Mūsų namuose
Vienintelis brolis žuvo lėktuvo katastrofoje, kai dar neturėjau pustrečių metų. Sąmonės miglose susipynę šešėliai, vyresniųjų pasakojimai: glostau, žadinu niekaip nepabundantį Vilnių; Michalina Meškauskienė piktai reikalauja atplėšti tą mažiuką – mane – nuo karsto; verkia Mama, seserys, ašaroja Tėvas. Po to dar ilgai persekiojo mirties siaubo vaizdai, o Salomėjos Nėries eilėraštis, skirtas Vilniaus Paleckio atminimui, vis draskė žaizdą, gražindavo į tas sielvarto dienas.
Vyresniojo brolio trūko visada. Pasigendu ir dabar. Augau tarp trijų seserų. Jauniausioji Vita ir vyresnioji Geruta buvo visą laiką šalia. Vyriausioji sesuo Sigita – tolumoje. Ne tik dėl trylikos metų amžiaus skirtumo. Ir ne tik todėl, kad ji mokėsi Maskvoje, paskui su šeima gyveno Kaune. Tiesiog Sigita vaikystėje ir paauglystėje švytėjo kaip tolimas idealas: rimtuolė ir stropuolė, aukso medalis gimnazijoje, gabi net tiksliesiems mokslams (kas nebūdinga mūsų humanitarinei šeimai). Pradėjo studijuoti fizikos-matematikosos fakultete – ir staiga šuolis į istorijos barus, pirmoji mokslų kandidatė (dabar sakytume – daktarė) mūsų šeimoje… Mačiau, kaip tėvai vertina Sigitos nuomonę, kaip ji atsakingai neša vyriausios tarp keturių vaikų naštą.
Kai Sigita studijavo Maskvoje, Mamulis, kaip mes visi vadindavome Mamą, organizuodavo laiškų jai rašymą. Pradinėje mokykloje esu sueiliavęs kelis eilėraštukus, labai atspindinčius tarybinio laiko dvasią. Mamulis, gal ir pedagoginių sumetimų skatinama, pasiūlė įterpti posmelį į laišką Sigitai. Kaimą pažinojau tik iš optimistinių reportažų laikraščiuose, bet drąsiai eiliavau: „Pavasaris atėjo/Tarybiniuos laukuos/ir viskas sužydėjo,/ir viskas sužaliuos”.
Po savaitės ar kelių gavom Sigitos laišką. Jame patyriau ir pirmąjį kritikos dušą. Sesuo rašė, kad netgi tarybiniuose laukuose ir po visokiausių mičiurininių eksperimentų augalai pirmiausiai sužaliuoja, o tik paskui pasipuošia žiedais… Ta logiška pastaba, matyt, prisidėjo prie to, kad su eiliavimais nebeprasidėjau.
Dar šis tas iš vaikystės. 1954 metai, Prancūzijos parlamentas ruošiasi ratifikuoti susitarimus, atveriančius kelią Vakarų Vokietijai apginkluoti ir jai įstoti į NATO. Jau skaitau rimtus laikraščius, klausausi radijo, kurie visu balsu šaukia: jei tik ratifikuos, vokiečius apginkluos – bus karas! Karo, žinoma, bijau. Kai vis dėlto prancūzai ratifikavo, nedrąsiai klausiu vyriausios sesers: ar tikrai taip bus, kaip pranašaujama? Sigita ramiai aiškina: viskas ne taip jau paprasta, laikraščiai daugiau nori pagąsdinti prancūzus ir saviškius, nesijaudink, karo nebus.
Vyresnieji Vilnius ir Sigita mokydamiesi smarkiai dalyvavo visuomeninėje veikloje, o Vilnius Kaune suspėdavo ir pasportuoti – sklandytuvai, aviamodeliavimas. Mes, jaunesnieji vaikai, daugiau linkom į sportą, nei į visuomeninius reikalus. Matyt, genai ir įtaka Mamulio – visad greitos, paslankios, dėsčiusios ir fizinį lavinimą Rygos lietuvių mokykloje. Įdomu, kad visi trys panirome į vandens sportą. Gerutą ir Vitą suviliojo akademinis irklavimas, mane – vandensvydis. O Sigita, kaip ir Mamulis, vandenų nelabai mėgo, plaukė, skirtingai nuo Tėčio ir mūsų, silpnai. Prisimenu, kaip Palangoje Sigita skendo, gelbėtojai padėjo pasiekti krantą. Bet šeimyniniame stalo teniso turnyre Valakampiuose ji dalyvavo. Laimėjo tada irgi nelabai sportiškas Laimonas, įveikęs lemiamame susitikime Tėtį.
Turėjome su Sigita bendrą „bėdą”. Ūgiu ji buvo lygi Tėčiui – metras septyniasdešimt keturi centimetrai. Aukščiausia iš mūsų šeimos moterų, kol abi dukros jos nepraaugo. Aš, ilgesnis už Sigitą keturiolika centimetrų, ilgai buvau aukščiausias vyras šeimynoje, kol Sigitos Jonas neištįso arti dviejų metrų (visai neseniai septyniolikmetis Jono sūnus Kristupas įveikė ir šią ribą). Tačiau pokario metais, kai akceleracijos banga dar nebuvo atsiritusi, ir Sigita, ir aš ūgiu išsiskyrėme iš bendraamžių. Abu krimtomės dėl to. Bet Sigita visada vaikščiojo tiesi, kaip ir jos aukštasis Laimonas. Aš paauglystėje mėginau kūprintis, vaikščiojau siūbuodamas. Padėjo Laimonas, rimtai pamokęs: „Žingsniuoji, kaip koks bocmanas, išlipęs į krantą. Pasitempk, išsitiesk!”
Nuo pat pirmųjų mano tėvų Genovaitės ir Justo vedybinio gyvenimo metų, ypač gimus Vilniui, įprastus daugumoje šeimų Mamos ir Tėvo vardus mūsiškėje pakeitė žymiai švelnesni, bet kiek keistokai, ypač svetimam, skambantys – Mamulis ir Tukulis. Tie vardai su Mamulio pienu buvo perduodami visiems penkiems vaikams, kitaip mes šeimoje, o ir su artimaisiais kalbėdamiesi tėvų nevadindavome. Bet jei tik jaunystėje mokytojavusios „Mamulio“ vardas niekam neužkliūdavo, tai pokaryje oficialias ir pastebimas pareigas užimančiam „Tukuliui“ šeimyninio vardo išviešinimas nebuvo pageidautinas. Bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje namie susitarėme, kad „Tukulis“ taps „Tėčiu“. Mes su Vita, jauniausia sese, nesunkiai prie to pripratome, o vyriausiai niekaip nesisekė. Ir svetimų žmonių aplinkoje Sigita pavartodavo ta senąjį malonybinį vardą. Tėvą tai žeisdavo. Dienoraštyje jis yra piktokai užrašęs, kad Sigitai trūksta takto ir jautrumo – nepagalvoja, kaip tas vardas skamba pašaliniam žmogui. Bet ilgainiui ir Sigita viešumoje pamiršo „Tukulį“. Jos šeimoje Tėvas virto ne Tėčiu, o Dieduku. Tą vardą įtvirtino ir Laimonas trečiojoje savo dienoraščių ir memuarų knygoje „Čiurlionio 16”.
