai iš Vakarų įdėmiai stebi mano elgseną ir kuklioje palėpėje, kur posėdžiavome, ir laisvalaikio metu.

– Kaipgi kitaip! Įdomu susipažinti su Paleckiu! – porino man ilgametis studijų savaičių dalyvis, kunigas iš Šveicarijos, veik 50 metų gyvenantis emigracijoje. – Įdomu, kaip buvot auklėjamas šeimoje, savotiškoje aplinkoje, kokį tai pėdsaką paliko…

Praėjo keleri metai. Tas garbus žmogus sugrįžo į Lietuvą. Neretai su juo susitikdavome, kalbėdavome ir labai skaudžiomis visai tautai temomis. Prisimindavome ir pirmąjį susitikimą Gotlande, jo pastabą dėl šeimos. Sakiau: jeigu manyje ir yra gero, tai pirmiausiai dėkingas savo Tėvui, Motinai. Pašnekovas rūškanai šyptelėjo:

– Tik nesakykite šito labai garsiai, ypač per televiziją ar spaudoje… Daug kas nesupras.

Bet dar daugiau, manau, supras. Ypač žmonės, gyvenę ir dirbę Lietuvoje, istorijos vyksmą matę atviromis akimis.

Pasakojau, kad Tėvas auklėjo mus daugiausiai savo pavyzdžiu, požiūriu į žmones, į darbą – vaikams laiko ne per daugiausiai galėjo skirti. Minėjau, kad 1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą – pirmuose laisvuose rinkimuose į Lietuvos parlamentą nuo pat 1926-ųjų metų – daugybė žmonių Marijampolėje priminė man Tėvo dėmesį, pagalbą jiems – ir dirbusiems Lietuvoje, ir tremtiniams. Ir ne tik Suvalkijoje. Įvairiausiose Lietuvos vietovėse girdėjau panašius atsiliepimus. Kai kurie dokumentai, liudininkų prisiminimai bylojo apie tai, kad dar 1941 metais jis pasisakė prieš trėmimus. Nereikia ir aiškinti, kuo jam tai galėjo baigtis. 1988–1990 metais, kai dar nebuvo įsigalėjusi naujoji konjunktūra, daug gerų žodžių, liudijančių jo gerus darbus nežmoniškai sudėtingoje aplinkoje, skyrė spauda. Buvo, žinoma, ir kitokių atsiliepimų, bet gerokai mažiau.

Paminėjau pašnekovui, kad už išrinkimą į Aukščiausiąją Tarybą, už tai, kad tapau Nepriklausomybės Akto signataru, daug kuo esu dėkingas Tėvui. Žmonės ne be pagrindo galvojo, kad mėginsiu daryti tai, ką ir jis – nesipūsti, atjausti žmones, dirbti nesavanaudiškai – tik jau laisvomis sąlygomis, be visus kausčiusių retežių. Aiškinau, kaip nelengva buvo A. Brazauskui, V. Beriozovui, o dažnai ir man atlaikyti aršiai besipriešinančių permainom spaudimą, kaip buvome pliekiami plenumuose ir pasitarimuose. Visagalė TSKP Centro Komiteto kontrolės komisija reikalavo pašalinti iš komunistų partijos „keturių bandą“ – A. Gagilienę, B. Genzelį, R. Ozolą, J. Paleckį. Pats rizikuodamas, A. Brazauskas amortizavo spaudimą.

Tuomet, kai slėgė aršūs puolimai ir nežinomybė, dažnai pagalvodavau: kaip nepalyginamai, tiesiog neišpasakytai sunkiau buvo Tėvui. Ypač 1948–1952 metais, kai kiekviename plenume, suvažiavime jis buvo talžomas už „nukrypimus nuo partijos linijos“, „kolūkių kūrimo nepalaikymą“, „smulkiaburžuazinį nacionalizmą“…

Buvau dešimties metų, kai 1952-aisiais pirmą kartą pajutau nevaikišką išgąstį dėl Tėvo likimo. Svarbiausiame Maskvos laikraštyje, „Pravdoje“, perskaičiau grėsmingas eilutes: „suvažiavime buvo aštriai kritikuotas J. Paleckis už buržuazinių nacionalistų palaikymą“. Namuose tvyroje įtampa, laukimas. Nei Tėvas, nei Mama nieko mažiesiems neaiškino. Man, ketvirtokui, klasės draugai pašnibždėdavo: „Matysi, ir jus išveš į Sibirą“ (tiesą sakant, nelabai susigaudžiau kas tie buržuaziniai nacionalistai, ką reiškia vežimai, kuo baisus tas Sibiras…).

Tik po daugelio metų iš Tėvo pasakojimų, o paskui ir iš dokumentų supratau, kad ketvirtokėliai, nugirdę iš tėvų ir giminių apie trėmimų baisumus, nelabai klydo. Iš tiesų, 1952 metų LKP VII suvažiavimas, tarybinės istoriografijos skelbtas „kolektyvizacijos suvažiavimu“, pagal kalbų turinį daugiau vadintinas „Paleckio triuškinimo suvažiavimu“. M. Gedvilas, kuris kartu su Tėvu tarpukaryje dirbo liaudininkų partijoje, buvo užpultas vien už tai, kad suvažiavime pamėgino ištarti: „Paleckis jau pradeda suprasti savo klaidas…“ Tėvas pasakojo, kad tuo metu planavęs rašyti memuarus sąlyginiu pavadinimu „Mano kelias į partiją“. O suvažiavimo dienomis neabejojęs, kad pavadinimą teks keisti ir rašyti (jeigu tik turės popieriaus bei pieštukų) apie kelią iš partijos… Vienas geriausių Tėvo draugų, irgi iš liaudininkų, ekonomistas Jonas Vaišnoras Stalino laikais buvo perkeltas dešimčiai metų į Sibirą tiesiai iš Tarybų Lietuvos vicepremjero kėdės, kadangi neatsargiai kažką parašė broliui, išėjusiam į mišką.

Kaip tik paskutiniais Stalino valdymo metais iš partijos ir iš Estijos vadovybės pašalinti „nacionalistai“ atsidūrė Sibire. Į jų vietą Taline iš Rusijos buvo importuoti estai, jau pamiršę gimtąją kalbą ir nelinkę jos mokytis. Tas pats, tik be represijų (Staliną jau buvo pakeitęs N. Chruščiovas) po septynerių metų pasikartojo Rygoje. Surusėję estų ir latvių lyderiai ja nebuvo linkę priešintis Maskvos diktatui, ginti savo kalbą, kultūrą, ūkį.

Apie tai pasakojau Gotlando pašnekovui, o mainais girdėjau tikrą vargų epopėją. Kaip neįmanomai sunku buvo palikti Tėvynę, klajoti Vakaruose iš šalies į šalį. Ir visad persekiojanti nežinia: ar gyvi artimieji Lietuvoje, kur jie – juk „iš buožių“, o dar jis pats, kunigas, Vakaruose…

Keliais štrichais palietęs politiką, daugiau nenorėčiau apie ją kalbėti. Tikiuosi tai padaryti kitą kartą, kita proga – ir tuomet pasakojimas įgytų daugiau dramatiškų spalvų.

Tėvas mėgdavo pabrėžti: ką jis bedarė, kur bedirbo, pirmiausiai jautėsi esąs žurnalistas. Šį kartą norėčiau prisiminti jį kaip Tėvą, pažerti nuotrupas apie tai, kokį mačiau jį šeimos, namų aplinkoje – su knyga, plunksną rankoje – ką jaučiau jį sakant tarp eilučių.

Nežinau, ar skaitantis šias eilutes pajus, kad stengiausi būti objektyvus, kiek įmanoma rašant apie Tėvą. Nebandysiu paneigti to, ką pasakojo apie jį artimesni ir tolimesni jam žmonės prisiminimų knygoje apie Justą Paleckį, išleistoje tarybiniais laikais. Joje daug tikslių jo bruožų. Bet tada knyga tegalėjo būti labai vienpusiška. Tad papildymai neišvengiami.

RAŠOMOSIOS MAŠINĖLĖS KALENIMAS

Tėvas dažnai pasiskųsdavo, kad niekaip neranda sekretoriaus ar padėjėjo kūrybiniam (ne techniniam) darbui. Antra vertus, nuo jaunystės jis buvo įpratęs viską daryti pats, o iš kitų, dirbančių jo vadovaujamoje įstaigoje nelabai sugebėjo ir nemėgo reikalauti drausmės, priminti pareigą. Nuo pat 1926-ųjų, kai vadovavo ELTAI, jo moto buvo: „netrukdyk dirbti kitiems – jie juk pakankamai susipratę ir darbštūs“. Jam patiko korespondento, redaktoriaus darbas. Iš žurnalistų esu girdėjęs, daug pasakojimų, kaip Tėvas Kaune, spaustuvėje, žaibiškai parašydavęs korespondenciją ar reportažą „į numerį“, tuoj nešdavęs linotipininkui arba tiesiog jam diktuodavęs.

Pagrindinis jo darbo įrankis buvo amžina plunksna; vėliau atsirado ir rašomoji mašinėlė. Apytikriai 1950-aisiais pastaroji tvirtai užėmė pagrindinę vietą. Tėvas prisimindavęs savo tėvą, kalvį, pajuokaudavo: „Jis kaldavo, ir aš kalu, tik ne taip garsiai“. Nuo vaikystės prisimenu nesibaigiantį mašinėlės kalenimą Tėvo kabinete ir Mamos griežtą nurodymą: „Vaikai, netriukšmauti!“. Tas kalenimas netildavo iki vėlyvo vakaro, o ir ankstyviausią rytą – vėl takšt-takšt-takšt. Kiek atsikratęs darbų Tėvas skatindavo ir vaikus paspausdinti – tegu išmoksta. Tai labai pravertė.

Tėvas turėjo kelias rašomąsias mašinėles. Viena įstaigoje, kita – namuose. Ypač džiaugėsi įsigijęs portatyvinę, su kuria galėdavo bet kur dirbti. Spausdino laiškus, straipsnius, užrašus lėktuve, traukinio kupė, net automobilyje ar autobuse, tuo gerokai stebindamas bendrakeleivius.

Tarybiniais metais daug kur buvo įsigalėjęs įprotis, kad vadovams straipsnius rašydavo padėjėjai, žmonės iš pavaldžių skyrių. Tėvas nepripažino tokio „darbo pasidalinimo“, kai rašo vienas, o honorarą pasiima kitas. Tiesa, jo archyve tarp rankraščių ar jo mašinėle parašytų straipsnių radau vieną rašinį, kurio braižas buvo ne Tėvo. Kamputyje prierašas jo ranka: rašė Pranas Ramonas (prietelius dar iš Rygos laikų, kurį jis pasikvietė dirbti į Vilnių). Tai buvo proginis straipsnis, sudurstytas remiantis kitais Tėvo rašiniais. Tėvas, palikęs tą vieną svetimą rankraštį tarp savų, tarsi norėjo pasakyti: tai išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Tūkstančius laiškų, rašytų daugiausia mašinėle, yra „nukalęs“ Tėvas. Tiesa, juose reta gilesnių apmąstymų ar išvadų. Ir laiškuose Tėvas išlieka žurnalistu, reporteriu. Jam svarbiausia buvo laišku parodyti dėmesį.

Tas pats ir su Naujametiniais sveikinimais. Jau lapkričio pabaigoje Tėvas pradėdavo dūsauti – laukia atvirukų ir kitokių sveikinimų darbymetis… Pradėdavo nuo sveikinimų į užsienius, paskui į kitus miestus, į Vilnių. Išsiuntinėdavo šimtus. Čia jau mašinėlės paprastai nepripažindavo. Kiekvienam užrašydavo kitus, savitus žodžius.

Nei Tėvo sekretorė, nei padėjėjas nematė kelių sąsiuvinių, į kuriuos ranka beveik kasdien jis įrašydavo savo pastabas. Pirmiausiai suliniavo storą sąsiuvinį (paskui antrą…) pagal grafas: kas kreipėsi, kada, kas padaryta, koks rezultatas. Tai buvo priminimo ir pasitikrinimo sąsiuviniai, kuriuose užrašydavo prašymus, pasiūlymus – ir visuomeniniais, ir asmeniniais reikalais. Atvažiavusių ar atėjusių į Aukščiausios Tarybos Prezidiumo priimamąjį, į namus, kai jau buvo pensijoje, skambinusių telefonu svarbesniu reikalu. Žinoma, toli gražu ne visada Tėvo postūmis, tarpininkavimas pakreipdavo reikalus į geresnę pusę. Net tuo metu, kai tėvas dirbo Prezidiume, nemaža valdininkų, žinojusių apie jo įtemptus santykius su kai kuriais kolegomis, kurie turėjo nepalyginamai daugiau realios valdžios, pašaipiai mestelėdavo: „vėl Paleckis teigiamas rezoliucijas kepa“.

Bet nebuvo, ko gero, atvejo, kad Tėvas, jei tik matydavo ar jausdavo neteisybę, atsainumą, vilkinimą, nebūtų parašęs rašto, mėginęs kalbėti ar skambinti. Todėl žmonės ir verždavosi pas jį. Čia negaliu neprisiminti 1966 metų rudens, stoties aikštės Vilniuje. Laukiu troleibuso į centrą. Prieina smulkutė, nejauna moteriškė skarele parištais plaukais:

– Sakyk, sūneli, kaip nuvažiuoti pas Paleckį? Apgavo mane, noriu teisybę rasti.

Aiškinu močiutei, kad nuvažiuoti į Prezidiumą galima antruoju troleibusu. Bet priduriu, kad Paleckio ji neras, perkeltas dirbti į Maskvą. Močiutė netiki – ką gali tas vaikis žinoti – ir sėda į antrąjį troleibusą ieškoti Paleckio. Ir teisybės.

KNYGŲ APSUPTYJE

Dažniausiai atmintyje iškylantys prisiminimai: Tėvas su knyga rankoje, arba prie rašomojo stalo. Jeigu jis nevalgo, nesišnekučiuoja su namiškiais, nežaidžia su mumis, vaikais (žinoma, itin retai), vadinasi, jis skaito arba rašo; rašo arba skaito.

Kai su jaunesniąja sesute Vita susirgome skarlatina, mus izoliavo, kad neužkrėstume kitų vaikų. Į mūsų kambarį, kur valandos tęsdavosi taip ilgai, vakarais pakildavo Tėtis. Dažniausiai su Teofilio Tilvyčio „Dičiumi“, „Artojėliais“ rankoje. „Nuo Taurapilio, nuo kalno… Artojėli, bum bum bum, Dievas kviečia jau dangun…“. Šios, o ir kitos eilutės – ritmingos, su vaikui mielais patriukšmavimais – įsirėžė į atmintį. Tuo labiau, kad ir gyvenome ant Taurakalnio.

Namuose didžiausiame kambaryje karaliavo knygos. Aukštos lentynos, kuriomis mėgdavau karstytis, buvo pilnos žurnalų, laikraščių komplektų. Tėvas vis prisimindavo, kaip jis pats įrišinėjo knygas, žurnalus, kai gyveno Rygoje ir Kaune. Komplektai vis kaupėsi. Pagaliau Tėvui norom nenorom teko skambinti labai jo gerbiamam knygos žmogui Antanui Ulpiui – Knygų rūmų direktoriui. Atburzgė dengtas sunkvežimis ir spausdinių komplektai, dalis knygų iškeliavo į Knygų rūmus.

Įrištas žurnalo „Naujas žodis“ komplektas buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos spaudinys, kurį Tėvas man, tada tik per dešimtį metų perkopusiam, davė pasiskaityti. Jau buvau patyręs knygų, laikraščių, žurnalų graužėjas, tad iškart įnikau į nematytą, senienomis dvelkiančių puslapių karalystę. Stebino įmantrūs titulinio puslapio piešiniai ir vinjetės, žodinės ir grafiškos reklamos rėksmingumas, kino žvaigždžių, Vakarų pasaulio įžymybių, sensacingų situacijų nuotraukos. Ir tekstai Vilniaus I berniukų vidurinės mokyklos mokinukui buvo tuo labiau neįprasti: Lietuvos nepriklausomybės išaukštinimas, Vilniaus praradimas ir sostinės ilgesys, gyvenimo Vokietijoje, JAV, Sovietų Sąjungoje margumynai. Naivios, mėgėjiškos ir stipresnės eilės, vaizdeliai, apsakymai. Jų autorių tarpe – vardai, kurie Lietuvoje po kiek laiko tapo garsūs.

Tėvas „Naują Žodį“ Rygoje, paskui Kaune leido 1925 – 1929 metais. Darbavosi ne tik kaip redaktorius, bet ir kaip pagrindinis tekstų autorius, iliustracijų parūpintojas, ekspeditorius, finansuotojas… Pirmasis lietuviškas iliustruotas žurnalas, švietėjiškas leidinys, siekė populiarumo visuose sluoksniuose. Ir vis dėlto gyvavo tik iš entuziazmo ir aukų. Kad žurnalo leidimas nesustotų, Tėvas atiduodavo didelę dalį ne tik savo-mokytojo, vėliau ELTOS direktoriaus, paskui didžiausio latvių dienraščio „Jaunakas Zinias“ korespondento Kaune algos, bet ir Mamos-mokytojos atlyginimo nepagailėdavo. O šeimoje tuomet jau augo du vaikai.

Tėvas džiaugėsi, kad aš rimtai studijuoju jo pirmąjį žurnalistinį leidinį – naivoką, neutralų, atvirą visoms srovėms. Jau vėliau galėjau paskaityti jo redaguotą (apie 1938 metus) liaudininkų jaunimo sąjungos žurnalą „Mūsų jaunimas“. Tai buvo brandesnis, daugiau kairiosios krypties leidinys, bet irgi „specfondinis“.

Paauglystėje Tėvas davė pasiskaityti ir visas savo „specfondines“, tuomet jokioje atviroje bibliotekoje neprieinamas knygas. Greičiausiai „prarijau“ 1933 metų kelionės reportažą „SSRS mūsų akimis“. Jau buvo praūžęs TSKP XX suvažiavimas, griuvo Stalino autoritetas ir paminklai, bet knyga nustebino. Pirmiausiai geru reporterio stiliumi ir vakariečio pastangomis įsigilinti į tuometinę tarybinę tikrovę, nenutylėti stipriųjų ir silpnųjų tos keistos, mėginančios įgyvendinti utopiją santvarkos pusių.

Ne veltui 1990-ųjų pradžioje Žurnalistų sąjunga išleido fotokopijuotą šią Tėvo knygą. Dainuojančios revoliucijos sūkuryje, paskubomis ir paslapčiomis, nepaisydama jokių autorinių teisių. 15 tūkstančių tiražą žaibiškai išgraibstė. Man pasisekė – spėjau įsigyti tą knygą viename iš didžiųjų „Sąjūdžio“ mitingų Vingio parke.

Tris „Paskutiniojo caro“ tomus krimtau žymiai ilgiau. Ši biografinė knyga apie Nikolajų II į „specfondinę“ nemalonę buvo patekusi, matyt, todėl, kad Tėvas rėmėsi Vakarų šaltiniais, iš „nemarksistinių“ pozicijų vaizdavo carizmo žlugimą, menkai atspindėjo revoliucinį judėjimą. O štai publicistinė knyga „Latvija“ labai palankiai pristatė kaimyninę valstybę – istorija, kultūra, dabartis, ryšiai su Lietuva – bet man ji pasirodė nuobodoka. Beje, už tą knygą Latvijos prezidentas apdovanojo Tėvą „Trijų žvaigždžių“ ordinu, bet Tėvas jo atsisakė: „ne dėl ordino aš lietuvių-latvių susiartinimo darbą dirbu“.

Gan įdėmiai perskaičiau prieškarinį Tėvo eilėraščių rinkinį „Dienų nelaisvėje“ (paantraštė skelbė – žurnalisto eilėraščiai ir vertimai). Šalia mėgėjiškų eilėraščių, o ir nuoširdžių, „pagaunančių“, įsidėmėjau akrostichą „Vasario 16-oji“ (sudėjus pirmąsias eilučių raides, išeina „Lietuva, Tėvyne mūsų…“).

Iš pokario rašinių Tėvas davė man paskaityti savo prisiminimus „Žingsniai smėlyje“ apie 1926-uosius metus. Parašė juos 1948 metais, keldamasis kasdien anksti ryte, iki darbo, o išleisti jie buvo tik po dvidešimties metų. Stebino, kad Tėvas, paprastai neatsargus, blogo iš kitų nelaukiantis, šįkart buvo toliaregiškesnis ir Stalino laikais įkišo rankraštį į stalčių. Jei būtų pasielgęs kitaip, 1952-ųjų metų talžymas galėjo baigtis žymiai liūdniau. Juk net 1968-aisiais, kai „Vaga“ išleido šiuos memuarus, leidyklos vadovams kliuvo už budrumo praradimą: mat knyga parodanti, kaip veikia „buržuazinė demokratija“, neatspindi komunistų partijos vaidmens. Kaip tik dėl to knyga gan palankiai vertinta emigrantinėje spaudoje. O „Žingsnių smėly“ rankraštį perskaičiau vienu ypu. Kartu su Tėvu skirstėme knygą į skyrius, rinkome jiems pavadinimus.

Vienas maloniausių paauglystės prisiminimų – Tėvas kviečia į centrinį Vilniaus knygyną Gedimino prospekte. Knygos tuomet nuo pirkėjo buvo atskirtos prekystaliu, žmonių paprastai nedaug. Lietuvių literatūros skyriaus pardavėja kaip pastoviems pirkėjams tuoj sukrauna ant prekystalio šūsnį naujienų. Su malonumu abu knaisiojamės knygose, mėginame spėti, ko naujiena verta. Žinoma, noriu parsitempti kuo daugiau knygų namo. Tėvas, atsirinkęs jį dominusias, labai neprieštarauja. Pardavėja suvynioja knygų pokus į rusvą popierių, perriša virvele. Tai būdavo sunkūs, bet malonūs nešuliai.

KELIAI KELELIAI

Ypač lengvai Tėvas kildavo kelionėms po Lietuvą. 1960 metais dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Užgriūna kolegos iš Latvijos. „Padomju jaunatne“ laikraščio reporteris ir fotokorespondentas nori skubiai paruošti reportažą iš Elektrėnų. Redakcija turi vienintelę mašiną, bet ji užimta. Skuosti kartu su svečiais į autobusų stotį, kaip kad darome mes, vietiniai reporteriai?

– Pakalbink savo tėvą, – mesteli idėją išradingasis Aleksandras Icikavičius, redakcijos atsakingasis sekretorius. – jis latvius, žinau, gerbia, gal sutiks.  Nebuvau įpratęs Tėvo ko nors prašyti. Bet šįkart juk svečiai, redakcijos garbės reikalas… Ir ką gi, Tėvas, žvilgtelėjęs į kalendorinę užrašų knygutę, mielai sutiko. Nors įspėjau, kad rygiškiai ne kokie žurnalistiniai „vilkai“ – beveik tokie pat geltonsnapiai, kaip ir aš, aštuoniolikmetis.

Elektrėnuose fotoreporteriui nebuvo daug darbo. Pasikalbėjome tik su geologais ir geodezininkais – statyba dar nebuvo pradėjus kastis gilyn (po kelerių metų reporterio smalsumo vejamas koriausi į elektrinės kaminą, bet jau be latvių). Tačiau rygiškiams įspūdžių reportažui užteko. Grįžtant Tėvas pasišovė dar parodyti restauruojamą Trakų pilį.

Latvija Tėvui buvo mielas, magiškas žodis. Kaip ir Ryga – jaunystės miestas, Rainis – demokrato, švietėjo, poeto idealas. Tarpukaryje Tėvas buvo lietuvių-latvių draugijų aktyvistas, karštas dviejų tautų suartėjimo šalininkas.

1966-jų žiemą mirė garsus rašytojas Vilis Lacis. Teko ir jam sprangios politiko duonos ragauti – nuo pat 1940 iki 1959 metų dirbo Latvijos TSR Ministrų Tarybos pirmininku. „Nuėmė“ už tai, kad kategoriškai nesutiko su hipertrofuotu pramonės Rygoje augimu, skatinusiu darbo jėgos importą iš Rusijos ir Baltarusijos. Jo įpėdiniai net nemėgino dirbti savarankiškai, stropiai vykdė Maskvos nurodymus. Tėvas snieguotais keliais važiavo į laidotuves. Protestantiškai kukliose kapinėse buvo pakviestas tarti žodį. Latviai laidodami latvių rašytoją kalbėjo rusiškai. Tėvas kalbėjo latviškai.

Man tą epizodą primindavo daugelis, kai nuvažiuodavau į Rygą. Tėvo teiravausi – ar taip buvo? Patvirtino.

Kelionėse po Lietuvą Tėvas nieko iš anksto nepranešęs mėgdavo užsukti į mokyklas. Jausdavosi ten kaip namie. Juk buvęs mokytojas. Tuoj žengdavo į klases, užklausdavo moksleivių bendro išsilavinimo dalykų, aktualijų, pasišnekėdavo su jais, su mokytojais. Užvažiavęs po kurio laiko į tą pačią mokyklą pasidomėdavo, kaip sekasi tam ar tai, kas šauniausiai atsakė į klausimus praeitą kartą. Dažnai drauge nusifotografuodavo. Ir būtinai nuotraukas išsiųsdavo aplankytai mokyklai.

Dar tarpukaryje Tėvas daugelyje savo rašinių kalte kalė tą pačią mintį: statykime mažiau vyriausybinių pastatų, kontorų, bankų, ir kuo daugiau mokyklų, ligoninių. Kartojo šį priesaką kaip tas garsusis Romos senatorius dėl Kartagenos.

Pokario metais, kiek priklausė nuo jo, stengėsi, kad taip ir būtų. Kilo net konfliktas dėl Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pastato. Jis buvo nedidelis, neturėjo salės. Kelis kartus per metus susirenkanti Aukščiausia Taryba posėdžiaudavo tai viename teatre, tai kitame, tai filharmonijoje. Nesolidu, sakydavo daugelis, pažiūrėkite, kokius rūmus kaimynai subudavojo…

– Taip, visai neblogai būtų prasiplėsti ar naujus rūmus pastatyti, – vis kartodavo Tėvas. – Bet kol dirbu Prezidiumo pirmininku, to nebus. Statykime mokyklas, ligonines, jų vis dar trūksta.

Tėvas nėra medžiojęs. Gal tik kelis kartus atsiliepė pakviestas žūklauti, bet daugiau dėl išvykos į gamtą, spiningą užmesti taip ir neišmoko. Netraukė jo ir septintajame-aštuntajame dešimtmetyje paplitusios pirtelės su baseiniukais. Plaukioti, tiesa, mėgo, bet atviruose vandenyse. Medžioklių, žvejybų ir pirčių vajuje nedalyvavo dėl to, kad buvo knygos ir rašymo žmogus. O ir tos kompanijos neretai būdavo specifinės, kitokių pomėgių „sucementuotos“.

DEMOGRAFIJA IR AKIBROKŠTAI

1970-aisiais Tėvas, tada TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininkas, Maskvoje susitiko su užsienio žurnalistais. Ir be jokių „suderinimų“ pasakė savo nuomonę: Vakarai kalba apie rusifikaciją, o rusų skaičius Tarybų Sąjungoje mažėja, greit ne rusų tautybės žmonės sudarys TSRS gyventojų daugumą (tuo metu gimstamumas Vidurinėje Azijoje, Kaukaze smarkiai lenkė žemą gimstamumą Rusijoje).

Rusų skaičiaus santykinio mažėjimo vertinimas kaip teigiamas, normalus dalykas aukšto pareigūnų lūpose nuskambėjo neįprastai. Antraštės JAV, Vokietijos, Šveicarijos laikraščiuose skelbė: „Rusai tampa savo šalyje mažuma!“, „Didžioji dalis šauktinių į Tarybinę Armiją bus azijatai“…

Tą pačią vasarą Tėvas neteko Tautybių Tarybos pirmininko posto. Šioji spaudos konferencija, regis, prie to prisidėjo. Kaip paskutinis lašas, perpildęs taurę. Tęsėsi ir ilgas „nacionalisto“, „liberalo“ šleifas, ir Maskvos bei Vilniaus vadovybės nepasitenkinimas jo veikla. Savo ruožtu Mama, nors labai retai pasirodydavo visuomenėje, visur neatsargiai tiems laikams skųsdavosi, kad jai su vyru Maskvoje negerai, nejauku, nori kuo greičiau į Vilnių… Smulkmena, bet ji pasiekė daugelio ausis.

Į Tautybių Tarybos pirmininko postą buvo paskirta N. Nasridinova, buvusi Uzbekijos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkė. „Perestroikos“ laikais laikraščiai ją kaltino nežabota korupcija: Uzbekijoje ji gaudavusi didžiulius kyšius už tai, kad sumažindavo ar panaikindavo bausmes nuteistiesiems.

Ta proga epizodas iš Vilniaus. Tėvas, dar dirbdamas Maskvoje, sugrįžta į Lietuvą savaitei (stengdavosi lankytis Vilniuje kiek įmanoma dažniau). Vyriausios sesers Sigitos pagalbininkė namuose – nedidukė, putnaus, geraširdiško veido moteriškė – prašo Tėvo pagalbos kažkokiu reikalu. Kaip paprastai, jis užsirašo. Matyt, su kažkuo susiskambino ar parašė raštą – tą reikalą pavyko išspręsti. Kai Tėvas vėl Vilniuje, toji moteriškė vėl nori su juo pašnekėti. Staiga jis išeina į koridorių paraudęs, įpykęs, bet kartu kažkaip nuoširdžiai nustebęs, priblokštas:

– Ir atsitik tu man… Išbariau ją baisiausiai, prigrasinau milicija. Kyšį man mėgino siūlyti! Na ir istorija – pirmą kartą gyvenime!

Milicijos tėvas nekvietė, tik pagąsdino. Papasakojo Juozui Baltušiui tą nutikimą – kaip jam, sulaukusiam žilo plauko, veik 70 metų, pirmą kartą gyvenime kyšį mėgino įkišti. J. Baltušis smagiai užsikvatojo: „Galima būtų neblogą novelę parašyti…“.

