Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio viduryje jaunimo laikraščio redakcija buvo įsikūrusi pačiame Vilniaus centre, Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Kitoje gatvės pusėje – masyvūs caro laikų rūmai, svarbiausia Tarybų Lietuvos įstaiga – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto būstinė. Ši aplinkybė šiek tiek varžė jaunus „Komjaunimo tiesos“ žurnalistus. Švenčiant kokį gimtadienį redakcijoje garsiau neuždainuosi, nes iš priešais stūksančio pastato pakyšt ir prisistatys milicininkas. O ir po baliuko išeiti į gatvę patartina nesvyruojant.

Lankytojas, pirmą kartą žengiantis per redakcijos slenkstį, susidurdavo su netikėta kliūtimi. Rusvos laukujes durys atsidarydavo sunkiai, o pravėrus ir prasmukus standi spyruoklė su trenksmu sviesdavo jas atgal. Įveikus dvi tamsokų laiptų aikšteles vėl akistata su spyruoklinėmis durimis. Jas nustūmęs gali eiti tiesiai, kur laikraščio redaktorės Joanos Civilkaitės kabinetas. O pasukęs nuo laiptų iškart į kairę ir dar kairėn, patekdavai į kambarį, kurio visos sienos iki pat aukštų lubų nukabinėtos plakatais. Žavėjomės ryškiais Juozo Galkaus, Vytauto Kaušinio, Albinos Makūnaitės ir kitų darbais, tad  nutarėme jais uždengti nušiurusias sienas.

Šiame kambaryje, studentų skyriuje, ir darbavomės – Algimantas Semaška ir aš. Rašėme apie studentišką kasdienybę, rimtus dalykus ir linksmybes. Šeštadieniams ruošdavome „Įdomiųjų susitikimų puslapį“, į kurį stengėmės be jokių politikų sudėti tai, kas tikrai patrauktų jaunimą.

Vis dažniau ėmiausi rašyti ir apie statybas, architektūrą. Susipažinau su tuo metu jaunais, bet jau garsiais architektais Algirdu ir Vytautu Nasvyčiais, Vytautu Čekanausku, Vytautu Brėdikiu, su interjerų kūrėjais. Aprašiau laikraštyje keturis architektų kolektyvų projektus – vilniečių, maskviečių, leningradiečių, minskiečių – pateiktus Vilniaus centro užstatymo konkursui. Surengėme projektų svarstymą laikraščio puslapiuose. Atsiliepė nemaža skaitytojų. Nesunku atspėti, kad dauguma palaikė vilniečių projektą, kuris labiausiai atitiko mūsų sostinės dvasią. Jam skyrė pirmą vietą ir vertinimo komisija.

Tie „architektūriniai nuopelnai“ ir pasitarnavo tam, kad vieną dieną – tai buvo, regis, 1965 metas – susilaukiau neįprasto vizito. Įveikęs abi sunkiai pasiduodančias duris ir pasiteiravęs, kur čia galima surasti Paleckį, kuris rašo apie architektūrą, mūsų plakatuoto kambario duris pravėrė aukštokas, tiesaus stoto, žilaplaukis, kiek pliktelėjęs vyriškis. Man, tik ką baigusiam universitetą žurnalistui, svečias pasirodė labai senas (paskui sužinojau, kad jam per septyniasdešimt) ir kažkuo ypatingas. Dabar, beje, gerai įsivaizduoju, koks senas aš pats ir bendraamžiai atrodome žvelgiant dvidešimt trejų metų jaunuolio akimis.

– Esu architektas Vytautas Žemkalnis, – prisistatė. Pavardė man buvo žinoma. Pastebėdavau ja pasirašytus rašinius respublikinėje spaudoje – apie parkų sutvarkymą, tinkamą architektūros paminklų restauravimą, žaliųjų plotų mieste plėtimą. Buvau girdėjęs ir apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sugrįžimą prieš penkerius metus į Tarybų Lietuvą iš tolimosios Australijos. Ne kartą Kaune stoviniuodavau ir grožėdavausi ties „Pienocentro“, Kūno kultūros instituto ir kitais jo projektuotais pastatais.  Tokio masto žmogaus atvykimas pastoviam gyvenimui buvo tais laikais, ko gero, vienintelis.

Sunku dabar prisiminti, kokį tekstą Vytautas Žemkalnis (jis taip pasirašinėjo, tad toliau naudosiu šią pavardę) atnešė, apie ką mes kalbėjomės pirmą kartą. Tik neabejotina, kad rašinys buvo išspausdintas „Komjaunimo tiesoje“, o pokalbis padarė man stiprų įspūdį. Ir iš savo tėvų, ir pas juos užsukančių Balio Dvariono, Teofilio Tilvyčio, Augustino Griciaus, Bronės Girienės bei kitų jaučiau tą prieškarinių inteligentų bendravimo dvasią, manieras. Bet naujasis mano pažįstamas buvo dar kitoks, tarsi iš kito pasaulio. Kai kurie jo pasakojimai ir pastabos, laisvi, neįprasti tiems laikams samprotavimai įstrigo visam gyvenimui.

