Paragintas prisiminti Eduardą Mieželaitį – ir per Tėvo prizmę – suabejojau ir susimąsčiau. Pažinojau jį iš toli, labiau per skaitymus. O ir rašyti apie tuos, kurie išėjo, itin sudėtinga ir delikatu. Juk jie nebegali apsiginti, jie bejėgiai prieš piktus arba net visai nekaltus išsigalvojimus, gandus ir nuogirdas, pateikiamus kaip faktai. Ne taip ir lengva sąžiningai stengtis sakyti tiesą, tiktai tiesą… Tiktai tą, ką gerai prisimeni ar žinai, kas liko užrašuose. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad reikalingi tikri, ne konjunktūriniai liudijimai apie tą toli gražu ne vienspalvį laiką. Apie žmones, kurie jame gyveno ir nebegali papasakoti atvirai ir pasvertai, be epochų kaitoje sukauptų nuoskaudų išliejimo, be skirstymo tik į juodą ir baltą.

Su Eduardu Mieželaičiu susipažinau vos tik pradėjęs dėlioti raides. Mylimiausios eiliuotos knygelės – Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ (tiesa, šeimoje girdėjau pusiau juokais sakytus vyresniųjų komentarus, esą joje galima įžiūrėti rasistinių dalykų) ir E. Mieželaičio „Zuikis puikis“. Puikiausiai prisimenu pokario laikams neįprastai puošniai išleistą knygelę su spalvingomis Vaclovo Kosciuškos iliustracijomis. Paskui tą pačią, bet jau kitų leidimų knygelę skaičiau su savo vaikais, dar po dvidešimties metų – su vaikaičiais. Manau, ir dabar visi kartu, vienas kitą papildydami, galėtume padeklamuoti iš atminties nemažą Zuikio Puikio nuotykių pluoštą: „Šimtas zuikių susirinko, net žalia girelė linko. Pakalbėję, pasitarę, jie mokyklą atidarė. Ir zuikienė nuo Vyžūnų…“

Dar vienas prisiminimas iš vaikystės. Šeštojo dešimtmečio pradžioje vasarojome Palangoje, viloje Gedimino gatvėje. Vieną vakarą sesuo Vita susijaudinusi pasakoja: po avarijos atvežė Eduardą Mieželaitį. Bejėgis, veidas kraujais paplūdęs – matyt, stiklo duženos supjaustė. Tėvas labai išgyveno, kuo greičiau kvietė medikus. Mama irgi susikrimtusi, tačiau tuoj pajuto ir piktinosi (o tai jai visais laikais buvo būdinga), kad jaunasis rašytojas su smarkiu kvapeliu.

Atsimenu Eduardą Mieželaitį ir iš Tėvo pasakojimų. Kartą namuose, kalbėdamasis su Mama ir su vyriausia seserimi Sigita, jis skėsčiojo rankomis: „Užsipuolė jauną, tikrai gabų poetą. Ir už ką?! Už tai, kad rašo apie jaunystę, meilę!..” Iš suaugusiųjų kalbų supratau, kad jis buvo bendraamžis su mano žuvusiu broliu Vilniumi, kad jie kartu dirbo karo metais evakuacijoje Maskvoje. Tėvai išgyveno, kad Eduardas skandina neviltį taurelėje, kad pražudys savo talentą.

Tėvo kabinete, kurio sienos – knygų lentynos, susiradau karo ir pokario metais išleistas Eduardo Mieželaičio eilėraščių knygeles. Plonutes, kukliais viršeliais. Pavarčiau, ir tikrai dvelktelėjo išskirtinumu. Jose ne tiek ir daug visur aplink skambančio kovingumo, politinių frazių, tačiau gausu gamtos, tėvynės pasiilgimo, meilės lyrikos. Vėliau, jau vyresnėse mokyklos klasėse, į privalomą literatūrą buvo įtraukta „Broliška poema“. Greitomis perskaičiau ją, daugiau įsidėmėjęs tik latvių ir baltarusių, su kuriais lietuviai kartu statė hidroelektrinę, personažų bruožus.

