ČIKAGA–GOTLANDAS–LIETUVA

– Jeigu Lietuvoje socializmas būtų kurtas toks, kokio norėjo Paleckis, mums nebūtų tekę iš Lietuvos bėgti.

Toli, už Atlanto, nepažįstamas žmogus ištarė labai svarbią man frazę. Joje tilpo daug, ką mačiau, bendraudamas su Tėvu, ką skaičiau, girdėjau apie jį. Kalbėjomės 1995 metais Čikagoje. Susitikime su lietuviais priėjo gal kiek vyresnis už mane vyriškis. Prisistatė – gydytojas Petravičius (jeigu teisingai įsidėmėjau pavardę). Ir pasakė tą mintį, kurios nepamiršiu.

O pirmą kartą atsidūriau didesniame užsienio lietuvių susibūrime prieš dešimtmetį. Įvairių kraštų lietuviai rinkosi į Europos lietuvių studijų savaitę Gotlando saloje, tik per 200 kilometrų nuo Lietuvos. Eilinė, 36-oji savaitė vis dėlto buvo nepanaši į ankstesniąsias. Gausiausias „desantas“ atplaukė jachtomis iš Lietuvos. Geležinė uždanga jau trūkinėjo ir byrėjo. Pirmą kartą ne tik disidentai (Kathamarsvyk poilsiavietę savo atvykimu pagerbė ir garsusis Antanas Terleckas), bet ir visokio plauko lietuviai iš Lietuvos visiškai atvirai diskutavo su lietuviais iš laisvojo pasaulio.

Studijų savaitėje kalbėjau, atsakinėjau į klausimus. Jaučiau, kad lietuviai iš Vakarų įdėmiai stebi mano elgseną ir kuklioje palėpėje, kur posėdžiavome, ir laisvalaikio metu.

– Kaipgi kitaip! Įdomu susipažinti su Paleckiu! – porino man ilgametis studijų savaičių dalyvis, kunigas iš Šveicarijos, veik 50 metų gyvenantis emigracijoje. – Įdomu, kaip buvot auklėjamas šeimoje, savotiškoje aplinkoje, kokį tai pėdsaką paliko…

Praėjo keleri metai. Tas garbus žmogus sugrįžo į Lietuvą. Neretai su juo susitikdavome, kalbėdavome ir labai skaudžiomis visai tautai temomis. Prisimindavome ir pirmąjį susitikimą Gotlande, jo pastabą dėl šeimos. Sakiau: jeigu manyje ir yra gero, tai pirmiausiai dėkingas savo Tėvui, Motinai. Pašnekovas rūškanai šyptelėjo:

– Tik nesakykite šito labai garsiai, ypač per televiziją ar spaudoje… Daug kas nesupras.

Bet dar daugiau, manau, supras. Ypač žmonės, gyvenę ir dirbę Lietuvoje, istorijos vyksmą matę atviromis akimis.

Pasakojau, kad Tėvas auklėjo mus daugiausiai savo pavyzdžiu, požiūriu į žmones, į darbą – vaikams laiko ne per daugiausiai galėjo skirti. Minėjau, kad 1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą – pirmuose laisvuose rinkimuose į Lietuvos parlamentą nuo pat 1926-ųjų metų – daugybė žmonių Marijampolėje priminė man Tėvo dėmesį, pagalbą jiems – ir dirbusiems Lietuvoje, ir tremtiniams. Ir ne tik Suvalkijoje. Įvairiausiose Lietuvos vietovėse girdėjau panašius atsiliepimus. Kai kurie dokumentai, liudininkų prisiminimai bylojo apie tai, kad dar 1941 metais jis pasisakė prieš trėmimus. Nereikia ir aiškinti, kuo jam tai galėjo baigtis. 1988–1990 metais, kai dar nebuvo įsigalėjusi naujoji konjunktūra, daug gerų žodžių, liudijančių jo gerus darbus nežmoniškai sudėtingoje aplinkoje, skyrė spauda. Buvo, žinoma, ir kitokių atsiliepimų, bet gerokai mažiau.

Paminėjau pašnekovui, kad už išrinkimą į Aukščiausiąją Tarybą, už tai, kad tapau Nepriklausomybės Akto signataru, daug kuo esu dėkingas Tėvui. Žmonės ne be pagrindo galvojo, kad mėginsiu daryti tai, ką ir jis – nesipūsti, atjausti žmones, dirbti nesavanaudiškai – tik jau laisvomis sąlygomis, be visus kausčiusių retežių. Aiškinau, kaip nelengva buvo A. Brazauskui, V. Beriozovui, o dažnai ir man atlaikyti aršiai besipriešinančių permainom spaudimą, kaip buvome pliekiami plenumuose ir pasitarimuose. Visagalė TSKP Centro Komiteto kontrolės komisija reikalavo pašalinti iš komunistų partijos „keturių bandą“ – A. Gagilienę, B. Genzelį, R. Ozolą, J. Paleckį. Pats rizikuodamas, A. Brazauskas amortizavo spaudimą.

Tuomet, kai slėgė aršūs puolimai ir nežinomybė, dažnai pagalvodavau: kaip nepalyginamai, tiesiog neišpasakytai sunkiau buvo Tėvui. Ypač 1948–1952 metais, kai kiekviename plenume, suvažiavime jis buvo talžomas už „nukrypimus nuo partijos linijos“, „kolūkių kūrimo nepalaikymą“, „smulkiaburžuazinį nacionalizmą“…

Buvau dešimties metų, kai 1952-aisiais pirmą kartą pajutau nevaikišką išgąstį dėl Tėvo likimo. Svarbiausiame Maskvos laikraštyje, „Pravdoje“, perskaičiau grėsmingas eilutes: „suvažiavime buvo aštriai kritikuotas J. Paleckis už buržuazinių nacionalistų palaikymą“. Namuose tvyroje įtampa, laukimas. Nei Tėvas, nei Mama nieko mažiesiems neaiškino. Man, ketvirtokui, klasės draugai pašnibždėdavo: „Matysi, ir jus išveš į Sibirą“ (tiesą sakant, nelabai susigaudžiau kas tie buržuaziniai nacionalistai, ką reiškia vežimai, kuo baisus tas Sibiras…).

Tik po daugelio metų iš Tėvo pasakojimų, o paskui ir iš dokumentų supratau, kad ketvirtokėliai, nugirdę iš tėvų ir giminių apie trėmimų baisumus, nelabai klydo. Iš tiesų, 1952 metų LKP VII suvažiavimas, tarybinės istoriografijos skelbtas „kolektyvizacijos suvažiavimu“, pagal kalbų turinį daugiau vadintinas „Paleckio triuškinimo suvažiavimu“. M. Gedvilas, kuris kartu su Tėvu tarpukaryje dirbo liaudininkų partijoje, buvo užpultas vien už tai, kad suvažiavime pamėgino ištarti: „Paleckis jau pradeda suprasti savo klaidas…“ Tėvas pasakojo, kad tuo metu planavęs rašyti memuarus sąlyginiu pavadinimu „Mano kelias į partiją“. O suvažiavimo dienomis neabejojęs, kad pavadinimą teks keisti ir rašyti (jeigu tik turės popieriaus bei pieštukų) apie kelią iš partijos… Vienas geriausių Tėvo draugų, irgi iš liaudininkų, ekonomistas Jonas Vaišnoras Stalino laikais buvo perkeltas dešimčiai metų į Sibirą tiesiai iš Tarybų Lietuvos vicepremjero kėdės, kadangi neatsargiai kažką parašė broliui, išėjusiam į mišką.

Kaip tik paskutiniais Stalino valdymo metais iš partijos ir iš Estijos vadovybės pašalinti „nacionalistai“ atsidūrė Sibire. Į jų vietą Taline iš Rusijos buvo importuoti estai, jau pamiršę gimtąją kalbą ir nelinkę jos mokytis. Tas pats, tik be represijų (Staliną jau buvo pakeitęs N. Chruščiovas) po septynerių metų pasikartojo Rygoje. Surusėję estų ir latvių lyderiai ja nebuvo linkę priešintis Maskvos diktatui, ginti savo kalbą, kultūrą, ūkį.

Apie tai pasakojau Gotlando pašnekovui, o mainais girdėjau tikrą vargų epopėją. Kaip neįmanomai sunku buvo palikti Tėvynę, klajoti Vakaruose iš šalies į šalį. Ir visad persekiojanti nežinia: ar gyvi artimieji Lietuvoje, kur jie – juk „iš buožių“, o dar jis pats, kunigas, Vakaruose…

Keliais štrichais palietęs politiką, daugiau nenorėčiau apie ją kalbėti. Tikiuosi tai padaryti kitą kartą, kita proga – ir tuomet pasakojimas įgytų daugiau dramatiškų spalvų.

