ČIKAGA–GOTLANDAS–LIETUVA

– Jeigu Lietuvoje socializmas būtų kurtas toks, kokio norėjo Paleckis, mums nebūtų tekę iš Lietuvos bėgti.

Toli, už Atlanto, nepažįstamas žmogus ištarė labai svarbią man frazę. Joje tilpo daug, ką mačiau, bendraudamas su Tėvu, ką skaičiau, girdėjau apie jį. Kalbėjomės 1995 metais Čikagoje. Susitikime su lietuviais priėjo gal kiek vyresnis už mane vyriškis. Prisistatė – gydytojas Petravičius (jeigu teisingai įsidėmėjau pavardę). Ir pasakė tą mintį, kurios nepamiršiu.

O pirmą kartą atsidūriau didesniame užsienio lietuvių susibūrime prieš dešimtmetį. Įvairių kraštų lietuviai rinkosi į Europos lietuvių studijų savaitę Gotlando saloje, tik per 200 kilometrų nuo Lietuvos. Eilinė, 36-oji savaitė vis dėlto buvo nepanaši į ankstesniąsias. Gausiausias „desantas“ atplaukė jachtomis iš Lietuvos. Geležinė uždanga jau trūkinėjo ir byrėjo. Pirmą kartą ne tik disidentai (Kathamarsvyk poilsiavietę savo atvykimu pagerbė ir garsusis Antanas Terleckas), bet ir visokio plauko lietuviai iš Lietuvos visiškai atvirai diskutavo su lietuviais iš laisvojo pasaulio.

Studijų savaitėje kalbėjau, atsakinėjau į klausimus. Jaučiau, kad lietuviai iš Vakarų įdėmiai stebi mano elgseną ir kuklioje palėpėje, kur posėdžiavome, ir laisvalaikio metu.

– Kaipgi kitaip! Įdomu susipažinti su Paleckiu! – porino man ilgametis studijų savaičių dalyvis, kunigas iš Šveicarijos, veik 50 metų gyvenantis emigracijoje. – Įdomu, kaip buvot auklėjamas šeimoje, savotiškoje aplinkoje, kokį tai pėdsaką paliko…

Praėjo keleri metai. Tas garbus žmogus sugrįžo į Lietuvą. Neretai su juo susitikdavome, kalbėdavome ir labai skaudžiomis visai tautai temomis. Prisimindavome ir pirmąjį susitikimą Gotlande, jo pastabą dėl šeimos. Sakiau: jeigu manyje ir yra gero, tai pirmiausiai dėkingas savo Tėvui, Motinai. Pašnekovas rūškanai šyptelėjo:

– Tik nesakykite šito labai garsiai, ypač per televiziją ar spaudoje… Daug kas nesupras.

Bet dar daugiau, manau, supras. Ypač žmonės, gyvenę ir dirbę Lietuvoje, istorijos vyksmą matę atviromis akimis.

Pasakojau, kad Tėvas auklėjo mus daugiausiai savo pavyzdžiu, požiūriu į žmones, į darbą – vaikams laiko ne per daugiausiai galėjo skirti. Minėjau, kad 1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą – pirmuose laisvuose rinkimuose į Lietuvos parlamentą nuo pat 1926-ųjų metų – daugybė žmonių Marijampolėje priminė man Tėvo dėmesį, pagalbą jiems – ir dirbusiems Lietuvoje, ir tremtiniams. Ir ne tik Suvalkijoje. Įvairiausiose Lietuvos vietovėse girdėjau panašius atsiliepimus. Kai kurie dokumentai, liudininkų prisiminimai bylojo apie tai, kad dar 1941 metais jis pasisakė prieš trėmimus. Nereikia ir aiškinti, kuo jam tai galėjo baigtis. 1988–1990 metais, kai dar nebuvo įsigalėjusi naujoji konjunktūra, daug gerų žodžių, liudijančių jo gerus darbus nežmoniškai sudėtingoje aplinkoje, skyrė spauda. Buvo, žinoma, ir kitokių atsiliepimų, bet gerokai mažiau.

Paminėjau pašnekovui, kad už išrinkimą į Aukščiausiąją Tarybą, už tai, kad tapau Nepriklausomybės Akto signataru, daug kuo esu dėkingas Tėvui. Žmonės ne be pagrindo galvojo, kad mėginsiu daryti tai, ką ir jis – nesipūsti, atjausti žmones, dirbti nesavanaudiškai – tik jau laisvomis sąlygomis, be visus kausčiusių retežių. Aiškinau, kaip nelengva buvo A. Brazauskui, V. Beriozovui, o dažnai ir man atlaikyti aršiai besipriešinančių permainom spaudimą, kaip buvome pliekiami plenumuose ir pasitarimuose. Visagalė TSKP Centro Komiteto kontrolės komisija reikalavo pašalinti iš komunistų partijos „keturių bandą“ – A. Gagilienę, B. Genzelį, R. Ozolą, J. Paleckį. Pats rizikuodamas, A. Brazauskas amortizavo spaudimą.

Tuomet, kai slėgė aršūs puolimai ir nežinomybė, dažnai pagalvodavau: kaip nepalyginamai, tiesiog neišpasakytai sunkiau buvo Tėvui. Ypač 1948–1952 metais, kai kiekviename plenume, suvažiavime jis buvo talžomas už „nukrypimus nuo partijos linijos“, „kolūkių kūrimo nepalaikymą“, „smulkiaburžuazinį nacionalizmą“…

Buvau dešimties metų, kai 1952-aisiais pirmą kartą pajutau nevaikišką išgąstį dėl Tėvo likimo. Svarbiausiame Maskvos laikraštyje, „Pravdoje“, perskaičiau grėsmingas eilutes: „suvažiavime buvo aštriai kritikuotas J. Paleckis už buržuazinių nacionalistų palaikymą“. Namuose tvyroje įtampa, laukimas. Nei Tėvas, nei Mama nieko mažiesiems neaiškino. Man, ketvirtokui, klasės draugai pašnibždėdavo: „Matysi, ir jus išveš į Sibirą“ (tiesą sakant, nelabai susigaudžiau kas tie buržuaziniai nacionalistai, ką reiškia vežimai, kuo baisus tas Sibiras…).