Eduardo Mieželaičio vardas vis dažniau mirguliuodavo „Jaunimo gretų“, „Švyturio“, „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ puslapiuose, vienas po kito pasirodydavo jo eilėraščių rinkiniai. Ir vis dėl to – netikėta, ypatinga žinia: E. Mieželaičiui už eilėraščių rinkinį „Žmogus“ suteikta Lenino premija! Pirmajam iš lietuvių rašytojų, menininkų! Gerai prisimenu, kaip džiaugėsi Tėvas – ir įvertintas lietuvių poetas, ir drauge daug plačiau atkeliami vartai mūsų poezijai ir visai literatūrai pasklisti Tarybų Sąjungoje, o ir pasaulyje. Filharmonijoje dar neregėtos iškilmės, atvyksta pats šių premijų komiteto pirmininkas Nikolajus Tichonovas. Tėvas, jeigu teisingai prisimenu, tame vakare ne tik prisegė laureato ženklelį E. Mieželaičiui, bet ir sakė sveikinimo kalbą. Kaip visada, tezes paskubomis pastuksenęs rašomąja mašinėle, pasibėdojęs, kad trūksta laiko jas nudailinti.

Dar septintajame dešimtmetyje, artėdamas prie šešiasdešimties, Tėvas pamąstydavo apie pasitraukimą iš oficialių pareigų ir atsidėjimą kūrybiniam darbui. Pasakojo man, kad Antanas Sniečkus (juodviejų santykiai nuo pokario laikų, švelniai tariant, buvo itin sudėtingi) jam vis sakydavo: „Ne, dar nepaleisim, dar padirbėk.“ Kai Tėvas Aukščiausios Tarybos prezidiumo patalpose tikrai kukliai, jeigu lygintume su šiandieniniais masteliais, šventė šešiasdešimtmetį, A. Sniečkus sveikinimo toste tarstelėjo: „Kadangi rašai, užsiiminėji eilėraščiais, leisim tau per savaitę kelias darbo valandas skirti kūrybai.“

Žinoma, rašymams Tėvas galėjo skirti tik vėlaus vakaro ar ankstyvo ryto valandas. Ir neretai balsu pamąstydavo, kas ateis į jo vietą: „Norėčiau, kad tai būtų kultūros žmogus, mokantis kalbas, sugebantis reprezentuoti. Štai kad ir Antanas Venclova – tik kad jis paprastesnis, žmonėms prieinamesnis būtų.“

Tokie pamąstymai ir rekomendacijos, be abejo, niekam nerūpėjo. Dėl Maskvos nulemtų nomenklatūrinių kombinacijų, kuriose ir Vilnius turėjo šiokį tokį balsą, Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku tapo Motiejus Šumauskas – tolimas nuo to paveikslo, kurį savo mintyse kūrė Tėvas. Bet jis tikrai apsidžiaugė, kai po kurio laiko visuomeniniu prezidiumo pirmininko pavaduotoju tapo Eduardas Mieželaitis. Tai lyg ir pratęsė tradiciją, kai jo paties pavaduotoju dirbo populiarusis rašytojas Juozas Baltušis.

Žinoma, su J. Baltušiu Tėvas savo literatūriniais skoniais ir vertinimais labiau sutarė. E. Mieželaičiui krypstant į modernizmą, vis painesnes metaforas ir paraleles, Tėvas jau kiek mažiau juo žavėjosi, nors matė ir pirko lyg iš gausybės rago pasipylusias jo knygas, mėgdavo balsu paskaityti kai kuriuos eilėraščius. Jam buvo prie širdies didėjantis E. Mieželaičio populiarumas ir už Lietuvos ribų. Kiek pasiginčydavome su Tėvu, kai jis kritikuodavo naujoves poezijoje, labiausiai vertindamas Janonio ir Maironio tradicijas. Nors modernistas Kazys Binkis buvo vienas artimiausių jo draugų, nors jis aukštino Majakovskį, mėgo Baltrušaitį, Mandelštamą, bet… Tėvui, savamokslio keliais kopusiam į mokytojavimą, į žurnalistiką, svarbu buvo, ar supras skaitytojas, netgi ne itin išsilavinęs. Įmantrybės, ypač sunkiai suvokiamos, jam buvo svetimos. Ta tema jis yra sueiliavęs eilėraštį: „Nemėgstu varškės ir gumos, kuri kramtoma. Nemėgstu kalbėt ir rašyt nesuprantamai…“