Tėvas mėgdavo pabrėžti: ką jis bedarė, kur bedirbo, pirmiausiai jautėsi esąs žurnalistas. Šį kartą norėčiau prisiminti jį kaip Tėvą, pažerti nuotrupas apie tai, kokį mačiau jį šeimos, namų aplinkoje – su knyga, plunksną rankoje – ką jaučiau jį sakant tarp eilučių.

Nežinau, ar skaitantis šias eilutes pajus, kad stengiausi būti objektyvus, kiek įmanoma rašant apie Tėvą. Nebandysiu paneigti to, ką pasakojo apie jį artimesni ir tolimesni jam žmonės prisiminimų knygoje apie Justą Paleckį, išleistoje tarybiniais laikais. Joje daug tikslių jo bruožų. Bet tada knyga tegalėjo būti labai vienpusiška. Tad papildymai neišvengiami.

RAŠOMOSIOS MAŠINĖLĖS KALENIMAS

Tėvas dažnai pasiskųsdavo, kad niekaip neranda sekretoriaus ar padėjėjo kūrybiniam (ne techniniam) darbui. Antra vertus, nuo jaunystės jis buvo įpratęs viską daryti pats, o iš kitų, dirbančių jo vadovaujamoje įstaigoje nelabai sugebėjo ir nemėgo reikalauti drausmės, priminti pareigą. Nuo pat 1926-ųjų, kai vadovavo ELTAI, jo moto buvo: „netrukdyk dirbti kitiems – jie juk pakankamai susipratę ir darbštūs“. Jam patiko korespondento, redaktoriaus darbas. Iš žurnalistų esu girdėjęs, daug pasakojimų, kaip Tėvas Kaune, spaustuvėje, žaibiškai parašydavęs korespondenciją ar reportažą „į numerį“, tuoj nešdavęs linotipininkui arba tiesiog jam diktuodavęs.

Pagrindinis jo darbo įrankis buvo amžina plunksna; vėliau atsirado ir rašomoji mašinėlė. Apytikriai 1950-aisiais pastaroji tvirtai užėmė pagrindinę vietą. Tėvas prisimindavęs savo tėvą, kalvį, pajuokaudavo: „Jis kaldavo, ir aš kalu, tik ne taip garsiai“. Nuo vaikystės prisimenu nesibaigiantį mašinėlės kalenimą Tėvo kabinete ir Mamos griežtą nurodymą: „Vaikai, netriukšmauti!“. Tas kalenimas netildavo iki vėlyvo vakaro, o ir ankstyviausią rytą – vėl takšt-takšt-takšt. Kiek atsikratęs darbų Tėvas skatindavo ir vaikus paspausdinti – tegu išmoksta. Tai labai pravertė.

Tėvas turėjo kelias rašomąsias mašinėles. Viena įstaigoje, kita – namuose. Ypač džiaugėsi įsigijęs portatyvinę, su kuria galėdavo bet kur dirbti. Spausdino laiškus, straipsnius, užrašus lėktuve, traukinio kupė, net automobilyje ar autobuse, tuo gerokai stebindamas bendrakeleivius.

Tarybiniais metais daug kur buvo įsigalėjęs įprotis, kad vadovams straipsnius rašydavo padėjėjai, žmonės iš pavaldžių skyrių. Tėvas nepripažino tokio „darbo pasidalinimo“, kai rašo vienas, o honorarą pasiima kitas. Tiesa, jo archyve tarp rankraščių ar jo mašinėle parašytų straipsnių radau vieną rašinį, kurio braižas buvo ne Tėvo. Kamputyje prierašas jo ranka: rašė Pranas Ramonas (prietelius dar iš Rygos laikų, kurį jis pasikvietė dirbti į Vilnių). Tai buvo proginis straipsnis, sudurstytas remiantis kitais Tėvo rašiniais. Tėvas, palikęs tą vieną svetimą rankraštį tarp savų, tarsi norėjo pasakyti: tai išimtis, patvirtinanti taisyklę.

Tūkstančius laiškų, rašytų daugiausia mašinėle, yra „nukalęs“ Tėvas. Tiesa, juose reta gilesnių apmąstymų ar išvadų. Ir laiškuose Tėvas išlieka žurnalistu, reporteriu. Jam svarbiausia buvo laišku parodyti dėmesį.

Tas pats ir su Naujametiniais sveikinimais. Jau lapkričio pabaigoje Tėvas pradėdavo dūsauti – laukia atvirukų ir kitokių sveikinimų darbymetis… Pradėdavo nuo sveikinimų į užsienius, paskui į kitus miestus, į Vilnių. Išsiuntinėdavo šimtus. Čia jau mašinėlės paprastai nepripažindavo. Kiekvienam užrašydavo kitus, savitus žodžius.

Nei Tėvo sekretorė, nei padėjėjas nematė kelių sąsiuvinių, į kuriuos ranka beveik kasdien jis įrašydavo savo pastabas. Pirmiausiai suliniavo storą sąsiuvinį (paskui antrą…) pagal grafas: kas kreipėsi, kada, kas padaryta, koks rezultatas. Tai buvo priminimo ir pasitikrinimo sąsiuviniai, kuriuose užrašydavo prašymus, pasiūlymus – ir visuomeniniais, ir asmeniniais reikalais. Atvažiavusių ar atėjusių į Aukščiausios Tarybos Prezidiumo priimamąjį, į namus, kai jau buvo pensijoje, skambinusių telefonu svarbesniu reikalu. Žinoma, toli gražu ne visada Tėvo postūmis, tarpininkavimas pakreipdavo reikalus į geresnę pusę. Net tuo metu, kai tėvas dirbo Prezidiume, nemaža valdininkų, žinojusių apie jo įtemptus santykius su kai kuriais kolegomis, kurie turėjo nepalyginamai daugiau realios valdžios, pašaipiai mestelėdavo: „vėl Paleckis teigiamas rezoliucijas kepa“.

Bet nebuvo, ko gero, atvejo, kad Tėvas, jei tik matydavo ar jausdavo neteisybę, atsainumą, vilkinimą, nebūtų parašęs rašto, mėginęs kalbėti ar skambinti. Todėl žmonės ir verždavosi pas jį. Čia negaliu neprisiminti 1966 metų rudens, stoties aikštės Vilniuje. Laukiu troleibuso į centrą. Prieina smulkutė, nejauna moteriškė skarele parištais plaukais:

– Sakyk, sūneli, kaip nuvažiuoti pas Paleckį? Apgavo mane, noriu teisybę rasti.

Aiškinu močiutei, kad nuvažiuoti į Prezidiumą galima antruoju troleibusu. Bet priduriu, kad Paleckio ji neras, perkeltas dirbti į Maskvą. Močiutė netiki – ką gali tas vaikis žinoti – ir sėda į antrąjį troleibusą ieškoti Paleckio. Ir teisybės.

KNYGŲ APSUPTYJE

Dažniausiai atmintyje iškylantys prisiminimai: Tėvas su knyga rankoje, arba prie rašomojo stalo. Jeigu jis nevalgo, nesišnekučiuoja su namiškiais, nežaidžia su mumis, vaikais (žinoma, itin retai), vadinasi, jis skaito arba rašo; rašo arba skaito.

Kai su jaunesniąja sesute Vita susirgome skarlatina, mus izoliavo, kad neužkrėstume kitų vaikų. Į mūsų kambarį, kur valandos tęsdavosi taip ilgai, vakarais pakildavo Tėtis. Dažniausiai su Teofilio Tilvyčio „Dičiumi“, „Artojėliais“ rankoje. „Nuo Taurapilio, nuo kalno… Artojėli, bum bum bum, Dievas kviečia jau dangun…“. Šios, o ir kitos eilutės – ritmingos, su vaikui mielais patriukšmavimais – įsirėžė į atmintį. Tuo labiau, kad ir gyvenome ant Taurakalnio.

Namuose didžiausiame kambaryje karaliavo knygos. Aukštos lentynos, kuriomis mėgdavau karstytis, buvo pilnos žurnalų, laikraščių komplektų. Tėvas vis prisimindavo, kaip jis pats įrišinėjo knygas, žurnalus, kai gyveno Rygoje ir Kaune. Komplektai vis kaupėsi. Pagaliau Tėvui norom nenorom teko skambinti labai jo gerbiamam knygos žmogui Antanui Ulpiui – Knygų rūmų direktoriui. Atburzgė dengtas sunkvežimis ir spausdinių komplektai, dalis knygų iškeliavo į Knygų rūmus.

Įrištas žurnalo „Naujas žodis“ komplektas buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos spaudinys, kurį Tėvas man, tada tik per dešimtį metų perkopusiam, davė pasiskaityti. Jau buvau patyręs knygų, laikraščių, žurnalų graužėjas, tad iškart įnikau į nematytą, senienomis dvelkiančių puslapių karalystę. Stebino įmantrūs titulinio puslapio piešiniai ir vinjetės, žodinės ir grafiškos reklamos rėksmingumas, kino žvaigždžių, Vakarų pasaulio įžymybių, sensacingų situacijų nuotraukos. Ir tekstai Vilniaus I berniukų vidurinės mokyklos mokinukui buvo tuo labiau neįprasti: Lietuvos nepriklausomybės išaukštinimas, Vilniaus praradimas ir sostinės ilgesys, gyvenimo Vokietijoje, JAV, Sovietų Sąjungoje margumynai. Naivios, mėgėjiškos ir stipresnės eilės, vaizdeliai, apsakymai. Jų autorių tarpe – vardai, kurie Lietuvoje po kiek laiko tapo garsūs.

