Septintojo dešimtmečio pradžioje, atlydžio laikais, dirbau korespondentu „Komjaunimo tiesos” re­dakcijoje. Ypač domėjausi architektūra. Daug rašiau apie konkursą naujam Vilniaus centrui dešiniajame Nė­ries krante statyti. Įveikę Maskvos, Leningrado, Mins­ko architektų konkurenciją, jį laimėjo vilniečiai, bro­lių Nasvyčių vedami. Tai su straipsneliu, tai su įdomiu sumanymu užsukdavo į redakciją žilagalvis architek­tas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, neseniai grįžęs į Lietuvą iš Australijos.

Tuo metu įsidėmėjau Česlovo Kudabos pavardę. Ra­šydavo jis ir „Komjaunimo tiesoje”, ir kituose laik­raščiuose, žurnaluose. Apie parkų sutvarkymą, gamtos ir architektūros ryšį, gamtosaugą (nors tas žodis be­rods dar nebuvo atsiradęs). Universiteto dėstytojo ra­šiniai būdavo konkretūs, emocingi ir tikslūs. Ne kartą susitikom tada redakcijoje, įsikūrusioje prospekto ir Totorių gatvės kampe. Linktelėdavome viens kitam tamsioje, šaltokoje laiptinėje ar painiuose redakcijos koridoriuose, kur nuolat poškėjo laukujos durys, traukiamos standžios spyruoklės.

Atnaujinome pažintį su Česlovu Kudaba po gerų dvi­dešimties metų, kai jis jau buvo žinomas profesorius, populiarus gamtosaugininkas, o aš po 17 metų „emi­gracijos” grįžau į Vilnių. Netrukus po to, kai jis buvo išrinktas Kultūros fondo pirmininku, teko ir gan arti­mai bendradarbiauti. Tai jau buvo įdomus laikas – devintojo dešimtmečio pabaiga. Maskvoje triukšmavo perestroika, o Lietuvoje dar tvyrojo sukaustyta tyla. Atgimimas jau buvo arti.

Vieną vakarą skambina Česlovas Kudaba:

– Gal pavažiuojam į Naująją Vilnią? – neskubėda­mas porina. – Ten toks Gediminas Radzevičius, žinau, įdomiai su vaikais dirba – lipdo jie ten, drožinėja. Įsitaisę apleistame namuke, o dabar ir iš ten juos ve­ja. Gal pavyks padėti?

Kitą rytą susiruošėm į Naująją Vilnią. Smagu tenai buvo. Susipažinome su entuziastu, pažadinusiu mergai­čiukių ir vaikinukų sielose menininko gyslelę. Pama­tėme tikrai išradingus molio dirbinėlius. Grįždami su­stojome parke, pasivaikščiojome, pakalbėjome. Užti­kę skersinį, ne tik pasipasakojome, kaip kas sportuo­jame, bet ir tuoj varžybas surengėme. Abu pasirodėme, regis, neblogai – prisitraukėme per 10 kartų.

Deja, ši istorija ,,happy end” neturėjo. Nepavyko įtei­sinti tų entuziastų apžiūrėtame namuke, nors kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba, su kolegomis Algirdu Kumža, Gediminu Kirkilu ilgai varstėme tuometinės Naujosios Vilnios valdžios duris, rengėme pasitari­mus, šaukėmės CK sekretorių pagalbos. Deja… Kita pusė, rajonas, nenusileidžia, ir tiek. Tai buvo vienas iš daugelio artėjančio skilimo nesavarankiškoje LKP požymių.

O po pirmosios išvykos į Vilniaus priemiestį sekė to­limesnės. Su Česlovu Kudaba važiavome į Kauną, kur jis mane supažindino su kunigu Ričardu Mikutavičiu­mi, o kunigas mus abu – su savo unikalia dailės ko­lekcija. Ne kartą Žemaičių plentu lėkėme jūros link, į Česlovo Kudabos pamėgtą kalvotą žemaičių žemę, kuri dėl mano tėvo gimtinės Telšiuose, jo tarmės bei simpatijų ir man labai artima.

Kelionėse paprastai atsiveria ir uždaro būdo žmonės, o Česlovas Kudaba nebuvo iš tyliųjų. Gaudyte gau­džiau kiekvieną jo žodį apie jaunystę, studentiškus me­tus, kai jis, apžergęs motociklą, keleliais ir takeliais keliavo beveik per visą Lietuvą, semdamasis žmonių ir gamtos išminties. Ypač svarbūs man buvo Česlovo Kudabos politiniai vertinimai. Kai gerbi žmogų, sten­giesi patirti jo požiūrį į labiausiai rūpimus dalykus. Neatskleisiu didelės paslapties, jei pasakysiu, kad tas jo požiūris man buvo ir lieka labai svarbus, kad jis veikė ir mano pažiūras.

