Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą gegužės mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/05/would-you-submit-to-radical-populists/

Dvi tradicinės liaudies partijos Austrijoje per paskutinius prezidento rinkimus buvo sutriuškintos. Krytis nuo absoliučios daugumos iki 22 procentų. Panaši tendencija matoma ir Vokietijoje, nors ten viskas vyksta daug lėčiau ir dar ne taip dramatiškai. Tačiau yra šansų, kad dvi didžiosios partijos – socialdemokratai ir konservatoriai – čia taip pat praras daugumą. Nacionalinis frontas Prancūzijoje gali patekti į antrą turą per prezidentinius rinkimus kitais metais, o gal net ir laimėti. Juk praeitą savaitgalį Austrijoje tokios baigties buvo išvengta tik per plauką, kai FPÖ vos nelaimėjo. Tuo tarpu Amerikoje du iš trijų likusių kandidatų į prezidentus yra atviri ir sėkmingi populistai. Trampo arba Sanderso prezidentavimas pakeistų šalį. Vengrijoje ir Lenkijoje, suglumusios Europos Sąjungos siaubui, tai jau vyksta. Danijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose populistai įgyja įtakos. Paskutinis referendumas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina priėmimo buvo pamokomas.

Šios savaitės klausimas nėra lengvas. Įsivaizduokime, kad vienoje didžiųjų ES valstybių ir (arba) Amerikoje prezidentu tampa atviras populistas, kuris pradėtu keisti teisinių institucijų, žiniasklaidos ar švietimo sektoriaus nepriklausomumą. Kaip mes reaguotume? Imkime vieną kraštutinį pasirinkimą kaip Houellebecq‘o „Pasidavime“, kur aiški dauguma profesorių buvo papirkti, kad atsiverstų į islamą. Ir kitas, priešingas pasirinkimas: masinis pasitraukimas nuo politikos esant politiniam spaudimui. Kokia būtų galima baigtis tuo atveju, jeigu eilinių rinkimų metu radikalūs populistai patektų į vykdomąją valdžią kurioje nors didžiojoje Vakarų valstybėje? Ką mes darytume?

Atsakymas:

Kas leidžiama Jupiteriui tas neleidžiama jaučiams, prieš kuriuos ES mėgina imtis sankcijų. Jaučiai – nedidelės Europos valstybės, kurias užliejo populizmo ir nacionalizmo banga. Kuri kita? O jeigu ne viena, o kelios didžiosios valstybės pateks po ta banga? Tiesa, radikalios partijos ir politikai patekę į valdžią paprastai kiek aprimsta. Tačiau neabejotina, kad kažkas papuvę abejose Atlanto pusėse tvyrančioje karalystėje. Liberalioji laisvos rinkos sistema reikalauja kapitalinio remonto. Besaikio vartojimo, mūsų planetos naikinimo visuomenė, kur vis daugiau nelygybės, veda į sumaištį. Šią bangą galėtų sustabdyti teisingesnės ir lygiateisiškesnės visuomenės pavyzdys, prie kurios arčiausiai priartėjusios Šiaurės valstybės. Tačiau ir jos neatsispiria prieš populizmą ir nacionalizmą. Tenka priminti trumpą ir reikšmingą Francois Miterand‘o pasakymą: „Nacionalizmas – tai karas“.