Tėvas „Naują Žodį“ Rygoje, paskui Kaune leido 1925 – 1929 metais. Darbavosi ne tik kaip redaktorius, bet ir kaip pagrindinis tekstų autorius, iliustracijų parūpintojas, ekspeditorius, finansuotojas… Pirmasis lietuviškas iliustruotas žurnalas, švietėjiškas leidinys, siekė populiarumo visuose sluoksniuose. Ir vis dėlto gyvavo tik iš entuziazmo ir aukų. Kad žurnalo leidimas nesustotų, Tėvas atiduodavo didelę dalį ne tik savo-mokytojo, vėliau ELTOS direktoriaus, paskui didžiausio latvių dienraščio „Jaunakas Zinias“ korespondento Kaune algos, bet ir Mamos-mokytojos atlyginimo nepagailėdavo. O šeimoje tuomet jau augo du vaikai.

Tėvas džiaugėsi, kad aš rimtai studijuoju jo pirmąjį žurnalistinį leidinį – naivoką, neutralų, atvirą visoms srovėms. Jau vėliau galėjau paskaityti jo redaguotą (apie 1938 metus) liaudininkų jaunimo sąjungos žurnalą „Mūsų jaunimas“. Tai buvo brandesnis, daugiau kairiosios krypties leidinys, bet irgi „specfondinis“.

Paauglystėje Tėvas davė pasiskaityti ir visas savo „specfondines“, tuomet jokioje atviroje bibliotekoje neprieinamas knygas. Greičiausiai „prarijau“ 1933 metų kelionės reportažą „SSRS mūsų akimis“. Jau buvo praūžęs TSKP XX suvažiavimas, griuvo Stalino autoritetas ir paminklai, bet knyga nustebino. Pirmiausiai geru reporterio stiliumi ir vakariečio pastangomis įsigilinti į tuometinę tarybinę tikrovę, nenutylėti stipriųjų ir silpnųjų tos keistos, mėginančios įgyvendinti utopiją santvarkos pusių.

Ne veltui 1990-ųjų pradžioje Žurnalistų sąjunga išleido fotokopijuotą šią Tėvo knygą. Dainuojančios revoliucijos sūkuryje, paskubomis ir paslapčiomis, nepaisydama jokių autorinių teisių. 15 tūkstančių tiražą žaibiškai išgraibstė. Man pasisekė – spėjau įsigyti tą knygą viename iš didžiųjų „Sąjūdžio“ mitingų Vingio parke.

Tris „Paskutiniojo caro“ tomus krimtau žymiai ilgiau. Ši biografinė knyga apie Nikolajų II į „specfondinę“ nemalonę buvo patekusi, matyt, todėl, kad Tėvas rėmėsi Vakarų šaltiniais, iš „nemarksistinių“ pozicijų vaizdavo carizmo žlugimą, menkai atspindėjo revoliucinį judėjimą. O štai publicistinė knyga „Latvija“ labai palankiai pristatė kaimyninę valstybę – istorija, kultūra, dabartis, ryšiai su Lietuva – bet man ji pasirodė nuobodoka. Beje, už tą knygą Latvijos prezidentas apdovanojo Tėvą „Trijų žvaigždžių“ ordinu, bet Tėvas jo atsisakė: „ne dėl ordino aš lietuvių-latvių susiartinimo darbą dirbu“.

Gan įdėmiai perskaičiau prieškarinį Tėvo eilėraščių rinkinį „Dienų nelaisvėje“ (paantraštė skelbė – žurnalisto eilėraščiai ir vertimai). Šalia mėgėjiškų eilėraščių, o ir nuoširdžių, „pagaunančių“, įsidėmėjau akrostichą „Vasario 16-oji“ (sudėjus pirmąsias eilučių raides, išeina „Lietuva, Tėvyne mūsų…“).

Iš pokario rašinių Tėvas davė man paskaityti savo prisiminimus „Žingsniai smėlyje“ apie 1926-uosius metus. Parašė juos 1948 metais, keldamasis kasdien anksti ryte, iki darbo, o išleisti jie buvo tik po dvidešimties metų. Stebino, kad Tėvas, paprastai neatsargus, blogo iš kitų nelaukiantis, šįkart buvo toliaregiškesnis ir Stalino laikais įkišo rankraštį į stalčių. Jei būtų pasielgęs kitaip, 1952-ųjų metų talžymas galėjo baigtis žymiai liūdniau. Juk net 1968-aisiais, kai „Vaga“ išleido šiuos memuarus, leidyklos vadovams kliuvo už budrumo praradimą: mat knyga parodanti, kaip veikia „buržuazinė demokratija“, neatspindi komunistų partijos vaidmens. Kaip tik dėl to knyga gan palankiai vertinta emigrantinėje spaudoje. O „Žingsnių smėly“ rankraštį perskaičiau vienu ypu. Kartu su Tėvu skirstėme knygą į skyrius, rinkome jiems pavadinimus.

Vienas maloniausių paauglystės prisiminimų – Tėvas kviečia į centrinį Vilniaus knygyną Gedimino prospekte. Knygos tuomet nuo pirkėjo buvo atskirtos prekystaliu, žmonių paprastai nedaug. Lietuvių literatūros skyriaus pardavėja kaip pastoviems pirkėjams tuoj sukrauna ant prekystalio šūsnį naujienų. Su malonumu abu knaisiojamės knygose, mėginame spėti, ko naujiena verta. Žinoma, noriu parsitempti kuo daugiau knygų namo. Tėvas, atsirinkęs jį dominusias, labai neprieštarauja. Pardavėja suvynioja knygų pokus į rusvą popierių, perriša virvele. Tai būdavo sunkūs, bet malonūs nešuliai.

KELIAI KELELIAI

Ypač lengvai Tėvas kildavo kelionėms po Lietuvą. 1960 metais dirbau „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje. Užgriūna kolegos iš Latvijos. „Padomju jaunatne“ laikraščio reporteris ir fotokorespondentas nori skubiai paruošti reportažą iš Elektrėnų. Redakcija turi vienintelę mašiną, bet ji užimta. Skuosti kartu su svečiais į autobusų stotį, kaip kad darome mes, vietiniai reporteriai?

– Pakalbink savo tėvą, – mesteli idėją išradingasis Aleksandras Icikavičius, redakcijos atsakingasis sekretorius. – jis latvius, žinau, gerbia, gal sutiks.  Nebuvau įpratęs Tėvo ko nors prašyti. Bet šįkart juk svečiai, redakcijos garbės reikalas… Ir ką gi, Tėvas, žvilgtelėjęs į kalendorinę užrašų knygutę, mielai sutiko. Nors įspėjau, kad rygiškiai ne kokie žurnalistiniai „vilkai“ – beveik tokie pat geltonsnapiai, kaip ir aš, aštuoniolikmetis.

Elektrėnuose fotoreporteriui nebuvo daug darbo. Pasikalbėjome tik su geologais ir geodezininkais – statyba dar nebuvo pradėjus kastis gilyn (po kelerių metų reporterio smalsumo vejamas koriausi į elektrinės kaminą, bet jau be latvių). Tačiau rygiškiams įspūdžių reportažui užteko. Grįžtant Tėvas pasišovė dar parodyti restauruojamą Trakų pilį.

Latvija Tėvui buvo mielas, magiškas žodis. Kaip ir Ryga – jaunystės miestas, Rainis – demokrato, švietėjo, poeto idealas. Tarpukaryje Tėvas buvo lietuvių-latvių draugijų aktyvistas, karštas dviejų tautų suartėjimo šalininkas.

1966-jų žiemą mirė garsus rašytojas Vilis Lacis. Teko ir jam sprangios politiko duonos ragauti – nuo pat 1940 iki 1959 metų dirbo Latvijos TSR Ministrų Tarybos pirmininku. „Nuėmė“ už tai, kad kategoriškai nesutiko su hipertrofuotu pramonės Rygoje augimu, skatinusiu darbo jėgos importą iš Rusijos ir Baltarusijos. Jo įpėdiniai net nemėgino dirbti savarankiškai, stropiai vykdė Maskvos nurodymus. Tėvas snieguotais keliais važiavo į laidotuves. Protestantiškai kukliose kapinėse buvo pakviestas tarti žodį. Latviai laidodami latvių rašytoją kalbėjo rusiškai. Tėvas kalbėjo latviškai.

Man tą epizodą primindavo daugelis, kai nuvažiuodavau į Rygą. Tėvo teiravausi – ar taip buvo? Patvirtino.