Visaip skatinęs nuo mažens semtis rašto ir pastebėjęs, kad mane nuo knygų, laikraščių, žurnalų vis sunkiau atplėšti, Tėtis man, vieninteliam šeimoje, parodė namažą pasitikėjimą. Mokiausi gal paskutinėje mokyklos klasėje, kai kartą, pakvietęs į savo kabinetą, kiek paslaptingai ištraukė iš savo portfelio pilką aplanką: „Pakaityk ir iškart gražink. Tik neplepėk apie tai“. Po savaitės ta procedūra pasikartojo.
Tai buvo „radioperechvatai“ – Lietuvos televizijos ir radijo komitete užrašyti ir padauginti – gal 30-40 egzempliorių – „Amerikos balso“, „Laisvės“, Vatikano radijo laidų tekstai lietuvių ir rusų kalba. Nereikia nė aiškinti, kaip godžiai ryte rijau tuos tekstus. Juk „priešiškų“ radijo stočių transliacijas trukdydavo, Vilniuje jas slopindavo sėkmingai. Tiesa, pats Tėtis, parsivežęs iš Japonijos mažytį „tranzistorių“ (taip tuomet vadindavome tik pasirodžiusius tranzistorinius radijo aparatus), kelionėse po Lietuvą ir užsienius nuolat klausydavosi tų stočių, net ir lovoje su juo nesiskirdavo. Ypač sėkmingai – dirbdamas Maskvoje, kurią lietuviški „balsai“ pasiekdavo, bet ten dėl nesuprantamos rusams kalbos jų neslopindavo.
O po kurio laiko Tėtis kas mėnesį – kitą ėmė ištraukinėti iš portfelio knygas plonais baltais viršeliais. Ant visų jų griežtas užrašas: „Rassilajetsia po osobomu spisku“ (siunčiama pagal ypatingą sąrašą). Tai būdavo Maskvoje išversti ir išleisti politiniai, istoriniai, publicistiniai užsienio autorių veikalai, įspūdžiai iš Tarybų Sąjungos arba jos raidos vertinimai, kurie kirtosi su marksistine-leninine ideologija ir oficialia TSRS pozicija.
Jau studijavau bene antrame kurse, kai kartą aštrokai susginčijome su Sigita dėl Kubos krizės. Ji išradingai, ne dogmatiškai gynė oficialią poziciją – kaip buvo įpratusi tai daryti dėstydama Kaune. O aš įrodinėjau kitaip, pateikdamas jai negirdėtas krizės aplinkybes, vertinimus.
– Iš kur visa tai žinai? Prisiklausei balsų?
Teko prisipažinti, kad daugiau „prisiskaičiau“. Paminėjau kaip šaltinį ir keletą rimtų, jai žinomų autorių iš tų knygų baltais viršeliais.
Po to pokalbio Tėčio juodasis portfelis man užsivėrė. Nekalbėjau apie tai nei su juo, nei su Sigita. Ji, be abejo, užsiminė Tėčiui, kad „slapta“ literatūra per daug paveikusi mane. Bet praėjo keletas mėnesių, ir Tėtis be jokių komentarų, lyg ir nebūtų buvę pertraukos, vėl ėmė perdavinėti man ir pilkąjį aplanką, ir baltaviršelines knygas.
Žinoma, tie tikrai įdomūs paskaitymi galėjo būti prieinami ir Sigitai. Bet ji buvo įnikusi į istorinius tyrinėjimus, dėstymo problemas, apsikrovusi šeimos ir kitokiais rūpesčiais.
Sigita buvo visų ramstis šeimoje, o ir daugeliui jos draugų bei pažįstamų. Namie ji nešė vyro ir moters naštą nepraktiškų humanitarų apsuptyje – mokėjo ir vinį įkalti, ir televizorių pataisyti. Nepakeičiama finansinių, buitinių reikalų tvarkytoja. Stengėsi viską nuveikti pati, giliai įsitikinusi jog padarys geriausiai…
Jau garbingo amžiaus Sigita rūpinosi, netausodama savęs, ne tik trimis vaikais ir anūke, ne tik nepraktišku, gabiuoju, į save susitelkusiu Laimonu. Į jos globą pateko ir Mamulis, ir pasitraukęs pensijon Tėtis. Net ir mano vaikams, ypač pirmajam sūnui, su kaupu užteko Sigitos dėmesio. Rimvydui persišaldžius ar rimčiau susirgus, ji pirmoji nešė vaistus, paėmusi ant rankų verkiantį ligoniuką apramindavo kažkokia ypatinga savo šiluma.
Nekreipė didesnio dėmesio į savo išvaizdą. Mėgo ryšėti skarelę, neprisimenu jos su skrybėlaite. Mamulis Maskvoje pirkdavo paprastesnius drabužius vyriausiai dukrai, o jauniausiai ieškodavo užsienietiškų. Namuose – kambariai įrengti spartietiškai, švarūs, jokios prabangos. Neturėjo potraukio liuksusui, kaip ir Laimonas.
Tėtis, vyriausioji ir pokaris
Vilnių, Sigitą, visus penkerius vaikus Tėtis daugiausiai auklėjo ne kalbomis ar pamokymais, o savo pavyzdžiu. Požiūriu į darbą („ką darai, daryk gerai“), į žmones („nėra svarbių ir nesvarbių žmonių, visi lygūs, įdomūs“), tolerancijos skiepijimu. Visai kitoks požiūris į brangius daiktus, pinigus – tai toli gražu ne pagrindiniai dalykai gyvenime.
Esu laimingas, kad Tėtis tapo man ne tik tėvu, bet ir vyresniuoju draugu, tikrai supratome vienas kitą. Ypač nuo 1966-jų, kai išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku ketveriems metams persikėlė į Maskvą. Trejus metus bute Granovskio (dabar – Romanovų) gatvėje viename kambaryje (kabinete, kaip vadinome) vakarais dirbdavome kartu. Jis pasakojo į diktofoną ir rašė savo memuarus, įvairius straipsnius, aš jam talkinau, kartu paniręs į savo studijas ir savo rašymus. Trylika metų iš eilės, iki pat Tėčio mirties, mano šeima praleisdavo kartu su Mamuliu ir Tėčiu vasaros atostogas. Kaip ir dauguma chruščiovinio atšilimo metais brendusių bendraamžių, gan kritiškai vertinau tuometinę tikrovę, bet tą požiūrį tam tikra prasme „neutralizavo“ iš visai arti matytas Tėčio idealizmas, darbštumas, jo gyvenimo stilius. Manau, šis aspektas buvo svarbus ir Sigitai, ir kitiems vaikams.
