Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą rugpjūčio mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/08/how-to-deal-with-autocracies/

Linkę į populizmą autoritariniai režimai tampa vis labiau gyvybingi. Anksčiau vyravusi demokratijos plėtros diskusija, tokia populiari po 1990-ais metais Paryžiuje priimtos Naujosios Europos chartijos, dabar bent iš dalies keičiama autokratizmo grįžimo diskusija. Kiekvienas besidomintis naujienomis kažką žino apie dabartinius numanomus įtariamuosius: Rusiją, Kiniją, Vengriją, Lenkiją ir gal būt net Jungtines Valstijas po lapkričio rinkimų.

Anksčiau daugelio Vakarų šalių politika buvo aiški: eiti į „sudėtingas“ visuomenes ir rasti partnerius tokiose srityse, kaip švietimas, teisėkūra, finansai, institucijų kūrimas ir pilietinė visuomenė apskritai. Buvo manoma, kad kai tik šalys ekonomiškai suklestės, atsiras viduriniosios klasės, tai ir bendradarbiavimas plėsis, ir demokratija, be abejo, sužydės.

Dabar mes turime daugiau abejonių, nei aiškumų dėl šios klasikinės „modernizacijos“ tezės. Ar dar yra prasmės toliau bandyti įtraukti tas šalis į bendrą veiklą, skirti paramą projektams ir programoms, vasaros mokykloms, užsienio tiesioginėms investicijoms, kai ten įtartinos nuosavybės teisės, arba įstatymų viršenybės mokymų programoms, kurios nėra laukiamos arba net silpninamos ir t.t., turint omeny ir tai, kad partneriai potencialiai patiria riziką. Ar turėtume pažvelgti į visą tai realistiškiau (jeigu taip jau yra), susikrauti daiktus ir išeiti visam laikui?

Atsakymas:

Jei planetos per artimiausius dešimtmečius nesuniokos viena ar kita globalinė katastrofa, ji vis tiek neatpažįstamai pasikeis. Teks priprasti ne tik prie daugiapolio, bet ir daugiaveidžio, pavojingesnio ir trapesnio pasaulio. Nedaug vilčių, kad jis bus uniformuotas pagal Vakarų standartus. Ypač dabar, kai EU nustoja būti pavyzdžiu.

Ranka rankon einantis gyvenimo lygio kilimas ir demokratijos plitimas įmanomas. Bet su sąlyga, kad šis procesas lydimas panaikinimu didėjančio atotrūkio tarp turtingiausių ir skurdžiausių – ir žmonių ir valstybių. Žlugus diktatoriškam „kareivinių socializmui“ šis aspektas pamirštas, vidurinė klasė daugelyje valstybių silpnėja. Tai viena pagrindinių priežasčių autoritarinių rėžimų ir populistų įsitvirtinimui. Ir vis dėl to ėjimas į „sudėtingas“ visuomenes, ryšių tarp žmonių ir institucijų stiprinimas lieka svarbūs. Taip, partneriai dažnai patiria riziką. Bet neįveikiamų betoninių sienų laikai praėjo.