Kelionėse po Lietuvą Tėvas nieko iš anksto nepranešęs mėgdavo užsukti į mokyklas. Jausdavosi ten kaip namie. Juk buvęs mokytojas. Tuoj žengdavo į klases, užklausdavo moksleivių bendro išsilavinimo dalykų, aktualijų, pasišnekėdavo su jais, su mokytojais. Užvažiavęs po kurio laiko į tą pačią mokyklą pasidomėdavo, kaip sekasi tam ar tai, kas šauniausiai atsakė į klausimus praeitą kartą. Dažnai drauge nusifotografuodavo. Ir būtinai nuotraukas išsiųsdavo aplankytai mokyklai.

Dar tarpukaryje Tėvas daugelyje savo rašinių kalte kalė tą pačią mintį: statykime mažiau vyriausybinių pastatų, kontorų, bankų, ir kuo daugiau mokyklų, ligoninių. Kartojo šį priesaką kaip tas garsusis Romos senatorius dėl Kartagenos.

Pokario metais, kiek priklausė nuo jo, stengėsi, kad taip ir būtų. Kilo net konfliktas dėl Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pastato. Jis buvo nedidelis, neturėjo salės. Kelis kartus per metus susirenkanti Aukščiausia Taryba posėdžiaudavo tai viename teatre, tai kitame, tai filharmonijoje. Nesolidu, sakydavo daugelis, pažiūrėkite, kokius rūmus kaimynai subudavojo…

– Taip, visai neblogai būtų prasiplėsti ar naujus rūmus pastatyti, – vis kartodavo Tėvas. – Bet kol dirbu Prezidiumo pirmininku, to nebus. Statykime mokyklas, ligonines, jų vis dar trūksta.

Tėvas nėra medžiojęs. Gal tik kelis kartus atsiliepė pakviestas žūklauti, bet daugiau dėl išvykos į gamtą, spiningą užmesti taip ir neišmoko. Netraukė jo ir septintajame-aštuntajame dešimtmetyje paplitusios pirtelės su baseiniukais. Plaukioti, tiesa, mėgo, bet atviruose vandenyse. Medžioklių, žvejybų ir pirčių vajuje nedalyvavo dėl to, kad buvo knygos ir rašymo žmogus. O ir tos kompanijos neretai būdavo specifinės, kitokių pomėgių „sucementuotos“.

DEMOGRAFIJA IR AKIBROKŠTAI

1970-aisiais Tėvas, tada TSRS Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininkas, Maskvoje susitiko su užsienio žurnalistais. Ir be jokių „suderinimų“ pasakė savo nuomonę: Vakarai kalba apie rusifikaciją, o rusų skaičius Tarybų Sąjungoje mažėja, greit ne rusų tautybės žmonės sudarys TSRS gyventojų daugumą (tuo metu gimstamumas Vidurinėje Azijoje, Kaukaze smarkiai lenkė žemą gimstamumą Rusijoje).

Rusų skaičiaus santykinio mažėjimo vertinimas kaip teigiamas, normalus dalykas aukšto pareigūnų lūpose nuskambėjo neįprastai. Antraštės JAV, Vokietijos, Šveicarijos laikraščiuose skelbė: „Rusai tampa savo šalyje mažuma!“, „Didžioji dalis šauktinių į Tarybinę Armiją bus azijatai“…

Tą pačią vasarą Tėvas neteko Tautybių Tarybos pirmininko posto. Šioji spaudos konferencija, regis, prie to prisidėjo. Kaip paskutinis lašas, perpildęs taurę. Tęsėsi ir ilgas „nacionalisto“, „liberalo“ šleifas, ir Maskvos bei Vilniaus vadovybės nepasitenkinimas jo veikla. Savo ruožtu Mama, nors labai retai pasirodydavo visuomenėje, visur neatsargiai tiems laikams skųsdavosi, kad jai su vyru Maskvoje negerai, nejauku, nori kuo greičiau į Vilnių… Smulkmena, bet ji pasiekė daugelio ausis.

Į Tautybių Tarybos pirmininko postą buvo paskirta N. Nasridinova, buvusi Uzbekijos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkė. „Perestroikos“ laikais laikraščiai ją kaltino nežabota korupcija: Uzbekijoje ji gaudavusi didžiulius kyšius už tai, kad sumažindavo ar panaikindavo bausmes nuteistiesiems.

Ta proga epizodas iš Vilniaus. Tėvas, dar dirbdamas Maskvoje, sugrįžta į Lietuvą savaitei (stengdavosi lankytis Vilniuje kiek įmanoma dažniau). Vyriausios sesers Sigitos pagalbininkė namuose – nedidukė, putnaus, geraširdiško veido moteriškė – prašo Tėvo pagalbos kažkokiu reikalu. Kaip paprastai, jis užsirašo. Matyt, su kažkuo susiskambino ar parašė raštą – tą reikalą pavyko išspręsti. Kai Tėvas vėl Vilniuje, toji moteriškė vėl nori su juo pašnekėti. Staiga jis išeina į koridorių paraudęs, įpykęs, bet kartu kažkaip nuoširdžiai nustebęs, priblokštas:

– Ir atsitik tu man… Išbariau ją baisiausiai, prigrasinau milicija. Kyšį man mėgino siūlyti! Na ir istorija – pirmą kartą gyvenime!

Milicijos tėvas nekvietė, tik pagąsdino. Papasakojo Juozui Baltušiui tą nutikimą – kaip jam, sulaukusiam žilo plauko, veik 70 metų, pirmą kartą gyvenime kyšį mėgino įkišti. J. Baltušis smagiai užsikvatojo: „Galima būtų neblogą novelę parašyti…“.

 

VARDAI, IŠTARTI YPATINGAI

– Štai pagaliau ir Kazį Jankauską išleido, – atsiduso Tėvas, imdamas į rankas šio autoriaus knygą „Krito kaštonai“. – O kaip jį puolė, žemino, mėgino padaryti baisiu priešu…

Man Kazio Jankausko pavardė nebuvo girdėta. Jaučiau, kad Tėvas nori pasakyti daugiau, nei tie keli ištarti sakiniai, kad jis siūlytų man paskaityti tą knygą. Perskaičiau. Pasakiau Tėvui, kad patiko impresionistinė nuotaika, painios situacijos, neramūs klajokliškos prigimties herojai.

Tik po daugelio metų, bene 1989-aisiais, iš paskelbtų dokumentų sužinojau, kad Kazys Jankauskas pokario metais buvo politiškai persekiojamas, suimtas. Tėvas stengėsi jam padėti – tąkart, pasak dokumentų, ne be rezultatų. (Niekada Tėvas nepasakojo apie savo vaidmenį padėti nuteistiesiems, ištremtiesiems – tas temas, kaip ir apskritai pokario metų represijas, lietė tabu šydas; panašiai iki Atgimimo buvo daugelyje šeimų).

Tada, šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai su Tėvu vartėme spaustuvės dažais kvepiančius „Kritusius kaštonus“, tikrai man netoptelėjo: žodis „išleido“, jei prisimintume pokario metus, galėjo turėti ne tik su spauda susijusią reikšmę…

Panašiai Tėvas reaguodavo, kai tarpukario periodikoje užtikęs Juozo Keliuočio pavardę, paklausdavau apie jį. (Vėlgi tik po daugelio metų sužinojau, kad Tėvas buvo puolamas už tai, kad padėjo išeiti į laisvę „liaudies priešui“).

Su ypatingu jausmu Tėvas paimdavo į rankas ir Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, ir Augustino Griciaus tarpukario feljetonų rinkinį, išleistą tuoj po karo („Laiko dvasia“), ir kai kurias kitas knygas. „Kiek tas knygas ir jų autorius pokaryje daužydavo!“ – ištardavo trumpai. Ir niekad neprasitarė, kad to daužymo kliūdavo ir jam, kai užstodavo plunksnos draugus.

Ypatingai, nors ir negarsiai mūsų šeimoje nuskambėdavo Alberto Geručio vardas. Jie susipažino Rygoje, kartu dirbo ELTOS skyriuje. Tapęs ELTOS direktoriumi, Tėvas pasikvietė jauną žurnalistą į Kauną. Idealistiškai nusiteikę, svajojantys apie laimingą Lietuvą, abu nepartiniai, bet artimų pažiūrų, vėliau jie nuėjo skirtingais keliais. Albertas Gerutis linko į dešinę, Tėvas – į kairę. Tačiau tai nekliudė jų bičiulystei. Albertas Gerutis tapo antrosios Paleckių duktės Gerutos krikštatėviu. Draugavo jie iki pat lemtingų 1940-ųjų. Tuo metu Albertas Gerutis dirbo Lietuvos diplomatinėje misijoje Berne, Šveicarijoje.

