Veidai, įsirėžę į atmintį

NUSTEBINĘS KETURIS KARTUS

Laimonas.

Ištarus šį vardą prieš kelis dešimtmečius, iškart tapdavo aišku, apie ką kalbama. Mano kartos žmonės suprastų: žinoma, Laimonas Noreika. Apie aktorių, kurį iš jo vaidmenų spektakliuose, kino filmuose, iš poezijos vakarų pažinojo didžioji pusė Lietuvos, rašyti nelengva. Nes tūkstančių tūkstančiai susidarė apie jį savo vaizdą.

Savo paveikslą turiu ir aš. Paauglystėje ir jaunystėje – tai mano vyriausiosios sesers Sigitos vyras, į mūsų šeimą atėjęs linksmas, šnekus žmogus iš paslaptingo teatro pasaulio. Sulaukus brandos – skatinęs mąstyti žodžiu, tartu nuo scenos ir iš kino ekrano, ir ypač poetine kalba, įdomių istorijų pasakotojas. Ir pagaliau, saulelei krypstant vakarop – eseistas ir memuaristas, netikėtai įtaigiai prabilęs savo knygomis. Ir nuolatinis pašnekovas, kai vienam kito reikėdavo. Manau, kad tuomet mes buvome tapę draugais.

Prieš šešiasdešimt metų Sigitos Laimoną mūsų šeima sutiko skirtingai. Tėtis, kaip paprastai, atvira širdimi, geranoriškai. Irgi optimistiškai linkusi žiūrėti į gyvenimą mama žentą pasitiko atsargiai, kiek nepasitikėdama. O kaipgi kitaip – artistas, triukšmingas gražuolis, dominuojantis bet kokioje kompanijoje. Tas nepasitikėjimas palaipsniui tirpo, ypač išaiškėjus, kad Laimonas nepasipūtęs, nepakenčia stikliuko. Mamai tai buvo labai svarbu.

Pagaliau ir aš, gal dvylikametis, išvydau Laimoną scenoje. Komedija ar vodevilis apie poilsiautojų ir administracijos konfliktą sanatorijoje „Alyvų sodas“. Pjesė, kaip suprantu dabar, lėkštoka, vienadienė, taip ir vadinosi. Tačiau įspūdį paliko nepamirštamą. Laimonas, pagrindinis herojus, spindintis jaunyste, entuziazmu, tiesiog skrajojo scenoje, apžavėdamas simpatiškąją širdies damą (ją vaidino Marytė Rasteikaitė) ir, žinoma, publiką. Ir dar – abu labai gražiai dainavo. Net dabar galėčiau paniūniuoti posmelį iš tos muzikinės komedijos.

Štai ir vėl pagrindinis vaidmuo, Rudolfo Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (pjesę, beje, iš latvių kalbos dar prieškariu vertė mano tėvas ir džiaugėsi jos pasisekimu abiejų mūsų sostinių teatruose). Vėl linksmybės, šmaikštavimai, bet Laimono sukurtas Aleksas šįkart neįstrigo taip giliai atmintin. Jau jaunuolio akimis mačiau ir daugiau Kauno dramos teatro spektaklių. Ypač dažnai prieš akis iškyla kailiniuotieji prūsai Juozo Grušo „Herkaus Manto“ spektaklyje; toks neįprastas, trapus ir pažeidžiamas Laimonas Neznamovo vaidmenyje A. Ostrovskio pjesėje „Be kaltės kaltieji“.

Iš apsilankančių mūsų namuose rašytojų, menininkų girdėdavau įvairių komentarų apie Laimono vaidybą. Daug kam ji patiko. Kai kas įžiūrėdavo joje dirbtinumo, per daug artistiškumo, patoso. Ir vėl – mama kritiškiau vertindavo Laimono aktorinius sugebėjimus, o tėvas palankiau. Man atrodė, kad scenoje Laimonui kartais trūkdavo natūralumo, jis linkdavo nuslysti į deklamavimą.

Pirmą kartą iš arčiau Laimoną pažinau kelionėje į Vengriją tolimais 1960-aisias. Tuo metu aš, aštuoniolikmetis, dieną dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, o vakarais mokiausi Vilniaus universitete. Buvo toks Nikitos Chruščiovo laikų eksperimentas – įstoję į aukštąją mokyklą ir neturėję dvejų metų darbo stažo pirmame kurse dieną privalėjo dirbti. Redakcijos skelbimų lentoje kabėjo „liaudies demokratinių šalių“ sąrašas, į kurias per „Sputniko“ turizmo agentūrą galima buvo nuvažiuoti su jaunimo grupe. Dirbdamas susitaupiau pinigų, tad nutariau užsirašyti į Vengriją. Ir koks sutapimas – grupės vadovu važiuoja Laimonas, kuris tuomet buvo ne tik Kauno dramos teatro artistas, bet ir, jei neklystu, komjaunimo Centro komiteto narys ar kandidatas.

Pirmoji kelionė į tolimą, paslaptingą užsienį… Per Baltarusiją, Ukrainą, Čopo pasienio stotį riedame į Debreceną, Budapeštą, prie Balatono ežero, kur apsigyvenome palapinių miestelyje. Puikiojoje Vengrijos sostinėje, centre stūksančiuose namuose, matyti kulkų, artilerinio apšaudymo pėdsakai. Juk tik prieš ketverius metus čia praūžė „kontrrevoliucinis maištas“ – dabar, po 50 metų, įvardijamas kaip revoliucija. Vilniuje buvome įspėti: reikia budrumo, atsargumo, vaikščioti po miestą tik didesnėmis grupėmis. Bet mūsų vadovas pasirodė ne „kirvis“ esąs, jokių apribojimų mums netaikė. Mėgino įsikišti jo pavaduotojas, reikalavo disciplinos ir budrumo, bet Laimonas artistiškai jį nusodino. Merginos, vyrukai iš įvairų Lietuvos miestelių stebėjosi: žinomas aktorius, matytas scenoje, o toks draugiškas, paprastas… Su Laimonu ir dar keliais draugais, per daug netaupančiais to forintų pluoštelio, į kuriuos išsikeitėme rublius Vilniuje, apsilankėme netgi kabarete. To Vilniuje nepamatysi – vos prisidengusios damos, aukštai kilnojančios kojas, ugningi šokiai ir dainos…

Visai neseniai sutikau tos kelionės bendrakeleivį Vytautą Januškevičių, mokytoją iš Trakų. Jis papasakojo, Palangos paplūdimyje jį užkalbino Laimonas: „Kaip laikaisi, Vytautai?“ Atmintį veidams ir vardams jis turėjo puikią. Juk po tos kelionės buvo daugybė prabėgusių metų.

Su Laimonu prie Balatono ežero. Vengrija, 1960 m.
Su Laimonu prie Balatono ežero. Vengrija, 1960 m.

