Marios ir pastovumas

Kai rašydavau Algirdui Brazauskui gimimo dienai ar kalėdinius sveikinimus, dažnai palinkėdavau palankaus vėjo į jo bures.

Nuo jūros, marių, vėjo ir prasidėjo mūsų pažintis. Aštuntojo dešimtmečio viduryje dirbau užsienyje ir atostogas su visa šeima praleisdavome Lietuvoje, dalį jų būtinai Nidoje. Mėgau plaukioti, bet kokiu oru neišlįsdavau iš jūros. Ir A. Brazauskas mėgo plaukioti, tik daugiau ne vandenyje, o ant vandens. Jis, tuo metu jau patyręs buriuotojas, pakviesdavo paplaukioti jachta Kuršių mariose, kartais net ir į audringą Baltijos jūrą išsiruošdavome. Visada kartu plaukdavo jo dvynukės Audra ir Laima – užgrūdintos marių ir jūrų vėjų, neišlepintos, santūrios. Žmona Julija – visad draugiška, nuoširdi – irgi neretai išplaukdavo į marias.

Taip su visa mano šeima patekome į Algirdo Brazausko draugų – buriuotojų kompaniją. Išskirtinės asmenybė ten buvo Algimantas Zaviša, Neringos vyriausias architektas, ir jo patikimoji užuovėja – žmona Aldona, vadovavusi miesto komunalininkams. Jau vėliau susipažinome su A. Brazausko jaunystės draugais. Akademikas Jurgis Vilemas kažkada mokė A. Brazauską buriavimo pradžiamokslio, plaukdami vienoje jachtoje jie buvo tapę Lietuvos čempionais. O vėliau Jurgis su žmona Judita kartu su Brazauskais ramiai pasiplaukiodavo mariose. Lietuvos buriavimo asas Balys Žumbakis ir jo žmona Gerda irgi priklausė artimų A. Brazausko bičiulių ratui. Beje, jis vis1 gyvenimą liko ištikimas buriavimui ir Nidai, jokie užsienio kurortai nepaviliodavo jo ilgesniam laikui.(papildymas).

Anais laikais vienas aukštas pareigūnas stebėjosi: tas Brazauskas kaip kokia balta varna – tapo CK sekretoriumi, o draugų nepakeitė, vis su tais savo Kauno buriuotojais bičiuliaujasi…

Tą Algirdo Brazausko „baltavarniškumą“ pastebėjau jau seniai. Tarkim, mano tėvas, jau pensininkas, šventė 75-metį. Tuometinis politinis elitas gerai žinojo, kad po daugelių konfliktų su A. Sniečkumi pastarasis, švelniai tariant, jo nemėgsta. Tą dieną tėvas gavo Lietuvos vadovybės narių tik raštiškus sveikinimus. O asmeniškai pasveikinti į Čiurlionio 16-2 užsuko nemaža rašytojų, žurnalistų, kultūros bei mokslo žmonių. Ir štai laiptais į antrą aukštą kopia Algirdas Brazauskas su gražia puokšte. Toks vizitas tikrai neįėjo į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus pramonei pareigas, jie su tėvu buvo mažai pažįstami. Tačiau A. Brazauskas laikė reikalingu asmeniškai paspausti jubiliatui ranką, nors žinojo, kad kitą dieną apie tai ironiškai šnibždėsis CK koridoriuose ir tas šnibždesys pasieks pirmojo sekretoriaus ausis.

O štai lyg ir atvirkštinis epizodas. Kai jau dirbau Centro Komitete ir sekretorius pramonei pirmą kartą pakvietė užeiti į poilsio kambariuką šalia jo kabineto, ant staliuko prie sofos pastebėjau nedidelį Antano Sniečkaus portretą. Tai buvo vienintelis buvusio „pirmojo“ portretas CK rūmuose. Savotiškas iššūkis: elgiuosi taip, kaip laikau teisingu, nesidairydamas, kas ką pasakys. Suprato, be abejo, kad tai nepatinka naujajam „pirmajam“ P. Griškevičiui, kuriam buvo sunku susitaikyti su pirmtako autoritetu ir populiarumu. Tačiau tai nereiškė, kad A. Brazauskas  aklai garbino A. Sniečkų, kuris jį pastebėjo ir iškėlė. Kartą, kai važiavome kartu į Kauną, jis pasvertai kalbėjo apie ilgametį respublikos vadovą, pažymėdamas stipriąsias jo puses, įžvelgdamas ir silpnąsias.

 Permainų vėjuose

Dar pertvarkai nepasiekus Lietuvos, įstrigus, pasak rašytojo V. Petkevičiaus, Baltarusijos pelkėse tarp Baranovičių ir Molodečno, Algirdas Brazauskas kartu su Lionginu Šepečiu išsiskyrė iš kitų tuometinių vadovų tuo, kad mokėjo įtikinamai ir sklandžiai kalbėti „be popieriuko“. Prisimenu, kaip sausakimšoje Rašytojų sąjungos rūmų salėje jis sugebėjo taip papasakoti apie pramonės ir statybos reikalus, kad neieškantys žodžio kišenėje rašytojai kraipė galvas: neblogas oratorius tas sekretorius. Dirbau tada CK kultūros skyriuje ir buvo malonu įsitikinti, kad sekretorius pramonei daug dėmesio skiria kalbos kultūrai. Jis ir pats stengėsi nenaudoti svetimybių, įmantrių tarptautinių žodžių, ir kitiems patardavo: kalbėkite taip, kad kiekviena kaimo bobutė suprastų. Beje, jau tada pastebėjau, kad A. Brazauskas įtaigiau kalba laisvai, o skaitydamas iš anksto paruoštą tekstą retsykiais klumpa.

Iki A. Gorbačiovo pertvarkos įsibėgėjimo Lietuvoje joks potencialus lyderis neturėjo galimybių sublizgėti ryškiau nei pirmosios „žvaigždės“, kurių eiliškumą nustatydavo pareigybės ir Maskva. 1987-aisiais metais mirė P. Griškevičius.  Jeigu būtų sprendę tik LKP CK nariai, A. Brazauskas drąsiai galėjo pretenduoti į pirmojo sekretoriaus postą. Tuo metu iš Maskvos atvyko TSKP CK organizacinio-partinio darbo skyriaus darbuotojai, kad išklausinėtų vietinių vadovų nuomones – kas tiktų į tą vietą? O A. Brazauskas ruošėsi į ankščiau planuotą kelionę į VFR. Dėl visa ko pasiteiravo antrojo CK sekretoriaus N. Mitkino – gal atidėti išvyką? „Važiuokite“ – atsainiai mostelėjo ranka „antrasis“, duodamas suprasti, kad A. Brazauskas užimti aukščiausią postą šansų neturi. Tačiau „perestroikos“ metais iš viršaus atsukinėjami varžtai atnešė ir naujus vėjus ir į tuometinės Tarybų Lietuvos „areopagą“ – LKP CK biurą. Tenai, kur ilgus dešimtmečius viešpatavo griežta hierarchija, „pirmojo“ ir „antrojo“ viršenybė, vienintelis A. Brazauskas aštriai susikirsdavo su N. Mitkinu ir nenusileisdavo jam.

Praėjus porai mėnesių po Sąjūdžio susikūrimo teko atsidurti įdomioje kompanijoje Liongino Šepečio namuose – kartu su Algirdu Brazausku ir Vytautu Petkevičiumi. Niekad nenurimstantis rašytojas, dabar jau Sąjūdžio  iniciatyvinės grupės narys, jautėsi patekęs į naują, svaiginančią stichiją. Beveik neduodamas CK sekretoriams prasižioti jis pasakojo apie vis plačiau įsisiūbuojantį judėjimą, žmonių palaikymą. Viskio buteliui tuštėjant Vytautas Petkevičius dar labiau nerimo:

-Mes, sąjūdininkai, žinokit, turime ir kasdien papildome kartoteką apie visus valdžios žmonių juodus darbus. Tu, Lionginai, ten įrašytas dėl ateizmo diegimo, radom ir kitokių dalykų. Algirdai, tau teks atsakyti, kad pastatei atominį Ignalinos monstrą. Tau, Justai, dar neturime ko pripaišyti, neilgai CK darbuojies. Bet nenusimink, rasime, iš po žemės, jei reiks, iškasime…

Jaučiau vieno iš Sąjūdžio pirmeivių žodžiuose kažkokį svaigulį, pasikylėjimą: anksčiau jūs mums nurodinėdavote, o dabar mes jus imsime į nagą! Rašytojui vardinant sekretorių „nuodėmes“ Lionginas ypač pablyško, bet ir Algirdas, jautėsi, sunerimo. Vytautas patenkintas kiek atleido vadeles. Ėmė aiškinti, kad jis raminąs tuos Sąjūdžio karštakošius, kurie ypač linkę triukšmauti ir kerštauti.

