Algimantas Zaviša… Tik ištarus tą vardą, prieš akis iškyla tiesus stotas, vėjo nugairintas veidas su škiperio barzdele. Stiprus, pasiruošęs audroms bei grumtynėms ir pats jų ieškantis drąsių akių vyras.

Grumtynės su stichija jam buvo malonumas. Plaukioti jachta Kuršių mariose – įdomu, bet per seklu. Tais laikais ištrūkti į jūrą buvo sudėtinga. Bet kartą teko ir man, Algiui stovint ant kapitono tiltelio, nusigauti į Baltiją. Kažkur toli liko ramūs marių vandenys, jūra vis pilkėjo. Bangos mėtė ir daužė laivą, lietus čaižė bures ir žmones. Jachta, grėsmingai pasvirusi, šokčiojo prieš vėją. „Ar nenuskęsim?“ – pasigirdo naujokų jachtoje balsai. Kapitonas ne tik skleidė ramumą ir pasitikėjimą, jis tiesiog jautėsi laimės viršūnėje.

Kai susipažinome prieš gerokus trisdešimt metų ir sužinojau jo gyvenimo kelią, pamenu, nustebau. Vilnietis, prestižinės berniukų gimnazijos ir garsiojo Dailės instituto absolventas, šaunus architektas ir didmiesčio gražuolių taikinys, jis ėmė ir išmainė sostinės patogumus bei perspektyvą į romantišką, bet atšiaurią ir tuštoką trimis metų laikais Nidą. Nors ir nepaprastai žaviuosi tuo rojaus kampeliu, ar pats sugebėčiau žengti tokį žingsnį? – paklausiau savęs. Vargu, kaip ir daugelis kitų… Tame pramuštgalviškame kapitone, pagalvojau, slypi kažkas ypatingo.

Ir neapsirikau.

Įkritęs į jūrą, jis mėgaudavosi grumtynėmis su bangomis nuo balandžio iki lapkričio. Tenisas Algiui irgi buvo smarki kova stengiantis kuo stipriau, azartiškiau smogti kamuoliuką. Dėkingas jam, kad kartą pakvietė pasklandyti prie Kartenos. Nepamirštamas, fantastiškas jausmas, kai pasijunti paukščiu, kai tylumoje sklendi virš kalnų ir miškų, įveikdamas žemės trauką.

Prieš lipdamas į sklandytuvą, Algis išsitraukė konjako butelaitį: “Penkiasdešimt gramų „ant drąsos“ tokioje situacijoje man būtini”.  Ne kartą stebėjau jį kavinėje ar restorane, mąsliai kilnojantį stikliuką, efektingą, moterų žvilgsnių varstomą. Ir visad karštai diskutuojantį, tarsi besigrumiantį – ne tiek su pašnekovu, kiek su nematomu oponentu.

Taip, svarbiausios jo grumtynės buvo architektūros stichijoje.

Algiui – menininkui, jautrios sielos žmogui ypač skaudėjo dėl neteisybių ir nesąmonių. Kiek karštų kalbų, ginčų, diskusijų ir po vidurnakčio sukdavosi apie tą Lietuvos perlą! Kaip jį išsaugoti ir puoselėti? Kaip statyti Nidoje, neužgožiant nepakartojamos smėlio, vandens ir miško harmonijos, prisitaikant prie paprastų it pati gamta kuršių trobelių?

O laikai juk buvo tokie: visiems tas pats standartas – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado, nuo Murmansko iki Kuškos. Visiems po lygiai, nebent sostinėms ir didmiesčiams daugiau. Grožis, unikalumas? Kategorijos, netelpančios į griežtas instrukcijas bei apribojimus.

Kartais atrodydavo, kad tai kova su vėjo malūnais. Vyriausiasis kurortinio miestelio architektas, nepartinis, drįsta reikalauti išskirtinių sąlygų, ypatingų projektų, įvairiausių statybinių ir apdailos medžiagų Nidai, kai amžinai visko trūksta, kai pigiausia ir paprasčiausia statyti uniformuotai?!

Prisimenu, kaip pasakojau Algiu apie puikius ir kartu liūdnus įspūdžius iš apsilankymo Harco kalnyne tuometinėje Rytų Vokietijoje. Atšiaurūs, uolėti kalnai, viduramžiški, lyg iš brolių Grimų pasakų išsiritę nuostabūs miesteliai –Vernigerodė, Kvedlinburgas. Gi jų pakraščiuose, o kartais ir centre išstypę tipiniai blokiniai daugiaaukščiai, „betono pabaisos“ (Betonklotze), kaip juos praminė vokiečiai.