– Aš gi buvau Pavka Korčiaginas… – kaip dabar girdžiu jo žodžius, ištartus mašinoje, ištęsta kiek sva­jinga intonacija. – Buvau idealistas. Tikėjau šventai tais viliojančiais žmonių lygybės ir brolybės idealais, taip primenančiais krikščioniškuosius, buvau pasiryžęs dirbti iki nukritimo, aukotis kitų labui…

Česlovas Kudaba pasakojo apie savo darbą universi­teto komjaunimo, partijos komitetuose. Šviesių žmo­nių teko pažinti toje „Alma mater”, pradedant rekto­riumi Jonu Kubiliumi. Ir kaip palaipsniui jis vis la­biau piktinosi kai kuriais Lietuvos komjaunimo lyde­riais, jų tarpe ir aukščiausiais. Lėbavimai, linksmų kom­panijų paieškos, pompastiškos frazės ir visai kitokie darbai, elgesys. Atgaiva buvo pasinėrimas į grynai dėstytojo veiklą – gyva kalba ir darbas su studentais, ekspedicijos, ekspedicijos…

Aš irgi atvirai pasakodavau jam apie labai skirtingus dalykus, kurių liudininku buvau Maskvoje ir amba­sadose. Apie patirtą nepasitikėjimą: po metų ir 10 mė­nesių darbo ambasadoje Šveicarijoje buvau atšauktas į Maskvą, 12 metų neturėjau teisės išvažiuoti į Vaka­rų šalis, nors Užsienio reikalų ministerijoje ir paliko. Komentuodavome permainas Maskvoje ir jų aidą Vil­niuje, mėginom prognozuoti – ar tikrai mūsų visų laukia radikalios permainos, ar tik kosmetiniai siste­mos papudravimai?

Susikūrus Sąjūdžiui, teko dalyvauti susitikimuose su iniciatyvine grupe, netgi jos posėdžiuose. Dažnai bend­raudavau su daugeliu iniciatyvinės grupės narių. Su­sitikdavome ir su Česlovu Kudaba. Nėra ko ir aiškin­ti, kad nuotaikos buvo puikios. Beveik visus Lietuvos žmones tuomet buvo apėmęs pakilimas, entuziazmo ir šviesių vilčių netrūko. Tiesa, horizonte ryškėjo ir tamsesni debesėliai. Tačiau ir juos komentuodamas jis vi­sad išlikdavo objektyvus. Net ir apie mažiau jam sim­patiškus žmones kalbėjo neįžeidžiančiai. Tačiau leng­vos ironijos nestokojo.

– Pas mus Sąjūdyje kalbos bei diskusijos ir duoną, ir vandenį atstoja. Mokslo ir meno vyrų, pasirodo, di­delių šnekovų esama­ Reikia išsikalbėti – po tiek daugelio tylos metų. Bet kai susikimbama… Aš tai vie­ną mūsiškių grupelę „kazokais” vadinu, o kitą – „mistikais”.

Bet niekad netikslindavo, kas, jo manymu, iniciatyvi­nėje grupėje į „kazokus” tinka, o kas į „mistikus”.

Vienas įžvalgus, protingas žmogus, nuo kurio sprendi­mo ir tuometinėje sistemoje priklausydavo daugelio žmonių likimai, yra pastebėjęs: neprisimenu, kad kas atsisakytų, kai tada siūlydavom aukštus postus. Vis dėlto išimčių buvo. Apytikriai 1988–1989 m. sandū­roje daugelis įsivaizdavo Česlovą Kudabą kultūros mi­nistru. Bandžiau su juo apie tai pakalbėti. Atsakydavo ramiai ir kartu ryžtingai: ne, aš tam postui netinku, aš mokslo žmogus. Reikėtų paieškoti tokio, kuris turėtų daugiau organizacinių sugebėjimų, patyrimo toje sri­tyje.

Prisimenu, kaip palydėjau Česlovą Kudabą iki Algirdo Brazausko kabineto durų. Žinojau, kad jiedu kalbės apie tai. Po pokalbio Česlovas Kudaba atrodė susijau­dinęs, bet toks pat santūrus ir apsisprendęs.

– Pasišnekėjome nuoširdžiai. Aš atvirai aiškinau, ko­dėl negaliu priimti to pasiūlymo, kokių savybių žmogų įsivaizduočiau tame poste. Manau, jis suprato.

Algirdas Brazauskas, kiek teko patirti, tikrai suprato Česlovą Kudabą teisingai. Po atsisakymo, manau, jo pagarba tam žmogui ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo.

Štai ir priartėjau prie 1989 metų liepos pabaigos. Got­landas… Jis buvo, žinau, nepaprastai reikšmingas Čes­lovui Kudabai, jis buvo lemtingas man. Tai, kad mes buvome kartu, drįstu manyti, suartino mus visam liku­siam gyvenimui.

Tą šaltoką vasarą tiesiog stebuklingų atsitiktinumų grandinė stumtelėjo mane į Gotlandą. Likus berods keletui dienų iki 36-osios Europos lietuvių studijų savaitės, skambina Česlovas Kudaba:

– Yra proga pabuvoti Gotlande, studijų savaitėje. Ten, atrodo, bus įdomu.

– Aš irgi taip nujaučiu. Bet neturiu nei pakvietimo, nei bilieto, nei vizos. Atsiprašau, vizą į Švediją, kad ir kaip keista, turiu. Dar pavasarį ruošiausi ten su mūsų filosofų grupe, bet neišvykau, o vizos terminas dar nesibaigė.

