Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą balandžio mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/04/after-brussels-defeating-terrorism-without-being-terrorized/

Terorizmas atkeliavo į Europą ne kaip laikinas, o greičiau kaip kultūrinis reiškinys, kuris čia atsirado ilgam. Tai gali atsitikti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje.

Yra tam tikrų skirtumų tarp šios teroro ir skerdynių bangos ir ankstesnių įvykių, kaip, tarkim, aštuntajame dešimtmetyje: dabartiniai veiksmai yra išreikšti daugiausia islamistiniu ir kultūriniu požiūriu, o ne politine kalba. Šie veiksmai nėra remiami valstybės. Nusikaltėliai nėra (tik) skurdžiausi ar labiausiai marginalizuoti. Dalis šio terorizmo yra vietinės kilmės. Be to, nėra visiškai jokių galimybių derėtis su džihadistais.

Iškyla akivaizdus klausimas: kaip reaguoti? Regis, yra du kelio ženklai, kurie galėtų numatyti kryptį, bet jie (bent iš dalies) vienas su kitu susikerta. Pirmasis principas yra neduoti kelio terorui ir šantažui – nė centimetro. Liberalios ir pliuralistinės visuomenės ir toliau laikysis savo gyvenimo būdo nesitikėdamos nei savicenzūros, nei nepriimtinų kompromisų. Ir antras – nusikaltėliai turi būti rasti ir negailestingai nubausti.

Taip, čia yra sunkumų. Teroristų paieška kartais gali sukelti pavojų pilietinėms laisvėms. Atvirų visuomenių gynimas ir plėtojimas taip pat gali atverti erdves kalbėjimui, atvertimui į kitą tikėjimą ir teroro aktų vykdymui.

Kaip mūsų visuomenės gali išspręsti šį prieštaravimą?

Atsakymas:

Politinis fanatiškojo islamo terorizmas ir jo grėsmė išties pakeitė ir daugelio valstybių, ir eilinių žmonių gyvenimą. Galima mėginti išlaikyti pilietines laisves, bet gyvenimo realybė priverčia ir dar labiau privers jas riboti. Ir ne tik keičiant įstatymus ir taisykles. Eilinis žmogus norom nenorom pajunta ir dar labiau pajus naujos epochos nepatogumus ruošdamasis skristi ar važiuoti, išsiruošęs į stadioną, diskoteką, bet kokią susibūrimo vietą. Europos ir kitų kontinentų valstybės vis labiau panašės į šiuolaikinį Izraelį. Griežta kontrolė ir suvaržymai ten jau tapo kasdienybe, bet demokratija ir atvira visuomenė funkcionuoja. Tačiau prognozuočiau, kad, nesuvaldžius terorizmo grėsmės, daugelyje šalių teks gyventi „Izraelyje kvadratu ar kubu“, o civilinės laisvės bus suvaržytos. Tai, beje, iš dalies jau vyksta Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, kur terorizmas kol kas nepasireiškė.

Nugalėti terorizmą įmanoma suvienytomis visų pagrindinių žaidėjų tarptautinėje arenoje pastangomis. Svarbu ir pakirsti socialines šaknis terorizmui. 1970 m JT priėmė rezoliuciją, raginančią pirmaujančias šalis skirti besivystančioms 0,7 proc. nuo BVP. Tik Skandinavijos valstybės taip ir daro. Kitos skiria pusę, trečdalį numatytų lėšų ar dar mažiau. Atskirtis tarp turtingų ir neturtingų žmonių bei valstybių kasmet grėsmingai auga, o tai gera žinia teroristams.