Laimonas nelengvai įsileisdavo į savo ratą, pripažindavo tik talentingus, kūrybiškus žmones, kitų atžvilgiu būdavo kiek atsainus. Tačiau svarbiausia jam buvo surasti klausytojų. Prisimenu, nedidelėje kompanijoje gėrėme sausą vyną – studentė anglistė, Laimonas ir aš. Tuo metu jau dirbau žurnalistu, buvau kiek matęs pasaulio. Bet įsiterpti į Laimono nesibaigiančių istorijų pynę neturėjau jokių šansų. Per keletą valandų sugebėjau pasakyti tik porą sakinių – kaip ir toji mergina.

Mėgdavo prisiminti, kad su aktoriaus darbu kine susipažino pirmajame pokariniame filme su lietuvių aktoriais „Marytė“, kur atliko nedidelį vaidmenį. Na, o paskui, po ilgos pertraukos – garsusis Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Laimonas pasakojo: pirmą kartą jis pakviestas išbandyti jėgas ne teigiamo herojaus, o „geriečių“ oponento vaidmenyje. Abejojo – ar pavyks?

Filmas sukrėtė – manau, bent tuos mano kartos žmones, kurie tada nedaug ką žinojo apie pokario kovas. O Vytauto Žalakevičiaus sprendimas Aitvaro vaidmeniui pasirinkti Laimoną Noreiką, iki tol kūrusį tik teigiamus personažus, iš šiandienos žiūrint atrodo tarsi koks užkoduotas pranešimas. Išties, Aitvaras ekrane išniro nekalbus, mįslingas, su savo paslaptimi. Bet svarbiausia, kad jis buvo visai nepanašus į tuos „miškinius“, kokius vaizdavo tuometinis istorijos supratimas ir ideologizuoti meno kūriniai. Jis buvo gyvas, stiprus žmogus, turėjęs savo tiesą ir pasiruošęs mirti už ją. Tai, manyčiau, buvo didelė ir režisieriaus, ir aktoriaus sėkmė, leidusi šiek tiek geriau suprasti Lietuvos įvykius šimtamilijoninei auditorijai įvairiausiose šalyse.

Laimono skrydis į poezijos erdves patvirtina „laimės nelaimėje“ teoriją. Persikėlęs kartu su šeima į Vilnių ir sugrįžęs į savo jaunystės teatrą, Laimonas kurį laiką neturėjo svarbesnių vaidmenų. O jis gi buvo nepataisomas darboholikas. Tad paruošė vieną poezijos programą, pradėdamas Vincu Mykolaičiu-Putinu, kitą, trečią. Pajuto, kad jis labai reikalingas ir laukiamas ir dideliuose miestuose, ir miesteliuose, ir kaimuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose, pagaliau ir rinktinės intelektualų publikos susiėjimuose. Nuo to laiko tapo amžinu keliauninku – iki savo paskutinės dienos.

Nežinau, koks vidinis balsas sufleruodavo jam, ką skaityti. Tik žinau, kad čia jis jokių patarėjų ar nurodinėtojų neturėjo. Jis, matyt, jautė kažkokią sielų giminystę su gyvaisiais ir mirusiais poetais. Išties, yra puikių poetų, kurių eilių Laimonas neskaitė, bet visi poetai, kuriuos jis pakvietė su savimi į sceną, be abejonės, yra puikūs.

Be ypatingų patriotinių deklaravimų jis rinkosi skaityti tai, kas, sakyčiau, buvo esmingai lietuviška. Žiū, kokiais deimančiukais sužibėjo senosios, sermėgiškos lietuvių poezijos klodai jam ten giliau pasirausus. Kaip šiuolaikiškai ir drąsiai aidėjo jo lūpose Daukanto sakymai apie lietuvių kalbą ir papročius, XIX amžiaus Adomo Mickevičiaus posmai. Jis permetė tiltą per Atlantą ir atvedė su savimi į sceną tuo metu Lietuvoje veik nežinomus išeivijos poetus.

Ir čia kažkaip įdomiai susipynė „M“ magija. Prisimenu, tėvas vis pajuokaudavo: „Būčiau ne Paleckis, o Maleckis, gal būčiau tapęs dideliu poetu. Juk beveik visi didieji mūsų bardai – iš M raidės.“ Laimonas rėmėsi į galingus ąžuolus – Mickevičių, Maironį, Mykolaitį-Putiną. Na, o su mylimiausiais Justinu M., Alfonsu M. ir Marcelijumi M. jis apvažiavo visą Lietuvą. Žinoma, nebūna magijų be išimčių. Jei Laimono gal labiausiai vertintą Salomėją nuo M skiria tik viena raidė, tai Paulių – jau daugiau.

Prisimenu, iš vieno svarbaus tų laikų žmogaus esu girdėjęs tokį pasakymą: „Neturi nuovokos tas Laimonas. Paskaitytų keletą eilėraščių apie Leniną ir gautų, ko gero, Lenino premiją.“ Tai man nuskambėjo tikrai šventvagiškai. Juk jo poetinis repertuaras buvo toks ypatingas, toks „laimoniškas“, kad ne tik publicistiniai eilėraščiai, bet ir kai kurių tikrai gerų poetų lyrika jam netiko, ir tiek.

Čia negaliu neprisiminti Sigitos. Ji būdavo pirmoji Laimono programų klausytoja dar namuose, kai jis repetuodavo. Ji suruošdavo Laimoną, parinkdavo kaklaraištį, nupūsdavo kiekvieną pūkelį nuo jo tamsaus „sceninio“ kostiumo. Ji stengėsi nepraleisti nė vieno jo koncerto – visada sėdėdavo tik paskutinėje eilėje. Pirmiausiai jai Laimonas, šluostydamasis prakaitą persirengimo kambarėlyje, užduodavo klausimą: „Na, kaip?“ Jos vertinimas Laimonui buvo svarbiausias.

Laimonas vis dažniau pasirodydavo Vilniaus teatro scenoje. Juo patikėjo režisierius Henrikas Vancevičius, kurį Laimonas, savo ruožtu, nepaprastai gerbė ir vertino. Kiek įtampos ir nervų aktoriui kainavo vien pagrindiniai vaidmenys Justino Marcinkevičiaus trilogijoje, puikiai įvertinti publikos. Laimono gyvenimas tuo metu tapo itin intensyvus, skaičiuota minučių tikslumu. Juk po „Niekas nenorėjo mirti“ jį užplūdo dešimtys pasiūlymų iš daugelio TSRS kino studijų, jis filmavosi įvairiausiose pasaulio šalyse. Ir kartu stengėsi atsiliepti į kiekvieną pakvietimą skaityti poeziją mokykloje, vaikų namuose, kolūkyje…

Mačiau, kaip Laimoną sukrėtė Sigitos netektis. Apie tai Laimonas yra parašęs – kaip jis moka, nuoširdžiai ir tikrai. Noriu tik priminti, kad Laimonui tą tragišką jo visai šeimai vasarą dar nebuvo šešiasdešimties. Ne viena moteris tuomet žvilgčiojo į jį, tikėjosi sulaukti dėmesio ir palankumo. Veltui. Buvau liudininkas, kaip jau keletui metų po Sigitos mirties praėjus viena dama mėgino sudominti jį ypatingais kulinarijos gaminiais. Bet greitai nusivylė, sužinojusi, kad jos perduotos rūkytos vištos ir kiti delikatesai keliauja tiesiai į šiukšlyną, kiemo katėms… Vėl – tipiškas Laimonas.