Prieškambaryje, jau atsisveikinant, galingas Vytautas Petkevičius sumanė pakelti ne mažiau stotingą Algirdą Brazauską, ir tai jam pavyko. „Na, o dabar kelk mane“ –  išreiškė pageidavimą.  Matyt, reikšmingumo prisipildžiusio rašytojo būta sunkesnio, nes netgi užsigrūdinęs jaunystėje rutulio stūmikas sunkiai atplėšė jį nuo žemės.

Didžiulis populiarumas po pirmųjų sąjūdžio mitingų, mokslinės, kūrybinės inteligentijos palaikymas  LKP CK sekretoriui pramonei neišvengiamai sukėlė atatranką. Aukštesnes pareigas užėmę Lietuvos vadovai šnairavo į išsišokėlį, nesivaržydami smerkė jį ir, pasinaudodami Maskvos konservatorių pagalba, siekė „pastatyti į vietą“. A. Brazauskas tai jautė ir kartais susvyruodavo. Atvykęs iš Maskvos vienas pagrindinių pertvarkos konstruktorių Aleksandras Jakovlevas palaikė Sąjūdį ir kvietė dar aštriau kovoti su stalinizmo liekanomis. Tai nepatiko daugeliui LKP CK vadovybėje. O posėdyje uždarame rate Algirdas Brazauskas, jausdamas vietinės valdžios nuotaikas, mestelėjo kietą frazę, kuri turėjo liudyti jo atsiribojimą nuo Sąjūdžio. Tai buvo, žinoma, tik epizodas painiose to meto peripetijose.

Mokėjo įsiklausyti, mokėjo likti tvirtas

Kai A. Brazauskas M. Gorbačiovo reformų ir Sąjūdžio spaudimo dėka buvo išrinktas LKP Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, dirbau CK Kultūros skyriaus vedėju. A. Brazauskas vieną vakarą tarstelėjo: „Justai, pakviesk vieną kitą rimtesnį žmogų iš Sąjūdžio, pavažiuosim į Turniškes, pasitarsime“. Skubiai pasiskambinau su A. Nasvyčiu, R. Rajacku, A. Žebriūnu ir visi nuvažiavome į raudonstogį „alytnamį“, kuriame vasarą gyveno A. Brazauskas su šeima. Kalbėjome iki išnaktų, buvo nemažai paragauta populiaraus tuo laiku „Chivas Regal“. Aptarinėjome naujausią aktualiją: Sąjūdžio įtakoje net senoviško kirpimo LKP CK nariai tiek įsismagino, kad gan vieningu balsavimu nupirko N. Mitkinui bilietą atgal į Maskvą. „Pirmasis“ ir norėjo išgirsti svečių nuomonę – ką siūlyti į antruosius CK sekretorius? Paminėjo Vasilijaus Jemeljanovo, „Sovietskaja Litva“ laikraščio redaktoriaus pavardę, kurio kandidatūra jau buvo suderinta su Maskva. Jį A. Brazauskas neblogai pažinojo ir vertino – irgi KPI auklėtinis, dirbo CK, šeima lietuviška. Sąjūdiečiai suabejojo: V. Jemeljanovas visuomenei nežinomas, šiuo audringu metu nepasireiškė. Vladimiras Beriozovas – kas kita, jį jau žmonės pažįsta. A. Brazauskas įsiklausė į tą nuomonę.

Išties – A. Brazauskas sugebėdavo išgirsti svarius argumentus. Niekad nepamiršiu pokalbio tête-à-tête su juo LKP CK biuro narių poilsio kambaryje. Tai buvo po plačiai nuskambėjusio XX-ojo LKP suvažiavimo, kai komunistų partija virto savarankiška ir pasuko socialdemokratijos kryptimi. Kaip tik tuo metu į Centro Komiteto rūmus rinkosi naujai išrinkti CK nariai. Pasikvietęs mane A. Brazauskas padavė popieriaus lapuką, kuriame buvo surašęs būsimo CK biuro narius. Peržvelgęs raštelį ėmiau karštai įrodinėti, kad naujoje, atsiskyrusioje nuo Maskvos partijoje naująją vadovybę reikia sudarinėti kitaip. Ar būtina pagal tradiciją siūlyti į biurą tuometinių svarbiausių institucijų atstovus? Juk dabar vadovybėje labiausiai reikalingi ryškiausi ir populiariausi šio audringo meto reformatoriai, pakviečiant ir aktyviausius sąjūdiečius. A. Brazauskas įdėmiai klausėsi, susimąstė. „Taip, tu teisus. Siūlyk, ką sugalvojai“. Čia pat aptarėme naujas kandidatūras ir visas jas A. Brazauskas „palaimino“, o po pusvalandžio teikė balsavimui. Kitą rytą laikraščiai rašė apie savarankiškos LKP ir Sąjūdžio susiliejimą, nors tas „medaus mėnuo“ tęsėsi neilgai.

Kita vertus, jis likdavo kietas ir nepalenkiamas, kai būdavo įsitikinęs savo teisumu. 1994-ji, A. Brazauskas jau prezidentas. Seimas priima nutarimą, rekomenduojantį oficialiai pareikšti Lietuvos norą įstoti į NATO. Tą iniciatyvą iškėlė dešinioji opozicija, bet sprendimą nulėmė LDDP daugumos balsai. Kaip pasielgti prezidentui? Aš abejojau, ar verta oficialiai kreiptis į NATO, kadangi siekį įstoti į aljansą Lietuva, kaip ir kitos Centrinės ir Rytų Europos valstybės, jau buvo aiškiai paskelbusi. Buvau komandiruotas į NATO būstinę Briuselyje, kad pasitarčiau ir šiuo klausimu. Išgirdau aiškią skeptišką nuomonę: argi norite būti vienoje gretoje su Albanija? Tik toji labiausiai atsilikusi regiono šalis oficialiai kreipėsi į NATO su prašymu priimti. Nei Čekija, nei Vengrija, nei Lenkija, turinčios realiausius šansus įstoti, oficialiai tokio prašymo prezidentų laiškais nereiškė. Tačiau A. Brazausko ir šie argumentai neįtikino. Jis nepabijojo likti nesuprastas ir nurodė paruošti laišką NATO generaliniam sekretoriui M. Viorneriui, skelbiantį Lietuvos ryžtą įstoti į NATO. Prezidentas pasirodė esąs teisus. Briuselis nesureagavo pašaipiai, neatsitvėrė tylos siena. M. Viorneris pareiškė, kad jis supranta Lietuvos motyvus dėl narystės NATO, kurie galėjo būti paaštrinti sėkmingų V. Žirinovskio pasirodymu Rusijos prezidento rinkimuose.

Algirdas Brazauskas, beje, apie pirmą kartą sutiktus žmones greit susidarydavo nuomonę ir, jeigu ji būdavo palanki, įsimindavo ilgam. Prisimenu, kaip jo kadencijos pradžioje pas prezidentą labai norėjo patekti URM departamento vedėja Dalia Grybauskaitė, kad painformuotų apie tuomet dar tolimai atrodžiusius Europos Sąjungos reikalus. Valstybės vadovas galėjo tokią informaciją gauti iš ministro, viceministrų, bet sutiko ir ją priimti. Pokalbis ir pati pašnekovė padarė įspūdį – prezidentas tuoj pat pasiūlė paaukštinti ją pareigose.

Pučo nuojautos ir būtinybė išsilaikyti

Galima būtų daug pasakoti apie 1988 -1991 metų nuolatinę įtampą su Maskva, kurią apibūdinčiau trumpai: belaukiant pučo. Čia pat privalau pasitaisyti. Įtampa su Maskva – netikslu. Tvyrojo nuožmi priešprieša su konservatyviomis TSKP CK jėgomis. Tuo tarpu demokratijos ir viešumo procesų iniciatoriai – M. Gorbačiovas, A. Jakovlevas, E. Ševarnadzė, o vėliau ir B. Jelcinas – suprato daugelį mūsų siekių, nors jiems tekdavo laviruoti, daryti nuolaidas konservatoriams. Su mumis buvo ir daugybė Rusijos, Ukrainos ir kitų respublikų šviesių žmonių, kurie irgi norėjo išsivaduoti iš vienmintiškumo, diktato.

