Teko pažinoti ne vieną aktorių. Bet tik du artistus mačiau gyvenimo scenoje iš labai arti, bendravau su jais ne vieną dešimtmetį. Vyriausioji mano sesuo Sigita ištekėjo už Laimono Noreikos 1953-aisiais, o praėjus penkiolikai metų Juozas Budraitis vedė mano jauniausiąją seserį Vitą. Taip į Paleckių šeimą, kurioje vyravo humanitarai – žurnalistai, mokytojai, istorikai – atėjo kino ir teatro pasaulio žmonės. Tradiciją tęsia ir jų vaikai. Rūta Noreikaitė (Oginskaitė) – teatro, kino kritikė, parašiusi arti tuzino populiarių knygų apie meno žmones. O Martynas Budraitis – aktorius ir vadybininkas, Nacionalinio dramos teatro direktorius.
Dažnai pagalvodavau, kiek daug abu aktoriai – Laimonas ir Juozas – turi panašumų. Ir nemažiau, ko gero, skirtumų. Taip, abu pasiekė aukštumų ir pripažinimo. Laimonas Noreika daugiau teatre, Juozas Budraitis – kine. Abu stiprios asmenybės su skirtingais pomėgiais, virtusiais beveik profesionalia veikla. Laimonas išgarsėjo kaip ypatingo braižo skaitovas; su dideliu išmanymu kolekcionavo Lietuvos tapytojų kūrinius; jo dienoraščiai ir užrašai virto trimis vertingomis knygomis apie aktorystę, poeziją, meną, apie žmones, kuriuos jis pažinojo ir mylėjo. Juozas sukaupė didžiulę puikių knygų kolekciją, o aistra fotografuoti atvedė jo darbus į parodų sales ir pelnė fotomenininkų pagarbą.
Laimono Noreikos artistiškumas liejosi ir scenoje, ir gyvenime. Apdairiai rinkosi draugus, bičiuliavosi su įžymybėmis, be didelių pastangų vyravo įvairiausiose triukšmingose kompanijose. Juozas Budraitis kitoks. Nežinodamas jo profesijos nepasakysi, kad tai aktorius – santūrus, kiek užsisklendęs, nelinkęs per daug pasakoti apie save ir dominuoti pokalbiuose. Geriau besijaučiantis vienas, nuošaly, neieškantis kompanijų, nemėgstantis balių ir baliukų. Bet vėlgi panašumas – abu nelinkę kilnoti stikliuko.
Kad Juozas – tikras aktorius ne pagal išsilavinimą, o pagal pašaukimą, suvokiau pamatęs garsųjį „Niekas nenorėjo mirti“. Gerokai vyresnių už jį garsių aktorių profesionalų būryje dar tik kremtantis teisės mokslus studentas, vaidinęs tik universiteto teatre, visai nepasimetė, neatrodė naujokas.
Daugybę kartų, negailėdamas šiltų žodžių, Juozas man pasakojo apie savo mokytoją, įžvelgusį kukliame studenčioke aktorių. Ir ne bet kokį, o „savo“ – iškiliausias mūsų režisierius kvietė jį į beveik visus savo filmus. Visad jaučiau tą didelę Juozo pagarbą Vytautui Žalakevičiui – menininkui ir žmogui.
1967 metais kartu su žmona Laima nuvažiavome į Kalininą (dabar Tverė), kur Juozas filmavosi viename iš daugelio filmų – pasiūlymai tarsi lavina užgriuvo jį po „Niekas nenorėjo mirti“ triumfo. Kuklus viešbučio kambariukas, ant palangės bandelė su kefyru. O šalia vandeningoji Volgos upė. Aukštupy dar nelabai plati – kaip mūsų Nemunas. Nusimečiau drabužius, kviečiau ir Juozą perplaukti tą legendinę upę, bet jis: aš jau geriau valtele. Valties nesimatė. Tad teko pasižvalgyti kitame krante Volgos vienam.
Po metų Juozui atiteko pagrindinė rolė čekų filme „Lanfiero kolonija“ pagal romantiškąją A. Grino apysaką. Juozas tuomet pramoko čekiškai, daug pasakojo apie svajingąją Prahą, apie draugystę su čekų aktoriais, kurie entuziastingai įsijungė į „Prahos pavasario“ mitingus, sveikino vis labiau laisvėjančią spaudą.