VARDAI, IŠTARTI YPATINGAI

– Štai pagaliau ir Kazį Jankauską išleido, – atsiduso Tėvas, imdamas į rankas šio autoriaus knygą „Krito kaštonai“. – O kaip jį puolė, žemino, mėgino padaryti baisiu priešu…

Man Kazio Jankausko pavardė nebuvo girdėta. Jaučiau, kad Tėvas nori pasakyti daugiau, nei tie keli ištarti sakiniai, kad jis siūlytų man paskaityti tą knygą. Perskaičiau. Pasakiau Tėvui, kad patiko impresionistinė nuotaika, painios situacijos, neramūs klajokliškos prigimties herojai.

Tik po daugelio metų, bene 1989-aisiais, iš paskelbtų dokumentų sužinojau, kad Kazys Jankauskas pokario metais buvo politiškai persekiojamas, suimtas. Tėvas stengėsi jam padėti – tąkart, pasak dokumentų, ne be rezultatų. (Niekada Tėvas nepasakojo apie savo vaidmenį padėti nuteistiesiems, ištremtiesiems – tas temas, kaip ir apskritai pokario metų represijas, lietė tabu šydas; panašiai iki Atgimimo buvo daugelyje šeimų).

Tada, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai su Tėvu vartėme spaustuvės dažais kvepiančius „Kritusius kaštonus“, tikrai man netoptelėjo: žodis „išleido“, jei prisimintume pokario metus, galėjo turėti ne tik su spauda susijusią reikšmę…

Panašiai Tėvas reaguodavo, kai tarpukario periodikoje užtikęs Juozo Keliuočio pavardę, paklausdavau apie jį. (Vėlgi tik po daugelio metų sužinojau, kad Tėvas buvo puolamas už tai, kad padėjo išeiti į laisvę „liaudies priešui“).

Su ypatingu jausmu Tėvas paimdavo į rankas ir Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, ir Augustino Griciaus tarpukario feljetonų rinkinį, išleistą tuoj po karo („Laiko dvasia“), ir kai kurias kitas knygas. „Kiek tas knygas ir jų autorius pokaryje daužydavo!“ – ištardavo trumpai. Ir niekad neprasitarė, kad to daužymo kliūdavo ir jam, kai užstodavo plunksnos draugus.

Ypatingai, nors ir negarsiai mūsų šeimoje nuskambėdavo Alberto Geručio vardas. Jie susipažino Rygoje, kartu dirbo ELTOS skyriuje. Tapęs ELTOS direktoriumi, Tėvas pasikvietė jauną žurnalistą į Kauną. Idealistiškai nusiteikę, svajojantys apie laimingą Lietuvą, abu nepartiniai, bet artimų pažiūrų, vėliau jie nuėjo skirtingais keliais. Albertas Gerutis linko į dešinę, Tėvas – į kairę. Tačiau tai nekliudė jų bičiulystei. Albertas Gerutis tapo antrosios Paleckių duktės Gerutos krikštatėviu. Draugavo jie iki pat lemtingų 1940-ųjų. Tuo metu Albertas Gerutis dirbo Lietuvos diplomatinėje misijoje Berne, Šveicarijoje.

Kai aš 1969-aisiais gavau paskyrimą į TSRS ambasadą Šveicarijoje, Tėvas tvirtai pasakė:

– Berne gyvena Albertas Gerutis. Pasakojau apie jį. Mačiausi su juo, kai buvau užsienyje. Nepaisant visko, turi ir tu su juo susitikti. O ambasadoje… Nieko nesakyk apie tai.

„Nepaisant visko…“. gerai supratau, ką Tėvas turėjo omenyje. Juk A. Gerutis, pasak tuometinės oficialiosios linijos, „reakcingos emigracijos veikėjas“, vienas iš „vaduotojų“ šulų. Ambasadoje, jei klausčiau leidimo, man tikrai lieptų laikytis kuo toliau nuo jo. Mąsčiau, kad ir jam gali būti keblu su manim susitikti. Prisiminiau ir šiltus Tėvo žodžius apie jį memuaruose „Žingsniai smėlyje“. Ir vis dėlto smarkiai jaudinausi, kai Berne skambinau storojoje telefonų knygoje surastu numeriu. Be reikalo. Albertas Gerutis atsakė nuoširdžiai, draugiškai. Tuoj pakvietė užeiti – pasirodo, ir gyvenome visai netoli.

Ne kartą teko viešėti jaukiame Elenos ir Alberto Geručių bute Spittaler Strase 22. Ponia – kukli, jauki moteris, maloniu rūpesčiu apgaubusi savo vyrą – labai mylėjo savąjį katiną ir ypač paukščius. Lesyklą jos balkone atpažindavo viso kvartalo sparnuočiai. Šeimininkas parodė man savo biblioteką ir milžinišką, pusę amžiaus kauptą archyvą (kažką panašaus teko matyti tik bibliofilo ir kultūros žmogaus Rosčio Baublio bute Londone). Albertas Gerutis man labai daug padėjo įsigilinti į Šveicarijos ypatybes, suprasti jos žmones. Pakalbėdavome ir politinėmis temomis. Žinoma, ir pasiginčydavome, tačiau vakarietiškai, kultūringai. Teko lankytis pas jį ir su Tėvu, Mama. Mačiau susitikimą senų, gerų draugų, kurių santykių nepakirto nei laikas, nei skirtingi požiūriai, nei šaltojo karo rėžiai.

Dar kartą pabrėšiu, kad niekas iš mūsų tų susitikimų negarsino. Ir Albertui Geručiui galėjo kilti keblumų dėl bendravimo su “raudonaisiais” ( žymiai didesnėje, įvairiabalsėje Amerikos emigracijoje “Šviesa-Santara” juk buvo užsipulta už šūkį “Veidu į Lietuvą!“, abipusiai sunkiai ir rizikingai stūmėsi kultūriniai, sportiniai mainai su Lietuva). O mano bendravimas su senais Tėvo draugais, su kitais įdomiais pašnekovais, gan laisvo, nelabai paisančio geležinių tarybinės diplomatijos drausmės taisyklių žmogaus elgsena sukėlė kai kam įtarimą, kad ruošiuosi bėgti iš TSRS… Dvylikai metų man užsitrenkė “kapitalistinių” šalių vartai. Beje, bėgti tikrai neketinau – jau vien dėl to, kad tai būtų atkirtę kelią nuo artimų, nuo Tėvynės. Ir štai į “nepatikimo” lietuvio Paleckio vietą ambasadoje Berne Maskva siunčia III sekretorių rusą Nikolajų Polianskį. Po keleto metų jis pasiprašo politinio prieglobsčio Šveicarijoje… Tokie tai paradoksai, susiję ir su Tėvu, ir su jo jaunystės draugu.

PASKUTINIS SVEIKINIMAS

Pagal žurnalistinį įprotį Tėvas vakarais stengdavosi nepraleisti užsienio radijo žinių, apžvalgų. Klausydavosi laidų, prasiveržiančių pro trukdymus, įvairiomis kalbomis. Dažnai ir užmigdavo su ausinės laidu ausyje, klausydamasis žinių iš mažučiuko tranzistoriaus “Sony” raudoname įdėkle. Tai buvo geriausias būdas gauti operatyvią informaciją – tarybinė žiniasklaida ir nutylėdavo, ir vėluodavo, nekalbant jau apie vienpusiškus komentarus.

Dirbdamas Vilniuje, Tėvas gaudavo Radijo ir Televizijos komiteto siuntinėjamus aukštesniems pareigūnams radijo biuletenius. Tai buvo užsienio radijo stočių – “Amerikos balso”, “Laisvosios Europos”, “Vatikano radijo” – transliacijų užrašyti tekstai. Radijo biuleteniai Tėvui pakeisdavo “gyvą” klausymąsi, jeigu užimtumas ar trukdymai sukliudydavo.

Persikėlęs į Maskvą ir dirbdamas Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku (1966-1970) Tėvas paprašė siuntinėti jam iš Vilniaus tuos pačius radijo biuletenius. Skaitydavome abu.

Po Tėvo mirties jo bute uždaroje knygų spintoje radau didžiulį pluoštą Maskvos laikotarpio radijo biuletenių. Ne šiaip suverstų į krūvą. Tėvas iš kiekvieno biuletenio buvo iškirpęs tą dalį, kurioje buvo pasakojama apie užsienio lietuvių kultūrinę veiklą, literatūrą, spaudą, jų renginius. Šios iškarpos buvo tvarkingai sudėliotos pagal dienas – mėnuo po mėnesio, metai po metų.

Atvėręs tos spintos duris, pagalvojau – ką Tėvas norėjo pasakyti, kokį signalą jis siuntė? Pomėgio išsaugoti archyvus atspindys? Noras, kad lietuvių kultūros, nublokštos už Atlanto, pėdsakai išliktų ir tokiame užfiksuotame pavidale? Gal. Nors, tikriausiai, neabejojo, kad radijo biuletenių komplektai kaupiami Vilniuje, kad archyvuose jie bus išsaugoti. O gal ta pirmiausiai JAV bei kitų kraštų lietuvių kultūrinės veiklos kronika jam buvo svarbi ir sava todėl, kad joje mirguliavo pavardės žmonių, su kuriais bičiuliavosi, kuriuos pažinojo tarpukaryje?

Gerai prisimenu, kaip tuomet ilgam susimąsčiau, paveiktas tos didžiulės, sakyčiau, daugiatomės kultūrinės kronikos. Įnikau vartyti kažkada skaitytus puslapius. O gal Tėvas norėjo pasiųsti žinią ir man, nuspėdamas, kad gilinsiuosi į jo paliktus dokumentus, rankraščius, knygas? Prisiminiau ir paskutinį sveikinimą su gimimo diena, kurį gavau Berlyne, sugrįžęs iš Vilniaus, iš Tėvo laidotuvių. Jame Tėvas rašė: linkiu tau sugrįžti į Vilnių ir dirbti kūrybinį darbą.

XXX

Apie Justą Paleckį įsigilinę į jo gyvenimo kelią, dokumentus istorikai, manau, rašys įvairiai. Bet nebus neteisūs tie, kurie artės prie paradoksalios išvados: šiandieninė Lietuva – demokratinė, nepriklausoma, su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda, palaikanti gerus, lygiateisius santykius su kaimynais – artima jo ne tik jaunystės idealams.

Socializmas, komunizmas buvo savotiška XX šimtmečio pirmosios pusės religija, siūlanti viliojančią išeitį iš amžiais kamavusių žmoniją bėdų. Jos įgyvendinimas, ypač nuožmių diktatorių laikais, nešė dar didesnes nelaimes. Tiesa, kartu vertė keistis į gerąją pusę konkuravusią su komunizmu sistemą, kuri, Švento Tėvo žodžiais tariant, irgi neišsprendžia visų problemų.

XXI amžiuje turėtų nykti “barikadinis” mąstymas, sukeltas dviejų sistemų priešpriešos. Tuo labiau, kad virš žmonijos pakibusios beribio vartojimo, ekologinių ir dvasinių katastrofų grėsmės. Jos kaupiasi ir gali sunaikinti visą žmoniją.. Laikas, peržengus tūkstantmečio ribą, deją, nebus lengvų pasirinkimų laikas.

Sutrumpintas variantas spausdintas „Kauno dienoje“ (1999 m. sausis) ir „Santaroje“, (1999 m. žiema, Nr. 31)

P.S. šiandien 2016-jų rugpjūčio 16 dieną – po 17 metų. Daug kas pasikeitė per šį laiką. Jau 12 metų esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Išgyvenome pasaulinę finansinę-ekonominę krizę, kuri ypač stipriai smogė Lietuvai. Bet per tą laiką, be abejo, pažengta pirmyn, gyvenimas, nors ir lėtokai, gerėjo. Deja, nuslinko į praeitį metas, kai turėjome gerus santykius su visais kaimynais, nejautėme betarpiškų grėsmių. Tuomet ir emigracija – Lietuvos tuštėjimo tragedija – buvo tik pradėjusi ryškėti. O kai rašiau apie demokratinę, nepriklausomą Lietuvą, atliepiančią Tėvo jaunystės – ir ne tik – idealams, nepridėjau dar vieno labai reikšmingo dėmens. Socialiai teisingą Lietuvą. Ir čia, deja, neturime kuo pasigirti.

Šiandien man itin užkliūva paskutinė pastraipa. Jau tuomet jaučiau ir rašiau apie besikaupiančias pasaulines grėsmes, kurių skaičius ir masteliai neišmatuojamai išaugo. Tai ne tik branduolinio karo šmėkla. Ir ne tik terorizmas – nors jau netoli metas (po 5?10?15? metų), kai teroristai turės ir panaudos branduolines bombas. Ko gero, kaip tik per pastaruosius dešimtmečius pasaulis prasnaudė tą laiką, kai dar galima buvo sustabdyti klimato kaitos, gamtos naikinimo katastrofiškas pasekmes. Dabar belieka tenkintis pusinėmis priemonėmis ir laukti, kada vis sparčiau plis dykumos po viską deginančia saule, kils vandenynų ir vandenų lygis, vis dažniau visur ūžaus uraganai ir cunamiai. O tai reiškia, kad migrantų, pabėgėlių iš tampančių negyvenamais plotų skaičius sieks jau ne milijonus, kaip dabar, o šimtus milijonų ir daugiau, kils karai ir konfliktai dėl vietų, kur dar įmanoma gyventi. Jau dabar matome civilizacijų susidūrimus, fanatiškų religijų ir jų pasekėjų keliamas kraujuotas orgijas.

Vis grėsmingesnis atotrūkis tarp persisotinusių turtais ir beviltiškai įklimpusių skurde žmonių. 70 superturtingiausių sukaupę tiek turto, kiek turi pusė vargingiausių pasaulio gyventojų. Atrodė, kad 2008-jų krizės sukrėtimas turėtų sustabdyti tą tendenciją – ne, atvirkščiai, atotrūkis spartėja. Tas pats kalbant apie turtingiausias ir skurdžiausias šalis. 1950 m. penkios turtingiausios planetos valstybės buvo 35 kartus turtingesnės už penkias skurdžiausias, po dvidešimt metų – jau 44 kartus, dar po dvidešimt metų – 72, dabar – jau per 100 kartų. Pagaliau besaikis vartojimas, neribotos pinigų galios įsišaknijimas, deja, primena pūvančios Romos imperijos laikus. Kaip ir aukštosios kultūros pralaimėjimai primityviajai – vis daugiau dvasinio skurdo, nužmogėjimo.

Beviltiška? Emigracijos Lietuvoje mastai lyg ir liudytų, kad mūsų šalis palaipsniui nunyksta. Bet ir Europos Sąjunga, regis, neturi ateities – kai ją užplūsta migrantai, kai britai nusprendžia pasitraukti. Bet kokiu atveju ES nustoja būti patraukliu pavyzdžiu pasauliui. O jis pats? Ir pasaulis neturės ateities, jei nesugebės susidoroti su visomis minėtomis grėsmėmis. Jų, deja, atsiranda dar daugiau.

Taip, prieš 17 metų optimizmo turėjau daugiau – ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio mastu. Visais lygiais reikalingi esmingi pokyčiai, staigūs posūkiai, kad sustabdytume tą pavojingą slydimą, kuris gali atvesti į katastrofą. Neišvengiamas glaudesnis bendradarbiavimas, vėlgi ir pasauliniu, ir Europos, ir regioniniu mastu. Tikiu, kad atsiras lyderiai, kurie ves į šį tikslą.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą rugpjūčio mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/08/how-to-deal-with-autocracies/

Linkę į populizmą autoritariniai režimai tampa vis labiau gyvybingi. Anksčiau vyravusi demokratijos plėtros diskusija, tokia populiari po 1990-ais metais Paryžiuje priimtos Naujosios Europos chartijos, dabar bent iš dalies keičiama autokratizmo grįžimo diskusija. Kiekvienas besidomintis naujienomis kažką žino apie dabartinius numanomus įtariamuosius: Rusiją, Kiniją, Vengriją, Lenkiją ir gal būt net Jungtines Valstijas po lapkričio rinkimų.

Anksčiau daugelio Vakarų šalių politika buvo aiški: eiti į „sudėtingas“ visuomenes ir rasti partnerius tokiose srityse, kaip švietimas, teisėkūra, finansai, institucijų kūrimas ir pilietinė visuomenė apskritai. Buvo manoma, kad kai tik šalys ekonomiškai suklestės, atsiras viduriniosios klasės, tai ir bendradarbiavimas plėsis, ir demokratija, be abejo, sužydės.

Dabar mes turime daugiau abejonių, nei aiškumų dėl šios klasikinės „modernizacijos“ tezės. Ar dar yra prasmės toliau bandyti įtraukti tas šalis į bendrą veiklą, skirti paramą projektams ir programoms, vasaros mokykloms, užsienio tiesioginėms investicijoms, kai ten įtartinos nuosavybės teisės, arba įstatymų viršenybės mokymų programoms, kurios nėra laukiamos arba net silpninamos ir t.t., turint omeny ir tai, kad partneriai potencialiai patiria riziką. Ar turėtume pažvelgti į visą tai realistiškiau (jeigu taip jau yra), susikrauti daiktus ir išeiti visam laikui?

Atsakymas:

Jei planetos per artimiausius dešimtmečius nesuniokos viena ar kita globalinė katastrofa, ji vis tiek neatpažįstamai pasikeis. Teks priprasti ne tik prie daugiapolio, bet ir daugiaveidžio, pavojingesnio ir trapesnio pasaulio. Nedaug vilčių, kad jis bus uniformuotas pagal Vakarų standartus. Ypač dabar, kai EU nustoja būti pavyzdžiu.

Ranka rankon einantis gyvenimo lygio kilimas ir demokratijos plitimas įmanomas. Bet su sąlyga, kad šis procesas lydimas panaikinimu didėjančio atotrūkio tarp turtingiausių ir skurdžiausių – ir žmonių ir valstybių. Žlugus diktatoriškam „kareivinių socializmui“ šis aspektas pamirštas, vidurinė klasė daugelyje valstybių silpnėja. Tai viena pagrindinių priežasčių autoritarinių rėžimų ir populistų įsitvirtinimui. Ir vis dėl to ėjimas į „sudėtingas“ visuomenes, ryšių tarp žmonių ir institucijų stiprinimas lieka svarbūs. Taip, partneriai dažnai patiria riziką. Bet neįveikiamų betoninių sienų laikai praėjo.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą gegužės mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/05/would-you-submit-to-radical-populists/

Dvi tradicinės liaudies partijos Austrijoje per paskutinius prezidento rinkimus buvo sutriuškintos. Krytis nuo absoliučios daugumos iki 22 procentų. Panaši tendencija matoma ir Vokietijoje, nors ten viskas vyksta daug lėčiau ir dar ne taip dramatiškai. Tačiau yra šansų, kad dvi didžiosios partijos – socialdemokratai ir konservatoriai – čia taip pat praras daugumą. Nacionalinis frontas Prancūzijoje gali patekti į antrą turą per prezidentinius rinkimus kitais metais, o gal net ir laimėti. Juk praeitą savaitgalį Austrijoje tokios baigties buvo išvengta tik per plauką, kai FPÖ vos nelaimėjo. Tuo tarpu Amerikoje du iš trijų likusių kandidatų į prezidentus yra atviri ir sėkmingi populistai. Trampo arba Sanderso prezidentavimas pakeistų šalį. Vengrijoje ir Lenkijoje, suglumusios Europos Sąjungos siaubui, tai jau vyksta. Danijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose populistai įgyja įtakos. Paskutinis referendumas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina priėmimo buvo pamokomas.

Šios savaitės klausimas nėra lengvas. Įsivaizduokime, kad vienoje didžiųjų ES valstybių ir (arba) Amerikoje prezidentu tampa atviras populistas, kuris pradėtu keisti teisinių institucijų, žiniasklaidos ar švietimo sektoriaus nepriklausomumą. Kaip mes reaguotume? Imkime vieną kraštutinį pasirinkimą kaip Houellebecq‘o „Pasidavime“, kur aiški dauguma profesorių buvo papirkti, kad atsiverstų į islamą. Ir kitas, priešingas pasirinkimas: masinis pasitraukimas nuo politikos esant politiniam spaudimui. Kokia būtų galima baigtis tuo atveju, jeigu eilinių rinkimų metu radikalūs populistai patektų į vykdomąją valdžią kurioje nors didžiojoje Vakarų valstybėje? Ką mes darytume?

Atsakymas:

Kas leidžiama Jupiteriui tas neleidžiama jaučiams, prieš kuriuos ES mėgina imtis sankcijų. Jaučiai – nedidelės Europos valstybės, kurias užliejo populizmo ir nacionalizmo banga. Kuri kita? O jeigu ne viena, o kelios didžiosios valstybės pateks po ta banga? Tiesa, radikalios partijos ir politikai patekę į valdžią paprastai kiek aprimsta. Tačiau neabejotina, kad kažkas papuvę abejose Atlanto pusėse tvyrančioje karalystėje. Liberalioji laisvos rinkos sistema reikalauja kapitalinio remonto. Besaikio vartojimo, mūsų planetos naikinimo visuomenė, kur vis daugiau nelygybės, veda į sumaištį. Šią bangą galėtų sustabdyti teisingesnės ir lygiateisiškesnės visuomenės pavyzdys, prie kurios arčiausiai priartėjusios Šiaurės valstybės. Tačiau ir jos neatsispiria prieš populizmą ir nacionalizmą. Tenka priminti trumpą ir reikšmingą Francois Miterand‘o pasakymą: „Nacionalizmas – tai karas“.

Laimonas.

Ištarus šį vardą prieš kelis dešimtmečius, iškart tapdavo aišku, apie ką kalbama. Mano kartos žmonės suprastų: žinoma, Laimonas Noreika. Apie aktorių, kurį iš jo vaidmenų spektakliuose, kino filmuose, iš poezijos vakarų pažinojo didžioji pusė Lietuvos, rašyti nelengva. Nes tūkstančių tūkstančiai susidarė apie jį savo vaizdą.

Savo paveikslą turiu ir aš. Paauglystėje ir jaunystėje – tai mano vyriausiosios sesers Sigitos vyras, į mūsų šeimą atėjęs linksmas, šnekus žmogus iš paslaptingo teatro pasaulio. Sulaukus brandos – skatinęs mąstyti žodžiu, tartu nuo scenos ir iš kino ekrano, ir ypač poetine kalba, įdomių istorijų pasakotojas. Ir pagaliau, saulelei krypstant vakarop – eseistas ir memuaristas, netikėtai įtaigiai prabilęs savo knygomis. Ir nuolatinis pašnekovas, kai vienam kito reikėdavo. Manau, kad tuomet mes buvome tapę draugais.

Prieš šešiasdešimt metų Sigitos Laimoną mūsų šeima sutiko skirtingai. Tėtis, kaip paprastai, atvira širdimi, geranoriškai. Irgi optimistiškai linkusi žiūrėti į gyvenimą mama žentą pasitiko atsargiai, kiek nepasitikėdama. O kaipgi kitaip – artistas, triukšmingas gražuolis, dominuojantis bet kokioje kompanijoje. Tas nepasitikėjimas palaipsniui tirpo, ypač išaiškėjus, kad Laimonas nepasipūtęs, nepakenčia stikliuko. Mamai tai buvo labai svarbu.

Pagaliau ir aš, gal dvylikametis, išvydau Laimoną scenoje. Komedija ar vodevilis apie poilsiautojų ir administracijos konfliktą sanatorijoje „Alyvų sodas“. Pjesė, kaip suprantu dabar, lėkštoka, vienadienė, taip ir vadinosi. Tačiau įspūdį paliko nepamirštamą. Laimonas, pagrindinis herojus, spindintis jaunyste, entuziazmu, tiesiog skrajojo scenoje, apžavėdamas simpatiškąją širdies damą (ją vaidino Marytė Rasteikaitė) ir, žinoma, publiką. Ir dar – abu labai gražiai dainavo. Net dabar galėčiau paniūniuoti posmelį iš tos muzikinės komedijos.

Štai ir vėl pagrindinis vaidmuo, Rudolfo Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (pjesę, beje, iš latvių kalbos dar prieškariu vertė mano tėvas ir džiaugėsi jos pasisekimu abiejų mūsų sostinių teatruose). Vėl linksmybės, šmaikštavimai, bet Laimono sukurtas Aleksas šįkart neįstrigo taip giliai atmintin. Jau jaunuolio akimis mačiau ir daugiau Kauno dramos teatro spektaklių. Ypač dažnai prieš akis iškyla kailiniuotieji prūsai Juozo Grušo „Herkaus Manto“ spektaklyje; toks neįprastas, trapus ir pažeidžiamas Laimonas Neznamovo vaidmenyje A. Ostrovskio pjesėje „Be kaltės kaltieji“.

Iš apsilankančių mūsų namuose rašytojų, menininkų girdėdavau įvairių komentarų apie Laimono vaidybą. Daug kam ji patiko. Kai kas įžiūrėdavo joje dirbtinumo, per daug artistiškumo, patoso. Ir vėl – mama kritiškiau vertindavo Laimono aktorinius sugebėjimus, o tėvas palankiau. Man atrodė, kad scenoje Laimonui kartais trūkdavo natūralumo, jis linkdavo nuslysti į deklamavimą.

Pirmą kartą iš arčiau Laimoną pažinau kelionėje į Vengriją tolimais 1960-aisias. Tuo metu aš, aštuoniolikmetis, dieną dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, o vakarais mokiausi Vilniaus universitete. Buvo toks Nikitos Chruščiovo laikų eksperimentas – įstoję į aukštąją mokyklą ir neturėję dvejų metų darbo stažo pirmame kurse dieną privalėjo dirbti. Redakcijos skelbimų lentoje kabėjo „liaudies demokratinių šalių“ sąrašas, į kurias per „Sputniko“ turizmo agentūrą galima buvo nuvažiuoti su jaunimo grupe. Dirbdamas susitaupiau pinigų, tad nutariau užsirašyti į Vengriją. Ir koks sutapimas – grupės vadovu važiuoja Laimonas, kuris tuomet buvo ne tik Kauno dramos teatro artistas, bet ir, jei neklystu, komjaunimo Centro komiteto narys ar kandidatas.

Pirmoji kelionė į tolimą, paslaptingą užsienį… Per Baltarusiją, Ukrainą, Čopo pasienio stotį riedame į Debreceną, Budapeštą, prie Balatono ežero, kur apsigyvenome palapinių miestelyje. Puikiojoje Vengrijos sostinėje, centre stūksančiuose namuose, matyti kulkų, artilerinio apšaudymo pėdsakai. Juk tik prieš ketverius metus čia praūžė „kontrrevoliucinis maištas“ – dabar, po 50 metų, įvardijamas kaip revoliucija. Vilniuje buvome įspėti: reikia budrumo, atsargumo, vaikščioti po miestą tik didesnėmis grupėmis. Bet mūsų vadovas pasirodė ne „kirvis“ esąs, jokių apribojimų mums netaikė. Mėgino įsikišti jo pavaduotojas, reikalavo disciplinos ir budrumo, bet Laimonas artistiškai jį nusodino. Merginos, vyrukai iš įvairų Lietuvos miestelių stebėjosi: žinomas aktorius, matytas scenoje, o toks draugiškas, paprastas… Su Laimonu ir dar keliais draugais, per daug netaupančiais to forintų pluoštelio, į kuriuos išsikeitėme rublius Vilniuje, apsilankėme netgi kabarete. To Vilniuje nepamatysi – vos prisidengusios damos, aukštai kilnojančios kojas, ugningi šokiai ir dainos…

Visai neseniai sutikau tos kelionės bendrakeleivį Vytautą Januškevičių, mokytoją iš Trakų. Jis papasakojo, Palangos paplūdimyje jį užkalbino Laimonas: „Kaip laikaisi, Vytautai?“ Atmintį veidams ir vardams jis turėjo puikią. Juk po tos kelionės buvo daugybė prabėgusių metų.

Laimonas nelengvai įsileisdavo į savo ratą, pripažindavo tik talentingus, kūrybiškus žmones, kitų atžvilgiu būdavo kiek atsainus. Tačiau svarbiausia jam buvo surasti klausytojų. Prisimenu, nedidelėje kompanijoje gėrėme sausą vyną – studentė anglistė, Laimonas ir aš. Tuo metu jau dirbau žurnalistu, buvau kiek matęs pasaulio. Bet įsiterpti į Laimono nesibaigiančių istorijų pynę neturėjau jokių šansų. Per keletą valandų sugebėjau pasakyti tik porą sakinių – kaip ir toji mergina.

Mėgdavo prisiminti, kad su aktoriaus darbu kine susipažino pirmajame pokariniame filme su lietuvių aktoriais „Marytė“, kur atliko nedidelį vaidmenį. Na, o paskui, po ilgos pertraukos – garsusis Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Laimonas pasakojo: pirmą kartą jis pakviestas išbandyti jėgas ne teigiamo herojaus, o „geriečių“ oponento vaidmenyje. Abejojo – ar pavyks?

Filmas sukrėtė – manau, bent tuos mano kartos žmones, kurie tada nedaug ką žinojo apie pokario kovas. O Vytauto Žalakevičiaus sprendimas Aitvaro vaidmeniui pasirinkti Laimoną Noreiką, iki tol kūrusį tik teigiamus personažus, iš šiandienos žiūrint atrodo tarsi koks užkoduotas pranešimas. Išties, Aitvaras ekrane išniro nekalbus, mįslingas, su savo paslaptimi. Bet svarbiausia, kad jis buvo visai nepanašus į tuos „miškinius“, kokius vaizdavo tuometinis istorijos supratimas ir ideologizuoti meno kūriniai. Jis buvo gyvas, stiprus žmogus, turėjęs savo tiesą ir pasiruošęs mirti už ją. Tai, manyčiau, buvo didelė ir režisieriaus, ir aktoriaus sėkmė, leidusi šiek tiek geriau suprasti Lietuvos įvykius šimtamilijoninei auditorijai įvairiausiose šalyse.

