Laimonas.

Ištarus šį vardą prieš kelis dešimtmečius, iškart tapdavo aišku, apie ką kalbama. Mano kartos žmonės suprastų: žinoma, Laimonas Noreika. Apie aktorių, kurį iš jo vaidmenų spektakliuose, kino filmuose, iš poezijos vakarų pažinojo didžioji pusė Lietuvos, rašyti nelengva. Nes tūkstančių tūkstančiai susidarė apie jį savo vaizdą.

Savo paveikslą turiu ir aš. Paauglystėje ir jaunystėje – tai mano vyriausiosios sesers Sigitos vyras, į mūsų šeimą atėjęs linksmas, šnekus žmogus iš paslaptingo teatro pasaulio. Sulaukus brandos – skatinęs mąstyti žodžiu, tartu nuo scenos ir iš kino ekrano, ir ypač poetine kalba, įdomių istorijų pasakotojas. Ir pagaliau, saulelei krypstant vakarop – eseistas ir memuaristas, netikėtai įtaigiai prabilęs savo knygomis. Ir nuolatinis pašnekovas, kai vienam kito reikėdavo. Manau, kad tuomet mes buvome tapę draugais.

Prieš šešiasdešimt metų Sigitos Laimoną mūsų šeima sutiko skirtingai. Tėtis, kaip paprastai, atvira širdimi, geranoriškai. Irgi optimistiškai linkusi žiūrėti į gyvenimą mama žentą pasitiko atsargiai, kiek nepasitikėdama. O kaipgi kitaip – artistas, triukšmingas gražuolis, dominuojantis bet kokioje kompanijoje. Tas nepasitikėjimas palaipsniui tirpo, ypač išaiškėjus, kad Laimonas nepasipūtęs, nepakenčia stikliuko. Mamai tai buvo labai svarbu.

Pagaliau ir aš, gal dvylikametis, išvydau Laimoną scenoje. Komedija ar vodevilis apie poilsiautojų ir administracijos konfliktą sanatorijoje „Alyvų sodas“. Pjesė, kaip suprantu dabar, lėkštoka, vienadienė, taip ir vadinosi. Tačiau įspūdį paliko nepamirštamą. Laimonas, pagrindinis herojus, spindintis jaunyste, entuziazmu, tiesiog skrajojo scenoje, apžavėdamas simpatiškąją širdies damą (ją vaidino Marytė Rasteikaitė) ir, žinoma, publiką. Ir dar – abu labai gražiai dainavo. Net dabar galėčiau paniūniuoti posmelį iš tos muzikinės komedijos.

Štai ir vėl pagrindinis vaidmuo, Rudolfo Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (pjesę, beje, iš latvių kalbos dar prieškariu vertė mano tėvas ir džiaugėsi jos pasisekimu abiejų mūsų sostinių teatruose). Vėl linksmybės, šmaikštavimai, bet Laimono sukurtas Aleksas šįkart neįstrigo taip giliai atmintin. Jau jaunuolio akimis mačiau ir daugiau Kauno dramos teatro spektaklių. Ypač dažnai prieš akis iškyla kailiniuotieji prūsai Juozo Grušo „Herkaus Manto“ spektaklyje; toks neįprastas, trapus ir pažeidžiamas Laimonas Neznamovo vaidmenyje A. Ostrovskio pjesėje „Be kaltės kaltieji“.

Iš apsilankančių mūsų namuose rašytojų, menininkų girdėdavau įvairių komentarų apie Laimono vaidybą. Daug kam ji patiko. Kai kas įžiūrėdavo joje dirbtinumo, per daug artistiškumo, patoso. Ir vėl – mama kritiškiau vertindavo Laimono aktorinius sugebėjimus, o tėvas palankiau. Man atrodė, kad scenoje Laimonui kartais trūkdavo natūralumo, jis linkdavo nuslysti į deklamavimą.

Pirmą kartą iš arčiau Laimoną pažinau kelionėje į Vengriją tolimais 1960-aisias. Tuo metu aš, aštuoniolikmetis, dieną dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, o vakarais mokiausi Vilniaus universitete. Buvo toks Nikitos Chruščiovo laikų eksperimentas – įstoję į aukštąją mokyklą ir neturėję dvejų metų darbo stažo pirmame kurse dieną privalėjo dirbti. Redakcijos skelbimų lentoje kabėjo „liaudies demokratinių šalių“ sąrašas, į kurias per „Sputniko“ turizmo agentūrą galima buvo nuvažiuoti su jaunimo grupe. Dirbdamas susitaupiau pinigų, tad nutariau užsirašyti į Vengriją. Ir koks sutapimas – grupės vadovu važiuoja Laimonas, kuris tuomet buvo ne tik Kauno dramos teatro artistas, bet ir, jei neklystu, komjaunimo Centro komiteto narys ar kandidatas.

Pirmoji kelionė į tolimą, paslaptingą užsienį… Per Baltarusiją, Ukrainą, Čopo pasienio stotį riedame į Debreceną, Budapeštą, prie Balatono ežero, kur apsigyvenome palapinių miestelyje. Puikiojoje Vengrijos sostinėje, centre stūksančiuose namuose, matyti kulkų, artilerinio apšaudymo pėdsakai. Juk tik prieš ketverius metus čia praūžė „kontrrevoliucinis maištas“ – dabar, po 50 metų, įvardijamas kaip revoliucija. Vilniuje buvome įspėti: reikia budrumo, atsargumo, vaikščioti po miestą tik didesnėmis grupėmis. Bet mūsų vadovas pasirodė ne „kirvis“ esąs, jokių apribojimų mums netaikė. Mėgino įsikišti jo pavaduotojas, reikalavo disciplinos ir budrumo, bet Laimonas artistiškai jį nusodino. Merginos, vyrukai iš įvairų Lietuvos miestelių stebėjosi: žinomas aktorius, matytas scenoje, o toks draugiškas, paprastas… Su Laimonu ir dar keliais draugais, per daug netaupančiais to forintų pluoštelio, į kuriuos išsikeitėme rublius Vilniuje, apsilankėme netgi kabarete. To Vilniuje nepamatysi – vos prisidengusios damos, aukštai kilnojančios kojas, ugningi šokiai ir dainos…

Visai neseniai sutikau tos kelionės bendrakeleivį Vytautą Januškevičių, mokytoją iš Trakų. Jis papasakojo, Palangos paplūdimyje jį užkalbino Laimonas: „Kaip laikaisi, Vytautai?“ Atmintį veidams ir vardams jis turėjo puikią. Juk po tos kelionės buvo daugybė prabėgusių metų.

Laimonas nelengvai įsileisdavo į savo ratą, pripažindavo tik talentingus, kūrybiškus žmones, kitų atžvilgiu būdavo kiek atsainus. Tačiau svarbiausia jam buvo surasti klausytojų. Prisimenu, nedidelėje kompanijoje gėrėme sausą vyną – studentė anglistė, Laimonas ir aš. Tuo metu jau dirbau žurnalistu, buvau kiek matęs pasaulio. Bet įsiterpti į Laimono nesibaigiančių istorijų pynę neturėjau jokių šansų. Per keletą valandų sugebėjau pasakyti tik porą sakinių – kaip ir toji mergina.

Mėgdavo prisiminti, kad su aktoriaus darbu kine susipažino pirmajame pokariniame filme su lietuvių aktoriais „Marytė“, kur atliko nedidelį vaidmenį. Na, o paskui, po ilgos pertraukos – garsusis Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Laimonas pasakojo: pirmą kartą jis pakviestas išbandyti jėgas ne teigiamo herojaus, o „geriečių“ oponento vaidmenyje. Abejojo – ar pavyks?

Filmas sukrėtė – manau, bent tuos mano kartos žmones, kurie tada nedaug ką žinojo apie pokario kovas. O Vytauto Žalakevičiaus sprendimas Aitvaro vaidmeniui pasirinkti Laimoną Noreiką, iki tol kūrusį tik teigiamus personažus, iš šiandienos žiūrint atrodo tarsi koks užkoduotas pranešimas. Išties, Aitvaras ekrane išniro nekalbus, mįslingas, su savo paslaptimi. Bet svarbiausia, kad jis buvo visai nepanašus į tuos „miškinius“, kokius vaizdavo tuometinis istorijos supratimas ir ideologizuoti meno kūriniai. Jis buvo gyvas, stiprus žmogus, turėjęs savo tiesą ir pasiruošęs mirti už ją. Tai, manyčiau, buvo didelė ir režisieriaus, ir aktoriaus sėkmė, leidusi šiek tiek geriau suprasti Lietuvos įvykius šimtamilijoninei auditorijai įvairiausiose šalyse.

Laimono skrydis į poezijos erdves patvirtina „laimės nelaimėje“ teoriją. Persikėlęs kartu su šeima į Vilnių ir sugrįžęs į savo jaunystės teatrą, Laimonas kurį laiką neturėjo svarbesnių vaidmenų. O jis gi buvo nepataisomas darboholikas. Tad paruošė vieną poezijos programą, pradėdamas Vincu Mykolaičiu-Putinu, kitą, trečią. Pajuto, kad jis labai reikalingas ir laukiamas ir dideliuose miestuose, ir miesteliuose, ir kaimuose, mokyklose, ligoninėse, bibliotekose, pagaliau ir rinktinės intelektualų publikos susiėjimuose. Nuo to laiko tapo amžinu keliauninku – iki savo paskutinės dienos.

Nežinau, koks vidinis balsas sufleruodavo jam, ką skaityti. Tik žinau, kad čia jis jokių patarėjų ar nurodinėtojų neturėjo. Jis, matyt, jautė kažkokią sielų giminystę su gyvaisiais ir mirusiais poetais. Išties, yra puikių poetų, kurių eilių Laimonas neskaitė, bet visi poetai, kuriuos jis pakvietė su savimi į sceną, be abejonės, yra puikūs.

Be ypatingų patriotinių deklaravimų jis rinkosi skaityti tai, kas, sakyčiau, buvo esmingai lietuviška. Žiū, kokiais deimančiukais sužibėjo senosios, sermėgiškos lietuvių poezijos klodai jam ten giliau pasirausus. Kaip šiuolaikiškai ir drąsiai aidėjo jo lūpose Daukanto sakymai apie lietuvių kalbą ir papročius, XIX amžiaus Adomo Mickevičiaus posmai. Jis permetė tiltą per Atlantą ir atvedė su savimi į sceną tuo metu Lietuvoje veik nežinomus išeivijos poetus.

Ir čia kažkaip įdomiai susipynė „M“ magija. Prisimenu, tėvas vis pajuokaudavo: „Būčiau ne Paleckis, o Maleckis, gal būčiau tapęs dideliu poetu. Juk beveik visi didieji mūsų bardai – iš M raidės.“ Laimonas rėmėsi į galingus ąžuolus – Mickevičių, Maironį, Mykolaitį-Putiną. Na, o su mylimiausiais Justinu M., Alfonsu M. ir Marcelijumi M. jis apvažiavo visą Lietuvą. Žinoma, nebūna magijų be išimčių. Jei Laimono gal labiausiai vertintą Salomėją nuo M skiria tik viena raidė, tai Paulių – jau daugiau.

Prisimenu, iš vieno svarbaus tų laikų žmogaus esu girdėjęs tokį pasakymą: „Neturi nuovokos tas Laimonas. Paskaitytų keletą eilėraščių apie Leniną ir gautų, ko gero, Lenino premiją.“ Tai man nuskambėjo tikrai šventvagiškai. Juk jo poetinis repertuaras buvo toks ypatingas, toks „laimoniškas“, kad ne tik publicistiniai eilėraščiai, bet ir kai kurių tikrai gerų poetų lyrika jam netiko, ir tiek.

Čia negaliu neprisiminti Sigitos. Ji būdavo pirmoji Laimono programų klausytoja dar namuose, kai jis repetuodavo. Ji suruošdavo Laimoną, parinkdavo kaklaraištį, nupūsdavo kiekvieną pūkelį nuo jo tamsaus „sceninio“ kostiumo. Ji stengėsi nepraleisti nė vieno jo koncerto – visada sėdėdavo tik paskutinėje eilėje. Pirmiausiai jai Laimonas, šluostydamasis prakaitą persirengimo kambarėlyje, užduodavo klausimą: „Na, kaip?“ Jos vertinimas Laimonui buvo svarbiausias.

Laimonas vis dažniau pasirodydavo Vilniaus teatro scenoje. Juo patikėjo režisierius Henrikas Vancevičius, kurį Laimonas, savo ruožtu, nepaprastai gerbė ir vertino. Kiek įtampos ir nervų aktoriui kainavo vien pagrindiniai vaidmenys Justino Marcinkevičiaus trilogijoje, puikiai įvertinti publikos. Laimono gyvenimas tuo metu tapo itin intensyvus, skaičiuota minučių tikslumu. Juk po „Niekas nenorėjo mirti“ jį užplūdo dešimtys pasiūlymų iš daugelio TSRS kino studijų, jis filmavosi įvairiausiose pasaulio šalyse. Ir kartu stengėsi atsiliepti į kiekvieną pakvietimą skaityti poeziją mokykloje, vaikų namuose, kolūkyje…

Mačiau, kaip Laimoną sukrėtė Sigitos netektis. Apie tai Laimonas yra parašęs – kaip jis moka, nuoširdžiai ir tikrai. Noriu tik priminti, kad Laimonui tą tragišką jo visai šeimai vasarą dar nebuvo šešiasdešimties. Ne viena moteris tuomet žvilgčiojo į jį, tikėjosi sulaukti dėmesio ir palankumo. Veltui. Buvau liudininkas, kaip jau keletui metų po Sigitos mirties praėjus viena dama mėgino sudominti jį ypatingais kulinarijos gaminiais. Bet greitai nusivylė, sužinojusi, kad jos perduotos rūkytos vištos ir kiti delikatesai keliauja tiesiai į šiukšlyną, kiemo katėms… Vėl – tipiškas Laimonas.

Kaip ir daugelį menininkų bei mokslininkų, Laimoną Atgimimo banga įtraukė į politikos verpetus. Tais nepamirštamais, entuziazmo kupinais metais jo visur buvo pilna. Išrinktas Sąjūdžio Seimo nariu jis skaitė eiles mitinguose ir kituose renginiuose, lydėjo po Lietuvą Bernardą Brazdžionį, ypač dažnai atsiliepdavo į kvietimus suruošti poezijos vakarus. Ne viena partija jį įkalbinėjo kandidatuoti į Seimą jų sąraše, tačiau Laimonas griežtai atsisakinėjo. Mano galva, jis būtų buvęs tikrai geras Seimo narys, nes sąžiningumo, darbštumo, atsakingumo ir žinių jam tikrai netrūko. Bet Laimonas laikėsi nuomonės, kad tikras menas ir gera politika nelabai suderinami. Savo visuomeninį aktyvumą Laimonas išliedavo pavadinimų suteikimo komisijos prie Vilniaus savivaldybės darbe. Didžiuodamasis pasakojo, kad jo pasiūlymu vardai suteikti geram pusšimčiui Vilniaus gatvių, aikščių, skverų.

Tačiau atgimimo metams slenkant į praeitį ir kultūroje atsirandant vis daugiau griuvėsių, Laimono, kaip ir daugelio meno žmonių, nuotaikų barometras krypo į padalą „permainingos”. Kartu su keliomis dešimtimis Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių jis buvo išprašytas į pensiją (beje, niekad negirdėjau nė menkiausio jo nusiskundimo ar nepasitenkinimo dėl to). Lietuvos kino studija pamažu byrėjo, išseko pakvietimų iš kitų kino studijų šaltinis. Vis mažiau paklausūs, augant „pinigų kartai“, darėsi poezijos vakarai. Tuo labiau Laimonas laukdavo ir sulaukdavo atskirų pakvietimų. Tuo jausmingiau, su didesniu dėkingumu publikai jis pasakodavo apie tai, kaip jo „nuostabiai klausėsi“ vienoje ar kitoje auditorijoje, nors salė buvusi apytuštė. Tikra atgaiva jam buvo pavasariniai mokytojų apsilankymai jo namų kieme Čiurlionio g. 16, kur tarp žydinčių obelų jis skaitydavo savo mėgstamiausias eiles.

Pauzė teatre išaugino Laimonui skaitovo sparnus. Pauzė teatre, kine ir poezijos skaitymuose leido jam pajusti rašytojiškos duonos skonį. Čia reikėtų nuoširdų ačiū tarti Rasai Andrašiūnaitei, kuri perskaitė jo dienoraščius ir tarė labai įtaigiai: „Laimonai, reikia leisti knygą“. Atgimimo atneštos permainos, cenzūros nustūmimas į tolimą praeitį leido jam rašyti taip, kaip jis nori, ką galvoja. Tarybiniais metais galima būtų įsivaizduoti jo pirmosios knygos pasirodymą (žinoma, su pataisymais, su kupiūromis), bet antrosios ir trečiosios – jau ne. Ir svarbu pabrėžti, kad pagrindą visoms trims davė jo kūrybiški, nemeluojantys dienoraščiai.

Kai dar gyvenau pas tėvus Čiurlionio g. 16, pirmame aukšte kartu su Sigitos šeima (paskui tas kambarys atiteko Laimonui), ne kartą girdėjau Sigitos ir Laimono „pasišpilkavimus“. Grįžęs po spektaklio ar poezijos vakaro Laimonas užsidarydavo kambaryje, guldavo į lovą ir, pasidėjęs storą sąsiuvinį ant kelių, margindavo jį savo apvalia, aiškia rašysena. „Irgi, matai, rašytojas atsirado… Jis gi paprasčiausio rašto į namų valdybą nesugeba parašyti“, – nepiktai pasišaipydavo Sigita. Paskui Laimonas, matyt, paskaitydavo kai ką iš savo užrašų žmonai arba parodydavo juos. Sigita jau kitaip ėmė vertinti jo kūrybą. Būdama geros nuotaikos ji su humoru piešdavo savo šeimos ateitį: „Laimono silpna širdis, ji gali neišlaikyti. Jei jau atsitiktų tokia nelaimė, tai mes su Rūta redaguosim ir leisim rinktinius Laimono raštus.“ Sigita apsiriko. Su savo silpna širdimi Laimonas pergyveno žmoną dvidešimt vieneriais metais, o jo raštus redagavo svetimi žmonės.

Kai perskaičiau „Aktoriaus dienoraščius“, Laimonas mane nustebino ketvirtą kartą. Jau nebe kaip teatro artistas, ne kino aktorius, ne skaitovas. Tikrai, tai nebuvo grafomaniškas ar mėgėjiškas vedžiojimas plunksna. Tai buvo gilūs, skvarbaus žvilgsnio ir paprasti apmąstymai apie aktorystę, dramaturgiją, poeziją ir poetus. Žodžiu – apie kūrybą. Gyvenime toks šnekus ir ilgakalbis, savo užrašuose Laimonas, mano galva, pasirodė visai kitoks – santūrus, tikslus, taupus žodžiui. Ko gero, apie jokį jo vaidmenį ar poezijos vakarą aš neišsakiau tiek gerų žodžių – o jie tikrai buvo nuoširdūs – kiek apie jo knygą. Prisipažinsiu: toji knyga ir po to pasirodžiusios mano akyse pakylėjo Laimoną į netikėtas aukštumas.

Dar įdomesni man pasirodė „Vidurnakčio užrašai“. Laimono nutapyti portretai – pirmiausiai jo tvirtosios mamos, neramiosios poros – Juozo Baltušio ir Monikos Mironaitės, tarsi prislopintu balsu pasakojami prisiminimai apie karo metus Kaune, žudynes Lietūkio garaže. Kiek daug apie pokario trėmimų tragediją jis sugebėjo pasakyti vos viena kita pastraipa… Tuomet jau Laimonas skaitydavo man ištraukas iš savo dienoraščių bei tekstų dar prieš atiduodamas juos vienam ar kitam žurnalui, tardavosi dėl pavadinimų. Tie jo prozos skaitymai buvo ne mažiau įdomūs ir patrauklūs negu didžiųjų poetų posmai jo lūpose.

Aš klausdavau: Laimon, kaip tau taip išeina? Nenaudoji jokių ypatingų metaforų, palyginimų, kitų puošmenų, o tavo rašiniai apčiuopiami ir vaizdingi. O svarbiausia – jie labai tikroviški, jauti, kad tai neišgalvota, kad tai teisybė. Tau tarsi pavyksta sustabdyti akimirką – ir žavingą, ir tragišką, sustingdyti laiką. Esi tarsi metraštininkas iš Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“, bet nei baltasis, nei juodasis, o tikrasis. Laimonas aiškina, kad labai daug padėjo jo dienoraščiai, kai jis vėlų vakarą, paprastai apie vidurnaktį, fiksuodavo visai šviežius įvykius. O paskui, pasitaikius progai, pasitikrindavo juos su savo „personažais“ – ar teisingai viską užrašė. Ir prisipažįsta, kad kartais, „teisybės dėlei“, truputį persūdo. Bet druskos įberia tik tiek, kad vaizdas butų dar ryškesnis, nors neprarandantis tikrumo. „Štai rašau apie mūsų šeimos numylėtinę namų šeimininkę Onutę, kokia ji žvali ir greita buvo net ir perkopusi per 80 metų. Mūsų kieme ji jau pjūklą pasiėmusi ruošėsi lipti į trešnę sausų šakų genėti, bet mes jai neleidome. Na, o savo pasakojime Onutę į medį aš įlaipinau…“

Stiprų insulto smūgį Laimonas patyrė Troškūnuose, kai viešėjo pas rūpestingąjį savo bičiulį kunigą Saulių Filipavičių. Kartu su seserim Geruta skubėjome aplankyti jį Anykščių ligoninėje. Laimonas pasakojo, kaip jį apleido jėgos, kaip jis sukniubo, o atsigavęs naktį ligoninėje pajuto, kad nebevaldo kairės rankos. Ir tuoj pamėgino tikrinti atmintį – ar jis prisimena tuos daugybę posmų iš poezijos programų? Kokia palaima – jis galėjo skaityti reanimacijos palatoje, šnibždėdamas, bet neužkliūdamas, nesustodamas.

2004 metais buvau išrinktas į Europos Parlamentą ir kas pirmadienį ėmiau skraidyti į Briuselį arba Strasbūrą, o ketvirtadienį sugrįždavau. Kaip tik nuo to laiko mūsų pasimatymai su Laimonu tapo reguliarūs. Lėktuvas Vilniuje nusileisdavo apie 8 valandą vakaro. Grįžęs namo ir pavakarieniavęs skambinu jam: „Labas vakaras, Laimon. Kas gero, kaip gyveni?“ – „Normaliaĩ“, – visad atsako vienu žodžiu, raiškiai pabrėždamas paskutinį skiemenį. Ne kartą jis mane pataisydavo, kai aš tą žodį kirčiuodavau kaip dauguma, išskirdamas vidurinį skiemenį. Pastebėdavo ir kitas kirčiavimo klaidas. Gerai prisimenu, kaip aiškino žodžio „klausimas“ kirčiavimą: kirtis nešokinėja, visuose linksniuose lieka ant pirmo skiemens.

Pakviestas užeiti, žingsniuodavau Čiurlionio gatve. Susiklostė savotiškas tų pokalbių ritualas. Laimonas papasakodavo, ką per tas dienas veikė, su kuo susitiko, kur koncertavo. Parodydavo nusipirktas arba jam padovanotas knygas, paminėdavo, ką jose įdomaus surado. Kartais pakomentuodavo laikraščius, televizijos laidas. Televizorius jo kambaryje visada būdavo įjungtas, prašydavau jį pritildyti. Laimonas gulėdavo ant sofos, paveikslais nukabinėtame kambaryje virš artistiškos netvarkos tvyrodavo ir cigarečių dūmų kvapas. Kartais Laimonas pasigirdavo, kad Arvydas Juozaitis atvežė iš Kaliningrado bloką cigarečių, o jo gerbiamas gydytojas A. Zimanas, nors ir labai nepritardamas jo įpročiui, neverčia atsisakyti rūkymo.

Žinoma, įdomiausi buvo Laimono pasakojimai apie praėjusios savaitės įvykius, neretai nuklysdavo į artimesnę ar tolimesnę praeitį. Kiek jis žinojo istorijų iš mūsų meno žmonių gyvenimo, kūrybos, kokių įdomių epizodų prisimindavo iš savo gastrolių su teatru, filmavimosi įvairiose kino studijose ir šalyse… Ir, žinoma, paskaitydavo posmą kitą iš savo neišsemiamo repertuaro: „Paklausyk, ar tai ne stebuklas?“ Ko gero, daugiausia jis kalbindavo skausmingo likimo poetus – Salomėją Nėrį, o ir Paulių Širvį, Vytautą Mačernį. Šneka nukrypdavo ir į istoriją. Jis tiesiog ją jautė, per savo svarstymų ir asmeninių išgyvenimų prizmę perleisdavo istorinius lūžius. Niekad nepamiršiu, kaip jis aistringai aiškino savo šimtą kartų permastytą ir iškentėtą tiesą apie „Poemos apie Staliną“ gimimą. Jam atrodė naivūs ir konjunktūriški teiginiai apie tai, kad Salomėja buvusi vos ne priversta parašyti šią poemą. Laimonas buvo tikras, kad Salomėja buvo subrendusi tiems posmams, ji tiesiog buvo „nėščia“ jais, kad užsakymas buvo tik pretekstas jiems išsilieti. Apie tai Laimonas yra sakęs ir viename iš interviu.

Mūsų šnekos dažnai nukrypdavo ir į politiką. Visi, kas artimiau pažinojo Laimoną, žinojo, kad jis yra nuoseklus ir ištikimas Algirdo Brazausko gerbėjas. Jis be išlygų priėmė Algirdą Brazauską tokį, kokį jo paveikslą jis sau intuityviai susikūrė. Laimonas vertino jo darbus, jo bendravimo manierą, jo poziciją, paprasčiausiai pasitikėjo juo ir nenorėjo girdėti nieko kritiško. 1993 metais Prezidentas įteikinėjo Nacionalines premijas. Laimonas didžiuodamasis pasakojo, kad A. Brazauskas, tiesdamas jam diplomą, pašnibždėjo į ausį: „Maloniausia įteikti šią premiją tau.“

Kai dešimto dešimtmečio viduryje A. Brazauską užvaldė idėja atstatyti Valdovų rūmus, jis buvo užsimojęs įkurdinti tuose rūmuose ir Prezidentūrą. Niekaip nepavykdavo jo įtikinti, kad Prezidentūrai tie rūmai netinka, kad jos prisiglaudimas ilgesniam laikui Seimo rūmuose prieštarauja valdžių atskyrimo principui ir demokratinių šalių praktikai. Kai vis dėlto Prezidentas priėmė mintį, kad Prezidentūrai tiktų Menininkų rūmai, jis vėl suabejojo: kaip čia dabar, negi išstumsi iš ten menininkus. Tada Algirdas Nasvytis, Prezidentūros darbuotojų paskatintas, atvedė iškilių kultūros žmonių būrį pas Prezidentą. Pakvietė ten ir Laimoną. Paskui Laimonas pasakojo, kad Algirdas Brazauskas pradžioje nepatikliai vertino deputacijos argumentus: argi menininkai tikrai už tai, kad Prezidentūra keltųsi į jų rūmus, o patys sutiktų persikraustyti į Rotušę? Po ilgoko pokalbio pagaliau ir A. Brazauskas suprato, kad ir Laimonas, ir kiti kalba nuoširdžiai, kad puikūs rūmai senamiesčio širdyje geriausiai tiktų reprezentuoti valstybę.

Logiška, kad Laimonas, švelniai tariant, nemėgo A. Brazausko politinių oponentų, nevengusių išpilti ant jo, a. a. Prezidento posakį naudojant, sunkvežimius purvo.

Iš politikų Laimonas vertino ir Česlovą Juršėną, Kazimierą Prunskienę, jam imponavo kai kurie tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko miesto gražinimo darbai.

Laimonas didžiavosi savo kilme – iš darbininkiškų, kairuoliškų tradicijų giminės. Pasakojo, kad senelis buvęs Šiaulių socialdemokratų „gaspadorius“ – taip kadaise vadino partijos padalinio lyderį, pirmininką. Motina ir pagal charakterį, ir pagal pažiūras revoliucionierė, tėvas komunistu tapęs dar Smetonos laikais.

Naujas, labai simpatiškas jo bruožas man atsiskleidė politinio mitingo Tauragėje istorijoje. 1992-aisiais, kai atrodė, kad naujasis – neklystantis ir visažinis – Sąjūdis įsitvirtino valdžioje jei ne amžiams tai dešimtmečiams, kai kitamintiškumą viešojoje erdvėje buvo mėginama prilyginti išdavystei, kai Lietuvos demokratinė darbo partija buvo visaip demonizuojama, Laimonas gavo pakvietimą į šios partijos gegužinę. Kai užeidavau pas jį, abejingai, lyg tarp kitko paminėdavo tą kvietimą. Spėjau, kad Laimonas vengia prisiliesti prie jo tarsi prie karštos geležies. Ir vis dėlto apsisprendė važiuoti į Tauragę. Vykome kartu. Didžiuliame slėnyje prie Jūros upės, kur kažkada vykdavo rajoninės dainų šventės, – žmonių jūra. Susirinko gal penki tūkstančiai Algirdo Brazausko vadovaujamos partijos palaikytojų ir keli šimtai labai karingų oponentų, kėlusių didžiulį triukšmą ir „demaskuojančius“ plakatus. Vienas iš jų skelbė: „Laimonai, su kuo tu?“ Kalbėjo Algirdas Brazauskas, jo žodžius lydėjo daugumos palaikymas ir „triukšmingos mažumos“ švilpimai, šūkavimai. Teko kalbėti ir man. Bet įspūdingiausia kalba, manau, buvo Laimono. Jis tiesiai tarė, kad ilgai dvejojo, gavęs pakvietimą į Tauragę, stūmė tolyn sprendimą, nes bijojo. Ir jis suprato, kad būtina įveikti tą baimę, nes tiktai taip jis gali padėti tą patį padaryti kitiems. Jo kalbą ir jo skaitomas eiles – garsųjį Mažvydo pamokymą iš Just. Marcinkevičiaus dramos su skiemenavimu „Lie-tu-va“ – palydėjo griausmingi plojimai, triukšmadariai tilo ir nutilo.

Tą svarbų jam, o ir tūkstančiams kitų, epizodą Laimonas atvirai aprašė savo knygoje. Kaip ir kitą, irgi labai reikšmingą. Kai plačiai žinomas karingas kunigas susiėjime kitoje Lietuvos vietoje vėl ėmė vanoti „kolaborantus ir išdavikus“, Laimonas ne mažiau garsiai priminė jam kiekvienam katalikui žinomos maldos žodžius: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Dar vienas pastebėjimas. Savo prisiminimuose apie karo metus Laimonas pasakoja, kaip 1941-ųjų birželio pabaigoje, užeinant vokiečiams, Kaune, darbininkų priemiestyje, kur jie gyveno, mama degino knygas. Visasąjunginės komunistų (bolševikų) partijos istorijos trumpasis kursas, Stalino biografija, Juliaus Janonio tomelis… Atsižvelgiant į dabartinę konjunktūrą, retas memuaristas drįstų įvardyti dvi pirmąsias, ypač Stalino biografiją. Laimonas nepabijojo. Nes taip buvo.

Laimonas buvo laimingas, kad ne kartą jam teko vaidinti su jo dievinama M. Mironaite, juos suartino ir poezijos skaitymai. Vėliau, jau pensininkas, jis daug pasakodavo apie pasibuvojimus pas Moniką, apie jos senatviškas keistenybes ir kaprizus. Tuos epizodus jis simpatiškai, su švelniu humoru aprašė knygoje „Vidurnakčio užrašai“. Kartais tekdavo ir man susidurti su Laimono keistenybėmis, amžiaus ar nuotaikos padiktuotomis. Vienas epizodas įsiminė ypač.

Kai pasirodė pirmoji Laimono knyga „Aktoriaus dienoraščiai“, daug kas pastebėjo, kad joje beveik neužsiminta apie Sigitą. Iliustracijose daugybė Laimono nuotraukų, ir su vaikaičiais, o su Sigita – nė vienos. Ne tik šeimos nariai, artimi draugai, bet ir mažiau Laimoną pažinojusieji žmonės gūžčiojo pečiais – juk daugelis buvo liudininkai, kaip Sigita tiesiog gyveno jo teatriniais ir skaitoviniais reikalais, užsikrovusi tik sau rūpinimąsi trimis vaikais namie stengėsi sudaryti jam geriausias sąlygas dirbti. Ne kartą pakalbėdavome apie tai su Laimonu. Jis, kiek suirzęs, aiškino: mano knyga gi apie teatrą, poeziją, todėl ir neliko vietos šeimai. Argumentuoju: tu gi pats atrinkinėjai ištraukas iš savo dienoraščių, o juose, neabejoju, tikrai nemaža vietos skirta Sigitai. Laimonas ir vėl įrodinėja, kad visai pagrįstai išmetė iš savo užrašų tai, kas nesusiję su tiesioginiu jo darbu. Bet antrojoje jo knygoje – „Vidurnakčio užrašai“ – Laimonas jau ne kartą paminėjo Sigitą, atsirado ir nuotraukų su ja, su šeimos nariais.

Ir štai vieną vakarą, grįžęs iš Briuselio, kaip paprastai, užeinu pas Laimoną. Jis ramiai pasakoja apie savo praėjusios savaitės susitikimus, darbus, užpliko sau arbatos. Užsiminė apie savo knygas, aš vėl prisiminiau tą Sigitos ignoravimą pirmojoje. Ir staiga Laimonas pratrūko. „Išeik!“ – nugriaudėjo galingas aktoriškas balsas. „Laimon, kas tau yra?“ – „Išeik, išeik tuojau pat!“

Man ir juokinga, ir nelabai. Prisimenu dar kadaise nugirstus Sigitos nuogąstavimus dėl jo silpnos širdies, o ir iš gydytojų girdėjau tą patį. Situacija tuo įdomesnė, kad kalbamės paveikslais nukabinėtame Laimono kambaryje, kuris dar neseniai buvo mano, kol neišvažiavau mokytis. Juk ir pats Laimonas atėjo į mano tėvų namus kaip užkurys, o dabar mane iš jų veja…

Pasisukau ir, nieko nesakydamas, pro virtuvę išėjau į kiemą. Žingsniuodamas Čiurlionio gatve mąsčiau – kodėl Laimonas šįkart taip jautriai sureagavo į temą, ne kartą mūsų apkalbėtą? Gal labai pavargęs, gal jaučiasi blogai? Kaip ateityje reikės su juo bendrauti?

Kai po savaitės vėl grįžau iš Briuselio, tą vakarą nepaskambinau jam, kaip buvau įpratęs. Tačiau dar po savaitės surinkau tą taip pažįstamą numerį 2335422. Laimonas atsiliepė, kaip paprastai, be ypatingų emocijų. Kaip paprastai, pakvietė užeiti. Vėl kalbėjomės draugiškai ir maloniai, o tų griausmingų šūksnių nei jis, nei aš niekada nebeprisiminėme.

Jau minėjau, kaip Laimonas, lūžio metų atmosferos paveiktas, nenoromis, pamažu, įsileido į savo knygas Sigitą ir kitus šeimos narius. Kai Laimonas rinko savo rašinius trečiai knygai, ne kartą ir ne du raginau jį parašyti apie Tėtį (mano tėvą, kaip mes, vaikai, jį vadinome), arba Dieduką (taip jį vadino Laimono šeimoje). Pradžioje Laimonas ir girdėt apie tai nenorėjo. Paskui mano šnekos jam jau nebeatrodė tokios paikos – „Tikrai, aš gi dienoraštyje esu nemaža apie jį prirašęs.“ Ir štai vieną vakarą su mūsų rudu gauruotu šuneliu Čičiu pasileidome pažįstamu maršrutu link Čiurlionio 16 (šuniukas jau pats mane tempdavo ta kryptimi, nes ten jo laukė draugas juodasis Meškis). Pasilabinus Laimonas lyg tarp kitko man mestelėjo: „Jau išrašinėju epizodus apie Dieduką.“ Mane tai nepaprastai nudžiugino. Žinojau, kad Laimonas papasakos apie savo uošvį nemeluodamas, nuoširdžiai – taip, kad netgi ir nepažinojęs mano tėvo žmogus, paskaitęs Laimono tekstą, supras, koks jis buvo. Neapsirikau. Beje, toji trečioji knyga – „Čiurlionio 16“ – man ypač brangi ir dėl pasakojimo apie „netikinčiųjų kunigą“ – monsinjorą Kazimierą Vasiliauską.

Panašiai ir dėl atsiminimų apie Sigitą. Kai seni, geri Sigitos draugai Lena ir Pranas Treiniai paragino seserį Gerutą ir mane sudaryti prisiminimų knygą apie Laimono žmoną, jis stojo piestu: „Kam to reikia, kam tai bus įdomu?!“ Mes nelabai klausėme Laimono, paprašėme Sigitos draugų, bendradarbių parašyti atsiminimus. Beveik visi mielai ir nuoširdžiai tai padarė. Lena perdavė ir Sigitos jai rašytų laiškų pluoštą, paieškojome jų ir kitur – laiškai puikiausiai tiko knygai. Vėl ėmiau agituoti Laimoną, kad ir jis parašytų. „Aš jau parašiau – apie mano vaikų Dieduką. Ten juk rašau ir apie Dieduką, ir apie Sigitą.“ Sakau, kad toli gražu ne viską jis ten surašė. Daugiausia gi ten viskas sukasi apie Justą Paleckį. Po ilgų derybų Laimonas visgi palinko prie sąsiuvinio. Bet parašė tik papildomą skyrių apie tai, kaip jie su Sigita, o paskui jis vienas gyveno po J. Paleckio laidotuvių.

Kai su Geruta rinkome prisiminimus ir laiškus, redagavome juos, Laimonas nesidomėjo tais dalykais, neprašė paskaityti gautų rašinių. Maketuojant iniciatyvą perėmė Sigitos duktė Sigita ir puikiai padirbėjo kartu su dailininku Alvydu Ladyga, konsultavosi su Romu Orantu. Knyga ir formatu, ir stiliumi labai derėjo prie trijų Laimono knygų, kurias ruošė spaudai tas pats reto subtilumo dailininkas R. Orantas. O Laimonas su knyga susipažino tik jai išėjus.

Knygos „Sigita – Justo duktė, Laimono žmona“ pristatyme Mokslų Akademijos salėje susirinko daug žmonių, nuotaikos buvo geros. Laimonas dar ne visai priėmė knygą, dar vis nuogąstavo, kad ji neras skaitytojo. Kalbėdamas tą vakarą jis sakė, kad ši salė per puošni, kad Sigita nejaukiai jaustųsi čia, ji visad buvo kukli, nemėgo didelių susibūrimų. Tačiau laikui bėgant Laimonas „prisijaukino“ ir šią knygą – arba knyga prisijaukino jį. Per savo paskutinį apsilankymą Palangoje poezijos vakare „Ramybės“ klubo salėje jis pasirašinėjo šią knygą ir jau „savinosi“ ją, sakydamas: „Išleistos keturios mano knygos, o penktosios nebebus.“

Kartą sakau Laimonui: „Žinau, kad tu niekad neskaitei ir neskaitysi publikai Tėčio eilėraščių. Net į jo pajuokavimą – gal tai padarysi prie mano karsto? – kadaise atsakei kategorišku ne. Tačiau kokie eilėraščiai iš jo poezijos tau atrodytų įdomesni, vertingesni?“ Laimonas sąžiningai peržiūrėjo du Justo Paleckio rinkinius – „Tūkstantis žingsnelių“ ir „Metų vieškeliais“, sudarė ir perdavė man keturiolikos eilėraščių sąrašą.