Jau kai susipažinome artimiau, vėl atvažiavęs iš Kauno ir užėjęs į redakciją Vytautas Žemkalnis papasakojo įsidėmėtiną istoriją iš tų laikų, kai jis 1940 metais dirbo vyriausiuoju tik ką atgautos sostinės architektu. Gracingoje Vilniaus panoramoje jam akį labai rėžusi Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė. Pastatyta ne taip ir seniai, prieš 27 metus, Basanavičiaus gatvėje Romanovų dinastijos 300-osioms metinėms pažymėti. Sugalvojęs gudrų planą, kaip to architektūrinio šašo atsikratyti, ir metų pabaigoje pasiprašęs audiencijos pas Vilniaus miesto karo komendantą. Tas jį mielai priėmęs.

– Taigi, nuėjau pas tą raudonarmiečių majorą ir dėstau. Aukščiausioje Vilniaus vietoje, sakau, iškilo neskoningas statinys tiems nelemtiems carams Romanovams pagarbinti. Cerkvė badyti bado akis. Architektūrinės vertės ji neturi. Štai Maskvoje žymiai didesnė ir vertingesnė cerkvė prie Kremliaus neseniai pašalinta. O kodėl nepadarius tą patį ir Vilniuje?

Majoras patylėjo valandėlę, pamąstė. Įdėmiai nužvelgė mane ir tarė:

– Gerai. Aš sutinku.

Jau norėjau šokti nuo kėdės ir dėkoti, bet karininkas tęsė:

– Su viena sąlyga. Atneškite man po savaitės tos cerkvės lankytojų („prichožane“) sąrašą. Ir su surinktais parašais, kad dauguma jų pritaria cerkvės susprogdinimui.

Teko išeiti it musę kandus. Nepavyko.

Papasakojau tada šį epizodą draugams, besidomintiems architektūra. Dailininko Rimtauto Gibavičiaus klausiau, kodėl senasis architektas užsimojo būtent šią cerkvę nugriauti? Štai prospekto gale, už Žvėryno tilto, juk irgi stūkso panaši, statyta tik dešimtmečiu anksčiau. Rimtas aiškino, kad toji stilingesnė – be to, karpa ant nosies labiau pastebima, negu pasmakrėj.

Kitas įsimintinas pasakojimas tiksliau, pastebėjimas. Įžengia Vytautas Žemkalnis, plevėsuodamas atsegtu paltu – kiek labiau uždusęs, negu paprastai, o gal ir susijaudinęs.

– Atvažiavau iš Kauno šįkart anksčiau, turėjau laiko. Pasivaikščiojau prie Tauro kalno, o ten ant Profsąjungų rūmų stogo didžiulis užrašas, kuris, sako, ir naktį šviečia: „Šlovė TSKP“. Na, kam to reikia? Rusai turi tokiems atvejams tinkantį pasakymą. Ar būtina vis aiškinti ir kartoti – „To lev, a ne sobaka“? (Tai liūtas, o ne šuo).

Tikrai, ant Profsąjungų rūmų frontono kairėje pusėje dieną ir naktį švytėjo raidės „Šlovė TSKP“. O dešinėje – „Slava KPSS“. Nelabai pastebėdavau, kaip ir daugelis vilniečių – kažkas sugalvojo, tokia jau tvarka. Tokie šlovinantys šūkiai ir kviečiantys našiau bei sparčiau dirbti raudoni lozungai mirguliuodavo ir kitose vietose. O štai atvykėlis iš „ano pasaulio“ pastebėjo ir piktinasi – tai gi tušti dalykai, duodantys atvirkštinį efektą! Ir vilniečiai apie tai, matyt, pagalvodavo, bet komentarų negirdėjau.  Tuo labiau tokios temos buvo „tabu“ spaudai.

Senasis veržlusis architektas – taip mintyse ėmiau vadinti Vytautą Žemkalnį po to, kai kaskart, užėjęs į redakciją pažerdavo aibę sumanymų, pastebėjimų, aštrios kritikos. Šnekus, vaizdžiai pasakojo savo gyvenimo epizodus – jo ir žodynas buvo mums, jauniems žurnalistams, neįprastas, kupinas tarpukario išsireiškimų, o ir frazių iš kitų kalbų. Žinoma, nė žodžio apie Australiją, apie karo, pokario metus. Tai vėl buvo abipusiai suprantamas tabu, kurio nei jis, nei tuo labiau aš nedrįsome pažeisti.

Ir „Komjaunimo tiesoje“, ir kituose laikraščiuose, žurnaluose jo rašiniai išsiskyrė kategoriškumu, kieta polemika. Ypač kviečiant gelbėti garsųjį Kauno Ąžuolyną nuo motociklininkų varžybų invazijos, saugoti vertingus neprižiūrimų bažnyčių interjerus. Beje, užėjęs jis įtaigiai įrodinėdavo, kad jokie taisymai, tuo labiau trumpinimai pateikiamuose tekstuose neleistini, nes iškreiptų esmę. Ir mano galva tiems rašiniams redagavimo nereikėjo – tiesa, kai kurie ilgoki. Kad užsitikrinčiau paramą „iš aukščiau“ taikiausi supažindinti jį su Viktoru Žeimantu. Juk visa „medžiaga“, kaip tada vadindavome straipsnius, reportažus, žinutes, keliaudavo į spaustuvę tik su redaktoriaus ar jo pavaduotojo palaiminimu.