Laimono skrydis į poezijos erdves patvirtina „laimės nelaimėje“ teoriją. Persikėlęs kartu su šeima į Vilnių ir sugrįžęs į savo jaunystės teatrą, Laimonas kurį laiką neturėjo svarbesnių vaidmenų. O jis gi buvo nepataisomas darboholikas. Tad paruošė vieną poezijos programą, pradėdamas Vincu Mykolaičiu-Putinu, kitą, trečią. Pajuto, kad jis labai reikalingas ir laukiamas ir dideliuose miestuose, ir miesteliuose, ir kaimuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose, pagaliau ir rinktinės intelektualų publikos susiėjimuose. Nuo to laiko tapo amžinu keliauninku – iki savo paskutinės dienos.

Nežinau, koks vidinis balsas sufleruodavo jam, ką skaityti. Tik žinau, kad čia jis jokių patarėjų ar nurodinėtojų neturėjo. Jis, matyt, jautė kažkokią sielų giminystę su gyvaisiais ir mirusiais poetais. Išties, yra puikių poetų, kurių eilių Laimonas neskaitė, bet visi poetai, kuriuos jis pakvietė su savimi į sceną, be abejonės, yra puikūs.

Be ypatingų patriotinių deklaravimų jis rinkosi skaityti tai, kas, sakyčiau, buvo esmingai lietuviška. Žiū, kokiais deimančiukais sužibėjo senosios, sermėgiškos lietuvių poezijos klodai jam ten giliau pasirausus. Kaip šiuolaikiškai ir drąsiai aidėjo jo lūpose Daukanto sakymai apie lietuvių kalbą ir papročius, XIX amžiaus Adomo Mickevičiaus posmai. Jis permetė tiltą per Atlantą ir atvedė su savimi į sceną tuo metu Lietuvoje veik nežinomus išeivijos poetus.

Ir čia kažkaip įdomiai susipynė „M“ magija. Prisimenu, tėvas vis pajuokaudavo: „Būčiau ne Paleckis, o Maleckis, gal būčiau tapęs dideliu poetu. Juk beveik visi didieji mūsų bardai – iš M raidės.“ Laimonas rėmėsi į galingus ąžuolus – Mickevičių, Maironį, Mykolaitį-Putiną. Na, o su mylimiausiais Justinu M., Alfonsu M. ir Marcelijumi M. jis apvažiavo visą Lietuvą. Žinoma, nebūna magijų be išimčių. Jei Laimono gal labiausiai vertintą Salomėją nuo M skiria tik viena raidė, tai Paulių – jau daugiau.

Prisimenu, iš vieno svarbaus tų laikų žmogaus esu girdėjęs tokį pasakymą: „Neturi nuovokos tas Laimonas. Paskaitytų keletą eilėraščių apie Leniną ir gautų, ko gero, Lenino premiją.“ Tai man nuskambėjo tikrai šventvagiškai. Juk jo poetinis repertuaras buvo toks ypatingas, toks „laimoniškas“, kad ne tik publicistiniai eilėraščiai, bet ir kai kurių tikrai gerų poetų lyrika jam netiko, ir tiek.

Čia negaliu neprisiminti Sigitos. Ji būdavo pirmoji Laimono programų klausytoja dar namuose, kai jis repetuodavo. Ji suruošdavo Laimoną, parinkdavo kaklaraištį, nupūsdavo kiekvieną pūkelį nuo jo tamsaus „sceninio“ kostiumo. Ji stengėsi nepraleisti nė vieno jo koncerto – visada sėdėdavo tik paskutinėje eilėje. Pirmiausiai jai Laimonas, šluostydamasis prakaitą persirengimo kambarėlyje, užduodavo klausimą: „Na, kaip?“ Jos vertinimas Laimonui buvo svarbiausias.

Laimonas vis dažniau pasirodydavo Vilniaus teatro scenoje. Juo patikėjo režisierius Henrikas Vancevičius, kurį Laimonas, savo ruožtu, nepaprastai gerbė ir vertino. Kiek įtampos ir nervų aktoriui kainavo vien pagrindiniai vaidmenys Justino Marcinkevičiaus trilogijoje, puikiai įvertinti publikos. Laimono gyvenimas tuo metu tapo itin intensyvus, skaičiuota minučių tikslumu. Juk po „Niekas nenorėjo mirti“ jį užplūdo dešimtys pasiūlymų iš daugelio TSRS kino studijų, jis filmavosi įvairiausiose pasaulio šalyse. Ir kartu stengėsi atsiliepti į kiekvieną pakvietimą skaityti poeziją mokykloje, vaikų namuose, kolūkyje…

Mačiau, kaip Laimoną sukrėtė Sigitos netektis. Apie tai Laimonas yra parašęs – kaip jis moka, nuoširdžiai ir tikrai. Noriu tik priminti, kad Laimonui tą tragišką jo visai šeimai vasarą dar nebuvo šešiasdešimties. Ne viena moteris tuomet žvilgčiojo į jį, tikėjosi sulaukti dėmesio ir palankumo. Veltui. Buvau liudininkas, kaip jau keletui metų po Sigitos mirties praėjus viena dama mėgino sudominti jį ypatingais kulinarijos gaminiais. Bet greitai nusivylė, sužinojusi, kad jos perduotos rūkytos vištos ir kiti delikatesai keliauja tiesiai į šiukšlyną, kiemo katėms… Vėl – tipiškas Laimonas.

Kaip ir daugelį menininkų bei mokslininkų, Laimoną Atgimimo banga įtraukė į politikos verpetus. Tais nepamirštamais, entuziazmo kupinais metais jo visur buvo pilna. Išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu jis skaitė eiles mitinguose ir kituose renginiuose, lydėjo po Lietuvą Bernardą Brazdžionį, ypač dažnai atsiliepdavo į kvietimus suruošti poezijos vakarus. Ne viena partija jį įkalbinėjo kandidatuoti į Seimą jų sąraše, tačiau Laimonas griežtai atsisakinėjo. Mano galva, jis būtų buvęs tikrai geras Seimo narys, nes sąžiningumo, darbštumo, atsakingumo ir žinių jam tikrai netrūko. Bet Laimonas laikėsi nuomonės, kad tikras menas ir gera politika nelabai suderinami. Savo visuomeninį aktyvumą Laimonas išliedavo pavadinimų suteikimo komisijos prie Vilniaus savivaldybės darbe. Didžiuodamasis pasakojo, kad jo pasiūlymu vardai suteikti geram pusšimčiui Vilniaus gatvių, aikščių, skverų.

Tačiau atgimimo metams slenkant į praeitį ir kultūroje atsirandant vis daugiau griuvėsių, Laimono, kaip ir daugelio meno žmonių, nuotaikų barometras krypo į padalą „permainingos”. Kartu su keliomis dešimtimis Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių jis buvo išprašytas į pensiją (beje, niekad negirdėjau nė menkiausio jo nusiskundimo ar nepasitenkinimo dėl to). Lietuvos kino studija pamažu byrėjo, išseko pakvietimų iš kitų kino studijų šaltinis. Vis mažiau paklausūs, augant „pinigų kartai“, darėsi poezijos vakarai. Tuo labiau Laimonas laukdavo ir sulaukdavo atskirų pakvietimų. Tuo jausmingiau, su didesniu dėkingumu publikai jis pasakodavo apie tai, kaip jo „nuostabiai klausėsi“ vienoje ar kitoje auditorijoje, nors salė buvusi apytuštė. Tikra atgaiva jam buvo pavasariniai mokytojų apsilankymai jo namų kieme Čiurlionio g. 16, kur tarp žydinčių obelų jis skaitydavo savo mėgstamiausias eiles.

Pauzė teatre išaugino Laimonui skaitovo sparnus. Pauzė teatre, kine ir poezijos skaitymuose leido jam pajusti rašytojiškos duonos skonį. Čia reikėtų nuoširdų ačiū tarti Rasai Andrašiūnaitei, kuri perskaitė jo dienoraščius ir tarė labai įtaigiai: „Laimonai, reikia leisti knygą“. Atgimimo atneštos permainos, cenzūros nustūmimas į tolimą praeitį leido jam rašyti taip, kaip jis nori, ką galvoja. Tarybiniais metais galima būtų įsivaizduoti jo pirmosios knygos pasirodymą (žinoma, su pataisymais, su kupiūromis), bet antrosios ir trečiosios – jau ne. Ir svarbu pabrėžti, kad pagrindą visoms trims davė jo kūrybiški, nemeluojantys dienoraščiai.

Kai dar gyvenau pas tėvus Čiurlionio g. 16, pirmame aukšte kartu su Sigitos šeima (paskui tas kambarys atiteko Laimonui), ne kartą girdėjau Sigitos ir Laimono „pasišpilkavimus“. Grįžęs po spektaklio ar poezijos vakaro Laimonas užsidarydavo kambaryje, guldavo į lovą ir, pasidėjęs storą sąsiuvinį ant kelių, margindavo jį savo apvalia, aiškia rašysena. „Irgi, matai, rašytojas atsirado… Jis gi paprasčiausio rašto į namų valdybą nesugeba parašyti“, – nepiktai pasišaipydavo Sigita. Paskui Laimonas, matyt, paskaitydavo kai ką iš savo užrašų žmonai arba parodydavo juos. Sigita jau kitaip ėmė vertinti jo kūrybą. Būdama geros nuotaikos ji su humoru piešdavo savo šeimos ateitį: „Laimono silpna širdis, ji gali neišlaikyti. Jei jau atsitiktų tokia nelaimė, tai mes su Rūta redaguosim ir leisim rinktinius Laimono raštus.“ Sigita apsiriko. Su savo silpna širdimi Laimonas pergyveno žmoną dvidešimt vieneriais metais, o jo raštus redagavo svetimi žmonės.

Kai perskaičiau „Aktoriaus dienoraščius“, Laimonas mane nustebino ketvirtą kartą. Jau nebe kaip teatro artistas, ne kino aktorius, ne skaitovas. Tikrai, tai nebuvo grafomaniškas ar mėgėjiškas vedžiojimas plunksna. Tai buvo gilūs, skvarbaus žvilgsnio ir paprasti apmąstymai apie aktorystę, dramaturgiją, poeziją ir poetus. Žodžiu – apie kūrybą. Gyvenime toks šnekus ir ilgakalbis, savo užrašuose Laimonas, mano galva, pasirodė visai kitoks – santūrus, tikslus, taupus žodžiui. Ko gero, apie jokį jo vaidmenį ar poezijos vakarą aš neišsakiau tiek gerų žodžių – o jie tikrai buvo nuoširdūs – kiek apie jo knygą. Prisipažinsiu: toji knyga ir po to pasirodžiusios mano akyse pakylėjo Laimoną į netikėtas aukštumas.

Dar įdomesni man pasirodė „Vidurnakčio užrašai“. Laimono nutapyti portretai – pirmiausiai jo tvirtosios mamos, neramiosios poros – Juozo Baltušio ir Monikos Mironaitės, tarsi prislopintu balsu pasakojami prisiminimai apie karo metus Kaune, žudynes Lietūkio garaže. Kiek daug apie pokario trėmimų tragediją jis sugebėjo pasakyti vos viena kita pastraipa… Tuomet jau Laimonas skaitydavo man ištraukas iš savo dienoraščių bei tekstų dar prieš atiduodamas juos vienam ar kitam žurnalui, tardavosi dėl pavadinimų. Tie jo prozos skaitymai buvo ne mažiau įdomūs ir patrauklūs negu didžiųjų poetų posmai jo lūpose.

Aš klausdavau: Laimon, kaip tau taip išeina? Nenaudoji jokių ypatingų metaforų, palyginimų, kitų puošmenų, o tavo rašiniai apčiuopiami ir vaizdingi. O svarbiausia – jie labai tikroviški, jauti, kad tai neišgalvota, kad tai teisybė. Tau tarsi pavyksta sustabdyti akimirką – ir žavingą, ir tragišką, sustingdyti laiką. Esi tarsi metraštininkas iš Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“, bet nei baltasis, nei juodasis, o tikrasis. Laimonas aiškina, kad labai daug padėjo jo dienoraščiai, kai jis vėlų vakarą, paprastai apie vidurnaktį, fiksuodavo visai šviežius įvykius. O paskui, pasitaikius progai, pasitikrindavo juos su savo „personažais“ – ar teisingai viską užrašė. Ir prisipažįsta, kad kartais, „teisybės dėlei“, truputį persūdo. Bet druskos įberia tik tiek, kad vaizdas butų dar ryškesnis, nors neprarandantis tikrumo. „Štai rašau apie mūsų šeimos numylėtinę namų šeimininkę Onutę, kokia ji žvali ir greita buvo net ir perkopusi per 80 metų. Mūsų kieme ji jau pjūklą pasiėmusi ruošėsi lipti į trešnę sausų šakų genėti, bet mes jai neleidome. Na, o savo pasakojime Onutę į medį aš įlaipinau…“

Stiprų insulto smūgį Laimonas patyrė Troškūnuose, kai viešėjo pas rūpestingąjį savo bičiulį kunigą Saulių Filipavičių. Kartu su seserim Geruta skubėjome aplankyti jį Anykščių ligoninėje. Laimonas pasakojo, kaip jį apleido jėgos, kaip jis sukniubo, o atsigavęs naktį ligoninėje pajuto, kad nebevaldo kairės rankos. Ir tuoj pamėgino tikrinti atmintį – ar jis prisimena tuos daugybę posmų iš poezijos programų? Kokia palaima – jis galėjo skaityti reanimacijos palatoje, šnibždėdamas, bet neužkliūdamas, nesustodamas.

2004 metais buvau išrinktas į Europos Parlamentą ir kas pirmadienį ėmiau skraidyti į Briuselį arba Strasbūrą, o ketvirtadienį sugrįždavau. Kaip tik nuo to laiko mūsų pasimatymai su Laimonu tapo reguliarūs. Lėktuvas Vilniuje nusileisdavo apie 8 valandą vakaro. Grįžęs namo ir pavakarieniavęs skambinu jam: „Labas vakaras, Laimon. Kas gero, kaip gyveni?“ – „Normaliaĩ“, – visad atsako vienu žodžiu, raiškiai pabrėždamas paskutinį skiemenį. Ne kartą jis mane pataisydavo, kai aš tą žodį kirčiuodavau kaip dauguma, išskirdamas vidurinį skiemenį. Pastebėdavo ir kitas kirčiavimo klaidas. Gerai prisimenu, kaip aiškino žodžio „klausimas“ kirčiavimą: kirtis nešokinėja, visuose linksniuose lieka ant pirmo skiemens.

Pakviestas užeiti, žingsniuodavau Čiurlionio gatve. Susiklostė savotiškas tų pokalbių ritualas. Laimonas papasakodavo, ką per tas dienas veikė, su kuo susitiko, kur koncertavo. Parodydavo nusipirktas arba jam padovanotas knygas, paminėdavo, ką jose įdomaus surado. Kartais pakomentuodavo laikraščius, televizijos laidas. Televizorius jo kambaryje visada būdavo įjungtas, prašydavau jį pritildyti. Laimonas gulėdavo ant sofos, paveikslais nukabinėtame kambaryje virš artistiškos netvarkos tvyrodavo ir cigarečių dūmų kvapas. Kartais Laimonas pasigirdavo, kad Arvydas Juozaitis atvežė iš Kaliningrado bloką cigarečių, o jo gerbiamas gydytojas A. Zimanas, nors ir labai nepritardamas jo įpročiui, neverčia atsisakyti rūkymo.

Žinoma, įdomiausi buvo Laimono pasakojimai apie praėjusios savaitės įvykius, neretai nuklysdavo į artimesnę ar tolimesnę praeitį. Kiek jis žinojo istorijų iš mūsų meno žmonių gyvenimo, kūrybos, kokių įdomių epizodų prisimindavo iš savo gastrolių su teatru, filmavimosi įvairiose kino studijose ir šalyse… Ir, žinoma, paskaitydavo posmą kitą iš savo neišsemiamo repertuaro: „Paklausyk, ar tai ne stebuklas?“ Ko gero, daugiausia jis kalbindavo skausmingo likimo poetus – Salomėją Nėrį, o ir Paulių Širvį, Vytautą Mačernį. Šneka nukrypdavo ir į istoriją. Jis tiesiog ją jautė, per savo svarstymų ir asmeninių išgyvenimų prizmę perleisdavo istorinius lūžius. Niekad nepamiršiu, kaip jis aistringai aiškino savo šimtą kartų permastytą ir iškentėtą tiesą apie „Poemos apie Staliną“ gimimą. Jam atrodė naivūs ir konjunktūriški teiginiai apie tai, kad Salomėja buvusi vos ne priversta parašyti šią poemą. Laimonas buvo tikras, kad Salomėja buvo subrendusi tiems posmams, ji tiesiog buvo „nėščia“ jais, kad užsakymas buvo tik pretekstas jiems išsilieti. Apie tai Laimonas yra sakęs ir viename iš interviu.

Mūsų šnekos dažnai nukrypdavo ir į politiką. Visi, kas artimiau pažinojo Laimoną, žinojo, kad jis yra nuoseklus ir ištikimas Algirdo Brazausko gerbėjas. Jis be išlygų priėmė Algirdą Brazauską tokį, kokį jo paveikslą jis sau intuityviai susikūrė. Laimonas vertino jo darbus, jo bendravimo manierą, jo poziciją, paprasčiausiai pasitikėjo juo ir nenorėjo girdėti nieko kritiško. 1993 metais Prezidentas įteikinėjo Nacionalines premijas. Laimonas didžiuodamasis pasakojo, kad A. Brazauskas, tiesdamas jam diplomą, pašnibždėjo į ausį: „Maloniausia įteikti šią premiją tau.“

Kai dešimto dešimtmečio viduryje A. Brazauską užvaldė idėja atstatyti Valdovų rūmus, jis buvo užsimojęs įkurdinti tuose rūmuose ir Prezidentūrą. Niekaip nepavykdavo jo įtikinti, kad Prezidentūrai tie rūmai netinka, kad jos prisiglaudimas ilgesniam laikui Seimo rūmuose prieštarauja valdžių atskyrimo principui ir demokratinių šalių praktikai. Kai vis dėlto Prezidentas priėmė mintį, kad Prezidentūrai tiktų Menininkų rūmai, jis vėl suabejojo: kaip čia dabar, negi išstumsi iš ten menininkus. Tada Algirdas Nasvytis, Prezidentūros darbuotojų paskatintas, atvedė iškilių kultūros žmonių būrį pas Prezidentą. Pakvietė ten ir Laimoną. Paskui Laimonas pasakojo, kad Algirdas Brazauskas pradžioje nepatikliai vertino deputacijos argumentus: argi menininkai tikrai už tai, kad Prezidentūra keltųsi į jų rūmus, o patys sutiktų persikraustyti į Rotušę? Po ilgoko pokalbio pagaliau ir A. Brazauskas suprato, kad ir Laimonas, ir kiti kalba nuoširdžiai, kad puikūs rūmai senamiesčio širdyje geriausiai tiktų reprezentuoti valstybę.

Logiška, kad Laimonas, švelniai tariant, nemėgo A. Brazausko politinių oponentų, nevengusių išpilti ant jo, a. a. Prezidento posakį naudojant, sunkvežimius purvo.

Iš politikų Laimonas vertino ir Česlovą Juršėną, Kazimierą Prunskienę, jam imponavo kai kurie tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko miesto gražinimo darbai.

Laimonas didžiavosi savo kilme – iš darbininkiškų, kairuoliškų tradicijų giminės. Pasakojo, kad senelis buvęs Šiaulių socialdemokratų „gaspadorius“ – taip kadaise vadino partijos padalinio lyderį, pirmininką. Motina ir pagal charakterį, ir pagal pažiūras revoliucionierė, tėvas komunistu tapęs dar Smetonos laikais.

Naujas, labai simpatiškas jo bruožas man atsiskleidė politinio mitingo Tauragėje istorijoje. 1992-aisiais, kai atrodė, kad naujasis – neklystantis ir visažinis – Sąjūdis įsitvirtino valdžioje jei ne amžiams tai dešimtmečiams, kai kitamintiškumą viešojoje erdvėje buvo mėginama prilyginti išdavystei, kai Lietuvos demokratinė darbo partija buvo visaip demonizuojama, Laimonas gavo pakvietimą į šios partijos gegužinę. Kai užeidavau pas jį, abejingai, lyg tarp kitko paminėdavo tą kvietimą. Spėjau, kad Laimonas vengia prisiliesti prie jo tarsi prie karštos geležies. Ir vis dėlto apsisprendė važiuoti į Tauragę. Vykome kartu. Didžiuliame slėnyje prie Jūros upės, kur kažkada vykdavo rajoninės dainų šventės, – žmonių jūra. Susirinko gal penki tūkstančiai Algirdo Brazausko vadovaujamos partijos palaikytojų ir keli šimtai labai karingų oponentų, kėlusių didžiulį triukšmą ir „demaskuojančius“ plakatus. Vienas iš jų skelbė: „Laimonai, su kuo tu?“ Kalbėjo Algirdas Brazauskas, jo žodžius lydėjo daugumos palaikymas ir „triukšmingos mažumos“ švilpimai, šūkavimai. Teko kalbėti ir man. Bet įspūdingiausia kalba, manau, buvo Laimono. Jis tiesiai tarė, kad ilgai dvejojo, gavęs pakvietimą į Tauragę, stūmė tolyn sprendimą, nes bijojo. Ir jis suprato, kad būtina įveikti tą baimę, nes tiktai taip jis gali padėti tą patį padaryti kitiems. Jo kalbą ir jo skaitomas eiles – garsųjį Mažvydo pamokymą iš Just. Marcinkevičiaus dramos su skiemenavimu „Lie-tu-va“ – palydėjo griausmingi plojimai, triukšmadariai tilo ir nutilo.

Tą svarbų jam, o ir tūkstančiams kitų, epizodą Laimonas atvirai aprašė savo knygoje. Kaip ir kitą, irgi labai reikšmingą. Kai plačiai žinomas karingas kunigas susiėjime kitoje Lietuvos vietoje vėl ėmė vanoti „kolaborantus ir išdavikus“, Laimonas ne mažiau garsiai priminė jam kiekvienam katalikui žinomos maldos žodžius: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Dar vienas pastebėjimas. Savo prisiminimuose apie karo metus Laimonas pasakoja, kaip 1941-ųjų birželio pabaigoje, užeinant vokiečiams, Kaune, darbininkų priemiestyje, kur jie gyveno, mama degino knygas. Visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos istorijos trumpasis kursas, Stalino biografija, Juliaus Janonio tomelis… Atsižvelgiant į dabartinę konjunktūrą, retas memuaristas drįstų įvardyti dvi pirmąsias, ypač Stalino biografiją. Laimonas nepabijojo. Nes taip buvo.

Laimonas buvo laimingas, kad ne kartą jam teko vaidinti su jo dievinama M. Mironaite, juos suartino ir poezijos skaitymai. Vėliau, jau pensininkas, jis daug pasakodavo apie pasibuvojimus pas Moniką, apie jos senatviškas keistenybes ir kaprizus. Tuos epizodus jis simpatiškai, su švelniu humoru aprašė knygoje „Vidurnakčio užrašai“. Kartais tekdavo ir man susidurti su Laimono keistenybėmis, amžiaus ar nuotaikos padiktuotomis. Vienas epizodas įsiminė ypač.

Kai pasirodė pirmoji Laimono knyga „Aktoriaus dienoraščiai“, daug kas pastebėjo, kad joje beveik neužsiminta apie Sigitą. Iliustracijose daugybė Laimono nuotraukų, ir su vaikaičiais, o su Sigita – nė vienos. Ne tik šeimos nariai, artimi draugai, bet ir mažiau Laimoną pažinojusieji žmonės gūžčiojo pečiais – juk daugelis buvo liudininkai, kaip Sigita tiesiog gyveno jo teatriniais ir skaitoviniais reikalais, užsikrovusi tik sau rūpinimąsi trimis vaikais namie stengėsi sudaryti jam geriausias sąlygas dirbti. Ne kartą pakalbėdavome apie tai su Laimonu. Jis, kiek suirzęs, aiškino: mano knyga gi apie teatrą, poeziją, todėl ir neliko vietos šeimai. Argumentuoju: tu gi pats atrinkinėjai ištraukas iš savo dienoraščių, o juose, neabejoju, tikrai nemaža vietos skirta Sigitai. Laimonas ir vėl įrodinėja, kad visai pagrįstai išmetė iš savo užrašų tai, kas nesusiję su tiesioginiu jo darbu. Bet antrojoje jo knygoje – „Vidurnakčio užrašai“ – Laimonas jau ne kartą paminėjo Sigitą, atsirado ir nuotraukų su ja, su šeimos nariais.

Ir štai vieną vakarą, grįžęs iš Briuselio, kaip paprastai, užeinu pas Laimoną. Jis ramiai pasakoja apie savo praėjusios savaitės susitikimus, darbus, užpliko sau arbatos. Užsiminė apie savo knygas, aš vėl prisiminiau tą Sigitos ignoravimą pirmojoje. Ir staiga Laimonas pratrūko. „Išeik!“ – nugriaudėjo galingas aktoriškas balsas. „Laimon, kas tau yra?“ – „Išeik, išeik tuojau pat!“

Man ir juokinga, ir nelabai. Prisimenu dar kadaise nugirstus Sigitos nuogąstavimus dėl jo silpnos širdies, o ir iš gydytojų girdėjau tą patį. Situacija tuo įdomesnė, kad kalbamės paveikslais nukabinėtame Laimono kambaryje, kuris dar neseniai buvo mano, kol neišvažiavau mokytis. Juk ir pats Laimonas atėjo į mano tėvų namus kaip užkurys, o dabar mane iš jų veja…

Pasisukau ir, nieko nesakydamas, pro virtuvę išėjau į kiemą. Žingsniuodamas Čiurlionio gatve mąsčiau – kodėl Laimonas šįkart taip jautriai sureagavo į temą, ne kartą mūsų apkalbėtą? Gal labai pavargęs, gal jaučiasi blogai? Kaip ateityje reikės su juo bendrauti?

Kai po savaitės vėl grįžau iš Briuselio, tą vakarą nepaskambinau jam, kaip buvau įpratęs. Tačiau dar po savaitės surinkau tą taip pažįstamą numerį 2335422. Laimonas atsiliepė, kaip paprastai, be ypatingų emocijų. Kaip paprastai, pakvietė užeiti. Vėl kalbėjomės draugiškai ir maloniai, o tų griausmingų šūksnių nei jis, nei aš niekada nebeprisiminėme.

Jau minėjau, kaip Laimonas, lūžio metų atmosferos paveiktas, nenoromis, pamažu, įsileido į savo knygas Sigitą ir kitus šeimos narius. Kai Laimonas rinko savo rašinius trečiai knygai, ne kartą ir ne du raginau jį parašyti apie Tėtį (mano tėvą, kaip mes, vaikai, jį vadinome), arba Dieduką (taip jį vadino Laimono šeimoje). Pradžioje Laimonas ir girdėt apie tai nenorėjo. Paskui mano šnekos jam jau nebeatrodė tokios paikos – „Tikrai, aš gi dienoraštyje esu nemaža apie jį prirašęs.“ Ir štai vieną vakarą su mūsų rudu gauruotu šuneliu Čičiu pasileidome pažįstamu maršrutu link Čiurlionio 16 (šuniukas jau pats mane tempdavo ta kryptimi, nes ten jo laukė draugas juodasis Meškis). Pasilabinus Laimonas lyg tarp kitko man mestelėjo: „Jau išrašinėju epizodus apie Dieduką.“ Mane tai nepaprastai nudžiugino. Žinojau, kad Laimonas papasakos apie savo uošvį nemeluodamas, nuoširdžiai – taip, kad netgi ir nepažinojęs mano tėvo žmogus, paskaitęs Laimono tekstą, supras, koks jis buvo. Neapsirikau. Beje, toji trečioji knyga – „Čiurlionio 16“ – man ypač brangi ir dėl pasakojimo apie „netikinčiųjų kunigą“ – monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Panašiai ir dėl atsiminimų apie Sigitą. Kai seni, geri Sigitos draugai Lena ir Pranas Treiniai paragino seserį Gerutą ir mane sudaryti prisiminimų knygą apie Laimono žmoną, jis stojo piestu: „Kam to reikia, kam tai bus įdomu?!“ Mes nelabai klausėme Laimono, paprašėme Sigitos draugų, bendradarbių parašyti atsiminimus. Beveik visi mielai ir nuoširdžiai tai padarė. Lena perdavė ir Sigitos jai rašytų laiškų pluoštą, paieškojome jų ir kitur – laiškai puikiausiai tiko knygai. Vėl ėmiau agituoti Laimoną, kad ir jis parašytų. „Aš jau parašiau – apie mano vaikų Dieduką. Ten juk rašau ir apie Dieduką, ir apie Sigitą.“ Sakau, kad toli gražu ne viską jis ten surašė. Daugiausia gi ten viskas sukasi apie Justą Paleckį. Po ilgų derybų Laimonas visgi palinko prie sąsiuvinio. Bet parašė tik papildomą skyrių apie tai, kaip jie su Sigita, o paskui jis vienas gyveno po J. Paleckio laidotuvių.

Kai su Geruta rinkome prisiminimus ir laiškus, redagavome juos, Laimonas nesidomėjo tais dalykais, neprašė paskaityti gautų rašinių. Maketuojant iniciatyvą perėmė Sigitos duktė Sigita ir puikiai padirbėjo kartu su dailininku Alvydu Ladyga, konsultavosi su Romu Orantu. Knyga ir formatu, ir stiliumi labai derėjo prie trijų Laimono knygų, kurias ruošė spaudai tas pats reto subtilumo dailininkas R. Orantas. O Laimonas su knyga susipažino tik jai išėjus.