Tik po daugelio metų iš Tėvo pasakojimų, o paskui ir iš dokumentų supratau, kad ketvirtokėliai, nugirdę iš tėvų ir giminių apie trėmimų baisumus, nelabai klydo. Iš tiesų, 1952 metų LKP VII suvažiavimas, tarybinės istoriografijos skelbtas „kolektyvizacijos suvažiavimu“, pagal kalbų turinį daugiau vadintinas „Paleckio triuškinimo suvažiavimu“. M. Gedvilas, kuris kartu su Tėvu tarpukaryje dirbo liaudininkų partijoje, buvo užpultas vien už tai, kad suvažiavime pamėgino ištarti: „Paleckis jau pradeda suprasti savo klaidas…“ Tėvas pasakojo, kad tuo metu planavęs rašyti memuarus sąlyginiu pavadinimu „Mano kelias į partiją“. O suvažiavimo dienomis neabejojęs, kad pavadinimą teks keisti ir rašyti (jeigu tik turės popieriaus bei pieštukų) apie kelią iš partijos… Vienas geriausių Tėvo draugų, irgi iš liaudininkų, ekonomistas Jonas Vaišnoras Stalino laikais buvo perkeltas dešimčiai metų į Sibirą tiesiai iš Tarybų Lietuvos vicepremjero kėdės, kadangi neatsargiai kažką parašė broliui, išėjusiam į mišką.

Kaip tik paskutiniais Stalino valdymo metais iš partijos ir iš Estijos vadovybės pašalinti „nacionalistai“ atsidūrė Sibire. Į jų vietą Taline iš Rusijos buvo importuoti estai, jau pamiršę gimtąją kalbą ir nelinkę jos mokytis. Tas pats, tik be represijų (Staliną jau buvo pakeitęs N. Chruščiovas) po septynerių metų pasikartojo Rygoje. Surusėję estų ir latvių lyderiai ja nebuvo linkę priešintis Maskvos diktatui, ginti savo kalbą, kultūrą, ūkį.

Apie tai pasakojau Gotlando pašnekovui, o mainais girdėjau tikrą vargų epopėją. Kaip neįmanomai sunku buvo palikti Tėvynę, klajoti Vakaruose iš šalies į šalį. Ir visad persekiojanti nežinia: ar gyvi artimieji Lietuvoje, kur jie – juk „iš buožių“, o dar jis pats, kunigas, Vakaruose…

Keliais štrichais palietęs politiką, daugiau nenorėčiau apie ją kalbėti. Tikiuosi tai padaryti kitą kartą, kita proga – ir tuomet pasakojimas įgytų daugiau dramatiškų spalvų.

Tėvas mėgdavo pabrėžti: ką jis bedarė, kur bedirbo, pirmiausiai jautėsi esąs žurnalistas. Šį kartą norėčiau prisiminti jį kaip Tėvą, pažerti nuotrupas apie tai, kokį mačiau jį šeimos, namų aplinkoje – su knyga, plunksną rankoje – ką jaučiau jį sakant tarp eilučių.

Nežinau, ar skaitantis šias eilutes pajus, kad stengiausi būti objektyvus, kiek įmanoma rašant apie Tėvą. Nebandysiu paneigti to, ką pasakojo apie jį artimesni ir tolimesni jam žmonės prisiminimų knygoje apie Justą Paleckį, išleistoje tarybiniais laikais. Joje daug tikslių jo bruožų. Bet tada knyga tegalėjo būti labai vienpusiška. Tad papildymai neišvengiami.

RAŠOMOSIOS MAŠINĖLĖS KALENIMAS

Tėvas dažnai pasiskųsdavo, kad niekaip neranda sekretoriaus ar padėjėjo kūrybiniam (ne techniniam) darbui. Antra vertus, nuo jaunystės jis buvo įpratęs viską daryti pats, o iš kitų, dirbančių jo vadovaujamoje įstaigoje nelabai sugebėjo ir nemėgo reikalauti drausmės, priminti pareigą. Nuo pat 1926-ųjų, kai vadovavo ELTAI, jo moto buvo: „netrukdyk dirbti kitiems – jie juk pakankamai susipratę ir darbštūs“. Jam patiko korespondento, redaktoriaus darbas. Iš žurnalistų esu girdėjęs, daug pasakojimų, kaip Tėvas Kaune, spaustuvėje, žaibiškai parašydavęs korespondenciją ar reportažą „į numerį“, tuoj nešdavęs linotipininkui arba tiesiog jam diktuodavęs.

Pagrindinis jo darbo įrankis buvo amžina plunksna; vėliau atsirado ir rašomoji mašinėlė. Apytikriai 1950-aisiais pastaroji tvirtai užėmė pagrindinę vietą. Tėvas prisimindavęs savo tėvą, kalvį, pajuokaudavo: „Jis kaldavo, ir aš kalu, tik ne taip garsiai“. Nuo vaikystės prisimenu nesibaigiantį mašinėlės kalenimą Tėvo kabinete ir Mamos griežtą nurodymą: „Vaikai, netriukšmauti!“. Tas kalenimas netildavo iki vėlyvo vakaro, o ir ankstyviausią rytą – vėl takšt-takšt-takšt. Kiek atsikratęs darbų Tėvas skatindavo ir vaikus paspausdinti – tegu išmoksta. Tai labai pravertė.

Tėvas turėjo kelias rašomąsias mašinėles. Viena įstaigoje, kita – namuose. Ypač džiaugėsi įsigijęs portatyvinę, su kuria galėdavo bet kur dirbti. Spausdino laiškus, straipsnius, užrašus lėktuve, traukinio kupė, net automobilyje ar autobuse, tuo gerokai stebindamas bendrakeleivius.