Kalbėdavomės su Tėčiu, kartais karštai pasiginčydami, ir apie sudėtingus praeities dalykus. Deja, kai kurios temos liko beveik „tabu“ – ir dėl tų metų atmosferos, ir dėl tų įvykių skausmingumo: 1940-ųjų tikrovė, pokario metų represijos, trėmimai.
Daug ką galėjau numanyti iš Tėčio užuominų, pasakojimų nuotrupų; dar daugiau vėliau sužinojau iš dokumentų, laikmečio liudininkų. Tragiškiausi buvę pokario metai, kai jis niekaip negalėjo susitaikyti su kietu, nežmonišku „klasių kovos“ teorijos taikymu Lietuvoje. Todėl pokariniai LKP CK plenumai vis labiau nukrypdavo į Paleckio „minkštakūniškumo“ demaskavimą. O LKP VII suvažiavimas, oficialiai vadintas „kolektyvizacijos“ suvažiavimu, didžiąja dalimi virto Justo Paleckio triuškinimu. Tėtis daug pasakojo apie tai. Kaip aistringai jį smerkė ir demaskavo net tie, kuriuos laikė gerais draugais; kaip užsipultas buvo širdies gilumoje jį palaikęs M. Gedvilas – vien už tai, kad suvažiavime išdrįsęs pasakyti, jog visų kritikuojamas Paleckis pradedąs suprasti savo klaidas…
Pagrindiniai kaltinimai Paleckiui: nepriėmė nežmoniškų socializmo kūrimo metodų, trėmimų ir represijų, prievartinės kolektyvizacijos, vienkiemių išdraskymo; pagal išgales gynė nukentėjusius; netipiškas partiečiui inteligentiškumas, kitoks socializmo įsivaizdavimas. Istorijoje jam buvo atgrasus nepriklausomybės laikotarpio ignoravimas, jis negalėjo atsiriboti nuo Kudirkos, Basanavičiaus ir kitų iškilių lietuvių. Todėl jam buvo priklijuota grėsminga „vieningos srovės” trubadūro etiketė. O svarbiausia – pranešime apie LKP VII suvažiavimą tai buvo pabrėžta ir „Pravdoje“, ir „Tiesoje“,– „palaikė buržuazinius nacionalistus!“ Žodžiu, „minkštakūnis liberalas, liaudininkas“, „supuvęs inteligentas“, „tik pakeleivis“ tikrų komunistų žygyje – tokie ir dar sodresni epitetai nuskambėdavo iš užgrūdintų partiečių lūpų.
Tais metais namuose akivaizdžiai prislėgtas Tėvas žingsniuodavo iš vieno kambario galo į kitą, kartodamas tarsi kokį burtažodį frazę: „Pirma humanizmas, paskui komunizmas!” Tarsi ginčydamasis su savo nematomais oponentais, o gal norėdamas, kad vaikai įsidėmėtų tuos neįprastai negailestingame laikmetyje skambančius žodžius? Juos savo dienoraštyje užrašė Geruta. Bet pirmiausia tas Tėvo principas darė įtaką Sigitai.
Šeimoje Sigita kartu su Mamuliu geriausiai jautė Tėvo pergyvenimus, jo balansavimą pokaryje ant bedugnės krašto. Labiau nei kas kitas vyriausioji duktė matė kietos linijos šalininkų puolimus, sielojosi, stengėsi palaikyti Tėvą. Sigita buvo visuomenininkė, politiškai aktyvi. Tad Tėvas jai labiausiai atsiverdavo; suprantama, tiek, kiek leido stalinistinio meto gniaužtai: namie jokių kalbų apie darbo reikalus, tai – mirtinai pavojinga! Tėtis vis dėlto visiškai pasitikėjo ja, ir ne be pagrindo. Sigita jautė Tėvo humanizmą, tokį pavojingą tais laikais, jo užuojautą žmonėms, pareigą padėti nekaltai ir neteisingai nukentėjusiems, donkichotišką drąsą ir kartu daugeliu atveju tragišką savo bejėgiškumo suvokimą.
Negaliu nepacituoti svarbių liudijimų, nuskambėjusių 1989 metais (naujoji konjunktūra istorijoje tuomet dar nebuvo įsigalėjusi). Profesorė Vanda Kašauskienė, kuri kaip niekas kitas buvo išstudijavusi archyvus, tų metų sausio 20 d. „Tiesoje“ rašė: „J. Paleckis pasisakė ir prieš gyventojų trėmimą.“ Štai ką rašė Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti narė Virginija Vosyliūtė „Pergalės“ žurnalo šeštame numeryje: „Atskira skaudi tema – tai grįžusiųjų iš tremties tragedija. Lietuva mus pasitiko kaip pamotė, tvirtina daugelis. Šieji <cituojami publikacijoje – red.> laiškai – moralinės degradacijos istorija tos visuomenės dalies, nuo kurios priklausė žmonių likimai. Susidaro slogus įspūdis, tartum Lietuvoje beveik neliko dorų žmonių. Tiesa, daugelis su giliu dėkingumu mini AT Prezidiumo Pirmininką J. Paleckį, KPI rektorių K. Baršauską.“ Tų pačių metų „Mokslo ir technikos“ žurnalo trečiame numeryje Romualdas Kalonaitis paskelbė straipsnį apie Joną Aleksą, Smetonos laikų žemės ūkio ministrą, įžymaus komunisto Zigmo Aleksos-Angariečio brolį. Rūpindamasis į Sibirą išvežta šeima, Jonas Aleksa pokaryje „nuvyko pas J. Paleckį, pažįstamą dar iš ministeriavimo laikų, prašė paleisti šeimą. Paleckis atsakė: „Jei galėčiau, rytoj pat visus paleisčiau…“
Tai buvo kupinas nevilties ir skausmo atsakymas –tuoj pat visus nekaltuosius išvaduočiau, jeigu turėčiau tokią galią…
Sigita, viena pirmųjų komjaunuolių gimnazijoje,
partiečių – universitete, negalėjo būti konjunktūriškai prisitaikanti, paklusni, “klasių kovos” apakinta. Tėvas tuo laiku jautėsi labai vienišas, ieškojo sąjungininkų, kurie mąstytų panašiai – ir rado jų šeimoje. Sigita tais kraupiais metais – ir Lietuvai, ir Tėvui – buvo šalia jo, buvo arčiausiai.