Papasakojau Vytautui Žemkalniui apie Viktorą, mūsų, karingojo redakcijos jaunimo, globėją – jis mokėdavo nukenksminti skundus, atlaikyti komjaunimo ir net partijos CK spaudimą. Tad jo parama tikrai praverstų ir veržliojo architekto idėjų gynimui.

– Draugas Žeimantas, vyriausios redaktorės pavaduotojas, – tariau pristatydamas. – Jis labai mums padeda, kai norime kuo daugiau išsaugoti autoriaus braižą. O apie draugą Žemkalnį jūs, Viktorai, tikriausiai girdėjote.

Šneka, kurioje iš abiejų pusių pabiro įdomūs prisiminimai ir epizodai iš istorijos, užtruko gerą pusvalandį.

– Malonu buvo susipažinti, draugas redaktoriau, – atsisveikindamas tarė senasis architektas. – Tikiuosi pratęsti mūsų pokalbius.

Palydėjau redakcijos svečią link išėjimo. Man liko kiek nejauku, kad jis supainiojo mūsų Viktoro titulą – gal neišgirdęs ar nesupratęs jo pareigų. Mandagiai pasakiau, kad Viktoras Žeimantas yra laikraščio redaktorės pavaduotojas, o ne redaktorius. Čia gavau dar vieną įsimintiną pamokėlę:

– Mano jaunasis drauge, įsidėmėkite gerai. Tai nėra netaktas – vienu laipteliu paaukštinti žmogaus pareigas. Tai kaip tik mandagumas. Lenkai, beje, tik taip ir daro.

Vytautas Žemkalnis ir pokalbiuose, ir spaudoje gynė sostinės „žalinimo“ požiūrį. Vilniuje karo metu sugriautus pastatus, įrodinėjo jis, reikia ne atstatinėti, o paversti tuos plotus žaliais – parkais, skverais. Kuo daugiau žalumos miestui, tuo geriau. Tuomet aš labai palaikiau šią nuomonę. Dabar gi sakyčiau, kad „išmušti dantys“ (spragos gatvėse), netvarkingi skverai – ne visad geriausia išeitis. Dėl užbaigtesnio architektūrinio, o ir istorinio vaizdo neretai verta užstatyti tuščius plotus.

Senasis architektas, kaip jau minėjau, noriai prisimindavo epizodus iš to laiko, kai tarybų valdžios metais prieškaryje jis dirbo Vilniaus vyriausiuoju architektu. Pasakojo, kad tuo laiku su kolegomis ruošęs perspektyvinį miesto planą ir numatęs, kad reikėtų pastatyti tiltus per Nėrį ties Petro ir Povilo bažnyčia ir toje vietoje, kur dabar iškilęs Pedagoginis institutas – 1965 metais nauji tiltai kaip tik tenai jau jungė upės krantus. Prieš karą jie planavę dar vieną tiltą, ties Vrublevskio (paskui Mokslų akademijos) biblioteka – šis tiltas iškilo jau po Vytauto Žemkalnio mirties, nepriklausomybės metais.

Prisiminė, kaip susipažinti su Vilniaus perspektyviniu planu iš Kauno atvažiavo Justas Paleckis. Architektai, patiesę sostinės žemėlapį, jam aiškinę, kad Vilniui reikia dviejų reikšmingų statinių: Operos teatro ir didelės universalinės parduotuvės. Operą numatoma statyti už Žaliojo tilto, šalia Rapolo bažnyčios, o didžiąją parduotuvę – irgi prie to tilto, tik šiapus upės. Paleckis esą ilgai žiūrėjęs į planą ir pasiūlęs pagalvoti, ar nereikėtų sukeisti tuos statinius vietomis. Juk geriau, kad opera būtų arčiau centro, o norintiems įsigyti prekių tegul jau tektų pakeliauti kiek toliau.

Tėvas ne kartą man minėjo, kad kaip tik 1940-1941 metais stebėjo, kaip buvo tvarkoma Katedros aikštė. Joje po lietaus telkšodavo balos, sausesnėmis dienomis vėjas nešiojo smėlį, o tarybiniais laikais aikštę išklojo cemento plokštėmis. Vilniaus gyventojus kankino nedarbas. Kad jį sumažintų, o taip pat padidintų aprūpinimo butais galimybes, naujoji valdžia paragino architektus suprojektuoti paprastus namukus dviem šeimoms. Tuo metu dar tolimame priemiestyje Antakalnyje vienas po kito ėmė kilti plokščių stogų vienaaukščiai. Pokaryje rekonstruojant gatvę, užstatant Antakalnį penkiaaukščiais daug tų namelių buvo nugriauta. Tačiau kai kurie stovi iki šiol.