Kai Tėvas jau buvo pensijoje ir jo apskritų datų proga Rašytojų sąjunga surengdavo vakarus, paprastai patalpos būdavo parenkamos nedidelės, žmonių susirinkdavo sausakimša salė. Iš pripažintų rašytojų kartais pakalbėdavo Juozas Baltušis, sveikindavo Rašytojų sąjungos, „Vagos“ atstovai. Neprisimenu, kad tokiomis progomis pasirodytų E. Mieželaitis ar kiti pretenduojantys į klasikus.

Pats jaunystėje E. Mieželaitį mačiau tik iš toli – televizoriaus ekrane, prezidiumuose. Oficialus poeto pripažinimas mums, eiliniams žurnalistams, reiškė, kad jis kažkur „dausose“. Su kolegomis iš „Komjaunimo tiesos“ pasiginčydavome dėl pirmojo mūsų laikraščio redaktoriaus poezijos. Patikdavo E. Mieželaičio eksperimentai, atsivėrimas pasauliui ir suradimas įvairiausių tautų lobyno deimančiukų, asociacijomis, palyginimais jų atvedimas ir į mūsų poeziją. Draugavau su fotografais, dalininkais. Rimtas Gibavičius, Romas Rakauskas ir ypač Antanas Sutkus šiltai pasakodavo apie bendravimą su Rašytojų sąjungos pirmininku kaip su „savu vyru” (prisimenu, man kiek rėždavo ausį, kad Antanas tuose pokalbiuose familiariai sutrumpindavo pavardę – „Miežis“). Kai kas mėgo ir pasišaipyti iš produktyviausio ir labiausiai pripažinto mūsų poeto, ypač kai prasiveržė jo daugiažodiškumas, nors ir spalvingas. Aš pats įsiklausydavau į sesers Sigitos bei jos vyro Laimono Noreikos vertinimus. Jiems didieji M buvo Marcinkevičius, Maldonis, Martinaitis, o ketvirtąjį M jie nelabai pripažino.

Man kildavo įspūdis, kad Eduardas Mieželaitis rašo lengvai, be didesnių pastangų, grakščių formų poezija jam liete liejasi, kaip giesmė paukščiui. Perfrazuodamas jo rinkinio „Aviaeskizai“ pavadinimą sakyčiau, kad jo poezijos paukštės skrydį vairuodavo ypatingas autopilotas, kai gyvenimo patyrimas, nuojauta ir instinktas pakužda poetui, kur ir kaip pasukti, kad išeitų efektinga ir tikra.

Kai dirbau TSRS ambasadoje Rytų Berlyne, susitikdavau su atvykusiais lietuvių menininkais. Kartą ar kelis pasivaikščiojome po Unter den Linden ir su Eduardu Mieželaičiu, gal ir į kokią kavinę užsukome. Ne viena berlynietė nulydėdavo žvilgsniu skubančių praeivių maišalynėje išsiskiriantį siluetą: artistiška beretė, prigludęs paltas, monumentali povyza….