O po kurio laiko su Juozu susitikome Maskvoje – tuoj po TSRS ir kitų Varšuvos pakto šalių invazijos į Čekoslovakiją, panūdusią kurti „socializmą su žmogišku veidu“. Tvyrojo slogios nuotaikos. Svajingoji Praha virto ašarojančia. Tą nelemtą rugpjūčio 21-ąją, pasakojo Juozas, filmavimo komanda pasitiko 2 kilometrų aukštyje, rūsčiuose Abchazijos kalnynuose, prie ežero. Maistą, gėrimus – ir romo butelaičius, kad nesušaltų – jiems pristatydavo malūnsparniai, viską nuleisdavo virve. Kaip ir kasryt Juozas įjungė savo tranzistorinį radijuką. Išgirdo žinią apie įsiveržimą ir paknopstom nubėgo pranešti draugams. Apstulbę čekai sustabdė filmavimą. Visi susispietė apie Juozo „Spidola“ – klausosi, verkia ir… geria. Su rusais ir anksčiau jokių ryšių neturėję, o dabar… Užtat dar draugiškesni tapo Juozui – juk „likimo broliai“.
Mačiau „Lanfiero koloniją“ 1969-jų vasarą – „pagavo“, net šiurpuliukai bėgo kūnu. Filmas išliko atminty kaip „grynas“ (ne todėl, kad pagal Grino apysaką) – be štampų ir klišių, stiprus. Lyg reljefinėje nuotraukoje ir dabar matau tą vaizdą, kai Hornas/Juozas it niūrus kaubojus ant eikliai šuoliuojančio žirgo akmeninėje dykumoje skuba į tariamą laimę… į pražūtį.
1968-jų gruodžio pabaiga. Įvykiai krypsta į Vitos, tik chemijos studijas baigusios, ir Juozo vedybas. 27 dieną abu žygiuoja į Metrikacijos biurą Komjaunimo (dabar Pylimo) ir Palangos gatvių kampe. Kitą dieną, šeštadienį, ten pat jiems įteikiamas sutuoktuvių liudijimas. O vakare Čiurlionio 16 baliukas, jaunoji susijaudinusi, dygli. Susirinko pulkelis Vitos draugių, kurios gražiai bendrauja iki šiol. Ir keletas Juozo draugų – irgi, kaip vėlesni įvykiai parodė, visam gyvenimui. Vynas nesiliejo upeliais, lašelis „Cuikos“, bet linksmo jaunatviško šėlsmo buvo daug. Juozas, kaip visad, santūrus, gal kiek susikaustęs šelmiškų Vitos draugių apsuptyje, noriai atsiliepia šaukiamas žaisminga „Babetino“ pravarde („Babeta eina į karą“ – šis filmas su nepakartojama B.B. – Bridžit Bardo – neseniai praūžė ekranuose). O pati jaunoji jau smagiai nusiteikusi, žaismingai artistiška. Kitą rytą, sekmadienį, labai anksti, jaunavedžiai išvyko į povestuvinę kelionę, į Maskvą. Į oro uostą juos vežė tamsiai mėlynas talpus milicijos automobilis –„voronokas“. Vienas iš jaunosios bičiulių „suorganizavo“ jiems tokią neįprastą transporto priemonę. Toji išvyka galėtų būti įrašyta į povestuvinių kelionių trumpumo rekordų knygą. Jau pirmadienį jaunavedžiai sėdo į traukinį ir nudundėjo atgal į Vilnių.