Tarybiniais metais daug kur buvo įsigalėjęs įprotis, kad vadovams straipsnius rašydavo padėjėjai, žmonės iš pavaldžių skyrių. Tėvas nepripažino tokio „darbo pasidalinimo“, kai rašo vienas, o honorarą pasiima kitas. Tiesa, jo archyve tarp rankraščių ar jo mašinėle parašytų straipsnių radau vieną rašinį, kurio braižas buvo ne Tėvo. Kamputyje prierašas jo ranka: rašė Pranas Ramonas (prietelius dar iš Rygos laikų, kurį jis pasikvietė dirbti į Vilnių). Tai buvo proginis straipsnis, sudurstytas remiantis kitais Tėvo rašiniais. Tėvas, palikęs tą vieną svetimą rankraštį tarp savų, tarsi norėjo pasakyti: tai išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Tūkstančius laiškų, rašytų daugiausia mašinėle, yra „nukalęs“ Tėvas. Tiesa, juose reta gilesnių apmąstymų ar išvadų. Ir laiškuose Tėvas išlieka žurnalistu, reporteriu. Jam svarbiausia buvo laišku parodyti dėmesį.

Tas pats ir su Naujametiniais sveikinimais. Jau lapkričio pabaigoje Tėvas pradėdavo dūsauti – laukia atvirukų ir kitokių sveikinimų darbymetis… Pradėdavo nuo sveikinimų į užsienius, paskui į kitus miestus, į Vilnių. Išsiuntinėdavo šimtus. Čia jau mašinėlės paprastai nepripažindavo. Kiekvienam užrašydavo kitus, savitus žodžius.

Nei Tėvo sekretorė, nei padėjėjas nematė kelių sąsiuvinių, į kuriuos ranka beveik kasdien jis įrašydavo savo pastabas. Pirmiausiai suliniavo storą sąsiuvinį (paskui antrą…) pagal grafas: kas kreipėsi, kada, kas padaryta, koks rezultatas. Tai buvo priminimo ir pasitikrinimo sąsiuviniai, kuriuose užrašydavo prašymus, pasiūlymus – ir visuomeniniais, ir asmeniniais reikalais. Atvažiavusių ar atėjusių į Aukščiausios Tarybos Prezidiumo priimamąjį, į namus, kai jau buvo pensijoje, skambinusių telefonu svarbesniu reikalu. Žinoma, toli gražu ne visada Tėvo postūmis, tarpininkavimas pakreipdavo reikalus į geresnę pusę. Net tuo metu, kai tėvas dirbo Prezidiume, nemaža valdininkų, žinojusių apie jo įtemptus santykius su kai kuriais kolegomis, kurie turėjo nepalyginamai daugiau realios valdžios, pašaipiai mestelėdavo: „vėl Paleckis teigiamas rezoliucijas kepa“.

Bet nebuvo, ko gero, atvejo, kad Tėvas, jei tik matydavo ar jausdavo neteisybę, atsainumą, vilkinimą, nebūtų parašęs rašto, mėginęs kalbėti ar skambinti. Todėl žmonės ir verždavosi pas jį. Čia negaliu neprisiminti 1966 metų rudens, stoties aikštės Vilniuje. Laukiu troleibuso į centrą. Prieina smulkutė, nejauna moteriškė skarele parištais plaukais:

– Sakyk, sūneli, kaip nuvažiuoti pas Paleckį? Apgavo mane, noriu teisybę rasti.

Aiškinu močiutei, kad nuvažiuoti į Prezidiumą galima antruoju troleibusu. Bet priduriu, kad Paleckio ji neras, perkeltas dirbti į Maskvą. Močiutė netiki – ką gali tas vaikis žinoti – ir sėda į antrąjį troleibusą ieškoti Paleckio. Ir teisybės.

KNYGŲ APSUPTYJE

Dažniausiai atmintyje iškylantys prisiminimai: Tėvas su knyga rankoje, arba prie rašomojo stalo. Jeigu jis nevalgo, nesišnekučiuoja su namiškiais, nežaidžia su mumis, vaikais (žinoma, itin retai), vadinasi, jis skaito arba rašo; rašo arba skaito.

Kai su jaunesniąja sesute Vita susirgome skarlatina, mus izoliavo, kad neužkrėstume kitų vaikų. Į mūsų kambarį, kur valandos tęsdavosi taip ilgai, vakarais pakildavo Tėtis. Dažniausiai su Teofilio Tilvyčio „Dičiumi“, „Artojėliais“ rankoje. „Nuo Taurapilio, nuo kalno… Artojėli, bum bum bum, Dievas kviečia jau dangun…“. Šios, o ir kitos eilutės – ritmingos, su vaikui mielais patriukšmavimais – įsirėžė į atmintį. Tuo labiau, kad ir gyvenome ant Taurakalnio.

Namuose didžiausiame kambaryje karaliavo knygos. Aukštos lentynos, kuriomis mėgdavau karstytis, buvo pilnos žurnalų, laikraščių komplektų. Tėvas vis prisimindavo, kaip jis pats įrišinėjo knygas, žurnalus, kai gyveno Rygoje ir Kaune. Komplektai vis kaupėsi. Pagaliau Tėvui norom nenorom teko skambinti labai jo gerbiamam knygos žmogui Antanui Ulpiui – Knygų rūmų direktoriui. Atburzgė dengtas sunkvežimis ir spausdinių komplektai, dalis knygų iškeliavo į Knygų rūmus.

Įrištas žurnalo „Naujas žodis“ komplektas buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos spaudinys, kurį Tėvas man, tada tik per dešimtį metų perkopusiam, davė pasiskaityti. Jau buvau patyręs knygų, laikraščių, žurnalų graužėjas, tad iškart įnikau į nematytą, senienomis dvelkiančių puslapių karalystę. Stebino įmantrūs titulinio puslapio piešiniai ir vinjetės, žodinės ir grafiškos reklamos rėksmingumas, kino žvaigždžių, Vakarų pasaulio įžymybių, sensacingų situacijų nuotraukos. Ir tekstai Vilniaus I berniukų vidurinės mokyklos mokinukui buvo tuo labiau neįprasti: Lietuvos nepriklausomybės išaukštinimas, Vilniaus praradimas ir sostinės ilgesys, gyvenimo Vokietijoje, JAV, Sovietų Sąjungoje margumynai. Naivios, mėgėjiškos ir stipresnės eilės, vaizdeliai, apsakymai. Jų autorių tarpe – vardai, kurie Lietuvoje po kiek laiko tapo garsūs.