Kalbėjomės ir apie leidybą. Poetas skundėsi, kad Maskva neleidžia jo raštų, nors pagal rangą tai jam priklausytų. Mintyse nusistebėjau: juk jo poezijos knygų tikrai pasirodydavo daug ir įvairiomis kalbomis – be abejo, ir rusiškai. Gerai prisimenu, kad aptarėme ir tuo laiku pasirodžiusį Jono Mikelinsko romaną „Už horizonto – laisvė“. Jį skaičiau susidomėjęs, tema neįprasta: karo metais darbams į Vokietiją išvežto jaunuolio išgyvenimai, vokietaitės meilė… Spėjau, kad knygoje esama ir autobiografinių bruožų. Prisiminęs rašytojų „šukavimus“ pokaryje klausiau Eduardo Mieželaičio, ar autoriaus nepuolė už tai, kad pagrindinis herojus romane vaizduojamas lyg ir pranašesnis už kitataučius? Lėtai, įtaigiai, jam taip būdingu žemu balsu pašnekovas dudeno – ne, nekibo, ir nėra ko, visai sveika išaukštinti lietuvius…

Iš to berlynietiško pasivaikščiojimo įstrigo dar viena poeto frazė: „Kiekvienas vyras, sulaukęs penkiasdešimties, galvoja apie mirtį, išėjimą iš šio pasaulio, apie tai, ką jis palieka…“ Tuomet jis jau buvo dešimtmečiu perkopęs tą pusšimtį, man dar gero dešimtmečio trūko. Nors tada lyčių lygybės tema nebuvo tokia populiari kaip dabar, iš karto dingtelėjo: kodėl jis pasakė „vyras“, o ne „žmogus“? Argi moterys apie tai negalvoja? Prisiminiau ir garsiąsias iliustracijas Eduardo Mieželaičio „Žmogui“ – ten krasauskišku braižu, su jokiu kitu nesupainiojamu, brėžtos daugiausiai vyro, ne moters figūros… O man pačiam mintys apie išėjimą užklysdavo ir prieš tą pokalbį, ir po jo, bet įkyriau pradėjo lankytis tikrai tik po penkiasdešimties.

Kai jau grįžęs į Vilnių kartu su istorikais sudarinėjau prisiminimų apie Tėvą tomą, paskambinau E. Mieželaičiui, paprašiau parašyti kelis puslapius. Sutiko mielai. „Apie Paleckį būtinai parašysiu. Kai mane dėl „beidėjiškumo“ triuškino pokario metais, jis gynė: „Apie ką dvidešimtmečiui rašyti, jeigu ne apie meilę?! Ko jūs kimbate?“ Gražiu, beveik kaligrafišku braižu prirašė bene penkiolika puslapių – turiu juos savo archyvuose pasidėjęs. Aprašė ir mūsų pokalbyje telefonu paminėtą epizodą. O šiaip tai esė apie jaunystės mintis, svajones, ką prisipažino ir pirmuoju sakiniu: „Apie ką šiuo metu berašyčiau, kažkokia nematoma jėga lenkia mano ranką su plunksnakočiu į jaunų dienų pusę.“

1987 rugpjūčio pabaigoje Vilniuje viešėjo TSKP CK kultūros skyriaus vedėjas Jurijus Voronovas. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo populiariojo laikraščio „Komsomolskaja pravda“ redaktoriumi, bet po N. Chruščiovo kritimo buvo „ištremtas“ į Rytų Berlyną „Pravdos“ korespondentu. Ten susipažinome: santūrus, su visais vienodai – nepaisant rangų – bendraujantis žmogus. Paauglystėje pergyvenęs Leningrado blokadą, išleidęs vienintelę plonutę eilėraščių knygutę. Ją taip ir pavadino – „Blokada“. Eilėraščiai panašūs į autorių – paprasti, taupūs.

Vilniuje įsitikinau, kad naujos pareigos svečio įpročių ir charakterio nepakeitė. Aplankė kukliame vieno kambario butuke bendrabutyje įsikūrusią savo buvusio vairuotojo Vladimiro Tarano šeimyną (Vladimiras, beje, patekęs į Vilnių, per porą metų išmoko lietuviškai).