Prisimenu, kaip po pusmečio su savo vyresniuoju sūnumi dvejų metukų Rimvydu lankėme svainį Pirmoje tarybinėje ligoninėje, tais laikais įsikūrusioje prie Jokūbo bažnyčios. Didžiulė palata, bent dvidešimt lovų, o Juozas guli kampe, kur mažiau skersvėjų ir šypsosi nedrąsiai. Visa koja ir aukščiau sugipsuota. Mano Rimvydas įsistebeilijo į dar nelabai pažįstamą dėdę ir tyliai šnibžda: „Negazus, bada“. Ir aš nebūčiau iš karto pažinęs Juozo – ne veltui palatos draugai jį, kaip sužinojau, Puškinu praminė. Užsiauginęs vešlią juodą barzdą besifilmuodamas estų filme „Paskutinė relikvija“. Ten ir nutiko nelaimė. Vėl žirgas, vėl pasiutiški šuoliavimai. Sužvangėjo viduramžiški šarvai, arklys pasibaidė ir nuo skardžio kartu su raiteliu nugarmėjo. Skilo dubens kaulas, pasakojo Juozas, pažeistas stuburas, lūžo koja. Filmavimo darbai sustojo, estams, ko gero, teks ieškoti kito aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui. Apsidžiaugiau, kai ligonis prisiminė ir linksmesnį epizodą (vadinasi, jau sveiksta) iš ligoninės gyvenimo:
-Ryte aplanko palatą gydantis chirurgas Alfonsas Dirsė – stotingas, solidus, dar neseniai ministro kėdėje sėdėjęs. Apžiūri, kaip tie mano skauduliai atrodo. Ir staiga atidaro spintelės prie mano lovos dureles: „O kur konjakas?“ – ir žygiuoja toliau. Tą pačią dieną duodu Vitai signalą – reikia konjako! Ji pristato butelaitį. Kitą rytą, kai vėl vizituoja gydytojas, pasididžiuodamas atveriu spintelės dureles: „Štai, daktare, vaišinkitės“. Kai šoks chirurgas, galingu balsu laidydamas žaibus ir perkūnijas: „Tu ką, kyšį įbrukti nori?! Aiškiai sakiau – pats gali 50 gramų išlenkti, kad kaulai tvirčiau suaugtų“. Kitą dieną jau nepyko, konjaką pamiršęs. Nelabai buvau linkęs jo patarimu naudotis, bet visa palata smarkiai spaudė: „Nado slušatsa doktora, Puškin“ (reikia daktaro klausyti, Puškinai) ir, žinoma, į talką siūlėsi. Teko atkimšti buteliuką – užteko visiems vaikščiojantiems ligoniams.
O tas čekų filmas „Lanfiero kolonija“, kur be traumų ant žirgo šuoliavo, Juozui galėjo tapti kelialapiu į platų pasaulį ir pripažinimą, jeigu ne anie laikai. Su visom smulkmenom Juozas vėliau prisiminė, kaip vėlų vakarą antrajame Čiurlionio 16 namo aukšte, koridoriuke pasigirdo ilgas tarpmiestinio, tarpvalstybinio telefono skambutis. Prašė pakviesti Juozą Budraitį. Ir kas prašė – pasirodo, pats Antonionis! Kalbėjo jis angliškai, bet namie nelabai kas atsirado, kas galėtų tiksliau pavertėjauti. Tad pokalbis buvo nerišlus. Bet Juozas suprato, kad didysis Antonionis kviečia jį filmuotis. Vėliau pasitvirtino, kad taip ir buvo. Italų režisierius pamatė „Lanfiero koloniją“ ir užsidegė – tas barzdotas vyrukas, pagrindinio vaidmens atlikėjas, labiausiai tiktų jo naujam filmui.
– Įsivaizduoji, – karštai tuomet bėrė žodžius Juozas, – tiesiogiai paskambino Antonionis! Tai juk figūra, prilygstanti Pikasui dailėje…
Pamenu, Juozas ypač ragino mane pažiūrėti itin mažo biudžeto telefilmą „Visa tiesa apie Kolumbą“. Tik kartą parodytas per Lietuvos televiziją tuoj buvo nukištas į archyvus – pasigesta „ideologinės brandos“, juk dramatiškas siužetas sutelktas į bendražmogiškas vertybes. Nedidelėje kino studijos salikėje žiūrėjau tą filmą vienas ir išties nenusivyliau. Pagauta tolimos Pietų Amerikos šalies atmosfera: nykuma ir neviltis, pasipriešinimas ir prisitaikymas, juodai-balti kontrastai ankštose kalėjimo celėse, amžinos gėrio ir blogio problemos. Gerai pažįstami lietuvių aktorių veidai, Žalakevičiaus stebuklingąja lazdele mostelėjus, virto pietietiškais, saulės nugairintais. Juozas, gyvenime toks ramus, netgi flegmatiškas, čia kunkuliavo vidiniu temperamentu. Kurtas kukliame Lietuvos kino studijos paviljone „Kolumbas“ tapo prologu kitam Vytauto Žalakevičiaus „egzotiškam“ filmui „Tas saldus žodis – laisvė“. Tiesa, jis buvo filmuotas ir Kryme, ir Čilėje, bet ir vėl pietiečius iš Pietų Amerikos vaidino lietuviai.