Knygos „Sigita – Justo duktė, Laimono žmona“ pristatyme Mokslų Akademijos salėje susirinko daug žmonių, nuotaikos buvo geros. Laimonas dar ne visai priėmė knygą, dar vis nuogąstavo, kad ji neras skaitytojo. Kalbėdamas tą vakarą jis sakė, kad ši salė per puošni, kad Sigita nejaukiai jaustųsi čia, ji visad buvo kukli, nemėgo didelių susibūrimų. Tačiau laikui bėgant Laimonas „prisijaukino“ ir šią knygą – arba knyga prisijaukino jį. Per savo paskutinį apsilankymą Palangoje poezijos vakare „Ramybės“ klubo salėje jis pasirašinėjo šią knygą ir jau „savinosi“ ją, sakydamas: „Išleistos keturios mano knygos, o penktosios nebebus.“

Kartą sakau Laimonui: „Žinau, kad tu niekad neskaitei ir neskaitysi publikai Tėčio eilėraščių. Net į jo pajuokavimą – gal tai padarysi prie mano karsto? – kadaise atsakei kategorišku ne. Tačiau kokie eilėraščiai iš jo poezijos tau atrodytų įdomesni, vertingesni?“ Laimonas sąžiningai peržiūrėjo du Justo Paleckio rinkinius – „Tūkstantis žingsnelių“ ir „Metų vieškeliais“, sudarė ir perdavė man keturiolikos eilėraščių sąrašą.

Jaunystėje, o ir vėliau Laimonas nei sportavo, nei domėjosi sportu. Kitaip pasisuko, kai jis neteko darbo teatre, ypač po insulto Troškūnuose, kai jis vis daugiau laiko praleisdavo gulėdamas savo sofoje-lovoje, kurios kojūgalyje buvo įsitaisęs televizorių. Netrukus Laimonas tapo aistringu futbolo ir ypač krepšinio gerbėju. Jis, kaip tikras specialistas, komentuodavo, prognozuodavo, jaudindavosi dėl Lietuvos krepšinio rinktinės, „Žalgirio“ sėkmių ir nesėkmių. Čia mes surasdavome bendrą kalbą. Bet kas kita, kai Laimonas imdavo piršti man laidas apie bušido, amerikietiškų imtynių kovas, arba jas komentuodavo. Man tas „sportas“ buvo ir liko atgrasus, o Laimonui patiko. Gal jis jame rasdavo geros vaidybos, aktorinio miklumo elementų, kurie man liko slėpiningi.

Po smūgio, gauto Troškūnuose, Laimonas sulinko, daug gulinėdavo, ėmė vaikščioti lėtai, kartais pasiremdamas lazda. Spėčiau, kad jis ir šiek tiek pavaidindavo, kurdamas jau paskutinį savo gyvenimo vaidmenį. Jau nebe jauno gražuolio, nebe išlakaus plačiapečio vyriškio, o sulinkusio, paliegusio, bet vis dar savotiškai patrauklaus, ypatingų veido bruožų senio. Jis man ne kartą yra sakęs, kad gražiausia mirtis artistui būtų scenoje. Vis pasakodavo, kaip jam ne kartą yra tekę „mirti“ žiūrovų arba kino kameros akivaizdoje, kaip jam yra tai „padėję padaryti“ įvairiausi režisieriai. Manau, kad milijonams įsiminė jauno, stipraus Aitvaro skausminga mirtis. O po daugelio dešimtmečių, jau savo gyvenimo kelio pabaigoje, Laimonui teko mirti Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ itališkoje inscenizacijoje Pjero Bezuchovo tėvo vaidmenyje. Filmavimo darbai vyko čia pat, Vilniuje. Laimonas gulėjo ištaigingoje lovoje, apkamšytas daugybe pagalvėlių, raudančio „sūnaus“ ir daugybės „giminių“ – įvairių tautų aktorių – apsuptyje.

Pagrįstai didžiuodamasis Laimonas pasakojo man, kaip jam pavyko įveikti ligos priepuolį katalikų knygynėlyje prie pat Katedros aikštės (girdėjau ir iš kitų, ten dalyvavusių, pripažinimo žodžius aktoriui). Kai Laimonas pradėjo skaityti eiles jį ėmė pykinti, teko skubiai išeiti iš kambario. O po valandėlės sugrįžo ir tęsė nuo tos pat vietos, kur buvo sustojęs. Susirinkusieji įvertino jo artistišką ištvermę ir pareigos jausmą – tokių aplodismentų ne taip ir dažnai tekdavę girdėti.

„Žinoma, jie mato, kad aš esu jau beveik invalidas, todėl retai bepakviečia skaityti. Tai visai suprantama…“ – retkarčiais atsiverdavo jis, kai vakare iš televizijos ekrano skambėdavo kitų skaitovų skaitomos eilės įvairiuose renginiuose. „Jie“ – Rašytojų klubo ir kitų institucijų vadovai – tiesiog norėjo patausoti Laimono jėgas, nevarginti jo. Apie tai man per Laimono laidotuves minėjo ir Marcelijus Martinaitis: „Kaip tik šiomis dienomis norėjome kviesti Laimoną į Poezijos pavasario uždarymą, bet pagalvojome, kad jam gali būti per sunku.“ O Laimonui scena, publika, darbas buvo tiesiog gyvybės syvai. Jie, deja, seko.

Kai jėgų vis mažėjo, didžiulis impulsas jam gyventi, dirbti, skaityti, važinėti buvo Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo dėmesys. Kvietimas vaidinti šių teatro grandų spektakliuose, bendrauti su jaunąja aktorių karta, perduoti jai savo patyrimą, galimybė išvažiuoti su jais į Lenkiją, Austriją, Vokietiją, Italiją ir kitas šalis suteikė jam pasitikėjimo ir optimizmo. Laimonas nepamiršdavo pasididžiuoti ir gerais recenzentų atsiliepimais arba tiesiog užsienio kolegų pripažinimu apie jo sukurtus vaidmenis Sofoklio, Čechovo dramose.

Prisimenu, kaip 2007-ųjų pavasarį Laimonas džiaugėsi būsimomis gastrolėmis Miunchene. Išsiilgęs kolegų, pajudėjimo, vokiškos publikos dėmesio. Ši šalis jam ypač įdomi, nes gali ten susikalbėti. Malonu bus vėl skristi lėktuvu, paskanauti ten pateikiamo maisto. Kiek nuvyliau Laimoną pasakydamas, kad daugelis oro bendrovių ėmė taupyti ir vietoj kepsnio lėktuve pasiūlo sumuštinį arba tik riešutukų.

Laimonas buvo labai neišrankus maistui, drabužiams. Vakarais jis man visad pasiūlydavo arbatos, nors žinodavo, kad aš tuo metu jos negeriu. Tada iš jo kambario eidavome į virtuvę, kur jis užvirindavo vandenį, pasiimdavo iš spintelės duonos, sūrio, kartais išsivirdavo košės. Retsykiais jis pasigirdavo „nauju švarku“ iš „Humanos“: „Pažiūrėk, koks puikus ir kaip man tinka. O mokėjau tik dešimt litų.“ Neabejoju, kad jis dažnai prisimindavo laikus, kai buvo Sigitos ir Onutės Čiauškaitės (namų šeimininkės, virtusios šeimos nariu) rūpestingiausioje globoje. Bet niekad, nė menkiausia užuomina, to neparodė.

Laimonas visada išlikdavo orus ir santūrus, jam retai prasiverždavo nuoskauda ar nusivylimas. Tai jis, matyt, paveldėjo iš savo motinos, kurios tvirtumą ir išdidumą taip ryškiai aprašė. Laimono kambario langas pirmajame aukšte beveik visados, net ir per didelius šalčius, būdavo praviras. Jo geriausi draugai nesinaudodavo buto skambučiu, o tiesiog pabelsdavo į tą langą. Ir aš, nors prieš tai pasiskambindavome telefonu, pastuksendavau į stiklą ir tuoj pasigirsdavo sodrus Laimono „Užeik!“ Dažnai ir įlipdavau pro langą, kad Laimonui nereikėtų keltis iš lovos.

O jis labai laukdavo tokių pasibeldimų, telefono skambučių arba skambučių prie durų, pasakodavo, kad buvo užėjęs Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, korespondentai iš laikraščio ar radijo. Tą savo paskutinį pavasarį minėjo, kad Leonidas Donskis žadėjo kviesti jį į savo laidą… Ir duodamas interviu Laimonas nenukrypdavo nuo savo stiliaus. Įstrigo atmintin jo atsakymas į gan keblų laikraštininkės klausimą. Pamačiusi ant staliuko prie lovos sukrautą šūsnį knygų, ji nustebo: „Jūs visas jas perskaitėte?“ Atsakymas: „Perskaičiau tiek, kiek man reikia.“ Laimonas mokėdavo artistiškai grakščiai išsisukti nuo jam nepatinkančio klausimo, nukreipti dėmesį nuo svarbios problemos į kokią smulkmeną.

Laimonas mėgdavo prisiminti, kad tarybiniais laikais išleista jo skaitoma Maironio poezijos plokštelė paplito po Lietuvą (ir ne tik) 100 tūkstančių tiražu. „Turiu oficialų raštą, kad tai registruota kaip Lietuvos rekordas. Ir nepanašu, kad jis būtų pagerintas…“ – nesikuklino jis. Labai džiaugėsi, kai Sigutis Jačėnas pasirūpino išleisti dvi kompaktines plokšteles su jo skaitoma poezija – vienoje Laimono mėgstamiausių poetų rinktinė, kitoje – Maironis. Minėjo, kaip pastarajai buvo panaudoti ir seni įrašai, ir naujai padaryti. „Skirtumas tarp mano jauno balso ir seno yra, bet ne toks jau ir didelis. Svarbiausia, kad tas mažąsias plokšteles galės įsigyti jaunimas. Manęs nebebus, o mano balsas skambės.“

Nemaloniausias darbas, pasak Laimono, būdavo ieškoti rėmėjų knygų išleidimui, prašyti pinigų. Antra vertus, susitikdavo su žmonėmis, pasikalbėdavo, o tai Laimonas visada mėgdavo. Ypač Laimoną talkindavo transportininkai ir hidrotechnikai, nepamiršdavo ir Kultūros ministerija, Prezidentas A. Brazauskas. O prieš knygų pristatymus Rašytojų klube Laimonas jaudindavosi – ką jam reiks kalbėti, ar susirinks publika. Salė visad būdavo sausakimša. Tačiau po „Vidurnakčio užrašų“ aptarimo A. Juozaitis, prisimenu, kiek nustebęs tarstelėjo: susirinko daug rašytojų, dailininkų, o aktorių beveik nesimatė.

Laimono gimimo dieną pas jį atšvęsdavo nedidelis būrelis. Visada ateidavo sesuo Interna su vyru Algirdu, užsukdavo Gabrielius Žemkalnis su žmona Danute, kunigas Saulius Filipavičius, Arvydas Juozaitis, yra buvęs ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Tas lemtingas kritimas kieme Čiurlionio 16…

Kai mes su žmona Laima nuvažiavome pas Laimoną į greitosios pagalbos ligoninę, Rimas Banys, jo žentas, jau buvo sakęs, kad po operacijos greit atsigavo, gyvybingas. Taip ir buvo. Bravūriškai pasakojo: „Išvijau Interną ir visą giminių būrį, per ilgai jie užsisėdėjo.“ Nors tikrai laukė lankytojų, minėjo, kad Andrius Konickis kažkodėl dar nepasirodo.

Palatoje guli keturi ligoniai, karšta. Laimonui pajungta lašinė, balti marškiniai apšlakstyti krauju – atėjusi seselė juos pakeitė. Pėdas iškišęs iš po antklodės. Žvaliai pajudina kairę: „Gydytojai sakė, kad jau gerai, kad jau galiu mankštinti. Jau antrą dieną po operacijos liepė stotis, prirodė pratimus kojai. Poryt žada perkelti į Antakalnio universitetinę reabilitacijai – nenoriu… Prisimenu, kaip ten po insulto mankštinausi, visokie baseinai, pratimai… Nebenoriu. Norėčiau užmigti ir nebepabusti. Kai užsnūstu, atrodo, kad aš namie, vienas, virtuvėje košę savo verdu. Pabundu – ne, čia juk ligoninė…“

Papasakojo, kaip tą nelemtą vakarą ėjo Meškį į namus įleist. Įsilojo jis po langais, reikia tramdyti, kad kaimynų nepažadintų. „Užkliuvau už kažko, nukritau – negaliu atsikelti. Meškis pribėgo, veidą laižo. Šaukiu kuo garsiau Rūtą, Rimą (dukrą ir žentą) – negirdi, jie kitame namo gale. Bet mano šauksmai pažadino kaimynus šalimais. Jie paskambino Rūtai, maniškiai atbėgo. Šiaip taip mane pakėlė, iškvietė greitąją, nors protestavau. Keturias valandas truko operacija.“ Uždėjau delną ant Laimono rankos, atsisveikinome. Maniau, kad vėl viskas bus gerai, kaip ir po Troškūnų, išsikapstys. Bet – „nenoriu pabusti“ – taip jis niekad nekalbėjo…

Ir štai paskutinis Laimono pasirodymas Nacionalinio dramos teatro scenoje. Karste kilnus, gražus veidas. Atrodo, kad Laimonas vaidina – ims ir pakils, nusilenks žiūrovams. Deja…

Su Martynu Budraičiu abejodami tarėmės, ar kartu su gedulinga muzika vertėtų paleisti Laimono skaitomus eilėraščius. Jo duktė Rūta dar anksčiau minėjo, kad tai jau išbandyta per Monikos Mironaitės laidotuves, kai ji irgi buvo pašarvota teatre. Pabandėm – puikiai aidi muzikos fone, Laimono ypatingumas dar ryškesnis. Skamba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis – ir kaip tik jis pats įžengia į salę, nesigėdydamas ašarų. Jų neslėpė ir Danutė Žemkalnienė. Čia ir lėtai, pasiremdamas lazda žingsniuojantis Henrikas Vancevičius, ir Alfonsas Maldonis ( „Laimono nebėra, o jo balsas skamba“), Algimantas Baltakis, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jūratė Onaitytė, Birutė Raubaitė, Gytis Lukšas, Vaclovas Aliulis, Petras Repšys, Dainius Gavenonis… Pasakojau Laimono draugams apie apsilankymą ligoninėje, apie niekad negirdėtus iš jo žodžius – „nebenoriu pabusti“; gal jis nujautęs, kad niekada nebeišeis į sceną…

Nuo teatro karstas pajudėjo ne į kapines, o į Rygą. Ne kartą man Laimonas kalbėjo, kad jis nenorėtų atsisveikinimo prie karsto: „Tegu kremuoja iš karto, o paskui prie urnos, prie portreto tegu ateina kas nori“, – bet išėjo kiek kitaip.

Jo urna atgulė Antakalnio kapinėse, šalia dvidešimt vieneriais metais ankščiau išėjusios Sigitos, netoli Monikos ir Juozo.

Iš knygos Laimono laimė/atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką/sudarytoja Janina Rutkauskienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 105-119 p

Virginijaus Šontos titulinė nuotrauka

Mūsų namuose

Vienintelis brolis žuvo lėktuvo katastrofoje, kai dar neturėjau pustrečių metų. Sąmonės miglose susipynę  šešėliai, vyresniųjų pasakojimai: glostau, žadinu niekaip nepabundantį Vilnių; Michalina Meškauskienė piktai reikalauja atplėšti tą mažiuką – mane – nuo karsto; verkia Mama, seserys, ašaroja Tėvas. Po to dar ilgai persekiojo mirties siaubo vaizdai, o Salomėjos Nėries eilėraštis, skirtas Vilniaus Paleckio atminimui, vis draskė žaizdą, gražindavo į tas sielvarto dienas.

Vyresniojo brolio trūko visada. Pasigendu ir dabar. Augau tarp trijų seserų. Jauniausioji Vita ir vyresnioji Geruta buvo visą laiką šalia. Vyriausioji sesuo Sigita – tolumoje. Ne tik dėl trylikos metų amžiaus skirtumo. Ir ne tik todėl, kad ji mokėsi Maskvoje, paskui su šeima gyveno Kaune. Tiesiog Sigita vaikystėje ir paauglystėje švytėjo kaip tolimas idealas: rimtuolė ir stropuolė, aukso medalis gimnazijoje, gabi net tiksliesiems mokslams (kas nebūdinga mūsų humanitarinei šeimai). Pradėjo studijuoti fizikos-matematikosos fakultete – ir staiga šuolis į istorijos barus, pirmoji mokslų kandidatė (dabar sakytume – daktarė) mūsų šeimoje… Mačiau, kaip tėvai vertina Sigitos nuomonę, kaip ji atsakingai neša vyriausios tarp keturių vaikų naštą.

Kai Sigita studijavo Maskvoje, Mamulis, kaip mes visi vadindavome Mamą, organizuodavo laiškų jai rašymą. Pradinėje mokykloje esu sueiliavęs kelis eilėraštukus, labai atspindinčius tarybinio laiko dvasią. Mamulis, gal ir pedagoginių sumetimų skatinama, pasiūlė įterpti posmelį į laišką Sigitai. Kaimą pažinojau tik iš optimistinių reportažų laikraščiuose, bet drąsiai  eiliavau: „Pavasaris atėjo/Tarybiniuos laukuos/ir viskas sužydėjo,/ir viskas sužaliuos”.

Po savaitės ar kelių gavom Sigitos laišką. Jame patyriau ir pirmąjį kritikos dušą. Sesuo rašė, kad netgi tarybiniuose laukuose ir po visokiausių mičiurininių eksperimentų augalai pirmiausiai sužaliuoja, o tik paskui pasipuošia žiedais… Ta logiška pastaba, matyt, prisidėjo prie to, kad su eiliavimais nebeprasidėjau.

Dar šis tas iš vaikystės. 1954 metai, Prancūzijos parlamentas ruošiasi ratifikuoti susitarimus, atveriančius kelią Vakarų Vokietijai apginkluoti ir jai įstoti į NATO. Jau skaitau rimtus laikraščius, klausausi radijo, kurie visu balsu šaukia: jei tik ratifikuos, vokiečius apginkluos – bus karas! Karo, žinoma, bijau. Kai vis dėlto prancūzai ratifikavo, nedrąsiai klausiu vyriausios sesers: ar tikrai taip bus, kaip pranašaujama? Sigita ramiai aiškina: viskas ne taip jau paprasta, laikraščiai daugiau nori pagąsdinti prancūzus ir saviškius, nesijaudink, karo nebus.

Vyresnieji Vilnius ir Sigita mokydamiesi smarkiai dalyvavo visuomeninėje veikloje, o Vilnius Kaune suspėdavo ir pasportuoti – sklandytuvai, aviamodeliavimas. Mes, jaunesnieji vaikai, daugiau linkom į sportą, nei į visuomeninius reikalus. Matyt, genai ir įtaka Mamulio – visad greitos, paslankios, dėsčiusios ir fizinį lavinimą Rygos lietuvių mokykloje. Įdomu, kad visi trys panirome į vandens sportą. Gerutą ir Vitą suviliojo akademinis irklavimas, mane – vandensvydis. O Sigita, kaip ir Mamulis, vandenų nelabai mėgo, plaukė, skirtingai nuo Tėčio ir mūsų, silpnai. Prisimenu, kaip Palangoje Sigita skendo, gelbėtojai padėjo pasiekti krantą. Bet šeimyniniame stalo teniso turnyre Valakampiuose ji dalyvavo. Laimėjo tada irgi nelabai sportiškas Laimonas, įveikęs lemiamame susitikime Tėtį.

Turėjome su Sigita bendrą „bėdą”. Ūgiu ji buvo lygi Tėčiui – metras septyniasdešimt keturi centimetrai. Aukščiausia iš mūsų šeimos moterų, kol abi dukros jos nepraaugo. Aš, ilgesnis už Sigitą keturiolika centimetrų, ilgai buvau aukščiausias vyras šeimynoje, kol Sigitos Jonas neištįso arti dviejų metrų (visai neseniai septyniolikmetis Jono sūnus Kristupas įveikė ir šią ribą). Tačiau pokario metais, kai akceleracijos banga dar nebuvo atsiritusi, ir Sigita, ir aš ūgiu išsiskyrėme iš bendraamžių. Abu krimtomės dėl to. Bet Sigita visada vaikščiojo tiesi, kaip ir jos aukštasis Laimonas. Aš paauglystėje mėginau kūprintis, vaikščiojau siūbuodamas. Padėjo Laimonas, rimtai pamokęs: „Žingsniuoji, kaip koks bocmanas, išlipęs į krantą. Pasitempk, išsitiesk!”

Nuo pat pirmųjų mano tėvų Genovaitės ir Justo vedybinio gyvenimo metų, ypač gimus Vilniui, įprastus daugumoje šeimų Mamos ir Tėvo vardus mūsiškėje pakeitė žymiai švelnesni, bet kiek keistokai, ypač svetimam, skambantys – Mamulis ir Tukulis. Tie vardai su Mamulio pienu buvo perduodami visiems penkiems vaikams, kitaip mes šeimoje, o ir su artimaisiais kalbėdamiesi tėvų nevadindavome. Bet jei tik jaunystėje mokytojavusios „Mamulio“ vardas niekam neužkliūdavo, tai pokaryje oficialias ir pastebimas pareigas užimančiam „Tukuliui“ šeimyninio vardo išviešinimas nebuvo pageidautinas. Bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje namie susitarėme, kad „Tukulis“ taps „Tėčiu“. Mes su Vita, jauniausia sese, nesunkiai prie to pripratome, o vyriausiai niekaip nesisekė. Ir svetimų žmonių aplinkoje Sigita pavartodavo ta senąjį malonybinį vardą. Tėvą tai žeisdavo. Dienoraštyje jis yra piktokai užrašęs, kad Sigitai trūksta takto ir jautrumo – nepagalvoja, kaip tas vardas skamba pašaliniam žmogui. Bet ilgainiui ir Sigita viešumoje pamiršo „Tukulį“. Jos šeimoje Tėvas virto ne Tėčiu, o Dieduku. Tą vardą įtvirtino ir Laimonas trečiojoje savo dienoraščių ir memuarų knygoje „Čiurlionio 16”.

Visaip skatinęs nuo mažens semtis rašto ir pastebėjęs, kad mane nuo knygų, laikraščių, žurnalų vis sunkiau atplėšti, Tėtis man, vieninteliam šeimoje, parodė namažą pasitikėjimą. Mokiausi gal paskutinėje mokyklos klasėje, kai kartą, pakvietęs į savo kabinetą, kiek paslaptingai ištraukė iš savo portfelio pilką aplanką: „Pakaityk ir iškart gražink. Tik neplepėk apie tai“. Po savaitės ta procedūra pasikartojo.

Tai buvo „radioperechvatai“ – Lietuvos televizijos ir radijo komitete užrašyti ir padauginti – gal 30-40 egzempliorių – „Amerikos balso“, „Laisvės“, Vatikano radijo laidų tekstai lietuvių ir rusų kalba. Nereikia nė aiškinti, kaip godžiai ryte rijau tuos tekstus. Juk „priešiškų“ radijo stočių transliacijas trukdydavo, Vilniuje jas slopindavo sėkmingai. Tiesa, pats Tėtis, parsivežęs iš Japonijos mažytį „tranzistorių“ (taip tuomet vadindavome tik pasirodžiusius tranzistorinius radijo aparatus), kelionėse po Lietuvą ir užsienius nuolat klausydavosi tų stočių, net ir lovoje su juo nesiskirdavo. Ypač sėkmingai – dirbdamas Maskvoje, kurią lietuviški „balsai“ pasiekdavo, bet ten dėl nesuprantamos rusams kalbos jų neslopindavo.

O po kurio laiko Tėtis kas mėnesį – kitą ėmė ištraukinėti iš portfelio knygas plonais baltais viršeliais. Ant visų jų griežtas užrašas: „Rassilajetsia po osobomu spisku“ (siunčiama pagal ypatingą sąrašą). Tai būdavo Maskvoje išversti ir išleisti politiniai, istoriniai, publicistiniai užsienio autorių veikalai, įspūdžiai iš Tarybų Sąjungos arba jos raidos vertinimai, kurie kirtosi su marksistine-leninine ideologija ir oficialia TSRS pozicija.

Jau studijavau bene antrame kurse, kai kartą aštrokai susginčijome su Sigita dėl Kubos krizės. Ji išradingai, ne dogmatiškai gynė oficialią poziciją – kaip buvo įpratusi tai daryti dėstydama Kaune. O aš įrodinėjau kitaip, pateikdamas jai negirdėtas krizės aplinkybes, vertinimus.

– Iš  kur visa tai žinai? Prisiklausei balsų?

Teko prisipažinti, kad daugiau „prisiskaičiau“. Paminėjau kaip šaltinį ir keletą rimtų, jai žinomų autorių iš tų knygų baltais viršeliais.

Po to pokalbio Tėčio juodasis portfelis man užsivėrė. Nekalbėjau apie tai nei su juo, nei su Sigita. Ji, be abejo, užsiminė Tėčiui, kad „slapta“ literatūra per daug paveikusi mane. Bet praėjo keletas mėnesių, ir Tėtis be jokių komentarų, lyg ir nebūtų buvę pertraukos, vėl ėmė perdavinėti man ir pilkąjį aplanką, ir baltaviršelines knygas.

Žinoma, tie tikrai įdomūs paskaitymi galėjo būti prieinami ir Sigitai. Bet ji buvo įnikusi į istorinius tyrinėjimus, dėstymo problemas, apsikrovusi šeimos ir kitokiais rūpesčiais.

Sigita buvo visų ramstis šeimoje, o ir daugeliui jos draugų bei pažįstamų. Namie ji nešė vyro ir moters naštą nepraktiškų humanitarų apsuptyje – mokėjo ir vinį įkalti, ir televizorių pataisyti. Nepakeičiama finansinių, buitinių reikalų tvarkytoja. Stengėsi viską nuveikti pati, giliai įsitikinusi jog padarys geriausiai…

Jau garbingo amžiaus Sigita rūpinosi, netausodama savęs, ne tik trimis vaikais ir anūke, ne tik nepraktišku, gabiuoju, į save susitelkusiu Laimonu. Į jos globą pateko ir Mamulis, ir pasitraukęs pensijon Tėtis. Net ir mano vaikams, ypač pirmajam sūnui, su kaupu užteko Sigitos dėmesio. Rimvydui persišaldžius ar rimčiau susirgus, ji pirmoji nešė vaistus, paėmusi ant rankų verkiantį ligoniuką apramindavo kažkokia ypatinga savo šiluma.

Nekreipė didesnio dėmesio į savo išvaizdą. Mėgo ryšėti skarelę, neprisimenu jos su skrybėlaite. Mamulis Maskvoje pirkdavo paprastesnius drabužius vyriausiai dukrai, o jauniausiai ieškodavo užsienietiškų. Namuose – kambariai įrengti spartietiškai, švarūs, jokios prabangos. Neturėjo potraukio liuksusui, kaip ir Laimonas.

Tėtis, vyriausioji ir pokaris

Vilnių, Sigitą, visus penkerius vaikus Tėtis daugiausiai auklėjo ne kalbomis ar pamokymais, o savo pavyzdžiu. Požiūriu į darbą („ką darai, daryk gerai“), į žmones („nėra svarbių ir nesvarbių žmonių, visi lygūs, įdomūs“), tolerancijos skiepijimu. Visai kitoks požiūris į brangius daiktus, pinigus – tai toli gražu ne pagrindiniai dalykai gyvenime.

Esu laimingas, kad Tėtis tapo man ne tik tėvu, bet ir vyresniuoju draugu, tikrai supratome vienas kitą. Ypač nuo 1966-jų, kai išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku ketveriems metams persikėlė į Maskvą. Trejus metus bute Granovskio (dabar – Romanovų) gatvėje viename kambaryje (kabinete, kaip vadinome) vakarais dirbdavome kartu. Jis pasakojo į diktofoną ir rašė savo memuarus, įvairius straipsnius, aš jam talkinau, kartu paniręs į savo studijas ir savo rašymus. Trylika metų iš eilės, iki pat Tėčio mirties, mano šeima praleisdavo kartu su Mamuliu ir Tėčiu vasaros atostogas. Kaip ir dauguma chruščiovinio atšilimo metais brendusių bendraamžių, gan kritiškai vertinau tuometinę tikrovę, bet tą požiūrį tam tikra prasme „neutralizavo“ iš visai arti matytas Tėčio idealizmas, darbštumas, jo gyvenimo stilius. Manau, šis aspektas buvo svarbus ir Sigitai, ir kitiems vaikams.

Kalbėdavomės su Tėčiu, kartais karštai pasiginčydami, ir apie sudėtingus praeities dalykus. Deja, kai kurios temos liko beveik „tabu“ – ir dėl tų metų atmosferos, ir dėl tų įvykių skausmingumo: 1940-ųjų tikrovė, pokario metų represijos, trėmimai.

Daug ką galėjau numanyti iš Tėčio užuominų, pasakojimų nuotrupų; dar daugiau vėliau sužinojau iš dokumentų, laikmečio liudininkų. Tragiškiausi buvę pokario metai, kai jis niekaip negalėjo susitaikyti su kietu, nežmonišku „klasių kovos“ teorijos taikymu Lietuvoje. Todėl pokariniai LKP CK plenumai vis labiau nukrypdavo į Paleckio „minkštakūniškumo“ demaskavimą. O LKP VII suvažiavimas, oficialiai vadintas „kolektyvizacijos“ suvažiavimu, didžiąja dalimi virto Justo Paleckio triuškinimu. Tėtis daug pasakojo apie tai. Kaip aistringai jį smerkė ir demaskavo net tie, kuriuos laikė gerais draugais; kaip užsipultas buvo širdies gilumoje jį palaikęs M. Gedvilas – vien už tai, kad suvažiavime išdrįsęs pasakyti, jog visų kritikuojamas Paleckis pradedąs suprasti savo klaidas…

Pagrindiniai kaltinimai Paleckiui: nepriėmė nežmoniškų socializmo kūrimo metodų, trėmimų ir represijų, prievartinės kolektyvizacijos, vienkiemių išdraskymo; pagal išgales gynė nukentėjusius; netipiškas partiečiui inteligentiškumas, kitoks socializmo įsivaizdavimas. Istorijoje jam buvo atgrasus nepriklausomybės laikotarpio ignoravimas, jis negalėjo atsiriboti nuo Kudirkos, Basanavičiaus ir kitų iškilių lietuvių. Todėl jam buvo priklijuota grėsminga „vieningos srovės” trubadūro etiketė. O svarbiausia – pranešime apie LKP VII suvažiavimą tai buvo pabrėžta ir „Pravdoje“, ir „Tiesoje“,– „palaikė buržuazinius nacionalistus!“ Žodžiu, „minkštakūnis liberalas, liaudininkas“, „supuvęs inteligentas“, „tik pakeleivis“ tikrų komunistų žygyje – tokie ir dar sodresni epitetai nuskambėdavo iš užgrūdintų partiečių lūpų.