Kai Vanda Klikūnienė, kolegė pagal darbą AT Prezidiume, paskambino Eduardui Mieželaičiui ir paklausė, ar galėtų sodyboje priimti svečių būrelį, poetas didelio entuziazmo nerodė. Bet paskui, kaip pasakojo jo žmona, nekantriai laukė, jaudinosi, kad vėluojame. Rugpjūčio 28-ąją, penktadienį, „Čaikoje“ miško keliukais per šaknis, duobes lingavome į Santaką, kur Lakaja įteka į Žeimeną. Kelią rodė Alfonsas Maldonis. Lionginas Šepetys su humoru, kaip jis moka, pasakojo svečiui apie pertvarkos Lietuvoje ypatumus.

Namas valstietiškas, be ypatingų mandrumų – ir išorėje, ir viduje. Alfonsas Maldonis dar pakeliui papasakojo, kad Eduardas Mieželaitis aptikęs tą trobą kaip tik tuo metu, kai buvo gavęs Lenino premiją. Savininkas, paprastas valstietis, išvydęs madingai apsirengusį miestietį su pypke, užsiprašė dvigubos sumos. Ir gavo.

Svetainėje gausu knygų – pastebėjau ir Tėvo „Pergalės saliutą“. Šalia valgomasis, kur susėdome. Pagrindinis patiekalas – šeimininko sužvejoti ešeriai. Prie žuvies buvo siūloma ir baltosios, ir viskio, bet pats šeimininkas neparagavo nė lašo.

Eduardas Mieželaitis buvo ką tik grįžęs iš Karlovy Vary gydyklų. Bet kalbėjome, žinoma, ne apie sveikatą – politika, staigios permainos tais laikais buvo užvaldžiusios visus. E. Mieželaits prisiminė M. Gorbačiovo žodžius iš jo kalbos Arteke – daugiau leninizmo, daugiau socializmo: „Vadinasi, jo turime nepakankamai.“ Alfonsas Maldonis: „Visi mes XX suvažiavimo vaikai“ (TSKP suvažiavimas, pasmerkęs Staliną). Mes, vilniškiai, tostuose minėjome Jurijaus Voronovo eilėraščius. Eduardas Mieželaitis: „Tikrai yra gerų, nuoširdžių – reikėtų išleisti lietuviškai. Palaikot?“ Man padovanojo savo knygą su iškilmingu užrašu: „Didžio Justo Paleckio sūnui…“

Pertvarkos metais, dirbdamas LKP Centro komiteto kultūros skyriuje, dažnai dalyvaudavau rašytojų susirinkimuose, diskusijose. Tik dabar pagalvojau, kad Eduardo Mieželaičio vaidmens tame verpete, kuris darė didžiulę įtaką visos Lietuvos žingsniams į Atgimimą, neprisimenu. Jis bus likęs nuošalyje. Jo kolega, irgi Lenino premijos laureatas Jonas Avyžius, nors ir retai, bet tardavo žodį viešai, ragindavo neskubinti besiklostančių palankia Lietuvai linkme įvykių, neperspausti, o E. Mieželaitis tylėjo. Galima spėti ir suprasti, kad jis, įsijungęs į pogrindinę komjaunimo veiklą tikrai ne dėl savanaudiškų sumetimų, idealistiškai tikėjęs, jog įmanoma ir reikia gyventi kitaip, sutramdant pinigų valdžią ir privačios nuosavybės instinktus, – ypač nelengvai priėmė radikalias permainas, vertybių kaitą.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje dirbau Prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikai. Pagal tradiciją susitikdavau, susiskambindavau ir su meno žmonėmis. Įstrigo keli pokalbiai su Eduardu Mieželaičiu. Viename iš jų prašė atkreipti dėmesį, gal ir pagloboti jauną, daug žadantį poetą, ne vilnietį. Susitikau su tuo vaikinu, kai ką pavyko padaryti. Vėliau pasuko jis kitais, ne poezijos keliais, bet tas poeto prašymas liko simpatiškas.