Apie pažintį su senuoju architektu papasakojau savo Tėvui. Jis susidomėjęs klausėsi, bet neatsimenu, kad būtų kažkaip komentavęs. Niekada nėra man pasakojęs apie Vytauto Žemkalnio grįžimo iš Australijos į Lietuvą aplinkybes. Šiaip Tėvas labai džiaugėsi sugrįžtančiais į tėvynę iš Pietų Amerikos, buvo kviečiamas ir dalyvaudavo „asadose“ – tradicinėse Brazilijos ir Urugvajaus lietuvių šventėse su kepsniais atvirame ore, dažniausiai Valakampiuose. Globojo kai kurias atvykusiųjų šeimas, ypač Vaivutskų, bendravo su rašytojais Linu Valbasiu, Algirdu Margeriu (pastarasis grįžo iš Čikagos). Bet su Vytautu Žemkalniu, kiek žinau, nebuvo susitikęs.

Užbėgdamas į priekį paminėsiu Vytauto Landsbergio – tuometinio kolegos pagal dirbą Europos Parlamente, kai 10 metų skraidėme tuo pačiu maršrutu Vilnius-Briuselis ir atgal beveik kas savaitę – pastebėjimą. Jis man sakė, kad dėl savo Tėvo sugrįžimo iš Australijos į Lietuvą rūpinosi jis pats. Esą artimas Vytauto Žemkalnio draugas nuo prieškarinių laikų kompozitorius Balys Dvarionas ėjęs pas LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoją  Kazį Preikšą ir aptaręs jo persikėlimo į Lietuvą sąlygas. Tų suderėtų dalykų valdžia esą laikėsi, tik negrąžinusi senajam  architektui namo Kaune. Tuomet pagalvojau, berods ir pasakiau tai Vytautui Landsbergiui: labai tikėtina, jog tuos žygius pas valdžios vyrus Balys Dvarionas pradėjo nuo Justo Paleckio, su kuriuo jie irgi bičiuliavosi nuo prieškarinių laikų. Tuo labiau, kad iš tuometinių valdžios pareigūnų mano Tėvas bene vienintelis pažinojo Vytautą Žemkalnį. Spėčiau, kad Tėvas pasitarė su Antanu Sniečkumi ir B. Dvarionui kaip derybų partneris buvo rekomenduotas K. Preikšas – senas partietis, pokaryje LKP CK sekretorius ideologijai, vėliau perkeltas į Ministrų Tarybą. Žinoma, galėjo būti ir kitų variantų.

Kai mano tėvas 1965 metais lankėsi Australijoje jauna lietuvaitė paprašė jo autografo. Justas Paleckis pasirašė ant sulankstyto lapo kraštelio, neįtardamas, kad aukščiau tame lape atspausdintas peticijos už Lietuvos laisvę tekstas. To reikalo peripetijas jis aprašė „Tiesoje“. Paminėjo tame straipsnyje ir senąjį architektą. Išeiviams, norintiems sužinoti apie gyvenimą Lietuvoje, jis siūlė „paklausti atvykusio iš Australijos architekto V. Landsbergio bei kitų, grįžusių iš kitų kraštų“.

Septinto dešimtmečio viduryje išvažiavau mokytis į Maskvą. Ten 1968 metų pradžioje, atsakydamas į mano sveikinimą su Naujais Metais, Vytautas Žemkalnis atsiuntė malonų laiškelį:

Mielas drauge Palecki,

Labai nudžiugau gavęs iš Jūsų gražų pasveikinimą Naujųjų metų proga.

Didelis Jums ačiū!

Džiaugiuosi, kad Jūsų mintys mus seka ir mūsų veiksmams pritaria. Sunkumų labai daug, tačiau įsitikinau, kad Lietuvos Komjaunimas žengia tiesiu, šviesiu keliu į gražesnįjį rytojų. Aš stengiuosi, kiek išgalėdamas, remti jų garbingą veiklą.

Naujiems Metams daug sėkmės darbe ir gyvenime!

                                                                                       Jūsų Vytautas Žemkalnis

Prašau perduoti mano nuoširdžius pasveikinimus ir linkėjimus Jūsų Signorui

                                                                                      Kaunas, 1968 m. vasario m. 12 d.

 

Tas pats po metų. Vėl nusiunčiau į Kauną naujametinį sveikinimą. O po kiek laiko gavau gražų jubiliejinių Donelaičio metų atviruką, kurio kita pusė buvo išmarginta tobulai kaligrafišku Vytauto Žemkalnio raštu:

Gerbiamas Bičiuli,

sveikindamas Jus Naujų Metų proga, linkiu, kad visiems geros valios lietuviams dar geriau sektųsi Lietuvos gerovės kilimo darbas, o taip pat sėkmės Jūsų asmeniškame gyvenime.

Šiek tiek apsiraminęs po kovų dėl mūsų gamtos išsaugojimo, dabar pradedu akciją dėl mūsų kaimo architektūros koregavimo etnografijos ir landšafto kryptim.

Tik ką užbaigiau Gamtos tyrimo stoties Žemaitijoje (Telšių raj. prie Biržulio ežero) projektą. Uždavinys buvo tuo sunkus, jog reikėjo sukurti pastatų kompleksą, kuris būtų etnografiškai ir moderniškai tinkamai išspręstas. Ar pavyks – netrukus pamatysime. Manau, kad būtina kritikuojant kieno nors darbą, duoti ir pavyzdį, todėl ketinu savo projektą paskelbti spaudoje. Te kritikuoja, te svarsto.