Į atmintį įsirėžė tas slegiantis įspūdis, kai teko dalyvauti TSKP CK plenume 1990-ųjų vasaryje, sakyti jame kalbą, pertraukiamą  piktų J. Ligačiovo ir N. Sliunkovo replikų.  Tai, ką mačiau, ką jaučiau Kremliaus salėje, keleriems metams į priekį padėjo geriau vertinti daugelį sudėtingų įvykių. Generalinis sekretorius skaito programinį pranešimą – šalta, tyli salės reakcija, kaip ir į M. Gorbačiovo bendražygių kalbas. Į juos sminga ironiški, kupini pagiežos žvilgsniai, ypač tų kurie dėvi generolų ir maršalų uniformas.  O štai partijos konservatoriams, puolantiems M. Gorbačiovą ir pertvarką – griausmingi aplodismentai. Dingteli palyginimas: čia susispietė tarsi grobio ištroškę įtūžę tigrai, pasiruošę sudraskyti beginklį dresiruotoją, bet dar vis nesiryžta… Išties – pagrindinis reakcingų konservatorių taikinys būtų, greičiausiai, ne Gamzachurdija ar Landsbergis, ne Brazauskas ar Beriozovas, ne Jelcinas ar Afanasjevas ir netgi ne Jakovlevas ar Ševarnadzė. Jie tyko stambiausio grobio – sudraskyti, kai tik bus proga, tą laviruojantį, įvairiaveidį Gorbačiovą, kartu su juo palaidoti tą per gerklę lendančią pertvarką.

Esu įsitikinęs, kad A. Brazauskas, ne kartą partijos konservatorių vanotas Politbiuro, CK posėdžiuose, tai jautė ir suprato dar ryškiau. Toji patirtis ir nuojauta paaiškina daugelį jo kalbų, komentarų, sprendimų, kurie kai kam Lietuvoje atrodė vėluojantys, svyruojantys, per minkšti. O juk pagrindinis tikslas buvo vienas – neleisti nutrūkti demokratizacijos ir viešumo linijos siūleliui, kuris atvestų į demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą, išlaikytų pagrindinius sąjungininkus Maskvoje, atitolintų pučą, menkintų jo laimėjimo galimybę.

Tuo aiškinčiau ir A. Brazausko laikyseną 1988-jų rudenį LTSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, kai jis siūlė dar nežengti estų pramintu keliu – skelbti respublikos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius. Tą vakarą, kai AT salėje kibirkščiavo įtampa, kai už rūmų sienų šurmuliavo minia, aš šokau į tribūną ir pasakiau kalbą – kviečiau kolegas priimant sprendimą žvilgterėti, kaip balsuos du žmonės: didžiausią atsakomybę užsikrovęs Algirdas Brazauskas ir didžiausią moralinį autoritetą turintis Justinas Marcinkevičius. Galiu patikinti, kad ir A. Brazauskas, ir aš kalbėjome spontaniškai, jokių veiksmų nederinome ir strategijų su niekuo nekurpėme, kaip kad įtaria kai kurie „sąmokslo teorijų“ apsėsti politikai.

LKP atsiskiriant nuo TSKP 1989-ųjų gruodyje ir aš, ir tuo labiau kai kurie kolegos iš LKP Sąjūdžio sparno kalbėjome ir veikėme kur kas radikaliau nei A. Brazauskas. Tačiau tai joks didelis mūsų nuopelnas, ypač iš šių dienų žvelgiant. A. Brazauskas tuomet kvietė neskubėti, dar kartą viską apgalvoti, nenutraukti ryšių su TSKP.  Ir kartu jis jautė daugumos ir Operos teatre, ir už jo sienų nuomonę. Dar kartą kartoju: Algirdo Brazausko atsakomybės našta buvo sunkiausia. Jis, kaip išminuotojas, neturėjo teisės klysti, kad neapdairi skuba neiššauktų sprogimo ir tautos vilčių žlugimo. Kiekvienas pernelyg drastiškas žingsnis, kai ir kitose respublikose tvenkėsi pavojinga sprogmenų koncentracija, galėjo nutraukti pertvarkos eigą ir grąžinti į nuožmaus totalitarizmo gniaužtus.

A. Brazausko apgalvotus veiksmus politologai pakrikštijo „žingsnis po žingsnio“ taktika. Jis siekė palaipsniui tolti, pasitraukti iš TSRS su kuo mažiausiais nuostoliais: kad ekonominių ryšių silpnėjimas kuo mažiau pakenktų žmonėms, kad nekiltų susipriešinimas visuomenėje, pagaliau, kad būtų išvengta susidūrimų, aukų. Kai kam, gerai prisimename, imponavo visai kitokios strategijos ir taktikos.

Algirdo Brazausko požiūrį labai palaikė kitas didis moralinis autoritetas – kardinolas Vincentas Sladkevičius, A. Brazausko kraštietis ir bičiulis. Naujai pašventindamas Vilniaus Arkikatedrą kardinolas kalbėjo: leiskime medžiui augti ir nelipkime vienas kitam ant kulnų. Panašias mintis reiškė ir paskutinis tarpukario Lietuvos UR ministras Juozas Urbšys, kuris vis primindavo: pasaulis didelis, o Lietuva maža. Deja, Sąjūdžio radikalai darė viską, kad tie svarbūs pasakymai liktų neišgirsti plačiojoje visuomenėje.

Žinoma, ir nepriklausomybės paskelbimas Kovo 11-ąją galėjo nutraukti gorbačiovinę pertvarką ir prisišaukti pučą. Besikaupiantys Maskvoje nuodingi garai, kuriuos iki šiol jaučiu, prisiminęs tą TSKP CK plenumo atmosferą, iš dalies prasiveržė 1991-ųjų sausio 13-ąją ir pagaliau rugpjūčio puče. Tačiau 1991 metų vasarą pučas jau buvo pasmerktas, kadangi jo griebtasi jau demokratijos ir viešumo pakeistoje šalyje. Jei pučo mechanizmą sąmokslininkai būtų paleidę veikti bent pusmečiu anksčiau… Kiekviena nutolinta savaitė mažino pučo sėkmės galimybes – tuomet jaučiau tai visa savo esybe. O Algirdas Brazauskas, neabejoju, – juo labiau.

  „Pasistenkite neliesti armijos, partijos ir kitataučių“

1989-jų rudenį A. Brazauskas, niekam nieko nesakęs, nukišo į apatinę savo seifo lentyną TSKP partinės kontrolės komiteto pirmininko Boriso Pugo raštą, kuriame buvo reikalaujama pašalinti iš partijos J. Gagilienę, B. Genzelį, R.Ozolą, J.V. Paleckį. Po to, kai pasirašiau Gotlando komunikatą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mane smerkiantys straipsniai, rodantys „nacionalistinį“ LKP CK ideologijos skyriaus veidą, pasipylė „Pravdoje“, „Sovietskaja Rosija“, „Krasnaja zvezda“ ir kituose Maskvos laikraščiuose. Algirdas Brazauskas ne be V. Baltrūno, pakeitusio L. Šepetį CK ideologijos sekretoriaus poste, įtakos buvo linkęs pasiūlyti man kitą darbą. Bet kai „pirmasis“ apsilankė Rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkime ir išgirdo rašytojų kalbas, nuomonę pakeitė. Aš likau CK.

Tuo metu pagalbos ranką demonstratyviai ištiesė Aleksandras Jakovlevas. Kai buvau išsiųstas į kursus Maskvoje, jis priėmė mane savo TSKP CK sekretoriaus kabinete – po darbo valandų, vėlai vakare. Atsiprašė, kad man teko ilgai laukti – jis grįžo į darbą po pokalbio su M. Gorbačiovu jo „dačioje“. Ramiai išklausė mano pasakojimą apie Lietuvos reikalus, neišgirdau jokių priekaištų dėl Gotlando, dėl partinės kontrolės komiteto nutarimo nevykdymo. A. Jakovlevo pasakymų esmė buvo labai aiški: elkitės Lietuvoje kaip laikote reikalingu, kaip to nori žmonės. Bet pasistenkite bent kol kas neliesti trijų dalykų – partijos, armijos ir kitataučių. Supraskite, kokį nuožmų spaudimą tenka mums su Michailu Sergiejevičiumi atlaikyti. Žlugus pertvarkai savo tikslų Lietuvoje tikrai negalėsite pasiekti, o ją išlaikę tikrai turėsite viską, ko norite.

Tą žinią perdaviau Algirdui Brazauskui. Taip, sakė jis, pažangiečiai Maskvoje tikrai aršiai atakuojami tų, kurie tempia į praeitį – pats mačiau visokiuose plenumuose, pasitarimuose, daug šnekėjomės apie tai ir su Gorbačiovu. Bet ir mes jaučiame, ko nori dauguma žmonių Lietuvoje. Ir vis dėlto nereikėtų skubėti su reforma partijoje. O štai mūsų radikalų išpuoliai prieš armiją, sambūriai prie Šiaurės miestelio tikrai prie gero neprives. Laimei, neturime didesnės konfrontacijos su Lietuvos rusais, bet su lenkais įtampa auga.

 Žodžio žmogus

Algirdas Brazauskas, kiek man teko patirti, laikė savaime suprantamu dalyku tesėti žodi, nelaužyti susitarimo.