–Tą patį matėme su Aldona Kaukaze, Dombajuje – nuostabi, unikali gamta ir tipinės statybos kerėplos, darkančios slidininkų pamėgtą slėnį. Ne, šito Nidoje nebus, – karščiavosi Algis. – Greičiau jau aš pasitrauksiu iš to posto.

Bet Algis, nors ir ne visada, pasiekdavo savo. Po beveidžių kvartalų priešais paštą, netoliese prie marių, pakeliui į Parnidžio kopą, iškilo romantiškas raudonstogis gelsvų plytų miestelis, taip derantis prie kopų ir miško. Vykdomojo komiteto (dabar merijos) pastatas, nepaisant brukamo tokiems statiniams oficialumo, irgi papuošė, o ne sudarkė Nidos peizažą. Kalbėjome tada, kad Nidos savitumą pavyksta išsaugoti ir pabrėžti kur kas sėkmingiau, negu Palangoje, kur taip pat derėtų statyti atsargiai, jautriai.

Buvo, aišku, ir situacijų, kai negelbėjo nei grumtynių azartas, nei bendraminčių vilniškių architektų parama, nei suprantantys Nidos problemas valdžios vyrai. Dūsavo Algis dėl gigantiško ”Rūtos” poilsio namų labirinto (šiaip gal įdomus architektūrinis projektas, bet nei Nidai, nei Urbo kalno pašlaitei). Išgyveno ir dėl ”Auksinių kopų” maskvietiškos invazijos netoliese. Užtat kiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kai jau nepriklausomybės laikais ”nidietiški” stogeliai ėmė dengti ir gyvenamųjų namų-dėžučių, ir poilsinių plikes.

Buriavimo pradžiamokslis, gautas pas Algį Nidoje, pravertė 1989-aisiais. Rugpjūčio pradžioje su politikų ir Jaunimo teatro aktorių grupe, „Nerijos“ ir ”Raganos” jachtomis plaukėme iš Klaipėdos į Gotlando salą, kur rinkosi XXXVI Europos lietuvių studijų savaitė. Naktį pavargę profesionalai net patikėjo man jachtos šturvalą. Užėjus audrai, prisiminiau pirmąjį krikštą Baltijoje, gautą Algiui vadovaujant.

Aldona su Algiu ir išlydėjo į Gotlandą, ir susitikome tuoj sugrįžę. Pasirašius skirtingų politinių jėgų komunikatą už nepriklausomybę, kilo audrelė tam tikrose įstaigose Maskvoje ir Vilniuje. Algirdas Brazauskas patarė kelioms savaitėms išnykti iš sostinės. Atsidūriau, žinoma, Nidoje, kur ištisas valandas kupini entuziazmo kalbėjome su Algiu, Aldona apie istorines permainas, naujus laikus, tiek daug žadančius Lietuvai.

Po puikių, vienijančių atgimimo metų dešimto dešimtmečio pradžios skaldymus ir klystkelius Algis išgyveno ypač aštriai. Nusikračius ateinančių iš Maskvos standartų ir niveliavimo, atslinko kita grėsmė – neribotos pinigo valdžios įsigalėjimas. Aukso veršis, deja, jau kitaip, plėšriai darkė Nidą. Likęs nepartinis ir išrinktas į miesto tarybą LDDP sąrašus, Algis vėl grūmėsi su tomis griaunančiomis tendencijomis. Kol kas taip ir liko projektu jo sumanymas pastatyti Nidoje šiuolaikinių standartų poilsiavietę, į kurią būtų galima pasikviesti iškiliausius valstybių vadovus, menininkus ir kitus pasaulio galinguosius. Siauras akiratis, tas garsusis lietuviškas pavydas, politiniai žaidimai kol kas sutrukdė įgyvendinti šį planą. O juk jaukus pastatas jaukioje vietoje su visais XXI amžiaus patogumais galėtų būti ”slaptas ginklas”, pritraukiantis į Lietuvą svarbius mums žmones, sukuriantis ypatingą, palankią atmosferą kardinalioms problemoms spręsti.

Viena iš įsiminusių visam gyvenimui valandų – Nidos švyturio epizodas. Šiltą, jaukią vasaros popietę Algis pasiūlė: kopiam į švyturį! Jis kartu su dukra Akvile, su Aldona, mes su Laima, vaikais. Viršuje svaiginantis vaizdas – melsvų-žalsvų-gelsvų spalvų žaismas, su atspalviais ir pustoniais. Atkemšamas populiariojo sausvynio ”Gamza” butelis – ko dar reikia iki visiškos laimės! Akvilė tokia dar jaunutė, graži, sklidina tik prasidedančio gyvenimo nuojautų. O ir mums, gerokai vyresniems, bet dar nepražilusiems, gyvenimas atrodė kupinas vilčių, netikėčiausių posūkių. Algis kalbėjo apie savo planą apiplaukti jachta aplink pasaulį… Tiems laikams tai buvo daugiau negu drąsi svajonė.