Jau naujaisiais laikais istorikas Henrikas Šadžius Maskvos archyvuose surado itin slaptą 1945 metų dokumentą. Dokumente pateikti faktai manęs nenustebino, bet iš dalies buvo netikėti. Kad Sigita įspės draugus apie jiems gręsiančius trėmimus galėjau įsivaizduoti; juk, pasak Mamulio, ji su Tėvo pagalba ne vieną „iš vagono ištraukusi“. Tačiau teko gerai pažinti Tėčio santūrumą kalbant apie slaptus dalykus net ir ramesniais laikais – o Stalino… Šiaip ar taip, pranešimas apie Sigitos, šeštos klasės gimnazistės, „antivalstybinius“ veiksmus su L. Berijos rezoliucija vieną dieną gulė ant Stalino stalo. Ko gero, jai vienintelei iš Lietuvos gimnazisčių teko toks dėmesys ir „garbė“.
O LKP VII suvažiavimas riedėjo į tai, ką Tėvas L. Tolkunovui, 1952-aisiais Maskvos atsiųstam į Vilnių kaip TSKP CK atstovui (vėliau jis tapo „Izvestijų“ redaktoriumi), po daugelio metų saviironiškai apibūdino kaip „pirmos kategorijos laidotuves“ (pochorony po pervomu razriadu), skirtas jam. Karščiausią suvažiavimo dieną Tėvas vyriausybiniu telefonu skambino į Maskvą G. Malenkovui. Jis buvo ne vienas kabinete – šalia nuo įtampos ir atomazgos laukimo suakmenėjusi stovėjo Sigita.
Apie šį epizodą sužinojau ne iš Sigitos – iš Tėčio. Niekada Sigita neminėjo man ir to, kaip Tėčiui padedant, jai pavyko pagelbėti muzikos mokytojui Pranui Sližiui išvengti tremties. Papasakojo Mamulis. Jaučiau pats S. Nėries mokyklos muzikos mokytojo, choro vadovo ypatingai geranorišką požiūrį. Deja, nuvyliau P. Sližį savo muzikiniais gabumais, žymiai menkesniais, nei mano vyresniųjų seserų, kurios dainavo tos pačios mokyklos, po to universiteto chore. Prisimenu, kaip jau mano laikais choras traukė aktualią kinišką dainą: „Kai galingooji kiinų tautaa / Mao Dze Duuno tvirtaai suburtaa…” kinišku stiliumi paaukštinant balses. Vadovas priėjo ir prikišęs ausį klausė mano vinguriavimų. Iš veido supratau, kad nebuvo sužavėtas…
Šiais naujaisiais laikais daug kam nederėtų apsimetinėti ir vaizduoti, kad veik visi anais laikais buvę aktyvūs ar pasyvūs rezistentai, tik ir laukę tarybinės santvarkos žlugimo, stengęsi jį priartinti – tarkim, kad ir stodami į komunistų partiją… Nereikia primityvinti. Neretas veržėsi į partiją tik dėl karjeros, asmeninio komforto. Kitam rūpėjo svarbesni reikalai, galimybė daugiau padaryti savo kraštui, žmonėms. Trečiam susipynė abu šie motyvai, jų buvo ir kitokių. Tie, kurie tikėjo, kad galima sukurti kažką geresnio, negu kapitalizmas, buvo skirtingi. Skirtingai įsivaizdavo tą lygybės ir visuotinio teisingumo visuomenę, skirtingus kelius į ją matydami.
Man dabar sunku įlįsti į kailį tų, kurie jau brandaus amžiaus gyveno, mokėsi, dirbo pokario metais. Bet galiu įsivaizduoti, kaip lengva buvo toje visuotinėje negailestingumo „klasiniam priešui“, „nacionalistiniams banditams“ atmosferoje, kaitinamoje Maskvos, demonstruoti kietumą, neapykantą. Ir kaip nepaprastai sunku ir pavojinga buvo vadovautis kitais principais. Taip, humanizmas aukščiau komunizmo! Taip, stengtis visus suprasti ir, jeigu tik įmanoma, pateisinti – tai buvo Tėvo gyvenimo maksima. Ir jeigu jis, tikėjęs kitokiu, humanišku socializmu ir jo labui dirbęs, visą laiką buvo „balta varna“ tarp kietosios linijos išpažintojų, tai pokario metais jo (ir dar tokio pažeidžiamo, atėjusio iš buržuazinės liaudininkų partijos) „baltavarniškumas“ buvo ypatingai ryškus.
Vienus buvo apakinęs įsitikinimas, kad tik per prievartą, klasių kovos žiaurumus galima padaryti žmones laimingus. Kiti matė tą nesunaikinamą humanistišką pradą patrauklioje lygybės ir visuotinio gėrio idėjoje, kylančioje iš ankstyvosios krikščionybės laikų, Markso paskleistą socialinį-politinį romantizmą. Visam gyvenimui įsiminiau, kaip 1989-aisiais Rašytojų sąjungoje Eugenijus Ignatavičius savo dramatiškoje kalboje prisipažino: taip, ir aš, iš tremties grįžęs, kuriam laikui buvau patikėjęs Lenino idėjomis…
Savo vaidmenį vaidino ir tai, kad Lietuva turėjo tik šešerius demokratinio gyvenimo patyrimo metus – nuo pirmųjų Seimo rinkimų 1920 m. iki perversmo. Prisimintina, kad ir demokratiniu laikotarpiu karo stovis buvo panaikintas tik liaudininkams ir soacialdemokratams pusmečiui atėjus į valdžią. Nedemokratiškas, švelnios diktatūros prieškaris – tiesa, būdingas beveik visai Vidurio ir Rytų Europai – palengvino praktikuoti žiaurią diktatūrą Stalino laikais.
Pokario metų tragizmo aš, tada dar vaikas, negalėjau suvokti. Tačiau įsivaizduoju, kad kitokio socializmo tais metais Lietuvoje norėjo daug kas – be abejonės, tokių buvo ir mūsų šeimoje. Tikėjo, kad gėris palaipsniui nusvers blogį. Tikėjo, kad duos savo vaisius plačiai atvertos durys į mokslą, nedarbo išnykimas kylant naujoms gamykloms. Tikėjo, kad, naikinant pinigo valdžią ir apribojant privačią nuosavybę, išnyks tas prigimtinis gobšumas, nusikaltimai, žmogus tobulės. Tikėjo, kad įmanomi teisingesni, kitokie nei kapitalizmo, žmonių santykiai, jų lygybė. Matė, kad pirmąkart Lietuvos istorijoje į vieną administracinį vienetą sujungti Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, kad kaip niekad sparčiai didėja lietuvių skaičius.
Žinoma, tik aklas galėjo nematyti prievartos mechanizmo, traiškiusio besipriešinančius „naujam gyvenimui“, kultūros ir švietimo ideologinių varžtų, prisidengus „tautų draugyste“ brukamo rusifikavimo. Įveikti tas tendencijas pavienis žmogus negalėjo, bet priešintis, bent jau švelninti jas, buvo galima. Ryžtingiausieji tai darė. Stagnacijos arba supuvimo laikotarpis – žuvis šiuo atveju puvo nuo Maskvos, nuo paties vyriausio Kremliaus šeimininko – laidojo paskutines viltis, kad šis daugybės aukų ir kraujo pareikalavęs eksperimentas neapsiribos „kareivinių socializmo“ kūrimu.