Kaip ir daugelį menininkų bei mokslininkų, Laimoną Atgimimo banga įtraukė į politikos verpetus. Tais nepamirštamais, entuziazmo kupinais metais jo visur buvo pilna. Išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu jis skaitė eiles mitinguose ir kituose renginiuose, lydėjo po Lietuvą Bernardą Brazdžionį, ypač dažnai atsiliepdavo į kvietimus suruošti poezijos vakarus. Ne viena partija jį įkalbinėjo kandidatuoti į Seimą jų sąraše, tačiau Laimonas griežtai atsisakinėjo. Mano galva, jis būtų buvęs tikrai geras Seimo narys, nes sąžiningumo, darbštumo, atsakingumo ir žinių jam tikrai netrūko. Bet Laimonas laikėsi nuomonės, kad tikras menas ir gera politika nelabai suderinami. Savo visuomeninį aktyvumą Laimonas išliedavo pavadinimų suteikimo komisijos prie Vilniaus savivaldybės darbe. Didžiuodamasis pasakojo, kad jo pasiūlymu vardai suteikti geram pusšimčiui Vilniaus gatvių, aikščių, skverų.

Tačiau atgimimo metams slenkant į praeitį ir kultūroje atsirandant vis daugiau griuvėsių, Laimono, kaip ir daugelio meno žmonių, nuotaikų barometras krypo į padalą „permainingos”. Kartu su keliomis dešimtimis Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių jis buvo išprašytas į pensiją (beje, niekad negirdėjau nė menkiausio jo nusiskundimo ar nepasitenkinimo dėl to). Lietuvos kino studija pamažu byrėjo, išseko pakvietimų iš kitų kino studijų šaltinis. Vis mažiau paklausūs, augant „pinigų kartai“, darėsi poezijos vakarai. Tuo labiau Laimonas laukdavo ir sulaukdavo atskirų pakvietimų. Tuo jausmingiau, su didesniu dėkingumu publikai jis pasakodavo apie tai, kaip jo „nuostabiai klausėsi“ vienoje ar kitoje auditorijoje, nors salė buvusi apytuštė. Tikra atgaiva jam buvo pavasariniai mokytojų apsilankymai jo namų kieme Čiurlionio g. 16, kur tarp žydinčių obelų jis skaitydavo savo mėgstamiausias eiles.

Pauzė teatre išaugino Laimonui skaitovo sparnus. Pauzė teatre, kine ir poezijos skaitymuose leido jam pajusti rašytojiškos duonos skonį. Čia reikėtų nuoširdų ačiū tarti Rasai Andrašiūnaitei, kuri perskaitė jo dienoraščius ir tarė labai įtaigiai: „Laimonai, reikia leisti knygą“. Atgimimo atneštos permainos, cenzūros nustūmimas į tolimą praeitį leido jam rašyti taip, kaip jis nori, ką galvoja. Tarybiniais metais galima būtų įsivaizduoti jo pirmosios knygos pasirodymą (žinoma, su pataisymais, su kupiūromis), bet antrosios ir trečiosios – jau ne. Ir svarbu pabrėžti, kad pagrindą visoms trims davė jo kūrybiški, nemeluojantys dienoraščiai.

Kai dar gyvenau pas tėvus Čiurlionio g. 16, pirmame aukšte kartu su Sigitos šeima (paskui tas kambarys atiteko Laimonui), ne kartą girdėjau Sigitos ir Laimono „pasišpilkavimus“. Grįžęs po spektaklio ar poezijos vakaro Laimonas užsidarydavo kambaryje, guldavo į lovą ir, pasidėjęs storą sąsiuvinį ant kelių, margindavo jį savo apvalia, aiškia rašysena. „Irgi, matai, rašytojas atsirado… Jis gi paprasčiausio rašto į namų valdybą nesugeba parašyti“, – nepiktai pasišaipydavo Sigita. Paskui Laimonas, matyt, paskaitydavo kai ką iš savo užrašų žmonai arba parodydavo juos. Sigita jau kitaip ėmė vertinti jo kūrybą. Būdama geros nuotaikos ji su humoru piešdavo savo šeimos ateitį: „Laimono silpna širdis, ji gali neišlaikyti. Jei jau atsitiktų tokia nelaimė, tai mes su Rūta redaguosim ir leisim rinktinius Laimono raštus.“ Sigita apsiriko. Su savo silpna širdimi Laimonas pergyveno žmoną dvidešimt vieneriais metais, o jo raštus redagavo svetimi žmonės.

Kai perskaičiau „Aktoriaus dienoraščius“, Laimonas mane nustebino ketvirtą kartą. Jau nebe kaip teatro artistas, ne kino aktorius, ne skaitovas. Tikrai, tai nebuvo grafomaniškas ar mėgėjiškas vedžiojimas plunksna. Tai buvo gilūs, skvarbaus žvilgsnio ir paprasti apmąstymai apie aktorystę, dramaturgiją, poeziją ir poetus. Žodžiu – apie kūrybą. Gyvenime toks šnekus ir ilgakalbis, savo užrašuose Laimonas, mano galva, pasirodė visai kitoks – santūrus, tikslus, taupus žodžiui. Ko gero, apie jokį jo vaidmenį ar poezijos vakarą aš neišsakiau tiek gerų žodžių – o jie tikrai buvo nuoširdūs – kiek apie jo knygą. Prisipažinsiu: toji knyga ir po to pasirodžiusios mano akyse pakylėjo Laimoną į netikėtas aukštumas.

Dar įdomesni man pasirodė „Vidurnakčio užrašai“. Laimono nutapyti portretai – pirmiausiai jo tvirtosios mamos, neramiosios poros – Juozo Baltušio ir Monikos Mironaitės, tarsi prislopintu balsu pasakojami prisiminimai apie karo metus Kaune, žudynes Lietūkio garaže. Kiek daug apie pokario trėmimų tragediją jis sugebėjo pasakyti vos viena kita pastraipa… Tuomet jau Laimonas skaitydavo man ištraukas iš savo dienoraščių bei tekstų dar prieš atiduodamas juos vienam ar kitam žurnalui, tardavosi dėl pavadinimų. Tie jo prozos skaitymai buvo ne mažiau įdomūs ir patrauklūs negu didžiųjų poetų posmai jo lūpose.