Tėvas „Naują Žodį“ Rygoje, paskui Kaune leido 1925 – 1929 metais. Darbavosi ne tik kaip redaktorius, bet ir kaip pagrindinis tekstų autorius, iliustracijų parūpintojas, ekspeditorius, finansuotojas… Pirmasis lietuviškas iliustruotas žurnalas, švietėjiškas leidinys, siekė populiarumo visuose sluoksniuose. Ir vis dėlto gyvavo tik iš entuziazmo ir aukų. Kad žurnalo leidimas nesustotų, Tėvas atiduodavo didelę dalį ne tik savo-mokytojo, vėliau ELTOS direktoriaus, paskui didžiausio latvių dienraščio „Jaunakas Zinias“ korespondento Kaune algos, bet ir Mamos-mokytojos atlyginimo nepagailėdavo. O šeimoje tuomet jau augo du vaikai.

Tėvas džiaugėsi, kad aš rimtai studijuoju jo pirmąjį žurnalistinį leidinį – naivoką, neutralų, atvirą visoms srovėms. Jau vėliau galėjau paskaityti jo redaguotą (apie 1938 metus) liaudininkų jaunimo sąjungos žurnalą „Mūsų jaunimas“. Tai buvo brandesnis, daugiau kairiosios krypties leidinys, bet irgi „specfondinis“.

Paauglystėje Tėvas davė pasiskaityti ir visas savo „specfondines“, tuomet jokioje atviroje bibliotekoje neprieinamas knygas. Greičiausiai „prarijau“ 1933 metų kelionės reportažą „SSRS mūsų akimis“. Jau buvo praūžęs TSKP XX suvažiavimas, griuvo Stalino autoritetas ir paminklai, bet knyga nustebino. Pirmiausiai geru reporterio stiliumi ir vakariečio pastangomis įsigilinti į tuometinę tarybinę tikrovę, nenutylėti stipriųjų ir silpnųjų tos keistos, mėginančios įgyvendinti utopiją santvarkos pusių.

Ne veltui 1990-ųjų pradžioje Žurnalistų sąjunga išleido fotokopijuotą šią Tėvo knygą. Dainuojančios revoliucijos sūkuryje, paskubomis ir paslapčiomis, nepaisydama jokių autorinių teisių. 15 tūkstančių tiražą žaibiškai išgraibstė. Man pasisekė – spėjau įsigyti tą knygą viename iš didžiųjų „Sąjūdžio“ mitingų Vingio parke.

Tris „Paskutiniojo caro“ tomus krimtau žymiai ilgiau. Ši biografinė knyga apie Nikolajų II į „specfondinę“ nemalonę buvo patekusi, matyt, todėl, kad Tėvas rėmėsi Vakarų šaltiniais, iš „nemarksistinių“ pozicijų vaizdavo carizmo žlugimą, menkai atspindėjo revoliucinį judėjimą. O štai publicistinė knyga „Latvija“ labai palankiai pristatė kaimyninę valstybę – istorija, kultūra, dabartis, ryšiai su Lietuva – bet man ji pasirodė nuobodoka. Beje, už tą knygą Latvijos prezidentas apdovanojo Tėvą „Trijų žvaigždžių“ ordinu, bet Tėvas jo atsisakė: „ne dėl ordino aš lietuvių-latvių susiartinimo darbą dirbu“.

Gan įdėmiai perskaičiau prieškarinį Tėvo eilėraščių rinkinį „Dienų nelaisvėje“ (paantraštė skelbė – žurnalisto eilėraščiai ir vertimai). Šalia mėgėjiškų eilėraščių, o ir nuoširdžių, „pagaunančių“, įsidėmėjau akrostichą „Vasario 16-oji“ (sudėjus pirmąsias eilučių raides, išeina „Lietuva, Tėvyne mūsų…“).

Iš pokario rašinių Tėvas davė man paskaityti savo prisiminimus „Žingsniai smėlyje“ apie 1926-uosius metus. Parašė juos 1948 metais, keldamasis kasdien anksti ryte, iki darbo, o išleisti jie buvo tik po dvidešimties metų. Stebino, kad Tėvas, paprastai neatsargus, blogo iš kitų nelaukiantis, šįkart buvo toliaregiškesnis ir Stalino laikais įkišo rankraštį į stalčių. Jei būtų pasielgęs kitaip, 1952-ųjų metų talžymas galėjo baigtis žymiai liūdniau. Juk net 1968-aisiais, kai „Vaga“ išleido šiuos memuarus, leidyklos vadovams kliuvo už budrumo praradimą: mat knyga parodanti, kaip veikia „buržuazinė demokratija“, neatspindi komunistų partijos vaidmens. Kaip tik dėl to knyga gan palankiai vertinta emigrantinėje spaudoje. O „Žingsnių smėly“ rankraštį perskaičiau vienu ypu. Kartu su Tėvu skirstėme knygą į skyrius, rinkome jiems pavadinimus.

Vienas maloniausių paauglystės prisiminimų – Tėvas kviečia į centrinį Vilniaus knygyną Gedimino prospekte. Knygos tuomet nuo pirkėjo buvo atskirtos prekystaliu, žmonių paprastai nedaug. Lietuvių literatūros skyriaus pardavėja kaip pastoviems pirkėjams tuoj sukrauna ant prekystalio šūsnį naujienų. Su malonumu abu knaisiojamės knygose, mėginame spėti, ko naujiena verta. Žinoma, noriu parsitempti kuo daugiau knygų namo. Tėvas, atsirinkęs jį dominusias, labai neprieštarauja. Pardavėja suvynioja knygų pokus į rusvą popierių, perriša virvele. Tai būdavo sunkūs, bet malonūs nešuliai.