– Kad ir viza yra – puiku. Daktaras Edvardas Varnauskas Geteborge gali parūpinti kvietimą, bilieto į salą nereikia. Kultūros fondas parūpino tai kelionei dvi jachtas, plaukiame su Jaunimo teatro aktoriais. Ir Vytautas Landsbergis kartu, jeigu suspės grįžti iš JAV.

– Su jachta ištrūkti į Baltiją seniai svajojau, tik Kuršmarėse plaukioti teko. Bet – radikulito, osteochondrozės priepuolis. Klibinkščiuoju susirietęs iš kambario į kambarį, skausmai ramybės neduoda…

– Na, čia jau kaip pasiseks…

Ar pasisekė, ar taip jau buvo lemta. Injekcijos, vaistai, gydytojų abejonės, bet į automobilį Vilniuje sėdau jau beveik galėdamas išsitiesti. Šalia įsitaisė Vytautas Landsbergis. Pavargęs, nemiegojęs, tik grįžęs iš Jungtinių Valstijų.

Prieš išvažiuodamas iš Vilniaus, Kultūros fondo spiriamas, dar spėjau paskambinti į Vidaus reikalų ministeriją Marijonui Misiukoniui. Prašiau, kad ministerija pagal galimybę palaikytų Antano Terlecko išvykimą į savaitę Gotlande.

Dvi grakščios jachtos – “Nerija” ir “Ragana” – išplaukė iš Klaipėdos jachtklubo pavakarėje. Pasieniečiai muitininkai nebuvo priekabūs. Jūra rami. Sutemus plaukiam pro Palangą palei krantą iki pat Ventspilio. O iš ten – stačiu kampu sukam į Gotlandą. Jachtos komanda, Česlovas Kudaba ir aš pasikeisdami budim prie vairo. Vytautas Landsbergis, kaip ir mašinoje pakeliui iš Vilniaus, kietai miega, šįkart kajutėje – atsiliepia kelionės į JAV nuovargis.

Diena, kai buvo galima pasideginti ant denio ir kartu pasnausti, praeina be nuotykių. Temsta. Sėdim su Česlovu Kudaba prie šturvalo, žvilgčiodami į dangų – kursą laikome pagal žvaigždes. Naktis. Pilkos, mėnulio sidabru nutviekstos bangos alsuoja žvarbiu šalčiu. Nė žiburėlio aplink. Tik “Raganos” rausvas žibintas – tai atsilieka, tai išsiveržia toli į priekį, dingdamas už horizonto.

– Kaip ten Gotlande susiklostys?.. – tyliai taria Česlovas Kudaba. – Aš pirmą kartą būsiu tokioje draugijoje…

– Ir aš…

Jūra ima šėlti. Bangos jau nesiūbuoja jachtos – mėto ją vis aukščiau, purto negailestingai. Vairą tenką laikyti įsikibus abiem rankom. Bloga ne tik moterims, bet ir kai kuriems vyrukams. Kiti miega nepabusdami.

Paryčiui su Česlovu Kudaba mėginame įsitaisyti gultuose priekinėje laivo dalyje. Bet užmigti neteks – bangos liejasi per denį, ant mūsų laša vis labiau. Veltui mėginam dengtis neperšlampomis striukėmis, gultai vis tiek šlapi. Vėl pakylame prie vairininkų – ten gaivus oras, pamiegosime krante.

Rytą išvystame Gotlando kontūrus. O po kiek laiko besišypsančius ar santūresnius, nepasitikėjimo sukaustytus savaitės šeimininkų veidus. Tuoj pasirodo ir Švedijos policininkai, muitininkai. Jie nepatenkinti išvydę plevėsuojančią jachtos Lietuvos vėliavą – tokios valstybės jų oficialiuose sąrašuose nėra. Bet pavyksta susitarti.

Daug ką būtų galima papasakoti apie tą nepakartojamą savaitę, jos atmosferą, diskusijas, apie nuostabias viltis ir ateities vizijas, kurios skleidėsi Gotlande. Gal tai ir bus kada padaryta. Šįkart tenka apsiriboti keliais epizodais.

Katthammarsvik – kaimelis, kur vyko savaitė. Išvertus iš švedų kalbos tas pavadinimas reiškia “nukautos katės įlanka” – solidžiai pasakojo žilabarzdis, į geraširdį, meškišką miško gnomą panašus Jonas Pajaujis. Jis iškart leidosi į įdomias diskusijas su Česlovu Kudaba, pasakojo apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Man pradžioje jis pasirodė kiek triukšmingas. Tik į savaitės pabaigą, po jo pranešimo, supratau, kad tai nepaprasto likimo, gilios ir tyros sielos žmogus. Tą įspūdį patvirtino ir vėlesni susitikimai Vilniuje.

Taigi Katthammarsvik. Nusivylė savaičių senbuvės iš įvairiausių Europos kraštų, atvykusios čionai su keliais lagaminais puošnių drabužių. O teko išvysti tik apleistą, bet romantišką seno dvaro pastatą, paprastu restoraniuku paverstą buvusį klojimą, kurio palėpėje, degant vienintelei lemputei, vyko savaitės paskaitos, ir kelis namukus prie kelio.