Aš klausdavau: Laimon, kaip tau taip išeina? Nenaudoji jokių ypatingų metaforų, palyginimų, kitų puošmenų, o tavo rašiniai apčiuopiami ir vaizdingi. O svarbiausia – jie labai tikroviški, jauti, kad tai neišgalvota, kad tai teisybė. Tau tarsi pavyksta sustabdyti akimirką – ir žavingą, ir tragišką, sustingdyti laiką. Esi tarsi metraštininkas iš Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“, bet nei baltasis, nei juodasis, o tikrasis. Laimonas aiškina, kad labai daug padėjo jo dienoraščiai, kai jis vėlų vakarą, paprastai apie vidurnaktį, fiksuodavo visai šviežius įvykius. O paskui, pasitaikius progai, pasitikrindavo juos su savo „personažais“ – ar teisingai viską užrašė. Ir prisipažįsta, kad kartais, „teisybės dėlei“, truputį persūdo. Bet druskos įberia tik tiek, kad vaizdas butų dar ryškesnis, nors neprarandantis tikrumo. „Štai rašau apie mūsų šeimos numylėtinę namų šeimininkę Onutę, kokia ji žvali ir greita buvo net ir perkopusi per 80 metų. Mūsų kieme ji jau pjūklą pasiėmusi ruošėsi lipti į trešnę sausų šakų genėti, bet mes jai neleidome. Na, o savo pasakojime Onutę į medį aš įlaipinau…“

Stiprų insulto smūgį Laimonas patyrė Troškūnuose, kai viešėjo pas rūpestingąjį savo bičiulį kunigą Saulių Filipavičių. Kartu su seserim Geruta skubėjome aplankyti jį Anykščių ligoninėje. Laimonas pasakojo, kaip jį apleido jėgos, kaip jis sukniubo, o atsigavęs naktį ligoninėje pajuto, kad nebevaldo kairės rankos. Ir tuoj pamėgino tikrinti atmintį – ar jis prisimena tuos daugybę posmų iš poezijos programų? Kokia palaima – jis galėjo skaityti reanimacijos palatoje, šnibždėdamas, bet neužkliūdamas, nesustodamas.

2004 metais buvau išrinktas į Europos Parlamentą ir kas pirmadienį ėmiau skraidyti į Briuselį arba Strasbūrą, o ketvirtadienį sugrįždavau. Kaip tik nuo to laiko mūsų pasimatymai su Laimonu tapo reguliarūs. Lėktuvas Vilniuje nusileisdavo apie 8 valandą vakaro. Grįžęs namo ir pavakarieniavęs skambinu jam: „Labas vakaras, Laimon. Kas gero, kaip gyveni?“ – „Normaliaĩ“, – visad atsako vienu žodžiu, raiškiai pabrėždamas paskutinį skiemenį. Ne kartą jis mane pataisydavo, kai aš tą žodį kirčiuodavau kaip dauguma, išskirdamas vidurinį skiemenį. Pastebėdavo ir kitas kirčiavimo klaidas. Gerai prisimenu, kaip aiškino žodžio „klausimas“ kirčiavimą: kirtis nešokinėja, visuose linksniuose lieka ant pirmo skiemens.

Pakviestas užeiti, žingsniuodavau Čiurlionio gatve. Susiklostė savotiškas tų pokalbių ritualas. Laimonas papasakodavo, ką per tas dienas veikė, su kuo susitiko, kur koncertavo. Parodydavo nusipirktas arba jam padovanotas knygas, paminėdavo, ką jose įdomaus surado. Kartais pakomentuodavo laikraščius, televizijos laidas. Televizorius jo kambaryje visada būdavo įjungtas, prašydavau jį pritildyti. Laimonas gulėdavo ant sofos, paveikslais nukabinėtame kambaryje virš artistiškos netvarkos tvyrodavo ir cigarečių dūmų kvapas. Kartais Laimonas pasigirdavo, kad Arvydas Juozaitis atvežė iš Kaliningrado bloką cigarečių, o jo gerbiamas gydytojas A. Zimanas, nors ir labai nepritardamas jo įpročiui, neverčia atsisakyti rūkymo.

Žinoma, įdomiausi buvo Laimono pasakojimai apie praėjusios savaitės įvykius, neretai nuklysdavo į artimesnę ar tolimesnę praeitį. Kiek jis žinojo istorijų iš mūsų meno žmonių gyvenimo, kūrybos, kokių įdomių epizodų prisimindavo iš savo gastrolių su teatru, filmavimosi įvairiose kino studijose ir šalyse… Ir, žinoma, paskaitydavo posmą kitą iš savo neišsemiamo repertuaro: „Paklausyk, ar tai ne stebuklas?“ Ko gero, daugiausia jis kalbindavo skausmingo likimo poetus – Salomėją Nėrį, o ir Paulių Širvį, Vytautą Mačernį. Šneka nukrypdavo ir į istoriją. Jis tiesiog ją jautė, per savo svarstymų ir asmeninių išgyvenimų prizmę perleisdavo istorinius lūžius. Niekad nepamiršiu, kaip jis aistringai aiškino savo šimtą kartų permastytą ir iškentėtą tiesą apie „Poemos apie Staliną“ gimimą. Jam atrodė naivūs ir konjunktūriški teiginiai apie tai, kad Salomėja buvusi vos ne priversta parašyti šią poemą. Laimonas buvo tikras, kad Salomėja buvo subrendusi tiems posmams, ji tiesiog buvo „nėščia“ jais, kad užsakymas buvo tik pretekstas jiems išsilieti. Apie tai Laimonas yra sakęs ir viename iš interviu.

Mūsų šnekos dažnai nukrypdavo ir į politiką. Visi, kas artimiau pažinojo Laimoną, žinojo, kad jis yra nuoseklus ir ištikimas Algirdo Brazausko gerbėjas. Jis be išlygų priėmė Algirdą Brazauską tokį, kokį jo paveikslą jis sau intuityviai susikūrė. Laimonas vertino jo darbus, jo bendravimo manierą, jo poziciją, paprasčiausiai pasitikėjo juo ir nenorėjo girdėti nieko kritiško. 1993 metais Prezidentas įteikinėjo Nacionalines premijas. Laimonas didžiuodamasis pasakojo, kad A. Brazauskas, tiesdamas jam diplomą, pašnibždėjo į ausį: „Maloniausia įteikti šią premiją tau.“

Kai dešimto dešimtmečio viduryje A. Brazauską užvaldė idėja atstatyti Valdovų rūmus, jis buvo užsimojęs įkurdinti tuose rūmuose ir Prezidentūrą. Niekaip nepavykdavo jo įtikinti, kad Prezidentūrai tie rūmai netinka, kad jos prisiglaudimas ilgesniam laikui Seimo rūmuose prieštarauja valdžių atskyrimo principui ir demokratinių šalių praktikai. Kai vis dėlto Prezidentas priėmė mintį, kad Prezidentūrai tiktų Menininkų rūmai, jis vėl suabejojo: kaip čia dabar, negi išstumsi iš ten menininkus. Tada Algirdas Nasvytis, Prezidentūros darbuotojų paskatintas, atvedė iškilių kultūros žmonių būrį pas Prezidentą. Pakvietė ten ir Laimoną. Paskui Laimonas pasakojo, kad Algirdas Brazauskas pradžioje nepatikliai vertino deputacijos argumentus: argi menininkai tikrai už tai, kad Prezidentūra keltųsi į jų rūmus, o patys sutiktų persikraustyti į Rotušę? Po ilgoko pokalbio pagaliau ir A. Brazauskas suprato, kad ir Laimonas, ir kiti kalba nuoširdžiai, kad puikūs rūmai senamiesčio širdyje geriausiai tiktų reprezentuoti valstybę.