Tais metais namuose akivaizdžiai prislėgtas Tėvas žingsniuodavo iš vieno kambario galo į kitą, kartodamas tarsi kokį burtažodį frazę: „Pirma humanizmas, paskui komunizmas!” Tarsi ginčydamasis su savo nematomais oponentais, o gal norėdamas, kad vaikai įsidėmėtų tuos neįprastai negailestingame laikmetyje skambančius žodžius? Juos savo dienoraštyje užrašė Geruta. Bet pirmiausia tas Tėvo principas  darė įtaką Sigitai.

Šeimoje Sigita kartu su Mamuliu geriausiai jautė Tėvo pergyvenimus, jo balansavimą pokaryje ant bedugnės krašto. Labiau nei kas kitas vyriausioji duktė matė kietos linijos šalininkų puolimus, sielojosi, stengėsi palaikyti Tėvą. Sigita buvo visuomenininkė, politiškai aktyvi. Tad Tėvas jai labiausiai atsiverdavo; suprantama, tiek, kiek leido stalinistinio meto gniaužtai: namie jokių kalbų apie darbo reikalus, tai – mirtinai pavojinga!  Tėtis vis dėlto visiškai pasitikėjo ja, ir ne be pagrindo. Sigita jautė Tėvo humanizmą, tokį pavojingą tais laikais, jo užuojautą žmonėms, pareigą padėti nekaltai ir neteisingai nukentėjusiems, donkichotišką drąsą ir kartu daugeliu atveju tragišką savo bejėgiškumo suvokimą.

Negaliu nepacituoti svarbių liudijimų, nuskambėjusių 1989 metais (naujoji konjunktūra istorijoje tuomet dar nebuvo įsigalėjusi). Profesorė Vanda Kašauskienė, kuri kaip niekas kitas buvo išstudijavusi archyvus, tų metų sausio 20 d. „Tiesoje“ rašė: „J. Paleckis pasisakė ir prieš gyventojų trėmimą.“ Štai ką rašė Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti narė Virginija Vosyliūtė „Pergalės“ žurnalo šeštame numeryje: „Atskira skaudi tema – tai grįžusiųjų iš tremties tragedija. Lietuva mus pasitiko kaip pamotė, tvirtina daugelis. Šieji <cituojami publikacijoje – red.> laiškai – moralinės degradacijos istorija tos visuomenės dalies, nuo kurios priklausė žmonių likimai. Susidaro slogus įspūdis, tartum Lietuvoje beveik neliko dorų žmonių. Tiesa, daugelis su giliu dėkingumu mini AT Prezidiumo Pirmininką J. Paleckį, KPI rektorių K. Baršauską.“ Tų pačių metų „Mokslo ir technikos“ žurnalo trečiame numeryje Romualdas Kalonaitis paskelbė straipsnį apie Joną Aleksą, Smetonos laikų žemės ūkio ministrą, įžymaus komunisto Zigmo Aleksos-Angariečio brolį. Rūpindamasis į Sibirą išvežta šeima, Jonas Aleksa pokaryje „nuvyko pas J. Paleckį, pažįstamą dar iš ministeriavimo laikų, prašė paleisti šeimą. Paleckis atsakė: „Jei galėčiau, rytoj pat visus paleisčiau…“

Tai buvo kupinas nevilties ir skausmo atsakymas –tuoj pat visus nekaltuosius išvaduočiau, jeigu turėčiau tokią galią…

Sigita, viena pirmųjų komjaunuolių gimnazijoje,

partiečių – universitete, negalėjo būti konjunktūriškai prisitaikanti, paklusni, “klasių kovos” apakinta. Tėvas tuo laiku jautėsi labai vienišas, ieškojo sąjungininkų, kurie mąstytų panašiai – ir rado jų šeimoje. Sigita tais kraupiais metais – ir Lietuvai, ir Tėvui – buvo šalia jo, buvo arčiausiai.

Jau naujaisiais laikais istorikas Henrikas Šadžius Maskvos archyvuose surado itin slaptą 1945 metų dokumentą. Dokumente pateikti faktai manęs nenustebino, bet iš dalies buvo netikėti. Kad Sigita įspės draugus apie jiems gręsiančius trėmimus galėjau įsivaizduoti; juk, pasak Mamulio, ji su Tėvo pagalba ne vieną „iš vagono ištraukusi“. Tačiau teko gerai pažinti Tėčio santūrumą kalbant apie slaptus dalykus net ir ramesniais laikais – o Stalino… Šiaip ar taip, pranešimas apie Sigitos, šeštos klasės gimnazistės, „antivalstybinius“ veiksmus su L. Berijos rezoliucija vieną dieną gulė ant Stalino stalo. Ko gero, jai vienintelei iš Lietuvos gimnazisčių teko toks dėmesys ir „garbė“.

O LKP VII suvažiavimas riedėjo į tai, ką Tėvas L. Tolkunovui, 1952-aisiais Maskvos atsiųstam į Vilnių kaip TSKP CK atstovui (vėliau jis tapo „Izvestijų“ redaktoriumi), po daugelio metų saviironiškai apibūdino kaip „pirmos kategorijos laidotuves“ (pochorony po pervomu razriadu), skirtas jam. Karščiausią suvažiavimo dieną Tėvas vyriausybiniu telefonu skambino į Maskvą G. Malenkovui. Jis buvo ne vienas kabinete – šalia nuo įtampos ir atomazgos laukimo suakmenėjusi stovėjo Sigita.

Apie šį epizodą sužinojau ne iš Sigitos – iš Tėčio. Niekada Sigita neminėjo man ir to, kaip Tėčiui padedant, jai pavyko pagelbėti muzikos mokytojui Pranui Sližiui išvengti tremties. Papasakojo Mamulis. Jaučiau pats S. Nėries mokyklos muzikos mokytojo, choro vadovo ypatingai geranorišką požiūrį. Deja, nuvyliau P. Sližį savo muzikiniais gabumais, žymiai menkesniais, nei mano vyresniųjų seserų, kurios dainavo tos pačios mokyklos, po to universiteto chore. Prisimenu, kaip jau mano laikais choras traukė aktualią kinišką dainą: „Kai galingooji kiinų tautaa  / Mao Dze Duuno tvirtaai suburtaa…” kinišku stiliumi paaukštinant balses. Vadovas priėjo ir prikišęs ausį klausė mano vinguriavimų. Iš veido supratau, kad nebuvo sužavėtas…

Šiais naujaisiais laikais daug kam nederėtų apsimetinėti ir vaizduoti, kad veik visi anais laikais buvę aktyvūs ar pasyvūs rezistentai, tik ir laukę tarybinės santvarkos žlugimo, stengęsi jį priartinti – tarkim, kad ir stodami į komunistų partiją… Nereikia primityvinti. Neretas veržėsi į partiją tik dėl karjeros, asmeninio komforto. Kitam rūpėjo svarbesni reikalai, galimybė daugiau padaryti savo kraštui, žmonėms. Trečiam susipynė abu šie motyvai, jų buvo ir kitokių. Tie, kurie tikėjo, kad galima sukurti kažką geresnio, negu kapitalizmas, buvo skirtingi. Skirtingai įsivaizdavo tą lygybės ir visuotinio teisingumo visuomenę, skirtingus kelius į ją matydami.

Man dabar sunku įlįsti į kailį tų, kurie jau brandaus amžiaus gyveno, mokėsi, dirbo pokario metais. Bet galiu įsivaizduoti, kaip lengva buvo toje visuotinėje negailestingumo „klasiniam priešui“, „nacionalistiniams banditams“ atmosferoje, kaitinamoje Maskvos, demonstruoti kietumą, neapykantą. Ir kaip nepaprastai sunku ir pavojinga buvo vadovautis kitais principais. Taip, humanizmas aukščiau komunizmo! Taip, stengtis visus suprasti ir, jeigu tik įmanoma, pateisinti – tai buvo Tėvo gyvenimo maksima. Ir jeigu jis, tikėjęs kitokiu, humanišku socializmu ir jo labui dirbęs, visą laiką buvo „balta varna“ tarp kietosios linijos išpažintojų, tai pokario metais jo (ir dar tokio pažeidžiamo, atėjusio iš buržuazinės liaudininkų partijos) „baltavarniškumas“ buvo ypatingai ryškus.

Vienus buvo apakinęs įsitikinimas, kad tik per prievartą, klasių kovos žiaurumus galima padaryti žmones laimingus. Kiti matė tą nesunaikinamą humanistišką pradą patrauklioje lygybės ir visuotinio gėrio idėjoje, kylančioje iš ankstyvosios krikščionybės laikų, Markso paskleistą socialinį-politinį romantizmą. Visam gyvenimui įsiminiau, kaip 1989-aisiais Rašytojų sąjungoje Eugenijus Ignatavičius savo dramatiškoje kalboje prisipažino: taip, ir aš, iš tremties grįžęs, kuriam laikui buvau patikėjęs Lenino idėjomis…

Savo vaidmenį vaidino ir tai, kad Lietuva turėjo tik šešerius demokratinio gyvenimo patyrimo metus – nuo pirmųjų Seimo rinkimų 1920 m. iki perversmo. Prisimintina, kad ir demokratiniu laikotarpiu karo stovis buvo panaikintas tik liaudininkams ir soacialdemokratams pusmečiui atėjus į valdžią. Nedemokratiškas, švelnios diktatūros prieškaris – tiesa, būdingas beveik visai Vidurio ir Rytų Europai – palengvino praktikuoti žiaurią diktatūrą Stalino laikais.

Pokario metų tragizmo aš, tada dar vaikas, negalėjau suvokti. Tačiau įsivaizduoju, kad kitokio socializmo tais metais Lietuvoje norėjo daug kas – be abejonės, tokių buvo ir mūsų šeimoje. Tikėjo, kad gėris palaipsniui nusvers blogį. Tikėjo, kad duos savo vaisius plačiai atvertos durys į mokslą, nedarbo išnykimas kylant naujoms gamykloms. Tikėjo, kad, naikinant pinigo valdžią ir apribojant privačią nuosavybę, išnyks tas prigimtinis gobšumas, nusikaltimai, žmogus tobulės. Tikėjo, kad įmanomi teisingesni, kitokie nei kapitalizmo, žmonių santykiai, jų lygybė. Matė, kad pirmąkart Lietuvos istorijoje į vieną administracinį vienetą sujungti Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, kad kaip niekad sparčiai didėja lietuvių skaičius.

Žinoma, tik aklas galėjo nematyti prievartos mechanizmo, traiškiusio besipriešinančius „naujam gyvenimui“, kultūros ir švietimo ideologinių varžtų, prisidengus „tautų draugyste“ brukamo rusifikavimo. Įveikti tas tendencijas pavienis žmogus negalėjo, bet priešintis, bent jau švelninti jas, buvo galima.  Ryžtingiausieji tai darė. Stagnacijos arba supuvimo laikotarpis – žuvis šiuo atveju puvo nuo Maskvos, nuo paties vyriausio Kremliaus šeimininko – laidojo paskutines viltis, kad šis daugybės aukų ir kraujo pareikalavęs eksperimentas neapsiribos „kareivinių socializmo“ kūrimu.

O dauguma lietuvių, pasibaigus teroro metams, manau, nesuko sau galvos, ar jie kolaboruoja, ar ne. Dirbo savo darbą, mokėsi, augino vaikus. Nekvaršino sau galvos dėl to, ar labai pataiko į oficialią liniją, ar ne, nesvyravo kartu su ja. Piktokai pasišaipydavo iš nevykusių vadžios veiksmų, kitokius pasveikindavo.

Sigita – vienintelė sesuo, su kuria atviriau pasikalbėdavome skausmingomis temomis. Be abejo, nei ji, nei aš, nei pagaliau Tėvas nežinojome ir negalėjome žinoti tikrų stalininio teroro mastų ir baisumų. Aptardavome su Sigita ir Tėčio reikalus, puolimus prieš jį. Nors po Stalino mirties jie atlėgo, Paleckis daugelio partiečių akyse taip ir nesugebėjo tapti „tikru komunistu“. Kai pokario metų priešprieša, atrodė, jau buvo primiršta, 1975-aisiais recenzija „Komunisto“ žurnale apie rusiškai išleistus Tėvo memuarus (lietuviško leidimo Tėvas taip ir nesulaukė) tai paneigė. Kalbėjome su Sigita, kad Tėtis kietos linijos šalininkams buvo ir išliko svetimas.

O tuo, kad socializmas gali ir turi tapti demokratiniu, Sigita, be abejo, tikėjo – kaip ir Tėvas. Ypač po TSKP XX suvažiavimo, pasmerkusio Staliną, teroro ir tironijos laikus, kai po 1956 metų iš lagerių ir tremties grįžo nukentėjusieji. Tų metų atšilimas sudarė prielaidas „revoliucijai iš viršaus“ po trisdešimties metų, kuri atvėrė kelius Lietuvos išsilaisvinimui.

Pakalbėdavome su vyriausiąja seserim ir apie iš Vakarų atkeliavusią konvergencijos teoriją – Tarybų Sąjungoje ji buvo vertinama kaip nepriimtina ir ideologiškai žalinga. Bet Sigita kaip istorikė ir aš, dirbęs tuo metu diplomatinėje tarnyboje, galėjome pastebėti, kaip abi sistemos veikia viena kitą suartėjimo linkme. Kapitalizmas, įgijęs pavojingą konkurentą, palaipsniui daug ką perėmė iš socializmo, o pastarasis – ne mažiau iš konkuruojančios sistemos. Kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje Č. Dikenso aprašytas „bjaurusis kapitalizmas“ po šimtmečio daug kur įgavo visiškai kitokį socialinės rinkos ekonomikos veidą. O 1920-ųjų „karinio komunizmo“ ar ketvirtojo dešimtmečio stalininio teroro metų nepalyginsi su L. Brežnevo epocha ar – tuo labiau – M. Gorbačiovo laikais.

Bet aštresnėmis “tabu” temomis, su Sigita, deja, taip ir nespėjome atviriau pasikalbėti. O kiek daug ji būtų galėjusi papasakoti…

Kai rengiau spaudai Tėčio karo metų užrašus, raštus, šeimoje daugiausia konsultavausi su Sigita, ypač dėl nuotraukų. Jos Rūta su entuziazmu kibo į prisiminimų “Dviejuose pasauliuose” vertimą į lietuvių kalbą. Vertė vaizdingai, meistriškai, bet kai memuaruose dar pirmoje jų pusėje įsivyravo politika, nuleido rankas. Teko pasikliauti kitu, mažiau išradingu vertėju.

Su Sigita tarėmės, pasinaudodami ir Rūtos ryšiais kino pasaulyje, dėl dokumentinio kino filmo apie Tėvą. Kartu su ja daugiausia rūpinomės antkapinio paminklo jam reikalais, kurie užsitęsė ir todėl labai skaudino Mamulį.

Sigitos profesija

Prisimenu, kaip Sigita aiškino man Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII amžiaus pabaigoje niuansus. Pagal oficialią istoriografiją tas prijungimas turėjęs daugiau pažangos elementų. Nors „tautų kalėjimu“ vadintoje carinėje Rusijoje nacionalinė priespauda buvusi stipri, tačiau didelėje valstybėje greičiau vystęsis kapitalizmas, Lietuvoje sparčiau brendęs darbininkų judėjimas…

– Ne  visai taip, – sakė man Sigita. – Pagal marksistinį supratimą ir kapitalizmas tvirtėjo žymiai smarkiau Vakaruose, ir revoliucinis judėjimas. Nei Marksas, nei Engelsas didesnio dėmesio Rusijai neskyrė. Jie savo viltis dėl socializmo pergalės siejo su Vokietija ir kitomis pirmaujančiomis šalimis. Atsilikusios Rusijos įsiveržimas į revoliucinio judėjimo lyderius leido toliau pažengusioms kapitalistinėms šalims prisitaikyti prie naujos situacijos.

Įsisiūbavus “Solidarumo” judėjimui Lenkijoje, ypač keblu buvo susigaudyti: kaip čia išeina – ne kokie nors smulkiaburžuaziniai elementai, o profsąjungos, darbininkai stoja prieš „liaudies demokratijos“ valdžią, nori vakarietiškos demokratijos ir laisvių.  Sigita minėjo, kad ta tema buvo dikutuojama pas jos geriausią draugę Leną Treinienę. Visi laukė, ką pasakys Juozas Bernatavičius, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. Deja, tekę nusivilti – nuskambėjo tik bendros frazės iš laikraščių. Žinoma, ir daugiau informacijos turėję nelabai ką tuo klausimu galėjo paaiškinti.

Sigita labai rimtai ruošė knygelę apie draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, plušėjo archyvuose. Juose surado F. Moločkovo, TSRS atstovybės Kaune darbuotojo, VOKSO (Vsesojuznoje Obščestvo Kulturnoj Sviazi)[1] atstovo pranešimus į Maskvą apie kultūrinį dviejų šalių bendradarbiavimą.  Sigita pasakojo, kaip ją užgavo F. Moločkovo pastaba apie dainininkę Aleksandrą Staškevičiūtę.

– Maskva Moločkovo užklausė, ar Staškevičiūtė, kurią ruošėsi kviesti koncertuoti į TSRS, esanti gera dainininkė. Moločkovas atsakęs: jeigu ji dainuoja Kaune, o ne Berlyne ar Paryžiuje, tai jos ir lygis atitinkamas…

Sigita nuoširdžiai piktinosi tokiu požiūriu: „Nieko tie rusai nesupranta. Jie įsitikinę, kad bent kiek gabesni menininkai tik ir veržiasi iš Lietuvos persikelti į Paryžių ar Maskvą.“ Išties, tarybiniais laikais beveik visi geriausieji dainavo ir grojo Lietuvoje, nesusivilioję didesniais pinigais ir dažnesnėmis gastrolėmis Vakaruose, geresnėmis sąlygomis, kurias, persikėlus į Maskvą siūlė Didysis ir kiti teatrai.

Laikai ir sąlygos, tiesa, pasikeitė. Deja, taip komentuoti F. Moločkovo vertinimą šiandien Sigitai jau būtų sunkiau…

Sigita daug pasakojo apie Istorijos instituto veiklos peripetijas, savo smarkius nesutarimus su direktoriumi, moksline sekretore. Persiėmusi Tėvo požiūrio, kruopščiai išstudijavusi savo tyrinėjamo laikotarpio dokumentus, ji buvo nepatogi tiems, kurie stropiai stengėsi įgyvendinti oficialią, kietą liniją. Sigita gerbė vyresnįjį kolegą Romą Šarmaitį kaip padorų, darbštų žmogų, bet nesutiko su daugeliu jo vertinimų. Džiaugėsi, kai „svarbiausiojo“ Partijos istorijos instituto direktore tapo jaunesnės kartos istorikė Vanda Kašauskienė. Prisimenu, kaip Sigita jaudinosi dėl kolegos Mindaugo Tamošiūno, rėmė jį, kai jis padarė tiems laikams drąsią išvadą – tarpukario Lietuvoje fašizmo nebuvo – ir už tai buvo apkaltintas „Tiesos“ redaktoriaus.

Iš Sigitos sužinodavau, kaip neteisingai, jos nuomone, institute buvo puolami ir ignoruojami Juozas Jurginis, Vytautas Merkys. Apie pastarąjį teko išgirsti ypač daug gerų žodžių, susirūpinimo jo sveikata. Sesuo neminėdavo savo vaidmens tose konfliktinėse istorijose, bet buvau tikras, kad ji nestovi nuošaly.

Tuomet dar nepažinojau Vytauto Merkio, bet buvau jam labai dėkingas, kai Sigita perdavė man jo iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) archyvų atvežtą Paleckių šeimos genealoginį medį. Tai buvo 1980-ųjų pradžia. Sigita įteikė man dokumento nuorašą su atodūsiu: vežtas Tėčiui, bet jis taip ir nespėjo šeimos šaknų pamatyti… O būtų tikrai apsidžiaugęs tuo, kad, pasirodo, ši žemaičių bajorų giminė siekia XVI amžių. Spausdintuose „Pergalėje” prisiminimuose apie vaikystę „Kalvis Ignacas ir jo sūnus” Tėvas išdėstė giminės istoriją pagal savo Tėvo, Igno arba Ignaco Paleckio, Žemaitijos plikbajorio, tapusio kalviu, pasakojimus. Atvežtas genealoginis medis ją patvirtino. Jau naujaisiais laikais istorikai perdavė man giminės Ostojos (Atramos) herbą ir liudijimus, kad gyvenęs XVI ir XVII amžių sandūroje Martynas Paleckis buvęs Lietuvos–Lenkijos valstybės karaliaus sekretorius, Eišiškių seniūnas.

Grįžtant prie Sigitos bendradarbių: daugiau neakivaizdžiai, iš šiltų sesers pasakojimų, pažinojau ir Reginą Žepkaitę.

O tą nelemtą 1986-ųjų vasarą, kai karštis ir tvankuma ypač kankino vilniečius, Sigita – tai gerai žinau – kaip niekad pergyveno dėl savo aspiranto Gedimino Rudžio. Ją iki ašarų, didžiausios nervų įtampos piktino neteisybė, ji daugiau nei savo mažosios anūkės reikalais rūpinosi, kaip atremti puolimus prieš tą jauną talentingą vyrą.

Sigitos namuose

Sigitos šeimoje, manyčiau, pasitvirtino paplitusi taisyklė: ko nepakankamai gauni iš tėvų, to su kaupu stengiesi duoti savo vaikams. Ir atvirkščiai.

Tėvo, Mamos, seserų pasakojimai, Tėvo memuarai liudija: tarpukaryje visada žurnalistiniais ir visuomeniniais reikalais apsikrovęs Tukulis rūpinosi, kaip išlaikyti gausią šeimą, o vaikų auklėjimas teko  Mamuliui (tą jau pats mačiau ir jaučiau pokaryje). Mama pati rodė gerą pavyzdį, buvo griežto, spartietiško požiūrio šalininkė: saikas ir kuklumas valgant ir rengiantis, neišlepimas, geriausias vaistas nuo visų ligų – judėjimas, sportas, grūdinimasis. Verkšlendavau, kai pradinėje mokykloje mane, sloguojantį ir kosėjantį, su 37 – 37,4 laipsnių temperatūra Mama stumdavo į mokyklą: „Jau porą dienų gulėjai, eik, praeis“. Ir tikrai praeidavo. Mamulis vis mėgdavo kartoti: „Viskas susitvarkys, viskas bus gerai.“

Galiu įsivaizduoti, kad nuo vaikystės silpnos sveikatos Sigitą irgi palaikė Mamulio optimizmas. Ji, beje, vis prisimindavo Kauno Soboro klebono žodžius apie Sigitą: „Paleckaitė (taip kunigas ištardavo Sigitos pavardę, nes šitaip žemaitiškai Tėtis užrašė ją pradinėje mokykloje) gera mergaitė, tik klūpoti bažnyčioje nemėgsta.“ Bažnyčioje, aiškino Mamulis, buvo šalta ir drėgna, o Sigitai jau tada labai skaudejo keliukus. Pokariu Sigita gydėsi, važinėjo į Kemerius, į Cchaltubą su Michalina Meškauskiene, kurią kamavo panašios negandos. Kai šeštajame dešimtmetyje vasarodavome Palangoje, kartais išgirsdavau suaugiusių užuominas: Sigita naktį ėjusi į tualetą, vėl nualpusi… Ir jokių daktarų ryte, tik guvus Mamulio komentaras: nieko tokio, viskas bus gerai.

Sigita į savo sveikatą numodavo ranka, kaip ir Mamulis, bet dėl vaikų sveikatos – Mamulio priešingybė. Atsargumą bei rūpestingumą paveldėjusi iš Tėčio, jautriai pergyveno dėl savo pirmagimės. Rūpinosi ja neapsakomai jau nuo pat pirmųjų dienų: tik pati, ir niekas kitas, užsirišusi burną marle imdavo ją ant rankų. O kai išryškėjo Rūtos bėdos dėl kojų raiščių – itin retas, rimtas atvejis – pasistengė, matyt, duoti tai, ko pati vaikystėje, jaunystėje negavo. Priešingai Mamulio devizui „Praeis, susitvarkys!“ ji savo pirmagimę, o ir kitus vaikus apgaubė nuolatiniu rūpesčiu.

Be Rūtos, daugiausia dėmesio teko ilgai lauktam Noreikų vyrui – Jonukui. Pasiginčydavau su Sigita dėl jo auklėjimo, mėginau įrodyti, kad per daug visos keturios šeimos moteriškės popina vyruką (Onutė Čiauškaitė, pradėjusi dirbti namų šeimininke, ilgainiui tapo tikra jų šeimos nare). Laimonas retokai tarp savo kelionių ir darbų sūnų matydavo, o išvydęs labai jau Jonuku ir jo pasakymais gėrėdavosi, tiesa, retkarčiais griausmingai bardavo. Siūliau Sigitai nepamiršti ir Mamulio spartietiškų receptų, kuriuos savo šeimoje pats naudojau, bet…

Dėl to netgi kiek apsipykdavome. Kai išvažiavau į Maskvą, savo kambarį, kuriame spintos lentynose pasiliko mano knygos, nuotraukos ir suvenyrai, užleidau Laimonui. Po kiek laiko grįžau į Vilnių (atskrisdavau beveik kas mėnesį) – žiūriu, lentynoje nėra mano svarbiausių trofėjų: Lietuvos vandensvydžio pirmenybėse kartu su Vilniaus „Delfino“ komanda iškovotų aukso ir sidabro medalių. Prigriebiau Joną. Grąžino medalius apdaužytus, nukramsnotais kraštais.

Bėgu pas Sigitą įsitikinęs, kad ji pasipiktins, subars Joną. Juk dešimtmetis, galėtų jau suprasti, kitokių mušiklių žaidimams kapeikomis pasiieškoti. O Sigita į tai:

– O kas čia tokio? Reikia gi vaikui pažaisti. O tuos medalius galėjai kur paslėpti, palikai juk atviroje lentynoje.

Sigitos reakcija mane gerokai nustebino. Aiškinu, kad man tie sporto kovų trofėjai panašiai brangūs, kaip jai jos pačios gimnazijos baigimo aukso medalis – to gi neduoda Jonuliui į kapeikas padaužyti. Taip ir išsiskyrėme tąsyk piktokai, nesupratę vienas kito.

Panašiai ir po gero penkmečio Nidoje, „Rūtos“ poilsio namuose, kur su Mamuliu ir Tėčiu porą savaičių vasarą praleisdavo mano šeima. Tą kartą, pamiršę pamėgtą Palangą, ten poilsiavo ir Sigita su saviškiais. Tėtis, kaip paprastai, dalį dienos taukši rašomąja mašinėle. Ir aš atsivežęs darbų, rašymų, nors abu ir jūros neužmirštame. Laisvesnę valandėlę nusileidžiame į biliardinę. Ten Jonas, jau mokyklą bebaigiantis, su savo bendraamžiais rutulius varinėja.

– Jonai, galėsit vėliau ateiti, laiko turit. O dabar leisk, būk malonus, Diedukui pamušinėti.

– O kodėl? Tai jūs vėliau ateikit.

Einam, nieko nepešę. Tėtis atgal į savo kambariuką, o aš Jono skųsti. Ir vėl su Sigita kalbam skirtinga kalba:

– Tegu pažaidžia vaikas, nieko tokio. Jis toks judrus, bent prie biliardo bus ramesnis.

Į mūsų šeimą atėjo Sigitos Laimonas. Man, dar paaugliui, iškart krito į akis, kad Mamulis sutiko jį įtartinokai – teatralas, pasitikintis savimi kalbus gražuolis. Kaip gyvens su juo visai kitokio charakterio Sigita? Kitaip, be jokio išankstinio įtarumo priėmė žentą Tėtis. Man iškart patiko Laimono bendravimas su juo – pakankamai pagarbus, taktiškas ir kartu orus, be pataikavimo. Kitas žentas, Aristidas, nors išdrįso pereiti su uošviu į ausį kiek rėžiantį „tu“, bendravo, mano galva, ne taip laisvai ir natūraliai.

Sigitos šeimai persikėlus į Vilnių, viename name gyvenome tik pora metų (paskui išvažiavau svetur, matydavomės tik per atostogas). Vis dėlto jaučiau, kaip Sigitai vis svarbesni darosi Laimono vaidmenys, laimėjimai scenoje ir kine. O kai Laimonas paniro į poezijos skaitymus, Sigita tapo pirmutine jų vertintoja ir didžiausia sirgale.

Nukrypsiu truputį į šalį. Michailas Gorbačiovas buvo geras kalbėtojas, mokėjo užkariauti auditoriją. Ne kartą mačiau, kaip pirmoje eilėje priešais tribūną įsitaisydavo jo žmona Raisa – įsmeigusi akis į savo Mišą, išgyvendama dėl jo kalbos sėkmės, tiesiog hipnotizuodama, suteikdama jam jėgų. Panašiai ir Sigita. Tiktai ji, kai Laimonas skaitydavo, susirasdavo vietą paskutinėje eilėje.

Tai, kad Laimonas skaitė tik jam artimus autorius, su kuriais, sakyčiau, jį siejo dvasinis ryšys – kartais net ir per šimtmečių glūdumą, kad jis mokėjo aptikti ir pateikti klausytojui tikros poezijos ir tikro lietuviškumo gaidą, be abejo, darė didelę įtaką Sigitai. Žinoma, ir šimtams tūkstančiams jo klausytojų (be abejo, ir man), bet pirmiausia Sigitai. Dar Tėvo ir Mamos jai įskiepytas lietuviškumas Laimono dėka tapo dar svarbesnis. Tai irgi turėjo įtakos jos istoriniams tyrinėjimams.