To Drėkų dvaro kieme sutupdytuose barakuose apsigyveno savaitės dalyviai. “Kukliau negu studentiškai, – girdėjau komentarus. – Dar niekada negyvenome taip spartietiškai, nebent pokario metais”. Viename iš tų barakų, kambariuke-kajutėje, kurį nuo kitų skyrė plonos pertvaros, įsitaisėme mudu su Česlovu Kudaba. Įranga spartietiška – dvi lovos ir praustuvas. Apsilankęs pas mus stokholmietis Gintautas Būga juokavo: “Švedijoje kaliniai geriau laikomi”.

Bet mūsų nuotaika tikrai buvo gera. Neįprasta aplinka, įdomūs žmonės, reikšmingų įvykių nuojauta… Česlovas Kudaba tuoj susipažino beveik su visais savaitės dalyviais, daug šnekučiavosi su aktoriais jaunimiečiais, su atvykusiais iš Vilniaus kitais keliais kolegomis. Švedijos ir Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos bei daugelio kitų šalių lietuvius stebino ir žavėjo Česlovo Kudabos, ignaliniškio, sugebėjimai pašnekėti įvairiomis tarmėmis. Ypač puikiai jis žemaičiuodavo.

Katthammarvike su kaimynu turėjome progos pratęsti sportines pratybas. Rytais išsiruošdavom pabėgioti palei jūrą. Nors orai buvo nevidurvasariški, o vanduo šaltokas – apie penkiolika laipsnių – apšilus jūra traukte traukė, paplaukiodavome smagiai. Pradžioje mėginome “jogging’a” palei jūrą basi, kaip Palangoje ar Nidoje, tačiau vietoje švelnaus gelsvo smėlio salos pakrantėse visur tvyrojo uolienos, paplūdimiai šiurkštūs, akmenuoti. Kitą kartą jau teko autis sportinius batelius. Česlovas Kudaba daug pasakojo apie unikalią Gotlando salos geologinę sanklodą ir gamtą – klintys, smiltainiai, iš kurių vėjas ir audros sukūrė savotiškas skulptūras.

Aplankėme spalvingą, viduramžišką Visbio miestą – salos sostinę. Česlovas Kudaba kėlė versiją, kad tas pavadinimas galėjęs atsirasti iš lietuviško žodžio “vaizbūnas” – prieš daugelį šimtmečių čia tiesėsi pirklių keliai. Tiesa, kartu su mumis klaidžioję po senamiestį Jonas Pajaujis ir čikagiškis Vytautas Zalatorius sutiko šią versiją gan skeptiškai. Užtat visi keturi nepaprastai apsidžiaugėme, aptikę kuklią, aptvertą balta tvora kavinukę, virš kurios, tarpe kitų, plevėsavo Lietuvos vėliava. Paklausėme jaunos šeimininkės, – iš kur ji čionai? „Mes patys iškėlėme, – paaiškino. – Juk su Lietuva esame kaimynai, kodėl neiškelti?“.

Vienam iš dvaro kambarėlių savaitės dalyviai įrengė laikiną koplyčią. Mano kaimynas nuo pat pirmo ryto išskubėjo į pamaldas. Kitą dieną pakvietė ir mane. Atsisėdęs kamputyje, stebėjau neįprastą man vaizdą. Mišias aukojo ir pamokslavo kunigas Kazimieras Senkus iš Štutgarto. Visad dalyvaudavo kunigas Jonas Jūraitis iš Šveicarijos. Skambiausiai giedojo miunchenietė Alina Grinienė – giedros nuotaikos, visų ypač mėgstama, veikli daugelio savaičių organizatorė. Kiek nustebęs pastebėjau, kad Česlovas Kudaba buvo bene vienintelis iš Vilniaus atvykusių veikėjų, kuris nuolat ateidavo į pamaldas.

Galimas daiktas, kad šioje vietoje ne vienas sarkastiškai šyptelės – štai, daugelį metų kompartijoj buvęs, o į bažnyčią tuoj lakstyti pradėjo, kai tik proga atsirado. Ne viskas taip paprasta. Aš neklausinėjau Česlovo Kudabos, ką jam reiškia bažnyčia, ar jis tikintis – jis gi nesibrovė į mano pasaulį. Mačiau, kad tos pamaldos jam reikalingos. Žinojau, kad studijų savaitėse įprasta, kai jose lankosi ir karštai tikintys, ir beveik nepraktikuojantys katalikai, kai pamokslų klausosi ir agnostikai, ir laisvamaniai.

Ir visgi savaitėje tvyrojo įtampa. Jau tik atplaukus teko išgirsti: “Komunistai, raudonieji prisistatė…” Kai kas dar nebuvo atsikratęs nepasitikėjimo ir Sąjūdžiu. Visi susidomėję laukė vėluojančio Antano Terlecko atvykimo.