Logiška, kad Laimonas, švelniai tariant, nemėgo A. Brazausko politinių oponentų, nevengusių išpilti ant jo, a. a. Prezidento posakį naudojant, sunkvežimius purvo.

Iš politikų Laimonas vertino ir Česlovą Juršėną, Kazimierą Prunskienę, jam imponavo kai kurie tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko miesto gražinimo darbai.

Laimonas didžiavosi savo kilme – iš darbininkiškų, kairuoliškų tradicijų giminės. Pasakojo, kad senelis buvęs Šiaulių socialdemokratų „gaspadorius“ – taip kadaise vadino partijos padalinio lyderį, pirmininką. Motina ir pagal charakterį, ir pagal pažiūras revoliucionierė, tėvas komunistu tapęs dar Smetonos laikais.

Naujas, labai simpatiškas jo bruožas man atsiskleidė politinio mitingo Tauragėje istorijoje. 1992-aisiais, kai atrodė, kad naujasis – neklystantis ir visažinis – Sąjūdis įsitvirtino valdžioje jei ne amžiams tai dešimtmečiams, kai kitamintiškumą viešojoje erdvėje buvo mėginama prilyginti išdavystei, kai Lietuvos demokratinė darbo partija buvo visaip demonizuojama, Laimonas gavo pakvietimą į šios partijos gegužinę. Kai užeidavau pas jį, abejingai, lyg tarp kitko paminėdavo tą kvietimą. Spėjau, kad Laimonas vengia prisiliesti prie jo tarsi prie karštos geležies. Ir vis dėlto apsisprendė važiuoti į Tauragę. Vykome kartu. Didžiuliame slėnyje prie Jūros upės, kur kažkada vykdavo rajoninės dainų šventės, – žmonių jūra. Susirinko gal penki tūkstančiai Algirdo Brazausko vadovaujamos partijos palaikytojų ir keli šimtai labai karingų oponentų, kėlusių didžiulį triukšmą ir „demaskuojančius“ plakatus. Vienas iš jų skelbė: „Laimonai, su kuo tu?“ Kalbėjo Algirdas Brazauskas, jo žodžius lydėjo daugumos palaikymas ir „triukšmingos mažumos“ švilpimai, šūkavimai. Teko kalbėti ir man. Bet įspūdingiausia kalba, manau, buvo Laimono. Jis tiesiai tarė, kad ilgai dvejojo, gavęs pakvietimą į Tauragę, stūmė tolyn sprendimą, nes bijojo. Ir jis suprato, kad būtina įveikti tą baimę, nes tiktai taip jis gali padėti tą patį padaryti kitiems. Jo kalbą ir jo skaitomas eiles – garsųjį Mažvydo pamokymą iš Just. Marcinkevičiaus dramos su skiemenavimu „Lie-tu-va“ – palydėjo griausmingi plojimai, triukšmadariai tilo ir nutilo.

Tą svarbų jam, o ir tūkstančiams kitų, epizodą Laimonas atvirai aprašė savo knygoje. Kaip ir kitą, irgi labai reikšmingą. Kai plačiai žinomas karingas kunigas susiėjime kitoje Lietuvos vietoje vėl ėmė vanoti „kolaborantus ir išdavikus“, Laimonas ne mažiau garsiai priminė jam kiekvienam katalikui žinomos maldos žodžius: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Dar vienas pastebėjimas. Savo prisiminimuose apie karo metus Laimonas pasakoja, kaip 1941-ųjų birželio pabaigoje, užeinant vokiečiams, Kaune, darbininkų priemiestyje, kur jie gyveno, mama degino knygas. Visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos istorijos trumpasis kursas, Stalino biografija, Juliaus Janonio tomelis… Atsižvelgiant į dabartinę konjunktūrą, retas memuaristas drįstų įvardyti dvi pirmąsias, ypač Stalino biografiją. Laimonas nepabijojo. Nes taip buvo.

Laimonas buvo laimingas, kad ne kartą jam teko vaidinti su jo dievinama M. Mironaite, juos suartino ir poezijos skaitymai. Vėliau, jau pensininkas, jis daug pasakodavo apie pasibuvojimus pas Moniką, apie jos senatviškas keistenybes ir kaprizus. Tuos epizodus jis simpatiškai, su švelniu humoru aprašė knygoje „Vidurnakčio užrašai“. Kartais tekdavo ir man susidurti su Laimono keistenybėmis, amžiaus ar nuotaikos padiktuotomis. Vienas epizodas įsiminė ypač.

Kai pasirodė pirmoji Laimono knyga „Aktoriaus dienoraščiai“, daug kas pastebėjo, kad joje beveik neužsiminta apie Sigitą. Iliustracijose daugybė Laimono nuotraukų, ir su vaikaičiais, o su Sigita – nė vienos. Ne tik šeimos nariai, artimi draugai, bet ir mažiau Laimoną pažinojusieji žmonės gūžčiojo pečiais – juk daugelis buvo liudininkai, kaip Sigita tiesiog gyveno jo teatriniais ir skaitoviniais reikalais, užsikrovusi tik sau rūpinimąsi trimis vaikais namie stengėsi sudaryti jam geriausias sąlygas dirbti. Ne kartą pakalbėdavome apie tai su Laimonu. Jis, kiek suirzęs, aiškino: mano knyga gi apie teatrą, poeziją, todėl ir neliko vietos šeimai. Argumentuoju: tu gi pats atrinkinėjai ištraukas iš savo dienoraščių, o juose, neabejoju, tikrai nemaža vietos skirta Sigitai. Laimonas ir vėl įrodinėja, kad visai pagrįstai išmetė iš savo užrašų tai, kas nesusiję su tiesioginiu jo darbu. Bet antrojoje jo knygoje – „Vidurnakčio užrašai“ – Laimonas jau ne kartą paminėjo Sigitą, atsirado ir nuotraukų su ja, su šeimos nariais.