Kai aš 1969-aisiais gavau paskyrimą į TSRS ambasadą Šveicarijoje, Tėvas tvirtai pasakė:

– Berne gyvena Albertas Gerutis. Pasakojau apie jį. Mačiausi su juo, kai buvau užsienyje. Nepaisant visko, turi ir tu su juo susitikti. O ambasadoje… Nieko nesakyk apie tai.

„Nepaisant visko…“. gerai supratau, ką Tėvas turėjo omenyje. Juk A. Gerutis, pasak tuometinės oficialiosios linijos, „reakcingos emigracijos veikėjas“, vienas iš „vaduotojų“ šulų. Ambasadoje, jei klausčiau leidimo, man tikrai lieptų laikytis kuo toliau nuo jo. Mąsčiau, kad ir jam gali būti keblu su manim susitikti. Prisiminiau ir šiltus Tėvo žodžius apie jį memuaruose „Žingsniai smėlyje“. Ir vis dėlto smarkiai jaudinausi, kai Berne skambinau storojoje telefonų knygoje surastu numeriu. Be reikalo. Albertas Gerutis atsakė nuoširdžiai, draugiškai. Tuoj pakvietė užeiti – pasirodo, ir gyvenome visai netoli.

Ne kartą teko viešėti jaukiame Elenos ir Alberto Geručių bute Spittaler Strase 22. Ponia – kukli, jauki moteris, maloniu rūpesčiu apgaubusi savo vyrą – labai mylėjo savąjį katiną ir ypač paukščius. Lesyklą jos balkone atpažindavo viso kvartalo sparnuočiai. Šeimininkas parodė man savo biblioteką ir milžinišką, pusę amžiaus kauptą archyvą (kažką panašaus teko matyti tik bibliofilo ir kultūros žmogaus Rosčio Baublio bute Londone). Albertas Gerutis man labai daug padėjo įsigilinti į Šveicarijos ypatybes, suprasti jos žmones. Pakalbėdavome ir politinėmis temomis. Žinoma, ir pasiginčydavome, tačiau vakarietiškai, kultūringai. Teko lankytis pas jį ir su Tėvu, Mama. Mačiau susitikimą senų, gerų draugų, kurių santykių nepakirto nei laikas, nei skirtingi požiūriai, nei šaltojo karo rėžiai.

Dar kartą pabrėšiu, kad niekas iš mūsų tų susitikimų negarsino. Ir Albertui Geručiui galėjo kilti keblumų dėl bendravimo su “raudonaisiais” ( žymiai didesnėje, įvairiabalsėje Amerikos emigracijoje “Šviesa-Santara” juk buvo užsipulta už šūkį “Veidu į Lietuvą!“, abipusiai sunkiai ir rizikingai stūmėsi kultūriniai, sportiniai mainai su Lietuva). O mano bendravimas su senais Tėvo draugais, su kitais įdomiais pašnekovais, gan laisvo, nelabai paisančio geležinių tarybinės diplomatijos drausmės taisyklių žmogaus elgsena sukėlė kai kam įtarimą, kad ruošiuosi bėgti iš TSRS… Dvylikai metų man užsitrenkė “kapitalistinių” šalių vartai. Beje, bėgti tikrai neketinau – jau vien dėl to, kad tai būtų atkirtę kelią nuo artimų, nuo Tėvynės. Ir štai į “nepatikimo” lietuvio Paleckio vietą ambasadoje Berne Maskva siunčia III sekretorių rusą Nikolajų Polianskį. Po keleto metų jis pasiprašo politinio prieglobsčio Šveicarijoje… Tokie tai paradoksai, susiję ir su Tėvu, ir su jo jaunystės draugu.

PASKUTINIS SVEIKINIMAS

Pagal žurnalistinį įprotį Tėvas vakarais stengdavosi nepraleisti užsienio radijo žinių, apžvalgų. Klausydavosi laidų, prasiveržiančių pro trukdymus, įvairiomis kalbomis. Dažnai ir užmigdavo su ausinės laidu ausyje, klausydamasis žinių iš mažučiuko tranzistoriaus “Sony” raudoname įdėkle. Tai buvo geriausias būdas gauti operatyvią informaciją – tarybinė žiniasklaida ir nutylėdavo, ir vėluodavo, nekalbant jau apie vienpusiškus komentarus.

Dirbdamas Vilniuje, Tėvas gaudavo Radijo ir Televizijos komiteto siuntinėjamus aukštesniems pareigūnams radijo biuletenius. Tai buvo užsienio radijo stočių – “Amerikos balso”, “Laisvosios Europos”, “Vatikano radijo” – transliacijų užrašyti tekstai. Radijo biuleteniai Tėvui pakeisdavo “gyvą” klausymąsi, jeigu užimtumas ar trukdymai sukliudydavo.

Persikėlęs į Maskvą ir dirbdamas Aukščiausios Tarybos Tautybių Tarybos pirmininku (1966-1970) Tėvas paprašė siuntinėti jam iš Vilniaus tuos pačius radijo biuletenius. Skaitydavome abu.

Po Tėvo mirties jo bute uždaroje knygų spintoje radau didžiulį pluoštą Maskvos laikotarpio radijo biuletenių. Ne šiaip suverstų į krūvą. Tėvas iš kiekvieno biuletenio buvo iškirpęs tą dalį, kurioje buvo pasakojama apie užsienio lietuvių kultūrinę veiklą, literatūrą, spaudą, jų renginius. Šios iškarpos buvo tvarkingai sudėliotos pagal dienas – mėnuo po mėnesio, metai po metų.

Atvėręs tos spintos duris, pagalvojau – ką Tėvas norėjo pasakyti, kokį signalą jis siuntė? Pomėgio išsaugoti archyvus atspindys? Noras, kad lietuvių kultūros, nublokštos už Atlanto, pėdsakai išliktų ir tokiame užfiksuotame pavidale? Gal. Nors, tikriausiai, neabejojo, kad radijo biuletenių komplektai kaupiami Vilniuje, kad archyvuose jie bus išsaugoti. O gal ta pirmiausiai JAV bei kitų kraštų lietuvių kultūrinės veiklos kronika jam buvo svarbi ir sava todėl, kad joje mirguliavo pavardės žmonių, su kuriais bičiuliavosi, kuriuos pažinojo tarpukaryje?

Gerai prisimenu, kaip tuomet ilgam susimąsčiau, paveiktas tos didžiulės, sakyčiau, daugiatomės kultūrinės kronikos. Įnikau vartyti kažkada skaitytus puslapius. O gal Tėvas norėjo pasiųsti žinią ir man, nuspėdamas, kad gilinsiuosi į jo paliktus dokumentus, rankraščius, knygas? Prisiminiau ir paskutinį sveikinimą su gimimo diena, kurį gavau Berlyne, sugrįžęs iš Vilniaus, iš Tėvo laidotuvių. Jame Tėvas rašė: linkiu tau sugrįžti į Vilnių ir dirbti kūrybinį darbą.

XXX

Apie Justą Paleckį įsigilinę į jo gyvenimo kelią, dokumentus istorikai, manau, rašys įvairiai. Bet nebus neteisūs tie, kurie artės prie paradoksalios išvados: šiandieninė Lietuva – demokratinė, nepriklausoma, su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda, palaikanti gerus, lygiateisius santykius su kaimynais – artima jo ne tik jaunystės idealams.

Socializmas, komunizmas buvo savotiška XX šimtmečio pirmosios pusės religija, siūlanti viliojančią išeitį iš amžiais kamavusių žmoniją bėdų. Jos įgyvendinimas, ypač nuožmių diktatorių laikais, nešė dar didesnes nelaimes. Tiesa, kartu vertė keistis į gerąją pusę konkuravusią su komunizmu sistemą, kuri, Švento Tėvo žodžiais tariant, irgi neišsprendžia visų problemų.

XXI amžiuje turėtų nykti “barikadinis” mąstymas, sukeltas dviejų sistemų priešpriešos. Tuo labiau, kad virš žmonijos pakibusios beribio vartojimo, ekologinių ir dvasinių katastrofų grėsmės. Jos kaupiasi ir gali sunaikinti visą žmoniją.. Laikas, peržengus tūkstantmečio ribą, deją, nebus lengvų pasirinkimų laikas.

 

Sutrumpintas variantas spausdintas „Kauno dienoje“ (1999 m. sausis) ir „Santaroje“, (1999 m. žiema, Nr. 31)

P.S. šiandien 2016-jų rugpjūčio 16 dieną – po 17 metų. Daug kas pasikeitė per šį laiką. Jau 12 metų esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Išgyvenome pasaulinę finansinę-ekonominę krizę, kuri ypač stipriai smogė Lietuvai. Bet per tą laiką, be abejo, pažengta pirmyn, gyvenimas, nors ir lėtokai, gerėjo. Deja, nuslinko į praeitį metas, kai turėjome gerus santykius su visais kaimynais, nejautėme betarpiškų grėsmių. Tuomet ir emigracija – Lietuvos tuštėjimo tragedija – buvo tik pradėjusi ryškėti. O kai rašiau apie demokratinę, nepriklausomą Lietuvą, atliepiančią Tėvo jaunystės – ir ne tik – idealams, nepridėjau dar vieno labai reikšmingo dėmens. Socialiai teisingą Lietuvą. Ir čia, deja, neturime kuo pasigirti.