Tuo klausimu prieš trejetą mėnesių „Žemprojektas“ (arch. Bagdono iniciatyva) buvo suruoštas seminaras ir ekskursija. Mūsų darbą filmavo ir įrašus padarė Vilniaus kino studija. Kronika jau buvo ekranuose.

Man labai malonu, kad Jūs sekate mūsų darbą, ir kad mūsų tikslai Jums artimi ir Jūs taip šiltai, draugiškai vertinate mūsų pastangas.

                                    Jūsų Vytautas Žemkalnis-Landsbergis

                      Kaunas, 1969 m. sausis

Po mėnesio sulaukiau dar vieno senojo architekto laišką. Gal būt tuo metu buvo kiek sutrikusi jo rega, o gal tiesiog sumaišė ir atsiuntė man ne rašyto mašinėle laiško originalą, o jo kopiją, kurią pasirašė. Praėjus beveik 50 metų, manau, nebus nediskretiška pateikti „Santaros“ skaitytojams tą ilgą laišką (rašyba ir skyryba palikta beveik autentiška).

Kaunas, 1969 m. vasario 12 d.

Mielas, jaunasai, mano Bičiuli!

                      Šį kartą rašau gulėdamas (sirgdamas) lovoje – nelemtas dešiniosios rankos nervo uždegimas, vėl kažkokių slanksteliuose atsiradusių ataugų, – visai išstūmė mane iš rikiuotės ir stabdo, gal ir ilgam, o to laiko nedaug man tepaliko. Mano darbų paskutinįjį etapą – darbų… jau ne projektavimo srityje, bet praeities bėdų tvarkymo (archyvinės medžiagos, kai kurių reikšmingesnių prisiminimų, ypatingai 1939-1945 m. laikotarpio, nepriklausomybės laikų kovų ir t.t.).

                      Rašau šį laiškelį, o priešais turiu š.m. „Švyturio“ žurnalo Nr.1. Matydamas prieš save Jūsų Tėvą, ir prisimindamas anuos laikus, noriu trumpai štai ką pasakyti – retai kurią „prisiminimų“ knygą skaičiau su tokiu susidomėjimu, kaip „Žingsniai smėlyje“.

                      Rašytojo talentas, teigiamai veikiąs į skaitytoją, reiškiasi minčių ir faktų dėstymo nuoširdumu ir objektyvumu. Visi suminėti gyvenimo faktai laikotarpyje Ryga-Kaunas, dabar, perskaičius Signoro veikalą, atgyja man atminty iš naujo, – juk tais laikais ir aš jau buvau visiškai subrendęs žmogus. Tačiau dabar, svarstydamas tuos faktus, tą anų laikų gyvenimą pamačiau lyg per gerai pritaikytus man optinius stiklus, kurių anais laikais neturėjau, o ir man, atrodo, nestokojo. Dabar toji tikrovė atrodo daug aiškiau, – matai tokią, kokios jos būta.

                      Ar neatrodo paradoksalu, kad Vaižgantas buvo linkęs caro valdžios laikytis, o Vincas Kapsukas-Mickevičius – Lietuvos nepriklausomybės reikalauti. Ar neparadoksalu, kad Voldemaras skaitė protingu šlietis prie Maskvos ir tuo pačiu laiku nužudomi Karolis Požėla ir kt. Vaižgantas, kuris norėtų Vincą Kapsuką-Mickevičių matyti Lietuvos Respublikos prezidentu, tik su sąlyga, kad nebūtų jisai bolševiku, suprask – nebūtų nevykusios sistemos, ne ideologijos, tik sistemos puoselėtoju. Ar ne paradoksas, kai Smetonai pabėgus iš Lietuvos, atskubėjo Lietuvon Voldemaras, be jokios baimės iš bolševikų pusės?.. Ko?.. Kam talkininkauti?.. Negi vokiečiams?… Juk tuo laiku vokiečiai nei nemanė pulti Lietuvos. Visa tai rodo kažkokį blaškymąsi, nepastovumą, istorijos raidos nesupratimą. Jūsų Tėvelio būta žmogaus pramatančio ir nuoširdaus. Juk ir jo prisiminimai, su visais parodomais faktais, kaip ir pateisina anų laikų kitos pasaulėžiūros žmonių pagrįstą būgštavimą. Faktinai įvyko tai, kas jau buvo ruošiama nuo pat revoliucijos pradžios, ir visa jų laimė, ar nelaimė, kad jų kovos metodai dėl evoliucinės santvarkos palaikymo buvo netikę, neapgalvoti, neperspektyvūs. Tikrai būtų buvę visai protinga, jei, anot Vaižganto, būtume turėję Nepriklausomos Lietuvos prezidentu V. Kapsuką-Mickevičių. Būti prezidentu reikia turėti daug proto, išminties, ir, kas svarbiausia, žmoniškumo.

                      Būsiu labai dėkingas, jei pasveikintumėte nuo manęs šaunų Jubilijatą  Signorą Justiną Paleckį ir palinkėtumėte Jam geros sveikatos ir sėkmės lietuvių tautos kultūros saugojime ir puoselėjime.