KELIAI KELELIAI

Ypač lengvai Tėvas kildavo kelionėms po Lietuvą. 1960 metais dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Užgriūna kolegos iš Latvijos. „Padomju jaunatne“ laikraščio reporteris ir fotokorespondentas nori skubiai paruošti reportažą iš Elektrėnų. Redakcija turi vienintelę mašiną, bet ji užimta. Skuosti kartu su svečiais į autobusų stotį, kaip kad darome mes, vietiniai reporteriai?

– Pakalbink savo tėvą, – mesteli idėją išradingasis Aleksandras Icikavičius, redakcijos atsakingasis sekretorius. – jis latvius, žinau, gerbia, gal sutiks.  Nebuvau įpratęs Tėvo ko nors prašyti. Bet šįkart juk svečiai, redakcijos garbės reikalas… Ir ką gi, Tėvas, žvilgtelėjęs į kalendorinę užrašų knygutę, mielai sutiko. Nors įspėjau, kad rygiškiai ne kokie žurnalistiniai „vilkai“ – beveik tokie pat geltonsnapiai, kaip ir aš, aštuoniolikmetis.

Elektrėnuose fotoreporteriui nebuvo daug darbo. Pasikalbėjome tik su geologais ir geodezininkais – statyba dar nebuvo pradėjus kastis gilyn (po kelerių metų reporterio smalsumo vejamas koriausi į elektrinės kaminą, bet jau be latvių). Tačiau rygiškiams įspūdžių reportažui užteko. Grįžtant Tėvas pasišovė dar parodyti restauruojamą Trakų pilį.

Latvija Tėvui buvo mielas, magiškas žodis. Kaip ir Ryga – jaunystės miestas, Rainis – demokrato, švietėjo, poeto idealas. Tarpukaryje Tėvas buvo lietuvių-latvių draugijų aktyvistas, karštas dviejų tautų suartėjimo šalininkas.

1966-jų žiemą mirė garsus rašytojas Vilis Lacis. Teko ir jam sprangios politiko duonos ragauti – nuo pat 1940 iki 1959 metų dirbo Latvijos TSR Ministrų Tarybos pirmininku. „Nuėmė“ už tai, kad kategoriškai nesutiko su hipertrofuotu pramonės Rygoje augimu, skatinusiu darbo jėgos importą iš Rusijos ir Baltarusijos. Jo įpėdiniai net nemėgino dirbti savarankiškai, stropiai vykdė Maskvos nurodymus. Tėvas snieguotais keliais važiavo į laidotuves. Protestantiškai kukliose kapinėse buvo pakviestas tarti žodį. Latviai laidodami latvių rašytoją kalbėjo rusiškai. Tėvas kalbėjo latviškai.

Man tą epizodą primindavo daugelis, kai nuvažiuodavau į Rygą. Tėvo teiravausi – ar taip buvo? Patvirtino.

Kelionėse po Lietuvą Tėvas nieko iš anksto nepranešęs mėgdavo užsukti į mokyklas. Jausdavosi ten kaip namie. Juk buvęs mokytojas. Tuoj žengdavo į klases, užklausdavo moksleivių bendro išsilavinimo dalykų, aktualijų, pasišnekėdavo su jais, su mokytojais. Užvažiavęs po kurio laiko į tą pačią mokyklą pasidomėdavo, kaip sekasi tam ar tai, kas šauniausiai atsakė į klausimus praeitą kartą. Dažnai drauge nusifotografuodavo. Ir būtinai nuotraukas išsiųsdavo aplankytai mokyklai.

Dar tarpukaryje Tėvas daugelyje savo rašinių kalte kalė tą pačią mintį: statykime mažiau vyriausybinių pastatų, kontorų, bankų, ir kuo daugiau mokyklų, ligoninių. Kartojo šį priesaką kaip tas garsusis Romos senatorius dėl Kartagenos.

Pokario metais, kiek priklausė nuo jo, stengėsi, kad taip ir būtų. Kilo net konfliktas dėl Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pastato. Jis buvo nedidelis, neturėjo salės. Kelis kartus per metus susirenkanti Aukščiausia Taryba posėdžiaudavo tai viename teatre, tai kitame, tai filharmonijoje. Nesolidu, sakydavo daugelis, pažiūrėkite, kokius rūmus kaimynai subudavojo…

– Taip, visai neblogai būtų prasiplėsti ar naujus rūmus pastatyti, – vis kartodavo Tėvas. – Bet kol dirbu Prezidiumo pirmininku, to nebus. Statykime mokyklas, ligonines, jų vis dar trūksta.

Tėvas nėra medžiojęs. Gal tik kelis kartus atsiliepė pakviestas žūklauti, bet daugiau dėl išvykos į gamtą, spiningą užmesti taip ir neišmoko. Netraukė jo ir septintajame-aštuntajame dešimtmetyje paplitusios pirtelės su baseiniukais. Plaukioti, tiesa, mėgo, bet atviruose vandenyse. Medžioklių, žvejybų ir pirčių vajuje nedalyvavo dėl to, kad buvo knygos ir rašymo žmogus. O ir tos kompanijos neretai būdavo specifinės, kitokių pomėgių „sucementuotos“.

DEMOGRAFIJA IR AKIBROKŠTAI

1970-aisiais Tėvas, tada TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininkas, Maskvoje susitiko su užsienio žurnalistais. Ir be jokių „suderinimų“ pasakė savo nuomonę: Vakarai kalba apie rusifikaciją, o rusų skaičius Tarybų Sąjungoje mažėja, greit ne rusų tautybės žmonės sudarys TSRS gyventojų daugumą (tuo metu gimstamumas Vidurinėje Azijoje, Kaukaze smarkiai lenkė žemą gimstamumą Rusijoje).