Šiandien man itin užkliūva paskutinė pastraipa. Jau tuomet jaučiau ir rašiau apie besikaupiančias pasaulines grėsmes, kurių skaičius ir masteliai neišmatuojamai išaugo. Tai ne tik branduolinio karo šmėkla. Ir ne tik terorizmas – nors jau netoli metas (po 5?10?15? metų), kai teroristai turės ir panaudos branduolines bombas. Ko gero, kaip tik per pastaruosius dešimtmečius pasaulis prasnaudė tą laiką, kai dar galima buvo sustabdyti klimato kaitos, gamtos naikinimo katastrofiškas pasekmes. Dabar belieka tenkintis pusinėmis priemonėmis ir laukti, kada vis sparčiau plis dykumos po viską deginančia saule, kils vandenynų ir vandenų lygis, vis dažniau visur ūžaus uraganai ir cunamiai. O tai reiškia, kad migrantų, pabėgėlių iš tampančių negyvenamais plotų skaičius sieks jau ne milijonus, kaip dabar, o šimtus milijonų ir daugiau, kils karai ir konfliktai dėl vietų, kur dar įmanoma gyventi. Jau dabar matome civilizacijų susidūrimus, fanatiškų religijų ir jų pasekėjų keliamas kraujuotas orgijas.

Vis grėsmingesnis atotrūkis tarp persisotinusių turtais ir beviltiškai įklimpusių skurde žmonių. 70 superturtingiausių sukaupę tiek turto, kiek turi pusė vargingiausių pasaulio gyventojų. Atrodė, kad 2008-jų krizės sukrėtimas turėtų sustabdyti tą tendenciją – ne, atvirkščiai, atotrūkis spartėja. Tas pats kalbant apie turtingiausias ir skurdžiausias šalis. 1950 m. penkios turtingiausios planetos valstybės buvo 35 kartus turtingesnės už penkias skurdžiausias, po dvidešimt metų – jau 44 kartus, dar po dvidešimt metų – 72, dabar – jau per 100 kartų. Pagaliau besaikis vartojimas, neribotos pinigų galios įsišaknijimas, deja, primena pūvančios Romos imperijos laikus. Kaip ir aukštosios kultūros pralaimėjimai primityviajai – vis daugiau dvasinio skurdo, nužmogėjimo.

Beviltiška? Emigracijos Lietuvoje mastai lyg ir liudytų, kad mūsų šalis palaipsniui nunyksta. Bet ir Europos Sąjunga, regis, neturi ateities – kai ją užplūsta migrantai, kai britai nusprendžia pasitraukti. Bet kokiu atveju ES nustoja būti patraukliu pavyzdžiu pasauliui. O jis pats? Ir pasaulis neturės ateities, jei nesugebės susidoroti su visomis minėtomis grėsmėmis. Jų, deja, atsiranda dar daugiau.

Taip, prieš 17 metų optimizmo turėjau daugiau – ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio mastu. Visais lygiais reikalingi esmingi pokyčiai, staigūs posūkiai, kad sustabdytume tą pavojingą slydimą, kuris gali atvesti į katastrofą. Neišvengiamas glaudesnis bendradarbiavimas, vėlgi ir pasauliniu, ir Europos, ir regioniniu mastu. Tikiu, kad atsiras lyderiai, kurie ves į šį tikslą.

 

 Jos metu buvo pasirašytas ir paskelbtas Gotlando komunikatas. Šiame trumpame dokumente pirmą kartą įvairių politinių jėgų atstovai – ir Lietuvos, ir emigracijos – vieningai pareiškė nuomonę dėl pasaulio lietuvių ryžto siekti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Gotlando komunikatas paskelbtas rugpjūčio 6 dieną – likus septyniems mėnesiams ir penkioms dienoms iki Kovo 11-osios. Tai buvo metas, kai neįmanoma virto įmanoma, kai viltys vis labiau tvirtėjo, pildėsi. Nuo tų dienų praėjo ketvirtis amžiaus.

Pateikiu Gotlande pagal žurnalistinį įprotį paskubomis darytus užrašus, kuriuos papildžiau po kelių savaičių, tik sugrįžęs į Lietuvą. Jie, tikiuosi, atspindi 36-osios Europos lietuvių studijų savaitės diskusijas, dalyvių nuotaikas, bendrą atmosferą, kuri renginio pabaigoje tapo giedresnė ir optimistiškesnė negu pradžioje. Užrašytus studijos savaitės pranešimus ir diskusijų pasisakymus šiai publikacijai trumpinau, palikdamas esmingiausius, aktualiausius momentus. Pokalbių užrašai, pastabos pateikti taip, kaip buvo užfiksuoti. Aiškumo dėlei prie visų pavardžių pridėjau inicialus. Pateikiami ir pagrindiniai to meto – 1989 m. vasaros – duomenys apie tekstuose minimus asmenis.

Po to, kai „Pravda“, „Sovetskaja Rosija“ ir kiti Maskvos laikraščiai užsipuolė Gotlando komunikatą ir jį pasirašiusiuosius, gavau nemaža laiškų. Iš įvairių tuometinės TSRS miestų rašiusieji daugiausia smerkė, piktinosi. Kitaip iš Lietuvos. Štai Šiaulių politinio konsultacinis komiteto nariai rašė: „Pritariame lietuvių politinių jėgų konsolidacijai ir LKP CK pažangiosioms jėgoms“. Panašią nuomonę reiškė ir Kauno centrinės mokslinio tyrimo laboratorijos prie KMI darbuotojai, Lietuvos knygos draugijos Palangos organizacijos taryba, Vilniaus 9-osios poliklinikos darbuotojai, „Zarasų krašto“ laikraščio atviras partinės organizacijos susirinkimas, Kauno neurochirurginės klinikos darbuotojai…

Profesoriui Česlovui Kudabai ir man dalyvavimas Europos lietuvių studijų savaitėje buvo pirmoji pažintis su vadinamąja „reakcinga emigracija“, kuri Gotlande atsiskleidė mums kaip tolerantiška, intelektuali ir palaipsniui vis labiau draugiška. Po to organizatorių kvietimu man teko dalyvauti dar trejose kasmetinėse ELSS, sutvirtinti senas pažintis ir įsigyti naujų.

Ir dar asmeniška gaidelė. Vytautas Svilas[1] – politinis kalinys, 11 metų praleidęs Vorkutos lageriuose, kurio tėvas buvo sušaudytas karo metu Maskvoje, – pirmąją diskusijų dieną metė sunkius kaltinimus profesoriui Č. Kudabai. O antrąją – man. Tačiau savaitės pabaigoje su juo ir jo bičiuliais kalbėjomės gan draugiškai. O susitikus po metų, 37-ojoje ELSS Šveicarijoje, nepasitikėjimo ledai jau visai aptirpo. Ir Č. Kudaba, ir aš draugiškai bendravome su V. Svilu dar keletą metų, man teko svečiuotis jo namuose Vokietijoje, Darmštate. Abu su profesoriumi dalyvavome mišiose Vilniaus arkikatedroje, kurias V. Svilui mirus aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Tai sužinojęs kunigas Jonas Juraitis,[2] irgi „gotlandietis“, po to daug metų profesoriavęs Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose, pasakė: jeigu velionis ir turėjo nuodėmių, tai jos turėtų būti atleistos, nes jis sugebėjo susitaikyti su tais, kuriuos laikė priešais.

 

1989 m. liepos 27 d., ketvirtadienis, Vilnius–Palanga–Klaipėda–Baltijos jūra. Ryte į darbą. 11 val. Kultūros fonde – ilgai laukėm Vytauto Landsbergio. Su juo dar užvažiavom į Sąjūdžio būstinę (padėkojom mergaitėms, perdavusioms man kvietimo į Stokholmą telefaksą, kurį atsiuntė Edvardas Varnauskas[3]). Po to į Žvėryną, kur V. L. užėjo į savo namus. Iš Vilniaus į Klaipėdą važiavome mano tarnybine mašina, V. L. priekinėje sėdynėje. Tik ką grįžęs iš JAV, nuvargęs, beveik visą kelią miegojo. Sakė: manęs Amerikoje lietuviai klausė – ar aš be apsaugos vaikštau; o juk tas jų susirūpinimas suprantamas. Minėjo, kad Japonijos, Vakarų Vokietijos žurnalistai klausinėjo dėl teritorijos, dėl sienų.