Baltijos kelio išvakarėse sulaukiau skambučio iš Vytauto Landsbergio. Jis prašė pranešti, kad pirmasis LKP sekretorius laukiamas rugpjūčio 23-ią Arkikatedros aikštėje, nuo kur žmonių grandinė nusitęs iki pat Rygos ir Talino. Kai perdaviau tą žinią, Algirdas Brazauskas niūrokai žvilgtelėjo į mane ir nieko nepasakė. Nenustebau dėl ne itin draugiškos reakcijos – juk tik prieš pora savaičių buvau grįžęs iš Gotlando, kur kartu su įvairių politinių srovių atstovais pasirašėme komunikatą, kviečiantį visus lietuvius į nepriklausomybę. Kreivokų, smerkiančių žvilgsnių CK koridoriuose lydimas supratau, kad pirmajam sekretoriui tenka atlaikyti didžiulį spaudimą, ypač Maskvos, pridengiant mane nuo partijos konservatorių reakcijos.

Kitą dieną A. Brazauskas pasakė, kad Arkikatedros aikštėje jis nepasirodys. Su Algimantu Žuku, jo padėjėju, svarstėme – kodėl? A. Brazauskas ilgai kalbėjosi telefonu su savo kolega, gan pažangiu Estijos KP sekretoriumi Vaino Vialesu. Abu jie derindavo kai kuriuos žingsnius ir, matyt, sutarė, kad nedalyvaus toje akcijoje, kad neutralizuotų iš Maskvos laidomus žaibus (TSKP CK paskelbė grėsmingą pareiškimą apie „fašistuojančių elementų“ rengiamą provokaciją ir griežtas atsakomąsias priemones). Tačiau estų politikas, neperspėjęs A. Brazausko, paskutiniu momentu persigalvojo.

Peršokime kelerius metus į priekį, į 1995-uosius. Daug komentarų susilaukė Algirdo Brazausko sprendimas nevykti RF prezidento kvietimu į Maskvą pergalės prieš fašistinę Vokietiją šešiasdešimtmečio proga. Lietuvos prezidentas, vertindamas B. Jelcino nuopelnus demokratijai, suprasdamas verslininkus ir ekonominį Lietuvos interesą, linko kvietimą priimti. Tačiau jis su savo artimiausiu draugu tarp kolegų, Latvijos prezidentu G. Ulmaniu, tvirtai sutarė: į Maskvą važiuos visi trys Baltijos valstybių prezidentai arba nevažiuos nė vienas. L. Meris nenorėjo vykti į Maskvą, G. Ulmanis svyravo. Kaip visad, laikydamasis žodžio, A. Brazauskas irgi nutarė į Maskvą nevykti.

Įtampa auga

1989 metų pradžioje, pirmą kartą nuo pat 1926-jų, Lietuvoje įvyko laisvi rinkimai – į TSRS liaudies deputatus. Juos ryškiai laimėjo Sąjūdis. Bet metų pabaigoje padėtis keitėsi. Stiprėjo savarankiškumo kursą pasirinkusios LKP įtaka. Sociologinės apklausos rodė, kad tarp politikų ryškiai pirmauja A. Brazauskas, smarkiai lenkiantis Sąjūdžio lyderį. Tuo metu, ypač tarp inteligentų, kilo pasiūlymas atkurti tarpukario LR prezidento instituciją, bet renkant jį ne Seime, o tiesiogiai. Apie tai mokslo ir kultūros žmonės ne kartą kalbėjo Koordinaciniame komitete prie LKP pirmojo sekretoriaus, bet jis reaguodavo skeptiškai. Kiek supratau, A. Brazauskas nenorėjo sujaukti ir taip sudėtingo perėjimo į demokratinę sistemą mechanizmo (tiesa, jo gairės buvo nuleistos iš Maskvos), tuo labiau, kad LKP atsiskyrimas jau ir taip iki baltumo įkaitino santykius . Be abejo, jis pagalvodavo ir apie tai, kad, jei būtų buvęs išrinktas, jam, galimas dalykas, tektų konfrontuoti su priešiškai nusiteikusia parlamento dauguma.

1990-jų vasario pabaigoje, po rinkimų į LTSR Aukščiausią Tarybą, pakvietęs į savo kabinetą A. Brazauskas kurį laiką nepradėjo kalbos, susimąstęs žiūrėjo pro langą, į uždarą kiemą. Paskui tarė (čia jau dedu kabutes, nes įsiminiau labai gerai): „Taip, margas tas mūsų naujas parlamentas … Yra tarp deputatų žinomų žmonių, bet daugelio pavardės man nieko nesako. Žinai, man tik ką buvo atnešę sąrašą KGB agentų, kurie pateko į Aukščiausiąją Tarybą. Neskaičiau to popieriaus, net nepaėmiau į rankas, kažkaip nemalonu…“. Kai netrukus prasidėjo viešos įtariamų ryšiais su KGB paieškos, „Lietuvos aido“ mezgami voratinkliai, neradau progos paklausti, ar jis nesigaili to savo poelgio.

Beveik vienbalsiai, tik šešiems susilaikius, Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. AT pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio daugumos atstovas ir šio judėjimo lyderis V. Landsbergis. Tai atitiko dalies Lietuvos žmonių nuotaikas, bet toli gražu ne visų. AT ir kitur aidėjo telefono skambučiai, spontaniškai ėmė plaukti tūkstančiai ir tūkstančiai laiškų, telegramų, palaikančių A. Brazauską, o ne naująjį pirmininką, reikalaujančių pokyčių aukščiausioje vadovybėje. Gerai prisimenu, kaip mano rinkiminėje apygardoje Marijampolėje, o ir kitose šalies vietose žmonės kalbėjo: rinkimuose į Aukščiausią Tarybą balsavau už Sąjūdžio kandidatą, bet nemaniau, kad jie išrinks Landsbergį – juk Sąjūdis su LKP ėjo kartu, reikėjo ir toliau veikti bendrai, kelti labiausiai tinkantį Brazauską… Mano „suolo kaimynas“ AT V. Čepaitis, irgi išrinktas Marijampolėje, kartą piktai mestelėjo:  „Stabdykit tuos laiškus, kuriuos jūsų įkvėpti partorgai organizuoja ir siunčia!“. Tačiau jokių nurodymų ir organizavimų „iš viršaus“ nebuvo, tai galiu tvirtai pasakyti. Tiesiog dauguma žmonių jautė, kad su Algirdu Brazausku toje situacijoje jie jaustųsi tvirčiau, saugiau. Ir jis vėl parodė, kad negalvoja apie save, jam svarbiau vienybė. A. Brazausko iniciatyva, šįkart iš Vilniaus, „iš viršaus“, buvo paprašyta klausimo apie aukščiausios vadovybės pakeitimą, tuo labiau apie paankstintus rinkimus, nekelti .

1990-ųjų pabaigoje įtampa Estijos, Latvijos ir ypač Lietuvos santykiuose su daugialype Maskva vis didėjo. Demokratijai ir viešumui skinantis kelią „Centras“ vis  silpnėjo, bet svaidėsi ultimatumų ir grasinimų žaibais. Lietuvoje kilo konfliktai su ištikimais Maskvai omonininkais, radikalai prie “Šiaurės miestelio“ rengė demonstracijas ir piketus prieš tenai įsikūrusius kareivius ir karininkus. Tuomet, prisimindamas A. Jakovlevo įspėjimą, dažnai pakalbėdavau su A. Brazausku, V. Beriozovu, kad benzinas jau palietas, reikia tik brūkštelėti degtuką. Žinoma, pirmaisiais vietinių ir iš Maskvos atskraidintų pučistų taikiniais būtume tapę ir mes – „renegatai“, kietakakčių konservatorių požiūriu.

Artėjo sausio pirmoji. Turiu laimę ar nelaimę gimti kaip tik tą dieną. Savo gimimo dienos sausio pirmą niekad nešvęsdavau – tik kelioms dienoms po Naujų metų praėjus pakviesdavau artimesnius draugus į savo namus. Tomis dramatiškomis sausio dienomis savo datą vis atidėliojau, kol pagaliau pakviečiau bičiulius užeiti sausio 12-osios, penktadienio, vakare.

Nepaisant promaskvietiškų demonstrantų bandymo įsiveržti į Aukščiausią Tarybą, tankų ir šarvuočių džeržgėjimo Vilniaus gatvėse, susirėmimų prie Spaudos rūmų, atrodė, kad besikaupiantys debesys savaitgalyje audra nepratrūks. Tad neatšaukiau savo „perkeltosios“ gimimo dienos. Sausio 12-os vakare į mano butą Donelaičio gatvėje užėjo kolegos iš Aukščiausios tarybos Algirdas Brazauskas, Vladas Beriozovas, Eduardas Vilkas, dar keletas bičiulių, dauguma su žmonomis. Svarstėm, kaip pasisuks įvykiai, aptarėm įvairiausius variantus. Kai prieš vidurnaktį skirstėmės namo, nė vienas neįtarėme, kad po poros valandų vėl susitiksime Aukščiausioje Taryboje visai netoliese žlegsint tankams, graudint šūviams, žūstant žmonėms. Algirdas Brazauskas tą tragišką naktį atliko savo pareigą Vyriausybės rūmuose, o mes – Parlamente.