Jaunystėje, o ir vėliau Laimonas nei sportavo, nei domėjosi sportu. Kitaip pasisuko, kai jis neteko darbo teatre, ypač po insulto Troškūnuose, kai jis vis daugiau laiko praleisdavo gulėdamas savo sofoje-lovoje, kurios kojūgalyje buvo įsitaisęs televizorių. Netrukus Laimonas tapo aistringu futbolo ir ypač krepšinio gerbėju. Jis, kaip tikras specialistas, komentuodavo, prognozuodavo, jaudindavosi dėl Lietuvos krepšinio rinktinės, „Žalgirio“ sėkmių ir nesėkmių. Čia mes surasdavome bendrą kalbą. Bet kas kita, kai Laimonas imdavo piršti man laidas apie bušido, amerikietiškų imtynių kovas, arba jas komentuodavo. Man tas „sportas“ buvo ir liko atgrasus, o Laimonui patiko. Gal jis jame rasdavo geros vaidybos, aktorinio miklumo elementų, kurie man liko slėpiningi.

Po smūgio, gauto Troškūnuose, Laimonas sulinko, daug gulinėdavo, ėmė vaikščioti lėtai, kartais pasiremdamas lazda. Spėčiau, kad jis ir šiek tiek pavaidindavo, kurdamas jau paskutinį savo gyvenimo vaidmenį. Jau nebe jauno gražuolio, nebe išlakaus plačiapečio vyriškio, o sulinkusio, paliegusio, bet vis dar savotiškai patrauklaus, ypatingų veido bruožų senio. Jis man ne kartą yra sakęs, kad gražiausia mirtis artistui būtų scenoje. Vis pasakodavo, kaip jam ne kartą yra tekę „mirti“ žiūrovų arba kino kameros akivaizdoje, kaip jam yra tai „padėję padaryti“ įvairiausi režisieriai. Manau, kad milijonams įsiminė jauno, stipraus Aitvaro skausminga mirtis. O po daugelio dešimtmečių, jau savo gyvenimo kelio pabaigoje, Laimonui teko mirti Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ itališkoje inscenizacijoje Pjero Bezuchovo tėvo vaidmenyje. Filmavimo darbai vyko čia pat, Vilniuje. Laimonas gulėjo ištaigingoje lovoje, apkamšytas daugybe pagalvėlių, raudančio „sūnaus“ ir daugybės „giminių“ – įvairių tautų aktorių – apsuptyje.

Pagrįstai didžiuodamasis Laimonas pasakojo man, kaip jam pavyko įveikti ligos priepuolį katalikų knygynėlyje prie pat Katedros aikštės (girdėjau ir iš kitų, ten dalyvavusių, pripažinimo žodžius aktoriui). Kai Laimonas pradėjo skaityti eiles jį ėmė pykinti, teko skubiai išeiti iš kambario. O po valandėlės sugrįžo ir tęsė nuo tos pat vietos, kur buvo sustojęs. Susirinkusieji įvertino jo artistišką ištvermę ir pareigos jausmą – tokių aplodismentų ne taip ir dažnai tekdavę girdėti.

„Žinoma, jie mato, kad aš esu jau beveik invalidas, todėl retai bepakviečia skaityti. Tai visai suprantama…“ – retkarčiais atsiverdavo jis, kai vakare iš televizijos ekrano skambėdavo kitų skaitovų skaitomos eilės įvairiuose renginiuose. „Jie“ – Rašytojų klubo ir kitų institucijų vadovai – tiesiog norėjo patausoti Laimono jėgas, nevarginti jo. Apie tai man per Laimono laidotuves minėjo ir Marcelijus Martinaitis: „Kaip tik šiomis dienomis norėjome kviesti Laimoną į Poezijos pavasario uždarymą, bet pagalvojome, kad jam gali būti per sunku.“ O Laimonui scena, publika, darbas buvo tiesiog gyvybės syvai. Jie, deja, seko.

Kai jėgų vis mažėjo, didžiulis impulsas jam gyventi, dirbti, skaityti, važinėti buvo Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo dėmesys. Kvietimas vaidinti šių teatro grandų spektakliuose, bendrauti su jaunąja aktorių karta, perduoti jai savo patyrimą, galimybė išvažiuoti su jais į Lenkiją, Austriją, Vokietiją, Italiją ir kitas šalis suteikė jam pasitikėjimo ir optimizmo. Laimonas nepamiršdavo pasididžiuoti ir gerais recenzentų atsiliepimais arba tiesiog užsienio kolegų pripažinimu apie jo sukurtus vaidmenis Sofoklio, Čechovo dramose.

Prisimenu, kaip 2007-ųjų pavasarį Laimonas džiaugėsi būsimomis gastrolėmis Miunchene. Išsiilgęs kolegų, pajudėjimo, vokiškos publikos dėmesio. Ši šalis jam ypač įdomi, nes gali ten susikalbėti. Malonu bus vėl skristi lėktuvu, paskanauti ten pateikiamo maisto. Kiek nuvyliau Laimoną pasakydamas, kad daugelis oro bendrovių ėmė taupyti ir vietoj kepsnio lėktuve pasiūlo sumuštinį arba tik riešutukų.

Laimonas buvo labai neišrankus maistui, drabužiams. Vakarais jis man visad pasiūlydavo arbatos, nors žinodavo, kad aš tuo metu jos negeriu. Tada iš jo kambario eidavome į virtuvę, kur jis užvirindavo vandenį, pasiimdavo iš spintelės duonos, sūrio, kartais išsivirdavo košės. Retsykiais jis pasigirdavo „nauju švarku“ iš „Humanos“: „Pažiūrėk, koks puikus ir kaip man tinka. O mokėjau tik dešimt litų.“ Neabejoju, kad jis dažnai prisimindavo laikus, kai buvo Sigitos ir Onutės Čiauškaitės (namų šeimininkės, virtusios šeimos nariu) rūpestingiausioje globoje. Bet niekad, nė menkiausia užuomina, to neparodė.

Laimonas visada išlikdavo orus ir santūrus, jam retai prasiverždavo nuoskauda ar nusivylimas. Tai jis, matyt, paveldėjo iš savo motinos, kurios tvirtumą ir išdidumą taip ryškiai aprašė. Laimono kambario langas pirmajame aukšte beveik visados, net ir per didelius šalčius, būdavo praviras. Jo geriausi draugai nesinaudodavo buto skambučiu, o tiesiog pabelsdavo į tą langą. Ir aš, nors prieš tai pasiskambindavome telefonu, pastuksendavau į stiklą ir tuoj pasigirsdavo sodrus Laimono „Užeik!“ Dažnai ir įlipdavau pro langą, kad Laimonui nereikėtų keltis iš lovos.

O jis labai laukdavo tokių pasibeldimų, telefono skambučių arba skambučių prie durų, pasakodavo, kad buvo užėjęs Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, korespondentai iš laikraščio ar radijo. Tą savo paskutinį pavasarį minėjo, kad Leonidas Donskis žadėjo kviesti jį į savo laidą… Ir duodamas interviu Laimonas nenukrypdavo nuo savo stiliaus. Įstrigo atmintin jo atsakymas į gan keblų laikraštininkės klausimą. Pamačiusi ant staliuko prie lovos sukrautą šūsnį knygų, ji nustebo: „Jūs visas jas perskaitėte?“ Atsakymas: „Perskaičiau tiek, kiek man reikia.“ Laimonas mokėdavo artistiškai grakščiai išsisukti nuo jam nepatinkančio klausimo, nukreipti dėmesį nuo svarbios problemos į kokią smulkmeną.

Laimonas mėgdavo prisiminti, kad tarybiniais laikais išleista jo skaitoma Maironio poezijos plokštelė paplito po Lietuvą (ir ne tik) 100 tūkstančių tiražu. „Turiu oficialų raštą, kad tai registruota kaip Lietuvos rekordas. Ir nepanašu, kad jis būtų pagerintas…“ – nesikuklino jis. Labai džiaugėsi, kai Sigutis Jačėnas pasirūpino išleisti dvi kompaktines plokšteles su jo skaitoma poezija – vienoje Laimono mėgstamiausių poetų rinktinė, kitoje – Maironis. Minėjo, kaip pastarajai buvo panaudoti ir seni įrašai, ir naujai padaryti. „Skirtumas tarp mano jauno balso ir seno yra, bet ne toks jau ir didelis. Svarbiausia, kad tas mažąsias plokšteles galės įsigyti jaunimas. Manęs nebebus, o mano balsas skambės.“

Nemaloniausias darbas, pasak Laimono, būdavo ieškoti rėmėjų knygų išleidimui, prašyti pinigų. Antra vertus, susitikdavo su žmonėmis, pasikalbėdavo, o tai Laimonas visada mėgdavo. Ypač Laimoną talkindavo transportininkai ir hidrotechnikai, nepamiršdavo ir Kultūros ministerija, Prezidentas A. Brazauskas. O prieš knygų pristatymus Rašytojų klube Laimonas jaudindavosi – ką jam reiks kalbėti, ar susirinks publika. Salė visad būdavo sausakimša. Tačiau po „Vidurnakčio užrašų“ aptarimo A. Juozaitis, prisimenu, kiek nustebęs tarstelėjo: susirinko daug rašytojų, dailininkų, o aktorių beveik nesimatė.

Laimono gimimo dieną pas jį atšvęsdavo nedidelis būrelis. Visada ateidavo sesuo Interna su vyru Algirdu, užsukdavo Gabrielius Žemkalnis su žmona Danute, kunigas Saulius Filipavičius, Arvydas Juozaitis, yra buvęs ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Tas lemtingas kritimas kieme Čiurlionio 16…

Kai mes su žmona Laima nuvažiavome pas Laimoną į greitosios pagalbos ligoninę, Rimas Banys, jo žentas, jau buvo sakęs, kad po operacijos greit atsigavo, gyvybingas. Taip ir buvo. Bravūriškai pasakojo: „Išvijau Interną ir visą giminių būrį, per ilgai jie užsisėdėjo.“ Nors tikrai laukė lankytojų, minėjo, kad Andrius Konickis kažkodėl dar nepasirodo.

Palatoje guli keturi ligoniai, karšta. Laimonui pajungta lašinė, balti marškiniai apšlakstyti krauju – atėjusi seselė juos pakeitė. Pėdas iškišęs iš po antklodės. Žvaliai pajudina kairę: „Gydytojai sakė, kad jau gerai, kad jau galiu mankštinti. Jau antrą dieną po operacijos liepė stotis, prirodė pratimus kojai. Poryt žada perkelti į Antakalnio universitetinę reabilitacijai – nenoriu… Prisimenu, kaip ten po insulto mankštinausi, visokie baseinai, pratimai… Nebenoriu. Norėčiau užmigti ir nebepabusti. Kai užsnūstu, atrodo, kad aš namie, vienas, virtuvėje košę savo verdu. Pabundu – ne, čia juk ligoninė…“

Papasakojo, kaip tą nelemtą vakarą ėjo Meškį į namus įleist. Įsilojo jis po langais, reikia tramdyti, kad kaimynų nepažadintų. „Užkliuvau už kažko, nukritau – negaliu atsikelti. Meškis pribėgo, veidą laižo. Šaukiu kuo garsiau Rūtą, Rimą (dukrą ir žentą) – negirdi, jie kitame namo gale. Bet mano šauksmai pažadino kaimynus šalimais. Jie paskambino Rūtai, maniškiai atbėgo. Šiaip taip mane pakėlė, iškvietė greitąją, nors protestavau. Keturias valandas truko operacija.“ Uždėjau delną ant Laimono rankos, atsisveikinome. Maniau, kad vėl viskas bus gerai, kaip ir po Troškūnų, išsikapstys. Bet – „nenoriu pabusti“ – taip jis niekad nekalbėjo…

Ir štai paskutinis Laimono pasirodymas Nacionalinio dramos teatro scenoje. Karste kilnus, gražus veidas. Atrodo, kad Laimonas vaidina – ims ir pakils, nusilenks žiūrovams. Deja…

Su Martynu Budraičiu abejodami tarėmės, ar kartu su gedulinga muzika vertėtų paleisti Laimono skaitomus eilėraščius. Jo duktė Rūta dar anksčiau minėjo, kad tai jau išbandyta per Monikos Mironaitės laidotuves, kai ji irgi buvo pašarvota teatre. Pabandėm – puikiai aidi muzikos fone, Laimono ypatingumas dar ryškesnis. Skamba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis – ir kaip tik jis pats įžengia į salę, nesigėdydamas ašarų. Jų neslėpė ir Danutė Žemkalnienė. Čia ir lėtai, pasiremdamas lazda žingsniuojantis Henrikas Vancevičius, ir Alfonsas Maldonis ( „Laimono nebėra, o jo balsas skamba“), Algimantas Baltakis, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jūratė Onaitytė, Birutė Raubaitė, Gytis Lukšas, Vaclovas Aliulis, Petras Repšys, Dainius Gavenonis… Pasakojau Laimono draugams apie apsilankymą ligoninėje, apie niekad negirdėtus iš jo žodžius – „nebenoriu pabusti“; gal jis nujautęs, kad niekada nebeišeis į sceną…

Nuo teatro karstas pajudėjo ne į kapines, o į Rygą. Ne kartą man Laimonas kalbėjo, kad jis nenorėtų atsisveikinimo prie karsto: „Tegu kremuoja iš karto, o paskui prie urnos, prie portreto tegu ateina kas nori“, – bet išėjo kiek kitaip.

Jo urna atgulė Antakalnio kapinėse, šalia dvidešimt vieneriais metais ankščiau išėjusios Sigitos, netoli Monikos ir Juozo.

Iš knygos Laimono laimė/atsiminimai apie aktorių Laimoną Noreiką/sudarytoja Janina Rutkauskienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. 105-119 p

Virginijaus Šontos titulinė nuotrauka

Mūsų namuose

Vienintelis brolis žuvo lėktuvo katastrofoje, kai dar neturėjau pustrečių metų. Sąmonės miglose susipynę  šešėliai, vyresniųjų pasakojimai: glostau, žadinu niekaip nepabundantį Vilnių; Michalina Meškauskienė piktai reikalauja atplėšti tą mažiuką – mane – nuo karsto; verkia Mama, seserys, ašaroja Tėvas. Po to dar ilgai persekiojo mirties siaubo vaizdai, o Salomėjos Nėries eilėraštis, skirtas Vilniaus Paleckio atminimui, vis draskė žaizdą, gražindavo į tas sielvarto dienas.

Vyresniojo brolio trūko visada. Pasigendu ir dabar. Augau tarp trijų seserų. Jauniausioji Vita ir vyresnioji Geruta buvo visą laiką šalia. Vyriausioji sesuo Sigita – tolumoje. Ne tik dėl trylikos metų amžiaus skirtumo. Ir ne tik todėl, kad ji mokėsi Maskvoje, paskui su šeima gyveno Kaune. Tiesiog Sigita vaikystėje ir paauglystėje švytėjo kaip tolimas idealas: rimtuolė ir stropuolė, aukso medalis gimnazijoje, gabi net tiksliesiems mokslams (kas nebūdinga mūsų humanitarinei šeimai). Pradėjo studijuoti fizikos-matematikosos fakultete – ir staiga šuolis į istorijos barus, pirmoji mokslų kandidatė (dabar sakytume – daktarė) mūsų šeimoje… Mačiau, kaip tėvai vertina Sigitos nuomonę, kaip ji atsakingai neša vyriausios tarp keturių vaikų naštą.

Kai Sigita studijavo Maskvoje, Mamulis, kaip mes visi vadindavome Mamą, organizuodavo laiškų jai rašymą. Pradinėje mokykloje esu sueiliavęs kelis eilėraštukus, labai atspindinčius tarybinio laiko dvasią. Mamulis, gal ir pedagoginių sumetimų skatinama, pasiūlė įterpti posmelį į laišką Sigitai. Kaimą pažinojau tik iš optimistinių reportažų laikraščiuose, bet drąsiai  eiliavau: „Pavasaris atėjo/Tarybiniuos laukuos/ir viskas sužydėjo,/ir viskas sužaliuos”.

Po savaitės ar kelių gavom Sigitos laišką. Jame patyriau ir pirmąjį kritikos dušą. Sesuo rašė, kad netgi tarybiniuose laukuose ir po visokiausių mičiurininių eksperimentų augalai pirmiausiai sužaliuoja, o tik paskui pasipuošia žiedais… Ta logiška pastaba, matyt, prisidėjo prie to, kad su eiliavimais nebeprasidėjau.

Dar šis tas iš vaikystės. 1954 metai, Prancūzijos parlamentas ruošiasi ratifikuoti susitarimus, atveriančius kelią Vakarų Vokietijai apginkluoti ir jai įstoti į NATO. Jau skaitau rimtus laikraščius, klausausi radijo, kurie visu balsu šaukia: jei tik ratifikuos, vokiečius apginkluos – bus karas! Karo, žinoma, bijau. Kai vis dėlto prancūzai ratifikavo, nedrąsiai klausiu vyriausios sesers: ar tikrai taip bus, kaip pranašaujama? Sigita ramiai aiškina: viskas ne taip jau paprasta, laikraščiai daugiau nori pagąsdinti prancūzus ir saviškius, nesijaudink, karo nebus.

Vyresnieji Vilnius ir Sigita mokydamiesi smarkiai dalyvavo visuomeninėje veikloje, o Vilnius Kaune suspėdavo ir pasportuoti – sklandytuvai, aviamodeliavimas. Mes, jaunesnieji vaikai, daugiau linkom į sportą, nei į visuomeninius reikalus. Matyt, genai ir įtaka Mamulio – visad greitos, paslankios, dėsčiusios ir fizinį lavinimą Rygos lietuvių mokykloje. Įdomu, kad visi trys panirome į vandens sportą. Gerutą ir Vitą suviliojo akademinis irklavimas, mane – vandensvydis. O Sigita, kaip ir Mamulis, vandenų nelabai mėgo, plaukė, skirtingai nuo Tėčio ir mūsų, silpnai. Prisimenu, kaip Palangoje Sigita skendo, gelbėtojai padėjo pasiekti krantą. Bet šeimyniniame stalo teniso turnyre Valakampiuose ji dalyvavo. Laimėjo tada irgi nelabai sportiškas Laimonas, įveikęs lemiamame susitikime Tėtį.

Turėjome su Sigita bendrą „bėdą”. Ūgiu ji buvo lygi Tėčiui – metras septyniasdešimt keturi centimetrai. Aukščiausia iš mūsų šeimos moterų, kol abi dukros jos nepraaugo. Aš, ilgesnis už Sigitą keturiolika centimetrų, ilgai buvau aukščiausias vyras šeimynoje, kol Sigitos Jonas neištįso arti dviejų metrų (visai neseniai septyniolikmetis Jono sūnus Kristupas įveikė ir šią ribą). Tačiau pokario metais, kai akceleracijos banga dar nebuvo atsiritusi, ir Sigita, ir aš ūgiu išsiskyrėme iš bendraamžių. Abu krimtomės dėl to. Bet Sigita visada vaikščiojo tiesi, kaip ir jos aukštasis Laimonas. Aš paauglystėje mėginau kūprintis, vaikščiojau siūbuodamas. Padėjo Laimonas, rimtai pamokęs: „Žingsniuoji, kaip koks bocmanas, išlipęs į krantą. Pasitempk, išsitiesk!”

Nuo pat pirmųjų mano tėvų Genovaitės ir Justo vedybinio gyvenimo metų, ypač gimus Vilniui, įprastus daugumoje šeimų Mamos ir Tėvo vardus mūsiškėje pakeitė žymiai švelnesni, bet kiek keistokai, ypač svetimam, skambantys – Mamulis ir Tukulis. Tie vardai su Mamulio pienu buvo perduodami visiems penkiems vaikams, kitaip mes šeimoje, o ir su artimaisiais kalbėdamiesi tėvų nevadindavome. Bet jei tik jaunystėje mokytojavusios „Mamulio“ vardas niekam neužkliūdavo, tai pokaryje oficialias ir pastebimas pareigas užimančiam „Tukuliui“ šeimyninio vardo išviešinimas nebuvo pageidautinas. Bene šeštojo dešimtmečio pabaigoje namie susitarėme, kad „Tukulis“ taps „Tėčiu“. Mes su Vita, jauniausia sese, nesunkiai prie to pripratome, o vyriausiai niekaip nesisekė. Ir svetimų žmonių aplinkoje Sigita pavartodavo ta senąjį malonybinį vardą. Tėvą tai žeisdavo. Dienoraštyje jis yra piktokai užrašęs, kad Sigitai trūksta takto ir jautrumo – nepagalvoja, kaip tas vardas skamba pašaliniam žmogui. Bet ilgainiui ir Sigita viešumoje pamiršo „Tukulį“. Jos šeimoje Tėvas virto ne Tėčiu, o Dieduku. Tą vardą įtvirtino ir Laimonas trečiojoje savo dienoraščių ir memuarų knygoje „Čiurlionio 16”.

Visaip skatinęs nuo mažens semtis rašto ir pastebėjęs, kad mane nuo knygų, laikraščių, žurnalų vis sunkiau atplėšti, Tėtis man, vieninteliam šeimoje, parodė namažą pasitikėjimą. Mokiausi gal paskutinėje mokyklos klasėje, kai kartą, pakvietęs į savo kabinetą, kiek paslaptingai ištraukė iš savo portfelio pilką aplanką: „Pakaityk ir iškart gražink. Tik neplepėk apie tai“. Po savaitės ta procedūra pasikartojo.

Tai buvo „radioperechvatai“ – Lietuvos televizijos ir radijo komitete užrašyti ir padauginti – gal 30-40 egzempliorių – „Amerikos balso“, „Laisvės“, Vatikano radijo laidų tekstai lietuvių ir rusų kalba. Nereikia nė aiškinti, kaip godžiai ryte rijau tuos tekstus. Juk „priešiškų“ radijo stočių transliacijas trukdydavo, Vilniuje jas slopindavo sėkmingai. Tiesa, pats Tėtis, parsivežęs iš Japonijos mažytį „tranzistorių“ (taip tuomet vadindavome tik pasirodžiusius tranzistorinius radijo aparatus), kelionėse po Lietuvą ir užsienius nuolat klausydavosi tų stočių, net ir lovoje su juo nesiskirdavo. Ypač sėkmingai – dirbdamas Maskvoje, kurią lietuviški „balsai“ pasiekdavo, bet ten dėl nesuprantamos rusams kalbos jų neslopindavo.

O po kurio laiko Tėtis kas mėnesį – kitą ėmė ištraukinėti iš portfelio knygas plonais baltais viršeliais. Ant visų jų griežtas užrašas: „Rassilajetsia po osobomu spisku“ (siunčiama pagal ypatingą sąrašą). Tai būdavo Maskvoje išversti ir išleisti politiniai, istoriniai, publicistiniai užsienio autorių veikalai, įspūdžiai iš Tarybų Sąjungos arba jos raidos vertinimai, kurie kirtosi su marksistine-leninine ideologija ir oficialia TSRS pozicija.

Jau studijavau bene antrame kurse, kai kartą aštrokai susginčijome su Sigita dėl Kubos krizės. Ji išradingai, ne dogmatiškai gynė oficialią poziciją – kaip buvo įpratusi tai daryti dėstydama Kaune. O aš įrodinėjau kitaip, pateikdamas jai negirdėtas krizės aplinkybes, vertinimus.

– Iš  kur visa tai žinai? Prisiklausei balsų?

Teko prisipažinti, kad daugiau „prisiskaičiau“. Paminėjau kaip šaltinį ir keletą rimtų, jai žinomų autorių iš tų knygų baltais viršeliais.

Po to pokalbio Tėčio juodasis portfelis man užsivėrė. Nekalbėjau apie tai nei su juo, nei su Sigita. Ji, be abejo, užsiminė Tėčiui, kad „slapta“ literatūra per daug paveikusi mane. Bet praėjo keletas mėnesių, ir Tėtis be jokių komentarų, lyg ir nebūtų buvę pertraukos, vėl ėmė perdavinėti man ir pilkąjį aplanką, ir baltaviršelines knygas.

Žinoma, tie tikrai įdomūs paskaitymi galėjo būti prieinami ir Sigitai. Bet ji buvo įnikusi į istorinius tyrinėjimus, dėstymo problemas, apsikrovusi šeimos ir kitokiais rūpesčiais.

Sigita buvo visų ramstis šeimoje, o ir daugeliui jos draugų bei pažįstamų. Namie ji nešė vyro ir moters naštą nepraktiškų humanitarų apsuptyje – mokėjo ir vinį įkalti, ir televizorių pataisyti. Nepakeičiama finansinių, buitinių reikalų tvarkytoja. Stengėsi viską nuveikti pati, giliai įsitikinusi jog padarys geriausiai…

Jau garbingo amžiaus Sigita rūpinosi, netausodama savęs, ne tik trimis vaikais ir anūke, ne tik nepraktišku, gabiuoju, į save susitelkusiu Laimonu. Į jos globą pateko ir Mamulis, ir pasitraukęs pensijon Tėtis. Net ir mano vaikams, ypač pirmajam sūnui, su kaupu užteko Sigitos dėmesio. Rimvydui persišaldžius ar rimčiau susirgus, ji pirmoji nešė vaistus, paėmusi ant rankų verkiantį ligoniuką apramindavo kažkokia ypatinga savo šiluma.

Nekreipė didesnio dėmesio į savo išvaizdą. Mėgo ryšėti skarelę, neprisimenu jos su skrybėlaite. Mamulis Maskvoje pirkdavo paprastesnius drabužius vyriausiai dukrai, o jauniausiai ieškodavo užsienietiškų. Namuose – kambariai įrengti spartietiškai, švarūs, jokios prabangos. Neturėjo potraukio liuksusui, kaip ir Laimonas.

Tėtis, vyriausioji ir pokaris

Vilnių, Sigitą, visus penkerius vaikus Tėtis daugiausiai auklėjo ne kalbomis ar pamokymais, o savo pavyzdžiu. Požiūriu į darbą („ką darai, daryk gerai“), į žmones („nėra svarbių ir nesvarbių žmonių, visi lygūs, įdomūs“), tolerancijos skiepijimu. Visai kitoks požiūris į brangius daiktus, pinigus – tai toli gražu ne pagrindiniai dalykai gyvenime.

Esu laimingas, kad Tėtis tapo man ne tik tėvu, bet ir vyresniuoju draugu, tikrai supratome vienas kitą. Ypač nuo 1966-jų, kai išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku ketveriems metams persikėlė į Maskvą. Trejus metus bute Granovskio (dabar – Romanovų) gatvėje viename kambaryje (kabinete, kaip vadinome) vakarais dirbdavome kartu. Jis pasakojo į diktofoną ir rašė savo memuarus, įvairius straipsnius, aš jam talkinau, kartu paniręs į savo studijas ir savo rašymus. Trylika metų iš eilės, iki pat Tėčio mirties, mano šeima praleisdavo kartu su Mamuliu ir Tėčiu vasaros atostogas. Kaip ir dauguma chruščiovinio atšilimo metais brendusių bendraamžių, gan kritiškai vertinau tuometinę tikrovę, bet tą požiūrį tam tikra prasme „neutralizavo“ iš visai arti matytas Tėčio idealizmas, darbštumas, jo gyvenimo stilius. Manau, šis aspektas buvo svarbus ir Sigitai, ir kitiems vaikams.

Kalbėdavomės su Tėčiu, kartais karštai pasiginčydami, ir apie sudėtingus praeities dalykus. Deja, kai kurios temos liko beveik „tabu“ – ir dėl tų metų atmosferos, ir dėl tų įvykių skausmingumo: 1940-ųjų tikrovė, pokario metų represijos, trėmimai.

Daug ką galėjau numanyti iš Tėčio užuominų, pasakojimų nuotrupų; dar daugiau vėliau sužinojau iš dokumentų, laikmečio liudininkų. Tragiškiausi buvę pokario metai, kai jis niekaip negalėjo susitaikyti su kietu, nežmonišku „klasių kovos“ teorijos taikymu Lietuvoje. Todėl pokariniai LKP CK plenumai vis labiau nukrypdavo į Paleckio „minkštakūniškumo“ demaskavimą. O LKP VII suvažiavimas, oficialiai vadintas „kolektyvizacijos“ suvažiavimu, didžiąja dalimi virto Justo Paleckio triuškinimu. Tėtis daug pasakojo apie tai. Kaip aistringai jį smerkė ir demaskavo net tie, kuriuos laikė gerais draugais; kaip užsipultas buvo širdies gilumoje jį palaikęs M. Gedvilas – vien už tai, kad suvažiavime išdrįsęs pasakyti, jog visų kritikuojamas Paleckis pradedąs suprasti savo klaidas…

Pagrindiniai kaltinimai Paleckiui: nepriėmė nežmoniškų socializmo kūrimo metodų, trėmimų ir represijų, prievartinės kolektyvizacijos, vienkiemių išdraskymo; pagal išgales gynė nukentėjusius; netipiškas partiečiui inteligentiškumas, kitoks socializmo įsivaizdavimas. Istorijoje jam buvo atgrasus nepriklausomybės laikotarpio ignoravimas, jis negalėjo atsiriboti nuo Kudirkos, Basanavičiaus ir kitų iškilių lietuvių. Todėl jam buvo priklijuota grėsminga „vieningos srovės” trubadūro etiketė. O svarbiausia – pranešime apie LKP VII suvažiavimą tai buvo pabrėžta ir „Pravdoje“, ir „Tiesoje“,– „palaikė buržuazinius nacionalistus!“ Žodžiu, „minkštakūnis liberalas, liaudininkas“, „supuvęs inteligentas“, „tik pakeleivis“ tikrų komunistų žygyje – tokie ir dar sodresni epitetai nuskambėdavo iš užgrūdintų partiečių lūpų.

Tais metais namuose akivaizdžiai prislėgtas Tėvas žingsniuodavo iš vieno kambario galo į kitą, kartodamas tarsi kokį burtažodį frazę: „Pirma humanizmas, paskui komunizmas!” Tarsi ginčydamasis su savo nematomais oponentais, o gal norėdamas, kad vaikai įsidėmėtų tuos neįprastai negailestingame laikmetyje skambančius žodžius? Juos savo dienoraštyje užrašė Geruta. Bet pirmiausia tas Tėvo principas  darė įtaką Sigitai.

Šeimoje Sigita kartu su Mamuliu geriausiai jautė Tėvo pergyvenimus, jo balansavimą pokaryje ant bedugnės krašto. Labiau nei kas kitas vyriausioji duktė matė kietos linijos šalininkų puolimus, sielojosi, stengėsi palaikyti Tėvą. Sigita buvo visuomenininkė, politiškai aktyvi. Tad Tėvas jai labiausiai atsiverdavo; suprantama, tiek, kiek leido stalinistinio meto gniaužtai: namie jokių kalbų apie darbo reikalus, tai – mirtinai pavojinga!  Tėtis vis dėlto visiškai pasitikėjo ja, ir ne be pagrindo. Sigita jautė Tėvo humanizmą, tokį pavojingą tais laikais, jo užuojautą žmonėms, pareigą padėti nekaltai ir neteisingai nukentėjusiems, donkichotišką drąsą ir kartu daugeliu atveju tragišką savo bejėgiškumo suvokimą.

Negaliu nepacituoti svarbių liudijimų, nuskambėjusių 1989 metais (naujoji konjunktūra istorijoje tuomet dar nebuvo įsigalėjusi). Profesorė Vanda Kašauskienė, kuri kaip niekas kitas buvo išstudijavusi archyvus, tų metų sausio 20 d. „Tiesoje“ rašė: „J. Paleckis pasisakė ir prieš gyventojų trėmimą.“ Štai ką rašė Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti narė Virginija Vosyliūtė „Pergalės“ žurnalo šeštame numeryje: „Atskira skaudi tema – tai grįžusiųjų iš tremties tragedija. Lietuva mus pasitiko kaip pamotė, tvirtina daugelis. Šieji <cituojami publikacijoje – red.> laiškai – moralinės degradacijos istorija tos visuomenės dalies, nuo kurios priklausė žmonių likimai. Susidaro slogus įspūdis, tartum Lietuvoje beveik neliko dorų žmonių. Tiesa, daugelis su giliu dėkingumu mini AT Prezidiumo Pirmininką J. Paleckį, KPI rektorių K. Baršauską.“ Tų pačių metų „Mokslo ir technikos“ žurnalo trečiame numeryje Romualdas Kalonaitis paskelbė straipsnį apie Joną Aleksą, Smetonos laikų žemės ūkio ministrą, įžymaus komunisto Zigmo Aleksos-Angariečio brolį. Rūpindamasis į Sibirą išvežta šeima, Jonas Aleksa pokaryje „nuvyko pas J. Paleckį, pažįstamą dar iš ministeriavimo laikų, prašė paleisti šeimą. Paleckis atsakė: „Jei galėčiau, rytoj pat visus paleisčiau…“

Tai buvo kupinas nevilties ir skausmo atsakymas –tuoj pat visus nekaltuosius išvaduočiau, jeigu turėčiau tokią galią…

Sigita, viena pirmųjų komjaunuolių gimnazijoje,

partiečių – universitete, negalėjo būti konjunktūriškai prisitaikanti, paklusni, “klasių kovos” apakinta. Tėvas tuo laiku jautėsi labai vienišas, ieškojo sąjungininkų, kurie mąstytų panašiai – ir rado jų šeimoje. Sigita tais kraupiais metais – ir Lietuvai, ir Tėvui – buvo šalia jo, buvo arčiausiai.

Jau naujaisiais laikais istorikas Henrikas Šadžius Maskvos archyvuose surado itin slaptą 1945 metų dokumentą. Dokumente pateikti faktai manęs nenustebino, bet iš dalies buvo netikėti. Kad Sigita įspės draugus apie jiems gręsiančius trėmimus galėjau įsivaizduoti; juk, pasak Mamulio, ji su Tėvo pagalba ne vieną „iš vagono ištraukusi“. Tačiau teko gerai pažinti Tėčio santūrumą kalbant apie slaptus dalykus net ir ramesniais laikais – o Stalino… Šiaip ar taip, pranešimas apie Sigitos, šeštos klasės gimnazistės, „antivalstybinius“ veiksmus su L. Berijos rezoliucija vieną dieną gulė ant Stalino stalo. Ko gero, jai vienintelei iš Lietuvos gimnazisčių teko toks dėmesys ir „garbė“.

O LKP VII suvažiavimas riedėjo į tai, ką Tėvas L. Tolkunovui, 1952-aisiais Maskvos atsiųstam į Vilnių kaip TSKP CK atstovui (vėliau jis tapo „Izvestijų“ redaktoriumi), po daugelio metų saviironiškai apibūdino kaip „pirmos kategorijos laidotuves“ (pochorony po pervomu razriadu), skirtas jam. Karščiausią suvažiavimo dieną Tėvas vyriausybiniu telefonu skambino į Maskvą G. Malenkovui. Jis buvo ne vienas kabinete – šalia nuo įtampos ir atomazgos laukimo suakmenėjusi stovėjo Sigita.

Apie šį epizodą sužinojau ne iš Sigitos – iš Tėčio. Niekada Sigita neminėjo man ir to, kaip Tėčiui padedant, jai pavyko pagelbėti muzikos mokytojui Pranui Sližiui išvengti tremties. Papasakojo Mamulis. Jaučiau pats S. Nėries mokyklos muzikos mokytojo, choro vadovo ypatingai geranorišką požiūrį. Deja, nuvyliau P. Sližį savo muzikiniais gabumais, žymiai menkesniais, nei mano vyresniųjų seserų, kurios dainavo tos pačios mokyklos, po to universiteto chore. Prisimenu, kaip jau mano laikais choras traukė aktualią kinišką dainą: „Kai galingooji kiinų tautaa  / Mao Dze Duuno tvirtaai suburtaa…” kinišku stiliumi paaukštinant balses. Vadovas priėjo ir prikišęs ausį klausė mano vinguriavimų. Iš veido supratau, kad nebuvo sužavėtas…

Šiais naujaisiais laikais daug kam nederėtų apsimetinėti ir vaizduoti, kad veik visi anais laikais buvę aktyvūs ar pasyvūs rezistentai, tik ir laukę tarybinės santvarkos žlugimo, stengęsi jį priartinti – tarkim, kad ir stodami į komunistų partiją… Nereikia primityvinti. Neretas veržėsi į partiją tik dėl karjeros, asmeninio komforto. Kitam rūpėjo svarbesni reikalai, galimybė daugiau padaryti savo kraštui, žmonėms. Trečiam susipynė abu šie motyvai, jų buvo ir kitokių. Tie, kurie tikėjo, kad galima sukurti kažką geresnio, negu kapitalizmas, buvo skirtingi. Skirtingai įsivaizdavo tą lygybės ir visuotinio teisingumo visuomenę, skirtingus kelius į ją matydami.

Man dabar sunku įlįsti į kailį tų, kurie jau brandaus amžiaus gyveno, mokėsi, dirbo pokario metais. Bet galiu įsivaizduoti, kaip lengva buvo toje visuotinėje negailestingumo „klasiniam priešui“, „nacionalistiniams banditams“ atmosferoje, kaitinamoje Maskvos, demonstruoti kietumą, neapykantą. Ir kaip nepaprastai sunku ir pavojinga buvo vadovautis kitais principais. Taip, humanizmas aukščiau komunizmo! Taip, stengtis visus suprasti ir, jeigu tik įmanoma, pateisinti – tai buvo Tėvo gyvenimo maksima. Ir jeigu jis, tikėjęs kitokiu, humanišku socializmu ir jo labui dirbęs, visą laiką buvo „balta varna“ tarp kietosios linijos išpažintojų, tai pokario metais jo (ir dar tokio pažeidžiamo, atėjusio iš buržuazinės liaudininkų partijos) „baltavarniškumas“ buvo ypatingai ryškus.

Vienus buvo apakinęs įsitikinimas, kad tik per prievartą, klasių kovos žiaurumus galima padaryti žmones laimingus. Kiti matė tą nesunaikinamą humanistišką pradą patrauklioje lygybės ir visuotinio gėrio idėjoje, kylančioje iš ankstyvosios krikščionybės laikų, Markso paskleistą socialinį-politinį romantizmą. Visam gyvenimui įsiminiau, kaip 1989-aisiais Rašytojų sąjungoje Eugenijus Ignatavičius savo dramatiškoje kalboje prisipažino: taip, ir aš, iš tremties grįžęs, kuriam laikui buvau patikėjęs Lenino idėjomis…

Savo vaidmenį vaidino ir tai, kad Lietuva turėjo tik šešerius demokratinio gyvenimo patyrimo metus – nuo pirmųjų Seimo rinkimų 1920 m. iki perversmo. Prisimintina, kad ir demokratiniu laikotarpiu karo stovis buvo panaikintas tik liaudininkams ir soacialdemokratams pusmečiui atėjus į valdžią. Nedemokratiškas, švelnios diktatūros prieškaris – tiesa, būdingas beveik visai Vidurio ir Rytų Europai – palengvino praktikuoti žiaurią diktatūrą Stalino laikais.

