Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje. 

Štai tokį klausimą sausio pradžioje gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/01/will-liberalism-last-through-the-current-crises/

Ar išliks liberalizmas dabartinėje krizėje?

Praėjusieji metai buvo sunkūs ne tik dėl įvairių išbandymų ir krizių. Jie taip pat išryškino momentą, kai liberalizmas ėmė jausti ganėtinai didelį spaudimą – galbūt pirmą kartą po Rytų-Vakarų konflikto pabaigos.

Tarkime, kad liberalizmas labiausiai remiasi trimis prielaidomis. Pirmoji – tarptautinė sistema turėtų laikytis elgesio taisyklių rinkinio, kuris yra laiduojamas Jungtinių Tautų. Antroji – vidaus apribojimai ir struktūros yra labai svarbūs atitinkamos valdžios vykdomai politikai. Trečioji – laikykime, kad demokratinė taika dažniausiai pasiteisina. Tad demokratijos plėtra, skaidrumas, valdžių padalijimas ir mažumų teisių gynimas nėra tik madingos idėjos ir pamatiniai Europos Sąjungos principai, bet ir apskritai pagrindinės atramos sveiko bendravimo tarp pasaulinės arenos veikėjų – valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Tuo tarpu 2015-aisiais šios idėjos patyrė nemenkus išbandymus. Tai, kad ponas Putinas ir ponas Xi laikosi kitokių požiūrių, nebuvo didelė staigmena. Bet ir kai kurie Europos lyderiai mąsto panašiai – pirmiausiai reikėtų paminėti Vengrijos ministrą pirmininką Orbaną ir Turkijos Prezidentą Erdoganą. Prie šio sąrašo galima būtų pridėti ir naująją Lenkijos valdžią. Negalime užmiršti radikalių populistinių judėjimų, ypač Prancūzijoje ir Švedijoje, taip pat Olandijoje ir Suomijoje, o tam tikru mastu ir Graikijoje, Ispanijoje, ir Italijoje. Musulmoniškas fundamentalizmas sukuria dar kitokį, gal net labiau grėsmingą išbandymą liberaliai santvarkai.

Taigi pirmas Naujųjų Metų klausimas yra:

Ar Fukujamos mintis apie istorijos koncepcinio vystymosi pabaigą pagaliau paseno? Ar liberalizmo kelias vis dar tinkamas socialinei ir politinei plėtrai?

Atsakymas:

Fukujamos išvada apie istorijos pabaigą ir liberalizmo triumfą turėjo pagrindą kelis dešimtmečius po TSRS subyrėjimo ir tarybinio komunizmo kracho. Tačiau ir per tą laikotarpį buvo JT chartijos pažeidimų.

Vis labiau aiškėja, kad 2008 metai – pasaulinės finansinės–ekonominės krizės pradžia – žymi ribą to laikotarpio, kai pasaulis įklimpo į permanentinę krizę. Šioje situacijoje reikėtų pirmiausiai stiprinti JT ir regionines tarptautines organizacijas. Tikrumoje vyksta visai priešingi dalykai. ES dar neseniai rodė pavyzdį kitiems kontinentams. Dabartiniai konfliktai, galintys sugriauti šį tikrai taip reikalingą, nematytą pasaulio istorijoje darinį, siunčia pavojaus signalą ir kitiems žemynams. Vis garsesni balsai apie kelių greičių Europą, apie palikimą ariergarde šalių, pažeidinėjančių „žaidimo taisykles“ (Vengrija, Lenkija – jų tikriausiai bus daugiau, tame tarpe ir iš senųjų ES šalių).

Teks, ko gero, priprasti prie to, kad „klasikinio liberalizmo“ valstybių plotas pasaulio žemėlapyje ne plėsis, o trauksis. Gal tai ir nebūtų taip blogai, jeigu pavyktų įtvirtinti didesnę įvairovę modelių, kurie užtikrintų pagrindines žmogaus ir valstybių teises kad ir platesnėje interpretacijoje.  Jeigu pasaulio valstybės didžiųjų iniciatyva turėtų ryžto rekonstruoti JT atsiliepiant į naujus itin pavojingus iššūkius suteikiant joms daugiau įgaliojimų. Kitaip perspektyvos gali būti liūdnos.