Nėra abejonės, kad savarankiškos LKP virsmas į Lietuvos Demokratinę Darbo Partiją sustiprino socialdemokratiją ir apskritai kairįjį partinį flangą, nors iki dviejų socialdemokratinių partijų susijungimo dar buvo likę 11 metų. Ta proga, gal ir kiek nutoldamas nuo temos, norėčiau prisiminti du visiems gerai žinomus vardus, kurie ir šiandien skamba garsiai, kurie mums, socialdemokratams, svarbūs. Kalbėsiu apie du žmonės, bet tokių yra žymiai daugiau, kai kurie dalyvavo ir pirmajame LDDP suvažiavime.

Kai 1988-aisias daugpartinė sistema žengė pirmuosius žingsnius, tuometiniame LKP CK ryškėjo nusiteikusių reformuoti partiją grupė. Gerai supratome, kad daug kas priklausys nuo to, ar sugebėsime rasti bendrą kalbą su atsikūrusiais socialdemokratais, kurių tarpe irgi buvo įvairių nuotaikų. Gerai prisimenu, kaip tuometine Liudo Giros gatve trise žygiavome į susitikimą su mums dar nepažįstamais socialdemokratais – tuometiniame „Žinijos“ pastate buvo įsikūrusi jų būstinė. Mes su Vladu Beriozovu jautėmės tvirtai, nes kartu buvo Justinas Marcinkevičius. Būtent jo dalyvavimas pavertė pirmąjį pokalbį su socialdemokratų partijos vadovais Kazimieru Antanavičiumi, Vyteniu Andriukaičiu ir Dobilu Kirveliu konstruktyviu. Tuo metu Justino Marcinkevičiaus reikėjo visur – žmonės labiausiai norėjo išgirsti būtent jį pirmuosiuose masiniuose mitinguose, jis pradėjo Sąjūdžio suvažiavimą, jis buvo viena iš svarbiausių figūrų LKP XX suvažiavime.

Ne paslaptis, kad Justinas Marcinkevičius galėjo tapti pirmuoju demokratiškai, visuotiniu balsavimu išrinktu Lietuvos prezidentu. Reikėjo tik jo sutikimo, kai 1993 metų pradžioje Algirdas Brazauskas labai įkalbinėjo kandidatuoti į šį postą. Tik poetui atsisakius A. Brazauskas apsisprendė pats žengti į prezidentus. Jie visada gerai vienas kitą suprato, juos vienijo socialinis jautrumas, siekis ne skaldyti, o vienyti Lietuvą.

Ir poetas ir politikas jau seniai yra tapę oponentų puolimų taikiniais, visokiais būdais mėginančiais sumenkinti jų nuopelnus Lietuvai, santarvei. Bet pastaraisiais metais, labai pasiskaičius kai kuriuos portalus, matyti, kad tos pastangos ypač suintensyvėjo. Kodėl? Matyčiau kelias priežastis. Tie du iškilūs žmonės ir dabar vis dar meta galingą šešėlį, kuris esą trukdo atsiskleisti vieno vienintelio teisingo kelio žinovui ir vedliui, jo palaikytojams ir palaikytojoms. Ir dar. Ir Justinas Marcinkevičius, ir Algirdas  Brazauskas turėjo tvirtą autoritetą, buvo žmonių gerbiami ir anoje, nelaisvoje Lietuvoje, ir laisvoje Lietuvoje. O taip, anot tų vienintelių teisiųjų, juk negali būti! Todėl žūtbūtinės pastangos apdrabstyti purvais, sumenkinti tų žmonių atminimą.

Netvirtinu, kad mūsų partija visada privalėtų tuoj pat reaguoti į šmeižtus, priminti istorinius faktus. Kita vertus, savalaikė, manyčiau, jaunųjų socialdemokratų iniciatyva dėl paminklo J. Marcinkevičiui, Juozo Bernatonio komentaras, parodantis tų puolimų iniciatorių silpnumą. Bet svarbiausia, mano galva, kai priimami sprendimai – ir partijoje, ir Seime, kur mes  esame pagrindinė valdančios  koalicijos jėga – dažniau pagalvoti: o kaip pasielgtų Justinas Marcinkevičius, Algirdas Brazauskas vienoje ar kitoje situacijoje. Ir nepataikauti tiems politikams, kad ir užimantiems labai svarbius postus, ir toms politinėms jėgoms, kurios siekia sunaikinti šviesių žmonių atminimą, suskaldyti, sunaikinti ir mūsų partiją. Žodžiu, veikia panašiai, kaip ir prieš 25 metus.  Nepavyko tada, nepavyks ir dabar.

Todėl socialdemokratai, manau, privalo gerbti ir saugoti atminimą apie Justiną Marcinkevičių, Algirdą Brazauską. Ir apie kitus iškilius žmones, jungiančius epochas – Joną Kubilių, Kazimierą Antanavičių, Juozą Bulavą, Alfonsą Maldonį, Česlovą Kudabą, Jurą Požėlą…

Kalba, pasakyta 2015 m. gruodžio 9 d. LDDP įkūrimo 25-mečio konferencijai Seimo Konstitucijos salėje