Rusų skaičiaus santykinio mažėjimo vertinimas kaip teigiamas, normalus dalykas aukšto pareigūnų lūpose nuskambėjo neįprastai. Antraštės JAV, Vokietijos, Šveicarijos laikraščiuose skelbė: „Rusai tampa savo šalyje mažuma!“, „Didžioji dalis šauktinių į Tarybinę Armiją bus azijatai“…

Tą pačią vasarą Tėvas neteko Tautybių Tarybos pirmininko posto. Šioji spaudos konferencija, regis, prie to prisidėjo. Kaip paskutinis lašas, perpildęs taurę. Tęsėsi ir ilgas „nacionalisto“, „liberalo“ šleifas, ir Maskvos bei Vilniaus vadovybės nepasitenkinimas jo veikla. Savo ruožtu Mama, nors labai retai pasirodydavo visuomenėje, visur neatsargiai tiems laikams skųsdavosi, kad jai su vyru Maskvoje negerai, nejauku, nori kuo greičiau į Vilnių… Smulkmena, bet ji pasiekė daugelio ausis.

Į Tautybių Tarybos pirmininko postą buvo paskirta N. Nasridinova, buvusi Uzbekijos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkė. „Perestroikos“ laikais laikraščiai ją kaltino nežabota korupcija: Uzbekijoje ji gaudavusi didžiulius kyšius už tai, kad sumažindavo ar panaikindavo bausmes nuteistiesiems.

Ta proga epizodas iš Vilniaus. Tėvas, dar dirbdamas Maskvoje, sugrįžta į Lietuvą savaitei (stengdavosi lankytis Vilniuje kiek įmanoma dažniau). Vyriausios sesers Sigitos pagalbininkė namuose – nedidukė, putnaus, geraširdiško veido moteriškė – prašo Tėvo pagalbos kažkokiu reikalu. Kaip paprastai, jis užsirašo. Matyt, su kažkuo susiskambino ar parašė raštą – tą reikalą pavyko išspręsti. Kai Tėvas vėl Vilniuje, toji moteriškė vėl nori su juo pašnekėti. Staiga jis išeina į koridorių paraudęs, įpykęs, bet kartu kažkaip nuoširdžiai nustebęs, priblokštas:

– Ir atsitik tu man… Išbariau ją baisiausiai, prigrasinau milicija. Kyšį man mėgino siūlyti! Na ir istorija – pirmą kartą gyvenime!

Milicijos tėvas nekvietė, tik pagąsdino. Papasakojo Juozui Baltušiui tą nutikimą – kaip jam, sulaukusiam žilo plauko, veik 70 metų, pirmą kartą gyvenime kyšį mėgino įkišti. J. Baltušis smagiai užsikvatojo: „Galima būtų neblogą novelę parašyti…“.

 

VARDAI, IŠTARTI YPATINGAI

– Štai pagaliau ir Kazį Jankauską išleido, – atsiduso Tėvas, imdamas į rankas šio autoriaus knygą „Krito kaštonai“. – O kaip jį puolė, žemino, mėgino padaryti baisiu priešu…

Man Kazio Jankausko pavardė nebuvo girdėta. Jaučiau, kad Tėvas nori pasakyti daugiau, nei tie keli ištarti sakiniai, kad jis siūlytų man paskaityti tą knygą. Perskaičiau. Pasakiau Tėvui, kad patiko impresionistinė nuotaika, painios situacijos, neramūs klajokliškos prigimties herojai.

Tik po daugelio metų, bene 1989-aisiais, iš paskelbtų dokumentų sužinojau, kad Kazys Jankauskas pokario metais buvo politiškai persekiojamas, suimtas. Tėvas stengėsi jam padėti – tąkart, pasak dokumentų, ne be rezultatų. (Niekada Tėvas nepasakojo apie savo vaidmenį padėti nuteistiesiems, ištremtiesiems – tas temas, kaip ir apskritai pokario metų represijas, lietė tabu šydas; panašiai iki Atgimimo buvo daugelyje šeimų).

Tada, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai su Tėvu vartėme spaustuvės dažais kvepiančius „Kritusius kaštonus“, tikrai man netoptelėjo: žodis „išleido“, jei prisimintume pokario metus, galėjo turėti ne tik su spauda susijusią reikšmę…

Panašiai Tėvas reaguodavo, kai tarpukario periodikoje užtikęs Juozo Keliuočio pavardę, paklausdavau apie jį. (Vėlgi tik po daugelio metų sužinojau, kad Tėvas buvo puolamas už tai, kad padėjo išeiti į laisvę „liaudies priešui“).

Su ypatingu jausmu Tėvas paimdavo į rankas ir Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, ir Augustino Griciaus tarpukario feljetonų rinkinį, išleistą tuoj po karo („Laiko dvasia“), ir kai kurias kitas knygas. „Kiek tas knygas ir jų autorius pokaryje daužydavo!“ – ištardavo trumpai. Ir niekad neprasitarė, kad to daužymo kliūdavo ir jam, kai užstodavo plunksnos draugus.

Ypatingai, nors ir negarsiai mūsų šeimoje nuskambėdavo Alberto Geručio vardas. Jie susipažino Rygoje, kartu dirbo ELTOS skyriuje. Tapęs ELTOS direktoriumi, Tėvas pasikvietė jauną žurnalistą į Kauną. Idealistiškai nusiteikę, svajojantys apie laimingą Lietuvą, abu nepartiniai, bet artimų pažiūrų, vėliau jie nuėjo skirtingais keliais. Albertas Gerutis linko į dešinę, Tėvas – į kairę. Tačiau tai nekliudė jų bičiulystei. Albertas Gerutis tapo antrosios Paleckių duktės Gerutos krikštatėviu. Draugavo jie iki pat lemtingų 1940-ųjų. Tuo metu Albertas Gerutis dirbo Lietuvos diplomatinėje misijoje Berne, Šveicarijoje.

Kai aš 1969-aisiais gavau paskyrimą į TSRS ambasadą Šveicarijoje, Tėvas tvirtai pasakė:

– Berne gyvena Albertas Gerutis. Pasakojau apie jį. Mačiausi su juo, kai buvau užsienyje. Nepaisant visko, turi ir tu su juo susitikti. O ambasadoje… Nieko nesakyk apie tai.