O kartą paskambino ir iškart pajutau, kad poetas ne kokios nuotaikos, susierzinęs. Ir pats ne kartą pagalvodavau, kad jį skaudina jo kūrybos nutylėjimas, „užbraukimas“, užgaulios užuominos spaudoje. Tai ir prasiveržė – dabartinė  valdžia, nieko nedaranti ar daranti per mažai, kad apgintų žmones, daug nuveikusius Lietuvai. Dar ir dabar ausyse skamba telefono ragelyje nuaidėjusi frazė, kai jis, kaip visad, lėtai, svariai, bet pagiežingai ištarė: „Jeigu nepadarysite to ir to (jau nebeprisimenu konkrečiai), aš parašysiu, aš viską išdėsiu, kaip buvo. Jums (suprask – esantiems valdžioje) bus riesta.“

Skaičiau tuo metu spaudoje, kad Eduardas Mieželaitis lankėsi Rusijos ambasadoje, buvo kažkaip pagerbtas. Dabar, kai jau per vėlu, tenka apgailestaujant konstatuoti, jog amžių sandūroje, kai keitėsi epochos, valdžios, nuolat tvyrojo vidinė įtampa, – per mažai atsirasdavo laiko pagalvoti apie tuos, kurie gyveno tikrai ne paprastesniu laiku, kurie dirbo, kūrė ir tikrai daug padarė.

Tuo metu irgi Prezidentūroje dirbęs Vladas Beriozovas pasakojo, kad Eduardas Mieželaitis pasikvietė jį į savo butą Žvėryne. Ilgai kalbėjosi. Rašytojas vis atsiprašydavęs ir trumpam išeidavęs iš kambario: akivaizdu, kad ir sveikatos bėdų turėjęs. Eduardas Mieželaitis sakė, kad jis niekada nebuvęs Lietuvos priešas, niekada nesirinkęs lengvų kelių. Padėjęs, kiek buvo įmanoma, grįžusiems iš tremties Antanui Miškiniui, Antanui Kučingiui. Nereikėtų pamiršti ar neigti tų gerų dalykų, pabrėžė jis, kurie buvo pasiekti Tarybų Lietuvos laikais.

Dabar pagalvoju, kad dauguma didžiųjų mūsų poetų tuo metu vis meistriškiau, įtikinamiau kalbėjo apie tautos atsparumui ir stiprėjimui svarbius dalykus. Šitaip jie slapčiau ar atviriau oponuodavo oficialiajai linijai, tapdavo tautos numylėtiniais. Eduardas Mieželaitis, suvarpytas ne tik karo kulkų, bet ir „saviškių“ kritikų strėlių (pokaryje jos nešdavo ir mirtinus nuodus), ankstyvąja lyrika ir „Mano lakštingala“ įrodė, kad gali ir moka iškelti lietuviškumą. Brandesniame amžiuje rinkosi kitokias temas ir formas, tęsdamas prieškario modernistų tradicijas ir kaip niekas kitas malšindamas troškulį iš naujoviškiausių pasaulinės poezijos šaltinių. Jis talentingai prabilo apie visuotinai žmoniškus dalykus, Žemės rutulį ir jo vėjus, kilo į žvaigždes. Jis stovėjo tvirtai, šaknimis įaugęs į gimtąją žemę –Lietuvoje, Europoje, Pasaulyje. Nenuostabu, kad toks kalbėjimas buvo suprantamas ir išprususiam Latvijos ir Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos skaitytojui. Sakyčiau, kad jis gal pirmas mūsų poezijoje numatė ir savaip komentavo artėjančią globalizaciją, reikšmingą Europos Sąjungos eksperimentą, dabartines XXI amžiaus realijas, kai visa planeta virsta nesunkiai pažeidžiamu kaimu.

Iš knygos „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“ (prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį; straipsniai, laiškai) Sudarė Vladas Braziūnas Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008.