Po Sausio 13-osios kartu su Algirdu Brazausku ir kitais AT deputatais vežėme vainikus į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji. Iki šiol negaliu pamiršti, kaip kai kurios moterys, o ir vyrai svaidėsi žodžiais: „komunistai“, „žudikai“, „išgamos“.

Dar vienas epizodas iš vėlesnių laikų, kai jau dirbau Prezidentūroje. Prezidentas A. Brazauskas kartu su Seimo pirmininku Česlovu Juršėnu, lydimas prezidento patarėjo švietimui ir mokslui akademiko Algirdo Gaižučio, ruošėsi vykti į Šv. Mikalojaus bažnyčią, kur buvo pašarvotas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Įsiprašiau ir aš, kadangi jaunystėje teko pažinoti velionį, bendradarbiauti su juo, kai dirbau „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje. Kai mes įžengėme į bažnyčios šventorių, vėl šnypštimas: „šlykštynės“, „rupūžės“.

Jau linksmesnio žanro šio epizodo tęsinys. Bažnyčioje stovime tarp žmonių, prasideda apeigos. Algirdas Gaižutis kiek sutrikęs šnibžda: „Ar klaupsimės?“. Česlovas Juršėnas tvirtai: „Jokiu būdu“. Algirdas Brazauskas tyli. Mišioms prasidėjus žmonės vieningai puola ant kelių. Abu Algirdai kartu su visa apsauga klest ir klūpo. Su Česlovu liekame stovėti.

„Mačiau tik vieną lyderį“

1991-ųjų liepą, po įsimintino pokalbio su Aloyzu Sakalu Brėmene, Vokietijos socialdemokratų suvažiavime, apsisprendžiau atsiliepti į LSDP kvietimą ir pereiti į socialdemokratų partiją. Motyvų buvo visokių. Svarbiausias: jeigu jau mane – su mano biografija, su mano tėvo būtom ir nebūtom nuodėmėm – kviečia socialdemokratai, tai ši partija nėra dogmatiškai antikomunistinė, suartėjimas tarp LSDP ir LDDP įmanomas. Paaiškinti savo apsisprendimą Lietuvos demokratinės darbo partijos vadovybei buvo nelengva. Gerai prisimenu nervingas diskusijas partijos prezidiume. Net artimiausi draugai niekaip negalėjo suprasti mano motyvų. Tik du žmonės sugebėjo įsiklausyti ir mažiau karščiuotis: Algirdas Brazauskas ir Vladas Beriozovas, nors ir jie atkalbinėjo nuo to žingsnio.

1991-aisiais metais, jau po pučo žlugimo, į Lietuvą atvyko įžymus Vokietijos socialdemokratas, Vilio Branto „Ostpolitik“ (Rytų politikos) architektas Egonas Baras. „Lietuvos“ viešbutyje jis susitiko su opozicinių partijų vadovais: Kazimieru Antanavičiumi, Eduardu Vilku, Algirdu Brazausku ir kitais. Daugiausiai kalbėjo socialdemokratų lyderis K. Antanavičius, svarų, kaip paprastai, žodį tarė liberalas Eduardas Vilkas. Algirdas Brazauskas reiškėsi santūriausiai. Pasibaigus susitikimui paklausiau svečio iš Vokietijos: „Tai kaip pasirodė opozicijos lyderiai?“. Jis atsakė trumpai: „Mačiau tik vieną lyderį – Brazauską“.

Dar epizodas iš to laiko. 1991-ji persirito į 1992-uosius, šalta žiema. Algirdas Brazauskas – eilinis Aukščiausiosios Tarybos (vėliau ji buvo pervadinta Atkuriamuoju Seimu) deputatas. Kaip ir dauguma tuometinių AT narių, neturintis  net savo kabineto. Eilinis, bet ne visai – jam skiriamas ypatingas dėmesys. Valstybės kontrolės komisija, prokuratūra ir panašios įstaigos naršo po kaulelį jo visus veiksmus, kai jis buvo valdžioje, tiria dokumentus dėl įsigyto turto, reikalauja pateikti dokumentus dėl kiekvienos komandiruotės, kai jis lankėsi užsienyje kaip vicepremjeras, kuriuo dar buvo neseniai…

Gyveno jis tuo metu sodo namelyje. Vieną vakarą aplankiau jį menkai apkūrentame kambaryje. Vilkėjo, prisimenu, megztą iš storų vilnonių siūlų liemenę – sakė, padovanojo ją nepažįstama moteris per susitikimą viename iš rajonų. Vos jam prašnekus, vėl pajutau nepaprastai šilto, draugiško bendravimo kerus, ir dabar ausyse skamba jo visad ypatingai, truputį ištęstai ištariamas „Juustai“.  Kalbėjomės apie Lietuvos reikalus. Jie neatrodė linksmi. Lietuva jau nepriklausoma ir de jure, tačiau šalyje tebebuvo tik ką subyrėjusios TSRS kariuomenė. Gamyklos dar dirbo, bet algoms išmokėti jau stigo lėšų. Trūko būtiniausių prekių, šilumos. Prisimenu, jau dirbdamas ambasadoriumi Londone girdėjau vieno lordo pasakojimą. Atvykęs tuo metu į Vilnių jis naktį taip sušalo, kad nepadėjo net  iš viešbučio administracijos išmaldautos  keletas antklodžių – teko ant jų užsigriozdinti net pražiodintą lagaminą, kad bent kiek sušiltų…

Politikoje, atrodė, įsitvirtino vieno vienintelio kelio į nepriklausomybę ir vieno vienintelio vado tiesa. „Sąjūdis“ radikalėjo, „tautos priešų ir išdavikų“ medžioklė, lydima laikraščių bei žurnalų puolimų, stiprėjo. Bet koks ateities prognozuotojas, tuomet dar nelabai apsiplunksnavęs politologas, galėjo neabejodamas pranašauti radikalų Sąjūdžio viešpatavimą Lietuvoje, jeigu ne šimtmečiui, tai bent artimiausiai penkiasdešimčiai metų.

Algirdas Brazauskas tą žiemos vakarą pasakojo apie nuolatinius iškvietimus į prokuratūrą, priekabes – net sodo namelio baldų apžiūrėti kontrolieriai atskubėję… Matyt, pagal nurodymus „iš aukščiau“ arba tiesiog uolių vykdytojų entuziazmą norėta žūt būt surasti kokių nors įkalčių prieš jį. Tuomet dingtelėjo, kad politiniai priešininkai stengiasi politiškai ir morališkai šį žmogų sunaikinti, kad jis nebebūtų jiems pavojingas ateityje. Prisipažinsiu, tuomet net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad jau po gero pusmečio jis taps Seimo pirmininku, o netrukus – ir pirmuoju Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinktu prezidentu.

Kai Algirdas Brazauskas pakvietė dirbti savo patarėju užsienio politikai ir užsienio politikos grupės vadovu, paprašiau savaitės apmąstymams. Po to, atmetęs į šalį kai kurias abejones, sutikau.

 Prie užsienio politikos vairo

1993 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinkus Respublikos Prezidentą, Algirdui Brazauskui teko kurti ir Prezidentūrą, ir jos užsienio tarnybą.

Prisimenu, kaip su kolegomis tarėmės: kur Prezidentas galėtų pasakyti savo pirmą reikšmingą kalbą, išdėstyti užsienio politikos programą? Gal geriausiai tam tiktų mūsų senojo universiteto aula? Algirdas Brazauskas neprieštaravo.

Reikėjo matyti, kaip įdėmiai tos kalbos klausėsi ir užsirašinėjo visų užsienio šalių ambasadoriai – netrukus į Vašingtoną ir Londoną, Berlyną ir Maskvą bei kitas sostines nuskriejo jų pranešimai apie Prezidento išdėstytus prioritetus. O jie buvo aiškūs: kelias į Europą, nustatant ir puoselėjant gerus santykius su kaimynais. Jau tada pasauliui buvo pasiųsta žinia, kad Lietuva linkusi prisijungti prie toliau pažengusių Europos tautų šeimos ne su problemų našta, o jas jau išsprendusi.

Beje, „pirmosios kartos“ užsienio valstybių ambasadoriai labai greitai pateko į Algirdo Brazausko asmenybės traukos lauką. Prancūzas Filipas de Siurmenas, lenkas Janas Vidackis, rusas Nikolajus Obiortyševas, britas Maiklas Peartas amerikietis Darielas Džonsonas po susitikimų su Prezidentu išeidavo iš jo kabineto tiesiog nušvitę. Tačiau pats Algirdas Brazauskas toli gražu nebuvo taip pasitikintis savo kompetencija ir sugebėjimais, kaip galėjo atrodyti iš šalies. Juk ši sritis, užsienio politika, iš pradžių jam buvo gana tolima ir nepažįstama. Iki tol jo arkliukas, jo stiprioji pusė buvo Lietuvos ekonomika, vidaus politika. Tad jis pradžioje nedrąsiai jausdavosi susitikimų su didžiųjų valstybių vadovais išvakarėse. Tačiau vėl  galiu paliudyti,  kad tie pokalbiai pavykdavo. Draugiškai bendravęs su Michailu Gorbačiovu, Algirdas Brazauskas užkariavo ir Bilo Klintono, ir Helmuto Kolio, ir Fransua Miterano, ir Boriso Jelcino ir daugelio kitų šalių vadovų simpatijas. Tai buvo ne tik jo, kaip talentingo politiko, pergalė. Tai buvo ir Lietuvos pergalė.