O dauguma lietuvių, pasibaigus teroro metams, manau, nesuko sau galvos, ar jie kolaboruoja, ar ne. Dirbo savo darbą, mokėsi, augino vaikus. Nekvaršino sau galvos dėl to, ar labai pataiko į oficialią liniją, ar ne, nesvyravo kartu su ja. Piktokai pasišaipydavo iš nevykusių vadžios veiksmų, kitokius pasveikindavo.
Sigita – vienintelė sesuo, su kuria atviriau pasikalbėdavome skausmingomis temomis. Be abejo, nei ji, nei aš, nei pagaliau Tėvas nežinojome ir negalėjome žinoti tikrų stalininio teroro mastų ir baisumų. Aptardavome su Sigita ir Tėčio reikalus, puolimus prieš jį. Nors po Stalino mirties jie atlėgo, Paleckis daugelio partiečių akyse taip ir nesugebėjo tapti „tikru komunistu“. Kai pokario metų priešprieša, atrodė, jau buvo primiršta, 1975-aisiais recenzija „Komunisto“ žurnale apie rusiškai išleistus Tėvo memuarus (lietuviško leidimo Tėvas taip ir nesulaukė) tai paneigė. Kalbėjome su Sigita, kad Tėtis kietos linijos šalininkams buvo ir išliko svetimas.
O tuo, kad socializmas gali ir turi tapti demokratiniu, Sigita, be abejo, tikėjo – kaip ir Tėvas. Ypač po TSKP XX suvažiavimo, pasmerkusio Staliną, teroro ir tironijos laikus, kai po 1956 metų iš lagerių ir tremties grįžo nukentėjusieji. Tų metų atšilimas sudarė prielaidas „revoliucijai iš viršaus“ po trisdešimties metų, kuri atvėrė kelius Lietuvos išsilaisvinimui.
Pakalbėdavome su vyriausiąja seserim ir apie iš Vakarų atkeliavusią konvergencijos teoriją – Tarybų Sąjungoje ji buvo vertinama kaip nepriimtina ir ideologiškai žalinga. Bet Sigita kaip istorikė ir aš, dirbęs tuo metu diplomatinėje tarnyboje, galėjome pastebėti, kaip abi sistemos veikia viena kitą suartėjimo linkme. Kapitalizmas, įgijęs pavojingą konkurentą, palaipsniui daug ką perėmė iš socializmo, o pastarasis – ne mažiau iš konkuruojančios sistemos. Kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje Č. Dikenso aprašytas „bjaurusis kapitalizmas“ po šimtmečio daug kur įgavo visiškai kitokį socialinės rinkos ekonomikos veidą. O 1920-ųjų „karinio komunizmo“ ar ketvirtojo dešimtmečio stalininio teroro metų nepalyginsi su L. Brežnevo epocha ar – tuo labiau – M. Gorbačiovo laikais.
Bet aštresnėmis “tabu” temomis, su Sigita, deja, taip ir nespėjome atviriau pasikalbėti. O kiek daug ji būtų galėjusi papasakoti…
Kai rengiau spaudai Tėčio karo metų užrašus, raštus, šeimoje daugiausia konsultavausi su Sigita, ypač dėl nuotraukų. Jos Rūta su entuziazmu kibo į prisiminimų “Dviejuose pasauliuose” vertimą į lietuvių kalbą. Vertė vaizdingai, meistriškai, bet kai memuaruose dar pirmoje jų pusėje įsivyravo politika, nuleido rankas. Teko pasikliauti kitu, mažiau išradingu vertėju.
Su Sigita tarėmės, pasinaudodami ir Rūtos ryšiais kino pasaulyje, dėl dokumentinio kino filmo apie Tėvą. Kartu su ja daugiausia rūpinomės antkapinio paminklo jam reikalais, kurie užsitęsė ir todėl labai skaudino Mamulį.
Sigitos profesija
Prisimenu, kaip Sigita aiškino man Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII amžiaus pabaigoje niuansus. Pagal oficialią istoriografiją tas prijungimas turėjęs daugiau pažangos elementų. Nors „tautų kalėjimu“ vadintoje carinėje Rusijoje nacionalinė priespauda buvusi stipri, tačiau didelėje valstybėje greičiau vystęsis kapitalizmas, Lietuvoje sparčiau brendęs darbininkų judėjimas…
– Ne visai taip, – sakė man Sigita. – Pagal marksistinį supratimą ir kapitalizmas tvirtėjo žymiai smarkiau Vakaruose, ir revoliucinis judėjimas. Nei Marksas, nei Engelsas didesnio dėmesio Rusijai neskyrė. Jie savo viltis dėl socializmo pergalės siejo su Vokietija ir kitomis pirmaujančiomis šalimis. Atsilikusios Rusijos įsiveržimas į revoliucinio judėjimo lyderius leido toliau pažengusioms kapitalistinėms šalims prisitaikyti prie naujos situacijos.
Įsisiūbavus “Solidarumo” judėjimui Lenkijoje, ypač keblu buvo susigaudyti: kaip čia išeina – ne kokie nors smulkiaburžuaziniai elementai, o profsąjungos, darbininkai stoja prieš „liaudies demokratijos“ valdžią, nori vakarietiškos demokratijos ir laisvių. Sigita minėjo, kad ta tema buvo dikutuojama pas jos geriausią draugę Leną Treinienę. Visi laukė, ką pasakys Juozas Bernatavičius, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. Deja, tekę nusivilti – nuskambėjo tik bendros frazės iš laikraščių. Žinoma, ir daugiau informacijos turėję nelabai ką tuo klausimu galėjo paaiškinti.
Sigita labai rimtai ruošė knygelę apie draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, plušėjo archyvuose. Juose surado F. Moločkovo, TSRS atstovybės Kaune darbuotojo, VOKSO (Vsesojuznoje Obščestvo Kulturnoj Sviazi)[1] atstovo pranešimus į Maskvą apie kultūrinį dviejų šalių bendradarbiavimą. Sigita pasakojo, kaip ją užgavo F. Moločkovo pastaba apie dainininkę Aleksandrą Staškevičiūtę.