Pokario metų tragizmo aš, tada dar vaikas, negalėjau suvokti. Tačiau įsivaizduoju, kad kitokio socializmo tais metais Lietuvoje norėjo daug kas – be abejonės, tokių buvo ir mūsų šeimoje. Tikėjo, kad gėris palaipsniui nusvers blogį. Tikėjo, kad duos savo vaisius plačiai atvertos durys į mokslą, nedarbo išnykimas kylant naujoms gamykloms. Tikėjo, kad, naikinant pinigo valdžią ir apribojant privačią nuosavybę, išnyks tas prigimtinis gobšumas, nusikaltimai, žmogus tobulės. Tikėjo, kad įmanomi teisingesni, kitokie nei kapitalizmo, žmonių santykiai, jų lygybė. Matė, kad pirmąkart Lietuvos istorijoje į vieną administracinį vienetą sujungti Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, kad kaip niekad sparčiai didėja lietuvių skaičius.

Žinoma, tik aklas galėjo nematyti prievartos mechanizmo, traiškiusio besipriešinančius „naujam gyvenimui“, kultūros ir švietimo ideologinių varžtų, prisidengus „tautų draugyste“ brukamo rusifikavimo. Įveikti tas tendencijas pavienis žmogus negalėjo, bet priešintis, bent jau švelninti jas, buvo galima.  Ryžtingiausieji tai darė. Stagnacijos arba supuvimo laikotarpis – žuvis šiuo atveju puvo nuo Maskvos, nuo paties vyriausio Kremliaus šeimininko – laidojo paskutines viltis, kad šis daugybės aukų ir kraujo pareikalavęs eksperimentas neapsiribos „kareivinių socializmo“ kūrimu.

O dauguma lietuvių, pasibaigus teroro metams, manau, nesuko sau galvos, ar jie kolaboruoja, ar ne. Dirbo savo darbą, mokėsi, augino vaikus. Nekvaršino sau galvos dėl to, ar labai pataiko į oficialią liniją, ar ne, nesvyravo kartu su ja. Piktokai pasišaipydavo iš nevykusių vadžios veiksmų, kitokius pasveikindavo.

Sigita – vienintelė sesuo, su kuria atviriau pasikalbėdavome skausmingomis temomis. Be abejo, nei ji, nei aš, nei pagaliau Tėvas nežinojome ir negalėjome žinoti tikrų stalininio teroro mastų ir baisumų. Aptardavome su Sigita ir Tėčio reikalus, puolimus prieš jį. Nors po Stalino mirties jie atlėgo, Paleckis daugelio partiečių akyse taip ir nesugebėjo tapti „tikru komunistu“. Kai pokario metų priešprieša, atrodė, jau buvo primiršta, 1975-aisiais recenzija „Komunisto“ žurnale apie rusiškai išleistus Tėvo memuarus (lietuviško leidimo Tėvas taip ir nesulaukė) tai paneigė. Kalbėjome su Sigita, kad Tėtis kietos linijos šalininkams buvo ir išliko svetimas.

O tuo, kad socializmas gali ir turi tapti demokratiniu, Sigita, be abejo, tikėjo – kaip ir Tėvas. Ypač po TSKP XX suvažiavimo, pasmerkusio Staliną, teroro ir tironijos laikus, kai po 1956 metų iš lagerių ir tremties grįžo nukentėjusieji. Tų metų atšilimas sudarė prielaidas „revoliucijai iš viršaus“ po trisdešimties metų, kuri atvėrė kelius Lietuvos išsilaisvinimui.

Pakalbėdavome su vyriausiąja seserim ir apie iš Vakarų atkeliavusią konvergencijos teoriją – Tarybų Sąjungoje ji buvo vertinama kaip nepriimtina ir ideologiškai žalinga. Bet Sigita kaip istorikė ir aš, dirbęs tuo metu diplomatinėje tarnyboje, galėjome pastebėti, kaip abi sistemos veikia viena kitą suartėjimo linkme. Kapitalizmas, įgijęs pavojingą konkurentą, palaipsniui daug ką perėmė iš socializmo, o pastarasis – ne mažiau iš konkuruojančios sistemos. Kaip tik dėl to XIX amžiaus pabaigoje Č. Dikenso aprašytas „bjaurusis kapitalizmas“ po šimtmečio daug kur įgavo visiškai kitokį socialinės rinkos ekonomikos veidą. O 1920-ųjų „karinio komunizmo“ ar ketvirtojo dešimtmečio stalininio teroro metų nepalyginsi su L. Brežnevo epocha ar – tuo labiau – M. Gorbačiovo laikais.

Bet aštresnėmis “tabu” temomis, su Sigita, deja, taip ir nespėjome atviriau pasikalbėti. O kiek daug ji būtų galėjusi papasakoti…

Kai rengiau spaudai Tėčio karo metų užrašus, raštus, šeimoje daugiausia konsultavausi su Sigita, ypač dėl nuotraukų. Jos Rūta su entuziazmu kibo į prisiminimų “Dviejuose pasauliuose” vertimą į lietuvių kalbą. Vertė vaizdingai, meistriškai, bet kai memuaruose dar pirmoje jų pusėje įsivyravo politika, nuleido rankas. Teko pasikliauti kitu, mažiau išradingu vertėju.

Su Sigita tarėmės, pasinaudodami ir Rūtos ryšiais kino pasaulyje, dėl dokumentinio kino filmo apie Tėvą. Kartu su ja daugiausia rūpinomės antkapinio paminklo jam reikalais, kurie užsitęsė ir todėl labai skaudino Mamulį.

Sigitos profesija

Prisimenu, kaip Sigita aiškino man Lietuvos prijungimo prie Rusijos XVIII amžiaus pabaigoje niuansus. Pagal oficialią istoriografiją tas prijungimas turėjęs daugiau pažangos elementų. Nors „tautų kalėjimu“ vadintoje carinėje Rusijoje nacionalinė priespauda buvusi stipri, tačiau didelėje valstybėje greičiau vystęsis kapitalizmas, Lietuvoje sparčiau brendęs darbininkų judėjimas…

– Ne  visai taip, – sakė man Sigita. – Pagal marksistinį supratimą ir kapitalizmas tvirtėjo žymiai smarkiau Vakaruose, ir revoliucinis judėjimas. Nei Marksas, nei Engelsas didesnio dėmesio Rusijai neskyrė. Jie savo viltis dėl socializmo pergalės siejo su Vokietija ir kitomis pirmaujančiomis šalimis. Atsilikusios Rusijos įsiveržimas į revoliucinio judėjimo lyderius leido toliau pažengusioms kapitalistinėms šalims prisitaikyti prie naujos situacijos.

Įsisiūbavus “Solidarumo” judėjimui Lenkijoje, ypač keblu buvo susigaudyti: kaip čia išeina – ne kokie nors smulkiaburžuaziniai elementai, o profsąjungos, darbininkai stoja prieš „liaudies demokratijos“ valdžią, nori vakarietiškos demokratijos ir laisvių.  Sigita minėjo, kad ta tema buvo dikutuojama pas jos geriausią draugę Leną Treinienę. Visi laukė, ką pasakys Juozas Bernatavičius, Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas. Deja, tekę nusivilti – nuskambėjo tik bendros frazės iš laikraščių. Žinoma, ir daugiau informacijos turėję nelabai ką tuo klausimu galėjo paaiškinti.

Sigita labai rimtai ruošė knygelę apie draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, plušėjo archyvuose. Juose surado F. Moločkovo, TSRS atstovybės Kaune darbuotojo, VOKSO (Vsesojuznoje Obščestvo Kulturnoj Sviazi)[1] atstovo pranešimus į Maskvą apie kultūrinį dviejų šalių bendradarbiavimą.  Sigita pasakojo, kaip ją užgavo F. Moločkovo pastaba apie dainininkę Aleksandrą Staškevičiūtę.

– Maskva Moločkovo užklausė, ar Staškevičiūtė, kurią ruošėsi kviesti koncertuoti į TSRS, esanti gera dainininkė. Moločkovas atsakęs: jeigu ji dainuoja Kaune, o ne Berlyne ar Paryžiuje, tai jos ir lygis atitinkamas…

Sigita nuoširdžiai piktinosi tokiu požiūriu: „Nieko tie rusai nesupranta. Jie įsitikinę, kad bent kiek gabesni menininkai tik ir veržiasi iš Lietuvos persikelti į Paryžių ar Maskvą.“ Išties, tarybiniais laikais beveik visi geriausieji dainavo ir grojo Lietuvoje, nesusivilioję didesniais pinigais ir dažnesnėmis gastrolėmis Vakaruose, geresnėmis sąlygomis, kurias, persikėlus į Maskvą siūlė Didysis ir kiti teatrai.

Laikai ir sąlygos, tiesa, pasikeitė. Deja, taip komentuoti F. Moločkovo vertinimą šiandien Sigitai jau būtų sunkiau…

Sigita daug pasakojo apie Istorijos instituto veiklos peripetijas, savo smarkius nesutarimus su direktoriumi, moksline sekretore. Persiėmusi Tėvo požiūrio, kruopščiai išstudijavusi savo tyrinėjamo laikotarpio dokumentus, ji buvo nepatogi tiems, kurie stropiai stengėsi įgyvendinti oficialią, kietą liniją. Sigita gerbė vyresnįjį kolegą Romą Šarmaitį kaip padorų, darbštų žmogų, bet nesutiko su daugeliu jo vertinimų. Džiaugėsi, kai „svarbiausiojo“ Partijos istorijos instituto direktore tapo jaunesnės kartos istorikė Vanda Kašauskienė. Prisimenu, kaip Sigita jaudinosi dėl kolegos Mindaugo Tamošiūno, rėmė jį, kai jis padarė tiems laikams drąsią išvadą – tarpukario Lietuvoje fašizmo nebuvo – ir už tai buvo apkaltintas „Tiesos“ redaktoriaus.

Iš Sigitos sužinodavau, kaip neteisingai, jos nuomone, institute buvo puolami ir ignoruojami Juozas Jurginis, Vytautas Merkys. Apie pastarąjį teko išgirsti ypač daug gerų žodžių, susirūpinimo jo sveikata. Sesuo neminėdavo savo vaidmens tose konfliktinėse istorijose, bet buvau tikras, kad ji nestovi nuošaly.

Tuomet dar nepažinojau Vytauto Merkio, bet buvau jam labai dėkingas, kai Sigita perdavė man jo iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) archyvų atvežtą Paleckių šeimos genealoginį medį. Tai buvo 1980-ųjų pradžia. Sigita įteikė man dokumento nuorašą su atodūsiu: vežtas Tėčiui, bet jis taip ir nespėjo šeimos šaknų pamatyti… O būtų tikrai apsidžiaugęs tuo, kad, pasirodo, ši žemaičių bajorų giminė siekia XVI amžių. Spausdintuose „Pergalėje” prisiminimuose apie vaikystę „Kalvis Ignacas ir jo sūnus” Tėvas išdėstė giminės istoriją pagal savo Tėvo, Igno arba Ignaco Paleckio, Žemaitijos plikbajorio, tapusio kalviu, pasakojimus. Atvežtas genealoginis medis ją patvirtino. Jau naujaisiais laikais istorikai perdavė man giminės Ostojos (Atramos) herbą ir liudijimus, kad gyvenęs XVI ir XVII amžių sandūroje Martynas Paleckis buvęs Lietuvos–Lenkijos valstybės karaliaus sekretorius, Eišiškių seniūnas.

Grįžtant prie Sigitos bendradarbių: daugiau neakivaizdžiai, iš šiltų sesers pasakojimų, pažinojau ir Reginą Žepkaitę.

O tą nelemtą 1986-ųjų vasarą, kai karštis ir tvankuma ypač kankino vilniečius, Sigita – tai gerai žinau – kaip niekad pergyveno dėl savo aspiranto Gedimino Rudžio. Ją iki ašarų, didžiausios nervų įtampos piktino neteisybė, ji daugiau nei savo mažosios anūkės reikalais rūpinosi, kaip atremti puolimus prieš tą jauną talentingą vyrą.

Sigitos namuose

Sigitos šeimoje, manyčiau, pasitvirtino paplitusi taisyklė: ko nepakankamai gauni iš tėvų, to su kaupu stengiesi duoti savo vaikams. Ir atvirkščiai.

Tėvo, Mamos, seserų pasakojimai, Tėvo memuarai liudija: tarpukaryje visada žurnalistiniais ir visuomeniniais reikalais apsikrovęs Tukulis rūpinosi, kaip išlaikyti gausią šeimą, o vaikų auklėjimas teko  Mamuliui (tą jau pats mačiau ir jaučiau pokaryje). Mama pati rodė gerą pavyzdį, buvo griežto, spartietiško požiūrio šalininkė: saikas ir kuklumas valgant ir rengiantis, neišlepimas, geriausias vaistas nuo visų ligų – judėjimas, sportas, grūdinimasis. Verkšlendavau, kai pradinėje mokykloje mane, sloguojantį ir kosėjantį, su 37 – 37,4 laipsnių temperatūra Mama stumdavo į mokyklą: „Jau porą dienų gulėjai, eik, praeis“. Ir tikrai praeidavo. Mamulis vis mėgdavo kartoti: „Viskas susitvarkys, viskas bus gerai.“

Galiu įsivaizduoti, kad nuo vaikystės silpnos sveikatos Sigitą irgi palaikė Mamulio optimizmas. Ji, beje, vis prisimindavo Kauno Soboro klebono žodžius apie Sigitą: „Paleckaitė (taip kunigas ištardavo Sigitos pavardę, nes šitaip žemaitiškai Tėtis užrašė ją pradinėje mokykloje) gera mergaitė, tik klūpoti bažnyčioje nemėgsta.“ Bažnyčioje, aiškino Mamulis, buvo šalta ir drėgna, o Sigitai jau tada labai skaudejo keliukus. Pokariu Sigita gydėsi, važinėjo į Kemerius, į Cchaltubą su Michalina Meškauskiene, kurią kamavo panašios negandos. Kai šeštajame dešimtmetyje vasarodavome Palangoje, kartais išgirsdavau suaugiusių užuominas: Sigita naktį ėjusi į tualetą, vėl nualpusi… Ir jokių daktarų ryte, tik guvus Mamulio komentaras: nieko tokio, viskas bus gerai.

Sigita į savo sveikatą numodavo ranka, kaip ir Mamulis, bet dėl vaikų sveikatos – Mamulio priešingybė. Atsargumą bei rūpestingumą paveldėjusi iš Tėčio, jautriai pergyveno dėl savo pirmagimės. Rūpinosi ja neapsakomai jau nuo pat pirmųjų dienų: tik pati, ir niekas kitas, užsirišusi burną marle imdavo ją ant rankų. O kai išryškėjo Rūtos bėdos dėl kojų raiščių – itin retas, rimtas atvejis – pasistengė, matyt, duoti tai, ko pati vaikystėje, jaunystėje negavo. Priešingai Mamulio devizui „Praeis, susitvarkys!“ ji savo pirmagimę, o ir kitus vaikus apgaubė nuolatiniu rūpesčiu.

Be Rūtos, daugiausia dėmesio teko ilgai lauktam Noreikų vyrui – Jonukui. Pasiginčydavau su Sigita dėl jo auklėjimo, mėginau įrodyti, kad per daug visos keturios šeimos moteriškės popina vyruką (Onutė Čiauškaitė, pradėjusi dirbti namų šeimininke, ilgainiui tapo tikra jų šeimos nare). Laimonas retokai tarp savo kelionių ir darbų sūnų matydavo, o išvydęs labai jau Jonuku ir jo pasakymais gėrėdavosi, tiesa, retkarčiais griausmingai bardavo. Siūliau Sigitai nepamiršti ir Mamulio spartietiškų receptų, kuriuos savo šeimoje pats naudojau, bet…

Dėl to netgi kiek apsipykdavome. Kai išvažiavau į Maskvą, savo kambarį, kuriame spintos lentynose pasiliko mano knygos, nuotraukos ir suvenyrai, užleidau Laimonui. Po kiek laiko grįžau į Vilnių (atskrisdavau beveik kas mėnesį) – žiūriu, lentynoje nėra mano svarbiausių trofėjų: Lietuvos vandensvydžio pirmenybėse kartu su Vilniaus „Delfino“ komanda iškovotų aukso ir sidabro medalių. Prigriebiau Joną. Grąžino medalius apdaužytus, nukramsnotais kraštais.

Bėgu pas Sigitą įsitikinęs, kad ji pasipiktins, subars Joną. Juk dešimtmetis, galėtų jau suprasti, kitokių mušiklių žaidimams kapeikomis pasiieškoti. O Sigita į tai:

– O kas čia tokio? Reikia gi vaikui pažaisti. O tuos medalius galėjai kur paslėpti, palikai juk atviroje lentynoje.

Sigitos reakcija mane gerokai nustebino. Aiškinu, kad man tie sporto kovų trofėjai panašiai brangūs, kaip jai jos pačios gimnazijos baigimo aukso medalis – to gi neduoda Jonuliui į kapeikas padaužyti. Taip ir išsiskyrėme tąsyk piktokai, nesupratę vienas kito.

Panašiai ir po gero penkmečio Nidoje, „Rūtos“ poilsio namuose, kur su Mamuliu ir Tėčiu porą savaičių vasarą praleisdavo mano šeima. Tą kartą, pamiršę pamėgtą Palangą, ten poilsiavo ir Sigita su saviškiais. Tėtis, kaip paprastai, dalį dienos taukši rašomąja mašinėle. Ir aš atsivežęs darbų, rašymų, nors abu ir jūros neužmirštame. Laisvesnę valandėlę nusileidžiame į biliardinę. Ten Jonas, jau mokyklą bebaigiantis, su savo bendraamžiais rutulius varinėja.

– Jonai, galėsit vėliau ateiti, laiko turit. O dabar leisk, būk malonus, Diedukui pamušinėti.

– O kodėl? Tai jūs vėliau ateikit.

Einam, nieko nepešę. Tėtis atgal į savo kambariuką, o aš Jono skųsti. Ir vėl su Sigita kalbam skirtinga kalba:

– Tegu pažaidžia vaikas, nieko tokio. Jis toks judrus, bent prie biliardo bus ramesnis.

Į mūsų šeimą atėjo Sigitos Laimonas. Man, dar paaugliui, iškart krito į akis, kad Mamulis sutiko jį įtartinokai – teatralas, pasitikintis savimi kalbus gražuolis. Kaip gyvens su juo visai kitokio charakterio Sigita? Kitaip, be jokio išankstinio įtarumo priėmė žentą Tėtis. Man iškart patiko Laimono bendravimas su juo – pakankamai pagarbus, taktiškas ir kartu orus, be pataikavimo. Kitas žentas, Aristidas, nors išdrįso pereiti su uošviu į ausį kiek rėžiantį „tu“, bendravo, mano galva, ne taip laisvai ir natūraliai.

Sigitos šeimai persikėlus į Vilnių, viename name gyvenome tik pora metų (paskui išvažiavau svetur, matydavomės tik per atostogas). Vis dėlto jaučiau, kaip Sigitai vis svarbesni darosi Laimono vaidmenys, laimėjimai scenoje ir kine. O kai Laimonas paniro į poezijos skaitymus, Sigita tapo pirmutine jų vertintoja ir didžiausia sirgale.

Nukrypsiu truputį į šalį. Michailas Gorbačiovas buvo geras kalbėtojas, mokėjo užkariauti auditoriją. Ne kartą mačiau, kaip pirmoje eilėje priešais tribūną įsitaisydavo jo žmona Raisa – įsmeigusi akis į savo Mišą, išgyvendama dėl jo kalbos sėkmės, tiesiog hipnotizuodama, suteikdama jam jėgų. Panašiai ir Sigita. Tiktai ji, kai Laimonas skaitydavo, susirasdavo vietą paskutinėje eilėje.

Tai, kad Laimonas skaitė tik jam artimus autorius, su kuriais, sakyčiau, jį siejo dvasinis ryšys – kartais net ir per šimtmečių glūdumą, kad jis mokėjo aptikti ir pateikti klausytojui tikros poezijos ir tikro lietuviškumo gaidą, be abejo, darė didelę įtaką Sigitai. Žinoma, ir šimtams tūkstančiams jo klausytojų (be abejo, ir man), bet pirmiausia Sigitai. Dar Tėvo ir Mamos jai įskiepytas lietuviškumas Laimono dėka tapo dar svarbesnis. Tai irgi turėjo įtakos jos istoriniams tyrinėjimams.

Sigita, kaip niekas kitas, iš arti stebėjo Laimono atminties fenomeną ir, sudarydama sąlygas, padėjo jam sutvirtėti. Ne tik pjesių, kino filmų tekstai, bet ir tūkstančiai posmų iš tvarkingu, kaligrafišku Laimono braižu užpildytų užrašų knygučių turėjo tilpti į Laimono atmintį. Įprastas vaizdas Noreikų šeimoje: Laimonas guli ant sofos savo garsiosios paveikslų kolekcijos apsupty, o visi namuose vaikšto ant pirštų galiukų. Sigita jau gerai išaiškinusi triukšmingiems vaikams: Tėtis ne ilsisi, o dirba, mokosi mintinai tekstus. Taigi, ir čia tinka sena taisyklė – dešimt procentų įgimtų gabumų ir devyniasdešimt procentų triūso.

Į pirmą savo memuarų knygą Laimonas sudėjo daugybę iliustracijų, tačiau neįdėjo Sigitos nuotraukos – „juk knyga apie teatrą ir poeziją, ne apie šeimą“. Tai buvo pastebėta ne tik šeimoje. Bet antrojoje Sigita jau atsirado, o trečioje jos jau buvo daug.

– Laimonas nemoka rašyti, jam net kokį nors pareiškimą sukurpti – jau problema, – gerai nusiteikusi kartodavo Sigita. Kaip ji būtų dabar maloniai nustebinta, pamačiusi net tris Laimono knygas, jų vertinimus. ‚Mes su Rūta redaguosim, leisim tuos Laimono begaliniuose sąsiuviniuose surašytus dalykus” – pusiau juokais fantazavo, silpna Laimono sveikata besirūpindama ir pergyvendama, kad jam galbūt neilgai beliko gyventi…

Dėl žurnalistinių gabumų mūsų Tėtis dažnai jaunesniąją kartą girdavo: „sūnus už mane geriau rašo, o anūkė (Rūta) – geriau už jį.“ Tai buvo tėvo, senelio hiperbolizuotas pasididžiavimas. O Sigita džiaugėsi, kad jos vyriausioji duktė atrado save meninėje publicistikoje, kad Rūta pripažinta kaip teatro kritikė. Buvo laiminga, kai jos kuklioji Sigutė, kuriai tekdavo darbų namuose ir už sergančią sesę, ir už paikinamą broliuką atlikti, pratęsė mamos polinkio į tiksliuosius mokslus tradiciją ir sėkmingai studijavo chemiją.

– Aktorių, kunigų, advokatų ginklas – žodis. Jautrūs, besibaiminantys, kad nebus įvertinti, jie dažniausiai tampa savimylos, garbėtroškos. Šią nuodėmę dėl jų profesijų ypatybių atleisčiau labiau, negu kitiems žmonėms, – sakė kunigas profesorius Jonas Jūraitis. Tokio įsidėmėtino komentaro sulaukiau, kai padovanojau profesoriui trečiąją Laimono knygą, papasakojau apie jį.

Perdaviau tokius paguodžiančius kunigo žodžius Laimonui. Jis tuoj pat sureagavo: „Gali įtraukti į tą žodžio meistrų bei savimylų sąrašą ir dėstytojus…“ Taip, kai kurie dėstytojai suokia daugiau savęs klausydami ir nepastebėdami, kaip reaguoja studentai. Ne, Sigita buvo ne tokia. Ji ne iš tų gražbylių, kurie mėgsta būti dėmesio centre. Jai pasiruošimas paskaitoms buvo sunkus ir atsakingas triūsas.

„Apie Paleckytę sukosi daug kavalierių, bet ji pasirinko Laimoną Noreiką, kuris vaikščiojo po Maskvą suplyšusiais batais”, – gerai įsidėmėjau, kaip apie Sigitą ir Laimoną šeštajame dešimtmetyje rašė vienas Čikagos lietuvių laikraštis.

Laimonui tarybų valdžia nebuvo pamotė. Jos dėka – šuolis į gal geriausią pasaulyje aktorių ruošimo institutą Maskvoje. Prie Smetonos jis tikrai nebūtų galėjęs pamatyti ir pasisemti vieno svarbiausių Europos kultūrinių centrų stebuklų. Beje, ir šių dienų mūsų iškiliausi režisieriai yra praėję tuometinę Maskvos mokyklą.

Laimonas atėjo iš darbininkiškų, kairuoliškų tradicijų šeimos, kuriomis didžiavosi ir didžiuojasi. Mama – revoliucionierė, tėvas – komunistu tapęs dar Smetonos laikais, senelis iš motinos pusės – socialdemokratų „gaspadorius“ Šiauliuose.

Iš paauglystės įsiminė du Laimono „automobiliniai“ epizodai. Vakarojame dideliame name Akmenų gatvėje Nr. 6 (dabar ten JAV ambasada). Daugiausia, garsiausiai ir įdomiausiai, kaip paprastai, kalba Laimonas. Vaizdingai pasakoja apie A. Griciaus pjesės „Karšta vasara“ pastatymą, kaip aktoriai kartu su autoriumi ieško tikslesnių, šmaikštesnių replikų. Pagaliau susiruošia grįžti į Kauną.

– Na, eisiu jau prie Baltųjų stulpų, kuri nors pakeleivinga mašina paveš.

Nežinojau tada, kur tie paslaptingai skambantys Baltieji stulpai. Kiek vėliau išsiaiškinau, kad ne tiek ir toli – ten, kur dabar gėlių turgelis, kur į Basanavičiaus gatvę įsilieja Konarskio. Tais laikai ten jau buvo miesto pabaiga, toliau – mediniai priemiesčio namukai.

O štai Laimonas į tą baltąjį apskritąjį namuką, kuriame praleisdavome Valakampių vasaras, autobusu atvažiavęs aiškina:

– Ruošiuosi lipti, girdžiu – konduktorė stotelės pavadinimą skelbia: „Paleckio vila.”

Tėtis nustebo – vila tikrai ne jo, valstybinė, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui priklauso.  Pasakė pasirūpinti tuo reikalu adjutantui R. Barškiečiui. Tuoj po to stotelės pavadinimą jau skelbdavo kitaip: „Valakampiai du.“

Sigita… Justo ir Genovaitės duktė, Laimono žmona, Rūtos, Sigitos ir Jono motina. Šeimos žmogus, patekęs į žiaurų pokario laiką, politikos sūkurius. Vėliau, jau ramesniais laikais – į istorijos labirintus ir teatro, aktorystės užkulisius.

Ji man artimiausia sesuo, Vilnių pavadavo, aš jai po Vilniaus žuvimo – vienintelis brolis. Geriausiai jos asmenybę apibūdintų išskirtinis pareigos jausmas, troškimas idealistiškai aukotis kitų labui, padėti. Pagal „klasių kovos“ teoriją turėjo būti skriaudžiamųjų, silpnųjų pusėje. O praktikoje atsidurdavo ir „priešo“ pusėje, nes nematė ir neturėjo priešų, o norėjo būti neteisingai nukentėjusiųjų, teisybės pusėje.

Prisimenu Sigitą ir įsikarščiavusią, garsiai, bet nelabai piktai, daugiau teatrališkai (Laimono įtaka!) ant vaikų ir vyro šaukiančią, prisimenu ir pavargusią, suirzusią. Bet kai kasvakar atsigulęs pasikalbu mintyse su saviškiais ir anapus, ir šiapus esančiais, išnyra mielas Sigitos veidas, jos švelni, mįslinga, tarsi slepianti kaltę šypsena: nespėjau, deja, toje trumpoje žemiškoje kelionėje dar daug kuo pasirūpinti…

2005 m. vasara

Iš knygos Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai/ sudarytojai Justas Vincas Paleckis, Geruta Paleckytė. Vilnius: Baltrus, 2006. 177-202 p. 

[1] Visasąjunginė kultūrinių ryšių draugija (rus.)

Algimantas Zaviša… Tik ištarus tą vardą, prieš akis iškyla tiesus stotas, vėjo nugairintas veidas su škiperio barzdele. Stiprus, pasiruošęs audroms bei grumtynėms ir pats jų ieškantis drąsių akių vyras.

Grumtynės su stichija jam buvo malonumas. Plaukioti jachta Kuršių mariose – įdomu, bet per seklu. Tais laikais ištrūkti į jūrą buvo sudėtinga. Bet kartą teko ir man, Algiui stovint ant kapitono tiltelio, nusigauti į Baltiją. Kažkur toli liko ramūs marių vandenys, jūra vis pilkėjo. Bangos mėtė ir daužė laivą, lietus čaižė bures ir žmones. Jachta, grėsmingai pasvirusi, šokčiojo prieš vėją. „Ar nenuskęsim?“ – pasigirdo naujokų jachtoje balsai. Kapitonas ne tik skleidė ramumą ir pasitikėjimą, jis tiesiog jautėsi laimės viršūnėje.

Kai susipažinome prieš gerokus trisdešimt metų ir sužinojau jo gyvenimo kelią, pamenu, nustebau. Vilnietis, prestižinės berniukų gimnazijos ir garsiojo Dailės instituto absolventas, šaunus architektas ir didmiesčio gražuolių taikinys, jis ėmė ir išmainė sostinės patogumus bei perspektyvą į romantišką, bet atšiaurią ir tuštoką trimis metų laikais Nidą. Nors ir nepaprastai žaviuosi tuo rojaus kampeliu, ar pats sugebėčiau žengti tokį žingsnį? – paklausiau savęs. Vargu, kaip ir daugelis kitų… Tame pramuštgalviškame kapitone, pagalvojau, slypi kažkas ypatingo.

Ir neapsirikau.

Įkritęs į jūrą, jis mėgaudavosi grumtynėmis su bangomis nuo balandžio iki lapkričio. Tenisas Algiui irgi buvo smarki kova stengiantis kuo stipriau, azartiškiau smogti kamuoliuką. Dėkingas jam, kad kartą pakvietė pasklandyti prie Kartenos. Nepamirštamas, fantastiškas jausmas, kai pasijunti paukščiu, kai tylumoje sklendi virš kalnų ir miškų, įveikdamas žemės trauką.

Prieš lipdamas į sklandytuvą, Algis išsitraukė konjako butelaitį: “Penkiasdešimt gramų „ant drąsos“ tokioje situacijoje man būtini”.  Ne kartą stebėjau jį kavinėje ar restorane, mąsliai kilnojantį stikliuką, efektingą, moterų žvilgsnių varstomą. Ir visad karštai diskutuojantį, tarsi besigrumiantį – ne tiek su pašnekovu, kiek su nematomu oponentu.

Taip, svarbiausios jo grumtynės buvo architektūros stichijoje.

Algiui – menininkui, jautrios sielos žmogui ypač skaudėjo dėl neteisybių ir nesąmonių. Kiek karštų kalbų, ginčų, diskusijų ir po vidurnakčio sukdavosi apie tą Lietuvos perlą! Kaip jį išsaugoti ir puoselėti? Kaip statyti Nidoje, neužgožiant nepakartojamos smėlio, vandens ir miško harmonijos, prisitaikant prie paprastų it pati gamta kuršių trobelių?

O laikai juk buvo tokie: visiems tas pats standartas – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado, nuo Murmansko iki Kuškos. Visiems po lygiai, nebent sostinėms ir didmiesčiams daugiau. Grožis, unikalumas? Kategorijos, netelpančios į griežtas instrukcijas bei apribojimus.

Kartais atrodydavo, kad tai kova su vėjo malūnais. Vyriausiasis kurortinio miestelio architektas, nepartinis, drįsta reikalauti išskirtinių sąlygų, ypatingų projektų, įvairiausių statybinių ir apdailos medžiagų Nidai, kai amžinai visko trūksta, kai pigiausia ir paprasčiausia statyti uniformuotai?!

Prisimenu, kaip pasakojau Algiu apie puikius ir kartu liūdnus įspūdžius iš apsilankymo Harco kalnyne tuometinėje Rytų Vokietijoje. Atšiaurūs, uolėti kalnai, viduramžiški, lyg iš brolių Grimų pasakų išsiritę nuostabūs miesteliai –Vernigerodė, Kvedlinburgas. Gi jų pakraščiuose, o kartais ir centre išstypę tipiniai blokiniai daugiaaukščiai, „betono pabaisos“ (Betonklotze), kaip juos praminė vokiečiai.

–Tą patį matėme su Aldona Kaukaze, Dombajuje – nuostabi, unikali gamta ir tipinės statybos kerėplos, darkančios slidininkų pamėgtą slėnį. Ne, šito Nidoje nebus, – karščiavosi Algis. – Greičiau jau aš pasitrauksiu iš to posto.

Bet Algis, nors ir ne visada, pasiekdavo savo. Po beveidžių kvartalų priešais paštą, netoliese prie marių, pakeliui į Parnidžio kopą, iškilo romantiškas raudonstogis gelsvų plytų miestelis, taip derantis prie kopų ir miško. Vykdomojo komiteto (dabar merijos) pastatas, nepaisant brukamo tokiems statiniams oficialumo, irgi papuošė, o ne sudarkė Nidos peizažą. Kalbėjome tada, kad Nidos savitumą pavyksta išsaugoti ir pabrėžti kur kas sėkmingiau, negu Palangoje, kur taip pat derėtų statyti atsargiai, jautriai.

Buvo, aišku, ir situacijų, kai negelbėjo nei grumtynių azartas, nei bendraminčių vilniškių architektų parama, nei suprantantys Nidos problemas valdžios vyrai. Dūsavo Algis dėl gigantiško ”Rūtos” poilsio namų labirinto (šiaip gal įdomus architektūrinis projektas, bet nei Nidai, nei Urbo kalno pašlaitei). Išgyveno ir dėl ”Auksinių kopų” maskvietiškos invazijos netoliese. Užtat kiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kai jau nepriklausomybės laikais ”nidietiški” stogeliai ėmė dengti ir gyvenamųjų namų-dėžučių, ir poilsinių plikes.

Buriavimo pradžiamokslis, gautas pas Algį Nidoje, pravertė 1989-aisiais. Rugpjūčio pradžioje su politikų ir Jaunimo teatro aktorių grupe, „Nerijos“ ir ”Raganos” jachtomis plaukėme iš Klaipėdos į Gotlando salą, kur rinkosi XXXVI Europos lietuvių studijų savaitė. Naktį pavargę profesionalai net patikėjo man jachtos šturvalą. Užėjus audrai, prisiminiau pirmąjį krikštą Baltijoje, gautą Algiui vadovaujant.

Aldona su Algiu ir išlydėjo į Gotlandą, ir susitikome tuoj sugrįžę. Pasirašius skirtingų politinių jėgų komunikatą už nepriklausomybę, kilo audrelė tam tikrose įstaigose Maskvoje ir Vilniuje. Algirdas Brazauskas patarė kelioms savaitėms išnykti iš sostinės. Atsidūriau, žinoma, Nidoje, kur ištisas valandas kupini entuziazmo kalbėjome su Algiu, Aldona apie istorines permainas, naujus laikus, tiek daug žadančius Lietuvai.

Po puikių, vienijančių atgimimo metų dešimto dešimtmečio pradžios skaldymus ir klystkelius Algis išgyveno ypač aštriai. Nusikračius ateinančių iš Maskvos standartų ir niveliavimo, atslinko kita grėsmė – neribotos pinigo valdžios įsigalėjimas. Aukso veršis, deja, jau kitaip, plėšriai darkė Nidą. Likęs nepartinis ir išrinktas į miesto tarybą LDDP sąrašus, Algis vėl grūmėsi su tomis griaunančiomis tendencijomis. Kol kas taip ir liko projektu jo sumanymas pastatyti Nidoje šiuolaikinių standartų poilsiavietę, į kurią būtų galima pasikviesti iškiliausius valstybių vadovus, menininkus ir kitus pasaulio galinguosius. Siauras akiratis, tas garsusis lietuviškas pavydas, politiniai žaidimai kol kas sutrukdė įgyvendinti šį planą. O juk jaukus pastatas jaukioje vietoje su visais XXI amžiaus patogumais galėtų būti ”slaptas ginklas”, pritraukiantis į Lietuvą svarbius mums žmones, sukuriantis ypatingą, palankią atmosferą kardinalioms problemoms spręsti.

Viena iš įsiminusių visam gyvenimui valandų – Nidos švyturio epizodas. Šiltą, jaukią vasaros popietę Algis pasiūlė: kopiam į švyturį! Jis kartu su dukra Akvile, su Aldona, mes su Laima, vaikais. Viršuje svaiginantis vaizdas – melsvų-žalsvų-gelsvų spalvų žaismas, su atspalviais ir pustoniais. Atkemšamas populiariojo sausvynio ”Gamza” butelis – ko dar reikia iki visiškos laimės! Akvilė tokia dar jaunutė, graži, sklidina tik prasidedančio gyvenimo nuojautų. O ir mums, gerokai vyresniems, bet dar nepražilusiems, gyvenimas atrodė kupinas vilčių, netikėčiausių posūkių. Algis kalbėjo apie savo planą apiplaukti jachta aplink pasaulį… Tiems laikams tai buvo daugiau negu drąsi svajonė.

Po kelių dešimtmečių Londone prisiminėm su Algiu, Aldona, su Laima tą kopimą į švyturį. Paminėjom margą, veržlų, tarsi suspaustą laike Akvilės gyvenimą, taip anksti nutrūkusį. Ir Algio svajonę apiplaukti aplink pasaulį. Griuvo atrodę nepajudinami barjerai, riboję išvykimą. Liko tik gan esminis apribojimas – lėšų. Bet Algis su Aldona bent Baltijos jūrą išmaišė skersai išilgai.

Londone jau pirmą vakarą visi keturi nužingsniavome į patį centrą – Pikadilio aikštę, Soho rajoną. Reklamų ugnys, aibė žmonių – jokiame kitame pasaulio mieste apie vidurnaktį tokio veidų margumyno ir tirštumyno vienoje vietoje, ko gero, nepamatysi. Algis ir Aldona tik aikčiojo ir stebėjosi – juk dar rytą jie buvo tylioje, snūduriuojančioje pavasarį Nidoje. Londone abu jautėsi tvirtai, miestą daugiausiai tyrinėjo patys, be palydos. Parekomendavome svečiams nusigauti link Temzės, prie garsiojo Tauerio tilto. Grįžę jie susižavėję pasakojo apie kvartalą šalimais – St. Katharin dokus. Jachtų ir didesnių laivų įlanka, pakeliamieji tilteliai, gyvenamaisiais namais ir jaukiomis kavinėmis, „pabais“ (alinėmis) paversti senoviški sandėliai, nauji viešbučiai ir fantastiškas vaizdas į Tauerio tiltą… Netrukome apžiūrėti draugų atrastą puikų Londono kampelį ir nuo to laiko rekomenduodavome jį visiems svečiams.