Po kelių dešimtmečių Londone prisiminėm su Algiu, Aldona, su Laima tą kopimą į švyturį. Paminėjom margą, veržlų, tarsi suspaustą laike Akvilės gyvenimą, taip anksti nutrūkusį. Ir Algio svajonę apiplaukti aplink pasaulį. Griuvo atrodę nepajudinami barjerai, riboję išvykimą. Liko tik gan esminis apribojimas – lėšų. Bet Algis su Aldona bent Baltijos jūrą išmaišė skersai išilgai.

Londone jau pirmą vakarą visi keturi nužingsniavome į patį centrą – Pikadilio aikštę, Soho rajoną. Reklamų ugnys, aibė žmonių – jokiame kitame pasaulio mieste apie vidurnaktį tokio veidų margumyno ir tirštumyno vienoje vietoje, ko gero, nepamatysi. Algis ir Aldona tik aikčiojo ir stebėjosi – juk dar rytą jie buvo tylioje, snūduriuojančioje pavasarį Nidoje. Londone abu jautėsi tvirtai, miestą daugiausiai tyrinėjo patys, be palydos. Parekomendavome svečiams nusigauti link Temzės, prie garsiojo Tauerio tilto. Grįžę jie susižavėję pasakojo apie kvartalą šalimais – St. Katharin dokus. Jachtų ir didesnių laivų įlanka, pakeliamieji tilteliai, gyvenamaisiais namais ir jaukiomis kavinėmis, „pabais“ (alinėmis) paversti senoviški sandėliai, nauji viešbučiai ir fantastiškas vaizdas į Tauerio tiltą… Netrukome apžiūrėti draugų atrastą puikų Londono kampelį ir nuo to laiko rekomenduodavome jį visiems svečiams.

Praėjus dvejiems metams po mūsų susitikimo Londone – staigi, netikėta žinia apie Algio mirtį. Ji pasiekė mus Portugalijoje. Gyvenau Lisabonos priemiestyje, viešbutėlyje prie pat Atlanto. Bangos šėlo, daužėsi į rudas, lyg milžino pirštai iš vandens kyšančias uolas, jų purslai kilo į neišpasakytą aukštį. Tą dieną prie audringo Atlanto ypač jaučiau netektį ir gerai supratau, kaip intensyviai, nesulaikomai skubėdamas gyveno Algis. Grįžau į Londoną, paskui į Vilnių. Prisiminėme Algį mūsų šeimoje. Nustebino jaunesnysis sūnus Algirdas, nuo kūdikystės pažinęs kopas, marias, jūrą. Sūnus sakė: „Man jis – Nidos Hemingvėjus“. Abu su Laima pradžioje atšokome nuo tokio palyginimo – mūsų bendraamžis Algis mums buvo ir liko jaunas, nepanašus į barzdotąjį „Senio ir jūros“ autorių. Bet kitos kartos akimis žvelgiant… Iš tiesų, su didžiuoju amerikiečiu nidietį jungė ir jūros, kovos dievinimas, ir kūrybiškumas, ir nepasotinamas noras išlenkti iki galo audringo gyvenimo taurę.

Gal ir klystu, bet manau, kad Algiui labai pasisekė padaryti du atradimus. Jo azartiškas nuotykių, gyvenimo džiaugsmų bei malonumų ieškojimas, grumtynių pomėgis, erdvės ir laisvės troškimas Vilniuje galėjo atvesti į aklavietę. Laimei, jis sutiko Nidą ir Aldoną. Jis surado tą romantišką erdvę savo planams, energijai išlieti. Ir mylinčią širdį, kurios taip ieškojo, užuovėją ir tvirtą petį, į kurį jam taip reikėjo atsiremti. Tos trijų sąjungos rezultatas buvo palaimingas visiems jos dalyviams.

Kapas ant Nidos kalvelės tarp krikštų, pušų. Vaizdas į marias. Laivo siluetas mediniame paminkle. Visad šviežios gėlės. Trijų sąjungos atspindžiai ryškūs ir ramiame amžinybės užutekyje.

Spausdinta knygoje „Architektas Algimantas Zaviša. Gyvenimo aidai“ (sudarytojas Rimantas Buivydas) Vilnius, Archiforma, 2002 m.