                      Ta pačia proga norėtųsi pasisakyti dėl š.m. „Švyturio“ Nr.2., kuriame tilpo pasibjaurėjimo vertas kūrinys „Buržuazijos saulėlydis“, kuriuo debiutuoja (bent man taip atrodo) buvusio Lietuvos prezidento Antano Merkio sūnus – G. Merkys. Kad ir 16-os metų berniuko akimis žiūrint!… Tokie rašiniai literatūrai netinka, – jų poveikis į skaitytojus labai neigiamas. Bet kam, skaitant G. Merkio apybraižą apie savo nelaimės ištiktą tėvą, krenta į akis žemų pojūčių padiktuotas melas ir išsigalvojimas.

                      Man buvo labai malonu, kad Jūs supratote, ko aš siekiau kovoje dėl Ąžuolyno. Tikriau pasakius – dėl viso Kauno, o gal net nepaprasto gamtos eksponato išsaugojimo požiūriu, ir dėl visos Lietuvos.

                      Kaunas yra neapsakomai žiauriai darkomas ir nėr jėgų tam priešintis. Jei Miškų institutas, kuris taip kategoriškai buvo viešai, visas in corpore, su savo direktoriumi doc. Lukinu priešaky, pasisakęs dėl Ąžuolyno neliečiamybės ir jo restauravimo, buvo priverstas galų gale, kad ir su „apgailestavimu“ pripažinti, kad „ekonominiais sumetimais“ (?!) stadionas Ąžuolyne statytinas. Tad į kokią akligatvę mus veda Kauno tvarkytojų politika?… Ir tai ne vien Ąžuolynas, deja.

                      Aš jau nebeprojektuoju. Baigiau Gamtos tyrimo stotį ir tai viskas, tai paskutinis mano darbelis statybinėje architektūroje. Gyvendamas nuolatos Kaune, esu, deja, Kauno miesto vyr. architekto Miliūkščio ardomosios veiklos liudininkas. Ir mano pasisakymai spaudoje, kad ir plačios visuomenės remiami, kaip matote, jokių rezultatų nedavė.

                      Ar tai ne mūsų gyvenimo paradoksas – 15-os metų nesėkminga kova dėl Kauno miesto Viešosios bibliotekos statybos. Cirkas, stadionai, karuselės, šokių pavilionas, plaukiojimo baseinai ir t.t. – tai aktualu, nes tai pelninga. Gi biblioteka, koncertų salė, teatras, skaityklos ir pan.?! Ne, dar ne laikas! Va, naikinti darbininkų trumpalaikio poilsio vietą, kaip pav. Lampėdžiai, ir ten statyti kurortinius visasąjunginio masto 500 lovų viešbučius – puiku, tas pelninga!… O tai vis dėl to, kad Kaunas tvarkomas žmonių be plataus urbanistinio bei architektūrinio akiračio.

                      Daug architektūrinių miesto sužalojimų ir nevykusių planavimų yra padarę architektai ir inžinieriai prieškariniais laikais Kaune, o mes, komunistinės santvarkos architektai, dar pagiliname tas klaidas, kurias buvo padarę mūsų pirmtakai. Pavyzdžių aibės!

                      Anų laikų Kauno planavimas ir to planavimo realizavimas sutikdavo be galo įvairių juridinių ir finansinių kliūčių. O kokios gi dabar kliūtys? Kokios gali būti dabar kliūtys socialistinėje santvarkoje, po šimts velnių!?… O jų pasirodo dar daugiau, neįtikinančiai daugiau. Lyg koks kultūrinių reikalų sabotažininkas nukreipia mūsų reikalus kompromitacijos keliu.

                      Prieškariniais laikais Kaune turėjome patyrusį, išmokslintą, jauną architektą urbanistą arch. Kovalskį, ir kaip mes džiaugėmės, kad Kaunas galų gale bus tinkamai urbanistiniai tvarkomas. Arch. Kovalskio sprendimai buvo drąsūs, aiškūs ir estetiški. Žiūrint, nagrinėjant, jo sumanymus (vokiečių okupacijos laikais panašiai dirbo ir arch. Algirdas Prapuolenis, laike bombardavimo žuvęs Drezdene 1945 m.), tikrai linksma darydavosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galėtume patikėti. Neracionalus miesto planavimas miestui padaro labai daug žalos, o bibliotekos statybos sabotavimas – yra nusikaltimas mūsų miesto kultūrai. O tai įvyksta todėl, kad tokius svarbius klausimus sprendžiant, neatsiklausiama kompetetingų žmonių, o nutarimai daromi dažniausiai asmeniškai, savanaudiškai, suinteresuotų žmonių įtakoje. To nebūtų, jei miesto architektūros tvarkymo pareigūnai būtų ne vien morališkai, bet ir juridiškai atsakingi už savo klaidas.