Praėjus dvejiems metams po mūsų susitikimo Londone – staigi, netikėta žinia apie Algio mirtį. Ji pasiekė mus Portugalijoje. Gyvenau Lisabonos priemiestyje, viešbutėlyje prie pat Atlanto. Bangos šėlo, daužėsi į rudas, lyg milžino pirštai iš vandens kyšančias uolas, jų purslai kilo į neišpasakytą aukštį. Tą dieną prie audringo Atlanto ypač jaučiau netektį ir gerai supratau, kaip intensyviai, nesulaikomai skubėdamas gyveno Algis. Grįžau į Londoną, paskui į Vilnių. Prisiminėme Algį mūsų šeimoje. Nustebino jaunesnysis sūnus Algirdas, nuo kūdikystės pažinęs kopas, marias, jūrą. Sūnus sakė: „Man jis – Nidos Hemingvėjus“. Abu su Laima pradžioje atšokome nuo tokio palyginimo – mūsų bendraamžis Algis mums buvo ir liko jaunas, nepanašus į barzdotąjį „Senio ir jūros“ autorių. Bet kitos kartos akimis žvelgiant… Iš tiesų, su didžiuoju amerikiečiu nidietį jungė ir jūros, kovos dievinimas, ir kūrybiškumas, ir nepasotinamas noras išlenkti iki galo audringo gyvenimo taurę.

Gal ir klystu, bet manau, kad Algiui labai pasisekė padaryti du atradimus. Jo azartiškas nuotykių, gyvenimo džiaugsmų bei malonumų ieškojimas, grumtynių pomėgis, erdvės ir laisvės troškimas Vilniuje galėjo atvesti į aklavietę. Laimei, jis sutiko Nidą ir Aldoną. Jis surado tą romantišką erdvę savo planams, energijai išlieti. Ir mylinčią širdį, kurios taip ieškojo, užuovėją ir tvirtą petį, į kurį jam taip reikėjo atsiremti. Tos trijų sąjungos rezultatas buvo palaimingas visiems jos dalyviams.

Kapas ant Nidos kalvelės tarp krikštų, pušų. Vaizdas į marias. Laivo siluetas mediniame paminkle. Visad šviežios gėlės. Trijų sąjungos atspindžiai ryškūs ir ramiame amžinybės užutekyje.

Spausdinta knygoje „Architektas Algimantas Zaviša. Gyvenimo aidai“ (sudarytojas Rimantas Buivydas) Vilnius, Archiforma, 2002 m.

Paragintas prisiminti Eduardą Mieželaitį – ir per Tėvo prizmę – suabejojau ir susimąsčiau. Pažinojau jį iš toli, labiau per skaitymus. O ir rašyti apie tuos, kurie išėjo, itin sudėtinga ir delikatu. Juk jie nebegali apsiginti, jie bejėgiai prieš piktus arba net visai nekaltus išsigalvojimus, gandus ir nuogirdas, pateikiamus kaip faktai. Ne taip ir lengva sąžiningai stengtis sakyti tiesą, tiktai tiesą… Tiktai tą, ką gerai prisimeni ar žinai, kas liko užrašuose. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad reikalingi tikri, ne konjunktūriniai liudijimai apie tą toli gražu ne vienspalvį laiką. Apie žmones, kurie jame gyveno ir nebegali papasakoti atvirai ir pasvertai, be epochų kaitoje sukauptų nuoskaudų išliejimo, be skirstymo tik į juodą ir baltą.

Su Eduardu Mieželaičiu susipažinau vos tik pradėjęs dėlioti raides. Mylimiausios eiliuotos knygelės – Kazio Binkio „Jonas pas čigonus“ (tiesa, šeimoje girdėjau pusiau juokais sakytus vyresniųjų komentarus, esą joje galima įžiūrėti rasistinių dalykų) ir E. Mieželaičio „Zuikis puikis“. Puikiausiai prisimenu pokario laikams neįprastai puošniai išleistą knygelę su spalvingomis Vaclovo Kosciuškos iliustracijomis. Paskui tą pačią, bet jau kitų leidimų knygelę skaičiau su savo vaikais, dar po dvidešimties metų – su vaikaičiais. Manau, ir dabar visi kartu, vienas kitą papildydami, galėtume padeklamuoti iš atminties nemažą Zuikio Puikio nuotykių pluoštą: „Šimtas zuikių susirinko, net žalia girelė linko. Pakalbėję, pasitarę, jie mokyklą atidarė. Ir zuikienė nuo Vyžūnų…“

Dar vienas prisiminimas iš vaikystės. Šeštojo dešimtmečio pradžioje vasarojome Palangoje, viloje Gedimino gatvėje. Vieną vakarą sesuo Vita susijaudinusi pasakoja: po avarijos atvežė Eduardą Mieželaitį. Bejėgis, veidas kraujais paplūdęs – matyt, stiklo duženos supjaustė. Tėvas labai išgyveno, kuo greičiau kvietė medikus. Mama irgi susikrimtusi, tačiau tuoj pajuto ir piktinosi (o tai jai visais laikais buvo būdinga), kad jaunasis rašytojas su smarkiu kvapeliu.

Atsimenu Eduardą Mieželaitį ir iš Tėvo pasakojimų. Kartą namuose, kalbėdamasis su Mama ir su vyriausia seserimi Sigita, jis skėsčiojo rankomis: „Užsipuolė jauną, tikrai gabų poetą. Ir už ką?! Už tai, kad rašo apie jaunystę, meilę!..” Iš suaugusiųjų kalbų supratau, kad jis buvo bendraamžis su mano žuvusiu broliu Vilniumi, kad jie kartu dirbo karo metais evakuacijoje Maskvoje. Tėvai išgyveno, kad Eduardas skandina neviltį taurelėje, kad pražudys savo talentą.

Tėvo kabinete, kurio sienos – knygų lentynos, susiradau karo ir pokario metais išleistas Eduardo Mieželaičio eilėraščių knygeles. Plonutes, kukliais viršeliais. Pavarčiau, ir tikrai dvelktelėjo išskirtinumu. Jose ne tiek ir daug visur aplink skambančio kovingumo, politinių frazių, tačiau gausu gamtos, tėvynės pasiilgimo, meilės lyrikos. Vėliau, jau vyresnėse mokyklos klasėse, į privalomą literatūrą buvo įtraukta „Broliška poema“. Greitomis perskaičiau ją, daugiau įsidėmėjęs tik latvių ir baltarusių, su kuriais lietuviai kartu statė hidroelektrinę, personažų bruožus.

Eduardo Mieželaičio vardas vis dažniau mirguliuodavo „Jaunimo gretų“, „Švyturio“, „Literatūros ir meno“, „Pergalės“ puslapiuose, vienas po kito pasirodydavo jo eilėraščių rinkiniai. Ir vis dėl to – netikėta, ypatinga žinia: E. Mieželaičiui už eilėraščių rinkinį „Žmogus“ suteikta Lenino premija! Pirmajam iš lietuvių rašytojų, menininkų! Gerai prisimenu, kaip džiaugėsi Tėvas – ir įvertintas lietuvių poetas, ir drauge daug plačiau atkeliami vartai mūsų poezijai ir visai literatūrai pasklisti Tarybų Sąjungoje, o ir pasaulyje. Filharmonijoje dar neregėtos iškilmės, atvyksta pats šių premijų komiteto pirmininkas Nikolajus Tichonovas. Tėvas, jeigu teisingai prisimenu, tame vakare ne tik prisegė laureato ženklelį E. Mieželaičiui, bet ir sakė sveikinimo kalbą. Kaip visada, tezes paskubomis pastuksenęs rašomąja mašinėle, pasibėdojęs, kad trūksta laiko jas nudailinti.

Dar septintajame dešimtmetyje, artėdamas prie šešiasdešimties, Tėvas pamąstydavo apie pasitraukimą iš oficialių pareigų ir atsidėjimą kūrybiniam darbui. Pasakojo man, kad Antanas Sniečkus (juodviejų santykiai nuo pokario laikų, švelniai tariant, buvo itin sudėtingi) jam vis sakydavo: „Ne, dar nepaleisim, dar padirbėk.“ Kai Tėvas Aukščiausios Tarybos prezidiumo patalpose tikrai kukliai, jeigu lygintume su šiandieniniais masteliais, šventė šešiasdešimtmetį, A. Sniečkus sveikinimo toste tarstelėjo: „Kadangi rašai, užsiiminėji eilėraščiais, leisim tau per savaitę kelias darbo valandas skirti kūrybai.“

Žinoma, rašymams Tėvas galėjo skirti tik vėlaus vakaro ar ankstyvo ryto valandas. Ir neretai balsu pamąstydavo, kas ateis į jo vietą: „Norėčiau, kad tai būtų kultūros žmogus, mokantis kalbas, sugebantis reprezentuoti. Štai kad ir Antanas Venclova – tik kad jis paprastesnis, žmonėms prieinamesnis būtų.“

Tokie pamąstymai ir rekomendacijos, be abejo, niekam nerūpėjo. Dėl Maskvos nulemtų nomenklatūrinių kombinacijų, kuriose ir Vilnius turėjo šiokį tokį balsą, Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininku tapo Motiejus Šumauskas – tolimas nuo to paveikslo, kurį savo mintyse kūrė Tėvas. Bet jis tikrai apsidžiaugė, kai po kurio laiko visuomeniniu prezidiumo pirmininko pavaduotoju tapo Eduardas Mieželaitis. Tai lyg ir pratęsė tradiciją, kai jo paties pavaduotoju dirbo populiarusis rašytojas Juozas Baltušis.

Žinoma, su J. Baltušiu Tėvas savo literatūriniais skoniais ir vertinimais labiau sutarė. E. Mieželaičiui krypstant į modernizmą, vis painesnes metaforas ir paraleles, Tėvas jau kiek mažiau juo žavėjosi, nors matė ir pirko lyg iš gausybės rago pasipylusias jo knygas, mėgdavo balsu paskaityti kai kuriuos eilėraščius. Jam buvo prie širdies didėjantis E. Mieželaičio populiarumas ir už Lietuvos ribų. Kiek pasiginčydavome su Tėvu, kai jis kritikuodavo naujoves poezijoje, labiausiai vertindamas Janonio ir Maironio tradicijas. Nors modernistas Kazys Binkis buvo vienas artimiausių jo draugų, nors jis aukštino Majakovskį, mėgo Baltrušaitį, Mandelštamą, bet… Tėvui, savamokslio keliais kopusiam į mokytojavimą, į žurnalistiką, svarbu buvo, ar supras skaitytojas, netgi ne itin išsilavinęs. Įmantrybės, ypač sunkiai suvokiamos, jam buvo svetimos. Ta tema jis yra sueiliavęs eilėraštį: „Nemėgstu varškės ir gumos, kuri kramtoma. Nemėgstu kalbėt ir rašyt nesuprantamai…“

Kai Tėvas jau buvo pensijoje ir jo apskritų datų proga Rašytojų sąjunga surengdavo vakarus, paprastai patalpos būdavo parenkamos nedidelės, žmonių susirinkdavo sausakimša salė. Iš pripažintų rašytojų kartais pakalbėdavo Juozas Baltušis, sveikindavo Rašytojų sąjungos, „Vagos“ atstovai. Neprisimenu, kad tokiomis progomis pasirodytų E. Mieželaitis ar kiti pretenduojantys į klasikus.

Pats jaunystėje E. Mieželaitį mačiau tik iš toli – televizoriaus ekrane, prezidiumuose. Oficialus poeto pripažinimas mums, eiliniams žurnalistams, reiškė, kad jis kažkur „dausose“. Su kolegomis iš „Komjaunimo tiesos“ pasiginčydavome dėl pirmojo mūsų laikraščio redaktoriaus poezijos. Patikdavo E. Mieželaičio eksperimentai, atsivėrimas pasauliui ir suradimas įvairiausių tautų lobyno deimančiukų, asociacijomis, palyginimais jų atvedimas ir į mūsų poeziją. Draugavau su fotografais, dalininkais. Rimtas Gibavičius, Romas Rakauskas ir ypač Antanas Sutkus šiltai pasakodavo apie bendravimą su Rašytojų sąjungos pirmininku kaip su „savu vyru” (prisimenu, man kiek rėždavo ausį, kad Antanas tuose pokalbiuose familiariai sutrumpindavo pavardę – „Miežis“). Kai kas mėgo ir pasišaipyti iš produktyviausio ir labiausiai pripažinto mūsų poeto, ypač kai prasiveržė jo daugiažodiškumas, nors ir spalvingas. Aš pats įsiklausydavau į sesers Sigitos bei jos vyro Laimono Noreikos vertinimus. Jiems didieji M buvo Marcinkevičius, Maldonis, Martinaitis, o ketvirtąjį M jie nelabai pripažino.

Man kildavo įspūdis, kad Eduardas Mieželaitis rašo lengvai, be didesnių pastangų, grakščių formų poezija jam liete liejasi, kaip giesmė paukščiui. Perfrazuodamas jo rinkinio „Aviaeskizai“ pavadinimą sakyčiau, kad jo poezijos paukštės skrydį vairuodavo ypatingas autopilotas, kai gyvenimo patyrimas, nuojauta ir instinktas pakužda poetui, kur ir kaip pasukti, kad išeitų efektinga ir tikra.

Kai dirbau TSRS ambasadoje Rytų Berlyne, susitikdavau su atvykusiais lietuvių menininkais. Kartą ar kelis pasivaikščiojome po Unter den Linden ir su Eduardu Mieželaičiu, gal ir į kokią kavinę užsukome. Ne viena berlynietė nulydėdavo žvilgsniu skubančių praeivių maišalynėje išsiskiriantį siluetą: artistiška beretė, prigludęs paltas, monumentali povyza….

Kalbėjomės ir apie leidybą. Poetas skundėsi, kad Maskva neleidžia jo raštų, nors pagal rangą tai jam priklausytų. Mintyse nusistebėjau: juk jo poezijos knygų tikrai pasirodydavo daug ir įvairiomis kalbomis – be abejo, ir rusiškai. Gerai prisimenu, kad aptarėme ir tuo laiku pasirodžiusį Jono Mikelinsko romaną „Už horizonto – laisvė“. Jį skaičiau susidomėjęs, tema neįprasta: karo metais darbams į Vokietiją išvežto jaunuolio išgyvenimai, vokietaitės meilė… Spėjau, kad knygoje esama ir autobiografinių bruožų. Prisiminęs rašytojų „šukavimus“ pokaryje klausiau Eduardo Mieželaičio, ar autoriaus nepuolė už tai, kad pagrindinis herojus romane vaizduojamas lyg ir pranašesnis už kitataučius? Lėtai, įtaigiai, jam taip būdingu žemu balsu pašnekovas dudeno – ne, nekibo, ir nėra ko, visai sveika išaukštinti lietuvius…

Iš to berlynietiško pasivaikščiojimo įstrigo dar viena poeto frazė: „Kiekvienas vyras, sulaukęs penkiasdešimties, galvoja apie mirtį, išėjimą iš šio pasaulio, apie tai, ką jis palieka…“ Tuomet jis jau buvo dešimtmečiu perkopęs tą pusšimtį, man dar gero dešimtmečio trūko. Nors tada lyčių lygybės tema nebuvo tokia populiari kaip dabar, iš karto dingtelėjo: kodėl jis pasakė „vyras“, o ne „žmogus“? Argi moterys apie tai negalvoja? Prisiminiau ir garsiąsias iliustracijas Eduardo Mieželaičio „Žmogui“ – ten krasauskišku braižu, su jokiu kitu nesupainiojamu, brėžtos daugiausiai vyro, ne moters figūros… O man pačiam mintys apie išėjimą užklysdavo ir prieš tą pokalbį, ir po jo, bet įkyriau pradėjo lankytis tikrai tik po penkiasdešimties.

Kai jau grįžęs į Vilnių kartu su istorikais sudarinėjau prisiminimų apie Tėvą tomą, paskambinau E. Mieželaičiui, paprašiau parašyti kelis puslapius. Sutiko mielai. „Apie Paleckį būtinai parašysiu. Kai mane dėl „beidėjiškumo“ triuškino pokario metais, jis gynė: „Apie ką dvidešimtmečiui rašyti, jeigu ne apie meilę?! Ko jūs kimbate?“ Gražiu, beveik kaligrafišku braižu prirašė bene penkiolika puslapių – turiu juos savo archyvuose pasidėjęs. Aprašė ir mūsų pokalbyje telefonu paminėtą epizodą. O šiaip tai esė apie jaunystės mintis, svajones, ką prisipažino ir pirmuoju sakiniu: „Apie ką šiuo metu berašyčiau, kažkokia nematoma jėga lenkia mano ranką su plunksnakočiu į jaunų dienų pusę.“

1987 rugpjūčio pabaigoje Vilniuje viešėjo TSKP CK kultūros skyriaus vedėjas Jurijus Voronovas. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis dirbo populiariojo laikraščio „Komsomolskaja pravda“ redaktoriumi, bet po N. Chruščiovo kritimo buvo „ištremtas“ į Rytų Berlyną „Pravdos“ korespondentu. Ten susipažinome: santūrus, su visais vienodai – nepaisant rangų – bendraujantis žmogus. Paauglystėje pergyvenęs Leningrado blokadą, išleidęs vienintelę plonutę eilėraščių knygutę. Ją taip ir pavadino – „Blokada“. Eilėraščiai panašūs į autorių – paprasti, taupūs.

Vilniuje įsitikinau, kad naujos pareigos svečio įpročių ir charakterio nepakeitė. Aplankė kukliame vieno kambario butuke bendrabutyje įsikūrusią savo buvusio vairuotojo Vladimiro Tarano šeimyną (Vladimiras, beje, patekęs į Vilnių, per porą metų išmoko lietuviškai).

Kai Vanda Klikūnienė, kolegė pagal darbą AT Prezidiume, paskambino Eduardui Mieželaičiui ir paklausė, ar galėtų sodyboje priimti svečių būrelį, poetas didelio entuziazmo nerodė. Bet paskui, kaip pasakojo jo žmona, nekantriai laukė, jaudinosi, kad vėluojame. Rugpjūčio 28-ąją, penktadienį, „Čaikoje“ miško keliukais per šaknis, duobes lingavome į Santaką, kur Lakaja įteka į Žeimeną. Kelią rodė Alfonsas Maldonis. Lionginas Šepetys su humoru, kaip jis moka, pasakojo svečiui apie pertvarkos Lietuvoje ypatumus.

Namas valstietiškas, be ypatingų mandrumų – ir išorėje, ir viduje. Alfonsas Maldonis dar pakeliui papasakojo, kad Eduardas Mieželaitis aptikęs tą trobą kaip tik tuo metu, kai buvo gavęs Lenino premiją. Savininkas, paprastas valstietis, išvydęs madingai apsirengusį miestietį su pypke, užsiprašė dvigubos sumos. Ir gavo.

Svetainėje gausu knygų – pastebėjau ir Tėvo „Pergalės saliutą“. Šalia valgomasis, kur susėdome. Pagrindinis patiekalas – šeimininko sužvejoti ešeriai. Prie žuvies buvo siūloma ir baltosios, ir viskio, bet pats šeimininkas neparagavo nė lašo.

Eduardas Mieželaitis buvo ką tik grįžęs iš Karlovy Vary gydyklų. Bet kalbėjome, žinoma, ne apie sveikatą – politika, staigios permainos tais laikais buvo užvaldžiusios visus. E. Mieželaits prisiminė M. Gorbačiovo žodžius iš jo kalbos Arteke – daugiau leninizmo, daugiau socializmo: „Vadinasi, jo turime nepakankamai.“ Alfonsas Maldonis: „Visi mes XX suvažiavimo vaikai“ (TSKP suvažiavimas, pasmerkęs Staliną). Mes, vilniškiai, tostuose minėjome Jurijaus Voronovo eilėraščius. Eduardas Mieželaitis: „Tikrai yra gerų, nuoširdžių – reikėtų išleisti lietuviškai. Palaikot?“ Man padovanojo savo knygą su iškilmingu užrašu: „Didžio Justo Paleckio sūnui…“

Pertvarkos metais, dirbdamas LKP Centro komiteto kultūros skyriuje, dažnai dalyvaudavau rašytojų susirinkimuose, diskusijose. Tik dabar pagalvojau, kad Eduardo Mieželaičio vaidmens tame verpete, kuris darė didžiulę įtaką visos Lietuvos žingsniams į Atgimimą, neprisimenu. Jis bus likęs nuošalyje. Jo kolega, irgi Lenino premijos laureatas Jonas Avyžius, nors ir retai, bet tardavo žodį viešai, ragindavo neskubinti besiklostančių palankia Lietuvai linkme įvykių, neperspausti, o E. Mieželaitis tylėjo. Galima spėti ir suprasti, kad jis, įsijungęs į pogrindinę komjaunimo veiklą tikrai ne dėl savanaudiškų sumetimų, idealistiškai tikėjęs, jog įmanoma ir reikia gyventi kitaip, sutramdant pinigų valdžią ir privačios nuosavybės instinktus, – ypač nelengvai priėmė radikalias permainas, vertybių kaitą.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje dirbau Prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikai. Pagal tradiciją susitikdavau, susiskambindavau ir su meno žmonėmis. Įstrigo keli pokalbiai su Eduardu Mieželaičiu. Viename iš jų prašė atkreipti dėmesį, gal ir pagloboti jauną, daug žadantį poetą, ne vilnietį. Susitikau su tuo vaikinu, kai ką pavyko padaryti. Vėliau pasuko jis kitais, ne poezijos keliais, bet tas poeto prašymas liko simpatiškas.

O kartą paskambino ir iškart pajutau, kad poetas ne kokios nuotaikos, susierzinęs. Ir pats ne kartą pagalvodavau, kad jį skaudina jo kūrybos nutylėjimas, „užbraukimas“, užgaulios užuominos spaudoje. Tai ir prasiveržė – dabartinė  valdžia, nieko nedaranti ar daranti per mažai, kad apgintų žmones, daug nuveikusius Lietuvai. Dar ir dabar ausyse skamba telefono ragelyje nuaidėjusi frazė, kai jis, kaip visad, lėtai, svariai, bet pagiežingai ištarė: „Jeigu nepadarysite to ir to (jau nebeprisimenu konkrečiai), aš parašysiu, aš viską išdėsiu, kaip buvo. Jums (suprask – esantiems valdžioje) bus riesta.“

Skaičiau tuo metu spaudoje, kad Eduardas Mieželaitis lankėsi Rusijos ambasadoje, buvo kažkaip pagerbtas. Dabar, kai jau per vėlu, tenka apgailestaujant konstatuoti, jog amžių sandūroje, kai keitėsi epochos, valdžios, nuolat tvyrojo vidinė įtampa, – per mažai atsirasdavo laiko pagalvoti apie tuos, kurie gyveno tikrai ne paprastesniu laiku, kurie dirbo, kūrė ir tikrai daug padarė.

Tuo metu irgi Prezidentūroje dirbęs Vladas Beriozovas pasakojo, kad Eduardas Mieželaitis pasikvietė jį į savo butą Žvėryne. Ilgai kalbėjosi. Rašytojas vis atsiprašydavęs ir trumpam išeidavęs iš kambario: akivaizdu, kad ir sveikatos bėdų turėjęs. Eduardas Mieželaitis sakė, kad jis niekada nebuvęs Lietuvos priešas, niekada nesirinkęs lengvų kelių. Padėjęs, kiek buvo įmanoma, grįžusiems iš tremties Antanui Miškiniui, Antanui Kučingiui. Nereikėtų pamiršti ar neigti tų gerų dalykų, pabrėžė jis, kurie buvo pasiekti Tarybų Lietuvos laikais.

Dabar pagalvoju, kad dauguma didžiųjų mūsų poetų tuo metu vis meistriškiau, įtikinamiau kalbėjo apie tautos atsparumui ir stiprėjimui svarbius dalykus. Šitaip jie slapčiau ar atviriau oponuodavo oficialiajai linijai, tapdavo tautos numylėtiniais. Eduardas Mieželaitis, suvarpytas ne tik karo kulkų, bet ir „saviškių“ kritikų strėlių (pokaryje jos nešdavo ir mirtinus nuodus), ankstyvąja lyrika ir „Mano lakštingala“ įrodė, kad gali ir moka iškelti lietuviškumą. Brandesniame amžiuje rinkosi kitokias temas ir formas, tęsdamas prieškario modernistų tradicijas ir kaip niekas kitas malšindamas troškulį iš naujoviškiausių pasaulinės poezijos šaltinių. Jis talentingai prabilo apie visuotinai žmoniškus dalykus, Žemės rutulį ir jo vėjus, kilo į žvaigždes. Jis stovėjo tvirtai, šaknimis įaugęs į gimtąją žemę –Lietuvoje, Europoje, Pasaulyje. Nenuostabu, kad toks kalbėjimas buvo suprantamas ir išprususiam Latvijos ir Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos skaitytojui. Sakyčiau, kad jis gal pirmas mūsų poezijoje numatė ir savaip komentavo artėjančią globalizaciją, reikšmingą Europos Sąjungos eksperimentą, dabartines XXI amžiaus realijas, kai visa planeta virsta nesunkiai pažeidžiamu kaimu.

Iš knygos „Eduardas Mieželaitis: post scriptum“ (prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį; straipsniai, laiškai) Sudarė Vladas Braziūnas Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2008.

Septintojo dešimtmečio pradžioje, atlydžio laikais, dirbau korespondentu „Komjaunimo tiesos” re­dakcijoje. Ypač domėjausi architektūra. Daug rašiau apie konkursą naujam Vilniaus centrui dešiniajame Nė­ries krante statyti. Įveikę Maskvos, Leningrado, Mins­ko architektų konkurenciją, jį laimėjo vilniečiai, bro­lių Nasvyčių vedami. Tai su straipsneliu, tai su įdomiu sumanymu užsukdavo į redakciją žilagalvis architek­tas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, neseniai grįžęs į Lietuvą iš Australijos.

Tuo metu įsidėmėjau Česlovo Kudabos pavardę. Ra­šydavo jis ir „Komjaunimo tiesoje”, ir kituose laik­raščiuose, žurnaluose. Apie parkų sutvarkymą, gamtos ir architektūros ryšį, gamtosaugą (nors tas žodis be­rods dar nebuvo atsiradęs). Universiteto dėstytojo ra­šiniai būdavo konkretūs, emocingi ir tikslūs. Ne kartą susitikom tada redakcijoje, įsikūrusioje prospekto ir Totorių gatvės kampe. Linktelėdavome viens kitam tamsioje, šaltokoje laiptinėje ar painiuose redakcijos koridoriuose, kur nuolat poškėjo laukujos durys, traukiamos standžios spyruoklės.

Atnaujinome pažintį su Česlovu Kudaba po gerų dvi­dešimties metų, kai jis jau buvo žinomas profesorius, populiarus gamtosaugininkas, o aš po 17 metų „emi­gracijos” grįžau į Vilnių. Netrukus po to, kai jis buvo išrinktas Kultūros fondo pirmininku, teko ir gan arti­mai bendradarbiauti. Tai jau buvo įdomus laikas – devintojo dešimtmečio pabaiga. Maskvoje triukšmavo perestroika, o Lietuvoje dar tvyrojo sukaustyta tyla. Atgimimas jau buvo arti.

Vieną vakarą skambina Česlovas Kudaba:

– Gal pavažiuojam į Naująją Vilnią? – neskubėda­mas porina. – Ten toks Gediminas Radzevičius, žinau, įdomiai su vaikais dirba – lipdo jie ten, drožinėja. Įsitaisę apleistame namuke, o dabar ir iš ten juos ve­ja. Gal pavyks padėti?

Kitą rytą susiruošėm į Naująją Vilnią. Smagu tenai buvo. Susipažinome su entuziastu, pažadinusiu mergai­čiukių ir vaikinukų sielose menininko gyslelę. Pama­tėme tikrai išradingus molio dirbinėlius. Grįždami su­stojome parke, pasivaikščiojome, pakalbėjome. Užti­kę skersinį, ne tik pasipasakojome, kaip kas sportuo­jame, bet ir tuoj varžybas surengėme. Abu pasirodėme, regis, neblogai – prisitraukėme per 10 kartų.

Deja, ši istorija ,,happy end” neturėjo. Nepavyko įtei­sinti tų entuziastų apžiūrėtame namuke, nors kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba, su kolegomis Algirdu Kumža, Gediminu Kirkilu ilgai varstėme tuometinės Naujosios Vilnios valdžios duris, rengėme pasitari­mus, šaukėmės CK sekretorių pagalbos. Deja… Kita pusė, rajonas, nenusileidžia, ir tiek. Tai buvo vienas iš daugelio artėjančio skilimo nesavarankiškoje LKP požymių.

O po pirmosios išvykos į Vilniaus priemiestį sekė to­limesnės. Su Česlovu Kudaba važiavome į Kauną, kur jis mane supažindino su kunigu Ričardu Mikutavičiu­mi, o kunigas mus abu – su savo unikalia dailės ko­lekcija. Ne kartą Žemaičių plentu lėkėme jūros link, į Česlovo Kudabos pamėgtą kalvotą žemaičių žemę, kuri dėl mano tėvo gimtinės Telšiuose, jo tarmės bei simpatijų ir man labai artima.

Kelionėse paprastai atsiveria ir uždaro būdo žmonės, o Česlovas Kudaba nebuvo iš tyliųjų. Gaudyte gau­džiau kiekvieną jo žodį apie jaunystę, studentiškus me­tus, kai jis, apžergęs motociklą, keleliais ir takeliais keliavo beveik per visą Lietuvą, semdamasis žmonių ir gamtos išminties. Ypač svarbūs man buvo Česlovo Kudabos politiniai vertinimai. Kai gerbi žmogų, sten­giesi patirti jo požiūrį į labiausiai rūpimus dalykus. Neatskleisiu didelės paslapties, jei pasakysiu, kad tas jo požiūris man buvo ir lieka labai svarbus, kad jis veikė ir mano pažiūras.

– Aš gi buvau Pavka Korčiaginas… – kaip dabar girdžiu jo žodžius, ištartus mašinoje, ištęsta kiek sva­jinga intonacija. – Buvau idealistas. Tikėjau šventai tais viliojančiais žmonių lygybės ir brolybės idealais, taip primenančiais krikščioniškuosius, buvau pasiryžęs dirbti iki nukritimo, aukotis kitų labui…

Česlovas Kudaba pasakojo apie savo darbą universi­teto komjaunimo, partijos komitetuose. Šviesių žmo­nių teko pažinti toje „Alma mater”, pradedant rekto­riumi Jonu Kubiliumi. Ir kaip palaipsniui jis vis la­biau piktinosi kai kuriais Lietuvos komjaunimo lyde­riais, jų tarpe ir aukščiausiais. Lėbavimai, linksmų kom­panijų paieškos, pompastiškos frazės ir visai kitokie darbai, elgesys. Atgaiva buvo pasinėrimas į grynai dėstytojo veiklą – gyva kalba ir darbas su studentais, ekspedicijos, ekspedicijos…

Aš irgi atvirai pasakodavau jam apie labai skirtingus dalykus, kurių liudininku buvau Maskvoje ir amba­sadose. Apie patirtą nepasitikėjimą: po metų ir 10 mė­nesių darbo ambasadoje Šveicarijoje buvau atšauktas į Maskvą, 12 metų neturėjau teisės išvažiuoti į Vaka­rų šalis, nors Užsienio reikalų ministerijoje ir paliko. Komentuodavome permainas Maskvoje ir jų aidą Vil­niuje, mėginom prognozuoti – ar tikrai mūsų visų laukia radikalios permainos, ar tik kosmetiniai siste­mos papudravimai?

Susikūrus Sąjūdžiui, teko dalyvauti susitikimuose su iniciatyvine grupe, netgi jos posėdžiuose. Dažnai bend­raudavau su daugeliu iniciatyvinės grupės narių. Su­sitikdavome ir su Česlovu Kudaba. Nėra ko ir aiškin­ti, kad nuotaikos buvo puikios. Beveik visus Lietuvos žmones tuomet buvo apėmęs pakilimas, entuziazmo ir šviesių vilčių netrūko. Tiesa, horizonte ryškėjo ir tamsesni debesėliai. Tačiau ir juos komentuodamas jis vi­sad išlikdavo objektyvus. Net ir apie mažiau jam sim­patiškus žmones kalbėjo neįžeidžiančiai. Tačiau leng­vos ironijos nestokojo.

– Pas mus Sąjūdyje kalbos bei diskusijos ir duoną, ir vandenį atstoja. Mokslo ir meno vyrų, pasirodo, di­delių šnekovų esama­ Reikia išsikalbėti – po tiek daugelio tylos metų. Bet kai susikimbama… Aš tai vie­ną mūsiškių grupelę „kazokais” vadinu, o kitą – „mistikais”.

Bet niekad netikslindavo, kas, jo manymu, iniciatyvi­nėje grupėje į „kazokus” tinka, o kas į „mistikus”.

Vienas įžvalgus, protingas žmogus, nuo kurio sprendi­mo ir tuometinėje sistemoje priklausydavo daugelio žmonių likimai, yra pastebėjęs: neprisimenu, kad kas atsisakytų, kai tada siūlydavom aukštus postus. Vis dėlto išimčių buvo. Apytikriai 1988–1989 m. sandū­roje daugelis įsivaizdavo Česlovą Kudabą kultūros mi­nistru. Bandžiau su juo apie tai pakalbėti. Atsakydavo ramiai ir kartu ryžtingai: ne, aš tam postui netinku, aš mokslo žmogus. Reikėtų paieškoti tokio, kuris turėtų daugiau organizacinių sugebėjimų, patyrimo toje sri­tyje.

Prisimenu, kaip palydėjau Česlovą Kudabą iki Algirdo Brazausko kabineto durų. Žinojau, kad jiedu kalbės apie tai. Po pokalbio Česlovas Kudaba atrodė susijau­dinęs, bet toks pat santūrus ir apsisprendęs.

– Pasišnekėjome nuoširdžiai. Aš atvirai aiškinau, ko­dėl negaliu priimti to pasiūlymo, kokių savybių žmogų įsivaizduočiau tame poste. Manau, jis suprato.

Algirdas Brazauskas, kiek teko patirti, tikrai suprato Česlovą Kudabą teisingai. Po atsisakymo, manau, jo pagarba tam žmogui ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo.

Štai ir priartėjau prie 1989 metų liepos pabaigos. Got­landas… Jis buvo, žinau, nepaprastai reikšmingas Čes­lovui Kudabai, jis buvo lemtingas man. Tai, kad mes buvome kartu, drįstu manyti, suartino mus visam liku­siam gyvenimui.

Tą šaltoką vasarą tiesiog stebuklingų atsitiktinumų grandinė stumtelėjo mane į Gotlandą. Likus berods keletui dienų iki 36-osios Europos lietuvių studijų savaitės, skambina Česlovas Kudaba:

– Yra proga pabuvoti Gotlande, studijų savaitėje. Ten, atrodo, bus įdomu.

– Aš irgi taip nujaučiu. Bet neturiu nei pakvietimo, nei bilieto, nei vizos. Atsiprašau, vizą į Švediją, kad ir kaip keista, turiu. Dar pavasarį ruošiausi ten su mūsų filosofų grupe, bet neišvykau, o vizos terminas dar nesibaigė.

– Kad ir viza yra – puiku. Daktaras Edvardas Varnauskas Geteborge gali parūpinti kvietimą, bilieto į salą nereikia. Kultūros fondas parūpino tai kelionei dvi jachtas, plaukiame su Jaunimo teatro aktoriais. Ir Vytautas Landsbergis kartu, jeigu suspės grįžti iš JAV.

– Su jachta ištrūkti į Baltiją seniai svajojau, tik Kuršmarėse plaukioti teko. Bet – radikulito, osteochondrozės priepuolis. Klibinkščiuoju susirietęs iš kambario į kambarį, skausmai ramybės neduoda…

– Na, čia jau kaip pasiseks…

Ar pasisekė, ar taip jau buvo lemta. Injekcijos, vaistai, gydytojų abejonės, bet į automobilį Vilniuje sėdau jau beveik galėdamas išsitiesti. Šalia įsitaisė Vytautas Landsbergis. Pavargęs, nemiegojęs, tik grįžęs iš Jungtinių Valstijų.

Prieš išvažiuodamas iš Vilniaus, Kultūros fondo spiriamas, dar spėjau paskambinti į Vidaus reikalų ministeriją Marijonui Misiukoniui. Prašiau, kad ministerija pagal galimybę palaikytų Antano Terlecko išvykimą į savaitę Gotlande.

Dvi grakščios jachtos – “Nerija” ir “Ragana” – išplaukė iš Klaipėdos jachtklubo pavakarėje. Pasieniečiai muitininkai nebuvo priekabūs. Jūra rami. Sutemus plaukiam pro Palangą palei krantą iki pat Ventspilio. O iš ten – stačiu kampu sukam į Gotlandą. Jachtos komanda, Česlovas Kudaba ir aš pasikeisdami budim prie vairo. Vytautas Landsbergis, kaip ir mašinoje pakeliui iš Vilniaus, kietai miega, šįkart kajutėje – atsiliepia kelionės į JAV nuovargis.

Diena, kai buvo galima pasideginti ant denio ir kartu pasnausti, praeina be nuotykių. Temsta. Sėdim su Česlovu Kudaba prie šturvalo, žvilgčiodami į dangų – kursą laikome pagal žvaigždes. Naktis. Pilkos, mėnulio sidabru nutviekstos bangos alsuoja žvarbiu šalčiu. Nė žiburėlio aplink. Tik “Raganos” rausvas žibintas – tai atsilieka, tai išsiveržia toli į priekį, dingdamas už horizonto.

– Kaip ten Gotlande susiklostys?.. – tyliai taria Česlovas Kudaba. – Aš pirmą kartą būsiu tokioje draugijoje…

– Ir aš…

Jūra ima šėlti. Bangos jau nesiūbuoja jachtos – mėto ją vis aukščiau, purto negailestingai. Vairą tenką laikyti įsikibus abiem rankom. Bloga ne tik moterims, bet ir kai kuriems vyrukams. Kiti miega nepabusdami.

Paryčiui su Česlovu Kudaba mėginame įsitaisyti gultuose priekinėje laivo dalyje. Bet užmigti neteks – bangos liejasi per denį, ant mūsų laša vis labiau. Veltui mėginam dengtis neperšlampomis striukėmis, gultai vis tiek šlapi. Vėl pakylame prie vairininkų – ten gaivus oras, pamiegosime krante.

Rytą išvystame Gotlando kontūrus. O po kiek laiko besišypsančius ar santūresnius, nepasitikėjimo sukaustytus savaitės šeimininkų veidus. Tuoj pasirodo ir Švedijos policininkai, muitininkai. Jie nepatenkinti išvydę plevėsuojančią jachtos Lietuvos vėliavą – tokios valstybės jų oficialiuose sąrašuose nėra. Bet pavyksta susitarti.

Daug ką būtų galima papasakoti apie tą nepakartojamą savaitę, jos atmosferą, diskusijas, apie nuostabias viltis ir ateities vizijas, kurios skleidėsi Gotlande. Gal tai ir bus kada padaryta. Šįkart tenka apsiriboti keliais epizodais.