15.30 val. jau Palangoje, pietavau su Feliksu Užpelkiu[4] ir kitais. 17 val. Palangos jachtklube – ten ir Judita, Jurgis[5], Paulius Vilemai. Pasivaikščiojom su jais, V. Landsbergis atskirai. Po geros valandos jis grįžo – „sušilau, karšta; nors jūroje plėvelė nemaloni plaukiojo, pagalvojau: o aš ką, ryžas? – išsimaudžiau“. Muitinėj karininkas kalbėjo lietuviškai. Pasieniečiai net nelipo į mūsų jachtą „Nerija“ (anksčiau, pasakoja, tikrindavo kiekvieną kampelį), nelydėjo kateriais, tik prožektoriais žibino. Jūra beveik tuščia, be laivų – nesitikėjau.

1989 m. liepos 28 d., penktadienis, jūra. Naktis romantiška, 24–4 val. vairavau pagal žvaigždes. Vis skauda nugarą, kažkokiu tepalu gydė Violeta Podolskaitė. Dieną 12–16 val. vėl vachta (budėjimas prie vairo). V.Landsbergis užtraukė populiarią vokišką dainą – „Seemann…“ -apie jūreivius. Gražiai taria vokiškus žodžius. Mokat vokiškai? – klausiu. Ne, tik kai kurias dainas.

1989 m. liepos 29 d., šeštadienis, jūra–Slitė–Kathamarsvikas. Naktis su vis stiprėjančiu vėjeliu, pašokinėjom ant bangų. Moteris pykino. Į mūsų su Č. Kudaba priekinę kajutę prasiskverbė vanduo – laša, šlapia, šalta, neužmigsi. Vairavau pagal žvaigždes, paskui pagal saulę, atsirado debesiukai. Slitėje buvom apie 8 val. Su jachtos kapitonu Vincu Valinsku ir Mindaugu Černiausku (iš Kultūros fondo, kelionės organizatorius) į policiją – uždaryta. Viešbutyje iškeitėm dolerius į kronas, skambinom Jonui Pajaujui[6]. Atvažiavo su dviem sūnumis ir policininkais (vyresnioji – moteris). 13–17 val. plaukėm į Kathamarsviką. Prie laivo muzikantai su liaudies muzika, dainom. Pasivaikščiojom su Č. K. Įspūdis – kaip mūsų Preiloje ar Šventojoje, tik kukliau. Nakvojome jachtoje.

1989 m. liepos 30 d., sekmadienis, Kathamarsvikas. Su Č. Kudaba nuėjome į „barakus“, įsikūrėme viename kambariuke (užėjęs Gintautas Būga[7]: „Švedijoje kaliniai geriau laikomi“). Su Č. K. prie jūros pabėgiojome, trumpai paplaukiojome, vanduo 13–14 laipsnių. Pokalbis su Kajetonu Čeginsku[8].

1989 m. liepos 31 d., pirmadienis, Kathamersvikas. Su Č. Kudaba išsimaudėme, papusryčiavome.

9.15 val. – 36-osios Europos lietuvių studijos savaitės (ELSS) atidarymas. Dvaro klėties pastogėje – aukštas naujų lentų stogas, maži langeliai, prietema, – telpa apytiksliai šimtas žmonių. KLEMENSAS GUMAUSKAS[9]: sulaukėme per šimtą savaitės dalyvių ir svečių, ketvirtis iš Lietuvos. Tikėjomės penkiasdešimt. Dr. KAJETONAS ČEGINSKAS – 35-ių savaičių apžvalga praskrendančio paukščio žvilgsniu. 1953 metais Tiubingene steigiamoji Europos lietuvių fronto bičiulių konferencija (30 žmonių). A. Maceina ragino nesidairyti atgal, daugiau pirmyn – arba sukursime savo gyvenimą, arba paskęsime svetimose bangose. 1954 metais Liudvigshafene, prie Bodeno ežero, Z. Ivinskis pradėjo pirmąją ELSS. Vėliau A. Maceina rašė: tremtinys pavargsta būti tremtiniu ir virsta čiabuviu. Skelbkim tam kovą – nustoti būti tremtiniu reiškia žlugti. Lietuviškumą galima palaikyti tik per kultūrą.

10.30 val. JUOZAS LINGIS[10] apie Igną Šeinių. Papildo jo sūnus, 40 metų dirbęs teisėju Švedijoje Irvis Šeinius[11]: mano atmintyje tėvas likęs vis rašantis „Remingtono“ rašomąja mašinėle.

14.05 val. IRENA LUKOŠEVIČIENĖ apie išeivijos kultūrinę veiklą: 1967 m. nepabūgom būti „išplautais smegenimis“, bendradarbiavom su Lietuvos kultūros žmonėmis, „Lietuvos“ ansamblio dėka įkūrėme ansamblį „Gintarai“, slapta atvežė birbynes. Jau metai – Lietuvos laisvėjimas, visi esam užklupti nepasiruošę. Ar utopiška kalbėti viena kalba – ne jūs ir mes, o vienos tautos vaikai?

Č. KUDABA: nuo tiesos sakymo Lietuvoje pereinama į vis daugiau teisybės. Kaip sakė Vydūnas, svarbu ne teritorinė, o dvasinė tėvynė. Daromės europiečiais – kitaip negalima.

V. SVILAS, buvęs politkalinys, Vasario 16-osios gimnazijos mokytojas: Č. Kudaba taip gražiai pakalbėjo, o prieš 20 metų paskelbė straipsnį, po kurio Marija Prieglauskaitė buvo priversta apleisti universitetą. Ar neketinate atsiprašyti jos? K. ČEGINSKAS: nediskutuokim tų dalykų, kuriems nesam pasirengę. Negaliu suteikti žodžio Č. Kudabai. Pasiaiškinkit asmeniškuose pokalbiuose. Ir vis dėl to Č. KUDABA: to straipsnio nerašiau – bet pasirašiau. Visą gyvenimą praleidau universitete, buvo ir sunkių dalykų. Noriu padėkoti – ačiū ir už mano kančią.

14 val. – pietūs (skelbta 13.30 – su laiko atsarga „lietuviškam punktualumui“).

16.10 val. Literatūros kritiko, Frankfurto universiteto dėstytojo VINCO NATKEVIČIAUS[12] pranešimas „Kiek jau persitvarkė lietuvių romanas ir apysaka“. R. Granausko „Gyvenimas po klevu“ kelia aukščiau už J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“. Geriausiai vertina R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“.

Vakare pokalbiai su kunigu Kazimieru Senkumi[13] (VFR, Štutgartas), žurnalistu Andresu Kungu (iš Estijos, gyvena Malmėje). Pasivaikščiojom ir pasikalbėjom su kunigu J. Juraičiu iš Šveicarijos. Jis pasakojo apie romanuose aprašytą tragišką Lietuvą, o aš galvojau, kaip tai atitinka Vakarų padėtį. Vakarienė tame pastate, kur klojimas. Naktį mūsų kambariuke pabudau, pašokau – lyg kažko svarbaus nebūčiau padaręs…

1989 m. rugpjūčio 1 d., antradienis, Kathamarsvikas. Dr. Kazio Bobelio pranešimas „Lietuvos išeivijos veikla siekiant nepriklausomybės“. Žilstelėjęs, akiniai aukso spalvos rėmeliais, tamsiai mėlynas švarkas, be kaklaraiščio. Tvirtas, kiek pakumpęs, kalba be teksto, sklandžiai, pasitikinčiai, lietuviškai švariai, bet su amerikoniškom intonacijom. Rankos kišenėse arba gestikuliuoja.

K. BOBELIS: Lietuvoje išeivijos laisvės kova dar nėra tinkamai įvertinta. Tik dabar jūs tapote drąsesni – tarptautinio komunizmo fiasko, TSRS ekonomikos griuvimas – jei ne tai, negalėtumėt pasireikšti. Džiaugiamės, ko pasiekėte, bet laisvė gali būti tik pilna, niekas negali nurodinėti, kaip mums tvarkytis. Rasti modus vivendi tarp mūsų ir okupuotos Lietuvos institutų – dėl mūsų didžio reikalo. Suprantame, kad mūsų į Sibirą neištrems, o jūs kitoje padėtyje. Asmenys, kurie vadovauja išsilaisvinimo judėjimui, neturėtų turėti dėmių. Jei praeityje darė klaidų, buvo raudonas, gali dirbti laisvės darbą, bet negali vadovauti. Mūsų mažai, priimame kiekvieną lietuvį, bet turi atlikti uždavinį savo tautai. Revoliucija suvienija. 1941 metais LAF‘as suvienijo visų pasaulėžiūrų žmones. Visi sutilpote į Sąjūdį, bet jame retenybė, kad kas būtų iš LLL arba Helsinkio grupės. O be jų ir Sąjūdžio nebūtų. Reikia daugiau vienytis, vengti vienas kito kritikos, niekinimo. Jei bent satelitinį statusą Lietuvai gautumėt – kaip Lenkijoje, Vengrijoje, – gali būti didelis pavyzdys. Įjungti visus lietuvius – ir KP narius, jei turi tautinį jausmą, pritaria nepriklausomybės atstatymui. Jei ne – tegu dirba Maskvai, važiuoja ten.