Atsigulę dar ilgai kalbėdavome su Česlovu Kudaba. Ir apie tą įtampą, nepasitikėjimą. Suprantama – čia 36-ąjį kartą susirinko žmonės, kurių daugelis nukentėjo nuo tarybų valdžios. Ir staiga jų tarpe veikėjai iš Tarybų Lietuvos, netgi oficialūs pareigūnai. Dalinomės nuojauta, kad ta įtampa gali prasiveržti.

Dėl to nutiko ir humoristinis epizodas. Mūsų plonų, praleidžiančių garsus sienelių barake atslenkant nakčiai prasidėdavo „vakarinis koncertas“. Knarkimą sunkiai pakeliu, o kai dar kambario kaimynas vis prisijungdavo prie to „koncerto“… Užmigti – dar po gausybės dienos įspūdžių, karštų diskusijų -niekaip negalėdavau. Prisiminiau receptą, girdėtą iš vieno rašytojo: tyliai pašvilpavus knarkimas nutyla. Pamėginau pasinaudoti šiuo patarimu. Padėjo. Ir kitą naktį juo naudojausi. Bet ryte Česlovas Kudaba žaismingai ir kartu kiek susinepatoginęs šnekina:

– Žinote, to dar neteko patirti… Kelionė jūra, šios savaitės vaizdai, gal ir įtampa tiek jums galvą susuko, kad miegodamas švilpauti ėmėte. Suprantu – nervai juk ne geležiniai…

Nuleidau negirdomis tą pastabą. Švilpauti nustojau, teko susitaikyti su nemiga, „koncertais“. Paaiškinti kaimynui, kodėl ėmiausi naktinio švilpiko amato, taip ir neišdrįsau.

O paskaitos kukliame klojime šiaip vyko geranoriškoje aplinkoje. Moderatorius (pirmininkaujantis) pristatydavo kalbėtoją, apibendrindavo, suteikdavo žodį klausimams, kurie dažnai buvo pateikiami kaip trumpi paskaitos vertinimai. Tačiau jau pirmomis dienom galima buvo pastebėti, kad keli savaitės dalyviai nusiteikę itin ryžtingai.

Ir štai, komentuodamas vieną iš pranešimų, studijų savaitėje pirmą kartą prabilo Česlovas Kudaba.  Tuoj, lyg to ir laukęs, pašoko aukštas, tvirtas, atgal sušukuotais ilgais plaukais vyriškis. Negaliu prisiminti žodis žodin, ką jis pasakė, bet esmė buvo tokia. Jūs, profesoriau Kudaba, dabar dedatės dideliu kovotoju ir patriotu. O štai prieš kelis dešimtmečius “Tiesoje” parašėte apie studentę politiškai kaltinantį straipsnį, kuris sulaužė jos likimą, ji buvo išmesta iš universiteto. Pasakyta buvo kietai, su įtūžiu.

Klojimo salė nuščiuvo. Itin tolerantiškas moderatorius Kajetonas Čeginskas bandė švelninti padėtį. Bet Česlovas Kudaba pertraukė jį. Nepaprastai susijaudinęs, tvirtai ir nuoširdžiai atsakė: jis to straipsnio nerašė, bet pasirašyti jį teko. Česlovas Kudaba atsiprašė ir kalbėjusio, ir studentės. Ir ne šiaip atsiprašė.

– Noriu padėkoti jums… – sakė jis, ir reikėjo girdėti jo balso virpesį, reikėjo matyti jo povyzą, jo nulenktą galvą. – Ačiū už mano kančią…

O kitą dieną panašus išbandymas teko man. Po mano žodžio tas pats pečiuitas vyriškis piktai prabilo apie A.Sniečkų, J.Paleckį, M.Gedvilą; apkaltino mane dėl tėvo, reikalavo, kad aš jį pasmerkčiau, primindamas, kad nei aš, ir netgi disidentas Tomas Venclova nesame blogai atsiliepę apie savo tėvus. Vėlgi negaliu tiksliai prisiminti, ką atsakiau. Tikriausiai aiškinau, kad neįsivaizduojamai sunkesnėmis sąlygomis negu dabar tėvas stengėsi padėti žmonėms, nors jo galimybės buvo menkos, kad jis rizikavo tūkstantį kartų daugiau negu dabar aš. Ir kad aš jo niekad nesmerksiu, nes mano šiandieninė pozicija labai daug remiasi tėvo elgsena ir jo pavyzdžiu. Ir A.Sniečkus, ir M.Gedvilas, ir tėvas buvo skirtingi žmonės, skirtingas jų vaidmuo, ypač, atskirais periodais, bet tai, kad Lietuvoje, nepaisant didžiulių aukų, dabar 80 % lietuvių, (prieš karą buvo 69 %), o Estijoje – 63% vietinių gyventojų, Latvijoje, – tik 52% – tai ir jų nuopelnas.