Sigita, kaip niekas kitas, iš arti stebėjo Laimono atminties fenomeną ir, sudarydama sąlygas, padėjo jam sutvirtėti. Ne tik pjesių, kino filmų tekstai, bet ir tūkstančiai posmų iš tvarkingu, kaligrafišku Laimono braižu užpildytų užrašų knygučių turėjo tilpti į Laimono atmintį. Įprastas vaizdas Noreikų šeimoje: Laimonas guli ant sofos savo garsiosios paveikslų kolekcijos apsupty, o visi namuose vaikšto ant pirštų galiukų. Sigita jau gerai išaiškinusi triukšmingiems vaikams: Tėtis ne ilsisi, o dirba, mokosi mintinai tekstus. Taigi, ir čia tinka sena taisyklė – dešimt procentų įgimtų gabumų ir devyniasdešimt procentų triūso.

Į pirmą savo memuarų knygą Laimonas sudėjo daugybę iliustracijų, tačiau neįdėjo Sigitos nuotraukos – „juk knyga apie teatrą ir poeziją, ne apie šeimą“. Tai buvo pastebėta ne tik šeimoje. Bet antrojoje Sigita jau atsirado, o trečioje jos jau buvo daug.

– Laimonas nemoka rašyti, jam net kokį nors pareiškimą sukurpti – jau problema, – gerai nusiteikusi kartodavo Sigita. Kaip ji būtų dabar maloniai nustebinta, pamačiusi net tris Laimono knygas, jų vertinimus. ‚Mes su Rūta redaguosim, leisim tuos Laimono begaliniuose sąsiuviniuose surašytus dalykus” – pusiau juokais fantazavo, silpna Laimono sveikata besirūpindama ir pergyvendama, kad jam galbūt neilgai beliko gyventi…

Dėl žurnalistinių gabumų mūsų Tėtis dažnai jaunesniąją kartą girdavo: „sūnus už mane geriau rašo, o anūkė (Rūta) – geriau už jį.“ Tai buvo tėvo, senelio hiperbolizuotas pasididžiavimas. O Sigita džiaugėsi, kad jos vyriausioji duktė atrado save meninėje publicistikoje, kad Rūta pripažinta kaip teatro kritikė. Buvo laiminga, kai jos kuklioji Sigutė, kuriai tekdavo darbų namuose ir už sergančią sesę, ir už paikinamą broliuką atlikti, pratęsė mamos polinkio į tiksliuosius mokslus tradiciją ir sėkmingai studijavo chemiją.

– Aktorių, kunigų, advokatų ginklas – žodis. Jautrūs, besibaiminantys, kad nebus įvertinti, jie dažniausiai tampa savimylos, garbėtroškos. Šią nuodėmę dėl jų profesijų ypatybių atleisčiau labiau, negu kitiems žmonėms, – sakė kunigas profesorius Jonas Jūraitis. Tokio įsidėmėtino komentaro sulaukiau, kai padovanojau profesoriui trečiąją Laimono knygą, papasakojau apie jį.

Perdaviau tokius paguodžiančius kunigo žodžius Laimonui. Jis tuoj pat sureagavo: „Gali įtraukti į tą žodžio meistrų bei savimylų sąrašą ir dėstytojus…“ Taip, kai kurie dėstytojai suokia daugiau savęs klausydami ir nepastebėdami, kaip reaguoja studentai. Ne, Sigita buvo ne tokia. Ji ne iš tų gražbylių, kurie mėgsta būti dėmesio centre. Jai pasiruošimas paskaitoms buvo sunkus ir atsakingas triūsas.

„Apie Paleckytę sukosi daug kavalierių, bet ji pasirinko Laimoną Noreiką, kuris vaikščiojo po Maskvą suplyšusiais batais”, – gerai įsidėmėjau, kaip apie Sigitą ir Laimoną šeštajame dešimtmetyje rašė vienas Čikagos lietuvių laikraštis.

Laimonui tarybų valdžia nebuvo pamotė. Jos dėka – šuolis į gal geriausią pasaulyje aktorių ruošimo institutą Maskvoje. Prie Smetonos jis tikrai nebūtų galėjęs pamatyti ir pasisemti vieno svarbiausių Europos kultūrinių centrų stebuklų. Beje, ir šių dienų mūsų iškiliausi režisieriai yra praėję tuometinę Maskvos mokyklą.

Laimonas atėjo iš darbininkiškų, kairuoliškų tradicijų šeimos, kuriomis didžiavosi ir didžiuojasi. Mama – revoliucionierė, tėvas – komunistu tapęs dar Smetonos laikais, senelis iš motinos pusės – socialdemokratų „gaspadorius“ Šiauliuose.

Iš paauglystės įsiminė du Laimono „automobiliniai“ epizodai. Vakarojame dideliame name Akmenų gatvėje Nr. 6 (dabar ten JAV ambasada). Daugiausia, garsiausiai ir įdomiausiai, kaip paprastai, kalba Laimonas. Vaizdingai pasakoja apie A. Griciaus pjesės „Karšta vasara“ pastatymą, kaip aktoriai kartu su autoriumi ieško tikslesnių, šmaikštesnių replikų. Pagaliau susiruošia grįžti į Kauną.

– Na, eisiu jau prie Baltųjų stulpų, kuri nors pakeleivinga mašina paveš.

Nežinojau tada, kur tie paslaptingai skambantys Baltieji stulpai. Kiek vėliau išsiaiškinau, kad ne tiek ir toli – ten, kur dabar gėlių turgelis, kur į Basanavičiaus gatvę įsilieja Konarskio. Tais laikai ten jau buvo miesto pabaiga, toliau – mediniai priemiesčio namukai.

O štai Laimonas į tą baltąjį apskritąjį namuką, kuriame praleisdavome Valakampių vasaras, autobusu atvažiavęs aiškina:

– Ruošiuosi lipti, girdžiu – konduktorė stotelės pavadinimą skelbia: „Paleckio vila.”

Tėtis nustebo – vila tikrai ne jo, valstybinė, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui priklauso.  Pasakė pasirūpinti tuo reikalu adjutantui R. Barškiečiui. Tuoj po to stotelės pavadinimą jau skelbdavo kitaip: „Valakampiai du.“

Sigita… Justo ir Genovaitės duktė, Laimono žmona, Rūtos, Sigitos ir Jono motina. Šeimos žmogus, patekęs į žiaurų pokario laiką, politikos sūkurius. Vėliau, jau ramesniais laikais – į istorijos labirintus ir teatro, aktorystės užkulisius.

Ji man artimiausia sesuo, Vilnių pavadavo, aš jai po Vilniaus žuvimo – vienintelis brolis. Geriausiai jos asmenybę apibūdintų išskirtinis pareigos jausmas, troškimas idealistiškai aukotis kitų labui, padėti. Pagal „klasių kovos“ teoriją turėjo būti skriaudžiamųjų, silpnųjų pusėje. O praktikoje atsidurdavo ir „priešo“ pusėje, nes nematė ir neturėjo priešų, o norėjo būti neteisingai nukentėjusiųjų, teisybės pusėje.

Prisimenu Sigitą ir įsikarščiavusią, garsiai, bet nelabai piktai, daugiau teatrališkai (Laimono įtaka!) ant vaikų ir vyro šaukiančią, prisimenu ir pavargusią, suirzusią. Bet kai kasvakar atsigulęs pasikalbu mintyse su saviškiais ir anapus, ir šiapus esančiais, išnyra mielas Sigitos veidas, jos švelni, mįslinga, tarsi slepianti kaltę šypsena: nespėjau, deja, toje trumpoje žemiškoje kelionėje dar daug kuo pasirūpinti…

2005 m. vasara

Iš knygos Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai/ sudarytojai Justas Vincas Paleckis, Geruta Paleckytė. Vilnius: Baltrus, 2006. 177-202 p. 

[1] Visasąjunginė kultūrinių ryšių draugija (rus.)

Algimantas Zaviša… Tik ištarus tą vardą, prieš akis iškyla tiesus stotas, vėjo nugairintas veidas su škiperio barzdele. Stiprus, pasiruošęs audroms bei grumtynėms ir pats jų ieškantis drąsių akių vyras.

Grumtynės su stichija jam buvo malonumas. Plaukioti jachta Kuršių mariose – įdomu, bet per seklu. Tais laikais ištrūkti į jūrą buvo sudėtinga. Bet kartą teko ir man, Algiui stovint ant kapitono tiltelio, nusigauti į Baltiją. Kažkur toli liko ramūs marių vandenys, jūra vis pilkėjo. Bangos mėtė ir daužė laivą, lietus čaižė bures ir žmones. Jachta, grėsmingai pasvirusi, šokčiojo prieš vėją. „Ar nenuskęsim?“ – pasigirdo naujokų jachtoje balsai. Kapitonas ne tik skleidė ramumą ir pasitikėjimą, jis tiesiog jautėsi laimės viršūnėje.

Kai susipažinome prieš gerokus trisdešimt metų ir sužinojau jo gyvenimo kelią, pamenu, nustebau. Vilnietis, prestižinės berniukų gimnazijos ir garsiojo Dailės instituto absolventas, šaunus architektas ir didmiesčio gražuolių taikinys, jis ėmė ir išmainė sostinės patogumus bei perspektyvą į romantišką, bet atšiaurią ir tuštoką trimis metų laikais Nidą. Nors ir nepaprastai žaviuosi tuo rojaus kampeliu, ar pats sugebėčiau žengti tokį žingsnį? – paklausiau savęs. Vargu, kaip ir daugelis kitų… Tame pramuštgalviškame kapitone, pagalvojau, slypi kažkas ypatingo.

Ir neapsirikau.

Įkritęs į jūrą, jis mėgaudavosi grumtynėmis su bangomis nuo balandžio iki lapkričio. Tenisas Algiui irgi buvo smarki kova stengiantis kuo stipriau, azartiškiau smogti kamuoliuką. Dėkingas jam, kad kartą pakvietė pasklandyti prie Kartenos. Nepamirštamas, fantastiškas jausmas, kai pasijunti paukščiu, kai tylumoje sklendi virš kalnų ir miškų, įveikdamas žemės trauką.

Prieš lipdamas į sklandytuvą, Algis išsitraukė konjako butelaitį: “Penkiasdešimt gramų „ant drąsos“ tokioje situacijoje man būtini”.  Ne kartą stebėjau jį kavinėje ar restorane, mąsliai kilnojantį stikliuką, efektingą, moterų žvilgsnių varstomą. Ir visad karštai diskutuojantį, tarsi besigrumiantį – ne tiek su pašnekovu, kiek su nematomu oponentu.

Taip, svarbiausios jo grumtynės buvo architektūros stichijoje.

Algiui – menininkui, jautrios sielos žmogui ypač skaudėjo dėl neteisybių ir nesąmonių. Kiek karštų kalbų, ginčų, diskusijų ir po vidurnakčio sukdavosi apie tą Lietuvos perlą! Kaip jį išsaugoti ir puoselėti? Kaip statyti Nidoje, neužgožiant nepakartojamos smėlio, vandens ir miško harmonijos, prisitaikant prie paprastų it pati gamta kuršių trobelių?

O laikai juk buvo tokie: visiems tas pats standartas – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado, nuo Murmansko iki Kuškos. Visiems po lygiai, nebent sostinėms ir didmiesčiams daugiau. Grožis, unikalumas? Kategorijos, netelpančios į griežtas instrukcijas bei apribojimus.

Kartais atrodydavo, kad tai kova su vėjo malūnais. Vyriausiasis kurortinio miestelio architektas, nepartinis, drįsta reikalauti išskirtinių sąlygų, ypatingų projektų, įvairiausių statybinių ir apdailos medžiagų Nidai, kai amžinai visko trūksta, kai pigiausia ir paprasčiausia statyti uniformuotai?!

Prisimenu, kaip pasakojau Algiu apie puikius ir kartu liūdnus įspūdžius iš apsilankymo Harco kalnyne tuometinėje Rytų Vokietijoje. Atšiaurūs, uolėti kalnai, viduramžiški, lyg iš brolių Grimų pasakų išsiritę nuostabūs miesteliai –Vernigerodė, Kvedlinburgas. Gi jų pakraščiuose, o kartais ir centre išstypę tipiniai blokiniai daugiaaukščiai, „betono pabaisos“ (Betonklotze), kaip juos praminė vokiečiai.

–Tą patį matėme su Aldona Kaukaze, Dombajuje – nuostabi, unikali gamta ir tipinės statybos kerėplos, darkančios slidininkų pamėgtą slėnį. Ne, šito Nidoje nebus, – karščiavosi Algis. – Greičiau jau aš pasitrauksiu iš to posto.

Bet Algis, nors ir ne visada, pasiekdavo savo. Po beveidžių kvartalų priešais paštą, netoliese prie marių, pakeliui į Parnidžio kopą, iškilo romantiškas raudonstogis gelsvų plytų miestelis, taip derantis prie kopų ir miško. Vykdomojo komiteto (dabar merijos) pastatas, nepaisant brukamo tokiems statiniams oficialumo, irgi papuošė, o ne sudarkė Nidos peizažą. Kalbėjome tada, kad Nidos savitumą pavyksta išsaugoti ir pabrėžti kur kas sėkmingiau, negu Palangoje, kur taip pat derėtų statyti atsargiai, jautriai.

Buvo, aišku, ir situacijų, kai negelbėjo nei grumtynių azartas, nei bendraminčių vilniškių architektų parama, nei suprantantys Nidos problemas valdžios vyrai. Dūsavo Algis dėl gigantiško ”Rūtos” poilsio namų labirinto (šiaip gal įdomus architektūrinis projektas, bet nei Nidai, nei Urbo kalno pašlaitei). Išgyveno ir dėl ”Auksinių kopų” maskvietiškos invazijos netoliese. Užtat kiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kai jau nepriklausomybės laikais ”nidietiški” stogeliai ėmė dengti ir gyvenamųjų namų-dėžučių, ir poilsinių plikes.

Buriavimo pradžiamokslis, gautas pas Algį Nidoje, pravertė 1989-aisiais. Rugpjūčio pradžioje su politikų ir Jaunimo teatro aktorių grupe, „Nerijos“ ir ”Raganos” jachtomis plaukėme iš Klaipėdos į Gotlando salą, kur rinkosi XXXVI Europos lietuvių studijų savaitė. Naktį pavargę profesionalai net patikėjo man jachtos šturvalą. Užėjus audrai, prisiminiau pirmąjį krikštą Baltijoje, gautą Algiui vadovaujant.

Aldona su Algiu ir išlydėjo į Gotlandą, ir susitikome tuoj sugrįžę. Pasirašius skirtingų politinių jėgų komunikatą už nepriklausomybę, kilo audrelė tam tikrose įstaigose Maskvoje ir Vilniuje. Algirdas Brazauskas patarė kelioms savaitėms išnykti iš sostinės. Atsidūriau, žinoma, Nidoje, kur ištisas valandas kupini entuziazmo kalbėjome su Algiu, Aldona apie istorines permainas, naujus laikus, tiek daug žadančius Lietuvai.

Po puikių, vienijančių atgimimo metų dešimto dešimtmečio pradžios skaldymus ir klystkelius Algis išgyveno ypač aštriai. Nusikračius ateinančių iš Maskvos standartų ir niveliavimo, atslinko kita grėsmė – neribotos pinigo valdžios įsigalėjimas. Aukso veršis, deja, jau kitaip, plėšriai darkė Nidą. Likęs nepartinis ir išrinktas į miesto tarybą LDDP sąrašus, Algis vėl grūmėsi su tomis griaunančiomis tendencijomis. Kol kas taip ir liko projektu jo sumanymas pastatyti Nidoje šiuolaikinių standartų poilsiavietę, į kurią būtų galima pasikviesti iškiliausius valstybių vadovus, menininkus ir kitus pasaulio galinguosius. Siauras akiratis, tas garsusis lietuviškas pavydas, politiniai žaidimai kol kas sutrukdė įgyvendinti šį planą. O juk jaukus pastatas jaukioje vietoje su visais XXI amžiaus patogumais galėtų būti ”slaptas ginklas”, pritraukiantis į Lietuvą svarbius mums žmones, sukuriantis ypatingą, palankią atmosferą kardinalioms problemoms spręsti.

Viena iš įsiminusių visam gyvenimui valandų – Nidos švyturio epizodas. Šiltą, jaukią vasaros popietę Algis pasiūlė: kopiam į švyturį! Jis kartu su dukra Akvile, su Aldona, mes su Laima, vaikais. Viršuje svaiginantis vaizdas – melsvų-žalsvų-gelsvų spalvų žaismas, su atspalviais ir pustoniais. Atkemšamas populiariojo sausvynio ”Gamza” butelis – ko dar reikia iki visiškos laimės! Akvilė tokia dar jaunutė, graži, sklidina tik prasidedančio gyvenimo nuojautų. O ir mums, gerokai vyresniems, bet dar nepražilusiems, gyvenimas atrodė kupinas vilčių, netikėčiausių posūkių. Algis kalbėjo apie savo planą apiplaukti jachta aplink pasaulį… Tiems laikams tai buvo daugiau negu drąsi svajonė.

Po kelių dešimtmečių Londone prisiminėm su Algiu, Aldona, su Laima tą kopimą į švyturį. Paminėjom margą, veržlų, tarsi suspaustą laike Akvilės gyvenimą, taip anksti nutrūkusį. Ir Algio svajonę apiplaukti aplink pasaulį. Griuvo atrodę nepajudinami barjerai, riboję išvykimą. Liko tik gan esminis apribojimas – lėšų. Bet Algis su Aldona bent Baltijos jūrą išmaišė skersai išilgai.

Londone jau pirmą vakarą visi keturi nužingsniavome į patį centrą – Pikadilio aikštę, Soho rajoną. Reklamų ugnys, aibė žmonių – jokiame kitame pasaulio mieste apie vidurnaktį tokio veidų margumyno ir tirštumyno vienoje vietoje, ko gero, nepamatysi. Algis ir Aldona tik aikčiojo ir stebėjosi – juk dar rytą jie buvo tylioje, snūduriuojančioje pavasarį Nidoje. Londone abu jautėsi tvirtai, miestą daugiausiai tyrinėjo patys, be palydos. Parekomendavome svečiams nusigauti link Temzės, prie garsiojo Tauerio tilto. Grįžę jie susižavėję pasakojo apie kvartalą šalimais – St. Katharin dokus. Jachtų ir didesnių laivų įlanka, pakeliamieji tilteliai, gyvenamaisiais namais ir jaukiomis kavinėmis, „pabais“ (alinėmis) paversti senoviški sandėliai, nauji viešbučiai ir fantastiškas vaizdas į Tauerio tiltą… Netrukome apžiūrėti draugų atrastą puikų Londono kampelį ir nuo to laiko rekomenduodavome jį visiems svečiams.

Praėjus dvejiems metams po mūsų susitikimo Londone – staigi, netikėta žinia apie Algio mirtį. Ji pasiekė mus Portugalijoje. Gyvenau Lisabonos priemiestyje, viešbutėlyje prie pat Atlanto. Bangos šėlo, daužėsi į rudas, lyg milžino pirštai iš vandens kyšančias uolas, jų purslai kilo į neišpasakytą aukštį. Tą dieną prie audringo Atlanto ypač jaučiau netektį ir gerai supratau, kaip intensyviai, nesulaikomai skubėdamas gyveno Algis. Grįžau į Londoną, paskui į Vilnių. Prisiminėme Algį mūsų šeimoje. Nustebino jaunesnysis sūnus Algirdas, nuo kūdikystės pažinęs kopas, marias, jūrą. Sūnus sakė: „Man jis – Nidos Hemingvėjus“. Abu su Laima pradžioje atšokome nuo tokio palyginimo – mūsų bendraamžis Algis mums buvo ir liko jaunas, nepanašus į barzdotąjį „Senio ir jūros“ autorių. Bet kitos kartos akimis žvelgiant… Iš tiesų, su didžiuoju amerikiečiu nidietį jungė ir jūros, kovos dievinimas, ir kūrybiškumas, ir nepasotinamas noras išlenkti iki galo audringo gyvenimo taurę.

Gal ir klystu, bet manau, kad Algiui labai pasisekė padaryti du atradimus. Jo azartiškas nuotykių, gyvenimo džiaugsmų bei malonumų ieškojimas, grumtynių pomėgis, erdvės ir laisvės troškimas Vilniuje galėjo atvesti į aklavietę. Laimei, jis sutiko Nidą ir Aldoną. Jis surado tą romantišką erdvę savo planams, energijai išlieti. Ir mylinčią širdį, kurios taip ieškojo, užuovėją ir tvirtą petį, į kurį jam taip reikėjo atsiremti. Tos trijų sąjungos rezultatas buvo palaimingas visiems jos dalyviams.

Kapas ant Nidos kalvelės tarp krikštų, pušų. Vaizdas į marias. Laivo siluetas mediniame paminkle. Visad šviežios gėlės. Trijų sąjungos atspindžiai ryškūs ir ramiame amžinybės užutekyje.

Spausdinta knygoje „Architektas Algimantas Zaviša. Gyvenimo aidai“ (sudarytojas Rimantas Buivydas) Vilnius, Archiforma, 2002 m.

Paragintas prisiminti Eduardą Mieželaitį – ir per Tėvo prizmę – suabejojau ir susimąsčiau. Pažinojau jį iš toli, labiau per skaitymus. O ir rašyti apie tuos, kurie išėjo, itin sudėtinga ir delikatu. Juk jie nebegali apsiginti, jie bejėgiai prieš piktus arba net visai nekaltus išsigalvojimus, gandus ir nuogirdas, pateikiamus kaip faktai. Ne taip ir lengva sąžiningai stengtis sakyti tiesą, tiktai tiesą… Tiktai tą, ką gerai prisimeni ar žinai, kas liko užrašuose. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad reikalingi tikri, ne konjunktūriniai liudijimai apie tą toli gražu ne vienspalvį laiką. Apie žmones, kurie jame gyveno ir nebegali papasakoti atvirai ir pasvertai, be epochų kaitoje sukauptų nuoskaudų išliejimo, be skirstymo tik į juodą ir baltą.

Su Eduardu Mieželaičiu susipažinau vos tik pradėjęs dėlioti raides. Mylimiausios eiliuotos knygelės – Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ (tiesa, šeimoje girdėjau pusiau juokais sakytus vyresniųjų komentarus, esą joje galima įžiūrėti rasistinių dalykų) ir E. Mieželaičio „Zuikis puikis“. Puikiausiai prisimenu pokario laikams neįprastai puošniai išleistą knygelę su spalvingomis Vaclovo Kosciuškos iliustracijomis. Paskui tą pačią, bet jau kitų leidimų knygelę skaičiau su savo vaikais, dar po dvidešimties metų – su vaikaičiais. Manau, ir dabar visi kartu, vienas kitą papildydami, galėtume padeklamuoti iš atminties nemažą Zuikio Puikio nuotykių pluoštą: „Šimtas zuikių susirinko, net žalia girelė linko. Pakalbėję, pasitarę, jie mokyklą atidarė. Ir zuikienė nuo Vyžūnų…“

Dar vienas prisiminimas iš vaikystės. Šeštojo dešimtmečio pradžioje vasarojome Palangoje, viloje Gedimino gatvėje. Vieną vakarą sesuo Vita susijaudinusi pasakoja: po avarijos atvežė Eduardą Mieželaitį. Bejėgis, veidas kraujais paplūdęs – matyt, stiklo duženos supjaustė. Tėvas labai išgyveno, kuo greičiau kvietė medikus. Mama irgi susikrimtusi, tačiau tuoj pajuto ir piktinosi (o tai jai visais laikais buvo būdinga), kad jaunasis rašytojas su smarkiu kvapeliu.

Atsimenu Eduardą Mieželaitį ir iš Tėvo pasakojimų. Kartą namuose, kalbėdamasis su Mama ir su vyriausia seserimi Sigita, jis skėsčiojo rankomis: „Užsipuolė jauną, tikrai gabų poetą. Ir už ką?! Už tai, kad rašo apie jaunystę, meilę!..” Iš suaugusiųjų kalbų supratau, kad jis buvo bendraamžis su mano žuvusiu broliu Vilniumi, kad jie kartu dirbo karo metais evakuacijoje Maskvoje. Tėvai išgyveno, kad Eduardas skandina neviltį taurelėje, kad pražudys savo talentą.

Tėvo kabinete, kurio sienos – knygų lentynos, susiradau karo ir pokario metais išleistas Eduardo Mieželaičio eilėraščių knygeles. Plonutes, kukliais viršeliais. Pavarčiau, ir tikrai dvelktelėjo išskirtinumu. Jose ne tiek ir daug visur aplink skambančio kovingumo, politinių frazių, tačiau gausu gamtos, tėvynės pasiilgimo, meilės lyrikos. Vėliau, jau vyresnėse mokyklos klasėse, į privalomą literatūrą buvo įtraukta „Broliška poema“. Greitomis perskaičiau ją, daugiau įsidėmėjęs tik latvių ir baltarusių, su kuriais lietuviai kartu statė hidroelektrinę, personažų bruožus.

Eduardo Mieželaičio vardas vis dažniau mirguliuodavo „Jaunimo gretų“, „Švyturio“, „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ puslapiuose, vienas po kito pasirodydavo jo eilėraščių rinkiniai. Ir vis dėl to – netikėta, ypatinga žinia: E. Mieželaičiui už eilėraščių rinkinį „Žmogus“ suteikta Lenino premija! Pirmajam iš lietuvių rašytojų, menininkų! Gerai prisimenu, kaip džiaugėsi Tėvas – ir įvertintas lietuvių poetas, ir drauge daug plačiau atkeliami vartai mūsų poezijai ir visai literatūrai pasklisti Tarybų Sąjungoje, o ir pasaulyje. Filharmonijoje dar neregėtos iškilmės, atvyksta pats šių premijų komiteto pirmininkas Nikolajus Tichonovas. Tėvas, jeigu teisingai prisimenu, tame vakare ne tik prisegė laureato ženklelį E. Mieželaičiui, bet ir sakė sveikinimo kalbą. Kaip visada, tezes paskubomis pastuksenęs rašomąja mašinėle, pasibėdojęs, kad trūksta laiko jas nudailinti.

Dar septintajame dešimtmetyje, artėdamas prie šešiasdešimties, Tėvas pamąstydavo apie pasitraukimą iš oficialių pareigų ir atsidėjimą kūrybiniam darbui. Pasakojo man, kad Antanas Sniečkus (juodviejų santykiai nuo pokario laikų, švelniai tariant, buvo itin sudėtingi) jam vis sakydavo: „Ne, dar nepaleisim, dar padirbėk.“ Kai Tėvas Aukščiausios Tarybos prezidiumo patalpose tikrai kukliai, jeigu lygintume su šiandieniniais masteliais, šventė šešiasdešimtmetį, A. Sniečkus sveikinimo toste tarstelėjo: „Kadangi rašai, užsiiminėji eilėraščiais, leisim tau per savaitę kelias darbo valandas skirti kūrybai.“

Žinoma, rašymams Tėvas galėjo skirti tik vėlaus vakaro ar ankstyvo ryto valandas. Ir neretai balsu pamąstydavo, kas ateis į jo vietą: „Norėčiau, kad tai būtų kultūros žmogus, mokantis kalbas, sugebantis reprezentuoti. Štai kad ir Antanas Venclova – tik kad jis paprastesnis, žmonėms prieinamesnis būtų.“

Tokie pamąstymai ir rekomendacijos, be abejo, niekam nerūpėjo. Dėl Maskvos nulemtų nomenklatūrinių kombinacijų, kuriose ir Vilnius turėjo šiokį tokį balsą, Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku tapo Motiejus Šumauskas – tolimas nuo to paveikslo, kurį savo mintyse kūrė Tėvas. Bet jis tikrai apsidžiaugė, kai po kurio laiko visuomeniniu prezidiumo pirmininko pavaduotoju tapo Eduardas Mieželaitis. Tai lyg ir pratęsė tradiciją, kai jo paties pavaduotoju dirbo populiarusis rašytojas Juozas Baltušis.

Žinoma, su J. Baltušiu Tėvas savo literatūriniais skoniais ir vertinimais labiau sutarė. E. Mieželaičiui krypstant į modernizmą, vis painesnes metaforas ir paraleles, Tėvas jau kiek mažiau juo žavėjosi, nors matė ir pirko lyg iš gausybės rago pasipylusias jo knygas, mėgdavo balsu paskaityti kai kuriuos eilėraščius. Jam buvo prie širdies didėjantis E. Mieželaičio populiarumas ir už Lietuvos ribų. Kiek pasiginčydavome su Tėvu, kai jis kritikuodavo naujoves poezijoje, labiausiai vertindamas Janonio ir Maironio tradicijas. Nors modernistas Kazys Binkis buvo vienas artimiausių jo draugų, nors jis aukštino Majakovskį, mėgo Baltrušaitį, Mandelštamą, bet… Tėvui, savamokslio keliais kopusiam į mokytojavimą, į žurnalistiką, svarbu buvo, ar supras skaitytojas, netgi ne itin išsilavinęs. Įmantrybės, ypač sunkiai suvokiamos, jam buvo svetimos. Ta tema jis yra sueiliavęs eilėraštį: „Nemėgstu varškės ir gumos, kuri kramtoma. Nemėgstu kalbėt ir rašyt nesuprantamai…“

Kai Tėvas jau buvo pensijoje ir jo apskritų datų proga Rašytojų sąjunga surengdavo vakarus, paprastai patalpos būdavo parenkamos nedidelės, žmonių susirinkdavo sausakimša salė. Iš pripažintų rašytojų kartais pakalbėdavo Juozas Baltušis, sveikindavo Rašytojų sąjungos, „Vagos“ atstovai. Neprisimenu, kad tokiomis progomis pasirodytų E. Mieželaitis ar kiti pretenduojantys į klasikus.

