Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą vasario mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/02/the-eu-could-it-really-collapse/

ES yra sunkioje padėtyje. Galima būtų ir pridėti – gilioje krizėje.

Vis dar tęsiasi neišspręsta euro krizė. Tvyro nuolatinė teroristinių išpuolių grėsmė. Tebevyksta beveik niekieno nekontroliuojama imigracijos banga, kuri kelia pavojų Šengeno taisyklėms. Yra itin kategoriškus sprendimus priimantis Rusijos režimas. Kyla populizmo banga, ypatingai Višegrado grupėje Centrinėje Europoje, bet ne tik ten. Tuo pačiu metu Amerikoje du kandidatai populistai gauna vis didesnį rinkėjų palaikymą, o Kinija gilina krizę Pietų Kinijos jūroje. Gi Vokietijos kanclerė, neseniai pagerbta kaip „Metų žmogus“, išgyvena savąją, kol kas didžiausią jos karjeroje, krizę.

Klausimas toks: Ar jūs manote, kad Europos Sąjungos suirimas arba žlugimas yra reali galimybė?

Atsakymas:

Prieš porą metų pateiktas klausimas skambėtų keistai. Dabar jau ne. Galima būtų papildomai išvardinti dar keletą krizės požymių, svarbiausias iš kurių – solidarumo stoka. Kolektyviai priimami sprendimai nevykdomi. Jau dabar turime dviejų greičių Europą – eurozona ir likusios šalys. Gali atsirasti trijų, keturių ir dar daugiau greičių Europa.

Gal Europa galėjo išlikti stipri ir patraukli apjungdama ne daugiau kaip 12-15 valstybių? Dalies Turkijos ir Ukrainos gyventojų svajonės įstoti į ES aiškiai tampa miražu.

Negalima pamiršti ir globalios krizės. Prasidėjusi 2008 metais nuo finansinių institucijų kracho ir sukrėtusi  ES ekonomiką, krizė pasipildė karų, konfliktų ir nestabilumo židinių plitimu, neregėtais migrantų srautais įvairiuose žemynuose, įsibėgėjančia klimato kaita, stabdoma daugiau žodžiais. Paradoksas – įveikus tarybinį komunizmą, ideologinį susiskaldymą, dviejų supervalstybių priešpriešą, saugumo ir stabilumo pasaulyje daugiau neatsirado.

Yra dar vilties, kad Europos Sąjunga įveiks solidarumo trūkumą ir, gal būt net sumažėjusi, atsigaus ir vėl taps patraukliu pavyzdžiu. Jei Europa neras jėgų atsinaujinimui, tai reikš, kad ir jos, ir viso pasaulio laukia nepaprastai sunkūs išbandymai, o gal ir katastrofa.