                      Arch. Kovalskis atliko neįtikėtinai didelius darbus Kauno m. tvarkymo srityje – 22 urbanistiniai projektai, jų tarpe „Petro Vileišio“, dabar Tarybų aikštės projektas ir „Ąžuolyno parko projektas“ (2 variantai). Na ir ką gi?… Gražūs darbai – propagandai, o Kaunas buvo tvarkomas pagal „visaišmanačio kapitalo“… o dabar? Ir vėl: „ekonomijos sumetimais“… Deja, dabar mes tokio „Kovalskio“ neturime, jo vietoje tamsi, klaiki tuštuma!…

                      „Be knygos nėra mokslo, be mokslo nėra komunizmo“ mokė Leninas. Ir dar vis neišmokome, dar šiandieną nesupratome socialistinės santvarkos pagrindų. Dar turime vis aiškinti, įrodinėti ir kovoti dėl knygų reikalingumo. Kauno m. Viešoji biblioteka turi būti projektuojama dar šiais, Lenino jubiliejiniais, metais. Tai bibliotekai neišskiriamas sklypas, arba siūloma absoliučiai bibliotekai netinkamos vietos, pav. vis-a-vis Radijo fabriko Raudonosios Armijos prospekte ir pan. Biblioteka statytina tokioje vietovėje, kuri būtų lengvai pasiekiama iš visų Kauno priemiesčių. Taigi, rūmai statytini naujame miesto centre, netoli magistralinių kelių, ramesnėje vietoje. Tam tinka Tarybų aikštė, kaip savo laiku buvo išsprendęs Kauno m. vyr. architektas Miliūkštis, tačiau, dėja, dėl nesuprantamų priežasčių, arch. Miliūkštis Tarybų aikštės dalį užstatė kooperatyviniais namais, o pernai, skaudžiai pažeidęs urbanistinius principus, leido projektuoti Tarybų aikštėje… plaukiojimo baseinus. Tai tiek pat absurdinis sprendimas, kaip kad būtų nutaręs plaukiojimo baseinus įrengti Janonio aikštėje, Lenino paminklo vietoje. (Prisiminkime, kad penkiasdešimtaisiais metais buvo leista Tarybų aikštėje statyti Žemės ūkio Akademiją (!), ir jau buvo pradėta mūryti pastatai, tačiau pagaliau susiprato ir statyba buvo sustabdyta, o ir iš viso neleista, o sudėti fundamentai išardyti). O štai ir vėl 1958 m. parūpo kai kam Tarybų aikštė, – ėmė ir suprojektavo joje Kūno kultūros ir sporto kombinatą gamybinė grupė prie statybos ir architektūros reikalų skyriaus (Užs.Nr.3936). Pagamino net ir statybai darbo brėžinius. Krūva pinigėlio suplaukė į projektantų kišenes… Na ir ką? Gi nieko, tik aikštę sudarkė.

                      Na ir dabar 1968-1969 m.m. jau paruošta darbo brėžinių krūva. Dabar tai jau būtinai reikia statyti plaukiojimo baseinus, kad nesugalvotų kas numatyto dabar stadiono Ąžuolyne vietoj, statyti pagal senus, jau apmokėtus, projektus Tarybų aikštėje. Ir taip daina be galo: „urbanistinė“ Kauno miesto karuselė!…

                      Kauno Viešajai bibliotekai, pagal kruopščiausius apskaičiavimus, ligi 1972 m. reikalinga turėti tinkamą saugyklą minimum 2 milijonams egzempliorių, o toliau, būtinybės verčiami, turės statyti skaitytojų aptarnavimui rūmus, kur skaityklose ir abonementuose tilptų dar 2 milijonai spaudinių ir kur būtų ne mažiau kaip 1500-2000 skaitymo vietų. Todėl Kauno m. Vykdomasis komitetas nedelsiant turėtų išskirti žemės sklypą (min. 5 ha) naujų rūmų statybai ir turėtų tuoj pat, kuris nors patikimų projektavimo institutų pradėti naujų rūmų projektavimą. Kiek aš girdėjau, Kauno m. Viešosios bibliotekos direktorius tuo reikalu š.m. raštu kreipėsi į mūsų Partijos ir Valdžios centrus.

                      Aš manyčiau, kad būtų labai naudinga, jei Tamsta sugestionuotumei mūsų „Komjaunimo Tiesos“ redakciją, kad ji padarytų kuo plačiausią interviu su bibliotekos direktoriumi drg. Povilaičiu ir paskelbtų pokalbį savo spaudoje. Prie pastatymo tarybinės kultūros ir mokslo milžino Tarybų aikštėje turime prisidėti visi.  (Šios pastraipos paskutinis sakinys išbrauktas – bet taip, kad jį galima aiškiai perskaityti – J.V.P.).

                      Dovanok, kad kvaršinu pačiam galvą, tačiau toks jau yra tas amžinas nenuorama senis Žemkalnis.

                      Dar kartą su geriausiais linkėjimais Signorui ir Tamstai.

                                                                                     Jūsų Žemkalnis

                      P.S. Toks tas mano, lovoj rašytas, laiškas iškeverzuotas ir sunkiai išskaitomas, todėl daviau savo draugui perrašyti mašinėle, o šį keverzavimą palieku savo archyve.