„Nepaisant visko…“. gerai supratau, ką Tėvas turėjo omenyje. Juk A. Gerutis, pasak tuometinės oficialiosios linijos, „reakcingos emigracijos veikėjas“, vienas iš „vaduotojų“ šulų. Ambasadoje, jei klausčiau leidimo, man tikrai lieptų laikytis kuo toliau nuo jo. Mąsčiau, kad ir jam gali būti keblu su manim susitikti. Prisiminiau ir šiltus Tėvo žodžius apie jį memuaruose „Žingsniai smėlyje“. Ir vis dėlto smarkiai jaudinausi, kai Berne skambinau storojoje telefonų knygoje surastu numeriu. Be reikalo. Albertas Gerutis atsakė nuoširdžiai, draugiškai. Tuoj pakvietė užeiti – pasirodo, ir gyvenome visai netoli.

Ne kartą teko viešėti jaukiame Elenos ir Alberto Geručių bute Spittaler Strase 22. Ponia – kukli, jauki moteris, maloniu rūpesčiu apgaubusi savo vyrą – labai mylėjo savąjį katiną ir ypač paukščius. Lesyklą jos balkone atpažindavo viso kvartalo sparnuočiai. Šeimininkas parodė man savo biblioteką ir milžinišką, pusę amžiaus kauptą archyvą (kažką panašaus teko matyti tik bibliofilo ir kultūros žmogaus Rosčio Baublio bute Londone). Albertas Gerutis man labai daug padėjo įsigilinti į Šveicarijos ypatybes, suprasti jos žmones. Pakalbėdavome ir politinėmis temomis. Žinoma, ir pasiginčydavome, tačiau vakarietiškai, kultūringai. Teko lankytis pas jį ir su Tėvu, Mama. Mačiau susitikimą senų, gerų draugų, kurių santykių nepakirto nei laikas, nei skirtingi požiūriai, nei šaltojo karo rėžiai.

Dar kartą pabrėšiu, kad niekas iš mūsų tų susitikimų negarsino. Ir Albertui Geručiui galėjo kilti keblumų dėl bendravimo su “raudonaisiais” ( žymiai didesnėje, įvairiabalsėje Amerikos emigracijoje “Šviesa-Santara” juk buvo užsipulta už šūkį “Veidu į Lietuvą!“, abipusiai sunkiai ir rizikingai stūmėsi kultūriniai, sportiniai mainai su Lietuva). O mano bendravimas su senais Tėvo draugais, su kitais įdomiais pašnekovais, gan laisvo, nelabai paisančio geležinių tarybinės diplomatijos drausmės taisyklių žmogaus elgsena sukėlė kai kam įtarimą, kad ruošiuosi bėgti iš TSRS… Dvylikai metų man užsitrenkė “kapitalistinių” šalių vartai. Beje, bėgti tikrai neketinau – jau vien dėl to, kad tai būtų atkirtę kelią nuo artimų, nuo Tėvynės. Ir štai į “nepatikimo” lietuvio Paleckio vietą ambasadoje Berne Maskva siunčia III sekretorių rusą Nikolajų Polianskį. Po keleto metų jis pasiprašo politinio prieglobsčio Šveicarijoje… Tokie tai paradoksai, susiję ir su Tėvu, ir su jo jaunystės draugu.

PASKUTINIS SVEIKINIMAS

Pagal žurnalistinį įprotį Tėvas vakarais stengdavosi nepraleisti užsienio radijo žinių, apžvalgų. Klausydavosi laidų, prasiveržiančių pro trukdymus, įvairiomis kalbomis. Dažnai ir užmigdavo su ausinės laidu ausyje, klausydamasis žinių iš mažučiuko tranzistoriaus “Sony” raudoname įdėkle. Tai buvo geriausias būdas gauti operatyvią informaciją – tarybinė žiniasklaida ir nutylėdavo, ir vėluodavo, nekalbant jau apie vienpusiškus komentarus.

Dirbdamas Vilniuje, Tėvas gaudavo Radijo ir Televizijos komiteto siuntinėjamus aukštesniems pareigūnams radijo biuletenius. Tai buvo užsienio radijo stočių – “Amerikos balso”, “Laisvosios Europos”, “Vatikano radijo” – transliacijų užrašyti tekstai. Radijo biuleteniai Tėvui pakeisdavo “gyvą” klausymąsi, jeigu užimtumas ar trukdymai sukliudydavo.

Persikėlęs į Maskvą ir dirbdamas Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku (1966-1970) Tėvas paprašė siuntinėti jam iš Vilniaus tuos pačius radijo biuletenius. Skaitydavome abu.

Po Tėvo mirties jo bute uždaroje knygų spintoje radau didžiulį pluoštą Maskvos laikotarpio radijo biuletenių. Ne šiaip suverstų į krūvą. Tėvas iš kiekvieno biuletenio buvo iškirpęs tą dalį, kurioje buvo pasakojama apie užsienio lietuvių kultūrinę veiklą, literatūrą, spaudą, jų renginius. Šios iškarpos buvo tvarkingai sudėliotos pagal dienas – mėnuo po mėnesio, metai po metų.

Atvėręs tos spintos duris, pagalvojau – ką Tėvas norėjo pasakyti, kokį signalą jis siuntė? Pomėgio išsaugoti archyvus atspindys? Noras, kad lietuvių kultūros, nublokštos už Atlanto, pėdsakai išliktų ir tokiame užfiksuotame pavidale? Gal. Nors, tikriausiai, neabejojo, kad radijo biuletenių komplektai kaupiami Vilniuje, kad archyvuose jie bus išsaugoti. O gal ta pirmiausiai JAV bei kitų kraštų lietuvių kultūrinės veiklos kronika jam buvo svarbi ir sava todėl, kad joje mirguliavo pavardės žmonių, su kuriais bičiuliavosi, kuriuos pažinojo tarpukaryje?

Gerai prisimenu, kaip tuomet ilgam susimąsčiau, paveiktas tos didžiulės, sakyčiau, daugiatomės kultūrinės kronikos. Įnikau vartyti kažkada skaitytus puslapius. O gal Tėvas norėjo pasiųsti žinią ir man, nuspėdamas, kad gilinsiuosi į jo paliktus dokumentus, rankraščius, knygas? Prisiminiau ir paskutinį sveikinimą su gimimo diena, kurį gavau Berlyne, sugrįžęs iš Vilniaus, iš Tėvo laidotuvių. Jame Tėvas rašė: linkiu tau sugrįžti į Vilnių ir dirbti kūrybinį darbą.