– Maskva Moločkovo užklausė, ar Staškevičiūtė, kurią ruošėsi kviesti koncertuoti į TSRS, esanti gera dainininkė. Moločkovas atsakęs: jeigu ji dainuoja Kaune, o ne Berlyne ar Paryžiuje, tai jos ir lygis atitinkamas…
Sigita nuoširdžiai piktinosi tokiu požiūriu: „Nieko tie rusai nesupranta. Jie įsitikinę, kad bent kiek gabesni menininkai tik ir veržiasi iš Lietuvos persikelti į Paryžių ar Maskvą.“ Išties, tarybiniais laikais beveik visi geriausieji dainavo ir grojo Lietuvoje, nesusivilioję didesniais pinigais ir dažnesnėmis gastrolėmis Vakaruose, geresnėmis sąlygomis, kurias, persikėlus į Maskvą siūlė Didysis ir kiti teatrai.
Laikai ir sąlygos, tiesa, pasikeitė. Deja, taip komentuoti F. Moločkovo vertinimą šiandien Sigitai jau būtų sunkiau…
Sigita daug pasakojo apie Istorijos instituto veiklos peripetijas, savo smarkius nesutarimus su direktoriumi, moksline sekretore. Persiėmusi Tėvo požiūrio, kruopščiai išstudijavusi savo tyrinėjamo laikotarpio dokumentus, ji buvo nepatogi tiems, kurie stropiai stengėsi įgyvendinti oficialią, kietą liniją. Sigita gerbė vyresnįjį kolegą Romą Šarmaitį kaip padorų, darbštų žmogų, bet nesutiko su daugeliu jo vertinimų. Džiaugėsi, kai „svarbiausiojo“ Partijos istorijos instituto direktore tapo jaunesnės kartos istorikė Vanda Kašauskienė. Prisimenu, kaip Sigita jaudinosi dėl kolegos Mindaugo Tamošiūno, rėmė jį, kai jis padarė tiems laikams drąsią išvadą – tarpukario Lietuvoje fašizmo nebuvo – ir už tai buvo apkaltintas „Tiesos“ redaktoriaus.
Iš Sigitos sužinodavau, kaip neteisingai, jos nuomone, institute buvo puolami ir ignoruojami Juozas Jurginis, Vytautas Merkys. Apie pastarąjį teko išgirsti ypač daug gerų žodžių, susirūpinimo jo sveikata. Sesuo neminėdavo savo vaidmens tose konfliktinėse istorijose, bet buvau tikras, kad ji nestovi nuošaly.
Tuomet dar nepažinojau Vytauto Merkio, bet buvau jam labai dėkingas, kai Sigita perdavė man jo iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) archyvų atvežtą Paleckių šeimos genealoginį medį. Tai buvo 1980-ųjų pradžia. Sigita įteikė man dokumento nuorašą su atodūsiu: vežtas Tėčiui, bet jis taip ir nespėjo šeimos šaknų pamatyti… O būtų tikrai apsidžiaugęs tuo, kad, pasirodo, ši žemaičių bajorų giminė siekia XVI amžių. Spausdintuose „Pergalėje” prisiminimuose apie vaikystę „Kalvis Ignacas ir jo sūnus” Tėvas išdėstė giminės istoriją pagal savo Tėvo, Igno arba Ignaco Paleckio, Žemaitijos plikbajorio, tapusio kalviu, pasakojimus. Atvežtas genealoginis medis ją patvirtino. Jau naujaisiais laikais istorikai perdavė man giminės Ostojos (Atramos) herbą ir liudijimus, kad gyvenęs XVI ir XVII amžių sandūroje Martynas Paleckis buvęs Lietuvos–Lenkijos valstybės karaliaus sekretorius, Eišiškių seniūnas.
Grįžtant prie Sigitos bendradarbių: daugiau neakivaizdžiai, iš šiltų sesers pasakojimų, pažinojau ir Reginą Žepkaitę.
O tą nelemtą 1986-ųjų vasarą, kai karštis ir tvankuma ypač kankino vilniečius, Sigita – tai gerai žinau – kaip niekad pergyveno dėl savo aspiranto Gedimino Rudžio. Ją iki ašarų, didžiausios nervų įtampos piktino neteisybė, ji daugiau nei savo mažosios anūkės reikalais rūpinosi, kaip atremti puolimus prieš tą jauną talentingą vyrą.
Sigitos namuose
Sigitos šeimoje, manyčiau, pasitvirtino paplitusi taisyklė: ko nepakankamai gauni iš tėvų, to su kaupu stengiesi duoti savo vaikams. Ir atvirkščiai.
Tėvo, Mamos, seserų pasakojimai, Tėvo memuarai liudija: tarpukaryje visada žurnalistiniais ir visuomeniniais reikalais apsikrovęs Tukulis rūpinosi, kaip išlaikyti gausią šeimą, o vaikų auklėjimas teko Mamuliui (tą jau pats mačiau ir jaučiau pokaryje). Mama pati rodė gerą pavyzdį, buvo griežto, spartietiško požiūrio šalininkė: saikas ir kuklumas valgant ir rengiantis, neišlepimas, geriausias vaistas nuo visų ligų – judėjimas, sportas, grūdinimasis. Verkšlendavau, kai pradinėje mokykloje mane, sloguojantį ir kosėjantį, su 37 – 37,4 laipsnių temperatūra Mama stumdavo į mokyklą: „Jau porą dienų gulėjai, eik, praeis“. Ir tikrai praeidavo. Mamulis vis mėgdavo kartoti: „Viskas susitvarkys, viskas bus gerai.“
Galiu įsivaizduoti, kad nuo vaikystės silpnos sveikatos Sigitą irgi palaikė Mamulio optimizmas. Ji, beje, vis prisimindavo Kauno Soboro klebono žodžius apie Sigitą: „Paleckaitė (taip kunigas ištardavo Sigitos pavardę, nes šitaip žemaitiškai Tėtis užrašė ją pradinėje mokykloje) gera mergaitė, tik klūpoti bažnyčioje nemėgsta.“ Bažnyčioje, aiškino Mamulis, buvo šalta ir drėgna, o Sigitai jau tada labai skaudejo keliukus. Pokariu Sigita gydėsi, važinėjo į Kemerius, į Cchaltubą su Michalina Meškauskiene, kurią kamavo panašios negandos. Kai šeštajame dešimtmetyje vasarodavome Palangoje, kartais išgirsdavau suaugiusių užuominas: Sigita naktį ėjusi į tualetą, vėl nualpusi… Ir jokių daktarų ryte, tik guvus Mamulio komentaras: nieko tokio, viskas bus gerai.
Sigita į savo sveikatą numodavo ranka, kaip ir Mamulis, bet dėl vaikų sveikatos – Mamulio priešingybė. Atsargumą bei rūpestingumą paveldėjusi iš Tėčio, jautriai pergyveno dėl savo pirmagimės. Rūpinosi ja neapsakomai jau nuo pat pirmųjų dienų: tik pati, ir niekas kitas, užsirišusi burną marle imdavo ją ant rankų. O kai išryškėjo Rūtos bėdos dėl kojų raiščių – itin retas, rimtas atvejis – pasistengė, matyt, duoti tai, ko pati vaikystėje, jaunystėje negavo. Priešingai Mamulio devizui „Praeis, susitvarkys!“ ji savo pirmagimę, o ir kitus vaikus apgaubė nuolatiniu rūpesčiu.