Ir štai vieną vakarą, grįžęs iš Briuselio, kaip paprastai, užeinu pas Laimoną. Jis ramiai pasakoja apie savo praėjusios savaitės susitikimus, darbus, užpliko sau arbatos. Užsiminė apie savo knygas, aš vėl prisiminiau tą Sigitos ignoravimą pirmojoje. Ir staiga Laimonas pratrūko. „Išeik!“ – nugriaudėjo galingas aktoriškas balsas. „Laimon, kas tau yra?“ – „Išeik, išeik tuojau pat!“

Man ir juokinga, ir nelabai. Prisimenu dar kadaise nugirstus Sigitos nuogąstavimus dėl jo silpnos širdies, o ir iš gydytojų girdėjau tą patį. Situacija tuo įdomesnė, kad kalbamės paveikslais nukabinėtame Laimono kambaryje, kuris dar neseniai buvo mano, kol neišvažiavau mokytis. Juk ir pats Laimonas atėjo į mano tėvų namus kaip užkurys, o dabar mane iš jų veja…

Pasisukau ir, nieko nesakydamas, pro virtuvę išėjau į kiemą. Žingsniuodamas Čiurlionio gatve mąsčiau – kodėl Laimonas šįkart taip jautriai sureagavo į temą, ne kartą mūsų apkalbėtą? Gal labai pavargęs, gal jaučiasi blogai? Kaip ateityje reikės su juo bendrauti?

Kai po savaitės vėl grįžau iš Briuselio, tą vakarą nepaskambinau jam, kaip buvau įpratęs. Tačiau dar po savaitės surinkau tą taip pažįstamą numerį 2335422. Laimonas atsiliepė, kaip paprastai, be ypatingų emocijų. Kaip paprastai, pakvietė užeiti. Vėl kalbėjomės draugiškai ir maloniai, o tų griausmingų šūksnių nei jis, nei aš niekada nebeprisiminėme.

Jau minėjau, kaip Laimonas, lūžio metų atmosferos paveiktas, nenoromis, pamažu, įsileido į savo knygas Sigitą ir kitus šeimos narius. Kai Laimonas rinko savo rašinius trečiai knygai, ne kartą ir ne du raginau jį parašyti apie Tėtį (mano tėvą, kaip mes, vaikai, jį vadinome), arba Dieduką (taip jį vadino Laimono šeimoje). Pradžioje Laimonas ir girdėt apie tai nenorėjo. Paskui mano šnekos jam jau nebeatrodė tokios paikos – „Tikrai, aš gi dienoraštyje esu nemaža apie jį prirašęs.“ Ir štai vieną vakarą su mūsų rudu gauruotu šuneliu Čičiu pasileidome pažįstamu maršrutu link Čiurlionio 16 (šuniukas jau pats mane tempdavo ta kryptimi, nes ten jo laukė draugas juodasis Meškis). Pasilabinus Laimonas lyg tarp kitko man mestelėjo: „Jau išrašinėju epizodus apie Dieduką.“ Mane tai nepaprastai nudžiugino. Žinojau, kad Laimonas papasakos apie savo uošvį nemeluodamas, nuoširdžiai – taip, kad netgi ir nepažinojęs mano tėvo žmogus, paskaitęs Laimono tekstą, supras, koks jis buvo. Neapsirikau. Beje, toji trečioji knyga – „Čiurlionio 16“ – man ypač brangi ir dėl pasakojimo apie „netikinčiųjų kunigą“ – monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Panašiai ir dėl atsiminimų apie Sigitą. Kai seni, geri Sigitos draugai Lena ir Pranas Treiniai paragino seserį Gerutą ir mane sudaryti prisiminimų knygą apie Laimono žmoną, jis stojo piestu: „Kam to reikia, kam tai bus įdomu?!“ Mes nelabai klausėme Laimono, paprašėme Sigitos draugų, bendradarbių parašyti atsiminimus. Beveik visi mielai ir nuoširdžiai tai padarė. Lena perdavė ir Sigitos jai rašytų laiškų pluoštą, paieškojome jų ir kitur – laiškai puikiausiai tiko knygai. Vėl ėmiau agituoti Laimoną, kad ir jis parašytų. „Aš jau parašiau – apie mano vaikų Dieduką. Ten juk rašau ir apie Dieduką, ir apie Sigitą.“ Sakau, kad toli gražu ne viską jis ten surašė. Daugiausia gi ten viskas sukasi apie Justą Paleckį. Po ilgų derybų Laimonas visgi palinko prie sąsiuvinio. Bet parašė tik papildomą skyrių apie tai, kaip jie su Sigita, o paskui jis vienas gyveno po J. Paleckio laidotuvių.

Kai su Geruta rinkome prisiminimus ir laiškus, redagavome juos, Laimonas nesidomėjo tais dalykais, neprašė paskaityti gautų rašinių. Maketuojant iniciatyvą perėmė Sigitos duktė Sigita ir puikiai padirbėjo kartu su dailininku Alvydu Ladyga, konsultavosi su Romu Orantu. Knyga ir formatu, ir stiliumi labai derėjo prie trijų Laimono knygų, kurias ruošė spaudai tas pats reto subtilumo dailininkas R. Orantas. O Laimonas su knyga susipažino tik jai išėjus.

Knygos „Sigita – Justo duktė, Laimono žmona“ pristatyme Mokslų Akademijos salėje susirinko daug žmonių, nuotaikos buvo geros. Laimonas dar ne visai priėmė knygą, dar vis nuogąstavo, kad ji neras skaitytojo. Kalbėdamas tą vakarą jis sakė, kad ši salė per puošni, kad Sigita nejaukiai jaustųsi čia, ji visad buvo kukli, nemėgo didelių susibūrimų. Tačiau laikui bėgant Laimonas „prisijaukino“ ir šią knygą – arba knyga prisijaukino jį. Per savo paskutinį apsilankymą Palangoje poezijos vakare „Ramybės“ klubo salėje jis pasirašinėjo šią knygą ir jau „savinosi“ ją, sakydamas: „Išleistos keturios mano knygos, o penktosios nebebus.“

Kartą sakau Laimonui: „Žinau, kad tu niekad neskaitei ir neskaitysi publikai Tėčio eilėraščių. Net į jo pajuokavimą – gal tai padarysi prie mano karsto? – kadaise atsakei kategorišku ne. Tačiau kokie eilėraščiai iš jo poezijos tau atrodytų įdomesni, vertingesni?“ Laimonas sąžiningai peržiūrėjo du Justo Paleckio rinkinius – „Tūkstantis žingsnelių“ ir „Metų vieškeliais“, sudarė ir perdavė man keturiolikos eilėraščių sąrašą.