Žinoma, ir aš buvau nepaprastai susijaudinęs. Vis dėlto pasižymėjau bloknote, ką po manęs sakė Kazimieras Motieka ( ar galėjo jie gultis ant bėgių – garvežio vis tiek nebūtų sustabdę; daug žmonių ir dabar atneša gėlę prie kapo); Vytautas Landsbergis (kai blogio jėga reikalaudavo atsiskaityti tėvų, pasmerkti juos, kaip Povilas Morozovas, – tai ne tas, ko turėtume siekti; A.Sniečkaus, J.Paleckio vaidmuo bus išnagrinėtas, jie verti knygų – jos vienašališkos nebus); Kazys Bobelis (vengti praeities kaltinimo; jei tautiniai komunistai siekia nepriklausomos Lietuvos, jie verti palaikymo); Jonas Pajaujis (teisti reikia ne žmogų, o jo veiklą; dar pirmajame Lietuvos statute pasakyta – sūnus nėra atsakingas už tėvo klaidas).

O po dienos kitos, lankantis pas dailininką gotlandietį Eugenijų Budrį, ir Česlovui Kudabai, ir man teko susipažinti su tuo pečiuitu vyriškiu, išgirsti tragišką šeimos ir jo paties istoriją. Vytauto Svilo tėvas iki 1940 metų vidurio buvo policijos departamento direktoriumi. Užėjus okupacijai, išvežtas į Maskvą ir ten sušaudytas. Vytautas Svilas po karo su ginklu išėjo į mišką, 11 metų kentėjo Vorkutoje. Išvažiavo į Vokietiją, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Hiuttenfelde. Studentė, apie kurią jis klausė, buvo jo mylimoji.

Tas susitikimas nebuvo paskutinis. Žinau, kad Česlovas Kudaba po Gotlando susirašinėjo su Vytautu Svilu. O man teko susitikti su juo ir 37, ir 38-ojoje studijų savaitėse – Šveicarijoje, Einsiedelne, ir Vokietijoje, Hiuttenfelde, svečiuotis jo namuose Darmštadte. Ir mes ėmėme keistis laiškais. Ar reikia aiškinti, kaip svarbi man buvo, yra ir bus visam laikui ta pažintis, tas bendravimas, stiprėjantis pasitikėjimas? Susitikę su Vytautu Svilu prisimindavome aštroką mūsų pažinties pradžią Gotlande, aš jam visad papasakodavau, kaip sekasi Česlovui Kudabai.

Deja, susitikimas Darmštadte buvo paskutinis. Aš jau žinojau, kad Vytautas Svilas sunkiai serga. Netrukus atėjo liūdna žinia apie jo mirtį. Viena iš jo vilniškių pažįstamų paskambino man – Arkikatedroje bus laikomos mišios už jo vėlę. Aš tuoj pranešiau apie tai ir Česlovui Kudabai. Susitikome Arkikatedroje. Stovėjome tylūs už suolų, netoli durų. Mišias aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Tylėdami ėjome su Česlovu Kudaba iš Arkikatedros. Paskui prabilom apie Gotlandą, apie Vytautą Svilą. Aš jam perdaviau reikšmingus mūsų bendro pažįstamo kunigo filosofo Jono Jūraičio žodžius: jeigu velionis ir turėjo nuodėmių, tai jos turėtų būti atleistos – jis sugebėjo susitaikyti su tais, kuriuos laikė priešais.

Sugrįžkime dar į Gotlando salą. Savaitės pabaigoje, kopiant iš seno klojimo į seną dvarą, priėjo Antanas Buračas.

– Ar sutiktumėte parašyti tokį trumpą tekstą? Mes čia paruošėm savaitės pabaigai komunikatą. Pasirašytų Lietuvos ir išeivijos organizacijos atstovai.

Tas trumpas tekstas buvo vienas sakinys: „Visų pasaulio lietuvių šventas tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas”. Tiesa, pirmajame variante tekstas buvo suredaguotas kiek kitaip.

Dabar, praėjus penkiolikai metų, daug kas atrodo savaime suprantama. Tada taip neatrodė. Ir taip nebuvo.

– Pasirašyčiau. Tik ar prie pavardės jūs pridėsit pareigas?

– Būtinai. Kitaip nėra prasmės.

– Tada man dar reikia pagalvoti. Aš juk nenoriu jokių įgaliojimų. O susisiekti su Vilnium nėra galimybės.

Paklausiau dar, kodėl man parodytame projekte numatyti trijų Sąjūdžio seimo tarybos narių parašai, o ketvirtojo – Česlovo Kudabos, kuris yra dar Kultūros fondo pirmininkas – nėra. Atsakė, kad nieko čia ypatingesnio nėra, galima bus ir pridėti.

Pašnekovas nužingsniavo dvaro link, kur buvo įsikūręs savaitės štabas. Ir štai į kalniuką, kaip tyčia, kopia Česlovas Kudaba. Susijaudinęs pasakoju jam apie pasiūlymą pasirašyti tekstą. Jei tik pavarde, aš neabejočiau, nors pasekmės gali būti sunkiai įsivaizduojamos. Bet su pareigom – net partijos pirmasis sekretorius, neapsvarsčius plenume, neturėtų teisės.

– Man viskas aišku, – kaip visad ramiai ir neskubėdamas porino Česlovas Kudaba, žvilgsnį kreipdamas į smėlio kalveles. – Aš apsisprendęs. Lietuvai kelio kito nėra.