Be Rūtos, daugiausia dėmesio teko ilgai lauktam Noreikų vyrui – Jonukui. Pasiginčydavau su Sigita dėl jo auklėjimo, mėginau įrodyti, kad per daug visos keturios šeimos moteriškės popina vyruką (Onutė Čiauškaitė, pradėjusi dirbti namų šeimininke, ilgainiui tapo tikra jų šeimos nare). Laimonas retokai tarp savo kelionių ir darbų sūnų matydavo, o išvydęs labai jau Jonuku ir jo pasakymais gėrėdavosi, tiesa, retkarčiais griausmingai bardavo. Siūliau Sigitai nepamiršti ir Mamulio spartietiškų receptų, kuriuos savo šeimoje pats naudojau, bet…
Dėl to netgi kiek apsipykdavome. Kai išvažiavau į Maskvą, savo kambarį, kuriame spintos lentynose pasiliko mano knygos, nuotraukos ir suvenyrai, užleidau Laimonui. Po kiek laiko grįžau į Vilnių (atskrisdavau beveik kas mėnesį) – žiūriu, lentynoje nėra mano svarbiausių trofėjų: Lietuvos vandensvydžio pirmenybėse kartu su Vilniaus „Delfino“ komanda iškovotų aukso ir sidabro medalių. Prigriebiau Joną. Grąžino medalius apdaužytus, nukramsnotais kraštais.
Bėgu pas Sigitą įsitikinęs, kad ji pasipiktins, subars Joną. Juk dešimtmetis, galėtų jau suprasti, kitokių mušiklių žaidimams kapeikomis pasiieškoti. O Sigita į tai:
– O kas čia tokio? Reikia gi vaikui pažaisti. O tuos medalius galėjai kur paslėpti, palikai juk atviroje lentynoje.
Sigitos reakcija mane gerokai nustebino. Aiškinu, kad man tie sporto kovų trofėjai panašiai brangūs, kaip jai jos pačios gimnazijos baigimo aukso medalis – to gi neduoda Jonuliui į kapeikas padaužyti. Taip ir išsiskyrėme tąsyk piktokai, nesupratę vienas kito.
Panašiai ir po gero penkmečio Nidoje, „Rūtos“ poilsio namuose, kur su Mamuliu ir Tėčiu porą savaičių vasarą praleisdavo mano šeima. Tą kartą, pamiršę pamėgtą Palangą, ten poilsiavo ir Sigita su saviškiais. Tėtis, kaip paprastai, dalį dienos taukši rašomąja mašinėle. Ir aš atsivežęs darbų, rašymų, nors abu ir jūros neužmirštame. Laisvesnę valandėlę nusileidžiame į biliardinę. Ten Jonas, jau mokyklą bebaigiantis, su savo bendraamžiais rutulius varinėja.
– Jonai, galėsit vėliau ateiti, laiko turit. O dabar leisk, būk malonus, Diedukui pamušinėti.
– O kodėl? Tai jūs vėliau ateikit.
Einam, nieko nepešę. Tėtis atgal į savo kambariuką, o aš Jono skųsti. Ir vėl su Sigita kalbam skirtinga kalba:
– Tegu pažaidžia vaikas, nieko tokio. Jis toks judrus, bent prie biliardo bus ramesnis.
Į mūsų šeimą atėjo Sigitos Laimonas. Man, dar paaugliui, iškart krito į akis, kad Mamulis sutiko jį įtartinokai – teatralas, pasitikintis savimi kalbus gražuolis. Kaip gyvens su juo visai kitokio charakterio Sigita? Kitaip, be jokio išankstinio įtarumo priėmė žentą Tėtis. Man iškart patiko Laimono bendravimas su juo – pakankamai pagarbus, taktiškas ir kartu orus, be pataikavimo. Kitas žentas, Aristidas, nors išdrįso pereiti su uošviu į ausį kiek rėžiantį „tu“, bendravo, mano galva, ne taip laisvai ir natūraliai.
Sigitos šeimai persikėlus į Vilnių, viename name gyvenome tik pora metų (paskui išvažiavau svetur, matydavomės tik per atostogas). Vis dėlto jaučiau, kaip Sigitai vis svarbesni darosi Laimono vaidmenys, laimėjimai scenoje ir kine. O kai Laimonas paniro į poezijos skaitymus, Sigita tapo pirmutine jų vertintoja ir didžiausia sirgale.
Nukrypsiu truputį į šalį. Michailas Gorbačiovas buvo geras kalbėtojas, mokėjo užkariauti auditoriją. Ne kartą mačiau, kaip pirmoje eilėje priešais tribūną įsitaisydavo jo žmona Raisa – įsmeigusi akis į savo Mišą, išgyvendama dėl jo kalbos sėkmės, tiesiog hipnotizuodama, suteikdama jam jėgų. Panašiai ir Sigita. Tiktai ji, kai Laimonas skaitydavo, susirasdavo vietą paskutinėje eilėje.
Tai, kad Laimonas skaitė tik jam artimus autorius, su kuriais, sakyčiau, jį siejo dvasinis ryšys – kartais net ir per šimtmečių glūdumą, kad jis mokėjo aptikti ir pateikti klausytojui tikros poezijos ir tikro lietuviškumo gaidą, be abejo, darė didelę įtaką Sigitai. Žinoma, ir šimtams tūkstančiams jo klausytojų (be abejo, ir man), bet pirmiausia Sigitai. Dar Tėvo ir Mamos jai įskiepytas lietuviškumas Laimono dėka tapo dar svarbesnis. Tai irgi turėjo įtakos jos istoriniams tyrinėjimams.
Sigita, kaip niekas kitas, iš arti stebėjo Laimono atminties fenomeną ir, sudarydama sąlygas, padėjo jam sutvirtėti. Ne tik pjesių, kino filmų tekstai, bet ir tūkstančiai posmų iš tvarkingu, kaligrafišku Laimono braižu užpildytų užrašų knygučių turėjo tilpti į Laimono atmintį. Įprastas vaizdas Noreikų šeimoje: Laimonas guli ant sofos savo garsiosios paveikslų kolekcijos apsupty, o visi namuose vaikšto ant pirštų galiukų. Sigita jau gerai išaiškinusi triukšmingiems vaikams: Tėtis ne ilsisi, o dirba, mokosi mintinai tekstus. Taigi, ir čia tinka sena taisyklė – dešimt procentų įgimtų gabumų ir devyniasdešimt procentų triūso.
Į pirmą savo memuarų knygą Laimonas sudėjo daugybę iliustracijų, tačiau neįdėjo Sigitos nuotraukos – „juk knyga apie teatrą ir poeziją, ne apie šeimą“. Tai buvo pastebėta ne tik šeimoje. Bet antrojoje Sigita jau atsirado, o trečioje jos jau buvo daug.