Katthammarsvik – kaimelis, kur vyko savaitė. Išvertus iš švedų kalbos tas pavadinimas reiškia “nukautos katės įlanka” – solidžiai pasakojo žilabarzdis, į geraširdį, meškišką miško gnomą panašus Jonas Pajaujis. Jis iškart leidosi į įdomias diskusijas su Česlovu Kudaba, pasakojo apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Man pradžioje jis pasirodė kiek triukšmingas. Tik į savaitės pabaigą, po jo pranešimo, supratau, kad tai nepaprasto likimo, gilios ir tyros sielos žmogus. Tą įspūdį patvirtino ir vėlesni susitikimai Vilniuje.

Taigi Katthammarsvik. Nusivylė savaičių senbuvės iš įvairiausių Europos kraštų, atvykusios čionai su keliais lagaminais puošnių drabužių. O teko išvysti tik apleistą, bet romantišką seno dvaro pastatą, paprastu restoraniuku paverstą buvusį klojimą, kurio palėpėje, degant vienintelei lemputei, vyko savaitės paskaitos, ir kelis namukus prie kelio.

To Drėkų dvaro kieme sutupdytuose barakuose apsigyveno savaitės dalyviai. “Kukliau negu studentiškai, – girdėjau komentarus. – Dar niekada negyvenome taip spartietiškai, nebent pokario metais”. Viename iš tų barakų, kambariuke-kajutėje, kurį nuo kitų skyrė plonos pertvaros, įsitaisėme mudu su Česlovu Kudaba. Įranga spartietiška – dvi lovos ir praustuvas. Apsilankęs pas mus stokholmietis Gintautas Būga juokavo: “Švedijoje kaliniai geriau laikomi”.

Bet mūsų nuotaika tikrai buvo gera. Neįprasta aplinka, įdomūs žmonės, reikšmingų įvykių nuojauta… Česlovas Kudaba tuoj susipažino beveik su visais savaitės dalyviais, daug šnekučiavosi su aktoriais jaunimiečiais, su atvykusiais iš Vilniaus kitais keliais kolegomis. Švedijos ir Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos bei daugelio kitų šalių lietuvius stebino ir žavėjo Česlovo Kudabos, ignaliniškio, sugebėjimai pašnekėti įvairiomis tarmėmis. Ypač puikiai jis žemaičiuodavo.

Katthammarvike su kaimynu turėjome progos pratęsti sportines pratybas. Rytais išsiruošdavom pabėgioti palei jūrą. Nors orai buvo nevidurvasariški, o vanduo šaltokas – apie penkiolika laipsnių – apšilus jūra traukte traukė, paplaukiodavome smagiai. Pradžioje mėginome “jogging’a” palei jūrą basi, kaip Palangoje ar Nidoje, tačiau vietoje švelnaus gelsvo smėlio salos pakrantėse visur tvyrojo uolienos, paplūdimiai šiurkštūs, akmenuoti. Kitą kartą jau teko autis sportinius batelius. Česlovas Kudaba daug pasakojo apie unikalią Gotlando salos geologinę sanklodą ir gamtą – klintys, smiltainiai, iš kurių vėjas ir audros sukūrė savotiškas skulptūras.

Aplankėme spalvingą, viduramžišką Visbio miestą – salos sostinę. Česlovas Kudaba kėlė versiją, kad tas pavadinimas galėjęs atsirasti iš lietuviško žodžio “vaizbūnas” – prieš daugelį šimtmečių čia tiesėsi pirklių keliai. Tiesa, kartu su mumis klaidžioję po senamiestį Jonas Pajaujis ir čikagiškis Vytautas Zalatorius sutiko šią versiją gan skeptiškai. Užtat visi keturi nepaprastai apsidžiaugėme, aptikę kuklią, aptvertą balta tvora kavinukę, virš kurios, tarpe kitų, plevėsavo Lietuvos vėliava. Paklausėme jaunos šeimininkės, – iš kur ji čionai? „Mes patys iškėlėme, – paaiškino. – Juk su Lietuva esame kaimynai, kodėl neiškelti?“.

Vienam iš dvaro kambarėlių savaitės dalyviai įrengė laikiną koplyčią. Mano kaimynas nuo pat pirmo ryto išskubėjo į pamaldas. Kitą dieną pakvietė ir mane. Atsisėdęs kamputyje, stebėjau neįprastą man vaizdą. Mišias aukojo ir pamokslavo kunigas Kazimieras Senkus iš Štutgarto. Visad dalyvaudavo kunigas Jonas Jūraitis iš Šveicarijos. Skambiausiai giedojo miunchenietė Alina Grinienė – giedros nuotaikos, visų ypač mėgstama, veikli daugelio savaičių organizatorė. Kiek nustebęs pastebėjau, kad Česlovas Kudaba buvo bene vienintelis iš Vilniaus atvykusių veikėjų, kuris nuolat ateidavo į pamaldas.

Galimas daiktas, kad šioje vietoje ne vienas sarkastiškai šyptelės – štai, daugelį metų kompartijoj buvęs, o į bažnyčią tuoj lakstyti pradėjo, kai tik proga atsirado. Ne viskas taip paprasta. Aš neklausinėjau Česlovo Kudabos, ką jam reiškia bažnyčia, ar jis tikintis – jis gi nesibrovė į mano pasaulį. Mačiau, kad tos pamaldos jam reikalingos. Žinojau, kad studijų savaitėse įprasta, kai jose lankosi ir karštai tikintys, ir beveik nepraktikuojantys katalikai, kai pamokslų klausosi ir agnostikai, ir laisvamaniai.

Ir visgi savaitėje tvyrojo įtampa. Jau tik atplaukus teko išgirsti: “Komunistai, raudonieji prisistatė…” Kai kas dar nebuvo atsikratęs nepasitikėjimo ir Sąjūdžiu. Visi susidomėję laukė vėluojančio Antano Terlecko atvykimo.

Atsigulę dar ilgai kalbėdavome su Česlovu Kudaba. Ir apie tą įtampą, nepasitikėjimą. Suprantama – čia 36-ąjį kartą susirinko žmonės, kurių daugelis nukentėjo nuo tarybų valdžios. Ir staiga jų tarpe veikėjai iš Tarybų Lietuvos, netgi oficialūs pareigūnai. Dalinomės nuojauta, kad ta įtampa gali prasiveržti.

Dėl to nutiko ir humoristinis epizodas. Mūsų plonų, praleidžiančių garsus sienelių barake atslenkant nakčiai prasidėdavo „vakarinis koncertas“. Knarkimą sunkiai pakeliu, o kai dar kambario kaimynas vis prisijungdavo prie to „koncerto“… Užmigti – dar po gausybės dienos įspūdžių, karštų diskusijų -niekaip negalėdavau. Prisiminiau receptą, girdėtą iš vieno rašytojo: tyliai pašvilpavus knarkimas nutyla. Pamėginau pasinaudoti šiuo patarimu. Padėjo. Ir kitą naktį juo naudojausi. Bet ryte Česlovas Kudaba žaismingai ir kartu kiek susinepatoginęs šnekina:

– Žinote, to dar neteko patirti… Kelionė jūra, šios savaitės vaizdai, gal ir įtampa tiek jums galvą susuko, kad miegodamas švilpauti ėmėte. Suprantu – nervai juk ne geležiniai…

Nuleidau negirdomis tą pastabą. Švilpauti nustojau, teko susitaikyti su nemiga, „koncertais“. Paaiškinti kaimynui, kodėl ėmiausi naktinio švilpiko amato, taip ir neišdrįsau.

O paskaitos kukliame klojime šiaip vyko geranoriškoje aplinkoje. Moderatorius (pirmininkaujantis) pristatydavo kalbėtoją, apibendrindavo, suteikdavo žodį klausimams, kurie dažnai buvo pateikiami kaip trumpi paskaitos vertinimai. Tačiau jau pirmomis dienom galima buvo pastebėti, kad keli savaitės dalyviai nusiteikę itin ryžtingai.

Ir štai, komentuodamas vieną iš pranešimų, studijų savaitėje pirmą kartą prabilo Česlovas Kudaba.  Tuoj, lyg to ir laukęs, pašoko aukštas, tvirtas, atgal sušukuotais ilgais plaukais vyriškis. Negaliu prisiminti žodis žodin, ką jis pasakė, bet esmė buvo tokia. Jūs, profesoriau Kudaba, dabar dedatės dideliu kovotoju ir patriotu. O štai prieš kelis dešimtmečius “Tiesoje” parašėte apie studentę politiškai kaltinantį straipsnį, kuris sulaužė jos likimą, ji buvo išmesta iš universiteto. Pasakyta buvo kietai, su įtūžiu.

Klojimo salė nuščiuvo. Itin tolerantiškas moderatorius Kajetonas Čeginskas bandė švelninti padėtį. Bet Česlovas Kudaba pertraukė jį. Nepaprastai susijaudinęs, tvirtai ir nuoširdžiai atsakė: jis to straipsnio nerašė, bet pasirašyti jį teko. Česlovas Kudaba atsiprašė ir kalbėjusio, ir studentės. Ir ne šiaip atsiprašė.

– Noriu padėkoti jums… – sakė jis, ir reikėjo girdėti jo balso virpesį, reikėjo matyti jo povyzą, jo nulenktą galvą. – Ačiū už mano kančią…

O kitą dieną panašus išbandymas teko man. Po mano žodžio tas pats pečiuitas vyriškis piktai prabilo apie A.Sniečkų, J.Paleckį, M.Gedvilą; apkaltino mane dėl tėvo, reikalavo, kad aš jį pasmerkčiau, primindamas, kad nei aš, ir netgi disidentas Tomas Venclova nesame blogai atsiliepę apie savo tėvus. Vėlgi negaliu tiksliai prisiminti, ką atsakiau. Tikriausiai aiškinau, kad neįsivaizduojamai sunkesnėmis sąlygomis negu dabar tėvas stengėsi padėti žmonėms, nors jo galimybės buvo menkos, kad jis rizikavo tūkstantį kartų daugiau negu dabar aš. Ir kad aš jo niekad nesmerksiu, nes mano šiandieninė pozicija labai daug remiasi tėvo elgsena ir jo pavyzdžiu. Ir A.Sniečkus, ir M.Gedvilas, ir tėvas buvo skirtingi žmonės, skirtingas jų vaidmuo, ypač, atskirais periodais, bet tai, kad Lietuvoje, nepaisant didžiulių aukų, dabar 80 % lietuvių, (prieš karą buvo 69 %), o Estijoje – 63% vietinių gyventojų, Latvijoje, – tik 52% – tai ir jų nuopelnas.

Žinoma, ir aš buvau nepaprastai susijaudinęs. Vis dėlto pasižymėjau bloknote, ką po manęs sakė Kazimieras Motieka ( ar galėjo jie gultis ant bėgių – garvežio vis tiek nebūtų sustabdę; daug žmonių ir dabar atneša gėlę prie kapo); Vytautas Landsbergis (kai blogio jėga reikalaudavo atsiskaityti tėvų, pasmerkti juos, kaip Povilas Morozovas, – tai ne tas, ko turėtume siekti; A.Sniečkaus, J.Paleckio vaidmuo bus išnagrinėtas, jie verti knygų – jos vienašališkos nebus); Kazys Bobelis (vengti praeities kaltinimo; jei tautiniai komunistai siekia nepriklausomos Lietuvos, jie verti palaikymo); Jonas Pajaujis (teisti reikia ne žmogų, o jo veiklą; dar pirmajame Lietuvos statute pasakyta – sūnus nėra atsakingas už tėvo klaidas).

O po dienos kitos, lankantis pas dailininką gotlandietį Eugenijų Budrį, ir Česlovui Kudabai, ir man teko susipažinti su tuo pečiuitu vyriškiu, išgirsti tragišką šeimos ir jo paties istoriją. Vytauto Svilo tėvas iki 1940 metų vidurio buvo policijos departamento direktoriumi. Užėjus okupacijai, išvežtas į Maskvą ir ten sušaudytas. Vytautas Svilas po karo su ginklu išėjo į mišką, 11 metų kentėjo Vorkutoje. Išvažiavo į Vokietiją, mokytojavo lietuvių gimnazijoje Hiuttenfelde. Studentė, apie kurią jis klausė, buvo jo mylimoji.

Tas susitikimas nebuvo paskutinis. Žinau, kad Česlovas Kudaba po Gotlando susirašinėjo su Vytautu Svilu. O man teko susitikti su juo ir 37, ir 38-ojoje studijų savaitėse – Šveicarijoje, Einsiedelne, ir Vokietijoje, Hiuttenfelde, svečiuotis jo namuose Darmštadte. Ir mes ėmėme keistis laiškais. Ar reikia aiškinti, kaip svarbi man buvo, yra ir bus visam laikui ta pažintis, tas bendravimas, stiprėjantis pasitikėjimas? Susitikę su Vytautu Svilu prisimindavome aštroką mūsų pažinties pradžią Gotlande, aš jam visad papasakodavau, kaip sekasi Česlovui Kudabai.

Deja, susitikimas Darmštadte buvo paskutinis. Aš jau žinojau, kad Vytautas Svilas sunkiai serga. Netrukus atėjo liūdna žinia apie jo mirtį. Viena iš jo vilniškių pažįstamų paskambino man – Arkikatedroje bus laikomos mišios už jo vėlę. Aš tuoj pranešiau apie tai ir Česlovui Kudabai. Susitikome Arkikatedroje. Stovėjome tylūs už suolų, netoli durų. Mišias aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Tylėdami ėjome su Česlovu Kudaba iš Arkikatedros. Paskui prabilom apie Gotlandą, apie Vytautą Svilą. Aš jam perdaviau reikšmingus mūsų bendro pažįstamo kunigo filosofo Jono Jūraičio žodžius: jeigu velionis ir turėjo nuodėmių, tai jos turėtų būti atleistos – jis sugebėjo susitaikyti su tais, kuriuos laikė priešais.

Sugrįžkime dar į Gotlando salą. Savaitės pabaigoje, kopiant iš seno klojimo į seną dvarą, priėjo Antanas Buračas.

– Ar sutiktumėte parašyti tokį trumpą tekstą? Mes čia paruošėm savaitės pabaigai komunikatą. Pasirašytų Lietuvos ir išeivijos organizacijos atstovai.

Tas trumpas tekstas buvo vienas sakinys: „Visų pasaulio lietuvių šventas tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas”. Tiesa, pirmajame variante tekstas buvo suredaguotas kiek kitaip.

Dabar, praėjus penkiolikai metų, daug kas atrodo savaime suprantama. Tada taip neatrodė. Ir taip nebuvo.

– Pasirašyčiau. Tik ar prie pavardės jūs pridėsit pareigas?

– Būtinai. Kitaip nėra prasmės.

– Tada man dar reikia pagalvoti. Aš juk nenoriu jokių įgaliojimų. O susisiekti su Vilnium nėra galimybės.

Paklausiau dar, kodėl man parodytame projekte numatyti trijų Sąjūdžio seimo tarybos narių parašai, o ketvirtojo – Česlovo Kudabos, kuris yra dar Kultūros fondo pirmininkas – nėra. Atsakė, kad nieko čia ypatingesnio nėra, galima bus ir pridėti.

Pašnekovas nužingsniavo dvaro link, kur buvo įsikūręs savaitės štabas. Ir štai į kalniuką, kaip tyčia, kopia Česlovas Kudaba. Susijaudinęs pasakoju jam apie pasiūlymą pasirašyti tekstą. Jei tik pavarde, aš neabejočiau, nors pasekmės gali būti sunkiai įsivaizduojamos. Bet su pareigom – net partijos pirmasis sekretorius, neapsvarsčius plenume, neturėtų teisės.

– Man viskas aišku, – kaip visad ramiai ir neskubėdamas porino Česlovas Kudaba, žvilgsnį kreipdamas į smėlio kalveles. – Aš apsisprendęs. Lietuvai kelio kito nėra.

Jis kalbėjo apie save, bet man tai buvo nepaprastai svarbu. Pasakiau Česlovui Kudabai, kad jo pavardės nebuvo man rodytame projekte. Jis liūdnokai šyptelėjo: “Man tai ne pirmas kartas… Ir to teksto man dar niekas nerodė”.

Kitą dieną, rugpjūčio 6-ąją, prie štabo sutikau Antaną Buračą su lapuku rankoje.

– Tekstas jau atspausdintas.

– Ir mano parašui palikta vietos?

– Ne. Jūs gi sakėt, kad su pareigybėm pasirašyti negalit.

Paprašiau prispausdinti ir su pareigybės nurodymu. Taip mano pavardė atsidūrė ne visai pagal abėcėlę, paskutinėje vietoje – po Kazio Bobelio, Antano Buračo, Česlovo Kudabos, Vytauto Landsbergio, Irenos Lukoševičienės, Kazimiero Motiekos, Antano Terlecko pavardžių. Visi pasirašėme 9 egzempliorius – originalai buvo įteikti kiekvienam “signatarui” (vėliau spaudoje buvo skelbiami įvairūs, netgi papildyti komunikato variantai, dėl to nesusipratimo iškilo mano diskusija su “Pravda”, bet tai jau kita istorija).

Nedidelėje, apie šimto dalyvių ir svečių savaitės bendrijoje, kaip man pasakojo kambario kaimynas, tuoj nušlamėjo žinia: “Ir Paleckis pasirašė…”. Vienas iš moderatorių, savaitės veteranų, sakė, kad, jo nuomone, mano parašas per ankstyvas. Išvažiuojant kunigas palaimino, o gotlandietis Jonas Pajaujis pasiūlė politinį prieglobstį – kas ten žino, kas Vilniuje ar Maskvoje po tokių parašų laukia…

Didžiuliu penkiaaukščiu keltu su Česlovu Kudaba, Vytautu Landsbergiu, Antanu Terlecku ir Mindaugu Černiausku išplaukėme iš Gotlando į Stokholmą. Ten kelioms dienoms apsistojom pas vietinius lietuvius Teresę ir Gintautą Būgus ir Valentiną Vilkelį. Tęsėme diskusijas, ypač plačiai ir draugiškai kalbėjomės susirinkę vieną vakarą pas Būgus.

Toji savaitė “dievų žemėje” – Gotlande, paliko neišdildomą įspūdį, manyčiau, visiems svečiams, atvykusiems iš Vilniaus. Ypač tokiems jautriems, imliems žmonėms kaip Česlovas Kudaba. Tik 200 kilometrų nuo Lietuvos – ir visai kitas pasaulis, ypatingas studijų savaitės dalyvių ratas, visai kita bendravimo kultūra. Žinoma, “kaip danguje taip ir ant žemės”. Ir tradicinėje studijų savaitėje, organizuojamoje “frontininkų” – liberalų, neideologizuotų krikščionių demokratų – netrūko sudėtingumų: nesutarimai tarp išeivių organizacijų, savaičių “senėjimas”, jaunų, pasiruošusių dirbti lietuvybės išlaikymui, žmonių stoka. Bet ir sugrįžę į Vilnių su Česlovu Kudaba daug kalbėjome apie europietiškos tolerancijos, pakantumo pamokas, kurias gavome Gotlande, apie krikščioniško atlaidumo, meilės dvasią, kuri vis dėlto vyravo savaitėje. Ir, žinoma, apie įvairių politinių jėgų atstovų susikalbėjimą, kuris pasirodė įmanomas “dievų žemėje”. Kiek jis bus įmanomas Lietuvoje, kurios, tuo neabejojame, laukia nelengvi išbandymai kelyje į nepriklausomos (norėjosi pridurti – ir demokratinės) valstybės atstatymą?

Santūriai, savo braižu, Česlovas Kudaba rašė apie Gotlando komunikatą 1989 metų “Jaunimo gretų” 9-jame numeryje: „Gotlando saloje pasirašyto komunikato reikšmės išskirtinumo ar bereikia ieškoti? Manau, jog tai eilinis patvirtinimas, kad mums SVARBIAUSIAS SIEKIMAS –SAVARANKIŠKA, LAISVA IR NEPRIKLAUSOMA MŪSŲ TAUTOS ATEITIS. Normaliai gyvenančios tautos tomis teisėmis kaip oru gyvos, o mes?.. Kitąkart net mūsų siekimu abejojama. Apmaudu, kad abejoja savi, lietuviai (!). Tai tie, kuriems įprasta žmones, tautas skaldyti, priešinti. Mes už Lietuvos laisvę ir lygybę ne vien lietuviams, bet visoms mūsų krašte gyvenančioms tautoms.

Negali būti tiesos monopolio, nes tiesa yra viena, ir vienytis jos siekiams gali įvairių politinių pažiūrų žmonės.

Taigi reikšmės didelės nematau. Tebūnie tai pirmas (gal eilinis) pareiškimas. Neduokite, paskutinis. Tokios jo reikšmės niekas nenori”.

Kartu su Česlovu Kudaba dalyvavome lemtingame posūkyje į savarankišką LKP, mums teko garbė ir laimė tapti Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto signatarais, po metų pergyventi 1991-ųjų sausio tragiškus įvykius. Bet Aukščiausiosios Tarybos darbe nei jis, nei aš nebuvome itin aktyvūs. Kuo toliau, tuo labiau jautėsi, kad parlamente ir visuomenėje vis labiau trūko tos “Gotlando dvasios” – susikalbėjimo, susitarimo, pasitikėjimo. Retokai Česlovas Kudaba pasirodydavo ne tik “betoniniame bunkeryje”, kaip, išvargę nuo begalinių posėdžių belangėje salėje, pravardžiuodavome Gedimino pr. 53 pastatą, bet ir Centro frakcijos posėdžiuose, kur diskusijos būdavo įdomios, kūrybiškos.

– Nebeištversiu, – skundėsi Česlovas Kudaba. – Visai kas kita, kai kalbuosi su studentais, dirbu konkretų darbą. Smagu pavažiuoti ir į rinkiminę apygardą Ignalinoje, paklausyti, ką ir kaip žmonės mąsto, vertina. Įdomūs pastebėjimai, gaila, kad čia, Vilniuje, į žmonių balsą nelabai įsiklausoma. O dar dirbu Sorošo fonde, pirmininko pareigas stengiuosi kuo geriau atlikti, jos irgi daug laiko reikalauja…

1992-ųjų vasarą, paaštrėjus politinei kovai, trečiojo Sąjūdžio radikalai pasipaišydavo ant parlamentą supančių barikadų įžeidžiančius šūkius, išviešindavo “išdavikų” bei “pardavikų” sąrašus. Skaudu buvo matyti garbingų žmonių pavardes “juoduosiuose sąrašuose”, bjauriai išpeckiotas fotografijas ar rinkiminius plakatus. Nesunku įsivaizduoti, kaip į tai reaguodavo tokie pažeidžiami žmonės kaip Česlovas Kudaba. Taip, gal tai buvo ekstremistų ar skaudžiai nukentėjusių, nuožmumo apakintų žmonių darbas. Gal ir provokatorių. Tačiau kodėl parlamento vadovybė neatsiribojo nuo tų kliedesių, kodėl šimtai apsaugos žmonių negalėjo pašalinti įžeidžiančių ne tik parlamentą, bet ir žmogų teplionių?

Vienas paskutiniųjų susitikimų su Česlovu Kudaba įvyko universitete, jo, galima sakyti, gimtajame Gamtos fakultete. Paskambinau, prašydamas atvykti į Stepono Kairio fondo vadybos, kurios nariu jis buvo, posėdį. Žinojau, kad Česlovas Kudaba sunkiai serga, skambinau daugiau iš mandagumo. Tačiau, mano nuostabai ir džiaugsmui, Česlovas Kudaba atvyko. Posėdžiavome Gamtos fakulteto dekano kabinete, papuoštame įžymių Lietuvos gamtininkų portretais. Dobilas Kirvelis vaišino arbata, dalyvavo Juozas Budraitis, Rolandas Pavilionis, Aloyzas Sakalas… Česlovas Kudaba daug kalbėjo, patarinėjo, kaip organizuoti fondo veikalą, remdamasis Sorošo fondo patyrimu.

1993-ųjų išvakarėse Česlovas Kudaba paskambino. Kalbėjomės ilgai. Jis džiaugėsi pavykusia operacija Frankfurte, pasakojo apie sveikimą Vokietijoje, daugelio žmonių globą ir dėmesį. Paskui prisiminė mūsų bendras keliones, tą unikalią “Gotlando dvasią”, tuos rūpėjusius mums reikalus, kuriuos pavyko ar nepavyko sutvarkyti. Kalbėjo apie Lietuvą, kuri būtinai bus švari ir teisinga.

Nors sakėsi, kad jaučiasi gerai, nuojauta man šnibždėjo, kad tai gali būti atsisveikinimo skambutis. Deja, taip ir įvyko.

Lietuva ne tiek jau daug turėjo kilnių bei nesavanaudiškų žmonių, kurie būtų daug pasiekę savo profesijoje ir kartu politikoje. Jeigu brėžti liniją nuo tokių didžiadvyrių, kaip Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, nuo tokių taurių žmonių kaip Kazys Grinius ir Steponas Kairys į mūsų dienas… Manyčiau, kad šioji linija užkliudytų ne tiek daug mokslo ir meno žmonių, ragavusių rupios politikų duonos. Drįsčiau tvirtinti, kad vienas iš tų nedaugelio žmonių būtų Česlovas Kudaba. Ir labai gaila, kad atgimstanti Lietuva ne visad buvo jam teisinga ir dėmesinga.

Deja, tai būdinga ne tik mūsų šaliai. Žvelgiant iš arti, asmenybių masteliai labai dažnai matomi klaidingai. Bet nepaperkamas laikas paprastai taria svarų žodį.

Skelbta knygoje „Pėsčiojo riterio dalia” (Česlovo Kudabos laikas ir asmenybė). Red. R. Norkus ir kt. Kaunas, „Santara”, 1995 m.

Perspausdinta laikraštyje „Voruta”, Nr. 13 (559), 2004 m. liepos 7 d.

Marios ir pastovumas

Kai rašydavau Algirdui Brazauskui gimimo dienai ar kalėdinius sveikinimus, dažnai palinkėdavau palankaus vėjo į jo bures.

Nuo jūros, marių, vėjo ir prasidėjo mūsų pažintis. Aštuntojo dešimtmečio viduryje dirbau užsienyje ir atostogas su visa šeima praleisdavome Lietuvoje, dalį jų būtinai Nidoje. Mėgau plaukioti, bet kokiu oru neišlįsdavau iš jūros. Ir A. Brazauskas mėgo plaukioti, tik daugiau ne vandenyje, o ant vandens. Jis, tuo metu jau patyręs buriuotojas, pakviesdavo paplaukioti jachta Kuršių mariose, kartais net ir į audringą Baltijos jūrą išsiruošdavome. Visada kartu plaukdavo jo dvynukės Audra ir Laima – užgrūdintos marių ir jūrų vėjų, neišlepintos, santūrios. Žmona Julija – visad draugiška, nuoširdi – irgi neretai išplaukdavo į marias.

Taip su visa mano šeima patekome į Algirdo Brazausko draugų – buriuotojų kompaniją. Išskirtinės asmenybė ten buvo Algimantas Zaviša, Neringos vyriausias architektas, ir jo patikimoji užuovėja – žmona Aldona, vadovavusi miesto komunalininkams. Jau vėliau susipažinome su A. Brazausko jaunystės draugais. Akademikas Jurgis Vilemas kažkada mokė A. Brazauską buriavimo pradžiamokslio, plaukdami vienoje jachtoje jie buvo tapę Lietuvos čempionais. O vėliau Jurgis su žmona Judita kartu su Brazauskais ramiai pasiplaukiodavo mariose. Lietuvos buriavimo asas Balys Žumbakis ir jo žmona Gerda irgi priklausė artimų A. Brazausko bičiulių ratui. Beje, jis vis1 gyvenimą liko ištikimas buriavimui ir Nidai, jokie užsienio kurortai nepaviliodavo jo ilgesniam laikui.(papildymas).

Anais laikais vienas aukštas pareigūnas stebėjosi: tas Brazauskas kaip kokia balta varna – tapo CK sekretoriumi, o draugų nepakeitė, vis su tais savo Kauno buriuotojais bičiuliaujasi…

Tą Algirdo Brazausko „baltavarniškumą“ pastebėjau jau seniai. Tarkim, mano tėvas, jau pensininkas, šventė 75-metį. Tuometinis politinis elitas gerai žinojo, kad po daugelių konfliktų su A. Sniečkumi pastarasis, švelniai tariant, jo nemėgsta. Tą dieną tėvas gavo Lietuvos vadovybės narių tik raštiškus sveikinimus. O asmeniškai pasveikinti į Čiurlionio 16-2 užsuko nemaža rašytojų, žurnalistų, kultūros bei mokslo žmonių. Ir štai laiptais į antrą aukštą kopia Algirdas Brazauskas su gražia puokšte. Toks vizitas tikrai neįėjo į Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus pramonei pareigas, jie su tėvu buvo mažai pažįstami. Tačiau A. Brazauskas laikė reikalingu asmeniškai paspausti jubiliatui ranką, nors žinojo, kad kitą dieną apie tai ironiškai šnibždėsis CK koridoriuose ir tas šnibždesys pasieks pirmojo sekretoriaus ausis.

O štai lyg ir atvirkštinis epizodas. Kai jau dirbau Centro Komitete ir sekretorius pramonei pirmą kartą pakvietė užeiti į poilsio kambariuką šalia jo kabineto, ant staliuko prie sofos pastebėjau nedidelį Antano Sniečkaus portretą. Tai buvo vienintelis buvusio „pirmojo“ portretas CK rūmuose. Savotiškas iššūkis: elgiuosi taip, kaip laikau teisingu, nesidairydamas, kas ką pasakys. Suprato, be abejo, kad tai nepatinka naujajam „pirmajam“ P. Griškevičiui, kuriam buvo sunku susitaikyti su pirmtako autoritetu ir populiarumu. Tačiau tai nereiškė, kad A. Brazauskas  aklai garbino A. Sniečkų, kuris jį pastebėjo ir iškėlė. Kartą, kai važiavome kartu į Kauną, jis pasvertai kalbėjo apie ilgametį respublikos vadovą, pažymėdamas stipriąsias jo puses, įžvelgdamas ir silpnąsias.

 Permainų vėjuose

Dar pertvarkai nepasiekus Lietuvos, įstrigus, pasak rašytojo V. Petkevičiaus, Baltarusijos pelkėse tarp Baranovičių ir Molodečno, Algirdas Brazauskas kartu su Lionginu Šepečiu išsiskyrė iš kitų tuometinių vadovų tuo, kad mokėjo įtikinamai ir sklandžiai kalbėti „be popieriuko“. Prisimenu, kaip sausakimšoje Rašytojų sąjungos rūmų salėje jis sugebėjo taip papasakoti apie pramonės ir statybos reikalus, kad neieškantys žodžio kišenėje rašytojai kraipė galvas: neblogas oratorius tas sekretorius. Dirbau tada CK kultūros skyriuje ir buvo malonu įsitikinti, kad sekretorius pramonei daug dėmesio skiria kalbos kultūrai. Jis ir pats stengėsi nenaudoti svetimybių, įmantrių tarptautinių žodžių, ir kitiems patardavo: kalbėkite taip, kad kiekviena kaimo bobutė suprastų. Beje, jau tada pastebėjau, kad A. Brazauskas įtaigiau kalba laisvai, o skaitydamas iš anksto paruoštą tekstą retsykiais klumpa.

Iki A. Gorbačiovo pertvarkos įsibėgėjimo Lietuvoje joks potencialus lyderis neturėjo galimybių sublizgėti ryškiau nei pirmosios „žvaigždės“, kurių eiliškumą nustatydavo pareigybės ir Maskva. 1987-aisiais metais mirė P. Griškevičius.  Jeigu būtų sprendę tik LKP CK nariai, A. Brazauskas drąsiai galėjo pretenduoti į pirmojo sekretoriaus postą. Tuo metu iš Maskvos atvyko TSKP CK organizacinio-partinio darbo skyriaus darbuotojai, kad išklausinėtų vietinių vadovų nuomones – kas tiktų į tą vietą? O A. Brazauskas ruošėsi į ankščiau planuotą kelionę į VFR. Dėl visa ko pasiteiravo antrojo CK sekretoriaus N. Mitkino – gal atidėti išvyką? „Važiuokite“ – atsainiai mostelėjo ranka „antrasis“, duodamas suprasti, kad A. Brazauskas užimti aukščiausią postą šansų neturi. Tačiau „perestroikos“ metais iš viršaus atsukinėjami varžtai atnešė ir naujus vėjus ir į tuometinės Tarybų Lietuvos „areopagą“ – LKP CK biurą. Tenai, kur ilgus dešimtmečius viešpatavo griežta hierarchija, „pirmojo“ ir „antrojo“ viršenybė, vienintelis A. Brazauskas aštriai susikirsdavo su N. Mitkinu ir nenusileisdavo jam.

Praėjus porai mėnesių po Sąjūdžio susikūrimo teko atsidurti įdomioje kompanijoje Liongino Šepečio namuose – kartu su Algirdu Brazausku ir Vytautu Petkevičiumi. Niekad nenurimstantis rašytojas, dabar jau Sąjūdžio  iniciatyvinės grupės narys, jautėsi patekęs į naują, svaiginančią stichiją. Beveik neduodamas CK sekretoriams prasižioti jis pasakojo apie vis plačiau įsisiūbuojantį judėjimą, žmonių palaikymą. Viskio buteliui tuštėjant Vytautas Petkevičius dar labiau nerimo:

-Mes, sąjūdininkai, žinokit, turime ir kasdien papildome kartoteką apie visus valdžios žmonių juodus darbus. Tu, Lionginai, ten įrašytas dėl ateizmo diegimo, radom ir kitokių dalykų. Algirdai, tau teks atsakyti, kad pastatei atominį Ignalinos monstrą. Tau, Justai, dar neturime ko pripaišyti, neilgai CK darbuojies. Bet nenusimink, rasime, iš po žemės, jei reiks, iškasime…

Jaučiau vieno iš Sąjūdžio pirmeivių žodžiuose kažkokį svaigulį, pasikylėjimą: anksčiau jūs mums nurodinėdavote, o dabar mes jus imsime į nagą! Rašytojui vardinant sekretorių „nuodėmes“ Lionginas ypač pablyško, bet ir Algirdas, jautėsi, sunerimo. Vytautas patenkintas kiek atleido vadeles. Ėmė aiškinti, kad jis raminąs tuos Sąjūdžio karštakošius, kurie ypač linkę triukšmauti ir kerštauti.

Prieškambaryje, jau atsisveikinant, galingas Vytautas Petkevičius sumanė pakelti ne mažiau stotingą Algirdą Brazauską, ir tai jam pavyko. „Na, o dabar kelk mane“ –  išreiškė pageidavimą.  Matyt, reikšmingumo prisipildžiusio rašytojo būta sunkesnio, nes netgi užsigrūdinęs jaunystėje rutulio stūmikas sunkiai atplėšė jį nuo žemės.

Didžiulis populiarumas po pirmųjų sąjūdžio mitingų, mokslinės, kūrybinės inteligentijos palaikymas  LKP CK sekretoriui pramonei neišvengiamai sukėlė atatranką. Aukštesnes pareigas užėmę Lietuvos vadovai šnairavo į išsišokėlį, nesivaržydami smerkė jį ir, pasinaudodami Maskvos konservatorių pagalba, siekė „pastatyti į vietą“. A. Brazauskas tai jautė ir kartais susvyruodavo. Atvykęs iš Maskvos vienas pagrindinių pertvarkos konstruktorių Aleksandras Jakovlevas palaikė Sąjūdį ir kvietė dar aštriau kovoti su stalinizmo liekanomis. Tai nepatiko daugeliui LKP CK vadovybėje. O posėdyje uždarame rate Algirdas Brazauskas, jausdamas vietinės valdžios nuotaikas, mestelėjo kietą frazę, kuri turėjo liudyti jo atsiribojimą nuo Sąjūdžio. Tai buvo, žinoma, tik epizodas painiose to meto peripetijose.

Mokėjo įsiklausyti, mokėjo likti tvirtas

Kai A. Brazauskas M. Gorbačiovo reformų ir Sąjūdžio spaudimo dėka buvo išrinktas LKP Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi, dirbau CK Kultūros skyriaus vedėju. A. Brazauskas vieną vakarą tarstelėjo: „Justai, pakviesk vieną kitą rimtesnį žmogų iš Sąjūdžio, pavažiuosim į Turniškes, pasitarsime“. Skubiai pasiskambinau su A. Nasvyčiu, R. Rajacku, A. Žebriūnu ir visi nuvažiavome į raudonstogį „alytnamį“, kuriame vasarą gyveno A. Brazauskas su šeima. Kalbėjome iki išnaktų, buvo nemažai paragauta populiaraus tuo laiku „Chivas Regal“. Aptarinėjome naujausią aktualiją: Sąjūdžio įtakoje net senoviško kirpimo LKP CK nariai tiek įsismagino, kad gan vieningu balsavimu nupirko N. Mitkinui bilietą atgal į Maskvą. „Pirmasis“ ir norėjo išgirsti svečių nuomonę – ką siūlyti į antruosius CK sekretorius? Paminėjo Vasilijaus Jemeljanovo, „Sovietskaja Litva“ laikraščio redaktoriaus pavardę, kurio kandidatūra jau buvo suderinta su Maskva. Jį A. Brazauskas neblogai pažinojo ir vertino – irgi KPI auklėtinis, dirbo CK, šeima lietuviška. Sąjūdiečiai suabejojo: V. Jemeljanovas visuomenei nežinomas, šiuo audringu metu nepasireiškė. Vladimiras Beriozovas – kas kita, jį jau žmonės pažįsta. A. Brazauskas įsiklausė į tą nuomonę.

Išties – A. Brazauskas sugebėdavo išgirsti svarius argumentus. Niekad nepamiršiu pokalbio tête-à-tête su juo LKP CK biuro narių poilsio kambaryje. Tai buvo po plačiai nuskambėjusio XX-ojo LKP suvažiavimo, kai komunistų partija virto savarankiška ir pasuko socialdemokratijos kryptimi. Kaip tik tuo metu į Centro Komiteto rūmus rinkosi naujai išrinkti CK nariai. Pasikvietęs mane A. Brazauskas padavė popieriaus lapuką, kuriame buvo surašęs būsimo CK biuro narius. Peržvelgęs raštelį ėmiau karštai įrodinėti, kad naujoje, atsiskyrusioje nuo Maskvos partijoje naująją vadovybę reikia sudarinėti kitaip. Ar būtina pagal tradiciją siūlyti į biurą tuometinių svarbiausių institucijų atstovus? Juk dabar vadovybėje labiausiai reikalingi ryškiausi ir populiariausi šio audringo meto reformatoriai, pakviečiant ir aktyviausius sąjūdiečius. A. Brazauskas įdėmiai klausėsi, susimąstė. „Taip, tu teisus. Siūlyk, ką sugalvojai“. Čia pat aptarėme naujas kandidatūras ir visas jas A. Brazauskas „palaimino“, o po pusvalandžio teikė balsavimui. Kitą rytą laikraščiai rašė apie savarankiškos LKP ir Sąjūdžio susiliejimą, nors tas „medaus mėnuo“ tęsėsi neilgai.