 

Dėl šio laiško vertėtų, regis, paaiškinti, kad 1969 m. „Švyturio“ žurnalo pirmajame numeryje buvo patalpinta Justo Paleckio nuotrauka jo 70-mečio proga. Laiško autorius pateikia nuomonę ir apie jo prisiminimų knygą „Žingsniai smėlyje“, pasirodžiusią tuo metu. Labai kritiškai vertina Gedimino Merkio, Ministro pirmininko Antano Merkio sūnaus, publikaciją kitame „Švyturio“ numeryje, kurioje išjuoktas prieškarinio Kauno elitas, pabrėžiant polinkį į kortavimą ir panašiai. Itin įdomūs samprotavimai dėl istorinių dalykų – mane tais laikais gerokai nustebinę, kaip ir atviros Vytauto Žemkalnio kalbos. Laiškai akivaizdžiai liudija nenuoramos architekto veržlumą, sielojimąsį dėl architektūros, kultūros, švietimo reikalų ir jo žygius, kad būtų kitaip. Ir dar – kiekvienas gali įsivaizduoti, kokie drąsūs, aštrūs, argumentuoti buvo ir tais laikais skelbiami jo straipsniai.

Beje, mano Tėvas, tuo metu TSRS Aukščiausiosios tarybos Tautybių tarybos pirmininkas, to laiško dalykinę dalį nusprendė persiųsti į Vilnių, Ministrų tarybos pirmininkui J. Maniušiui. Tai nebuvo paprasta – AT spykerio aparatą sudarė tik padėjėjas ir sekretorė, kuri galėjo spausdinti mašinėle rusiškai. Tad Tėvas pats perspausdino laiško dalį lietuviškai ir pasiuntė su savo rekomendacija atkreipti dėmesį į V. Žemkalnio keliamas problemas.

Dabar sunku prisiminti, ką aš atsakydamas rašiau Vytautui Žemkalniui. Jo veikla ir sumanymai man buvo artimi ir suprantami, todėl kiek galėdamas palaikiau juos, pasitelkdamas ir vilniškius draugus „Komjaunimo tiesoje“.

Kai po beveik dviejų dešimtmečių 1987 metais buvau paskirtas LKP CK kultūros skyriaus vedėju, LTSR kompozitorių sąjungos suvažiavime susipažinau su muzikologų sekcijos pirmininku Vytautu Landsbergiu. Priėjęs pertraukos metu jis prisistatė (buvau apie jį girdėjęs) ir labai lipšniai perdavė geriausius linkėjimus nuo savo Tėvo. Sakiau, kad aš su malonumu prisimenu jaunystės laikų susitikimus ir bendravimą, prašiau perduoti ir jam pačius šilčiausius linkėjimus.

Atgimimo metais Vytautas Landsbergis savo Tėvą pakviesdavo į mitingus ir kitus renginius.  Jis vienas pirmųjų kalbėjo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime ir buvo audringai sutiktas – kaip vienas iš žinomų prieškarinės Lietuvos žmonių, respublikos tęstinumo simbolių. Juozas Urbšys, deja, dėl sveikatos būklės to vaidmens atlikti jau negalėjo.

1993 metų gegužyje atėjo žinia apie senojo architekto mirtį – tų metų kovą jam buvo sukakę šimtas metų. Tuo metu dirbau prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikai. Laidotuvių organizatoriai pranešė, kad velionis bus pašarvotas Šv. Mykolo bažnyčioje. Pareikšti pagarbą Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui panoro prezidentas, lydimas patarėjo švietimui ir mokslui akademiko Algirdo Gaižučio, o taip pat Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Prisijungiau ir aš, prisimindamas seną pažintį.

Prie bažnyčios nemažai žmonių, daugiausia moterėlės. Einame keturiese, iš paskos apsaugos karininkai. Iš kai kurių susirinkusiųjų lūpų nelabai tinkantis šventoriui šnypštimas: „Šlykštynės, rūpužės…“. Dingtelėjo mintis – velioniui tikrai būtų svetimas toks elgesys. Pačioje bažnyčioje jau deranti tai valandai pagarbi tyla, jokių replikų.

Skraidymo į Briuselį ir Strasbūrą metais susidomėjęs perskaičiau Vytauto Landsbergio – Žemkalnio prisiminimų knygą, sudarytą ir parengtą jo sūnaus – „Iš atminties ekrano“ (Rašyta ir pasakota). Joje radau ir patvirtinimą to epizodo, apie kurį knygos autorius man pasakojo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Vitas „1941 m. kovo 19 d. suorganizavo Vyriausybės ir teatro darbuotojų atstovų komisiją, dalyvaujant kompartijos atstovui, o pirmininkaujant Justui Paleckiui“. Išklausius architekto Vytauto Žemkalnio pranešimą, išdiskutavus ir visapusiškai apsvarsčius „nustatyta, kad Operos ir baleto rūmai turėtų būti statomi Vilniuje prie Neries“.

Skaičiau tą knygą ir vėl pajutau to „amžino nenuoramos“, kaip jis pats save pavadino laiške į Maskvą, dvasią ir nuotykius. Išties, knygoje tarsi ekrane matai ilgą, margą, vingiuotą šimtametį kelią žmogaus, kuriam Lietuva visada buvo brangi, kuris iš toli ieškojo ir rado takus atgalios į Tėvynę.

„Santara“      2015  Nr 113/114    Pavasaris