Jaunystėje Juozas gal ir praleido progą įsitvirtinti teatre – juk jį kvietė Juozas Miltinis. Ir vis dėl to, kad ir be jokio teatrinio pasiruošimo, pasikliaudamas tuo, ką išmoko akistatoje su kino kameromis, Juozas surizikavo pasirodyti Kauno dramos teatre. Negyvenau tuo metu Lietuvoje, tik girdėjau gerus atsiliepimus apie „Statytoją Solnesą“ ir kitus spektaklius, kur jis vaidino. Bet gerai prisimenu Juozo Budraičio Leniną Jono Vaitkaus statytame spektaklyje „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“. Revoliucijos vadas – sergantis, paralyžiuotas, prikaustytas prie kėdės, falcetu beriantis lozungus ir nurodymus, kaip nugalėti – tai buvo labai neįprasta. Žinoma, tai nebuvo karikatūra – tokios tada negalėjo būti. Bet vis dėlto kitoks žvilgsnis į žmogų, kuris tuomet daugiau asocijavosi su statula Lenino aikštėje Vilniuje.
Visad pavydėjau Juozui ypatingos „uoslės“ vertingoms knygoms. Jis sukaupė didžiulę biblioteką pačių įvairiausių knygų – puiki grožinė literatūra, knygos apie meną, kiną, teatrą, dailę, albumai. Įtariu, kad jis buvo – ir yra – pažįstamas su visų geriausių knygynų ir antikvariatų pardavėjais visuose miestuose, kuriuose jis gyveno. Uolia „knygininke“ tapo Vita, o ir Martynas su Justina, užaugę tarp knygų, užpildančių visas įmanomas namų kerteles.
14 metų Lietuvos ambasadoje Maskvoje – tai šimtai kultūrinių, literatūrinių tiltų tarp Lietuvos ir Rusijos, tarp miestų, meno kolektyvų, dailininkų, rašytojų. Sakoma, kad pirmą gyvenimo pusę reikia dirbti, kad sukurtum gerą vardą, o antroje pusėje tas vardas jau dirba tau. Juozas išties, kartu su Donatu Banioniu, Regimantu Adomaičiu – trys karžygiai – susikūrė sau gerą vardą, platų žinomumą visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Ir panaudojo jį Rusijoje tam, kad pristatytų Lietuvą, jos žmones ir kultūrą. Juozas karštai pasakodavo – tai buvo jam svarbu, tai buvo jo naujas gyvenimas, jo naujoji kūryba – apie išvykas į Rusijos gubernijas, miestus ir miestelius, naujas pažintis. Budraičio pavardė atverdavo vartus susitikimams su įtakingais politikais, kultūros žmonėmis, verslininkais, atsirasdavo puikių projektų ir lėšų jiems įgyvendinti. Senajam Lietuvos ambasados pastatui Maskvoje Povarskaja gatvėje suteiktas „Baltrušaičio namų“ vardas. Bet dažnas tų namų svečias pavadindavo juos dar ir kitaip – „Budraičio namais“. Ne tam, kad pastūmėtų į šalį garsųjį poetą ir diplomatą, o tiesiog pripažindamas jo tradicijų tęsėją, aktorių ir diplomatą. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek koncertų, parodų, mokslinių konferencijų ir simpoziumų tuose namuose surengta, kiek knygų, reprezentuojančių lietuvių literatūrą, išleista ambasados pastangomis ir tenai pristatyta.
Ir baigęs savo ilgą kadenciją Maskvoje Juozas Budraitis tarsi tęsė kultūros atašė darbą, kai kalbėdavo per Lietuvos ir Rusijos radiją, televiziją, duodavo interviu spaudai apie kultūrinių ryšių, žmogiško bendravimo svarbą net ir sunkiais momentais. Nekonjunktūriškai, drąsiai jis taria žodį ir apie mūsų šalies situaciją, santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Daug kas įsidėmėjo jo frazę: be kultūros politika negali būti veiksni.