Pats jaunystėje E. Mieželaitį mačiau tik iš toli – televizoriaus ekrane, prezidiumuose. Oficialus poeto pripažinimas mums, eiliniams žurnalistams, reiškė, kad jis kažkur „dausose“. Su kolegomis iš „Komjaunimo tiesos“ pasiginčydavome dėl pirmojo mūsų laikraščio redaktoriaus poezijos. Patikdavo E. Mieželaičio eksperimentai, atsivėrimas pasauliui ir suradimas įvairiausių tautų lobyno deimančiukų, asociacijomis, palyginimais jų atvedimas ir į mūsų poeziją. Draugavau su fotografais, dalininkais. Rimtas Gibavičius, Romas Rakauskas ir ypač Antanas Sutkus šiltai pasakodavo apie bendravimą su Rašytojų sąjungos pirmininku kaip su „savu vyru” (prisimenu, man kiek rėždavo ausį, kad Antanas tuose pokalbiuose familiariai sutrumpindavo pavardę – „Miežis“). Kai kas mėgo ir pasišaipyti iš produktyviausio ir labiausiai pripažinto mūsų poeto, ypač kai prasiveržė jo daugiažodiškumas, nors ir spalvingas. Aš pats įsiklausydavau į sesers Sigitos bei jos vyro Laimono Noreikos vertinimus. Jiems didieji M buvo Marcinkevičius, Maldonis, Martinaitis, o ketvirtąjį M jie nelabai pripažino.

Man kildavo įspūdis, kad Eduardas Mieželaitis rašo lengvai, be didesnių pastangų, grakščių formų poezija jam liete liejasi, kaip giesmė paukščiui. Perfrazuodamas jo rinkinio „Aviaeskizai“ pavadinimą sakyčiau, kad jo poezijos paukštės skrydį vairuodavo ypatingas autopilotas, kai gyvenimo patyrimas, nuojauta ir instinktas pakužda poetui, kur ir kaip pasukti, kad išeitų efektinga ir tikra.

Kai dirbau TSRS ambasadoje Rytų Berlyne, susitikdavau su atvykusiais lietuvių menininkais. Kartą ar kelis pasivaikščiojome po Unter den Linden ir su Eduardu Mieželaičiu, gal ir į kokią kavinę užsukome. Ne viena berlynietė nulydėdavo žvilgsniu skubančių praeivių maišalynėje išsiskiriantį siluetą: artistiška beretė, prigludęs paltas, monumentali povyza….

Kalbėjomės ir apie leidybą. Poetas skundėsi, kad Maskva neleidžia jo raštų, nors pagal rangą tai jam priklausytų. Mintyse nusistebėjau: juk jo poezijos knygų tikrai pasirodydavo daug ir įvairiomis kalbomis – be abejo, ir rusiškai. Gerai prisimenu, kad aptarėme ir tuo laiku pasirodžiusį Jono Mikelinsko romaną „Už horizonto – laisvė“. Jį skaičiau susidomėjęs, tema neįprasta: karo metais darbams į Vokietiją išvežto jaunuolio išgyvenimai, vokietaitės meilė… Spėjau, kad knygoje esama ir autobiografinių bruožų. Prisiminęs rašytojų „šukavimus“ pokaryje klausiau Eduardo Mieželaičio, ar autoriaus nepuolė už tai, kad pagrindinis herojus romane vaizduojamas lyg ir pranašesnis už kitataučius? Lėtai, įtaigiai, jam taip būdingu žemu balsu pašnekovas dudeno – ne, nekibo, ir nėra ko, visai sveika išaukštinti lietuvius…

Iš to berlynietiško pasivaikščiojimo įstrigo dar viena poeto frazė: „Kiekvienas vyras, sulaukęs penkiasdešimties, galvoja apie mirtį, išėjimą iš šio pasaulio, apie tai, ką jis palieka…“ Tuomet jis jau buvo dešimtmečiu perkopęs tą pusšimtį, man dar gero dešimtmečio trūko. Nors tada lyčių lygybės tema nebuvo tokia populiari kaip dabar, iš karto dingtelėjo: kodėl jis pasakė „vyras“, o ne „žmogus“? Argi moterys apie tai negalvoja? Prisiminiau ir garsiąsias iliustracijas Eduardo Mieželaičio „Žmogui“ – ten krasauskišku braižu, su jokiu kitu nesupainiojamu, brėžtos daugiausiai vyro, ne moters figūros… O man pačiam mintys apie išėjimą užklysdavo ir prieš tą pokalbį, ir po jo, bet įkyriau pradėjo lankytis tikrai tik po penkiasdešimties.

Kai jau grįžęs į Vilnių kartu su istorikais sudarinėjau prisiminimų apie Tėvą tomą, paskambinau E. Mieželaičiui, paprašiau parašyti kelis puslapius. Sutiko mielai. „Apie Paleckį būtinai parašysiu. Kai mane dėl „beidėjiškumo“ triuškino pokario metais, jis gynė: „Apie ką dvidešimtmečiui rašyti, jeigu ne apie meilę?! Ko jūs kimbate?“ Gražiu, beveik kaligrafišku braižu prirašė bene penkiolika puslapių – turiu juos savo archyvuose pasidėjęs. Aprašė ir mūsų pokalbyje telefonu paminėtą epizodą. O šiaip tai esė apie jaunystės mintis, svajones, ką prisipažino ir pirmuoju sakiniu: „Apie ką šiuo metu berašyčiau, kažkokia nematoma jėga lenkia mano ranką su plunksnakočiu į jaunų dienų pusę.“

1987 rugpjūčio pabaigoje Vilniuje viešėjo TSKP CK kultūros skyriaus vedėjas Jurijus Voronovas. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo populiariojo laikraščio „Komsomolskaja pravda“ redaktoriumi, bet po N. Chruščiovo kritimo buvo „ištremtas“ į Rytų Berlyną „Pravdos“ korespondentu. Ten susipažinome: santūrus, su visais vienodai – nepaisant rangų – bendraujantis žmogus. Paauglystėje pergyvenęs Leningrado blokadą, išleidęs vienintelę plonutę eilėraščių knygutę. Ją taip ir pavadino – „Blokada“. Eilėraščiai panašūs į autorių – paprasti, taupūs.

Vilniuje įsitikinau, kad naujos pareigos svečio įpročių ir charakterio nepakeitė. Aplankė kukliame vieno kambario butuke bendrabutyje įsikūrusią savo buvusio vairuotojo Vladimiro Tarano šeimyną (Vladimiras, beje, patekęs į Vilnių, per porą metų išmoko lietuviškai).

Kai Vanda Klikūnienė, kolegė pagal darbą AT Prezidiume, paskambino Eduardui Mieželaičiui ir paklausė, ar galėtų sodyboje priimti svečių būrelį, poetas didelio entuziazmo nerodė. Bet paskui, kaip pasakojo jo žmona, nekantriai laukė, jaudinosi, kad vėluojame. Rugpjūčio 28-ąją, penktadienį, „Čaikoje“ miško keliukais per šaknis, duobes lingavome į Santaką, kur Lakaja įteka į Žeimeną. Kelią rodė Alfonsas Maldonis. Lionginas Šepetys su humoru, kaip jis moka, pasakojo svečiui apie pertvarkos Lietuvoje ypatumus.

Namas valstietiškas, be ypatingų mandrumų – ir išorėje, ir viduje. Alfonsas Maldonis dar pakeliui papasakojo, kad Eduardas Mieželaitis aptikęs tą trobą kaip tik tuo metu, kai buvo gavęs Lenino premiją. Savininkas, paprastas valstietis, išvydęs madingai apsirengusį miestietį su pypke, užsiprašė dvigubos sumos. Ir gavo.

Svetainėje gausu knygų – pastebėjau ir Tėvo „Pergalės saliutą“. Šalia valgomasis, kur susėdome. Pagrindinis patiekalas – šeimininko sužvejoti ešeriai. Prie žuvies buvo siūloma ir baltosios, ir viskio, bet pats šeimininkas neparagavo nė lašo.

Eduardas Mieželaitis buvo ką tik grįžęs iš Karlovy Vary gydyklų. Bet kalbėjome, žinoma, ne apie sveikatą – politika, staigios permainos tais laikais buvo užvaldžiusios visus. E. Mieželaits prisiminė M. Gorbačiovo žodžius iš jo kalbos Arteke – daugiau leninizmo, daugiau socializmo: „Vadinasi, jo turime nepakankamai.“ Alfonsas Maldonis: „Visi mes XX suvažiavimo vaikai“ (TSKP suvažiavimas, pasmerkęs Staliną). Mes, vilniškiai, tostuose minėjome Jurijaus Voronovo eilėraščius. Eduardas Mieželaitis: „Tikrai yra gerų, nuoširdžių – reikėtų išleisti lietuviškai. Palaikot?“ Man padovanojo savo knygą su iškilmingu užrašu: „Didžio Justo Paleckio sūnui…“

Pertvarkos metais, dirbdamas LKP Centro komiteto kultūros skyriuje, dažnai dalyvaudavau rašytojų susirinkimuose, diskusijose. Tik dabar pagalvojau, kad Eduardo Mieželaičio vaidmens tame verpete, kuris darė didžiulę įtaką visos Lietuvos žingsniams į Atgimimą, neprisimenu. Jis bus likęs nuošalyje. Jo kolega, irgi Lenino premijos laureatas Jonas Avyžius, nors ir retai, bet tardavo žodį viešai, ragindavo neskubinti besiklostančių palankia Lietuvai linkme įvykių, neperspausti, o E. Mieželaitis tylėjo. Galima spėti ir suprasti, kad jis, įsijungęs į pogrindinę komjaunimo veiklą tikrai ne dėl savanaudiškų sumetimų, idealistiškai tikėjęs, jog įmanoma ir reikia gyventi kitaip, sutramdant pinigų valdžią ir privačios nuosavybės instinktus, – ypač nelengvai priėmė radikalias permainas, vertybių kaitą.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje dirbau Prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikai. Pagal tradiciją susitikdavau, susiskambindavau ir su meno žmonėmis. Įstrigo keli pokalbiai su Eduardu Mieželaičiu. Viename iš jų prašė atkreipti dėmesį, gal ir pagloboti jauną, daug žadantį poetą, ne vilnietį. Susitikau su tuo vaikinu, kai ką pavyko padaryti. Vėliau pasuko jis kitais, ne poezijos keliais, bet tas poeto prašymas liko simpatiškas.

O kartą paskambino ir iškart pajutau, kad poetas ne kokios nuotaikos, susierzinęs. Ir pats ne kartą pagalvodavau, kad jį skaudina jo kūrybos nutylėjimas, „užbraukimas“, užgaulios užuominos spaudoje. Tai ir prasiveržė – dabartinė  valdžia, nieko nedaranti ar daranti per mažai, kad apgintų žmones, daug nuveikusius Lietuvai. Dar ir dabar ausyse skamba telefono ragelyje nuaidėjusi frazė, kai jis, kaip visad, lėtai, svariai, bet pagiežingai ištarė: „Jeigu nepadarysite to ir to (jau nebeprisimenu konkrečiai), aš parašysiu, aš viską išdėsiu, kaip buvo. Jums (suprask – esantiems valdžioje) bus riesta.“

Skaičiau tuo metu spaudoje, kad Eduardas Mieželaitis lankėsi Rusijos ambasadoje, buvo kažkaip pagerbtas. Dabar, kai jau per vėlu, tenka apgailestaujant konstatuoti, jog amžių sandūroje, kai keitėsi epochos, valdžios, nuolat tvyrojo vidinė įtampa, – per mažai atsirasdavo laiko pagalvoti apie tuos, kurie gyveno tikrai ne paprastesniu laiku, kurie dirbo, kūrė ir tikrai daug padarė.

Tuo metu irgi Prezidentūroje dirbęs Vladas Beriozovas pasakojo, kad Eduardas Mieželaitis pasikvietė jį į savo butą Žvėryne. Ilgai kalbėjosi. Rašytojas vis atsiprašydavęs ir trumpam išeidavęs iš kambario: akivaizdu, kad ir sveikatos bėdų turėjęs. Eduardas Mieželaitis sakė, kad jis niekada nebuvęs Lietuvos priešas, niekada nesirinkęs lengvų kelių. Padėjęs, kiek buvo įmanoma, grįžusiems iš tremties Antanui Miškiniui, Antanui Kučingiui. Nereikėtų pamiršti ar neigti tų gerų dalykų, pabrėžė jis, kurie buvo pasiekti Tarybų Lietuvos laikais.

Dabar pagalvoju, kad dauguma didžiųjų mūsų poetų tuo metu vis meistriškiau, įtikinamiau kalbėjo apie tautos atsparumui ir stiprėjimui svarbius dalykus. Šitaip jie slapčiau ar atviriau oponuodavo oficialiajai linijai, tapdavo tautos numylėtiniais. Eduardas Mieželaitis, suvarpytas ne tik karo kulkų, bet ir „saviškių“ kritikų strėlių (pokaryje jos nešdavo ir mirtinus nuodus), ankstyvąja lyrika ir „Mano lakštingala“ įrodė, kad gali ir moka iškelti lietuviškumą. Brandesniame amžiuje rinkosi kitokias temas ir formas, tęsdamas prieškario modernistų tradicijas ir kaip niekas kitas malšindamas troškulį iš naujoviškiausių pasaulinės poezijos šaltinių. Jis talentingai prabilo apie visuotinai žmoniškus dalykus, Žemės rutulį ir jo vėjus, kilo į žvaigždes. Jis stovėjo tvirtai, šaknimis įaugęs į gimtąją žemę –Lietuvoje, Europoje, Pasaulyje. Nenuostabu, kad toks kalbėjimas buvo suprantamas ir išprususiam Latvijos ir Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos skaitytojui. Sakyčiau, kad jis gal pirmas mūsų poezijoje numatė ir savaip komentavo artėjančią globalizaciją, reikšmingą Europos Sąjungos eksperimentą, dabartines XXI amžiaus realijas, kai visa planeta virsta nesunkiai pažeidžiamu kaimu.

Iš knygos „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“ (prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį; straipsniai, laiškai) Sudarė Vladas Braziūnas Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą balandžio mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/04/after-brussels-defeating-terrorism-without-being-terrorized/

Terorizmas atkeliavo į Europą ne kaip laikinas, o greičiau kaip kultūrinis reiškinys, kuris čia atsirado ilgam. Tai gali atsitikti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje.

Yra tam tikrų skirtumų tarp šios teroro ir skerdynių bangos ir ankstesnių įvykių, kaip, tarkim, aštuntajame dešimtmetyje: dabartiniai veiksmai yra išreikšti daugiausia islamistiniu ir kultūriniu požiūriu, o ne politine kalba. Šie veiksmai nėra remiami valstybės. Nusikaltėliai nėra (tik) skurdžiausi ar labiausiai marginalizuoti. Dalis šio terorizmo yra vietinės kilmės. Be to, nėra visiškai jokių galimybių derėtis su džihadistais.

Iškyla akivaizdus klausimas: kaip reaguoti? Regis, yra du kelio ženklai, kurie galėtų numatyti kryptį, bet jie (bent iš dalies) vienas su kitu susikerta. Pirmasis principas yra neduoti kelio terorui ir šantažui – nė centimetro. Liberalios ir pliuralistinės visuomenės ir toliau laikysis savo gyvenimo būdo nesitikėdamos nei savicenzūros, nei nepriimtinų kompromisų. Ir antras – nusikaltėliai turi būti rasti ir negailestingai nubausti.

Taip, čia yra sunkumų. Teroristų paieška kartais gali sukelti pavojų pilietinėms laisvėms. Atvirų visuomenių gynimas ir plėtojimas taip pat gali atverti erdves kalbėjimui, atvertimui į kitą tikėjimą ir teroro aktų vykdymui.

Kaip mūsų visuomenės gali išspręsti šį prieštaravimą?

Atsakymas:

Politinis fanatiškojo islamo terorizmas ir jo grėsmė išties pakeitė ir daugelio valstybių, ir eilinių žmonių gyvenimą. Galima mėginti išlaikyti pilietines laisves, bet gyvenimo realybė priverčia ir dar labiau privers jas riboti. Ir ne tik keičiant įstatymus ir taisykles. Eilinis žmogus norom nenorom pajunta ir dar labiau pajus naujos epochos nepatogumus ruošdamasis skristi ar važiuoti, išsiruošęs į stadioną, diskoteką, bet kokią susibūrimo vietą. Europos ir kitų kontinentų valstybės vis labiau panašės į šiuolaikinį Izraelį. Griežta kontrolė ir suvaržymai ten jau tapo kasdienybe, bet demokratija ir atvira visuomenė funkcionuoja. Tačiau prognozuočiau, kad, nesuvaldžius terorizmo grėsmės, daugelyje šalių teks gyventi „Izraelyje kvadratu ar kubu“, o civilinės laisvės bus suvaržytos. Tai, beje, iš dalies jau vyksta Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, kur terorizmas kol kas nepasireiškė.

Nugalėti terorizmą įmanoma suvienytomis visų pagrindinių žaidėjų tarptautinėje arenoje pastangomis. Svarbu ir pakirsti socialines šaknis terorizmui. 1970 m JT priėmė rezoliuciją, raginančią pirmaujančias šalis skirti besivystančioms 0,7 proc. nuo BVP. Tik Skandinavijos valstybės taip ir daro. Kitos skiria pusę, trečdalį numatytų lėšų ar dar mažiau. Atskirtis tarp turtingų ir neturtingų žmonių bei valstybių kasmet grėsmingai auga, o tai gera žinia teroristams.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą kovo mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/03/brexit-the-beginning-of-the-end/

Galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, kuris atrodė tik tolima perspektyva ir tik kaip mėginimas įgyti pranašumą derybose, tapo ganėtinai realiu. Labai didelė galimybė, kad šios vasaros pradžioje ES praras (pirmą kartą) šalį-narę.

Tai galėtų būti tam tikras persilaužimas, vedantis į laisvesnę šalių sandraugą, o tai reikštų silpnesnę Europos Sąjungą. Taip pat ir mažiau liberalią. Atsirastų virtinė susitarimų, kurie turėtų būti panaikinti arba dėl jų reikėtų iš naujo derėtis. ES taip pat turėtų sustiprinti savo struktūrą ir bandyti išvengti, kad ir kitos valstybės-narės nepradėtų reikalauti ypatingų teisių.

Tuo tarpu Jungtinei Karalystei prasidėtų itin neaiškus laikotarpis. Ji neturi dvišalių prekybos sutarčių su atskiromis ES valstybėmis. Londono Sičio ateitis būtų dar neaiškesnė. O Škotija pagaliau galbūt net pasirinktų sprendimą palikti JK.

Taigi, ar ES taptų labiau nuosekli be JK, pagarsėjusia savo prašymais dėl ypatingų santykių? O gal tai reikštų pabaigos pradžią?

Atsakymas:

Tikiuosi, kad britai įveiks salos mentalitetą ir balsuos prieš Brexitą. Antra vertus, gerai prisimenu 2001-ųjų metų šoką diplomatinėse atstovybėse Londone, kai ten dirbau Lietuvos ambasadoriumi JK ir Airijai. Airiai ruošėsi balsuoti dėl Nicos sutarties įsigaliojimo. Visos Airijos politinės partijos (išskyrus vieną), profsąjungos, verslas, bažnyčia pasisakė „už“. Apklausos pranašavo aiškią referendumo pergalę. Ir vis dėl to airiai pasakė „ne“.

Lisabonos sutartis įstatymiškai apibrėžia vienos ar kitos šalies pasitraukimo iš ES procedūrą, tačiau niekas nežino, kaip ji veiktų praktikoje. Pasitraukimas sukeltų sumaištį ir JK, ir sumažėjusioje ES. Neatmetu galimybės, kad po tam tikro laiko JK vėl pasiprašytų į ES (Prancūzija apytikriai prieš 50 metų du kartus vetavo jos įstojimą). O sumažėjusioje ES atsirastų dar daugiau šalių, siekiančių ypatingų ryšių su ES ir netgi grasinančių pasekti britų pavyzdžiu.

ES išgyvena sunkius laikus ir niekad neregėtus išbandymus. Todėl ir netekusi JK sąjunga vargu ar sugebėtų pasukti bendradarbiavimo stiprinimo keliu, nors toks variantas būtų naudingas ir ES, ir šalims-narėms. Juodžiausio scenarijaus – pabaigos pradžios – kol kas neprognozuočiau. Tačiau aišku, kad ES tektų susidurti su didėjančiomis išcentrinėmis tendencijomis ir nacionalizmo suvešėjimu daugelyje šalių.

Septintojo dešimtmečio pradžioje, atlydžio laikais, dirbau korespondentu „Komjaunimo tiesos” re­dakcijoje. Ypač domėjausi architektūra. Daug rašiau apie konkursą naujam Vilniaus centrui dešiniajame Nė­ries krante statyti. Įveikę Maskvos, Leningrado, Mins­ko architektų konkurenciją, jį laimėjo vilniečiai, bro­lių Nasvyčių vedami. Tai su straipsneliu, tai su įdomiu sumanymu užsukdavo į redakciją žilagalvis architek­tas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, neseniai grįžęs į Lietuvą iš Australijos.

Tuo metu įsidėmėjau Česlovo Kudabos pavardę. Ra­šydavo jis ir „Komjaunimo tiesoje”, ir kituose laik­raščiuose, žurnaluose. Apie parkų sutvarkymą, gamtos ir architektūros ryšį, gamtosaugą (nors tas žodis be­rods dar nebuvo atsiradęs). Universiteto dėstytojo ra­šiniai būdavo konkretūs, emocingi ir tikslūs. Ne kartą susitikom tada redakcijoje, įsikūrusioje prospekto ir Totorių gatvės kampe. Linktelėdavome viens kitam tamsioje, šaltokoje laiptinėje ar painiuose redakcijos koridoriuose, kur nuolat poškėjo laukujos durys, traukiamos standžios spyruoklės.

Atnaujinome pažintį su Česlovu Kudaba po gerų dvi­dešimties metų, kai jis jau buvo žinomas profesorius, populiarus gamtosaugininkas, o aš po 17 metų „emi­gracijos” grįžau į Vilnių. Netrukus po to, kai jis buvo išrinktas Kultūros fondo pirmininku, teko ir gan arti­mai bendradarbiauti. Tai jau buvo įdomus laikas – devintojo dešimtmečio pabaiga. Maskvoje triukšmavo perestroika, o Lietuvoje dar tvyrojo sukaustyta tyla. Atgimimas jau buvo arti.

Vieną vakarą skambina Česlovas Kudaba:

– Gal pavažiuojam į Naująją Vilnią? – neskubėda­mas porina. – Ten toks Gediminas Radzevičius, žinau, įdomiai su vaikais dirba – lipdo jie ten, drožinėja. Įsitaisę apleistame namuke, o dabar ir iš ten juos ve­ja. Gal pavyks padėti?

Kitą rytą susiruošėm į Naująją Vilnią. Smagu tenai buvo. Susipažinome su entuziastu, pažadinusiu mergai­čiukių ir vaikinukų sielose menininko gyslelę. Pama­tėme tikrai išradingus molio dirbinėlius. Grįždami su­stojome parke, pasivaikščiojome, pakalbėjome. Užti­kę skersinį, ne tik pasipasakojome, kaip kas sportuo­jame, bet ir tuoj varžybas surengėme. Abu pasirodėme, regis, neblogai – prisitraukėme per 10 kartų.

Deja, ši istorija ,,happy end” neturėjo. Nepavyko įtei­sinti tų entuziastų apžiūrėtame namuke, nors kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba, su kolegomis Algirdu Kumža, Gediminu Kirkilu ilgai varstėme tuometinės Naujosios Vilnios valdžios duris, rengėme pasitari­mus, šaukėmės CK sekretorių pagalbos. Deja… Kita pusė, rajonas, nenusileidžia, ir tiek. Tai buvo vienas iš daugelio artėjančio skilimo nesavarankiškoje LKP požymių.

O po pirmosios išvykos į Vilniaus priemiestį sekė to­limesnės. Su Česlovu Kudaba važiavome į Kauną, kur jis mane supažindino su kunigu Ričardu Mikutavičiu­mi, o kunigas mus abu – su savo unikalia dailės ko­lekcija. Ne kartą Žemaičių plentu lėkėme jūros link, į Česlovo Kudabos pamėgtą kalvotą žemaičių žemę, kuri dėl mano tėvo gimtinės Telšiuose, jo tarmės bei simpatijų ir man labai artima.

Kelionėse paprastai atsiveria ir uždaro būdo žmonės, o Česlovas Kudaba nebuvo iš tyliųjų. Gaudyte gau­džiau kiekvieną jo žodį apie jaunystę, studentiškus me­tus, kai jis, apžergęs motociklą, keleliais ir takeliais keliavo beveik per visą Lietuvą, semdamasis žmonių ir gamtos išminties. Ypač svarbūs man buvo Česlovo Kudabos politiniai vertinimai. Kai gerbi žmogų, sten­giesi patirti jo požiūrį į labiausiai rūpimus dalykus. Neatskleisiu didelės paslapties, jei pasakysiu, kad tas jo požiūris man buvo ir lieka labai svarbus, kad jis veikė ir mano pažiūras.

– Aš gi buvau Pavka Korčiaginas… – kaip dabar girdžiu jo žodžius, ištartus mašinoje, ištęsta kiek sva­jinga intonacija. – Buvau idealistas. Tikėjau šventai tais viliojančiais žmonių lygybės ir brolybės idealais, taip primenančiais krikščioniškuosius, buvau pasiryžęs dirbti iki nukritimo, aukotis kitų labui…

Česlovas Kudaba pasakojo apie savo darbą universi­teto komjaunimo, partijos komitetuose. Šviesių žmo­nių teko pažinti toje „Alma mater”, pradedant rekto­riumi Jonu Kubiliumi. Ir kaip palaipsniui jis vis la­biau piktinosi kai kuriais Lietuvos komjaunimo lyde­riais, jų tarpe ir aukščiausiais. Lėbavimai, linksmų kom­panijų paieškos, pompastiškos frazės ir visai kitokie darbai, elgesys. Atgaiva buvo pasinėrimas į grynai dėstytojo veiklą – gyva kalba ir darbas su studentais, ekspedicijos, ekspedicijos…

Aš irgi atvirai pasakodavau jam apie labai skirtingus dalykus, kurių liudininku buvau Maskvoje ir amba­sadose. Apie patirtą nepasitikėjimą: po metų ir 10 mė­nesių darbo ambasadoje Šveicarijoje buvau atšauktas į Maskvą, 12 metų neturėjau teisės išvažiuoti į Vaka­rų šalis, nors Užsienio reikalų ministerijoje ir paliko. Komentuodavome permainas Maskvoje ir jų aidą Vil­niuje, mėginom prognozuoti – ar tikrai mūsų visų laukia radikalios permainos, ar tik kosmetiniai siste­mos papudravimai?

Susikūrus Sąjūdžiui, teko dalyvauti susitikimuose su iniciatyvine grupe, netgi jos posėdžiuose. Dažnai bend­raudavau su daugeliu iniciatyvinės grupės narių. Su­sitikdavome ir su Česlovu Kudaba. Nėra ko ir aiškin­ti, kad nuotaikos buvo puikios. Beveik visus Lietuvos žmones tuomet buvo apėmęs pakilimas, entuziazmo ir šviesių vilčių netrūko. Tiesa, horizonte ryškėjo ir tamsesni debesėliai. Tačiau ir juos komentuodamas jis vi­sad išlikdavo objektyvus. Net ir apie mažiau jam sim­patiškus žmones kalbėjo neįžeidžiančiai. Tačiau leng­vos ironijos nestokojo.

– Pas mus Sąjūdyje kalbos bei diskusijos ir duoną, ir vandenį atstoja. Mokslo ir meno vyrų, pasirodo, di­delių šnekovų esama­ Reikia išsikalbėti – po tiek daugelio tylos metų. Bet kai susikimbama… Aš tai vie­ną mūsiškių grupelę „kazokais” vadinu, o kitą – „mistikais”.

Bet niekad netikslindavo, kas, jo manymu, iniciatyvi­nėje grupėje į „kazokus” tinka, o kas į „mistikus”.

Vienas įžvalgus, protingas žmogus, nuo kurio sprendi­mo ir tuometinėje sistemoje priklausydavo daugelio žmonių likimai, yra pastebėjęs: neprisimenu, kad kas atsisakytų, kai tada siūlydavom aukštus postus. Vis dėlto išimčių buvo. Apytikriai 1988–1989 m. sandū­roje daugelis įsivaizdavo Česlovą Kudabą kultūros mi­nistru. Bandžiau su juo apie tai pakalbėti. Atsakydavo ramiai ir kartu ryžtingai: ne, aš tam postui netinku, aš mokslo žmogus. Reikėtų paieškoti tokio, kuris turėtų daugiau organizacinių sugebėjimų, patyrimo toje sri­tyje.

Prisimenu, kaip palydėjau Česlovą Kudabą iki Algirdo Brazausko kabineto durų. Žinojau, kad jiedu kalbės apie tai. Po pokalbio Česlovas Kudaba atrodė susijau­dinęs, bet toks pat santūrus ir apsisprendęs.

– Pasišnekėjome nuoširdžiai. Aš atvirai aiškinau, ko­dėl negaliu priimti to pasiūlymo, kokių savybių žmogų įsivaizduočiau tame poste. Manau, jis suprato.

Algirdas Brazauskas, kiek teko patirti, tikrai suprato Česlovą Kudabą teisingai. Po atsisakymo, manau, jo pagarba tam žmogui ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo.

Štai ir priartėjau prie 1989 metų liepos pabaigos. Got­landas… Jis buvo, žinau, nepaprastai reikšmingas Čes­lovui Kudabai, jis buvo lemtingas man. Tai, kad mes buvome kartu, drįstu manyti, suartino mus visam liku­siam gyvenimui.

Tą šaltoką vasarą tiesiog stebuklingų atsitiktinumų grandinė stumtelėjo mane į Gotlandą. Likus berods keletui dienų iki 36-osios Europos lietuvių studijų savaitės, skambina Česlovas Kudaba:

– Yra proga pabuvoti Gotlande, studijų savaitėje. Ten, atrodo, bus įdomu.