Pirmaisiais „prezidentiniais“ A. Brazausko metais ėmė strigti Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas, kaupėsi įtampa. Artėjant 1993-iųjų rugsėjo 1-ajai, iki kada armija turėjo būti išvesta, krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius raportavo prezidentui, kad jo geri kontaktai su Rusijos kariškiais nebeduoda rezultatų, išvedimas pristabdytas. Užsienio reikalų ministras P. Gylys kalbėjosi telefonu su demokratiškai nusiteikusiu kolega Rusijoje A. Kozyrevu, tačiau ir Rusijos UR ministras ėmė vengti kontaktų, nebegalėdamas pakreipti įvykių tėkmės.

Tenka priminti, kad tuo metu kai kurios opozicinės jėgos Lietuvoje ir dalis derybų delegacijos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo narių kaišiojo pagalius į ratus. Ko gero, jie būtų net triumfavę – A. Brazauskui ir „nesąjūdinei“ valdžiai nepasisekė išvesti Rusijos kariuomenės… Prezidento nurodymu teko imtis iniciatyvos. Buvau nuvykęs į Maskvą, bet derybos URM dar kartą parodė: viršų ima tie, kurie nori armijos išvedimą nukelti į neapibrėžtą ateitį. Pradėjau labai nelengvus pokalbius su prezidento B. Jelcino žmonėmis, su jo vyriausiu patarėju Viktoru Iljušinu. Apie šiuos kontaktus, be prezidento,  žinojo tik P. Gylys ir A. Meškauskas, tik su jais aptardavome ruošiamus dokumentus. Juk  bet koks informacijos nutekėjimas galėjo pakenkti šioje itin jautrioje situacijoje.

Kai su Iljuchinu per ilgus vargus suderinome komunikato dėl kariuomenės išvedimo tekstą, kurį pokalbyje telefonu turėjo patvirtinti A. Brazauskas ir B. Jelcinas, vos nesukliudė Jo Didenybė atsitiktinumas. Sutartu laiku slaptuoju VČ ryšiu B. Jelcinas nepaskambino – ? Iljuchinas pranešė, kad skambutis bus vėliau. O tuo metu A. Brazauskui tenka vykti į pirmąjį trijų Baltijos valstybių prezidentų susitikimą Jūrmaloje. Lekiame Rygos link, sėdėdami patogiose BMW sėdynėse lyg ant žarijų. Jūrmaloje ir G. Ulmanis, ir L. Meris supranta situaciją – juk įstrigus Rusijos kariuomenės išvedimui iš Lietuvos ji dar vėliau būtų išvesta iš Latvijos ir Estijos. Tad Lietuvos prezidentui  rūpi ne tiek derybos su kolegomis, kiek ryšys su Maskva. Tik ką išrinktas Latvijos prezidentu G. Ulmanis bei jo bendradarbiai skėsčioja rankomis – jie net nežino, kur tas specialusis VČ telefonas, ar toks iš viso yra Jūrmaloje ar Rygoje. Broliai latviai parūpina tuometinį technikos stebuklą – mobilų telefoną, tačiau tokiu B. Jelcinas nesinaudoja… Taip tą dieną ir nepavyko susisiekti su RF prezidentu. Kitą dieną jis išvyko į poligoną stebėti manevrus, o rugsėjo 1-oji čia pat.

Laimei, sugrįžus į Vilnių Lietuvos ir Rusijos prezidentai paskutiniu momentu suspėjo pasikalbėti ir patvirtinti komunikatą. Dar kartą pasiteisino rami, neisteriška A. Brazausko taktika. Gerai prisimenu ištysusius kai kurių konservatorių veikėjų veidus, kai jie per radiją išgirdo pranešimą: dėl Rusijos kariuomenės išvedimo susitarta! Oficialiai buvo išlydėtas paskutinis ešelonas, Prezidentūroje surengta iškilminga ceremonija.

Keista, bet iki 1992-jų pabaigos valdę dešinieji nesugebėjo nustatyti gerų santykių su Lenkijos Prezidentu Lechu Valensa. O štai buvęs kompartijos sekretorius su legendiniu „Solidarnošc“ lyderiu bendrą kalbą surado. Kaip nelengva buvo parengti ir suderinti bendradarbiavimo ir geros kaimynystės su Lenkija sutartį! Supertautiškos jėgos abiejose pusėse šį procesą tempė atgal, į XX a. pirmąją pusę, kai mūsų tautos nuolat konfliktavo. Prezidentūrą užplūdo peticijos iš savivaldybių, kur valdžioje buvo dešinieji: nedrįskite pasirašinėti jokių sutarčių… Savo archyvuose turiu laišką iš Kauno: aršūs kauniečiai baudėsi gatvėse iškasti griovius, kad į jų miestą Lenkijos Prezidentas nedrįstų kišti nosies. Sutartis, paklojusi pagrindą strateginei partnerystei, žinoma, buvo pasirašyta. Joje, beje, Vilnius ir Varšuva buvo paminėti kaip dviejų valstybių sostinės.

Įstrigo į atmintį  plati Algirdo Brazausko šypsena, kai Lechas Valensa derybų metu įrodinėjo: reikia mūsų santykius plėtoti taip, kad sienos, muitinės išnyktų, kad galėčiau atvažiuoti pas jus į Vilnių dviračiu… Ką gi, buvęs Lenkijos prezidentas sulaukė tokios dienos, tik kad metai nebe tie…

Prisiminsiu, kad pirmą kartą A. Brazauskas siūlė man naujas pareigas dar 1989-ųjų pradžioje. LKP CK pirmasis sekretorius tuomet be užuolankų tarė: „Siūlom tau padirbėti ideologijos skyriaus vedėju.“

– Sutinku, sekretoriau, – pasakiau. – Bet su viena sąlyga – jeigu visada galėsiu sakyti jums savo nuomonę, net jeigu ji nesutaps su jūsų.

Algirdas Brazauskas nustebęs žvilgterėjo iš padilbų: „Savo nuomonę? Galėsi, kodėl ne…“ Ir iš tiesu, dirbant Centro komitete, paskui Aukščiausioje Taryboje, vėliau prezidentūroje turėjau privilegiją tą nuomonę visuomet išsakyti, pasiginčyti. Teisybės dėlei pridurčiau, kad prezidentas, pradžioje nelabai užtikrintai jautęsis užsienio politikos baruose, po kurio laiko įgijo įgūdžius, autoritetą kolegų tarpe ir vis nenoriau priimdavo mano pasiginčijimus.

  Užkulisių margumynai             

Vizitų į užsienio šalis metu dažnai tekdavo pusryčiauti su Algirdu Brazausku. Prisipažinsiu, kad nuo mažens mama mane bardavo: neskubėk, sukramtyk rūpestingai. Veltui. Būdavau tas, kuris įvairiausiose kompanijose pirmasis papusryčiauja ar papietauja. O štai nuo A. Brazausko vis tiek atsilikdavau.

Tais retais laisvesniais vakarais svečiose šalyse prezidentas pakviesdavo visą delegaciją – ne tik jos narius, bet ir lydinčius asmenis – pavakarieniauti jaukiame restoraniuke. Pasakodavo daugybę įdomių epizodų iš savo gyvenimo nuspalvindamas kurioziniais nutikimais – kai dirbo įvairiose statybose, paskui Plano komitete, kai kuravo pramonę… Nutapydavo spalvingus maskviškių vadovų, su kuriais bendravo statant Lietuvoje įvairius objektus, portretus. Gailėjausi tada, kad neturiu diktofono.

Sakoma: punktualumas – tai karalių mandagumas. Ir prezidentų, sakyčiau, taip pat. Tiesa, ne visų. Atvykti laiku – tai A. Brazauskui buvo savaime suprantama, kaip ir pavyzdinė tvarka ant jo rašomojo stalo, kaip ir taisyklingos, apvalainos raidės iš po jo rašiklio.