Kita vertus, jis likdavo kietas ir nepalenkiamas, kai būdavo įsitikinęs savo teisumu. 1994-ji, A. Brazauskas jau prezidentas. Seimas priima nutarimą, rekomenduojantį oficialiai pareikšti Lietuvos norą įstoti į NATO. Tą iniciatyvą iškėlė dešinioji opozicija, bet sprendimą nulėmė LDDP daugumos balsai. Kaip pasielgti prezidentui? Aš abejojau, ar verta oficialiai kreiptis į NATO, kadangi siekį įstoti į aljansą Lietuva, kaip ir kitos Centrinės ir Rytų Europos valstybės, jau buvo aiškiai paskelbusi. Buvau komandiruotas į NATO būstinę Briuselyje, kad pasitarčiau ir šiuo klausimu. Išgirdau aiškią skeptišką nuomonę: argi norite būti vienoje gretoje su Albanija? Tik toji labiausiai atsilikusi regiono šalis oficialiai kreipėsi į NATO su prašymu priimti. Nei Čekija, nei Vengrija, nei Lenkija, turinčios realiausius šansus įstoti, oficialiai tokio prašymo prezidentų laiškais nereiškė. Tačiau A. Brazausko ir šie argumentai neįtikino. Jis nepabijojo likti nesuprastas ir nurodė paruošti laišką NATO generaliniam sekretoriui M. Viorneriui, skelbiantį Lietuvos ryžtą įstoti į NATO. Prezidentas pasirodė esąs teisus. Briuselis nesureagavo pašaipiai, neatsitvėrė tylos siena. M. Viorneris pareiškė, kad jis supranta Lietuvos motyvus dėl narystės NATO, kurie galėjo būti paaštrinti sėkmingų V. Žirinovskio pasirodymu Rusijos prezidento rinkimuose.

Algirdas Brazauskas, beje, apie pirmą kartą sutiktus žmones greit susidarydavo nuomonę ir, jeigu ji būdavo palanki, įsimindavo ilgam. Prisimenu, kaip jo kadencijos pradžioje pas prezidentą labai norėjo patekti URM departamento vedėja Dalia Grybauskaitė, kad painformuotų apie tuomet dar tolimai atrodžiusius Europos Sąjungos reikalus. Valstybės vadovas galėjo tokią informaciją gauti iš ministro, viceministrų, bet sutiko ir ją priimti. Pokalbis ir pati pašnekovė padarė įspūdį – prezidentas tuoj pat pasiūlė paaukštinti ją pareigose.

Pučo nuojautos ir būtinybė išsilaikyti

Galima būtų daug pasakoti apie 1988 -1991 metų nuolatinę įtampą su Maskva, kurią apibūdinčiau trumpai: belaukiant pučo. Čia pat privalau pasitaisyti. Įtampa su Maskva – netikslu. Tvyrojo nuožmi priešprieša su konservatyviomis TSKP CK jėgomis. Tuo tarpu demokratijos ir viešumo procesų iniciatoriai – M. Gorbačiovas, A. Jakovlevas, E. Ševarnadzė, o vėliau ir B. Jelcinas – suprato daugelį mūsų siekių, nors jiems tekdavo laviruoti, daryti nuolaidas konservatoriams. Su mumis buvo ir daugybė Rusijos, Ukrainos ir kitų respublikų šviesių žmonių, kurie irgi norėjo išsivaduoti iš vienmintiškumo, diktato.

Į atmintį įsirėžė tas slegiantis įspūdis, kai teko dalyvauti TSKP CK plenume 1990-ųjų vasaryje, sakyti jame kalbą, pertraukiamą  piktų J. Ligačiovo ir N. Sliunkovo replikų.  Tai, ką mačiau, ką jaučiau Kremliaus salėje, keleriems metams į priekį padėjo geriau vertinti daugelį sudėtingų įvykių. Generalinis sekretorius skaito programinį pranešimą – šalta, tyli salės reakcija, kaip ir į M. Gorbačiovo bendražygių kalbas. Į juos sminga ironiški, kupini pagiežos žvilgsniai, ypač tų kurie dėvi generolų ir maršalų uniformas.  O štai partijos konservatoriams, puolantiems M. Gorbačiovą ir pertvarką – griausmingi aplodismentai. Dingteli palyginimas: čia susispietė tarsi grobio ištroškę įtūžę tigrai, pasiruošę sudraskyti beginklį dresiruotoją, bet dar vis nesiryžta… Išties – pagrindinis reakcingų konservatorių taikinys būtų, greičiausiai, ne Gamzachurdija ar Landsbergis, ne Brazauskas ar Beriozovas, ne Jelcinas ar Afanasjevas ir netgi ne Jakovlevas ar Ševarnadzė. Jie tyko stambiausio grobio – sudraskyti, kai tik bus proga, tą laviruojantį, įvairiaveidį Gorbačiovą, kartu su juo palaidoti tą per gerklę lendančią pertvarką.

Esu įsitikinęs, kad A. Brazauskas, ne kartą partijos konservatorių vanotas Politbiuro, CK posėdžiuose, tai jautė ir suprato dar ryškiau. Toji patirtis ir nuojauta paaiškina daugelį jo kalbų, komentarų, sprendimų, kurie kai kam Lietuvoje atrodė vėluojantys, svyruojantys, per minkšti. O juk pagrindinis tikslas buvo vienas – neleisti nutrūkti demokratizacijos ir viešumo linijos siūleliui, kuris atvestų į demokratinę ir nepriklausomą Lietuvą, išlaikytų pagrindinius sąjungininkus Maskvoje, atitolintų pučą, menkintų jo laimėjimo galimybę.

Tuo aiškinčiau ir A. Brazausko laikyseną 1988-jų rudenį LTSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, kai jis siūlė dar nežengti estų pramintu keliu – skelbti respublikos įstatymų viršenybę prieš sąjunginius. Tą vakarą, kai AT salėje kibirkščiavo įtampa, kai už rūmų sienų šurmuliavo minia, aš šokau į tribūną ir pasakiau kalbą – kviečiau kolegas priimant sprendimą žvilgterėti, kaip balsuos du žmonės: didžiausią atsakomybę užsikrovęs Algirdas Brazauskas ir didžiausią moralinį autoritetą turintis Justinas Marcinkevičius. Galiu patikinti, kad ir A. Brazauskas, ir aš kalbėjome spontaniškai, jokių veiksmų nederinome ir strategijų su niekuo nekurpėme, kaip kad įtaria kai kurie „sąmokslo teorijų“ apsėsti politikai.

LKP atsiskiriant nuo TSKP 1989-ųjų gruodyje ir aš, ir tuo labiau kai kurie kolegos iš LKP Sąjūdžio sparno kalbėjome ir veikėme kur kas radikaliau nei A. Brazauskas. Tačiau tai joks didelis mūsų nuopelnas, ypač iš šių dienų žvelgiant. A. Brazauskas tuomet kvietė neskubėti, dar kartą viską apgalvoti, nenutraukti ryšių su TSKP.  Ir kartu jis jautė daugumos ir Operos teatre, ir už jo sienų nuomonę. Dar kartą kartoju: Algirdo Brazausko atsakomybės našta buvo sunkiausia. Jis, kaip išminuotojas, neturėjo teisės klysti, kad neapdairi skuba neiššauktų sprogimo ir tautos vilčių žlugimo. Kiekvienas pernelyg drastiškas žingsnis, kai ir kitose respublikose tvenkėsi pavojinga sprogmenų koncentracija, galėjo nutraukti pertvarkos eigą ir grąžinti į nuožmaus totalitarizmo gniaužtus.

A. Brazausko apgalvotus veiksmus politologai pakrikštijo „žingsnis po žingsnio“ taktika. Jis siekė palaipsniui tolti, pasitraukti iš TSRS su kuo mažiausiais nuostoliais: kad ekonominių ryšių silpnėjimas kuo mažiau pakenktų žmonėms, kad nekiltų susipriešinimas visuomenėje, pagaliau, kad būtų išvengta susidūrimų, aukų. Kai kam, gerai prisimename, imponavo visai kitokios strategijos ir taktikos.

Algirdo Brazausko požiūrį labai palaikė kitas didis moralinis autoritetas – kardinolas Vincentas Sladkevičius, A. Brazausko kraštietis ir bičiulis. Naujai pašventindamas Vilniaus Arkikatedrą kardinolas kalbėjo: leiskime medžiui augti ir nelipkime vienas kitam ant kulnų. Panašias mintis reiškė ir paskutinis tarpukario Lietuvos UR ministras Juozas Urbšys, kuris vis primindavo: pasaulis didelis, o Lietuva maža. Deja, Sąjūdžio radikalai darė viską, kad tie svarbūs pasakymai liktų neišgirsti plačiojoje visuomenėje.

Žinoma, ir nepriklausomybės paskelbimas Kovo 11-ąją galėjo nutraukti gorbačiovinę pertvarką ir prisišaukti pučą. Besikaupiantys Maskvoje nuodingi garai, kuriuos iki šiol jaučiu, prisiminęs tą TSKP CK plenumo atmosferą, iš dalies prasiveržė 1991-ųjų sausio 13-ąją ir pagaliau rugpjūčio puče. Tačiau 1991 metų vasarą pučas jau buvo pasmerktas, kadangi jo griebtasi jau demokratijos ir viešumo pakeistoje šalyje. Jei pučo mechanizmą sąmokslininkai būtų paleidę veikti bent pusmečiu anksčiau… Kiekviena nutolinta savaitė mažino pučo sėkmės galimybes – tuomet jaučiau tai visa savo esybe. O Algirdas Brazauskas, neabejoju, – juo labiau.

  „Pasistenkite neliesti armijos, partijos ir kitataučių“

1989-jų rudenį A. Brazauskas, niekam nieko nesakęs, nukišo į apatinę savo seifo lentyną TSKP partinės kontrolės komiteto pirmininko Boriso Pugo raštą, kuriame buvo reikalaujama pašalinti iš partijos J. Gagilienę, B. Genzelį, R.Ozolą, J.V. Paleckį. Po to, kai pasirašiau Gotlando komunikatą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, mane smerkiantys straipsniai, rodantys „nacionalistinį“ LKP CK ideologijos skyriaus veidą, pasipylė „Pravdoje“, „Sovietskaja Rosija“, „Krasnaja zvezda“ ir kituose Maskvos laikraščiuose. Algirdas Brazauskas ne be V. Baltrūno, pakeitusio L. Šepetį CK ideologijos sekretoriaus poste, įtakos buvo linkęs pasiūlyti man kitą darbą. Bet kai „pirmasis“ apsilankė Rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkime ir išgirdo rašytojų kalbas, nuomonę pakeitė. Aš likau CK.

Tuo metu pagalbos ranką demonstratyviai ištiesė Aleksandras Jakovlevas. Kai buvau išsiųstas į kursus Maskvoje, jis priėmė mane savo TSKP CK sekretoriaus kabinete – po darbo valandų, vėlai vakare. Atsiprašė, kad man teko ilgai laukti – jis grįžo į darbą po pokalbio su M. Gorbačiovu jo „dačioje“. Ramiai išklausė mano pasakojimą apie Lietuvos reikalus, neišgirdau jokių priekaištų dėl Gotlando, dėl partinės kontrolės komiteto nutarimo nevykdymo. A. Jakovlevo pasakymų esmė buvo labai aiški: elkitės Lietuvoje kaip laikote reikalingu, kaip to nori žmonės. Bet pasistenkite bent kol kas neliesti trijų dalykų – partijos, armijos ir kitataučių. Supraskite, kokį nuožmų spaudimą tenka mums su Michailu Sergiejevičiumi atlaikyti. Žlugus pertvarkai savo tikslų Lietuvoje tikrai negalėsite pasiekti, o ją išlaikę tikrai turėsite viską, ko norite.

Tą žinią perdaviau Algirdui Brazauskui. Taip, sakė jis, pažangiečiai Maskvoje tikrai aršiai atakuojami tų, kurie tempia į praeitį – pats mačiau visokiuose plenumuose, pasitarimuose, daug šnekėjomės apie tai ir su Gorbačiovu. Bet ir mes jaučiame, ko nori dauguma žmonių Lietuvoje. Ir vis dėlto nereikėtų skubėti su reforma partijoje. O štai mūsų radikalų išpuoliai prieš armiją, sambūriai prie Šiaurės miestelio tikrai prie gero neprives. Laimei, neturime didesnės konfrontacijos su Lietuvos rusais, bet su lenkais įtampa auga.

 Žodžio žmogus

Algirdas Brazauskas, kiek man teko patirti, laikė savaime suprantamu dalyku tesėti žodi, nelaužyti susitarimo.

Baltijos kelio išvakarėse sulaukiau skambučio iš Vytauto Landsbergio. Jis prašė pranešti, kad pirmasis LKP sekretorius laukiamas rugpjūčio 23-ią Arkikatedros aikštėje, nuo kur žmonių grandinė nusitęs iki pat Rygos ir Talino. Kai perdaviau tą žinią, Algirdas Brazauskas niūrokai žvilgtelėjo į mane ir nieko nepasakė. Nenustebau dėl ne itin draugiškos reakcijos – juk tik prieš pora savaičių buvau grįžęs iš Gotlando, kur kartu su įvairių politinių srovių atstovais pasirašėme komunikatą, kviečiantį visus lietuvius į nepriklausomybę. Kreivokų, smerkiančių žvilgsnių CK koridoriuose lydimas supratau, kad pirmajam sekretoriui tenka atlaikyti didžiulį spaudimą, ypač Maskvos, pridengiant mane nuo partijos konservatorių reakcijos.

Kitą dieną A. Brazauskas pasakė, kad Arkikatedros aikštėje jis nepasirodys. Su Algimantu Žuku, jo padėjėju, svarstėme – kodėl? A. Brazauskas ilgai kalbėjosi telefonu su savo kolega, gan pažangiu Estijos KP sekretoriumi Vaino Vialesu. Abu jie derindavo kai kuriuos žingsnius ir, matyt, sutarė, kad nedalyvaus toje akcijoje, kad neutralizuotų iš Maskvos laidomus žaibus (TSKP CK paskelbė grėsmingą pareiškimą apie „fašistuojančių elementų“ rengiamą provokaciją ir griežtas atsakomąsias priemones). Tačiau estų politikas, neperspėjęs A. Brazausko, paskutiniu momentu persigalvojo.

Peršokime kelerius metus į priekį, į 1995-uosius. Daug komentarų susilaukė Algirdo Brazausko sprendimas nevykti RF prezidento kvietimu į Maskvą pergalės prieš fašistinę Vokietiją šešiasdešimtmečio proga. Lietuvos prezidentas, vertindamas B. Jelcino nuopelnus demokratijai, suprasdamas verslininkus ir ekonominį Lietuvos interesą, linko kvietimą priimti. Tačiau jis su savo artimiausiu draugu tarp kolegų, Latvijos prezidentu G. Ulmaniu, tvirtai sutarė: į Maskvą važiuos visi trys Baltijos valstybių prezidentai arba nevažiuos nė vienas. L. Meris nenorėjo vykti į Maskvą, G. Ulmanis svyravo. Kaip visad, laikydamasis žodžio, A. Brazauskas irgi nutarė į Maskvą nevykti.

Įtampa auga

1989 metų pradžioje, pirmą kartą nuo pat 1926-jų, Lietuvoje įvyko laisvi rinkimai – į TSRS liaudies deputatus. Juos ryškiai laimėjo Sąjūdis. Bet metų pabaigoje padėtis keitėsi. Stiprėjo savarankiškumo kursą pasirinkusios LKP įtaka. Sociologinės apklausos rodė, kad tarp politikų ryškiai pirmauja A. Brazauskas, smarkiai lenkiantis Sąjūdžio lyderį. Tuo metu, ypač tarp inteligentų, kilo pasiūlymas atkurti tarpukario LR prezidento instituciją, bet renkant jį ne Seime, o tiesiogiai. Apie tai mokslo ir kultūros žmonės ne kartą kalbėjo Koordinaciniame komitete prie LKP pirmojo sekretoriaus, bet jis reaguodavo skeptiškai. Kiek supratau, A. Brazauskas nenorėjo sujaukti ir taip sudėtingo perėjimo į demokratinę sistemą mechanizmo (tiesa, jo gairės buvo nuleistos iš Maskvos), tuo labiau, kad LKP atsiskyrimas jau ir taip iki baltumo įkaitino santykius . Be abejo, jis pagalvodavo ir apie tai, kad, jei būtų buvęs išrinktas, jam, galimas dalykas, tektų konfrontuoti su priešiškai nusiteikusia parlamento dauguma.

1990-jų vasario pabaigoje, po rinkimų į LTSR Aukščiausią Tarybą, pakvietęs į savo kabinetą A. Brazauskas kurį laiką nepradėjo kalbos, susimąstęs žiūrėjo pro langą, į uždarą kiemą. Paskui tarė (čia jau dedu kabutes, nes įsiminiau labai gerai): „Taip, margas tas mūsų naujas parlamentas … Yra tarp deputatų žinomų žmonių, bet daugelio pavardės man nieko nesako. Žinai, man tik ką buvo atnešę sąrašą KGB agentų, kurie pateko į Aukščiausiąją Tarybą. Neskaičiau to popieriaus, net nepaėmiau į rankas, kažkaip nemalonu…“. Kai netrukus prasidėjo viešos įtariamų ryšiais su KGB paieškos, „Lietuvos aido“ mezgami voratinkliai, neradau progos paklausti, ar jis nesigaili to savo poelgio.

Beveik vienbalsiai, tik šešiems susilaikius, Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. AT pirmininku buvo išrinktas Sąjūdžio daugumos atstovas ir šio judėjimo lyderis V. Landsbergis. Tai atitiko dalies Lietuvos žmonių nuotaikas, bet toli gražu ne visų. AT ir kitur aidėjo telefono skambučiai, spontaniškai ėmė plaukti tūkstančiai ir tūkstančiai laiškų, telegramų, palaikančių A. Brazauską, o ne naująjį pirmininką, reikalaujančių pokyčių aukščiausioje vadovybėje. Gerai prisimenu, kaip mano rinkiminėje apygardoje Marijampolėje, o ir kitose šalies vietose žmonės kalbėjo: rinkimuose į Aukščiausią Tarybą balsavau už Sąjūdžio kandidatą, bet nemaniau, kad jie išrinks Landsbergį – juk Sąjūdis su LKP ėjo kartu, reikėjo ir toliau veikti bendrai, kelti labiausiai tinkantį Brazauską… Mano „suolo kaimynas“ AT V. Čepaitis, irgi išrinktas Marijampolėje, kartą piktai mestelėjo:  „Stabdykit tuos laiškus, kuriuos jūsų įkvėpti partorgai organizuoja ir siunčia!“. Tačiau jokių nurodymų ir organizavimų „iš viršaus“ nebuvo, tai galiu tvirtai pasakyti. Tiesiog dauguma žmonių jautė, kad su Algirdu Brazausku toje situacijoje jie jaustųsi tvirčiau, saugiau. Ir jis vėl parodė, kad negalvoja apie save, jam svarbiau vienybė. A. Brazausko iniciatyva, šįkart iš Vilniaus, „iš viršaus“, buvo paprašyta klausimo apie aukščiausios vadovybės pakeitimą, tuo labiau apie paankstintus rinkimus, nekelti .

1990-ųjų pabaigoje įtampa Estijos, Latvijos ir ypač Lietuvos santykiuose su daugialype Maskva vis didėjo. Demokratijai ir viešumui skinantis kelią „Centras“ vis  silpnėjo, bet svaidėsi ultimatumų ir grasinimų žaibais. Lietuvoje kilo konfliktai su ištikimais Maskvai omonininkais, radikalai prie “Šiaurės miestelio“ rengė demonstracijas ir piketus prieš tenai įsikūrusius kareivius ir karininkus. Tuomet, prisimindamas A. Jakovlevo įspėjimą, dažnai pakalbėdavau su A. Brazausku, V. Beriozovu, kad benzinas jau palietas, reikia tik brūkštelėti degtuką. Žinoma, pirmaisiais vietinių ir iš Maskvos atskraidintų pučistų taikiniais būtume tapę ir mes – „renegatai“, kietakakčių konservatorių požiūriu.

Artėjo sausio pirmoji. Turiu laimę ar nelaimę gimti kaip tik tą dieną. Savo gimimo dienos sausio pirmą niekad nešvęsdavau – tik kelioms dienoms po Naujų metų praėjus pakviesdavau artimesnius draugus į savo namus. Tomis dramatiškomis sausio dienomis savo datą vis atidėliojau, kol pagaliau pakviečiau bičiulius užeiti sausio 12-osios, penktadienio, vakare.

Nepaisant promaskvietiškų demonstrantų bandymo įsiveržti į Aukščiausią Tarybą, tankų ir šarvuočių džeržgėjimo Vilniaus gatvėse, susirėmimų prie Spaudos rūmų, atrodė, kad besikaupiantys debesys savaitgalyje audra nepratrūks. Tad neatšaukiau savo „perkeltosios“ gimimo dienos. Sausio 12-os vakare į mano butą Donelaičio gatvėje užėjo kolegos iš Aukščiausios tarybos Algirdas Brazauskas, Vladas Beriozovas, Eduardas Vilkas, dar keletas bičiulių, dauguma su žmonomis. Svarstėm, kaip pasisuks įvykiai, aptarėm įvairiausius variantus. Kai prieš vidurnaktį skirstėmės namo, nė vienas neįtarėme, kad po poros valandų vėl susitiksime Aukščiausioje Taryboje visai netoliese žlegsint tankams, graudint šūviams, žūstant žmonėms. Algirdas Brazauskas tą tragišką naktį atliko savo pareigą Vyriausybės rūmuose, o mes – Parlamente.

Po Sausio 13-osios kartu su Algirdu Brazausku ir kitais AT deputatais vežėme vainikus į Sporto rūmus, kur buvo pašarvoti žuvusieji. Iki šiol negaliu pamiršti, kaip kai kurios moterys, o ir vyrai svaidėsi žodžiais: „komunistai“, „žudikai“, „išgamos“.

Dar vienas epizodas iš vėlesnių laikų, kai jau dirbau Prezidentūroje. Prezidentas A. Brazauskas kartu su Seimo pirmininku Česlovu Juršėnu, lydimas prezidento patarėjo švietimui ir mokslui akademiko Algirdo Gaižučio, ruošėsi vykti į Šv. Mikalojaus bažnyčią, kur buvo pašarvotas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Įsiprašiau ir aš, kadangi jaunystėje teko pažinoti velionį, bendradarbiauti su juo, kai dirbau „Komjaunimo tiesos“ laikraštyje. Kai mes įžengėme į bažnyčios šventorių, vėl šnypštimas: „šlykštynės“, „rupūžės“.

Jau linksmesnio žanro šio epizodo tęsinys. Bažnyčioje stovime tarp žmonių, prasideda apeigos. Algirdas Gaižutis kiek sutrikęs šnibžda: „Ar klaupsimės?“. Česlovas Juršėnas tvirtai: „Jokiu būdu“. Algirdas Brazauskas tyli. Mišioms prasidėjus žmonės vieningai puola ant kelių. Abu Algirdai kartu su visa apsauga klest ir klūpo. Su Česlovu liekame stovėti.

„Mačiau tik vieną lyderį“

1991-ųjų liepą, po įsimintino pokalbio su Aloyzu Sakalu Brėmene, Vokietijos socialdemokratų suvažiavime, apsisprendžiau atsiliepti į LSDP kvietimą ir pereiti į socialdemokratų partiją. Motyvų buvo visokių. Svarbiausias: jeigu jau mane – su mano biografija, su mano tėvo būtom ir nebūtom nuodėmėm – kviečia socialdemokratai, tai ši partija nėra dogmatiškai antikomunistinė, suartėjimas tarp LSDP ir LDDP įmanomas. Paaiškinti savo apsisprendimą Lietuvos demokratinės darbo partijos vadovybei buvo nelengva. Gerai prisimenu nervingas diskusijas partijos prezidiume. Net artimiausi draugai niekaip negalėjo suprasti mano motyvų. Tik du žmonės sugebėjo įsiklausyti ir mažiau karščiuotis: Algirdas Brazauskas ir Vladas Beriozovas, nors ir jie atkalbinėjo nuo to žingsnio.

1991-aisiais metais, jau po pučo žlugimo, į Lietuvą atvyko įžymus Vokietijos socialdemokratas, Vilio Branto „Ostpolitik“ (Rytų politikos) architektas Egonas Baras. „Lietuvos“ viešbutyje jis susitiko su opozicinių partijų vadovais: Kazimieru Antanavičiumi, Eduardu Vilku, Algirdu Brazausku ir kitais. Daugiausiai kalbėjo socialdemokratų lyderis K. Antanavičius, svarų, kaip paprastai, žodį tarė liberalas Eduardas Vilkas. Algirdas Brazauskas reiškėsi santūriausiai. Pasibaigus susitikimui paklausiau svečio iš Vokietijos: „Tai kaip pasirodė opozicijos lyderiai?“. Jis atsakė trumpai: „Mačiau tik vieną lyderį – Brazauską“.

Dar epizodas iš to laiko. 1991-ji persirito į 1992-uosius, šalta žiema. Algirdas Brazauskas – eilinis Aukščiausiosios Tarybos (vėliau ji buvo pervadinta Atkuriamuoju Seimu) deputatas. Kaip ir dauguma tuometinių AT narių, neturintis  net savo kabineto. Eilinis, bet ne visai – jam skiriamas ypatingas dėmesys. Valstybės kontrolės komisija, prokuratūra ir panašios įstaigos naršo po kaulelį jo visus veiksmus, kai jis buvo valdžioje, tiria dokumentus dėl įsigyto turto, reikalauja pateikti dokumentus dėl kiekvienos komandiruotės, kai jis lankėsi užsienyje kaip vicepremjeras, kuriuo dar buvo neseniai…

Gyveno jis tuo metu sodo namelyje. Vieną vakarą aplankiau jį menkai apkūrentame kambaryje. Vilkėjo, prisimenu, megztą iš storų vilnonių siūlų liemenę – sakė, padovanojo ją nepažįstama moteris per susitikimą viename iš rajonų. Vos jam prašnekus, vėl pajutau nepaprastai šilto, draugiško bendravimo kerus, ir dabar ausyse skamba jo visad ypatingai, truputį ištęstai ištariamas „Juustai“.  Kalbėjomės apie Lietuvos reikalus. Jie neatrodė linksmi. Lietuva jau nepriklausoma ir de jure, tačiau šalyje tebebuvo tik ką subyrėjusios TSRS kariuomenė. Gamyklos dar dirbo, bet algoms išmokėti jau stigo lėšų. Trūko būtiniausių prekių, šilumos. Prisimenu, jau dirbdamas ambasadoriumi Londone girdėjau vieno lordo pasakojimą. Atvykęs tuo metu į Vilnių jis naktį taip sušalo, kad nepadėjo net  iš viešbučio administracijos išmaldautos  keletas antklodžių – teko ant jų užsigriozdinti net pražiodintą lagaminą, kad bent kiek sušiltų…

Politikoje, atrodė, įsitvirtino vieno vienintelio kelio į nepriklausomybę ir vieno vienintelio vado tiesa. „Sąjūdis“ radikalėjo, „tautos priešų ir išdavikų“ medžioklė, lydima laikraščių bei žurnalų puolimų, stiprėjo. Bet koks ateities prognozuotojas, tuomet dar nelabai apsiplunksnavęs politologas, galėjo neabejodamas pranašauti radikalų Sąjūdžio viešpatavimą Lietuvoje, jeigu ne šimtmečiui, tai bent artimiausiai penkiasdešimčiai metų.

Algirdas Brazauskas tą žiemos vakarą pasakojo apie nuolatinius iškvietimus į prokuratūrą, priekabes – net sodo namelio baldų apžiūrėti kontrolieriai atskubėję… Matyt, pagal nurodymus „iš aukščiau“ arba tiesiog uolių vykdytojų entuziazmą norėta žūt būt surasti kokių nors įkalčių prieš jį. Tuomet dingtelėjo, kad politiniai priešininkai stengiasi politiškai ir morališkai šį žmogų sunaikinti, kad jis nebebūtų jiems pavojingas ateityje. Prisipažinsiu, tuomet net į galvą negalėjo ateiti mintis, kad jau po gero pusmečio jis taps Seimo pirmininku, o netrukus – ir pirmuoju Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinktu prezidentu.

Kai Algirdas Brazauskas pakvietė dirbti savo patarėju užsienio politikai ir užsienio politikos grupės vadovu, paprašiau savaitės apmąstymams. Po to, atmetęs į šalį kai kurias abejones, sutikau.

 Prie užsienio politikos vairo

1993 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje tiesiogiai išrinkus Respublikos Prezidentą, Algirdui Brazauskui teko kurti ir Prezidentūrą, ir jos užsienio tarnybą.

Prisimenu, kaip su kolegomis tarėmės: kur Prezidentas galėtų pasakyti savo pirmą reikšmingą kalbą, išdėstyti užsienio politikos programą? Gal geriausiai tam tiktų mūsų senojo universiteto aula? Algirdas Brazauskas neprieštaravo.

Reikėjo matyti, kaip įdėmiai tos kalbos klausėsi ir užsirašinėjo visų užsienio šalių ambasadoriai – netrukus į Vašingtoną ir Londoną, Berlyną ir Maskvą bei kitas sostines nuskriejo jų pranešimai apie Prezidento išdėstytus prioritetus. O jie buvo aiškūs: kelias į Europą, nustatant ir puoselėjant gerus santykius su kaimynais. Jau tada pasauliui buvo pasiųsta žinia, kad Lietuva linkusi prisijungti prie toliau pažengusių Europos tautų šeimos ne su problemų našta, o jas jau išsprendusi.

Beje, „pirmosios kartos“ užsienio valstybių ambasadoriai labai greitai pateko į Algirdo Brazausko asmenybės traukos lauką. Prancūzas Filipas de Siurmenas, lenkas Janas Vidackis, rusas Nikolajus Obiortyševas, britas Maiklas Peartas amerikietis Darielas Džonsonas po susitikimų su Prezidentu išeidavo iš jo kabineto tiesiog nušvitę. Tačiau pats Algirdas Brazauskas toli gražu nebuvo taip pasitikintis savo kompetencija ir sugebėjimais, kaip galėjo atrodyti iš šalies. Juk ši sritis, užsienio politika, iš pradžių jam buvo gana tolima ir nepažįstama. Iki tol jo arkliukas, jo stiprioji pusė buvo Lietuvos ekonomika, vidaus politika. Tad jis pradžioje nedrąsiai jausdavosi susitikimų su didžiųjų valstybių vadovais išvakarėse. Tačiau vėl  galiu paliudyti,  kad tie pokalbiai pavykdavo. Draugiškai bendravęs su Michailu Gorbačiovu, Algirdas Brazauskas užkariavo ir Bilo Klintono, ir Helmuto Kolio, ir Fransua Miterano, ir Boriso Jelcino ir daugelio kitų šalių vadovų simpatijas. Tai buvo ne tik jo, kaip talentingo politiko, pergalė. Tai buvo ir Lietuvos pergalė.

Pirmaisiais „prezidentiniais“ A. Brazausko metais ėmė strigti Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas, kaupėsi įtampa. Artėjant 1993-iųjų rugsėjo 1-ajai, iki kada armija turėjo būti išvesta, krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius raportavo prezidentui, kad jo geri kontaktai su Rusijos kariškiais nebeduoda rezultatų, išvedimas pristabdytas. Užsienio reikalų ministras P. Gylys kalbėjosi telefonu su demokratiškai nusiteikusiu kolega Rusijoje A. Kozyrevu, tačiau ir Rusijos UR ministras ėmė vengti kontaktų, nebegalėdamas pakreipti įvykių tėkmės.

Tenka priminti, kad tuo metu kai kurios opozicinės jėgos Lietuvoje ir dalis derybų delegacijos dėl Rusijos kariuomenės išvedimo narių kaišiojo pagalius į ratus. Ko gero, jie būtų net triumfavę – A. Brazauskui ir „nesąjūdinei“ valdžiai nepasisekė išvesti Rusijos kariuomenės… Prezidento nurodymu teko imtis iniciatyvos. Buvau nuvykęs į Maskvą, bet derybos URM dar kartą parodė: viršų ima tie, kurie nori armijos išvedimą nukelti į neapibrėžtą ateitį. Pradėjau labai nelengvus pokalbius su prezidento B. Jelcino žmonėmis, su jo vyriausiu patarėju Viktoru Iljušinu. Apie šiuos kontaktus, be prezidento,  žinojo tik P. Gylys ir A. Meškauskas, tik su jais aptardavome ruošiamus dokumentus. Juk  bet koks informacijos nutekėjimas galėjo pakenkti šioje itin jautrioje situacijoje.

Kai su Iljuchinu per ilgus vargus suderinome komunikato dėl kariuomenės išvedimo tekstą, kurį pokalbyje telefonu turėjo patvirtinti A. Brazauskas ir B. Jelcinas, vos nesukliudė Jo Didenybė atsitiktinumas. Sutartu laiku slaptuoju VČ ryšiu B. Jelcinas nepaskambino – ? Iljuchinas pranešė, kad skambutis bus vėliau. O tuo metu A. Brazauskui tenka vykti į pirmąjį trijų Baltijos valstybių prezidentų susitikimą Jūrmaloje. Lekiame Rygos link, sėdėdami patogiose BMW sėdynėse lyg ant žarijų. Jūrmaloje ir G. Ulmanis, ir L. Meris supranta situaciją – juk įstrigus Rusijos kariuomenės išvedimui iš Lietuvos ji dar vėliau būtų išvesta iš Latvijos ir Estijos. Tad Lietuvos prezidentui  rūpi ne tiek derybos su kolegomis, kiek ryšys su Maskva. Tik ką išrinktas Latvijos prezidentu G. Ulmanis bei jo bendradarbiai skėsčioja rankomis – jie net nežino, kur tas specialusis VČ telefonas, ar toks iš viso yra Jūrmaloje ar Rygoje. Broliai latviai parūpina tuometinį technikos stebuklą – mobilų telefoną, tačiau tokiu B. Jelcinas nesinaudoja… Taip tą dieną ir nepavyko susisiekti su RF prezidentu. Kitą dieną jis išvyko į poligoną stebėti manevrus, o rugsėjo 1-oji čia pat.

Laimei, sugrįžus į Vilnių Lietuvos ir Rusijos prezidentai paskutiniu momentu suspėjo pasikalbėti ir patvirtinti komunikatą. Dar kartą pasiteisino rami, neisteriška A. Brazausko taktika. Gerai prisimenu ištysusius kai kurių konservatorių veikėjų veidus, kai jie per radiją išgirdo pranešimą: dėl Rusijos kariuomenės išvedimo susitarta! Oficialiai buvo išlydėtas paskutinis ešelonas, Prezidentūroje surengta iškilminga ceremonija.

Keista, bet iki 1992-jų pabaigos valdę dešinieji nesugebėjo nustatyti gerų santykių su Lenkijos Prezidentu Lechu Valensa. O štai buvęs kompartijos sekretorius su legendiniu „Solidarnošc“ lyderiu bendrą kalbą surado. Kaip nelengva buvo parengti ir suderinti bendradarbiavimo ir geros kaimynystės su Lenkija sutartį! Supertautiškos jėgos abiejose pusėse šį procesą tempė atgal, į XX a. pirmąją pusę, kai mūsų tautos nuolat konfliktavo. Prezidentūrą užplūdo peticijos iš savivaldybių, kur valdžioje buvo dešinieji: nedrįskite pasirašinėti jokių sutarčių… Savo archyvuose turiu laišką iš Kauno: aršūs kauniečiai baudėsi gatvėse iškasti griovius, kad į jų miestą Lenkijos Prezidentas nedrįstų kišti nosies. Sutartis, paklojusi pagrindą strateginei partnerystei, žinoma, buvo pasirašyta. Joje, beje, Vilnius ir Varšuva buvo paminėti kaip dviejų valstybių sostinės.

Įstrigo į atmintį  plati Algirdo Brazausko šypsena, kai Lechas Valensa derybų metu įrodinėjo: reikia mūsų santykius plėtoti taip, kad sienos, muitinės išnyktų, kad galėčiau atvažiuoti pas jus į Vilnių dviračiu… Ką gi, buvęs Lenkijos prezidentas sulaukė tokios dienos, tik kad metai nebe tie…

Prisiminsiu, kad pirmą kartą A. Brazauskas siūlė man naujas pareigas dar 1989-ųjų pradžioje. LKP CK pirmasis sekretorius tuomet be užuolankų tarė: „Siūlom tau padirbėti ideologijos skyriaus vedėju.“

– Sutinku, sekretoriau, – pasakiau. – Bet su viena sąlyga – jeigu visada galėsiu sakyti jums savo nuomonę, net jeigu ji nesutaps su jūsų.

Algirdas Brazauskas nustebęs žvilgterėjo iš padilbų: „Savo nuomonę? Galėsi, kodėl ne…“ Ir iš tiesu, dirbant Centro komitete, paskui Aukščiausioje Taryboje, vėliau prezidentūroje turėjau privilegiją tą nuomonę visuomet išsakyti, pasiginčyti. Teisybės dėlei pridurčiau, kad prezidentas, pradžioje nelabai užtikrintai jautęsis užsienio politikos baruose, po kurio laiko įgijo įgūdžius, autoritetą kolegų tarpe ir vis nenoriau priimdavo mano pasiginčijimus.

  Užkulisių margumynai             

Vizitų į užsienio šalis metu dažnai tekdavo pusryčiauti su Algirdu Brazausku. Prisipažinsiu, kad nuo mažens mama mane bardavo: neskubėk, sukramtyk rūpestingai. Veltui. Būdavau tas, kuris įvairiausiose kompanijose pirmasis papusryčiauja ar papietauja. O štai nuo A. Brazausko vis tiek atsilikdavau.

Tais retais laisvesniais vakarais svečiose šalyse prezidentas pakviesdavo visą delegaciją – ne tik jos narius, bet ir lydinčius asmenis – pavakarieniauti jaukiame restoraniuke. Pasakodavo daugybę įdomių epizodų iš savo gyvenimo nuspalvindamas kurioziniais nutikimais – kai dirbo įvairiose statybose, paskui Plano komitete, kai kuravo pramonę… Nutapydavo spalvingus maskviškių vadovų, su kuriais bendravo statant Lietuvoje įvairius objektus, portretus. Gailėjausi tada, kad neturiu diktofono.

Sakoma: punktualumas – tai karalių mandagumas. Ir prezidentų, sakyčiau, taip pat. Tiesa, ne visų. Atvykti laiku – tai A. Brazauskui buvo savaime suprantama, kaip ir pavyzdinė tvarka ant jo rašomojo stalo, kaip ir taisyklingos, apvalainos raidės iš po jo rašiklio.

Su oficialiu vizitu Izraelyje jis lankėsi po to, kai iš ten išvyko Estijos prezidentas. Protokolo, saugumo tarnybos darbuotojai negalėjo atsistebėti: dvi nedidelės valstybės iš to paties regiono, o jų vadovai visiškai skirtingai suvokia laiką. Estijos prezidentas ignoravo laikrodį (beje, kaip ir vienas žinomas tarptautiniu mastuLietuvos politikas). Beviltiškai vėluojantį L. Merį protokolo pareigūnai tiesiog tempdavo už skvernų iš vieno programos renginio į kitą. Pagal A. Brazauską buvo galima tikrinti laikrodžius. Kartą jau kito vizito Turkijoje metu programa prasidėjo ypač anksti. Lygiai septintą valandą LR prezidentas skubiu žingsniu žengė prie išsirikiavusių automobilių, sėdo į limuziną. Kortedžas šovė į priekį, o  delegacijos narys ministras, pavėlavęs vos kelias minutes, pasiliko viešbutyje.