Jis kalbėjo apie save, bet man tai buvo nepaprastai svarbu. Pasakiau Česlovui Kudabai, kad jo pavardės nebuvo man rodytame projekte. Jis liūdnokai šyptelėjo: “Man tai ne pirmas kartas… Ir to teksto man dar niekas nerodė”.

Kitą dieną, rugpjūčio 6-ąją, prie štabo sutikau Antaną Buračą su lapuku rankoje.

– Tekstas jau atspausdintas.

– Ir mano parašui palikta vietos?

– Ne. Jūs gi sakėt, kad su pareigybėm pasirašyti negalit.

Paprašiau prispausdinti ir su pareigybės nurodymu. Taip mano pavardė atsidūrė ne visai pagal abėcėlę, paskutinėje vietoje – po Kazio Bobelio, Antano Buračo, Česlovo Kudabos, Vytauto Landsbergio, Irenos Lukoševičienės, Kazimiero Motiekos, Antano Terlecko pavardžių. Visi pasirašėme 9 egzempliorius – originalai buvo įteikti kiekvienam “signatarui” (vėliau spaudoje buvo skelbiami įvairūs, netgi papildyti komunikato variantai, dėl to nesusipratimo iškilo mano diskusija su “Pravda”, bet tai jau kita istorija).

Nedidelėje, apie šimto dalyvių ir svečių savaitės bendrijoje, kaip man pasakojo kambario kaimynas, tuoj nušlamėjo žinia: “Ir Paleckis pasirašė…”. Vienas iš moderatorių, savaitės veteranų, sakė, kad, jo nuomone, mano parašas per ankstyvas. Išvažiuojant kunigas palaimino, o gotlandietis Jonas Pajaujis pasiūlė politinį prieglobstį – kas ten žino, kas Vilniuje ar Maskvoje po tokių parašų laukia…

Didžiuliu penkiaaukščiu keltu su Česlovu Kudaba, Vytautu Landsbergiu, Antanu Terlecku ir Mindaugu Černiausku išplaukėme iš Gotlando į Stokholmą. Ten kelioms dienoms apsistojom pas vietinius lietuvius Teresę ir Gintautą Būgus ir Valentiną Vilkelį. Tęsėme diskusijas, ypač plačiai ir draugiškai kalbėjomės susirinkę vieną vakarą pas Būgus.

Toji savaitė “dievų žemėje” – Gotlande, paliko neišdildomą įspūdį, manyčiau, visiems svečiams, atvykusiems iš Vilniaus. Ypač tokiems jautriems, imliems žmonėms kaip Česlovas Kudaba. Tik 200 kilometrų nuo Lietuvos – ir visai kitas pasaulis, ypatingas studijų savaitės dalyvių ratas, visai kita bendravimo kultūra. Žinoma, “kaip danguje taip ir ant žemės”. Ir tradicinėje studijų savaitėje, organizuojamoje “frontininkų” – liberalų, neideologizuotų krikščionių demokratų – netrūko sudėtingumų: nesutarimai tarp išeivių organizacijų, savaičių “senėjimas”, jaunų, pasiruošusių dirbti lietuvybės išlaikymui, žmonių stoka. Bet ir sugrįžę į Vilnių su Česlovu Kudaba daug kalbėjome apie europietiškos tolerancijos, pakantumo pamokas, kurias gavome Gotlande, apie krikščioniško atlaidumo, meilės dvasią, kuri vis dėlto vyravo savaitėje. Ir, žinoma, apie įvairių politinių jėgų atstovų susikalbėjimą, kuris pasirodė įmanomas “dievų žemėje”. Kiek jis bus įmanomas Lietuvoje, kurios, tuo neabejojame, laukia nelengvi išbandymai kelyje į nepriklausomos (norėjosi pridurti – ir demokratinės) valstybės atstatymą?

Santūriai, savo braižu, Česlovas Kudaba rašė apie Gotlando komunikatą 1989 metų “Jaunimo gretų” 9-jame numeryje: „Gotlando saloje pasirašyto komunikato reikšmės išskirtinumo ar bereikia ieškoti? Manau, jog tai eilinis patvirtinimas, kad mums SVARBIAUSIAS SIEKIMAS –SAVARANKIŠKA, LAISVA IR NEPRIKLAUSOMA MŪSŲ TAUTOS ATEITIS. Normaliai gyvenančios tautos tomis teisėmis kaip oru gyvos, o mes?.. Kitąkart net mūsų siekimu abejojama. Apmaudu, kad abejoja savi, lietuviai (!). Tai tie, kuriems įprasta žmones, tautas skaldyti, priešinti. Mes už Lietuvos laisvę ir lygybę ne vien lietuviams, bet visoms mūsų krašte gyvenančioms tautoms.

Negali būti tiesos monopolio, nes tiesa yra viena, ir vienytis jos siekiams gali įvairių politinių pažiūrų žmonės.

Taigi reikšmės didelės nematau. Tebūnie tai pirmas (gal eilinis) pareiškimas. Neduokite, paskutinis. Tokios jo reikšmės niekas nenori”.