– Aš irgi taip nujaučiu. Bet neturiu nei pakvietimo, nei bilieto, nei vizos. Atsiprašau, vizą į Švediją, kad ir kaip keista, turiu. Dar pavasarį ruošiausi ten su mūsų filosofų grupe, bet neišvykau, o vizos terminas dar nesibaigė.

– Kad ir viza yra – puiku. Daktaras Edvardas Varnauskas Geteborge gali parūpinti kvietimą, bilieto į salą nereikia. Kultūros fondas parūpino tai kelionei dvi jachtas, plaukiame su Jaunimo teatro aktoriais. Ir Vytautas Landsbergis kartu, jeigu suspės grįžti iš JAV.

– Su jachta ištrūkti į Baltiją seniai svajojau, tik Kuršmarėse plaukioti teko. Bet – radikulito, osteochondrozės priepuolis. Klibinkščiuoju susirietęs iš kambario į kambarį, skausmai ramybės neduoda…

– Na, čia jau kaip pasiseks…

Ar pasisekė, ar taip jau buvo lemta. Injekcijos, vaistai, gydytojų abejonės, bet į automobilį Vilniuje sėdau jau beveik galėdamas išsitiesti. Šalia įsitaisė Vytautas Landsbergis. Pavargęs, nemiegojęs, tik grįžęs iš Jungtinių Valstijų.

Prieš išvažiuodamas iš Vilniaus, Kultūros fondo spiriamas, dar spėjau paskambinti į Vidaus reikalų ministeriją Marijonui Misiukoniui. Prašiau, kad ministerija pagal galimybę palaikytų Antano Terlecko išvykimą į savaitę Gotlande.

Dvi grakščios jachtos – “Nerija” ir “Ragana” – išplaukė iš Klaipėdos jachtklubo pavakarėje. Pasieniečiai muitininkai nebuvo priekabūs. Jūra rami. Sutemus plaukiam pro Palangą palei krantą iki pat Ventspilio. O iš ten – stačiu kampu sukam į Gotlandą. Jachtos komanda, Česlovas Kudaba ir aš pasikeisdami budim prie vairo. Vytautas Landsbergis, kaip ir mašinoje pakeliui iš Vilniaus, kietai miega, šįkart kajutėje – atsiliepia kelionės į JAV nuovargis.

Diena, kai buvo galima pasideginti ant denio ir kartu pasnausti, praeina be nuotykių. Temsta. Sėdim su Česlovu Kudaba prie šturvalo, žvilgčiodami į dangų – kursą laikome pagal žvaigždes. Naktis. Pilkos, mėnulio sidabru nutviekstos bangos alsuoja žvarbiu šalčiu. Nė žiburėlio aplink. Tik “Raganos” rausvas žibintas – tai atsilieka, tai išsiveržia toli į priekį, dingdamas už horizonto.

– Kaip ten Gotlande susiklostys?.. – tyliai taria Česlovas Kudaba. – Aš pirmą kartą būsiu tokioje draugijoje…

– Ir aš…

Jūra ima šėlti. Bangos jau nesiūbuoja jachtos – mėto ją vis aukščiau, purto negailestingai. Vairą tenką laikyti įsikibus abiem rankom. Bloga ne tik moterims, bet ir kai kuriems vyrukams. Kiti miega nepabusdami.

Paryčiui su Česlovu Kudaba mėginame įsitaisyti gultuose priekinėje laivo dalyje. Bet užmigti neteks – bangos liejasi per denį, ant mūsų laša vis labiau. Veltui mėginam dengtis neperšlampomis striukėmis, gultai vis tiek šlapi. Vėl pakylame prie vairininkų – ten gaivus oras, pamiegosime krante.

Rytą išvystame Gotlando kontūrus. O po kiek laiko besišypsančius ar santūresnius, nepasitikėjimo sukaustytus savaitės šeimininkų veidus. Tuoj pasirodo ir Švedijos policininkai, muitininkai. Jie nepatenkinti išvydę plevėsuojančią jachtos Lietuvos vėliavą – tokios valstybės jų oficialiuose sąrašuose nėra. Bet pavyksta susitarti.

Daug ką būtų galima papasakoti apie tą nepakartojamą savaitę, jos atmosferą, diskusijas, apie nuostabias viltis ir ateities vizijas, kurios skleidėsi Gotlande. Gal tai ir bus kada padaryta. Šįkart tenka apsiriboti keliais epizodais.

Katthammarsvik – kaimelis, kur vyko savaitė. Išvertus iš švedų kalbos tas pavadinimas reiškia “nukautos katės įlanka” – solidžiai pasakojo žilabarzdis, į geraširdį, meškišką miško gnomą panašus Jonas Pajaujis. Jis iškart leidosi į įdomias diskusijas su Česlovu Kudaba, pasakojo apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Man pradžioje jis pasirodė kiek triukšmingas. Tik į savaitės pabaigą, po jo pranešimo, supratau, kad tai nepaprasto likimo, gilios ir tyros sielos žmogus. Tą įspūdį patvirtino ir vėlesni susitikimai Vilniuje.

Taigi Katthammarsvik. Nusivylė savaičių senbuvės iš įvairiausių Europos kraštų, atvykusios čionai su keliais lagaminais puošnių drabužių. O teko išvysti tik apleistą, bet romantišką seno dvaro pastatą, paprastu restoraniuku paverstą buvusį klojimą, kurio palėpėje, degant vienintelei lemputei, vyko savaitės paskaitos, ir kelis namukus prie kelio.

To Drėkų dvaro kieme sutupdytuose barakuose apsigyveno savaitės dalyviai. “Kukliau negu studentiškai, – girdėjau komentarus. – Dar niekada negyvenome taip spartietiškai, nebent pokario metais”. Viename iš tų barakų, kambariuke-kajutėje, kurį nuo kitų skyrė plonos pertvaros, įsitaisėme mudu su Česlovu Kudaba. Įranga spartietiška – dvi lovos ir praustuvas. Apsilankęs pas mus stokholmietis Gintautas Būga juokavo: “Švedijoje kaliniai geriau laikomi”.

Bet mūsų nuotaika tikrai buvo gera. Neįprasta aplinka, įdomūs žmonės, reikšmingų įvykių nuojauta… Česlovas Kudaba tuoj susipažino beveik su visais savaitės dalyviais, daug šnekučiavosi su aktoriais jaunimiečiais, su atvykusiais iš Vilniaus kitais keliais kolegomis. Švedijos ir Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos bei daugelio kitų šalių lietuvius stebino ir žavėjo Česlovo Kudabos, ignaliniškio, sugebėjimai pašnekėti įvairiomis tarmėmis. Ypač puikiai jis žemaičiuodavo.

Katthammarvike su kaimynu turėjome progos pratęsti sportines pratybas. Rytais išsiruošdavom pabėgioti palei jūrą. Nors orai buvo nevidurvasariški, o vanduo šaltokas – apie penkiolika laipsnių – apšilus jūra traukte traukė, paplaukiodavome smagiai. Pradžioje mėginome “jogging’a” palei jūrą basi, kaip Palangoje ar Nidoje, tačiau vietoje švelnaus gelsvo smėlio salos pakrantėse visur tvyrojo uolienos, paplūdimiai šiurkštūs, akmenuoti. Kitą kartą jau teko autis sportinius batelius. Česlovas Kudaba daug pasakojo apie unikalią Gotlando salos geologinę sanklodą ir gamtą – klintys, smiltainiai, iš kurių vėjas ir audros sukūrė savotiškas skulptūras.

Aplankėme spalvingą, viduramžišką Visbio miestą – salos sostinę. Česlovas Kudaba kėlė versiją, kad tas pavadinimas galėjęs atsirasti iš lietuviško žodžio “vaizbūnas” – prieš daugelį šimtmečių čia tiesėsi pirklių keliai. Tiesa, kartu su mumis klaidžioję po senamiestį Jonas Pajaujis ir čikagiškis Vytautas Zalatorius sutiko šią versiją gan skeptiškai. Užtat visi keturi nepaprastai apsidžiaugėme, aptikę kuklią, aptvertą balta tvora kavinukę, virš kurios, tarpe kitų, plevėsavo Lietuvos vėliava. Paklausėme jaunos šeimininkės, – iš kur ji čionai? „Mes patys iškėlėme, – paaiškino. – Juk su Lietuva esame kaimynai, kodėl neiškelti?“.

Vienam iš dvaro kambarėlių savaitės dalyviai įrengė laikiną koplyčią. Mano kaimynas nuo pat pirmo ryto išskubėjo į pamaldas. Kitą dieną pakvietė ir mane. Atsisėdęs kamputyje, stebėjau neįprastą man vaizdą. Mišias aukojo ir pamokslavo kunigas Kazimieras Senkus iš Štutgarto. Visad dalyvaudavo kunigas Jonas Jūraitis iš Šveicarijos. Skambiausiai giedojo miunchenietė Alina Grinienė – giedros nuotaikos, visų ypač mėgstama, veikli daugelio savaičių organizatorė. Kiek nustebęs pastebėjau, kad Česlovas Kudaba buvo bene vienintelis iš Vilniaus atvykusių veikėjų, kuris nuolat ateidavo į pamaldas.

Galimas daiktas, kad šioje vietoje ne vienas sarkastiškai šyptelės – štai, daugelį metų kompartijoj buvęs, o į bažnyčią tuoj lakstyti pradėjo, kai tik proga atsirado. Ne viskas taip paprasta. Aš neklausinėjau Česlovo Kudabos, ką jam reiškia bažnyčia, ar jis tikintis – jis gi nesibrovė į mano pasaulį. Mačiau, kad tos pamaldos jam reikalingos. Žinojau, kad studijų savaitėse įprasta, kai jose lankosi ir karštai tikintys, ir beveik nepraktikuojantys katalikai, kai pamokslų klausosi ir agnostikai, ir laisvamaniai.

Ir visgi savaitėje tvyrojo įtampa. Jau tik atplaukus teko išgirsti: “Komunistai, raudonieji prisistatė…” Kai kas dar nebuvo atsikratęs nepasitikėjimo ir Sąjūdžiu. Visi susidomėję laukė vėluojančio Antano Terlecko atvykimo.

Atsigulę dar ilgai kalbėdavome su Česlovu Kudaba. Ir apie tą įtampą, nepasitikėjimą. Suprantama – čia 36-ąjį kartą susirinko žmonės, kurių daugelis nukentėjo nuo tarybų valdžios. Ir staiga jų tarpe veikėjai iš Tarybų Lietuvos, netgi oficialūs pareigūnai. Dalinomės nuojauta, kad ta įtampa gali prasiveržti.

Dėl to nutiko ir humoristinis epizodas. Mūsų plonų, praleidžiančių garsus sienelių barake atslenkant nakčiai prasidėdavo „vakarinis koncertas“. Knarkimą sunkiai pakeliu, o kai dar kambario kaimynas vis prisijungdavo prie to „koncerto“… Užmigti – dar po gausybės dienos įspūdžių, karštų diskusijų -niekaip negalėdavau. Prisiminiau receptą, girdėtą iš vieno rašytojo: tyliai pašvilpavus knarkimas nutyla. Pamėginau pasinaudoti šiuo patarimu. Padėjo. Ir kitą naktį juo naudojausi. Bet ryte Česlovas Kudaba žaismingai ir kartu kiek susinepatoginęs šnekina:

– Žinote, to dar neteko patirti… Kelionė jūra, šios savaitės vaizdai, gal ir įtampa tiek jums galvą susuko, kad miegodamas švilpauti ėmėte. Suprantu – nervai juk ne geležiniai…

Nuleidau negirdomis tą pastabą. Švilpauti nustojau, teko susitaikyti su nemiga, „koncertais“. Paaiškinti kaimynui, kodėl ėmiausi naktinio švilpiko amato, taip ir neišdrįsau.

O paskaitos kukliame klojime šiaip vyko geranoriškoje aplinkoje. Moderatorius (pirmininkaujantis) pristatydavo kalbėtoją, apibendrindavo, suteikdavo žodį klausimams, kurie dažnai buvo pateikiami kaip trumpi paskaitos vertinimai. Tačiau jau pirmomis dienom galima buvo pastebėti, kad keli savaitės dalyviai nusiteikę itin ryžtingai.

Ir štai, komentuodamas vieną iš pranešimų, studijų savaitėje pirmą kartą prabilo Česlovas Kudaba.  Tuoj, lyg to ir laukęs, pašoko aukštas, tvirtas, atgal sušukuotais ilgais plaukais vyriškis. Negaliu prisiminti žodis žodin, ką jis pasakė, bet esmė buvo tokia. Jūs, profesoriau Kudaba, dabar dedatės dideliu kovotoju ir patriotu. O štai prieš kelis dešimtmečius “Tiesoje” parašėte apie studentę politiškai kaltinantį straipsnį, kuris sulaužė jos likimą, ji buvo išmesta iš universiteto. Pasakyta buvo kietai, su įtūžiu.

Klojimo salė nuščiuvo. Itin tolerantiškas moderatorius Kajetonas Čeginskas bandė švelninti padėtį. Bet Česlovas Kudaba pertraukė jį. Nepaprastai susijaudinęs, tvirtai ir nuoširdžiai atsakė: jis to straipsnio nerašė, bet pasirašyti jį teko. Česlovas Kudaba atsiprašė ir kalbėjusio, ir studentės. Ir ne šiaip atsiprašė.

– Noriu padėkoti jums… – sakė jis, ir reikėjo girdėti jo balso virpesį, reikėjo matyti jo povyzą, jo nulenktą galvą. – Ačiū už mano kančią…

O kitą dieną panašus išbandymas teko man. Po mano žodžio tas pats pečiuitas vyriškis piktai prabilo apie A.Sniečkų, J.Paleckį, M.Gedvilą; apkaltino mane dėl tėvo, reikalavo, kad aš jį pasmerkčiau, primindamas, kad nei aš, ir netgi disidentas Tomas Venclova nesame blogai atsiliepę apie savo tėvus. Vėlgi negaliu tiksliai prisiminti, ką atsakiau. Tikriausiai aiškinau, kad neįsivaizduojamai sunkesnėmis sąlygomis negu dabar tėvas stengėsi padėti žmonėms, nors jo galimybės buvo menkos, kad jis rizikavo tūkstantį kartų daugiau negu dabar aš. Ir kad aš jo niekad nesmerksiu, nes mano šiandieninė pozicija labai daug remiasi tėvo elgsena ir jo pavyzdžiu. Ir A.Sniečkus, ir M.Gedvilas, ir tėvas buvo skirtingi žmonės, skirtingas jų vaidmuo, ypač, atskirais periodais, bet tai, kad Lietuvoje, nepaisant didžiulių aukų, dabar 80 % lietuvių, (prieš karą buvo 69 %), o Estijoje – 63% vietinių gyventojų, Latvijoje, – tik 52% – tai ir jų nuopelnas.

Žinoma, ir aš buvau nepaprastai susijaudinęs. Vis dėlto pasižymėjau bloknote, ką po manęs sakė Kazimieras Motieka ( ar galėjo jie gultis ant bėgių – garvežio vis tiek nebūtų sustabdę; daug žmonių ir dabar atneša gėlę prie kapo); Vytautas Landsbergis (kai blogio jėga reikalaudavo atsiskaityti tėvų, pasmerkti juos, kaip Povilas Morozovas, – tai ne tas, ko turėtume siekti; A.Sniečkaus, J.Paleckio vaidmuo bus išnagrinėtas, jie verti knygų – jos vienašališkos nebus); Kazys Bobelis (vengti praeities kaltinimo; jei tautiniai komunistai siekia nepriklausomos Lietuvos, jie verti palaikymo); Jonas Pajaujis (teisti reikia ne žmogų, o jo veiklą; dar pirmajame Lietuvos statute pasakyta – sūnus nėra atsakingas už tėvo klaidas).

O po dienos kitos, lankantis pas dailininką gotlandietį Eugenijų Budrį, ir Česlovui Kudabai, ir man teko susipažinti su tuo pečiuitu vyriškiu, išgirsti tragišką šeimos ir jo paties istoriją. Vytauto Svilo tėvas iki 1940 metų vidurio buvo policijos departamento direktoriumi. Užėjus okupacijai, išvežtas į Maskvą ir ten sušaudytas. Vytautas Svilas po karo su ginklu išėjo į mišką, 11 metų kentėjo Vorkutoje. Išvažiavo į Vokietiją, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Hiuttenfelde. Studentė, apie kurią jis klausė, buvo jo mylimoji.

Tas susitikimas nebuvo paskutinis. Žinau, kad Česlovas Kudaba po Gotlando susirašinėjo su Vytautu Svilu. O man teko susitikti su juo ir 37, ir 38-ojoje studijų savaitėse – Šveicarijoje, Einsiedelne, ir Vokietijoje, Hiuttenfelde, svečiuotis jo namuose Darmštadte. Ir mes ėmėme keistis laiškais. Ar reikia aiškinti, kaip svarbi man buvo, yra ir bus visam laikui ta pažintis, tas bendravimas, stiprėjantis pasitikėjimas? Susitikę su Vytautu Svilu prisimindavome aštroką mūsų pažinties pradžią Gotlande, aš jam visad papasakodavau, kaip sekasi Česlovui Kudabai.

Deja, susitikimas Darmštadte buvo paskutinis. Aš jau žinojau, kad Vytautas Svilas sunkiai serga. Netrukus atėjo liūdna žinia apie jo mirtį. Viena iš jo vilniškių pažįstamų paskambino man – Arkikatedroje bus laikomos mišios už jo vėlę. Aš tuoj pranešiau apie tai ir Česlovui Kudabai. Susitikome Arkikatedroje. Stovėjome tylūs už suolų, netoli durų. Mišias aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Tylėdami ėjome su Česlovu Kudaba iš Arkikatedros. Paskui prabilom apie Gotlandą, apie Vytautą Svilą. Aš jam perdaviau reikšmingus mūsų bendro pažįstamo kunigo filosofo Jono Jūraičio žodžius: jeigu velionis ir turėjo nuodėmių, tai jos turėtų būti atleistos – jis sugebėjo susitaikyti su tais, kuriuos laikė priešais.

Sugrįžkime dar į Gotlando salą. Savaitės pabaigoje, kopiant iš seno klojimo į seną dvarą, priėjo Antanas Buračas.

– Ar sutiktumėte parašyti tokį trumpą tekstą? Mes čia paruošėm savaitės pabaigai komunikatą. Pasirašytų Lietuvos ir išeivijos organizacijos atstovai.

Tas trumpas tekstas buvo vienas sakinys: „Visų pasaulio lietuvių šventas tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas”. Tiesa, pirmajame variante tekstas buvo suredaguotas kiek kitaip.

Dabar, praėjus penkiolikai metų, daug kas atrodo savaime suprantama. Tada taip neatrodė. Ir taip nebuvo.

– Pasirašyčiau. Tik ar prie pavardės jūs pridėsit pareigas?

– Būtinai. Kitaip nėra prasmės.

– Tada man dar reikia pagalvoti. Aš juk nenoriu jokių įgaliojimų. O susisiekti su Vilnium nėra galimybės.

Paklausiau dar, kodėl man parodytame projekte numatyti trijų Sąjūdžio seimo tarybos narių parašai, o ketvirtojo – Česlovo Kudabos, kuris yra dar Kultūros fondo pirmininkas – nėra. Atsakė, kad nieko čia ypatingesnio nėra, galima bus ir pridėti.

Pašnekovas nužingsniavo dvaro link, kur buvo įsikūręs savaitės štabas. Ir štai į kalniuką, kaip tyčia, kopia Česlovas Kudaba. Susijaudinęs pasakoju jam apie pasiūlymą pasirašyti tekstą. Jei tik pavarde, aš neabejočiau, nors pasekmės gali būti sunkiai įsivaizduojamos. Bet su pareigom – net partijos pirmasis sekretorius, neapsvarsčius plenume, neturėtų teisės.

– Man viskas aišku, – kaip visad ramiai ir neskubėdamas porino Česlovas Kudaba, žvilgsnį kreipdamas į smėlio kalveles. – Aš apsisprendęs. Lietuvai kelio kito nėra.

Jis kalbėjo apie save, bet man tai buvo nepaprastai svarbu. Pasakiau Česlovui Kudabai, kad jo pavardės nebuvo man rodytame projekte. Jis liūdnokai šyptelėjo: “Man tai ne pirmas kartas… Ir to teksto man dar niekas nerodė”.

Kitą dieną, rugpjūčio 6-ąją, prie štabo sutikau Antaną Buračą su lapuku rankoje.

– Tekstas jau atspausdintas.

– Ir mano parašui palikta vietos?

– Ne. Jūs gi sakėt, kad su pareigybėm pasirašyti negalit.

Paprašiau prispausdinti ir su pareigybės nurodymu. Taip mano pavardė atsidūrė ne visai pagal abėcėlę, paskutinėje vietoje – po Kazio Bobelio, Antano Buračo, Česlovo Kudabos, Vytauto Landsbergio, Irenos Lukoševičienės, Kazimiero Motiekos, Antano Terlecko pavardžių. Visi pasirašėme 9 egzempliorius – originalai buvo įteikti kiekvienam “signatarui” (vėliau spaudoje buvo skelbiami įvairūs, netgi papildyti komunikato variantai, dėl to nesusipratimo iškilo mano diskusija su “Pravda”, bet tai jau kita istorija).

Nedidelėje, apie šimto dalyvių ir svečių savaitės bendrijoje, kaip man pasakojo kambario kaimynas, tuoj nušlamėjo žinia: “Ir Paleckis pasirašė…”. Vienas iš moderatorių, savaitės veteranų, sakė, kad, jo nuomone, mano parašas per ankstyvas. Išvažiuojant kunigas palaimino, o gotlandietis Jonas Pajaujis pasiūlė politinį prieglobstį – kas ten žino, kas Vilniuje ar Maskvoje po tokių parašų laukia…

Didžiuliu penkiaaukščiu keltu su Česlovu Kudaba, Vytautu Landsbergiu, Antanu Terlecku ir Mindaugu Černiausku išplaukėme iš Gotlando į Stokholmą. Ten kelioms dienoms apsistojom pas vietinius lietuvius Teresę ir Gintautą Būgus ir Valentiną Vilkelį. Tęsėme diskusijas, ypač plačiai ir draugiškai kalbėjomės susirinkę vieną vakarą pas Būgus.

Toji savaitė “dievų žemėje” – Gotlande, paliko neišdildomą įspūdį, manyčiau, visiems svečiams, atvykusiems iš Vilniaus. Ypač tokiems jautriems, imliems žmonėms kaip Česlovas Kudaba. Tik 200 kilometrų nuo Lietuvos – ir visai kitas pasaulis, ypatingas studijų savaitės dalyvių ratas, visai kita bendravimo kultūra. Žinoma, “kaip danguje taip ir ant žemės”. Ir tradicinėje studijų savaitėje, organizuojamoje “frontininkų” – liberalų, neideologizuotų krikščionių demokratų – netrūko sudėtingumų: nesutarimai tarp išeivių organizacijų, savaičių “senėjimas”, jaunų, pasiruošusių dirbti lietuvybės išlaikymui, žmonių stoka. Bet ir sugrįžę į Vilnių su Česlovu Kudaba daug kalbėjome apie europietiškos tolerancijos, pakantumo pamokas, kurias gavome Gotlande, apie krikščioniško atlaidumo, meilės dvasią, kuri vis dėlto vyravo savaitėje. Ir, žinoma, apie įvairių politinių jėgų atstovų susikalbėjimą, kuris pasirodė įmanomas “dievų žemėje”. Kiek jis bus įmanomas Lietuvoje, kurios, tuo neabejojame, laukia nelengvi išbandymai kelyje į nepriklausomos (norėjosi pridurti – ir demokratinės) valstybės atstatymą?

Santūriai, savo braižu, Česlovas Kudaba rašė apie Gotlando komunikatą 1989 metų “Jaunimo gretų” 9-jame numeryje: „Gotlando saloje pasirašyto komunikato reikšmės išskirtinumo ar bereikia ieškoti? Manau, jog tai eilinis patvirtinimas, kad mums SVARBIAUSIAS SIEKIMAS –SAVARANKIŠKA, LAISVA IR NEPRIKLAUSOMA MŪSŲ TAUTOS ATEITIS. Normaliai gyvenančios tautos tomis teisėmis kaip oru gyvos, o mes?.. Kitąkart net mūsų siekimu abejojama. Apmaudu, kad abejoja savi, lietuviai (!). Tai tie, kuriems įprasta žmones, tautas skaldyti, priešinti. Mes už Lietuvos laisvę ir lygybę ne vien lietuviams, bet visoms mūsų krašte gyvenančioms tautoms.

Negali būti tiesos monopolio, nes tiesa yra viena, ir vienytis jos siekiams gali įvairių politinių pažiūrų žmonės.

Taigi reikšmės didelės nematau. Tebūnie tai pirmas (gal eilinis) pareiškimas. Neduokite, paskutinis. Tokios jo reikšmės niekas nenori”.

Kartu su Česlovu Kudaba dalyvavome lemtingame posūkyje į savarankišką LKP, mums teko garbė ir laimė tapti Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto signatarais, po metų pergyventi 1991-ųjų sausio tragiškus įvykius. Bet Aukščiausiosios Tarybos darbe nei jis, nei aš nebuvome itin aktyvūs. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi, kad parlamente ir visuomenėje vis labiau trūko tos “Gotlando dvasios” – susikalbėjimo, susitarimo, pasitikėjimo. Retokai Česlovas Kudaba pasirodydavo ne tik “betoniniame bunkeryje”, kaip, išvargę nuo begalinių posėdžių belangėje salėje, pravardžiuodavome Gedimino pr. 53 pastatą, bet ir Centro frakcijos posėdžiuose, kur diskusijos būdavo įdomios, kūrybiškos.

– Nebeištversiu, – skundėsi Česlovas Kudaba. – Visai kas kita, kai kalbuosi su studentais, dirbu konkretų darbą. Smagu pavažiuoti ir į rinkiminę apygardą Ignalinoje, paklausyti, ką ir kaip žmonės mąsto, vertina. Įdomūs pastebėjimai, gaila, kad čia, Vilniuje, į žmonių balsą nelabai įsiklausoma. O dar dirbu Sorošo fonde, pirmininko pareigas stengiuosi kuo geriau atlikti, jos irgi daug laiko reikalauja…

1992-ųjų vasarą, paaštrėjus politinei kovai, trečiojo Sąjūdžio radikalai pasipaišydavo ant parlamentą supančių barikadų įžeidžiančius šūkius, išviešindavo “išdavikų” bei “pardavikų” sąrašus. Skaudu buvo matyti garbingų žmonių pavardes “juoduosiuose sąrašuose”, bjauriai išpeckiotas fotografijas ar rinkiminius plakatus. Nesunku įsivaizduoti, kaip į tai reaguodavo tokie pažeidžiami žmonės kaip Česlovas Kudaba. Taip, gal tai buvo ekstremistų ar skaudžiai nukentėjusių, nuožmumo apakintų žmonių darbas. Gal ir provokatorių. Tačiau kodėl parlamento vadovybė neatsiribojo nuo tų kliedesių, kodėl šimtai apsaugos žmonių negalėjo pašalinti įžeidžiančių ne tik parlamentą, bet ir žmogų teplionių?

Vienas paskutiniųjų susitikimų su Česlovu Kudaba įvyko universitete, jo, galima sakyti, gimtajame Gamtos fakultete. Paskambinau, prašydamas atvykti į Stepono Kairio fondo vadybos, kurios nariu jis buvo, posėdį. Žinojau, kad Česlovas Kudaba sunkiai serga, skambinau daugiau iš mandagumo. Tačiau, mano nuostabai ir džiaugsmui, Česlovas Kudaba atvyko. Posėdžiavome Gamtos fakulteto dekano kabinete, papuoštame įžymių Lietuvos gamtininkų portretais. Dobilas Kirvelis vaišino arbata, dalyvavo Juozas Budraitis, Rolandas Pavilionis, Aloyzas Sakalas… Česlovas Kudaba daug kalbėjo, patarinėjo, kaip organizuoti fondo veikalą, remdamasis Sorošo fondo patyrimu.

1993-ųjų išvakarėse Česlovas Kudaba paskambino. Kalbėjomės ilgai. Jis džiaugėsi pavykusia operacija Frankfurte, pasakojo apie sveikimą Vokietijoje, daugelio žmonių globą ir dėmesį. Paskui prisiminė mūsų bendras keliones, tą unikalią “Gotlando dvasią”, tuos rūpėjusius mums reikalus, kuriuos pavyko ar nepavyko sutvarkyti. Kalbėjo apie Lietuvą, kuri būtinai bus švari ir teisinga.

Nors sakėsi, kad jaučiasi gerai, nuojauta man šnibždėjo, kad tai gali būti atsisveikinimo skambutis. Deja, taip ir įvyko.

Lietuva ne tiek jau daug turėjo kilnių bei nesavanaudiškų žmonių, kurie būtų daug pasiekę savo profesijoje ir kartu politikoje. Jeigu brėžti liniją nuo tokių didžiadvyrių, kaip Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, nuo tokių taurių žmonių kaip Kazys Grinius ir Steponas Kairys į mūsų dienas… Manyčiau, kad šioji linija užkliudytų ne tiek daug mokslo ir meno žmonių, ragavusių rupios politikų duonos. Drįsčiau tvirtinti, kad vienas iš tų nedaugelio žmonių būtų Česlovas Kudaba. Ir labai gaila, kad atgimstanti Lietuva ne visad buvo jam teisinga ir dėmesinga.

Deja, tai būdinga ne tik mūsų šaliai. Žvelgiant iš arti, asmenybių masteliai labai dažnai matomi klaidingai. Bet nepaperkamas laikas paprastai taria svarų žodį.

Skelbta knygoje „Pėsčiojo riterio dalia” (Česlovo Kudabos laikas ir asmenybė). Red. R. Norkus ir kt. Kaunas, „Santara”, 1995 m.

Perspausdinta laikraštyje „Voruta”, Nr. 13 (559), 2004 m. liepos 7 d.