Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą kovo mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/03/brexit-the-beginning-of-the-end/

Galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, kuris atrodė tik tolima perspektyva ir tik kaip mėginimas įgyti pranašumą derybose, tapo ganėtinai realiu. Labai didelė galimybė, kad šios vasaros pradžioje ES praras (pirmą kartą) šalį-narę.

Tai galėtų būti tam tikras persilaužimas, vedantis į laisvesnę šalių sandraugą, o tai reikštų silpnesnę Europos Sąjungą. Taip pat ir mažiau liberalią. Atsirastų virtinė susitarimų, kurie turėtų būti panaikinti arba dėl jų reikėtų iš naujo derėtis. ES taip pat turėtų sustiprinti savo struktūrą ir bandyti išvengti, kad ir kitos valstybės-narės nepradėtų reikalauti ypatingų teisių.

Tuo tarpu Jungtinei Karalystei prasidėtų itin neaiškus laikotarpis. Ji neturi dvišalių prekybos sutarčių su atskiromis ES valstybėmis. Londono Sičio ateitis būtų dar neaiškesnė. O Škotija pagaliau galbūt net pasirinktų sprendimą palikti JK.

Taigi, ar ES taptų labiau nuosekli be JK, pagarsėjusia savo prašymais dėl ypatingų santykių? O gal tai reikštų pabaigos pradžią?

Atsakymas:

Tikiuosi, kad britai įveiks salos mentalitetą ir balsuos prieš Brexitą. Antra vertus, gerai prisimenu 2001-ųjų metų šoką diplomatinėse atstovybėse Londone, kai ten dirbau Lietuvos ambasadoriumi JK ir Airijai. Airiai ruošėsi balsuoti dėl Nicos sutarties įsigaliojimo. Visos Airijos politinės partijos (išskyrus vieną), profsąjungos, verslas, bažnyčia pasisakė „už“. Apklausos pranašavo aiškią referendumo pergalę. Ir vis dėl to airiai pasakė „ne“.

Lisabonos sutartis įstatymiškai apibrėžia vienos ar kitos šalies pasitraukimo iš ES procedūrą, tačiau niekas nežino, kaip ji veiktų praktikoje. Pasitraukimas sukeltų sumaištį ir JK, ir sumažėjusioje ES. Neatmetu galimybės, kad po tam tikro laiko JK vėl pasiprašytų į ES (Prancūzija apytikriai prieš 50 metų du kartus vetavo jos įstojimą). O sumažėjusioje ES atsirastų dar daugiau šalių, siekiančių ypatingų ryšių su ES ir netgi grasinančių pasekti britų pavyzdžiu.

ES išgyvena sunkius laikus ir niekad neregėtus išbandymus. Todėl ir netekusi JK sąjunga vargu ar sugebėtų pasukti bendradarbiavimo stiprinimo keliu, nors toks variantas būtų naudingas ir ES, ir šalims-narėms. Juodžiausio scenarijaus – pabaigos pradžios – kol kas neprognozuočiau. Tačiau aišku, kad ES tektų susidurti su didėjančiomis išcentrinėmis tendencijomis ir nacionalizmo suvešėjimu daugelyje šalių.