Paprastai politikai turi gerą liežuvį, bet negali pasigirti geromis ausimis. A. Brazauskas atvirkščiai – gražbyliauti nemėgo, o klausytis mokėjo. Jam nelabai imponavo kolegos, linkę ilgai ir įmantriai kalbėti, aktoriškai pabrėžiantys savo išskirtinumą. Sakyčiau, kad tuo pasižymėjo tuometinis Rumunijos prezidentas I. Iliesku ir Estijos – L. Meris.

Ne iš vieno kolegos prezidentūroje esu girdėjęs tai, ką pajutau ir pats: prezidentas daugiau dėmesio rodo kitų institucijų atstovams, negu jo vadovaujamos įstaigos darbuotojams, daugiau įsiklauso į „svetimųjų“ nuomonę. Tai kiek žeisdavo A. Brazausko komandos narius.

Prezidentūroje nebuvo griežtos hierarchijos, pas prezidentą galėjo užeiti visi jos darbuotojai, ne tik patarėjai. Bet A. Brazauskas ne visiems darbuotojams buvo palankus. Ilgokai negalėjau įtikinti, kad mūsų kolega signataras Petras Vaitiekūnas – tikrai vertingas komandos narys, turintis gausybę idėjų, pateikiantis gerus tekstų projektus. Tik gerai išsikalbėjus supratau, kad prezidentui kliuvo ne Petro darbo kokybė, o jo išvaizda. Ne kartą juokais sakiau Petrui, kad skulptorius, žvelgdamas į jį, galėtų puikiausiai nulipdyti „tipišką disidentą“: kiek gunktelėjęs, visad rami, filosofiška veido išraiška, pūpsanti juodų plaukų kupeta, raginiai apvalainiai akiniai, nerūpestingi, kiek hipiški rūbai… Pats A. Brazauskas daug dėmesio skyrė skoningai aprangai, būdavo visados sportiškas, pasitempęs, tad to paties reikalavo iš kitų. Kartą susilaukiau prezidento pastebėjimo, kad mokasinai labai patogūs batai, bet… O į Kiniją, kur prezidentas buvo pakviestas oficialaus vizito, vykau vilkėdamas naujausią kostiumą – bet ne visai tamsios, violetinės spalvos.  Ne iš gero gyvenimo tekdavo pažeisti protokolo reikalavimus: prezidentūroje darbo pradžioje patarėjai „į rankas“ gaudavo 700 litų, o vyr. referentai (tokia buvo Petro pareigybė) – dar mažiau.  Tad protokolo ir mados reikalavimų laikytis buvo nelengva.

Neabejojau, kad prezidentas pakeis tą pirmo įspūdžio požiūrį į Petrą Vaitiekūną, kai tik arčiau pažins darbe. Taip ir atsitiko. P. Vaitiekūnas buvo vienas svarbiausių garsiojo Vilniaus viršūnių susitikimo 1997-ais metais iniciatorių ir rengėjų. Pakviesti A. Brazausko ir A. Kvašnevskio, į jį atvyko net dešimties mūsų regiono valstybių vadovai. Vėliau, jau būdamas premjeru, A. Brazauskas šiltai atsiliepė apie darbą su P. Vaitiekūnu prezidentūroje ir pasiūlė jį į užsienio reikalų ministro postą.

Prezidentas nemėgo teorinių išvedžiojimų, jis buvo praktikos žmogus. Kolega signataras, irgi dirbęs prezidentūroje Donatas Morkūnas man neseniai priminė, kaip į vieną jo pasiūlymą dėl strategijos sukūrimo A. Brazauskas sureagavo pašaipiai: „greit ir pas mergą be strategijos negalėsi nueiti…“. Veiksmo žmogus, jis tuščiu dalyku laikė svarstymus: kas būtų, jei būtų. Keletas epizodų iliustracijai.

1993-jų valdžios krizės Rusijoje, prezidentas  B. Jelcinas įsako atakuoti parlamento rūmus, susišaudymai Maskvos gatvėse… Prancūzijos ambasadorius Vilniuje F. de Siurmenas skambina man: prezidentas gerai pažįsta Rusiją, tad Vakarų šalių ambasadoriai norėtų susitikti su juo ir išklausyti nuomonę apie padėtį tenai, prognozes. A. Brazauskas sutiko. Paruošėme jam pažymėlę apie įvykius Rusijoje ir galimus tolimesnius scenarijus, bet prezidentas atidėjo ją į šalį. Paskambino į Maskvą ambasadoriui R. Kozyrovičiui: kokia padėtis LR ambasados prieigose, visai netoli parlamento rūmų, kas ima viršų parlamento ir prezidento šalininkų susidūrimuose?  R. Kozyrovyčiaus perduotą informaciją  papasakojo ir ambasadoriams, nors CNN ir kitos TV stotys tuo pačiu metu tiesiogiai transliavo susirėmimų Maskvos gatvėse vaizdus. Ambasadoriai, laukę prezidento įžvalgų, po šio susitikimo nelabai ką turėjo pranešti į savo sostines.

Panašiai galėjo atsitikti ir po šešerių metų, kai dirbau ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje ir pakviečiau A. Brazauską paviešėti Londone. Susitikti su buvusiu prezidentu pareiškė norą parlamento nariai, daug įžymių Rusijos ir kitų Rytų Europos valstybių ekspertų. Prieš diskusiją politologijos centre pastebėjau: A. Brazauskas kiek pasimetęs, jaudinasi – kaip ir prieš tą susitikimą su ambasadoriais Vilniuje: ką aš tiems mokslinčiams pasakysiu, juk aš ne teorijų meistras, o praktikas. Staiga nušvito: o, sugalvojau! Papasakosiu apie bendravimą su Aleksandru Lukašenka, tai turėtų juos sudominti… Ir iš tiesų – diskusija pavyko. A. Brazauskas, kaip visad nuoširdžiai porino apie tai, kaip stengėsi „sudemokratinti“ kaimyninės valstybės vadovą, atvirai ir įdomiai atsakinėjo į politologų klausimus.

Nuo pat mūsų pažinties pradžios laisvesnę minutę Algirdas Brazauskas pasipasakodavo apie savo dukteris, paskui ir apie jų žentus, dar vėliau – ir apie anūkus. Didžiavosi tuo, kad gali daug gero pasakyti apie jų pažymius, elgseną, pažangą mokantis kalbas. Paklausinėdavo ir apie mano šeimyną, gerai prisimindamas vardus, detales. Išgirsdavau pasakojimus apie kassavaitinius didžiosios Brazauskų šeimos pietus su žentais, vis gausėjančiais anūkais, kartu su brolio Gerardo, svainio Prano Mickūno šeimomis. Ne kartą su žmona Laima yra tekę dalyvauti šeimynos suėjimuose ir jautėme tą pačią draugišką, paprastą atmosferą, kurią įsidėmėjome dar nuo buriavimo Nidoje laikų. Tiesa, Julija Brazauskienė, ligos palaužta, jau buvo kitokia.

Rūmų epopėja

1993-iųjų metų pradžioje A. Brazauskui beveik iš nieko teko kurti prezidento instituciją, burti savo komandą. Kaip ir dirbant anksčiau LKP CK, o vėliau – vadovaujant Ministrų kabinetui, jam labiausiai rūpėjo ne partinė priklausomybė, pažiūros, o darbo išmanymas, padorumas. Prezidentūroje daugiausiai dirbo nepartiniai, buvo ir įvairių partijų atstovų. Užsienio politikos grupėje liko trys žmonės, prieš tai dirbę su Vytautu Landsbergiu. Prezidentas įsikėlė į  buvusio Aukščiausios Tarybos pirmininko kabinetą. Seimo pirmininku tapęs Česlovas Juršėnas užėmė buvusio Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotojo kabinetą.

Susipažinęs su valdžių atskyrimo principu ir užsienio praktika, jau nuo pat darbo prezidentūroje pradžios ėmiau zyzti A. Brazauskui į ausį, kad reikėtų kuo trumpiau naudotis Seimo vaišingumu ir kuo greičiau ieškoti pastato prezidentūrai. Jokio atgarsio. Mėginau kalbėtis su Česlovu Juršėnu ir kitais LDDP vadovais, tačiau išgirdau, kad taip, kaip dabar, visai patogu: prezidentas čia pat, per koridorių, pas jį, susitarus, visad galima užeiti. Gerokai suglumau, kai prezidentas sutiko perduoti Rusijos ambasadai buvusio technikumo pastatą Žvėryne, kuris, specialistų nuomone, po rekonstrukcijos labiausiai būtų tikęs prezidentūrai. Sakiau A. Brazauskui, kad jo kolegos iš užsienio, atvykę į Seimą ir susitikę su prezidentu, stebisi tokia keista kaimynyste, tačiau nedrįsta tai garsiai pasakyti. Tai, ką nutylėdavo delikatūs vakariečiai, išrėžė atviraširdis Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas: „Tai ką, jūs jau senokai dirbate parlamento pastate ir nesiruošiate išsikelti? Maskvoje tai būtų neįmanoma!“. Norom nenorom visi to pokalbio dalyviai prisiminė, kad visai neseniai Rusijos prezidentas įsakė apšaudyti parlamento pastatą iš tankų…

Apie naują pastatą prezidentūrai A. Brazauskas jau tada buvo kai ką sumąstęs. Tačiau, regis, beveik niekam apie tai neprasitaręs. Ir tiktai vienos tolimos kelionės metu papasakojo man savo sumanymą: „Reikia kuo sparčiau atstatyti Valdovų rūmus ir įkurti ten prezidentūrą“. Ėmiau karštai prieštarauti – tai užims daug laiko, tiek ilgai tiesiog negalima glaustis Seime, o ir viduramžiški rūmai netiks tam. Prezidentas tvirtai laikėsi savo: „Per aštuonerius metus pastatysime rūmus, o tiek laiko galima ištverti“. Pasiūliau kirsti lažybų – po aštuonerių metų rūmai tikrai neiškils. Prezidentas sutiko, lažinomės iš gero vyno butelio. Praėjo 16 metų nuo to laiko, Valdovų rūmai dar nebaigti. Žinoma, tų lažybų aš nepriminiau ir to butelio mes neišgėrėme. Tačiau supratau ir A. Brazausko mintį. Jeigu rūmai būtų buvę skirti prezidentūrai, jie būtų buvę pastatyti greičiau.

Bet grįžkime į dešimto dešimtmečio vidurį. Vis labiau suvokiau, kad reikia ieškoti sąjungininkų, jeigu norime įtikinti prezidentą keisti darbo vietą. Ir netikėtai radau. Vladas Steponavičius tuo metu dirbo prezidentūroje statybos reikalų specialistu, prezidentas jį gerbė, labai vertino jo nuomonę. Aiškinti jam apie tuometinių Menininkų rūmų privalumus daug nereikėjo. Jis ėmė energingai įtikinėti A. Brazauską, kad tas istorinis pastatas, statytas kaip reprezentacinis, puikiausiai tiktų prezidentūrai. Prezidentas jau linko sutikti, bet vėl suabejojo – o kaip reaguos menininkai? Čia padėjo patarėjas kultūrai Arvydas Matulionis. Jis pasiūlė A. Brazauskui susitikti su žinomais Lietuvos kultūros žmonėmis, išklausyti jų nuomonę. Vedina Algimanto Nasvyčio menininkų grupė apsilankė pas jį ir patikino: skyrus kitą pastatą menininkų reikmėm, tuos rūmus galima būtų perduoti prezidentūrai. Netrukus Daukanto aikštėje užvirė darbai, J. Steponavičiui aistringai dalyvaujant ir prižiūrint. O po poros metų – ne aštuonerių – A. Brazauskas savo kadencijos pabaigoje galėjo įsikurti naujuose prezidentūros  rūmuose.

Rėžiantis kontrastas

Algirdo Brazausko išskirtinumą liudija ir tai,  kad suvedus 20 nepriklausomybės metų visuminį populiarumo reitingą jis, be jokios abejonės, užimtų pirmą vietą. O ant kurio politiko suversta daugiausiai sunkvežimių purvo? Vėl abejonių nekyla.

Istorikai ar politologai galėtų panagrinėti Algirdo Brazausko žodyną, jo atsiliepimus apie savo politinius oponentus. Ir atvirkščiai: ką jo politiniai varžovai, jų tarpe iškilūs inteligentai, yra prišnekėję apie jį. Kontrastas, esu įsitikinęs, būtų labai didelis ir, žinoma, ne „garbiųjų“ intelektualų naudai. A. Brazauskas buvo ir liko politikos džentelmenu. O štai jo oponentai tuo pasigirti negali. Jie nesigėdijo ir atviro šmeižto.

Tik vienas pavyzdys. Ilgai žiniasklaidoje, o ir teismo salėse buvo valkiojama išgalvota istorija apie tai kaip „Brazauskas Petriką pas Popiežių vežė“. To nebuvo. Visų oficialių LR prezidento vizitų metu žurnalistai ir verslininkai būdavo kviečiami skristi tuo pačiu lėktuvu, kaip prezidentas ir jį lydinti delegacija, bei dalyvauti viename-kitame bendrame renginyje. Paprastai žiniasklaidos institucijos iš anksto atsiųsdavo savo darbuotojų, siūlomų kelionei, pavardes, o pramoninkų konfederacija pateikdavo sąrašą verslininkų. Ir 1994 metais, kai prezidentas ruošėsi oficialaus vizito į Italiją ir Vatikaną, pateikiau A. Brazauskui konfederacijos atsiųstą kelių dešimčių verslininkų sąrašą, kuriame buvo ir SBA vadovo G. Petriko pavardė. Prezidentas, kaip paprastai, nei vienos pavardės neišbraukė, nė vienos nepridėjo. Vatikane popiežius gerą valandą draugiškai bendravo su prezidentu, delegacijos nariams dalyvaujant. Išlydėjęs delegaciją Šventasis Tėvas priėjo prie išsirikiavusių verslininkų – kiekvienas gavo progą paspausti ar pabučiuoti jo ranką.

Paskutinis pasveikinimas ir atsisveikinimas

A. Brazauskui antrą kartą pasitraukus į pensiją, po pokyčių jo asmeniniame gyvenime susitikinėjome daug rečiau. Keitėsi įpročiai, kalbėjimo maniera, bet geranoriškumo, džentelmeniškumo įspaudo neištrinsi. Paskutinį kartą ilgiau bendravome 2009-jų pavasarį. LSDP suvažiavime mūsų nuomonės nesutapo – jis savo kalboje agitavo už vieną kandidatą į partijos pirmininkus, aš kalbėdamas palaikiau kitą. Kitą dieną A.Brazauskas surengė pietus savo senam bičiuliui, Europos Parlamento vicepirmininkui Migeliui Anchelui Martinezui, atvykusiam į suvažiavimą tam, kad susitiktų su A. Brazausku. Pakvietė ir mane. Ir jokios įtampos, ne šešėlio nepasitenkinimo dėl vakarykštės mano kalbos.

2009-ųjų metų pabaigoje gavau iš prezidentūros siųstą laišką su šiltu kalėdiniu sveikinimu, pasirašytą Algirdo Brazausko. Praėjus porai dienų į mano pašto dėžutę netikėtai įkrito dar vienas laiškas. Atplėšiau – vėl kalėdinis, vėl nuo Algirdo Brazausko. Ranka parašyti keli man nepaprastai brangūs žodžiai. Bet raštas nebe toks apvalainis, kažkoks padrikas. Dingt mintis: negi tai atsisveikinimas, nejaugi paskutinė kalėdinė atvirutė?!

Deja, taip ir atsitiko.

Karštą 2010 metų birželio pavakarę Lietuvą sukrėtė žinia – Algirdo Brazausko nebėra.

O po metų, birželio 26-tą, atidengiant antkapinį paminklą Antakalnio kapinėse prie Algirdo Brazausko kapo kalbėjau:

Algirdas  Brazauskas – unikalus Lietuvos istorijoje. Pirmasis Lietuvos žmonių rinktas Prezidentas, už kurį balsavo net milijonas du šimtai tūkstančių piliečių. Jis užėmė aukščiausius postus ir anoje, ir šioje Lietuvoje, tuo sujungdamas priklausomą ir nepriklausomą Lietuvą į nedalomą Tėvynę, neleisdamas skirstyti žmonių į atėjusius „iš praeities“ ir nužengusius „iš ateities“.

Jis kaip niekas kitas artimai pažinojo daugybę išmanančių ir energingų Lietuvos žmonių, gebėjo papasakoti apie kiekvieną stambesnę gamyklą, statybą, magistralę, žemės ūkio įmonę. Todėl jis priimdavo sprendimus ne tik pagal pateiktus duomenis, patarimus, bet ir pasitelkdamas savo didžiulį patyrimą. Statybininkas ne tik pagal profesiją, bet ir pagal pašaukimą, jis buvo statytojas, o ne griovėjas, vienytojas, o ne skaldytojas, ne neapykantos, o geranoriškumo skleidėjas.

„Žmogus laiko taikinyje” (Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis). Vilnius, 2013. p. 473-496.

Praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio viduryje jaunimo laikraščio redakcija buvo įsikūrusi pačiame Vilniaus centre, Lenino (dabar Gedimino) prospekte. Kitoje gatvės pusėje – masyvūs caro laikų rūmai, svarbiausia Tarybų Lietuvos įstaiga – Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto būstinė. Ši aplinkybė šiek tiek varžė jaunus „Komjaunimo tiesos“ žurnalistus. Švenčiant kokį gimtadienį redakcijoje garsiau neuždainuosi, nes iš priešais stūksančio pastato pakyšt ir prisistatys milicininkas. O ir po baliuko išeiti į gatvę patartina nesvyruojant.

Lankytojas, pirmą kartą žengiantis per redakcijos slenkstį, susidurdavo su netikėta kliūtimi. Rusvos laukujes durys atsidarydavo sunkiai, o pravėrus ir prasmukus standi spyruoklė su trenksmu sviesdavo jas atgal. Įveikus dvi tamsokų laiptų aikšteles vėl akistata su spyruoklinėmis durimis. Jas nustūmęs gali eiti tiesiai, kur laikraščio redaktorės Joanos Civilkaitės kabinetas. O pasukęs nuo laiptų iškart į kairę ir dar kairėn, patekdavai į kambarį, kurio visos sienos iki pat aukštų lubų nukabinėtos plakatais. Žavėjomės ryškiais Juozo Galkaus, Vytauto Kaušinio, Albinos Makūnaitės ir kitų darbais, tad  nutarėme jais uždengti nušiurusias sienas.

Šiame kambaryje, studentų skyriuje, ir darbavomės – Algimantas Semaška ir aš. Rašėme apie studentišką kasdienybę, rimtus dalykus ir linksmybes. Šeštadieniams ruošdavome „Įdomiųjų susitikimų puslapį“, į kurį stengėmės be jokių politikų sudėti tai, kas tikrai patrauktų jaunimą.

Vis dažniau ėmiausi rašyti ir apie statybas, architektūrą. Susipažinau su tuo metu jaunais, bet jau garsiais architektais Algirdu ir Vytautu Nasvyčiais, Vytautu Čekanausku, Vytautu Brėdikiu, su interjerų kūrėjais. Aprašiau laikraštyje keturis architektų kolektyvų projektus – vilniečių, maskviečių, leningradiečių, minskiečių – pateiktus Vilniaus centro užstatymo konkursui. Surengėme projektų svarstymą laikraščio puslapiuose. Atsiliepė nemaža skaitytojų. Nesunku atspėti, kad dauguma palaikė vilniečių projektą, kuris labiausiai atitiko mūsų sostinės dvasią. Jam skyrė pirmą vietą ir vertinimo komisija.

Tie „architektūriniai nuopelnai“ ir pasitarnavo tam, kad vieną dieną – tai buvo, regis, 1965 metas – susilaukiau neįprasto vizito. Įveikęs abi sunkiai pasiduodančias duris ir pasiteiravęs, kur čia galima surasti Paleckį, kuris rašo apie architektūrą, mūsų plakatuoto kambario duris pravėrė aukštokas, tiesaus stoto, žilaplaukis, kiek pliktelėjęs vyriškis. Man, tik ką baigusiam universitetą žurnalistui, svečias pasirodė labai senas (paskui sužinojau, kad jam per septyniasdešimt) ir kažkuo ypatingas. Dabar, beje, gerai įsivaizduoju, koks senas aš pats ir bendraamžiai atrodome žvelgiant dvidešimt trejų metų jaunuolio akimis.

– Esu architektas Vytautas Žemkalnis, – prisistatė. Pavardė man buvo žinoma. Pastebėdavau ja pasirašytus rašinius respublikinėje spaudoje – apie parkų sutvarkymą, tinkamą architektūros paminklų restauravimą, žaliųjų plotų mieste plėtimą. Buvau girdėjęs ir apie Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sugrįžimą prieš penkerius metus į Tarybų Lietuvą iš tolimosios Australijos. Ne kartą Kaune stoviniuodavau ir grožėdavausi ties „Pienocentro“, Kūno kultūros instituto ir kitais jo projektuotais pastatais.  Tokio masto žmogaus atvykimas pastoviam gyvenimui buvo tais laikais, ko gero, vienintelis.

Sunku dabar prisiminti, kokį tekstą Vytautas Žemkalnis (jis taip pasirašinėjo, tad toliau naudosiu šią pavardę) atnešė, apie ką mes kalbėjomės pirmą kartą. Tik neabejotina, kad rašinys buvo išspausdintas „Komjaunimo tiesoje“, o pokalbis padarė man stiprų įspūdį. Ir iš savo tėvų, ir pas juos užsukančių Balio Dvariono, Teofilio Tilvyčio, Augustino Griciaus, Bronės Girienės bei kitų jaučiau tą prieškarinių inteligentų bendravimo dvasią, manieras. Bet naujasis mano pažįstamas buvo dar kitoks, tarsi iš kito pasaulio. Kai kurie jo pasakojimai ir pastabos, laisvi, neįprasti tiems laikams samprotavimai įstrigo visam gyvenimui.

Jau kai susipažinome artimiau, vėl atvažiavęs iš Kauno ir užėjęs į redakciją Vytautas Žemkalnis papasakojo įsidėmėtiną istoriją iš tų laikų, kai jis 1940 metais dirbo vyriausiuoju tik ką atgautos sostinės architektu. Gracingoje Vilniaus panoramoje jam akį labai rėžusi Šv. Konstantino ir Michailo cerkvė. Pastatyta ne taip ir seniai, prieš 27 metus, Basanavičiaus gatvėje Romanovų dinastijos 300-osioms metinėms pažymėti. Sugalvojęs gudrų planą, kaip to architektūrinio šašo atsikratyti, ir metų pabaigoje pasiprašęs audiencijos pas Vilniaus miesto karo komendantą. Tas jį mielai priėmęs.

– Taigi, nuėjau pas tą raudonarmiečių majorą ir dėstau. Aukščiausioje Vilniaus vietoje, sakau, iškilo neskoningas statinys tiems nelemtiems carams Romanovams pagarbinti. Cerkvė badyti bado akis. Architektūrinės vertės ji neturi. Štai Maskvoje žymiai didesnė ir vertingesnė cerkvė prie Kremliaus neseniai pašalinta. O kodėl nepadarius tą patį ir Vilniuje?

Majoras patylėjo valandėlę, pamąstė. Įdėmiai nužvelgė mane ir tarė:

– Gerai. Aš sutinku.

Jau norėjau šokti nuo kėdės ir dėkoti, bet karininkas tęsė:

– Su viena sąlyga. Atneškite man po savaitės tos cerkvės lankytojų („prichožane“) sąrašą. Ir su surinktais parašais, kad dauguma jų pritaria cerkvės susprogdinimui.

Teko išeiti it musę kandus. Nepavyko.

Papasakojau tada šį epizodą draugams, besidomintiems architektūra. Dailininko Rimtauto Gibavičiaus klausiau, kodėl senasis architektas užsimojo būtent šią cerkvę nugriauti? Štai prospekto gale, už Žvėryno tilto, juk irgi stūkso panaši, statyta tik dešimtmečiu anksčiau. Rimtas aiškino, kad toji stilingesnė – be to, karpa ant nosies labiau pastebima, negu pasmakrėj.

Kitas įsimintinas pasakojimas tiksliau, pastebėjimas. Įžengia Vytautas Žemkalnis, plevėsuodamas atsegtu paltu – kiek labiau uždusęs, negu paprastai, o gal ir susijaudinęs.

– Atvažiavau iš Kauno šįkart anksčiau, turėjau laiko. Pasivaikščiojau prie Tauro kalno, o ten ant Profsąjungų rūmų stogo didžiulis užrašas, kuris, sako, ir naktį šviečia: „Šlovė TSKP“. Na, kam to reikia? Rusai turi tokiems atvejams tinkantį pasakymą. Ar būtina vis aiškinti ir kartoti – „To lev, a ne sobaka“? (Tai liūtas, o ne šuo).

Tikrai, ant Profsąjungų rūmų frontono kairėje pusėje dieną ir naktį švytėjo raidės „Šlovė TSKP“. O dešinėje – „Slava KPSS“. Nelabai pastebėdavau, kaip ir daugelis vilniečių – kažkas sugalvojo, tokia jau tvarka. Tokie šlovinantys šūkiai ir kviečiantys našiau bei sparčiau dirbti raudoni lozungai mirguliuodavo ir kitose vietose. O štai atvykėlis iš „ano pasaulio“ pastebėjo ir piktinasi – tai gi tušti dalykai, duodantys atvirkštinį efektą! Ir vilniečiai apie tai, matyt, pagalvodavo, bet komentarų negirdėjau.  Tuo labiau tokios temos buvo „tabu“ spaudai.

Senasis veržlusis architektas – taip mintyse ėmiau vadinti Vytautą Žemkalnį po to, kai kaskart, užėjęs į redakciją pažerdavo aibę sumanymų, pastebėjimų, aštrios kritikos. Šnekus, vaizdžiai pasakojo savo gyvenimo epizodus – jo ir žodynas buvo mums, jauniems žurnalistams, neįprastas, kupinas tarpukario išsireiškimų, o ir frazių iš kitų kalbų. Žinoma, nė žodžio apie Australiją, apie karo, pokario metus. Tai vėl buvo abipusiai suprantamas tabu, kurio nei jis, nei tuo labiau aš nedrįsome pažeisti.

Ir „Komjaunimo tiesoje“, ir kituose laikraščiuose, žurnaluose jo rašiniai išsiskyrė kategoriškumu, kieta polemika. Ypač kviečiant gelbėti garsųjį Kauno Ąžuolyną nuo motociklininkų varžybų invazijos, saugoti vertingus neprižiūrimų bažnyčių interjerus. Beje, užėjęs jis įtaigiai įrodinėdavo, kad jokie taisymai, tuo labiau trumpinimai pateikiamuose tekstuose neleistini, nes iškreiptų esmę. Ir mano galva tiems rašiniams redagavimo nereikėjo – tiesa, kai kurie ilgoki. Kad užsitikrinčiau paramą „iš aukščiau“ taikiausi supažindinti jį su Viktoru Žeimantu. Juk visa „medžiaga“, kaip tada vadindavome straipsnius, reportažus, žinutes, keliaudavo į spaustuvę tik su redaktoriaus ar jo pavaduotojo palaiminimu.

Papasakojau Vytautui Žemkalniui apie Viktorą, mūsų, karingojo redakcijos jaunimo, globėją – jis mokėdavo nukenksminti skundus, atlaikyti komjaunimo ir net partijos CK spaudimą. Tad jo parama tikrai praverstų ir veržliojo architekto idėjų gynimui.

– Draugas Žeimantas, vyriausios redaktorės pavaduotojas, – tariau pristatydamas. – Jis labai mums padeda, kai norime kuo daugiau išsaugoti autoriaus braižą. O apie draugą Žemkalnį jūs, Viktorai, tikriausiai girdėjote.

Šneka, kurioje iš abiejų pusių pabiro įdomūs prisiminimai ir epizodai iš istorijos, užtruko gerą pusvalandį.

– Malonu buvo susipažinti, draugas redaktoriau, – atsisveikindamas tarė senasis architektas. – Tikiuosi pratęsti mūsų pokalbius.

Palydėjau redakcijos svečią link išėjimo. Man liko kiek nejauku, kad jis supainiojo mūsų Viktoro titulą – gal neišgirdęs ar nesupratęs jo pareigų. Mandagiai pasakiau, kad Viktoras Žeimantas yra laikraščio redaktorės pavaduotojas, o ne redaktorius. Čia gavau dar vieną įsimintiną pamokėlę:

– Mano jaunasis drauge, įsidėmėkite gerai. Tai nėra netaktas – vienu laipteliu paaukštinti žmogaus pareigas. Tai kaip tik mandagumas. Lenkai, beje, tik taip ir daro.

Vytautas Žemkalnis ir pokalbiuose, ir spaudoje gynė sostinės „žalinimo“ požiūrį. Vilniuje karo metu sugriautus pastatus, įrodinėjo jis, reikia ne atstatinėti, o paversti tuos plotus žaliais – parkais, skverais. Kuo daugiau žalumos miestui, tuo geriau. Tuomet aš labai palaikiau šią nuomonę. Dabar gi sakyčiau, kad „išmušti dantys“ (spragos gatvėse), netvarkingi skverai – ne visad geriausia išeitis. Dėl užbaigtesnio architektūrinio, o ir istorinio vaizdo neretai verta užstatyti tuščius plotus.

Senasis architektas, kaip jau minėjau, noriai prisimindavo epizodus iš to laiko, kai tarybų valdžios metais prieškaryje jis dirbo Vilniaus vyriausiuoju architektu. Pasakojo, kad tuo laiku su kolegomis ruošęs perspektyvinį miesto planą ir numatęs, kad reikėtų pastatyti tiltus per Nėrį ties Petro ir Povilo bažnyčia ir toje vietoje, kur dabar iškilęs Pedagoginis institutas – 1965 metais nauji tiltai kaip tik tenai jau jungė upės krantus. Prieš karą jie planavę dar vieną tiltą, ties Vrublevskio (paskui Mokslų akademijos) biblioteka – šis tiltas iškilo jau po Vytauto Žemkalnio mirties, nepriklausomybės metais.

Prisiminė, kaip susipažinti su Vilniaus perspektyviniu planu iš Kauno atvažiavo Justas Paleckis. Architektai, patiesę sostinės žemėlapį, jam aiškinę, kad Vilniui reikia dviejų reikšmingų statinių: Operos teatro ir didelės universalinės parduotuvės. Operą numatoma statyti už Žaliojo tilto, šalia Rapolo bažnyčios, o didžiąją parduotuvę – irgi prie to tilto, tik šiapus upės. Paleckis esą ilgai žiūrėjęs į planą ir pasiūlęs pagalvoti, ar nereikėtų sukeisti tuos statinius vietomis. Juk geriau, kad opera būtų arčiau centro, o norintiems įsigyti prekių tegul jau tektų pakeliauti kiek toliau.

Tėvas ne kartą man minėjo, kad kaip tik 1940-1941 metais stebėjo, kaip buvo tvarkoma Katedros aikštė. Joje po lietaus telkšodavo balos, sausesnėmis dienomis vėjas nešiojo smėlį, o tarybiniais laikais aikštę išklojo cemento plokštėmis. Vilniaus gyventojus kankino nedarbas. Kad jį sumažintų, o taip pat padidintų aprūpinimo butais galimybes, naujoji valdžia paragino architektus suprojektuoti paprastus namukus dviem šeimoms. Tuo metu dar tolimame priemiestyje Antakalnyje vienas po kito ėmė kilti plokščių stogų vienaaukščiai. Pokaryje rekonstruojant gatvę, užstatant Antakalnį penkiaaukščiais daug tų namelių buvo nugriauta. Tačiau kai kurie stovi iki šiol.

Apie pažintį su senuoju architektu papasakojau savo Tėvui. Jis susidomėjęs klausėsi, bet neatsimenu, kad būtų kažkaip komentavęs. Niekada nėra man pasakojęs apie Vytauto Žemkalnio grįžimo iš Australijos į Lietuvą aplinkybes. Šiaip Tėvas labai džiaugėsi sugrįžtančiais į tėvynę iš Pietų Amerikos, buvo kviečiamas ir dalyvaudavo „asadose“ – tradicinėse Brazilijos ir Urugvajaus lietuvių šventėse su kepsniais atvirame ore, dažniausiai Valakampiuose. Globojo kai kurias atvykusiųjų šeimas, ypač Vaivutskų, bendravo su rašytojais Linu Valbasiu, Algirdu Margeriu (pastarasis grįžo iš Čikagos). Bet su Vytautu Žemkalniu, kiek žinau, nebuvo susitikęs.

Užbėgdamas į priekį paminėsiu Vytauto Landsbergio – tuometinio kolegos pagal dirbą Europos Parlamente, kai 10 metų skraidėme tuo pačiu maršrutu Vilnius-Briuselis ir atgal beveik kas savaitę – pastebėjimą. Jis man sakė, kad dėl savo Tėvo sugrįžimo iš Australijos į Lietuvą rūpinosi jis pats. Esą artimas Vytauto Žemkalnio draugas nuo prieškarinių laikų kompozitorius Balys Dvarionas ėjęs pas LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoją  Kazį Preikšą ir aptaręs jo persikėlimo į Lietuvą sąlygas. Tų suderėtų dalykų valdžia esą laikėsi, tik negrąžinusi senajam  architektui namo Kaune. Tuomet pagalvojau, berods ir pasakiau tai Vytautui Landsbergiui: labai tikėtina, jog tuos žygius pas valdžios vyrus Balys Dvarionas pradėjo nuo Justo Paleckio, su kuriuo jie irgi bičiuliavosi nuo prieškarinių laikų. Tuo labiau, kad iš tuometinių valdžios pareigūnų mano Tėvas bene vienintelis pažinojo Vytautą Žemkalnį. Spėčiau, kad Tėvas pasitarė su Antanu Sniečkumi ir B. Dvarionui kaip derybų partneris buvo rekomenduotas K. Preikšas – senas partietis, pokaryje LKP CK sekretorius ideologijai, vėliau perkeltas į Ministrų Tarybą. Žinoma, galėjo būti ir kitų variantų.

Kai mano tėvas 1965 metais lankėsi Australijoje jauna lietuvaitė paprašė jo autografo. Justas Paleckis pasirašė ant sulankstyto lapo kraštelio, neįtardamas, kad aukščiau tame lape atspausdintas peticijos už Lietuvos laisvę tekstas. To reikalo peripetijas jis aprašė „Tiesoje“. Paminėjo tame straipsnyje ir senąjį architektą. Išeiviams, norintiems sužinoti apie gyvenimą Lietuvoje, jis siūlė „paklausti atvykusio iš Australijos architekto V. Landsbergio bei kitų, grįžusių iš kitų kraštų“.

Septinto dešimtmečio viduryje išvažiavau mokytis į Maskvą. Ten 1968 metų pradžioje, atsakydamas į mano sveikinimą su Naujais Metais, Vytautas Žemkalnis atsiuntė malonų laiškelį:

Mielas drauge Palecki,

Labai nudžiugau gavęs iš Jūsų gražų pasveikinimą Naujųjų metų proga.

Didelis Jums ačiū!

Džiaugiuosi, kad Jūsų mintys mus seka ir mūsų veiksmams pritaria. Sunkumų labai daug, tačiau įsitikinau, kad Lietuvos Komjaunimas žengia tiesiu, šviesiu keliu į gražesnįjį rytojų. Aš stengiuosi, kiek išgalėdamas, remti jų garbingą veiklą.

Naujiems Metams daug sėkmės darbe ir gyvenime!

                                                                                       Jūsų Vytautas Žemkalnis

Prašau perduoti mano nuoširdžius pasveikinimus ir linkėjimus Jūsų Signorui

                                                                                      Kaunas, 1968 m. vasario m. 12 d.

Tas pats po metų. Vėl nusiunčiau į Kauną naujametinį sveikinimą. O po kiek laiko gavau gražų jubiliejinių Donelaičio metų atviruką, kurio kita pusė buvo išmarginta tobulai kaligrafišku Vytauto Žemkalnio raštu:

Gerbiamas Bičiuli,

sveikindamas Jus Naujų Metų proga, linkiu, kad visiems geros valios lietuviams dar geriau sektųsi Lietuvos gerovės kilimo darbas, o taip pat sėkmės Jūsų asmeniškame gyvenime.

Šiek tiek apsiraminęs po kovų dėl mūsų gamtos išsaugojimo, dabar pradedu akciją dėl mūsų kaimo architektūros koregavimo etnografijos ir landšafto kryptim.

Tik ką užbaigiau Gamtos tyrimo stoties Žemaitijoje (Telšių raj. prie Biržulio ežero) projektą. Uždavinys buvo tuo sunkus, jog reikėjo sukurti pastatų kompleksą, kuris būtų etnografiškai ir moderniškai tinkamai išspręstas. Ar pavyks – netrukus pamatysime. Manau, kad būtina kritikuojant kieno nors darbą, duoti ir pavyzdį, todėl ketinu savo projektą paskelbti spaudoje. Te kritikuoja, te svarsto.

Tuo klausimu prieš trejetą mėnesių „Žemprojektas“ (arch. Bagdono iniciatyva) buvo suruoštas seminaras ir ekskursija. Mūsų darbą filmavo ir įrašus padarė Vilniaus kino studija. Kronika jau buvo ekranuose.

Man labai malonu, kad Jūs sekate mūsų darbą, ir kad mūsų tikslai Jums artimi ir Jūs taip šiltai, draugiškai vertinate mūsų pastangas.

                                    Jūsų Vytautas Žemkalnis-Landsbergis

                      Kaunas, 1969 m. sausis

Po mėnesio sulaukiau dar vieno senojo architekto laišką. Gal būt tuo metu buvo kiek sutrikusi jo rega, o gal tiesiog sumaišė ir atsiuntė man ne rašyto mašinėle laiško originalą, o jo kopiją, kurią pasirašė. Praėjus beveik 50 metų, manau, nebus nediskretiška pateikti „Santaros“ skaitytojams tą ilgą laišką (rašyba ir skyryba palikta beveik autentiška).

Kaunas, 1969 m. vasario 12 d.

Mielas, jaunasai, mano Bičiuli!

                      Šį kartą rašau gulėdamas (sirgdamas) lovoje – nelemtas dešiniosios rankos nervo uždegimas, vėl kažkokių slanksteliuose atsiradusių ataugų, – visai išstūmė mane iš rikiuotės ir stabdo, gal ir ilgam, o to laiko nedaug man tepaliko. Mano darbų paskutinįjį etapą – darbų… jau ne projektavimo srityje, bet praeities bėdų tvarkymo (archyvinės medžiagos, kai kurių reikšmingesnių prisiminimų, ypatingai 1939-1945 m. laikotarpio, nepriklausomybės laikų kovų ir t.t.).

                      Rašau šį laiškelį, o priešais turiu š.m. „Švyturio“ žurnalo Nr.1. Matydamas prieš save Jūsų Tėvą, ir prisimindamas anuos laikus, noriu trumpai štai ką pasakyti – retai kurią „prisiminimų“ knygą skaičiau su tokiu susidomėjimu, kaip „Žingsniai smėlyje“.