Kartu su Česlovu Kudaba dalyvavome lemtingame posūkyje į savarankišką LKP, mums teko garbė ir laimė tapti Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto signatarais, po metų pergyventi 1991-ųjų sausio tragiškus įvykius. Bet Aukščiausiosios Tarybos darbe nei jis, nei aš nebuvome itin aktyvūs. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi, kad parlamente ir visuomenėje vis labiau trūko tos “Gotlando dvasios” – susikalbėjimo, susitarimo, pasitikėjimo. Retokai Česlovas Kudaba pasirodydavo ne tik “betoniniame bunkeryje”, kaip, išvargę nuo begalinių posėdžių belangėje salėje, pravardžiuodavome Gedimino pr. 53 pastatą, bet ir Centro frakcijos posėdžiuose, kur diskusijos būdavo įdomios, kūrybiškos.

– Nebeištversiu, – skundėsi Česlovas Kudaba. – Visai kas kita, kai kalbuosi su studentais, dirbu konkretų darbą. Smagu pavažiuoti ir į rinkiminę apygardą Ignalinoje, paklausyti, ką ir kaip žmonės mąsto, vertina. Įdomūs pastebėjimai, gaila, kad čia, Vilniuje, į žmonių balsą nelabai įsiklausoma. O dar dirbu Sorošo fonde, pirmininko pareigas stengiuosi kuo geriau atlikti, jos irgi daug laiko reikalauja…

1992-ųjų vasarą, paaštrėjus politinei kovai, trečiojo Sąjūdžio radikalai pasipaišydavo ant parlamentą supančių barikadų įžeidžiančius šūkius, išviešindavo “išdavikų” bei “pardavikų” sąrašus. Skaudu buvo matyti garbingų žmonių pavardes “juoduosiuose sąrašuose”, bjauriai išpeckiotas fotografijas ar rinkiminius plakatus. Nesunku įsivaizduoti, kaip į tai reaguodavo tokie pažeidžiami žmonės kaip Česlovas Kudaba. Taip, gal tai buvo ekstremistų ar skaudžiai nukentėjusių, nuožmumo apakintų žmonių darbas. Gal ir provokatorių. Tačiau kodėl parlamento vadovybė neatsiribojo nuo tų kliedesių, kodėl šimtai apsaugos žmonių negalėjo pašalinti įžeidžiančių ne tik parlamentą, bet ir žmogų teplionių?

Vienas paskutiniųjų susitikimų su Česlovu Kudaba įvyko universitete, jo, galima sakyti, gimtajame Gamtos fakultete. Paskambinau, prašydamas atvykti į Stepono Kairio fondo vadybos, kurios nariu jis buvo, posėdį. Žinojau, kad Česlovas Kudaba sunkiai serga, skambinau daugiau iš mandagumo. Tačiau, mano nuostabai ir džiaugsmui, Česlovas Kudaba atvyko. Posėdžiavome Gamtos fakulteto dekano kabinete, papuoštame įžymių Lietuvos gamtininkų portretais. Dobilas Kirvelis vaišino arbata, dalyvavo Juozas Budraitis, Rolandas Pavilionis, Aloyzas Sakalas… Česlovas Kudaba daug kalbėjo, patarinėjo, kaip organizuoti fondo veikalą, remdamasis Sorošo fondo patyrimu.

1993-ųjų išvakarėse Česlovas Kudaba paskambino. Kalbėjomės ilgai. Jis džiaugėsi pavykusia operacija Frankfurte, pasakojo apie sveikimą Vokietijoje, daugelio žmonių globą ir dėmesį. Paskui prisiminė mūsų bendras keliones, tą unikalią “Gotlando dvasią”, tuos rūpėjusius mums reikalus, kuriuos pavyko ar nepavyko sutvarkyti. Kalbėjo apie Lietuvą, kuri būtinai bus švari ir teisinga.

Nors sakėsi, kad jaučiasi gerai, nuojauta man šnibždėjo, kad tai gali būti atsisveikinimo skambutis. Deja, taip ir įvyko.

Lietuva ne tiek jau daug turėjo kilnių bei nesavanaudiškų žmonių, kurie būtų daug pasiekę savo profesijoje ir kartu politikoje. Jeigu brėžti liniją nuo tokių didžiadvyrių, kaip Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, nuo tokių taurių žmonių kaip Kazys Grinius ir Steponas Kairys į mūsų dienas… Manyčiau, kad šioji linija užkliudytų ne tiek daug mokslo ir meno žmonių, ragavusių rupios politikų duonos. Drįsčiau tvirtinti, kad vienas iš tų nedaugelio žmonių būtų Česlovas Kudaba. Ir labai gaila, kad atgimstanti Lietuva ne visad buvo jam teisinga ir dėmesinga.

Deja, tai būdinga ne tik mūsų šaliai. Žvelgiant iš arti, asmenybių masteliai labai dažnai matomi klaidingai. Bet nepaperkamas laikas paprastai taria svarų žodį.

Skelbta knygoje „Pėsčiojo riterio dalia” (Česlovo Kudabos laikas ir asmenybė). Red. R. Norkus ir kt. Kaunas, „Santara”, 1995 m.

Perspausdinta laikraštyje „Voruta”, Nr. 13 (559), 2004 m. liepos 7 d.