Su oficialiu vizitu Izraelyje jis lankėsi po to, kai iš ten išvyko Estijos prezidentas. Protokolo, saugumo tarnybos darbuotojai negalėjo atsistebėti: dvi nedidelės valstybės iš to paties regiono, o jų vadovai visiškai skirtingai suvokia laiką. Estijos prezidentas ignoravo laikrodį (beje, kaip ir vienas žinomas tarptautiniu mastuLietuvos politikas). Beviltiškai vėluojantį L. Merį protokolo pareigūnai tiesiog tempdavo už skvernų iš vieno programos renginio į kitą. Pagal A. Brazauską buvo galima tikrinti laikrodžius. Kartą jau kito vizito Turkijoje metu programa prasidėjo ypač anksti. Lygiai septintą valandą LR prezidentas skubiu žingsniu žengė prie išsirikiavusių automobilių, sėdo į limuziną. Kortedžas šovė į priekį, o  delegacijos narys ministras, pavėlavęs vos kelias minutes, pasiliko viešbutyje.

Paprastai politikai turi gerą liežuvį, bet negali pasigirti geromis ausimis. A. Brazauskas atvirkščiai – gražbyliauti nemėgo, o klausytis mokėjo. Jam nelabai imponavo kolegos, linkę ilgai ir įmantriai kalbėti, aktoriškai pabrėžiantys savo išskirtinumą. Sakyčiau, kad tuo pasižymėjo tuometinis Rumunijos prezidentas I. Iliesku ir Estijos – L. Meris.

Ne iš vieno kolegos prezidentūroje esu girdėjęs tai, ką pajutau ir pats: prezidentas daugiau dėmesio rodo kitų institucijų atstovams, negu jo vadovaujamos įstaigos darbuotojams, daugiau įsiklauso į „svetimųjų“ nuomonę. Tai kiek žeisdavo A. Brazausko komandos narius.

Prezidentūroje nebuvo griežtos hierarchijos, pas prezidentą galėjo užeiti visi jos darbuotojai, ne tik patarėjai. Bet A. Brazauskas ne visiems darbuotojams buvo palankus. Ilgokai negalėjau įtikinti, kad mūsų kolega signataras Petras Vaitiekūnas – tikrai vertingas komandos narys, turintis gausybę idėjų, pateikiantis gerus tekstų projektus. Tik gerai išsikalbėjus supratau, kad prezidentui kliuvo ne Petro darbo kokybė, o jo išvaizda. Ne kartą juokais sakiau Petrui, kad skulptorius, žvelgdamas į jį, galėtų puikiausiai nulipdyti „tipišką disidentą“: kiek gunktelėjęs, visad rami, filosofiška veido išraiška, pūpsanti juodų plaukų kupeta, raginiai apvalainiai akiniai, nerūpestingi, kiek hipiški rūbai… Pats A. Brazauskas daug dėmesio skyrė skoningai aprangai, būdavo visados sportiškas, pasitempęs, tad to paties reikalavo iš kitų. Kartą susilaukiau prezidento pastebėjimo, kad mokasinai labai patogūs batai, bet… O į Kiniją, kur prezidentas buvo pakviestas oficialaus vizito, vykau vilkėdamas naujausią kostiumą – bet ne visai tamsios, violetinės spalvos.  Ne iš gero gyvenimo tekdavo pažeisti protokolo reikalavimus: prezidentūroje darbo pradžioje patarėjai „į rankas“ gaudavo 700 litų, o vyr. referentai (tokia buvo Petro pareigybė) – dar mažiau.  Tad protokolo ir mados reikalavimų laikytis buvo nelengva.

Neabejojau, kad prezidentas pakeis tą pirmo įspūdžio požiūrį į Petrą Vaitiekūną, kai tik arčiau pažins darbe. Taip ir atsitiko. P. Vaitiekūnas buvo vienas svarbiausių garsiojo Vilniaus viršūnių susitikimo 1997-ais metais iniciatorių ir rengėjų. Pakviesti A. Brazausko ir A. Kvašnevskio, į jį atvyko net dešimties mūsų regiono valstybių vadovai. Vėliau, jau būdamas premjeru, A. Brazauskas šiltai atsiliepė apie darbą su P. Vaitiekūnu prezidentūroje ir pasiūlė jį į užsienio reikalų ministro postą.

Prezidentas nemėgo teorinių išvedžiojimų, jis buvo praktikos žmogus. Kolega signataras, irgi dirbęs prezidentūroje Donatas Morkūnas man neseniai priminė, kaip į vieną jo pasiūlymą dėl strategijos sukūrimo A. Brazauskas sureagavo pašaipiai: „greit ir pas mergą be strategijos negalėsi nueiti…“. Veiksmo žmogus, jis tuščiu dalyku laikė svarstymus: kas būtų, jei būtų. Keletas epizodų iliustracijai.

1993-jų valdžios krizės Rusijoje, prezidentas  B. Jelcinas įsako atakuoti parlamento rūmus, susišaudymai Maskvos gatvėse… Prancūzijos ambasadorius Vilniuje F. de Siurmenas skambina man: prezidentas gerai pažįsta Rusiją, tad Vakarų šalių ambasadoriai norėtų susitikti su juo ir išklausyti nuomonę apie padėtį tenai, prognozes. A. Brazauskas sutiko. Paruošėme jam pažymėlę apie įvykius Rusijoje ir galimus tolimesnius scenarijus, bet prezidentas atidėjo ją į šalį. Paskambino į Maskvą ambasadoriui R. Kozyrovičiui: kokia padėtis LR ambasados prieigose, visai netoli parlamento rūmų, kas ima viršų parlamento ir prezidento šalininkų susidūrimuose?  R. Kozyrovyčiaus perduotą informaciją  papasakojo ir ambasadoriams, nors CNN ir kitos TV stotys tuo pačiu metu tiesiogiai transliavo susirėmimų Maskvos gatvėse vaizdus. Ambasadoriai, laukę prezidento įžvalgų, po šio susitikimo nelabai ką turėjo pranešti į savo sostines.

Panašiai galėjo atsitikti ir po šešerių metų, kai dirbau ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje ir pakviečiau A. Brazauską paviešėti Londone. Susitikti su buvusiu prezidentu pareiškė norą parlamento nariai, daug įžymių Rusijos ir kitų Rytų Europos valstybių ekspertų. Prieš diskusiją politologijos centre pastebėjau: A. Brazauskas kiek pasimetęs, jaudinasi – kaip ir prieš tą susitikimą su ambasadoriais Vilniuje: ką aš tiems mokslinčiams pasakysiu, juk aš ne teorijų meistras, o praktikas. Staiga nušvito: o, sugalvojau! Papasakosiu apie bendravimą su Aleksandru Lukašenka, tai turėtų juos sudominti… Ir iš tiesų – diskusija pavyko. A. Brazauskas, kaip visad nuoširdžiai porino apie tai, kaip stengėsi „sudemokratinti“ kaimyninės valstybės vadovą, atvirai ir įdomiai atsakinėjo į politologų klausimus.

Nuo pat mūsų pažinties pradžios laisvesnę minutę Algirdas Brazauskas pasipasakodavo apie savo dukteris, paskui ir apie jų žentus, dar vėliau – ir apie anūkus. Didžiavosi tuo, kad gali daug gero pasakyti apie jų pažymius, elgseną, pažangą mokantis kalbas. Paklausinėdavo ir apie mano šeimyną, gerai prisimindamas vardus, detales. Išgirsdavau pasakojimus apie kassavaitinius didžiosios Brazauskų šeimos pietus su žentais, vis gausėjančiais anūkais, kartu su brolio Gerardo, svainio Prano Mickūno šeimomis. Ne kartą su žmona Laima yra tekę dalyvauti šeimynos suėjimuose ir jautėme tą pačią draugišką, paprastą atmosferą, kurią įsidėmėjome dar nuo buriavimo Nidoje laikų. Tiesa, Julija Brazauskienė, ligos palaužta, jau buvo kitokia.

Rūmų epopėja

1993-iųjų metų pradžioje A. Brazauskui beveik iš nieko teko kurti prezidento instituciją, burti savo komandą. Kaip ir dirbant anksčiau LKP CK, o vėliau – vadovaujant Ministrų kabinetui, jam labiausiai rūpėjo ne partinė priklausomybė, pažiūros, o darbo išmanymas, padorumas. Prezidentūroje daugiausiai dirbo nepartiniai, buvo ir įvairių partijų atstovų. Užsienio politikos grupėje liko trys žmonės, prieš tai dirbę su Vytautu Landsbergiu. Prezidentas įsikėlė į  buvusio Aukščiausios Tarybos pirmininko kabinetą. Seimo pirmininku tapęs Česlovas Juršėnas užėmė buvusio Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo kabinetą.