                      Rašytojo talentas, teigiamai veikiąs į skaitytoją, reiškiasi minčių ir faktų dėstymo nuoširdumu ir objektyvumu. Visi suminėti gyvenimo faktai laikotarpyje Ryga-Kaunas, dabar, perskaičius Signoro veikalą, atgyja man atminty iš naujo, – juk tais laikais ir aš jau buvau visiškai subrendęs žmogus. Tačiau dabar, svarstydamas tuos faktus, tą anų laikų gyvenimą pamačiau lyg per gerai pritaikytus man optinius stiklus, kurių anais laikais neturėjau, o ir man, atrodo, nestokojo. Dabar toji tikrovė atrodo daug aiškiau, – matai tokią, kokios jos būta.

                      Ar neatrodo paradoksalu, kad Vaižgantas buvo linkęs caro valdžios laikytis, o Vincas Kapsukas-Mickevičius – Lietuvos nepriklausomybės reikalauti. Ar neparadoksalu, kad Voldemaras skaitė protingu šlietis prie Maskvos ir tuo pačiu laiku nužudomi Karolis Požėla ir kt. Vaižgantas, kuris norėtų Vincą Kapsuką-Mickevičių matyti Lietuvos Respublikos prezidentu, tik su sąlyga, kad nebūtų jisai bolševiku, suprask – nebūtų nevykusios sistemos, ne ideologijos, tik sistemos puoselėtoju. Ar ne paradoksas, kai Smetonai pabėgus iš Lietuvos, atskubėjo Lietuvon Voldemaras, be jokios baimės iš bolševikų pusės?.. Ko?.. Kam talkininkauti?.. Negi vokiečiams?… Juk tuo laiku vokiečiai nei nemanė pulti Lietuvos. Visa tai rodo kažkokį blaškymąsi, nepastovumą, istorijos raidos nesupratimą. Jūsų Tėvelio būta žmogaus pramatančio ir nuoširdaus. Juk ir jo prisiminimai, su visais parodomais faktais, kaip ir pateisina anų laikų kitos pasaulėžiūros žmonių pagrįstą būgštavimą. Faktinai įvyko tai, kas jau buvo ruošiama nuo pat revoliucijos pradžios, ir visa jų laimė, ar nelaimė, kad jų kovos metodai dėl evoliucinės santvarkos palaikymo buvo netikę, neapgalvoti, neperspektyvūs. Tikrai būtų buvę visai protinga, jei, anot Vaižganto, būtume turėję Nepriklausomos Lietuvos prezidentu V. Kapsuką-Mickevičių. Būti prezidentu reikia turėti daug proto, išminties, ir, kas svarbiausia, žmoniškumo.

                      Būsiu labai dėkingas, jei pasveikintumėte nuo manęs šaunų Jubilijatą  Signorą Justiną Paleckį ir palinkėtumėte Jam geros sveikatos ir sėkmės lietuvių tautos kultūros saugojime ir puoselėjime.

                      Ta pačia proga norėtųsi pasisakyti dėl š.m. „Švyturio“ Nr.2., kuriame tilpo pasibjaurėjimo vertas kūrinys „Buržuazijos saulėlydis“, kuriuo debiutuoja (bent man taip atrodo) buvusio Lietuvos prezidento Antano Merkio sūnus – G. Merkys. Kad ir 16-os metų berniuko akimis žiūrint!… Tokie rašiniai literatūrai netinka, – jų poveikis į skaitytojus labai neigiamas. Bet kam, skaitant G. Merkio apybraižą apie savo nelaimės ištiktą tėvą, krenta į akis žemų pojūčių padiktuotas melas ir išsigalvojimas.

                      Man buvo labai malonu, kad Jūs supratote, ko aš siekiau kovoje dėl Ąžuolyno. Tikriau pasakius – dėl viso Kauno, o gal net nepaprasto gamtos eksponato išsaugojimo požiūriu, ir dėl visos Lietuvos.

                      Kaunas yra neapsakomai žiauriai darkomas ir nėr jėgų tam priešintis. Jei Miškų institutas, kuris taip kategoriškai buvo viešai, visas in corpore, su savo direktoriumi doc. Lukinu priešaky, pasisakęs dėl Ąžuolyno neliečiamybės ir jo restauravimo, buvo priverstas galų gale, kad ir su „apgailestavimu“ pripažinti, kad „ekonominiais sumetimais“ (?!) stadionas Ąžuolyne statytinas. Tad į kokią akligatvę mus veda Kauno tvarkytojų politika?… Ir tai ne vien Ąžuolynas, deja.

                      Aš jau nebeprojektuoju. Baigiau Gamtos tyrimo stotį ir tai viskas, tai paskutinis mano darbelis statybinėje architektūroje. Gyvendamas nuolatos Kaune, esu, deja, Kauno miesto vyr. architekto Miliūkščio ardomosios veiklos liudininkas. Ir mano pasisakymai spaudoje, kad ir plačios visuomenės remiami, kaip matote, jokių rezultatų nedavė.

                      Ar tai ne mūsų gyvenimo paradoksas – 15-os metų nesėkminga kova dėl Kauno miesto Viešosios bibliotekos statybos. Cirkas, stadionai, karuselės, šokių pavilionas, plaukiojimo baseinai ir t.t. – tai aktualu, nes tai pelninga. Gi biblioteka, koncertų salė, teatras, skaityklos ir pan.?! Ne, dar ne laikas! Va, naikinti darbininkų trumpalaikio poilsio vietą, kaip pav. Lampėdžiai, ir ten statyti kurortinius visasąjunginio masto 500 lovų viešbučius – puiku, tas pelninga!… O tai vis dėl to, kad Kaunas tvarkomas žmonių be plataus urbanistinio bei architektūrinio akiračio.

                      Daug architektūrinių miesto sužalojimų ir nevykusių planavimų yra padarę architektai ir inžinieriai prieškariniais laikais Kaune, o mes, komunistinės santvarkos architektai, dar pagiliname tas klaidas, kurias buvo padarę mūsų pirmtakai. Pavyzdžių aibės!

                      Anų laikų Kauno planavimas ir to planavimo realizavimas sutikdavo be galo įvairių juridinių ir finansinių kliūčių. O kokios gi dabar kliūtys? Kokios gali būti dabar kliūtys socialistinėje santvarkoje, po šimts velnių!?… O jų pasirodo dar daugiau, neįtikinančiai daugiau. Lyg koks kultūrinių reikalų sabotažininkas nukreipia mūsų reikalus kompromitacijos keliu.

                      Prieškariniais laikais Kaune turėjome patyrusį, išmokslintą, jauną architektą urbanistą arch. Kovalskį, ir kaip mes džiaugėmės, kad Kaunas galų gale bus tinkamai urbanistiniai tvarkomas. Arch. Kovalskio sprendimai buvo drąsūs, aiškūs ir estetiški. Žiūrint, nagrinėjant, jo sumanymus (vokiečių okupacijos laikais panašiai dirbo ir arch. Algirdas Prapuolenis, laike bombardavimo žuvęs Drezdene 1945 m.), tikrai linksma darydavosi, kad galų gale sulaukėm architekto, kuriam drąsiai tą milžinišką darbą galėtume patikėti. Neracionalus miesto planavimas miestui padaro labai daug žalos, o bibliotekos statybos sabotavimas – yra nusikaltimas mūsų miesto kultūrai. O tai įvyksta todėl, kad tokius svarbius klausimus sprendžiant, neatsiklausiama kompetetingų žmonių, o nutarimai daromi dažniausiai asmeniškai, savanaudiškai, suinteresuotų žmonių įtakoje. To nebūtų, jei miesto architektūros tvarkymo pareigūnai būtų ne vien morališkai, bet ir juridiškai atsakingi už savo klaidas.

                      Arch. Kovalskis atliko neįtikėtinai didelius darbus Kauno m. tvarkymo srityje – 22 urbanistiniai projektai, jų tarpe „Petro Vileišio“, dabar Tarybų aikštės projektas ir „Ąžuolyno parko projektas“ (2 variantai). Na ir ką gi?… Gražūs darbai – propagandai, o Kaunas buvo tvarkomas pagal „visaišmanačio kapitalo“… o dabar? Ir vėl: „ekonomijos sumetimais“… Deja, dabar mes tokio „Kovalskio“ neturime, jo vietoje tamsi, klaiki tuštuma!…

                      „Be knygos nėra mokslo, be mokslo nėra komunizmo“ mokė Leninas. Ir dar vis neišmokome, dar šiandieną nesupratome socialistinės santvarkos pagrindų. Dar turime vis aiškinti, įrodinėti ir kovoti dėl knygų reikalingumo. Kauno m. Viešoji biblioteka turi būti projektuojama dar šiais, Lenino jubiliejiniais, metais. Tai bibliotekai neišskiriamas sklypas, arba siūloma absoliučiai bibliotekai netinkamos vietos, pav. vis-a-vis Radijo fabriko Raudonosios Armijos prospekte ir pan. Biblioteka statytina tokioje vietovėje, kuri būtų lengvai pasiekiama iš visų Kauno priemiesčių. Taigi, rūmai statytini naujame miesto centre, netoli magistralinių kelių, ramesnėje vietoje. Tam tinka Tarybų aikštė, kaip savo laiku buvo išsprendęs Kauno m. vyr. architektas Miliūkštis, tačiau, dėja, dėl nesuprantamų priežasčių, arch. Miliūkštis Tarybų aikštės dalį užstatė kooperatyviniais namais, o pernai, skaudžiai pažeidęs urbanistinius principus, leido projektuoti Tarybų aikštėje… plaukiojimo baseinus. Tai tiek pat absurdinis sprendimas, kaip kad būtų nutaręs plaukiojimo baseinus įrengti Janonio aikštėje, Lenino paminklo vietoje. (Prisiminkime, kad penkiasdešimtaisiais metais buvo leista Tarybų aikštėje statyti Žemės ūkio Akademiją (!), ir jau buvo pradėta mūryti pastatai, tačiau pagaliau susiprato ir statyba buvo sustabdyta, o ir iš viso neleista, o sudėti fundamentai išardyti). O štai ir vėl 1958 m. parūpo kai kam Tarybų aikštė, – ėmė ir suprojektavo joje Kūno kultūros ir sporto kombinatą gamybinė grupė prie statybos ir architektūros reikalų skyriaus (Užs.Nr.3936). Pagamino net ir statybai darbo brėžinius. Krūva pinigėlio suplaukė į projektantų kišenes… Na ir ką? Gi nieko, tik aikštę sudarkė.

                      Na ir dabar 1968-1969 m.m. jau paruošta darbo brėžinių krūva. Dabar tai jau būtinai reikia statyti plaukiojimo baseinus, kad nesugalvotų kas numatyto dabar stadiono Ąžuolyne vietoj, statyti pagal senus, jau apmokėtus, projektus Tarybų aikštėje. Ir taip daina be galo: „urbanistinė“ Kauno miesto karuselė!…

                      Kauno Viešajai bibliotekai, pagal kruopščiausius apskaičiavimus, ligi 1972 m. reikalinga turėti tinkamą saugyklą minimum 2 milijonams egzempliorių, o toliau, būtinybės verčiami, turės statyti skaitytojų aptarnavimui rūmus, kur skaityklose ir abonementuose tilptų dar 2 milijonai spaudinių ir kur būtų ne mažiau kaip 1500-2000 skaitymo vietų. Todėl Kauno m. Vykdomasis komitetas nedelsiant turėtų išskirti žemės sklypą (min. 5 ha) naujų rūmų statybai ir turėtų tuoj pat, kuris nors patikimų projektavimo institutų pradėti naujų rūmų projektavimą. Kiek aš girdėjau, Kauno m. Viešosios bibliotekos direktorius tuo reikalu š.m. raštu kreipėsi į mūsų Partijos ir Valdžios centrus.

                      Aš manyčiau, kad būtų labai naudinga, jei Tamsta sugestionuotumei mūsų „Komjaunimo Tiesos“ redakciją, kad ji padarytų kuo plačiausią interviu su bibliotekos direktoriumi drg. Povilaičiu ir paskelbtų pokalbį savo spaudoje. Prie pastatymo tarybinės kultūros ir mokslo milžino Tarybų aikštėje turime prisidėti visi.  (Šios pastraipos paskutinis sakinys išbrauktas – bet taip, kad jį galima aiškiai perskaityti – J.V.P.).

                      Dovanok, kad kvaršinu pačiam galvą, tačiau toks jau yra tas amžinas nenuorama senis Žemkalnis.

                      Dar kartą su geriausiais linkėjimais Signorui ir Tamstai.

                                                                                     Jūsų Žemkalnis

                      P.S. Toks tas mano, lovoj rašytas, laiškas iškeverzuotas ir sunkiai išskaitomas, todėl daviau savo draugui perrašyti mašinėle, o šį keverzavimą palieku savo archyve.

Dėl šio laiško vertėtų, regis, paaiškinti, kad 1969 m. „Švyturio“ žurnalo pirmajame numeryje buvo patalpinta Justo Paleckio nuotrauka jo 70-mečio proga. Laiško autorius pateikia nuomonę ir apie jo prisiminimų knygą „Žingsniai smėlyje“, pasirodžiusią tuo metu. Labai kritiškai vertina Gedimino Merkio, Ministro pirmininko Antano Merkio sūnaus, publikaciją kitame „Švyturio“ numeryje, kurioje išjuoktas prieškarinio Kauno elitas, pabrėžiant polinkį į kortavimą ir panašiai. Itin įdomūs samprotavimai dėl istorinių dalykų – mane tais laikais gerokai nustebinę, kaip ir atviros Vytauto Žemkalnio kalbos. Laiškai akivaizdžiai liudija nenuoramos architekto veržlumą, sielojimąsį dėl architektūros, kultūros, švietimo reikalų ir jo žygius, kad būtų kitaip. Ir dar – kiekvienas gali įsivaizduoti, kokie drąsūs, aštrūs, argumentuoti buvo ir tais laikais skelbiami jo straipsniai.

Beje, mano Tėvas, tuo metu TSRS Aukščiausiosios tarybos Tautybių tarybos pirmininkas, to laiško dalykinę dalį nusprendė persiųsti į Vilnių, Ministrų tarybos pirmininkui J. Maniušiui. Tai nebuvo paprasta – AT spykerio aparatą sudarė tik padėjėjas ir sekretorė, kuri galėjo spausdinti mašinėle rusiškai. Tad Tėvas pats perspausdino laiško dalį lietuviškai ir pasiuntė su savo rekomendacija atkreipti dėmesį į V. Žemkalnio keliamas problemas.

Dabar sunku prisiminti, ką aš atsakydamas rašiau Vytautui Žemkalniui. Jo veikla ir sumanymai man buvo artimi ir suprantami, todėl kiek galėdamas palaikiau juos, pasitelkdamas ir vilniškius draugus „Komjaunimo tiesoje“.

Kai po beveik dviejų dešimtmečių 1987 metais buvau paskirtas LKP CK kultūros skyriaus vedėju, LTSR kompozitorių sąjungos suvažiavime susipažinau su muzikologų sekcijos pirmininku Vytautu Landsbergiu. Priėjęs pertraukos metu jis prisistatė (buvau apie jį girdėjęs) ir labai lipšniai perdavė geriausius linkėjimus nuo savo Tėvo. Sakiau, kad aš su malonumu prisimenu jaunystės laikų susitikimus ir bendravimą, prašiau perduoti ir jam pačius šilčiausius linkėjimus.

Atgimimo metais Vytautas Landsbergis savo Tėvą pakviesdavo į mitingus ir kitus renginius.  Jis vienas pirmųjų kalbėjo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime ir buvo audringai sutiktas – kaip vienas iš žinomų prieškarinės Lietuvos žmonių, respublikos tęstinumo simbolių. Juozas Urbšys, deja, dėl sveikatos būklės to vaidmens atlikti jau negalėjo.

1993 metų gegužyje atėjo žinia apie senojo architekto mirtį – tų metų kovą jam buvo sukakę šimtas metų. Tuo metu dirbau prezidento Algirdo Brazausko patarėju užsienio politikai. Laidotuvių organizatoriai pranešė, kad velionis bus pašarvotas Šv. Mykolo bažnyčioje. Pareikšti pagarbą Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui panoro prezidentas, lydimas patarėjo švietimui ir mokslui akademiko Algirdo Gaižučio, o taip pat Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas. Prisijungiau ir aš, prisimindamas seną pažintį.

Prie bažnyčios nemažai žmonių, daugiausia moterėlės. Einame keturiese, iš paskos apsaugos karininkai. Iš kai kurių susirinkusiųjų lūpų nelabai tinkantis šventoriui šnypštimas: „Šlykštynės, rūpužės…“. Dingtelėjo mintis – velioniui tikrai būtų svetimas toks elgesys. Pačioje bažnyčioje jau deranti tai valandai pagarbi tyla, jokių replikų.

Skraidymo į Briuselį ir Strasbūrą metais susidomėjęs perskaičiau Vytauto Landsbergio – Žemkalnio prisiminimų knygą, sudarytą ir parengtą jo sūnaus – „Iš atminties ekrano“ (Rašyta ir pasakota). Joje radau ir patvirtinimą to epizodo, apie kurį knygos autorius man pasakojo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Juozas Vitas „1941 m. kovo 19 d. suorganizavo Vyriausybės ir teatro darbuotojų atstovų komisiją, dalyvaujant kompartijos atstovui, o pirmininkaujant Justui Paleckiui“. Išklausius architekto Vytauto Žemkalnio pranešimą, išdiskutavus ir visapusiškai apsvarsčius „nustatyta, kad Operos ir baleto rūmai turėtų būti statomi Vilniuje prie Neries“.

Skaičiau tą knygą ir vėl pajutau to „amžino nenuoramos“, kaip jis pats save pavadino laiške į Maskvą, dvasią ir nuotykius. Išties, knygoje tarsi ekrane matai ilgą, margą, vingiuotą šimtametį kelią žmogaus, kuriam Lietuva visada buvo brangi, kuris iš toli ieškojo ir rado takus atgalios į Tėvynę.

„Santara“      2015  Nr 113/114    Pavasaris

Teko pažinoti ne vieną aktorių. Bet tik du artistus mačiau gyvenimo scenoje iš labai arti, bendravau su jais ne vieną dešimtmetį. Vyriausioji mano sesuo Sigita ištekėjo už Laimono Noreikos 1953-aisiais, o praėjus penkiolikai metų Juozas Budraitis vedė mano jauniausiąją seserį Vitą. Taip į Paleckių šeimą, kurioje vyravo humanitarai – žurnalistai, mokytojai, istorikai – atėjo kino ir teatro pasaulio žmonės. Tradiciją tęsia ir jų vaikai. Rūta Noreikaitė (Oginskaitė) – teatro, kino kritikė, parašiusi arti tuzino populiarių knygų apie meno žmones. O Martynas Budraitis – aktorius ir vadybininkas, Nacionalinio dramos teatro direktorius.

Dažnai pagalvodavau, kiek daug abu aktoriai – Laimonas ir Juozas – turi panašumų. Ir nemažiau, ko gero, skirtumų. Taip, abu pasiekė aukštumų ir pripažinimo. Laimonas Noreika daugiau teatre, Juozas Budraitis – kine. Abu stiprios asmenybės su skirtingais pomėgiais, virtusiais beveik profesionalia veikla. Laimonas išgarsėjo kaip ypatingo braižo skaitovas; su dideliu išmanymu kolekcionavo Lietuvos tapytojų kūrinius; jo dienoraščiai ir užrašai virto trimis vertingomis knygomis apie aktorystę, poeziją, meną, apie žmones, kuriuos jis pažinojo ir mylėjo. Juozas sukaupė didžiulę puikių knygų kolekciją, o aistra fotografuoti atvedė jo darbus į parodų sales ir pelnė fotomenininkų pagarbą.

Laimono Noreikos artistiškumas liejosi ir scenoje, ir gyvenime. Apdairiai rinkosi draugus, bičiuliavosi su įžymybėmis, be didelių pastangų vyravo įvairiausiose triukšmingose kompanijose. Juozas Budraitis kitoks. Nežinodamas jo profesijos nepasakysi, kad tai aktorius – santūrus, kiek užsisklendęs, nelinkęs per daug pasakoti apie save ir dominuoti pokalbiuose. Geriau besijaučiantis vienas, nuošaly, neieškantis kompanijų, nemėgstantis balių ir baliukų. Bet vėlgi panašumas – abu nelinkę kilnoti stikliuko.

Kad Juozas – tikras aktorius ne pagal išsilavinimą, o pagal pašaukimą, suvokiau pamatęs garsųjį „Niekas nenorėjo mirti“. Gerokai vyresnių už jį garsių aktorių profesionalų būryje dar tik kremtantis teisės mokslus studentas, vaidinęs tik universiteto teatre, visai nepasimetė, neatrodė naujokas.

Daugybę kartų, negailėdamas šiltų žodžių, Juozas man pasakojo apie savo mokytoją, įžvelgusį kukliame studenčioke aktorių. Ir ne bet kokį, o „savo“ – iškiliausias mūsų režisierius kvietė jį į beveik visus savo filmus. Visad jaučiau tą didelę Juozo pagarbą Vytautui Žalakevičiui – menininkui ir žmogui.

1967 metais kartu su žmona Laima nuvažiavome į Kalininą (dabar Tverė), kur Juozas filmavosi viename iš daugelio filmų – pasiūlymai tarsi lavina užgriuvo jį po „Niekas nenorėjo mirti“ triumfo. Kuklus viešbučio kambariukas, ant palangės bandelė su kefyru. O šalia vandeningoji Volgos upė. Aukštupy dar nelabai plati – kaip mūsų Nemunas. Nusimečiau drabužius, kviečiau ir Juozą perplaukti tą legendinę upę, bet jis: aš jau geriau valtele. Valties nesimatė. Tad teko pasižvalgyti kitame krante Volgos vienam.

Po metų Juozui atiteko pagrindinė rolė čekų filme „Lanfiero kolonija“ pagal romantiškąją A. Grino apysaką. Juozas tuomet pramoko čekiškai, daug pasakojo apie svajingąją Prahą, apie draugystę su čekų aktoriais, kurie entuziastingai įsijungė į „Prahos pavasario“ mitingus, sveikino vis labiau laisvėjančią spaudą.

O po kurio laiko su Juozu susitikome Maskvoje – tuoj po TSRS ir kitų Varšuvos pakto šalių invazijos į Čekoslovakiją, panūdusią kurti „socializmą su žmogišku veidu“. Tvyrojo slogios nuotaikos. Svajingoji Praha virto ašarojančia. Tą nelemtą rugpjūčio 21-ąją, pasakojo Juozas, filmavimo komanda pasitiko 2 kilometrų aukštyje, rūsčiuose Abchazijos kalnynuose, prie ežero. Maistą, gėrimus – ir romo butelaičius, kad nesušaltų – jiems pristatydavo malūnsparniai, viską nuleisdavo virve. Kaip ir kasryt Juozas įjungė savo tranzistorinį radijuką. Išgirdo žinią apie įsiveržimą ir paknopstom nubėgo pranešti draugams. Apstulbę čekai sustabdė filmavimą. Visi susispietė apie Juozo „Spidola“ – klausosi, verkia ir… geria. Su rusais ir anksčiau jokių ryšių neturėję, o dabar… Užtat dar draugiškesni tapo Juozui – juk „likimo broliai“.

Mačiau „Lanfiero koloniją“ 1969-jų vasarą – „pagavo“, net šiurpuliukai bėgo kūnu. Filmas išliko atminty kaip „grynas“ (ne todėl, kad pagal Grino apysaką) – be štampų ir klišių, stiprus. Lyg reljefinėje nuotraukoje ir dabar matau tą vaizdą, kai Hornas/Juozas it niūrus kaubojus ant eikliai šuoliuojančio žirgo akmeninėje dykumoje skuba į tariamą laimę… į pražūtį.

1968-jų gruodžio pabaiga. Įvykiai krypsta į Vitos, tik chemijos studijas baigusios, ir Juozo vedybas. 27 dieną abu žygiuoja į Metrikacijos biurą Komjaunimo (dabar Pylimo) ir Palangos gatvių kampe. Kitą dieną, šeštadienį, ten pat jiems įteikiamas sutuoktuvių liudijimas. O vakare Čiurlionio 16 baliukas, jaunoji susijaudinusi, dygli. Susirinko pulkelis Vitos draugių, kurios gražiai bendrauja iki šiol. Ir keletas Juozo draugų – irgi, kaip vėlesni įvykiai parodė, visam gyvenimui. Vynas nesiliejo upeliais, lašelis „Cuikos“, bet linksmo jaunatviško šėlsmo buvo daug. Juozas, kaip visad, santūrus, gal kiek susikaustęs šelmiškų Vitos draugių apsuptyje, noriai atsiliepia šaukiamas žaisminga „Babetino“ pravarde („Babeta eina į karą“ – šis filmas su nepakartojama B.B. – Bridžit Bardo – neseniai praūžė ekranuose). O pati jaunoji jau smagiai nusiteikusi, žaismingai artistiška. Kitą rytą, sekmadienį, labai anksti, jaunavedžiai išvyko į povestuvinę kelionę, į Maskvą. Į oro uostą juos vežė tamsiai mėlynas talpus milicijos automobilis –„voronokas“. Vienas iš jaunosios bičiulių „suorganizavo“ jiems tokią neįprastą transporto priemonę. Toji išvyka galėtų būti įrašyta į povestuvinių kelionių trumpumo rekordų knygą. Jau pirmadienį jaunavedžiai sėdo į traukinį ir nudundėjo atgal į Vilnių.

Prisimenu, kaip po pusmečio su savo vyresniuoju sūnumi dvejų metukų Rimvydu lankėme svainį Pirmoje tarybinėje ligoninėje, tais laikais įsikūrusioje prie Jokūbo bažnyčios. Didžiulė palata, bent dvidešimt lovų, o Juozas guli kampe, kur mažiau skersvėjų ir šypsosi nedrąsiai. Visa koja ir aukščiau sugipsuota. Mano Rimvydas įsistebeilijo į dar nelabai pažįstamą dėdę ir tyliai šnibžda: „Negazus, bada“. Ir aš nebūčiau iš karto pažinęs Juozo – ne veltui palatos draugai jį, kaip sužinojau, Puškinu praminė. Užsiauginęs vešlią juodą barzdą besifilmuodamas estų filme „Paskutinė relikvija“. Ten ir nutiko nelaimė. Vėl žirgas, vėl pasiutiški šuoliavimai. Sužvangėjo viduramžiški šarvai, arklys pasibaidė ir nuo skardžio kartu su raiteliu nugarmėjo. Skilo dubens kaulas, pasakojo Juozas, pažeistas stuburas, lūžo koja. Filmavimo darbai sustojo, estams, ko gero, teks ieškoti kito aktoriaus pagrindiniam vaidmeniui. Apsidžiaugiau, kai ligonis prisiminė ir linksmesnį epizodą (vadinasi, jau sveiksta) iš ligoninės gyvenimo:

-Ryte aplanko palatą gydantis chirurgas Alfonsas Dirsė – stotingas, solidus, dar neseniai ministro kėdėje sėdėjęs. Apžiūri, kaip tie mano skauduliai atrodo. Ir staiga atidaro spintelės prie mano lovos dureles: „O kur konjakas?“ – ir žygiuoja toliau. Tą pačią dieną duodu Vitai signalą – reikia konjako! Ji pristato butelaitį. Kitą rytą, kai vėl vizituoja gydytojas, pasididžiuodamas atveriu spintelės dureles: „Štai, daktare, vaišinkitės“. Kai šoks chirurgas, galingu balsu laidydamas žaibus ir perkūnijas: „Tu ką, kyšį įbrukti nori?! Aiškiai sakiau – pats gali 50 gramų išlenkti, kad kaulai tvirčiau suaugtų“. Kitą dieną jau nepyko, konjaką pamiršęs. Nelabai buvau linkęs jo patarimu naudotis, bet visa palata smarkiai spaudė: „Nado slušatsa doktora, Puškin“ (reikia daktaro klausyti, Puškinai) ir, žinoma, į talką siūlėsi. Teko atkimšti buteliuką – užteko visiems vaikščiojantiems ligoniams.

O tas čekų filmas „Lanfiero kolonija“, kur be traumų ant žirgo šuoliavo, Juozui galėjo tapti kelialapiu į platų pasaulį ir pripažinimą, jeigu ne anie laikai. Su visom smulkmenom Juozas vėliau prisiminė, kaip vėlų vakarą antrajame Čiurlionio 16 namo aukšte, koridoriuke pasigirdo ilgas tarpmiestinio, tarpvalstybinio telefono skambutis. Prašė pakviesti Juozą Budraitį. Ir kas prašė – pasirodo, pats Antonionis! Kalbėjo jis angliškai, bet namie nelabai kas atsirado, kas galėtų tiksliau pavertėjauti. Tad pokalbis buvo nerišlus. Bet Juozas suprato, kad didysis Antonionis kviečia jį filmuotis. Vėliau pasitvirtino, kad taip ir buvo. Italų režisierius pamatė „Lanfiero koloniją“ ir užsidegė – tas barzdotas vyrukas, pagrindinio vaidmens atlikėjas, labiausiai tiktų jo naujam filmui.

– Įsivaizduoji, – karštai tuomet bėrė žodžius Juozas, – tiesiogiai paskambino Antonionis! Tai juk figūra, prilygstanti Pikasui dailėje…

Pamenu, Juozas ypač ragino mane pažiūrėti itin mažo biudžeto telefilmą „Visa tiesa apie Kolumbą“. Tik kartą parodytas per Lietuvos televiziją tuoj buvo nukištas į archyvus – pasigesta „ideologinės brandos“, juk dramatiškas siužetas sutelktas į bendražmogiškas vertybes. Nedidelėje kino studijos salikėje žiūrėjau tą filmą vienas ir išties nenusivyliau. Pagauta tolimos Pietų Amerikos šalies atmosfera: nykuma ir neviltis, pasipriešinimas ir prisitaikymas, juodai-balti kontrastai ankštose kalėjimo celėse, amžinos gėrio ir blogio problemos. Gerai pažįstami lietuvių aktorių veidai, Žalakevičiaus stebuklingąja lazdele mostelėjus, virto pietietiškais, saulės nugairintais. Juozas, gyvenime toks ramus, netgi flegmatiškas, čia kunkuliavo vidiniu temperamentu. Kurtas kukliame Lietuvos kino studijos paviljone „Kolumbas“ tapo prologu kitam Vytauto Žalakevičiaus „egzotiškam“ filmui „Tas saldus žodis – laisvė“. Tiesa, jis buvo filmuotas ir Kryme, ir Čilėje, bet ir vėl pietiečius iš Pietų Amerikos vaidino lietuviai.

Jaunystėje Juozas gal ir praleido progą įsitvirtinti teatre – juk jį kvietė Juozas Miltinis. Ir vis dėl to, kad ir be jokio teatrinio pasiruošimo, pasikliaudamas tuo, ką išmoko akistatoje su kino kameromis, Juozas surizikavo pasirodyti Kauno dramos teatre. Negyvenau tuo metu Lietuvoje, tik girdėjau gerus atsiliepimus apie „Statytoją Solnesą“ ir kitus spektaklius, kur jis vaidino. Bet gerai prisimenu Juozo Budraičio Leniną Jono Vaitkaus statytame spektaklyje „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“. Revoliucijos vadas – sergantis, paralyžiuotas, prikaustytas prie kėdės, falcetu beriantis lozungus ir nurodymus, kaip nugalėti – tai buvo labai neįprasta. Žinoma, tai nebuvo karikatūra – tokios tada negalėjo būti. Bet vis dėlto kitoks žvilgsnis į žmogų, kuris tuomet daugiau asocijavosi su statula Lenino aikštėje Vilniuje.

Visad pavydėjau Juozui ypatingos „uoslės“ vertingoms knygoms. Jis sukaupė didžiulę biblioteką pačių įvairiausių knygų – puiki grožinė literatūra, knygos apie meną, kiną, teatrą, dailę, albumai. Įtariu, kad jis buvo – ir yra – pažįstamas su visų geriausių knygynų ir antikvariatų pardavėjais visuose miestuose, kuriuose jis gyveno. Uolia „knygininke“ tapo Vita, o ir Martynas su Justina, užaugę tarp knygų, užpildančių visas įmanomas namų kerteles.

14 metų Lietuvos ambasadoje Maskvoje – tai šimtai kultūrinių, literatūrinių tiltų tarp Lietuvos ir Rusijos, tarp miestų, meno kolektyvų, dailininkų, rašytojų. Sakoma, kad pirmą gyvenimo pusę reikia dirbti, kad sukurtum gerą vardą, o antroje pusėje tas vardas jau dirba tau. Juozas išties, kartu su Donatu Banioniu, Regimantu Adomaičiu – trys karžygiai – susikūrė sau gerą vardą, platų žinomumą visose buvusiose Tarybų Sąjungos respublikose. Ir panaudojo jį Rusijoje tam, kad pristatytų Lietuvą, jos žmones ir kultūrą. Juozas karštai pasakodavo – tai buvo jam svarbu, tai buvo jo naujas gyvenimas, jo naujoji kūryba – apie išvykas į Rusijos gubernijas, miestus ir miestelius, naujas pažintis. Budraičio pavardė atverdavo vartus susitikimams su įtakingais politikais, kultūros žmonėmis, verslininkais, atsirasdavo puikių projektų ir lėšų jiems įgyvendinti. Senajam Lietuvos ambasados pastatui Maskvoje Povarskaja gatvėje suteiktas „Baltrušaičio namų“ vardas. Bet dažnas tų namų svečias pavadindavo juos dar ir kitaip – „Budraičio namais“. Ne tam, kad pastūmėtų į šalį garsųjį poetą ir diplomatą, o tiesiog pripažindamas jo tradicijų tęsėją, aktorių ir diplomatą. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek koncertų, parodų, mokslinių konferencijų ir simpoziumų tuose namuose surengta, kiek knygų, reprezentuojančių lietuvių literatūrą, išleista ambasados pastangomis ir tenai pristatyta.

Ir baigęs savo ilgą kadenciją Maskvoje Juozas Budraitis tarsi tęsė kultūros atašė darbą, kai kalbėdavo per Lietuvos ir Rusijos radiją, televiziją, duodavo interviu spaudai apie kultūrinių ryšių, žmogiško bendravimo svarbą net ir sunkiais momentais. Nekonjunktūriškai, drąsiai jis taria žodį ir apie mūsų šalies situaciją, santykius su kaimyninėmis valstybėmis. Daug kas įsidėmėjo jo frazę: be kultūros politika negali būti veiksni.

Juozas Budraitis lankėsi daugelyje šalių, bet ypatinga jo meilė skirta Japonijai. Ta šalis, manyčiau, jį sužavėjo savo filosofija, meditacijos papročiais, miniatiūriniais namukais, butukais ir didelės kultūros žmonėmis. Ypač paveldo išsaugojimo, jaunimo ugdymo kultūra, kai per kartų estafetę, per ypatingą dėmesį vaikų auklėjimui perduodama pagarba tėvams, senoliams. Po kelionės į Japoniją Juozas įtaigiai mokė savąjį Martyną, o kartu ir jo pusbrolius, mano berniukus, medituoti: sutelkę visą dėmesį žvelkite į vieną tašką, žvelkite ilgai, kol pajusite malonų atsipalaidavimą.

Be abejo, Juozas turi ir savų silpnybių. Kadaise dramblotas seras Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: „No sports!” – jokių sportų! Toks požiūris jaunystėje buvo priimtinas ir lieknam, išlakiam Juozui Budraičiui. Tik dabar, atsiliepdamas į nuolatinius Vitos raginimus ir gydytojų rekomendacijas, jau kiek pasunkėjęs Juozas išsiruošia ilgesniems pasivaikščiojimams. Bet šiaip žingsniuoti ir žioplinėti jam nuobodu. Juozas visada draugėn pasiima ir fotoaparatą ir mato tai, ką eilinis praeivis nesugeba įžiūrėti. Neseniai parodoje gėrėjausi jo fotografuotais aptrupėjusių Vilniaus namų fasadų, griūvančių sienų vaizdais. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo, o Juozui pažvelgus ir nufotografavus – gražu. O kiek tokių vaizdų, detalių, pagautų gamtoje. Ir, žinoma, labiausiai jam rūpi žmogus – jo veidas, akys, raukšlės, bruožai, povyza. Tas skvarbus žvilgsnis, jau nuo jaunystės kurti kolegų aktorių ir kitų kino žmonių portretai leidžia Juozui tvirtai jaustis fotomenininkų gretose.

Ir tuose fotopasivaikščiojimuose Vita vėl – jo pagalbininkė ir konsultantė. Tiesa, ji žingsniuoja žymiai sparčiau ir dažniausiai palieka Juozą parpėdinti namo vieną. Bet apskritai po beveik 50 bendro gyvenimo metų jie, sakyčiau, supanašėjo – mano sesė labai artistiškai moka pavaidinti, ką nors pavaizduoti, o svainis persisėmė žmonos energija, entuziazmu.

„Paskutinė Krepo juosta“ Oskaro Koršunovo teatre, kuklioje nedidukėje salėje, spėčiau, ypač sujaudino mūsų amžiaus žiūrovus. O gal kai kam ir iš jaunimo S. Beketo žodžiai, tarti Juozo lūpomis, pataikė į širdį, stumtelėjo pamąstyti apie, atrodytų, bekraštį gyvenimą? Neįsivaizduoju kito aktoriaus tame vaidmenyje.  Sukasi, painiojasi magnetofono juostos, atgaminančios kimų balsą, prieš akis prabėga gyvenimas, toks trumpas artėjant jo pabaigai, mirguliuoja mylėti veidai, vaidenasi balsai…

Gerai, kad į senatvę Juozas tapo šnekesnis, prisimena daugybę epizodų ne tik iš kūrybinio gyvenimo, vadovavimo Teatro sąjungai, darbo Maskvoje, bet ir iš vaikystės romantiškoje Švėkšnoje, jaunystės Klaipėdoje, Vilniuje. Kartu su Margarita Matulyte jie sėdo ir parengė solidžią, storą knygą. Sumanyta kaip Juozo „aktoriškų“ fotografijų albumas ji apaugo bendraautorių pokalbiais apie filmus, senomis recenzijomis, laiškais, dokumentais. Vėlgi buvo malonu to didelio darbo eigoje išgirsti iš Juozo gražius žodžius apie talentingąją, rūpestingąją, darbščiąją bendraautorę.

Tad nekantraudamas laukiu pasirodant albumo-knygos apie visai neaktorišką aktorių.

2015 m. spalis

P.S. Nuodugniai perskaičiau J. Budraičio ir M. Matulytės knygą „Mano kinas“. Nenusivyliau. Gal ir dėl to, kad domiuosi istorija, mėgstu tikrus, nemeluotus jos atspindžius – toje knygoje daug autentikos ir nuoširdumo.

2016 m. sausis

Tekstas, patalpintas Lietuvos nacionalinės bibliotekos virtualioje parodoje „Juozas Budraitis. Kinas buvo mano mokykla”.  

http://parodos.lnb.lt/exhibits/show/juozas-budraitis