XXX

Apie Justą Paleckį įsigilinę į jo gyvenimo kelią, dokumentus istorikai, manau, rašys įvairiai. Bet nebus neteisūs tie, kurie artės prie paradoksalios išvados: šiandieninė Lietuva – demokratinė, nepriklausoma, su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda, palaikanti gerus, lygiateisius santykius su kaimynais – artima jo ne tik jaunystės idealams.

Socializmas, komunizmas buvo savotiška XX šimtmečio pirmosios pusės religija, siūlanti viliojančią išeitį iš amžiais kamavusių žmoniją bėdų. Jos įgyvendinimas, ypač nuožmių diktatorių laikais, nešė dar didesnes nelaimes. Tiesa, kartu vertė keistis į gerąją pusę konkuravusią su komunizmu sistemą, kuri, Švento Tėvo žodžiais tariant, irgi neišsprendžia visų problemų.

XXI amžiuje turėtų nykti “barikadinis” mąstymas, sukeltas dviejų sistemų priešpriešos. Tuo labiau, kad virš žmonijos pakibusios beribio vartojimo, ekologinių ir dvasinių katastrofų grėsmės. Jos kaupiasi ir gali sunaikinti visą žmoniją.. Laikas, peržengus tūkstantmečio ribą, deją, nebus lengvų pasirinkimų laikas.

 

Sutrumpintas variantas spausdintas „Kauno dienoje“ (1999 m. sausis) ir „Santaroje“, (1999 m. žiema, Nr. 31)

P.S. šiandien 2016-jų rugpjūčio 16 dieną – po 17 metų. Daug kas pasikeitė per šį laiką. Jau 12 metų esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Išgyvenome pasaulinę finansinę-ekonominę krizę, kuri ypač stipriai smogė Lietuvai. Bet per tą laiką, be abejo, pažengta pirmyn, gyvenimas, nors ir lėtokai, gerėjo. Deja, nuslinko į praeitį metas, kai turėjome gerus santykius su visais kaimynais, nejautėme betarpiškų grėsmių. Tuomet ir emigracija – Lietuvos tuštėjimo tragedija – buvo tik pradėjusi ryškėti. O kai rašiau apie demokratinę, nepriklausomą Lietuvą, atliepiančią Tėvo jaunystės – ir ne tik – idealams, nepridėjau dar vieno labai reikšmingo dėmens. Socialiai teisingą Lietuvą. Ir čia, deja, neturime kuo pasigirti.

Šiandien man itin užkliūva paskutinė pastraipa. Jau tuomet jaučiau ir rašiau apie besikaupiančias pasaulines grėsmes, kurių skaičius ir masteliai neišmatuojamai išaugo. Tai ne tik branduolinio karo šmėkla. Ir ne tik terorizmas – nors jau netoli metas (po 5?10?15? metų), kai teroristai turės ir panaudos branduolines bombas. Ko gero, kaip tik per pastaruosius dešimtmečius pasaulis prasnaudė tą laiką, kai dar galima buvo sustabdyti klimato kaitos, gamtos naikinimo katastrofiškas pasekmes. Dabar belieka tenkintis pusinėmis priemonėmis ir laukti, kada vis sparčiau plis dykumos po viską deginančia saule, kils vandenynų ir vandenų lygis, vis dažniau visur ūžaus uraganai ir cunamiai. O tai reiškia, kad migrantų, pabėgėlių iš tampančių negyvenamais plotų skaičius sieks jau ne milijonus, kaip dabar, o šimtus milijonų ir daugiau, kils karai ir konfliktai dėl vietų, kur dar įmanoma gyventi. Jau dabar matome civilizacijų susidūrimus, fanatiškų religijų ir jų pasekėjų keliamas kraujuotas orgijas.

Vis grėsmingesnis atotrūkis tarp persisotinusių turtais ir beviltiškai įklimpusių skurde žmonių. 70 superturtingiausių sukaupę tiek turto, kiek turi pusė vargingiausių pasaulio gyventojų. Atrodė, kad 2008-jų krizės sukrėtimas turėtų sustabdyti tą tendenciją – ne, atvirkščiai, atotrūkis spartėja. Tas pats kalbant apie turtingiausias ir skurdžiausias šalis. 1950 m. penkios turtingiausios planetos valstybės buvo 35 kartus turtingesnės už penkias skurdžiausias, po dvidešimt metų – jau 44 kartus, dar po dvidešimt metų – 72, dabar – jau per 100 kartų. Pagaliau besaikis vartojimas, neribotos pinigų galios įsišaknijimas, deja, primena pūvančios Romos imperijos laikus. Kaip ir aukštosios kultūros pralaimėjimai primityviajai – vis daugiau dvasinio skurdo, nužmogėjimo.

Beviltiška? Emigracijos Lietuvoje mastai lyg ir liudytų, kad mūsų šalis palaipsniui nunyksta. Bet ir Europos Sąjunga, regis, neturi ateities – kai ją užplūsta migrantai, kai britai nusprendžia pasitraukti. Bet kokiu atveju ES nustoja būti patraukliu pavyzdžiu pasauliui. O jis pats? Ir pasaulis neturės ateities, jei nesugebės susidoroti su visomis minėtomis grėsmėmis. Jų, deja, atsiranda dar daugiau.

Taip, prieš 17 metų optimizmo turėjau daugiau – ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio mastu. Visais lygiais reikalingi esmingi pokyčiai, staigūs posūkiai, kad sustabdytume tą pavojingą slydimą, kuris gali atvesti į katastrofą. Neišvengiamas glaudesnis bendradarbiavimas, vėlgi ir pasauliniu, ir Europos, ir regioniniu mastu. Tikiu, kad atsiras lyderiai, kurie ves į šį tikslą.