– Laimonas nemoka rašyti, jam net kokį nors pareiškimą sukurpti – jau problema, – gerai nusiteikusi kartodavo Sigita. Kaip ji būtų dabar maloniai nustebinta, pamačiusi net tris Laimono knygas, jų vertinimus. ‚Mes su Rūta redaguosim, leisim tuos Laimono begaliniuose sąsiuviniuose surašytus dalykus” – pusiau juokais fantazavo, silpna Laimono sveikata besirūpindama ir pergyvendama, kad jam galbūt neilgai beliko gyventi…
Dėl žurnalistinių gabumų mūsų Tėtis dažnai jaunesniąją kartą girdavo: „sūnus už mane geriau rašo, o anūkė (Rūta) – geriau už jį.“ Tai buvo tėvo, senelio hiperbolizuotas pasididžiavimas. O Sigita džiaugėsi, kad jos vyriausioji duktė atrado save meninėje publicistikoje, kad Rūta pripažinta kaip teatro kritikė. Buvo laiminga, kai jos kuklioji Sigutė, kuriai tekdavo darbų namuose ir už sergančią sesę, ir už paikinamą broliuką atlikti, pratęsė mamos polinkio į tiksliuosius mokslus tradiciją ir sėkmingai studijavo chemiją.
– Aktorių, kunigų, advokatų ginklas – žodis. Jautrūs, besibaiminantys, kad nebus įvertinti, jie dažniausiai tampa savimylos, garbėtroškos. Šią nuodėmę dėl jų profesijų ypatybių atleisčiau labiau, negu kitiems žmonėms, – sakė kunigas profesorius Jonas Jūraitis. Tokio įsidėmėtino komentaro sulaukiau, kai padovanojau profesoriui trečiąją Laimono knygą, papasakojau apie jį.
Perdaviau tokius paguodžiančius kunigo žodžius Laimonui. Jis tuoj pat sureagavo: „Gali įtraukti į tą žodžio meistrų bei savimylų sąrašą ir dėstytojus…“ Taip, kai kurie dėstytojai suokia daugiau savęs klausydami ir nepastebėdami, kaip reaguoja studentai. Ne, Sigita buvo ne tokia. Ji ne iš tų gražbylių, kurie mėgsta būti dėmesio centre. Jai pasiruošimas paskaitoms buvo sunkus ir atsakingas triūsas.
„Apie Paleckytę sukosi daug kavalierių, bet ji pasirinko Laimoną Noreiką, kuris vaikščiojo po Maskvą suplyšusiais batais”, – gerai įsidėmėjau, kaip apie Sigitą ir Laimoną šeštajame dešimtmetyje rašė vienas Čikagos lietuvių laikraštis.
Laimonui tarybų valdžia nebuvo pamotė. Jos dėka – šuolis į gal geriausią pasaulyje aktorių ruošimo institutą Maskvoje. Prie Smetonos jis tikrai nebūtų galėjęs pamatyti ir pasisemti vieno svarbiausių Europos kultūrinių centrų stebuklų. Beje, ir šių dienų mūsų iškiliausi režisieriai yra praėję tuometinę Maskvos mokyklą.
Laimonas atėjo iš darbininkiškų, kairuoliškų tradicijų šeimos, kuriomis didžiavosi ir didžiuojasi. Mama – revoliucionierė, tėvas – komunistu tapęs dar Smetonos laikais, senelis iš motinos pusės – socialdemokratų „gaspadorius“ Šiauliuose.
Iš paauglystės įsiminė du Laimono „automobiliniai“ epizodai. Vakarojame dideliame name Akmenų gatvėje Nr. 6 (dabar ten JAV ambasada). Daugiausia, garsiausiai ir įdomiausiai, kaip paprastai, kalba Laimonas. Vaizdingai pasakoja apie A. Griciaus pjesės „Karšta vasara“ pastatymą, kaip aktoriai kartu su autoriumi ieško tikslesnių, šmaikštesnių replikų. Pagaliau susiruošia grįžti į Kauną.
– Na, eisiu jau prie Baltųjų stulpų, kuri nors pakeleivinga mašina paveš.
Nežinojau tada, kur tie paslaptingai skambantys Baltieji stulpai. Kiek vėliau išsiaiškinau, kad ne tiek ir toli – ten, kur dabar gėlių turgelis, kur į Basanavičiaus gatvę įsilieja Konarskio. Tais laikai ten jau buvo miesto pabaiga, toliau – mediniai priemiesčio namukai.
O štai Laimonas į tą baltąjį apskritąjį namuką, kuriame praleisdavome Valakampių vasaras, autobusu atvažiavęs aiškina:
– Ruošiuosi lipti, girdžiu – konduktorė stotelės pavadinimą skelbia: „Paleckio vila.”
Tėtis nustebo – vila tikrai ne jo, valstybinė, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui priklauso. Pasakė pasirūpinti tuo reikalu adjutantui R. Barškiečiui. Tuoj po to stotelės pavadinimą jau skelbdavo kitaip: „Valakampiai du.“
Sigita… Justo ir Genovaitės duktė, Laimono žmona, Rūtos, Sigitos ir Jono motina. Šeimos žmogus, patekęs į žiaurų pokario laiką, politikos sūkurius. Vėliau, jau ramesniais laikais – į istorijos labirintus ir teatro, aktorystės užkulisius.
Ji man artimiausia sesuo, Vilnių pavadavo, aš jai po Vilniaus žuvimo – vienintelis brolis. Geriausiai jos asmenybę apibūdintų išskirtinis pareigos jausmas, troškimas idealistiškai aukotis kitų labui, padėti. Pagal „klasių kovos“ teoriją turėjo būti skriaudžiamųjų, silpnųjų pusėje. O praktikoje atsidurdavo ir „priešo“ pusėje, nes nematė ir neturėjo priešų, o norėjo būti neteisingai nukentėjusiųjų, teisybės pusėje.
Prisimenu Sigitą ir įsikarščiavusią, garsiai, bet nelabai piktai, daugiau teatrališkai (Laimono įtaka!) ant vaikų ir vyro šaukiančią, prisimenu ir pavargusią, suirzusią. Bet kai kasvakar atsigulęs pasikalbu mintyse su saviškiais ir anapus, ir šiapus esančiais, išnyra mielas Sigitos veidas, jos švelni, mįslinga, tarsi slepianti kaltę šypsena: nespėjau, deja, toje trumpoje žemiškoje kelionėje dar daug kuo pasirūpinti…
2005 m. vasara
Iš knygos Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai/ sudarytojai Justas Vincas Paleckis, Geruta Paleckytė. Vilnius: Baltrus, 2006. 177-202 p.
[1] Visasąjunginė kultūrinių ryšių draugija (rus.)