Jaunystėje, o ir vėliau Laimonas nei sportavo, nei domėjosi sportu. Kitaip pasisuko, kai jis neteko darbo teatre, ypač po insulto Troškūnuose, kai jis vis daugiau laiko praleisdavo gulėdamas savo sofoje-lovoje, kurios kojūgalyje buvo įsitaisęs televizorių. Netrukus Laimonas tapo aistringu futbolo ir ypač krepšinio gerbėju. Jis, kaip tikras specialistas, komentuodavo, prognozuodavo, jaudindavosi dėl Lietuvos krepšinio rinktinės, „Žalgirio“ sėkmių ir nesėkmių. Čia mes surasdavome bendrą kalbą. Bet kas kita, kai Laimonas imdavo piršti man laidas apie bušido, amerikietiškų imtynių kovas, arba jas komentuodavo. Man tas „sportas“ buvo ir liko atgrasus, o Laimonui patiko. Gal jis jame rasdavo geros vaidybos, aktorinio miklumo elementų, kurie man liko slėpiningi.

Po smūgio, gauto Troškūnuose, Laimonas sulinko, daug gulinėdavo, ėmė vaikščioti lėtai, kartais pasiremdamas lazda. Spėčiau, kad jis ir šiek tiek pavaidindavo, kurdamas jau paskutinį savo gyvenimo vaidmenį. Jau nebe jauno gražuolio, nebe išlakaus plačiapečio vyriškio, o sulinkusio, paliegusio, bet vis dar savotiškai patrauklaus, ypatingų veido bruožų senio. Jis man ne kartą yra sakęs, kad gražiausia mirtis artistui būtų scenoje. Vis pasakodavo, kaip jam ne kartą yra tekę „mirti“ žiūrovų arba kino kameros akivaizdoje, kaip jam yra tai „padėję padaryti“ įvairiausi režisieriai. Manau, kad milijonams įsiminė jauno, stipraus Aitvaro skausminga mirtis. O po daugelio dešimtmečių, jau savo gyvenimo kelio pabaigoje, Laimonui teko mirti Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ itališkoje inscenizacijoje Pjero Bezuchovo tėvo vaidmenyje. Filmavimo darbai vyko čia pat, Vilniuje. Laimonas gulėjo ištaigingoje lovoje, apkamšytas daugybe pagalvėlių, raudančio „sūnaus“ ir daugybės „giminių“ – įvairių tautų aktorių – apsuptyje.

Pagrįstai didžiuodamasis Laimonas pasakojo man, kaip jam pavyko įveikti ligos priepuolį katalikų knygynėlyje prie pat Katedros aikštės (girdėjau ir iš kitų, ten dalyvavusių, pripažinimo žodžius aktoriui). Kai Laimonas pradėjo skaityti eiles jį ėmė pykinti, teko skubiai išeiti iš kambario. O po valandėlės sugrįžo ir tęsė nuo tos pat vietos, kur buvo sustojęs. Susirinkusieji įvertino jo artistišką ištvermę ir pareigos jausmą – tokių aplodismentų ne taip ir dažnai tekdavę girdėti.

„Žinoma, jie mato, kad aš esu jau beveik invalidas, todėl retai bepakviečia skaityti. Tai visai suprantama…“ – retkarčiais atsiverdavo jis, kai vakare iš televizijos ekrano skambėdavo kitų skaitovų skaitomos eilės įvairiuose renginiuose. „Jie“ – Rašytojų klubo ir kitų institucijų vadovai – tiesiog norėjo patausoti Laimono jėgas, nevarginti jo. Apie tai man per Laimono laidotuves minėjo ir Marcelijus Martinaitis: „Kaip tik šiomis dienomis norėjome kviesti Laimoną į Poezijos pavasario uždarymą, bet pagalvojome, kad jam gali būti per sunku.“ O Laimonui scena, publika, darbas buvo tiesiog gyvybės syvai. Jie, deja, seko.

Kai jėgų vis mažėjo, didžiulis impulsas jam gyventi, dirbti, skaityti, važinėti buvo Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo dėmesys. Kvietimas vaidinti šių teatro grandų spektakliuose, bendrauti su jaunąja aktorių karta, perduoti jai savo patyrimą, galimybė išvažiuoti su jais į Lenkiją, Austriją, Vokietiją, Italiją ir kitas šalis suteikė jam pasitikėjimo ir optimizmo. Laimonas nepamiršdavo pasididžiuoti ir gerais recenzentų atsiliepimais arba tiesiog užsienio kolegų pripažinimu apie jo sukurtus vaidmenis Sofoklio, Čechovo dramose.

Prisimenu, kaip 2007-ųjų pavasarį Laimonas džiaugėsi būsimomis gastrolėmis Miunchene. Išsiilgęs kolegų, pajudėjimo, vokiškos publikos dėmesio. Ši šalis jam ypač įdomi, nes gali ten susikalbėti. Malonu bus vėl skristi lėktuvu, paskanauti ten pateikiamo maisto. Kiek nuvyliau Laimoną pasakydamas, kad daugelis oro bendrovių ėmė taupyti ir vietoj kepsnio lėktuve pasiūlo sumuštinį arba tik riešutukų.

Laimonas buvo labai neišrankus maistui, drabužiams. Vakarais jis man visad pasiūlydavo arbatos, nors žinodavo, kad aš tuo metu jos negeriu. Tada iš jo kambario eidavome į virtuvę, kur jis užvirindavo vandenį, pasiimdavo iš spintelės duonos, sūrio, kartais išsivirdavo košės. Retsykiais jis pasigirdavo „nauju švarku“ iš „Humanos“: „Pažiūrėk, koks puikus ir kaip man tinka. O mokėjau tik dešimt litų.“ Neabejoju, kad jis dažnai prisimindavo laikus, kai buvo Sigitos ir Onutės Čiauškaitės (namų šeimininkės, virtusios šeimos nariu) rūpestingiausioje globoje. Bet niekad, nė menkiausia užuomina, to neparodė.

Laimonas visada išlikdavo orus ir santūrus, jam retai prasiverždavo nuoskauda ar nusivylimas. Tai jis, matyt, paveldėjo iš savo motinos, kurios tvirtumą ir išdidumą taip ryškiai aprašė. Laimono kambario langas pirmajame aukšte beveik visados, net ir per didelius šalčius, būdavo praviras. Jo geriausi draugai nesinaudodavo buto skambučiu, o tiesiog pabelsdavo į tą langą. Ir aš, nors prieš tai pasiskambindavome telefonu, pastuksendavau į stiklą ir tuoj pasigirsdavo sodrus Laimono „Užeik!“ Dažnai ir įlipdavau pro langą, kad Laimonui nereikėtų keltis iš lovos.