Susipažinęs su valdžių atskyrimo principu ir užsienio praktika, jau nuo pat darbo prezidentūroje pradžios ėmiau zyzti A. Brazauskui į ausį, kad reikėtų kuo trumpiau naudotis Seimo vaišingumu ir kuo greičiau ieškoti pastato prezidentūrai. Jokio atgarsio. Mėginau kalbėtis su Česlovu Juršėnu ir kitais LDDP vadovais, tačiau išgirdau, kad taip, kaip dabar, visai patogu: prezidentas čia pat, per koridorių, pas jį, susitarus, visad galima užeiti. Gerokai suglumau, kai prezidentas sutiko perduoti Rusijos ambasadai buvusio technikumo pastatą Žvėryne, kuris, specialistų nuomone, po rekonstrukcijos labiausiai būtų tikęs prezidentūrai. Sakiau A. Brazauskui, kad jo kolegos iš užsienio, atvykę į Seimą ir susitikę su prezidentu, stebisi tokia keista kaimynyste, tačiau nedrįsta tai garsiai pasakyti. Tai, ką nutylėdavo delikatūs vakariečiai, išrėžė atviraširdis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas: „Tai ką, jūs jau senokai dirbate parlamento pastate ir nesiruošiate išsikelti? Maskvoje tai būtų neįmanoma!“. Norom nenorom visi to pokalbio dalyviai prisiminė, kad visai neseniai Rusijos prezidentas įsakė apšaudyti parlamento pastatą iš tankų…

Apie naują pastatą prezidentūrai A. Brazauskas jau tada buvo kai ką sumąstęs. Tačiau, regis, beveik niekam apie tai neprasitaręs. Ir tiktai vienos tolimos kelionės metu papasakojo man savo sumanymą: „Reikia kuo sparčiau atstatyti Valdovų rūmus ir įkurti ten prezidentūrą“. Ėmiau karštai prieštarauti – tai užims daug laiko, tiek ilgai tiesiog negalima glaustis Seime, o ir viduramžiški rūmai netiks tam. Prezidentas tvirtai laikėsi savo: „Per aštuonerius metus pastatysime rūmus, o tiek laiko galima ištverti“. Pasiūliau kirsti lažybų – po aštuonerių metų rūmai tikrai neiškils. Prezidentas sutiko, lažinomės iš gero vyno butelio. Praėjo 16 metų nuo to laiko, Valdovų rūmai dar nebaigti. Žinoma, tų lažybų aš nepriminiau ir to butelio mes neišgėrėme. Tačiau supratau ir A. Brazausko mintį. Jeigu rūmai būtų buvę skirti prezidentūrai, jie būtų buvę pastatyti greičiau.

Bet grįžkime į dešimto dešimtmečio vidurį. Vis labiau suvokiau, kad reikia ieškoti sąjungininkų, jeigu norime įtikinti prezidentą keisti darbo vietą. Ir netikėtai radau. Vladas Steponavičius tuo metu dirbo prezidentūroje statybos reikalų specialistu, prezidentas jį gerbė, labai vertino jo nuomonę. Aiškinti jam apie tuometinių Menininkų rūmų privalumus daug nereikėjo. Jis ėmė energingai įtikinėti A. Brazauską, kad tas istorinis pastatas, statytas kaip reprezentacinis, puikiausiai tiktų prezidentūrai. Prezidentas jau linko sutikti, bet vėl suabejojo – o kaip reaguos menininkai? Čia padėjo patarėjas kultūrai Arvydas Matulionis. Jis pasiūlė A. Brazauskui susitikti su žinomais Lietuvos kultūros žmonėmis, išklausyti jų nuomonę. Vedina Algimanto Nasvyčio menininkų grupė apsilankė pas jį ir patikino: skyrus kitą pastatą menininkų reikmėm, tuos rūmus galima būtų perduoti prezidentūrai. Netrukus Daukanto aikštėje užvirė darbai, J. Steponavičiui aistringai dalyvaujant ir prižiūrint. O po poros metų – ne aštuonerių – A. Brazauskas savo kadencijos pabaigoje galėjo įsikurti naujuose prezidentūros  rūmuose.

Rėžiantis kontrastas

Algirdo Brazausko išskirtinumą liudija ir tai,  kad suvedus 20 nepriklausomybės metų visuminį populiarumo reitingą jis, be jokios abejonės, užimtų pirmą vietą. O ant kurio politiko suversta daugiausiai sunkvežimių purvo? Vėl abejonių nekyla.

Istorikai ar politologai galėtų panagrinėti Algirdo Brazausko žodyną, jo atsiliepimus apie savo politinius oponentus. Ir atvirkščiai: ką jo politiniai varžovai, jų tarpe iškilūs inteligentai, yra prišnekėję apie jį. Kontrastas, esu įsitikinęs, būtų labai didelis ir, žinoma, ne „garbiųjų“ intelektualų naudai. A. Brazauskas buvo ir liko politikos džentelmenu. O štai jo oponentai tuo pasigirti negali. Jie nesigėdijo ir atviro šmeižto.

Tik vienas pavyzdys. Ilgai žiniasklaidoje, o ir teismo salėse buvo valkiojama išgalvota istorija apie tai kaip „Brazauskas Petriką pas Popiežių vežė“. To nebuvo. Visų oficialių LR prezidento vizitų metu žurnalistai ir verslininkai būdavo kviečiami skristi tuo pačiu lėktuvu, kaip prezidentas ir jį lydinti delegacija, bei dalyvauti viename-kitame bendrame renginyje. Paprastai žiniasklaidos institucijos iš anksto atsiųsdavo savo darbuotojų, siūlomų kelionei, pavardes, o pramoninkų konfederacija pateikdavo sąrašą verslininkų. Ir 1994 metais, kai prezidentas ruošėsi oficialaus vizito į Italiją ir Vatikaną, pateikiau A. Brazauskui konfederacijos atsiųstą kelių dešimčių verslininkų sąrašą, kuriame buvo ir SBA vadovo G. Petriko pavardė. Prezidentas, kaip paprastai, nei vienos pavardės neišbraukė, nė vienos nepridėjo. Vatikane popiežius gerą valandą draugiškai bendravo su prezidentu, delegacijos nariams dalyvaujant. Išlydėjęs delegaciją Šventasis Tėvas priėjo prie išsirikiavusių verslininkų – kiekvienas gavo progą paspausti ar pabučiuoti jo ranką.

Paskutinis pasveikinimas ir atsisveikinimas

A. Brazauskui antrą kartą pasitraukus į pensiją, po pokyčių jo asmeniniame gyvenime susitikinėjome daug rečiau. Keitėsi įpročiai, kalbėjimo maniera, bet geranoriškumo, džentelmeniškumo įspaudo neištrinsi. Paskutinį kartą ilgiau bendravome 2009-jų pavasarį. LSDP suvažiavime mūsų nuomonės nesutapo – jis savo kalboje agitavo už vieną kandidatą į partijos pirmininkus, aš kalbėdamas palaikiau kitą. Kitą dieną A.Brazauskas surengė pietus savo senam bičiuliui, Europos Parlamento vicepirmininkui Migeliui Anchelui Martinezui, atvykusiam į suvažiavimą tam, kad susitiktų su A. Brazausku. Pakvietė ir mane. Ir jokios įtampos, ne šešėlio nepasitenkinimo dėl vakarykštės mano kalbos.

2009-ųjų metų pabaigoje gavau iš prezidentūros siųstą laišką su šiltu kalėdiniu sveikinimu, pasirašytą Algirdo Brazausko. Praėjus porai dienų į mano pašto dėžutę netikėtai įkrito dar vienas laiškas. Atplėšiau – vėl kalėdinis, vėl nuo Algirdo Brazausko. Ranka parašyti keli man nepaprastai brangūs žodžiai. Bet raštas nebe toks apvalainis, kažkoks padrikas. Dingt mintis: negi tai atsisveikinimas, nejaugi paskutinė kalėdinė atvirutė?!

Deja, taip ir atsitiko.

Karštą 2010 metų birželio pavakarę Lietuvą sukrėtė žinia – Algirdo Brazausko nebėra.

O po metų, birželio 26-tą, atidengiant antkapinį paminklą Antakalnio kapinėse prie Algirdo Brazausko kapo kalbėjau:

Algirdas  Brazauskas – unikalus Lietuvos istorijoje. Pirmasis Lietuvos žmonių rinktas Prezidentas, už kurį balsavo net milijonas du šimtai tūkstančių piliečių. Jis užėmė aukščiausius postus ir anoje, ir šioje Lietuvoje, tuo sujungdamas priklausomą ir nepriklausomą Lietuvą į nedalomą Tėvynę, neleisdamas skirstyti žmonių į atėjusius „iš praeities“ ir nužengusius „iš ateities“.

Jis kaip niekas kitas artimai pažinojo daugybę išmanančių ir energingų Lietuvos žmonių, gebėjo papasakoti apie kiekvieną stambesnę gamyklą, statybą, magistralę, žemės ūkio įmonę. Todėl jis priimdavo sprendimus ne tik pagal pateiktus duomenis, patarimus, bet ir pasitelkdamas savo didžiulį patyrimą. Statybininkas ne tik pagal profesiją, bet ir pagal pašaukimą, jis buvo statytojas, o ne griovėjas, vienytojas, o ne skaldytojas, ne neapykantos, o geranoriškumo skleidėjas.

„Žmogus laiko taikinyje” (Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis). Vilnius, 2013. p. 473-496.