Juozas Budraitis lankėsi daugelyje šalių, bet ypatinga jo meilė skirta Japonijai. Ta šalis, manyčiau, jį sužavėjo savo filosofija, meditacijos papročiais, miniatiūriniais namukais, butukais ir didelės kultūros žmonėmis. Ypač paveldo išsaugojimo, jaunimo ugdymo kultūra, kai per kartų estafetę, per ypatingą dėmesį vaikų auklėjimui perduodama pagarba tėvams, senoliams. Po kelionės į Japoniją Juozas įtaigiai mokė savąjį Martyną, o kartu ir jo pusbrolius, mano berniukus, medituoti: sutelkę visą dėmesį žvelkite į vieną tašką, žvelkite ilgai, kol pajusite malonų atsipalaidavimą.
Be abejo, Juozas turi ir savų silpnybių. Kadaise dramblotas seras Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: „No sports!” – jokių sportų! Toks požiūris jaunystėje buvo priimtinas ir lieknam, išlakiam Juozui Budraičiui. Tik dabar, atsiliepdamas į nuolatinius Vitos raginimus ir gydytojų rekomendacijas, jau kiek pasunkėjęs Juozas išsiruošia ilgesniems pasivaikščiojimams. Bet šiaip žingsniuoti ir žioplinėti jam nuobodu. Juozas visada draugėn pasiima ir fotoaparatą ir mato tai, ką eilinis praeivis nesugeba įžiūrėti. Neseniai parodoje gėrėjausi jo fotografuotais aptrupėjusių Vilniaus namų fasadų, griūvančių sienų vaizdais. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, o Juozui pažvelgus ir nufotografavus – gražu. O kiek tokių vaizdų, detalių, pagautų gamtoje. Ir, žinoma, labiausiai jam rūpi žmogus – jo veidas, akys, raukšlės, bruožai, povyza. Tas skvarbus žvilgsnis, jau nuo jaunystės kurti kolegų aktorių ir kitų kino žmonių portretai leidžia Juozui tvirtai jaustis fotomenininkų gretose.
Ir tuose fotopasivaikščiojimuose Vita vėl – jo pagalbininkė ir konsultantė. Tiesa, ji žingsniuoja žymiai sparčiau ir dažniausiai palieka Juozą parpėdinti namo vieną. Bet apskritai po beveik 50 bendro gyvenimo metų jie, sakyčiau, supanašėjo – mano sesė labai artistiškai moka pavaidinti, ką nors pavaizduoti, o svainis persisėmė žmonos energija, entuziazmu.
„Paskutinė Krepo juosta“ Oskaro Koršunovo teatre, kuklioje nedidukėje salėje, spėčiau, ypač sujaudino mūsų amžiaus žiūrovus. O gal kai kam ir iš jaunimo S. Beketo žodžiai, tarti Juozo lūpomis, pataikė į širdį, stumtelėjo pamąstyti apie, atrodytų, bekraštį gyvenimą? Neįsivaizduoju kito aktoriaus tame vaidmenyje. Sukasi, painiojasi magnetofono juostos, atgaminančios kimų balsą, prieš akis prabėga gyvenimas, toks trumpas artėjant jo pabaigai, mirguliuoja mylėti veidai, vaidenasi balsai…
Gerai, kad į senatvę Juozas tapo šnekesnis, prisimena daugybę epizodų ne tik iš kūrybinio gyvenimo, vadovavimo Teatro sąjungai, darbo Maskvoje, bet ir iš vaikystės romantiškoje Švėkšnoje, jaunystės Klaipėdoje, Vilniuje. Kartu su Margarita Matulyte jie sėdo ir parengė solidžią, storą knygą. Sumanyta kaip Juozo „aktoriškų“ fotografijų albumas ji apaugo bendraautorių pokalbiais apie filmus, senomis recenzijomis, laiškais, dokumentais. Vėlgi buvo malonu to didelio darbo eigoje išgirsti iš Juozo gražius žodžius apie talentingąją, rūpestingąją, darbščiąją bendraautorę.
Tad nekantraudamas laukiu pasirodant albumo-knygos apie visai neaktorišką aktorių.
2015 m. spalis
P.S. Nuodugniai perskaičiau J. Budraičio ir M. Matulytės knygą „Mano kinas“. Nenusivyliau. Gal ir dėl to, kad domiuosi istorija, mėgstu tikrus, nemeluotus jos atspindžius – toje knygoje daug autentikos ir nuoširdumo.
2016 m. sausis
Tekstas, patalpintas Lietuvos nacionalinės bibliotekos virtualioje parodoje „Juozas Budraitis. Kinas buvo mano mokykla”.