O jis labai laukdavo tokių pasibeldimų, telefono skambučių arba skambučių prie durų, pasakodavo, kad buvo užėjęs Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, korespondentai iš laikraščio ar radijo. Tą savo paskutinį pavasarį minėjo, kad Leonidas Donskis žadėjo kviesti jį į savo laidą… Ir duodamas interviu Laimonas nenukrypdavo nuo savo stiliaus. Įstrigo atmintin jo atsakymas į gan keblų laikraštininkės klausimą. Pamačiusi ant staliuko prie lovos sukrautą šūsnį knygų, ji nustebo: „Jūs visas jas perskaitėte?“ Atsakymas: „Perskaičiau tiek, kiek man reikia.“ Laimonas mokėdavo artistiškai grakščiai išsisukti nuo jam nepatinkančio klausimo, nukreipti dėmesį nuo svarbios problemos į kokią smulkmeną.

Laimonas mėgdavo prisiminti, kad tarybiniais laikais išleista jo skaitoma Maironio poezijos plokštelė paplito po Lietuvą (ir ne tik) 100 tūkstančių tiražu. „Turiu oficialų raštą, kad tai registruota kaip Lietuvos rekordas. Ir nepanašu, kad jis būtų pagerintas…“ – nesikuklino jis. Labai džiaugėsi, kai Sigutis Jačėnas pasirūpino išleisti dvi kompaktines plokšteles su jo skaitoma poezija – vienoje Laimono mėgstamiausių poetų rinktinė, kitoje – Maironis. Minėjo, kaip pastarajai buvo panaudoti ir seni įrašai, ir naujai padaryti. „Skirtumas tarp mano jauno balso ir seno yra, bet ne toks jau ir didelis. Svarbiausia, kad tas mažąsias plokšteles galės įsigyti jaunimas. Manęs nebebus, o mano balsas skambės.“

Nemaloniausias darbas, pasak Laimono, būdavo ieškoti rėmėjų knygų išleidimui, prašyti pinigų. Antra vertus, susitikdavo su žmonėmis, pasikalbėdavo, o tai Laimonas visada mėgdavo. Ypač Laimoną talkindavo transportininkai ir hidrotechnikai, nepamiršdavo ir Kultūros ministerija, Prezidentas A. Brazauskas. O prieš knygų pristatymus Rašytojų klube Laimonas jaudindavosi – ką jam reiks kalbėti, ar susirinks publika. Salė visad būdavo sausakimša. Tačiau po „Vidurnakčio užrašų“ aptarimo A. Juozaitis, prisimenu, kiek nustebęs tarstelėjo: susirinko daug rašytojų, dailininkų, o aktorių beveik nesimatė.

Laimono gimimo dieną pas jį atšvęsdavo nedidelis būrelis. Visada ateidavo sesuo Interna su vyru Algirdu, užsukdavo Gabrielius Žemkalnis su žmona Danute, kunigas Saulius Filipavičius, Arvydas Juozaitis, yra buvęs ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Tas lemtingas kritimas kieme Čiurlionio 16…

Kai mes su žmona Laima nuvažiavome pas Laimoną į greitosios pagalbos ligoninę, Rimas Banys, jo žentas, jau buvo sakęs, kad po operacijos greit atsigavo, gyvybingas. Taip ir buvo. Bravūriškai pasakojo: „Išvijau Interną ir visą giminių būrį, per ilgai jie užsisėdėjo.“ Nors tikrai laukė lankytojų, minėjo, kad Andrius Konickis kažkodėl dar nepasirodo.

Palatoje guli keturi ligoniai, karšta. Laimonui pajungta lašinė, balti marškiniai apšlakstyti krauju – atėjusi seselė juos pakeitė. Pėdas iškišęs iš po antklodės. Žvaliai pajudina kairę: „Gydytojai sakė, kad jau gerai, kad jau galiu mankštinti. Jau antrą dieną po operacijos liepė stotis, prirodė pratimus kojai. Poryt žada perkelti į Antakalnio universitetinę reabilitacijai – nenoriu… Prisimenu, kaip ten po insulto mankštinausi, visokie baseinai, pratimai… Nebenoriu. Norėčiau užmigti ir nebepabusti. Kai užsnūstu, atrodo, kad aš namie, vienas, virtuvėje košę savo verdu. Pabundu – ne, čia juk ligoninė…“

Papasakojo, kaip tą nelemtą vakarą ėjo Meškį į namus įleist. Įsilojo jis po langais, reikia tramdyti, kad kaimynų nepažadintų. „Užkliuvau už kažko, nukritau – negaliu atsikelti. Meškis pribėgo, veidą laižo. Šaukiu kuo garsiau Rūtą, Rimą (dukrą ir žentą) – negirdi, jie kitame namo gale. Bet mano šauksmai pažadino kaimynus šalimais. Jie paskambino Rūtai, maniškiai atbėgo. Šiaip taip mane pakėlė, iškvietė greitąją, nors protestavau. Keturias valandas truko operacija.“ Uždėjau delną ant Laimono rankos, atsisveikinome. Maniau, kad vėl viskas bus gerai, kaip ir po Troškūnų, išsikapstys. Bet – „nenoriu pabusti“ – taip jis niekad nekalbėjo…

Ir štai paskutinis Laimono pasirodymas Nacionalinio dramos teatro scenoje. Karste kilnus, gražus veidas. Atrodo, kad Laimonas vaidina – ims ir pakils, nusilenks žiūrovams. Deja…

Su Martynu Budraičiu abejodami tarėmės, ar kartu su gedulinga muzika vertėtų paleisti Laimono skaitomus eilėraščius. Jo duktė Rūta dar anksčiau minėjo, kad tai jau išbandyta per Monikos Mironaitės laidotuves, kai ji irgi buvo pašarvota teatre. Pabandėm – puikiai aidi muzikos fone, Laimono ypatingumas dar ryškesnis. Skamba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis – ir kaip tik jis pats įžengia į salę, nesigėdydamas ašarų. Jų neslėpė ir Danutė Žemkalnienė. Čia ir lėtai, pasiremdamas lazda žingsniuojantis Henrikas Vancevičius, ir Alfonsas Maldonis ( „Laimono nebėra, o jo balsas skamba“), Algimantas Baltakis, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jūratė Onaitytė, Birutė Raubaitė, Gytis Lukšas, Vaclovas Aliulis, Petras Repšys, Dainius Gavenonis… Pasakojau Laimono draugams apie apsilankymą ligoninėje, apie niekad negirdėtus iš jo žodžius – „nebenoriu pabusti“; gal jis nujautęs, kad niekada nebeišeis į sceną…

Nuo teatro karstas pajudėjo ne į kapines, o į Rygą. Ne kartą man Laimonas kalbėjo, kad jis nenorėtų atsisveikinimo prie karsto: „Tegu kremuoja iš karto, o paskui prie urnos, prie portreto tegu ateina kas nori“, – bet išėjo kiek kitaip.

Jo urna atgulė Antakalnio kapinėse, šalia dvidešimt vieneriais metais ankščiau išėjusios Sigitos, netoli Monikos ir Juozo.

 

Iš knygos Laimono laimė/atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką/sudarytoja Janina Rutkauskienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 105-119 p

Virginijaus Šontos titulinė nuotrauka

Grįžti