10.30 val. V. Landsbergio pranešimas „Sąjūdžio metai – Lietuvos atgimimo metai“. Kalba lėtai, raiškiai, akademiškai. Vilki šviesų kostiumą, juodas kaklaraištis.

V.LANDSBERGIS: nuo 1940 m. birželio – nenuslopintas neteisybės ir skriaudos jausmas – pasipriešinimas. Po 1950 m. situacija ilgam, nuostata – būtinybė išlikti vertais nepriklausomybės. Remtis ne tik teise – okupacijos nepripažinimas, bet ir – tauta gyva, verta nepriklausomybės. Sulaukti Stalino imperijos griuvimo. Kultūros rezistencija, disidentizmas. Užsienio kartojimai – atėjus laikui, Pabaltijis atgaus nepriklausomybę – neatrodė patikimi. 8–9 dešimtmetyje ne tik pūva, griūna imperija, bet ir mes patys – alkoholizmas, nusivylimas, karjerizmas, miesčioniškumas, konformizmas. 1985 m. M. Gorbačiovas – permainų būtinybė. Lietuvoje nieko nesikeičia. P. Griškevičiaus klaną vadinome „lietuvišku Brežnevu“. R. Songailą galima pavadinti lietuvišku K. Černenka. 1988 m. pavasaris – filosofų klubų veikla, marksistinių, bet nepriklausomų. Menininkai, mokslininkai – išsaugoti kultūros paveldą, aplinką, jaunimo klubai, studentija – atsakome už tautos likimą, J. Poželos[14] iniciatyva MA, gavusi pasiūlymą pasiūlyti pataisas konstitucijai, ėmėsi naujos konstitucijos kūrimo. Prieš naftos siurbimą prie Kuršių Neringos, prieš primestą Ignalinos AE projektą. Atėjo teisybės sakymo metas. Bet tai tik manipuliacija, garo nuleidimas. 1988 m. gegužė–birželis – kritinis momentas. Estijoje jau susikūrė Liaudies frontas, Latvijoje – kūrybinių sąjungų plenumas. Birželio 3 d. viename iš audringų susirinkimų pasiūlyti kandidatai į iniciatyvinę grupę, gimė Sąjūdis. Nepaisant valdžios vyrų patarimų likti inteligentų patariamuoju balsu nusprendė tapti masine organizacija, bet išvengti griežtos narystės. Administracinio neveiklumo, ribotumo kritika – atstatydinti netinkamus. Praėjusį rudenį pažangesniems turėjo užleisti vietą valdžioje. Visos kūrybinės organizacijos atsiskyrė nuo Maskvos, net ir komjaunimas. Liko LKP – anonsavo žingsnius ta linkme. Maskvai teks rasti požiūrį į atgimstančią Lietuvą, į Sąjūdį – ar ji tokia, kokią deklaruoja pasauliui. Tas klausimas iškils ir demokratinėms Vakarų valstybėms – ar tik ritualo forma kartą per metus pasisakyti? Taip negalės tęstis. Arba principinis, arba konformistinis požiūris. Net ne demokratiškai rinkta Aukščiausioji Taryba – nepriklausomybės deklaraciją. Užsienyje klausia: jūs jau paskelbėt nepriklausomybę? Nereikėtų pasitenkinti dalinėmis nuolaidomis kelyje į nepriklausomybę, tačiau etapų tame kelyje vengti nereikėtų. Sąjūdžio Seimo deputatai atsakė į anketą, kokiu būdu gali būti pasiekta nepriklausomybė: 1) palaipsniui, įstatymais ir sutartimis, 2) vienkartiniu aktu. Didžioji dauguma pasisakė už pirmąjį variantą. Sąjūdžio buvimas, dalyvavimas rinkimuose – faktiškai dvipartinė sistema. Sąjūdžio kelias – įstatyminis. Nuo praėjusių metų pabaigos jis konstruktyvioje opozicijoje – spaudžia vyriausybę, siūlo. Gali būti siūloma dalyvauti valdžioje, K. Prunskienė – vicepremjerė. Ir Estijoje, Latvijoje panašiai, kur Liaudies fronto atstovai pateko į vyriausybę. Mes darėme ėjimus, politiniai oponentai atsakydavo, ir jie daro ėjimus. Daug lems rinkimai – ar išlikti opozicijoje, ar prisiimti dalyvavimą ir atsakomybę. Problema, kuri grasina skilimu. Arba visos valdžios sąlyga – kad ne Sąjūdis būtų kviečiamas dalyvauti, o Sąjūdis kviestų, arba pasilikti sau patogią teisę būti opozicijoje, kritikuoti. Sąjūdžio pliuralizmas, vidinės konfrontacijos problema. Gali būti vidinė konkurencija, bet ir inspiruota konfrontacija: mūsų oponentams norėtųsi, kad Sąjūdis suskiltų, išeiviją neraginčiau prisidėti. Sąjūdžio evoliucijos problema: 1) gal ilgokai išliks platus politinių jėgų frontas, padedantis joms bręsti; 2) tų jėgų sąjunga; 3) tos jėgos gali skirtis nuo Sąjūdžio – liktų liberalios krypties centras, kuris taptų partija; 4) išnyks, peraugs į kitas struktūras, atlikęs savo vaidmenį. Kai buvau užsienyje, Sąjūdis taip formulavo: išeiti iš satelitinės į nepriklausomybės būseną. Nesame satelitinėje būsenoje. K. Bobelis siūlė vietoj kolonijinės priklausomybės siekti satelitinio protektorato. Gal šokti tiesiai į nepriklausomybę? Afrikoj, Azijoj taip yra buvę. Žiūrint, kaip vyks šios imperijos dekolonizacija – daug labiau imperialistinės, brutalios nei Anglijos ar Prancūzijos. Ir tai ten išsivadavimas su karais. Jei Maskvos vadovybė sugebės bręsti, Pabaltijys gali duoti taikaus dekolonizavimo pavyzdį.

14 val. Akademikas ANTANAS BURAČAS: ekonominis savarankiškumas – egzistencinis klausimas. Jei sprogtų Ignalina – baltų nebebūtų. Kaip atsisakyti tų ekonomikos šakų, kurios naudingos TSRS, o mums nuostolingos? Teritorijoje cirkuliuoja 10 milijardų rublių. Prekėmis padengti du milijardai. Dar 3,5 milijardo – butai. Reikalingos akcinės bendrovės. Pradedame rengti nuosavybės ir antimonopolinį įstatymus. Reikia kainų politikos, bankų ir pinigų įstatymų, ligonių kasų sugrąžinimo. Bankrotų bus. Valstybė turi reguliuoti, kol atsigaus profsąjungos. Raketinių bazių niekas neatiduos, bet Šiaurės Europoje reikia plėsti nebranduolinę, demilitarizuotą zoną. M. Gorbačiovo pažiūros evoliucionuoja. Galim konstituciją pakeisti, bet tai popierinis aktas, idealizmo pagrindais Lietuvos nesukursim. Atbulomis, per langą – į suverenitetą, kito kelio nėra. Okupantai lauk – suprantam, bet vienu pūtimu tų tankų nenupūsi, kad bent jų mažiau būtų. Siekti pažangos mažais žingsneliais, kurių suminio rezultato prognozuoti negalime. Žengti galimybių ribose – ant britvos, kad nesusipjaustytumėme.

KAZIMIERAS MOTIEKA: ačiū, kad pakvietėte, kad sudarėte minimalias sąlygas. Maskvoje, Aukščiausiojoje Taryboje – ne tik žeminami, bet niekinami. Man nedavė žodžio dėl Molotovo ir Ribentropo pakto. Iš 2 200 deputatų – 400 demokratinių pažiūrų. Išdalinome deklaraciją – vieni ir taip žinojo, kitų nepaveiksi. Viešumas – pagrindinis ginklas. Kelti žmones Lietuvoje (TSRS – žinome, kelk nekėlęs). Yra ir iki galo parsidavusių – be Maskvos niekur. Mažuma, bet užima svarbius postus. Neva LKP CK dokumentuose – ir nepriklausomybė. Aš dar neperskaičiau. CK plenume kalbama apie tarybinę federaciją. Mums gėda, kad ir Sąjūdžio programoje taip pat; reikia naujos. Realus suverenitetas? Suklaidinti visuomenę, parodyti, kad KP eina su Sąjūdžiu. Trynimasis švelnėja, bet neprarado esmės. Liepos 25 d. susitikome su J. Senkevičiumi[15], J. Tichonovičiumi[16]. Atsisakė autonomijos, pretenzijų į Vilnių. Bet apie savo nuoskaudas kalba – kad aukštosiose mokyklose mokyti galėtų savo kalba, leisti knygas. Su M. Laurinkumi[17] buvom Londone konferencijoje, kalbėjomės su Lenkijos emigracijos atstovais – kad jokių autonomijų, ne TSRS labui. Bendra „Atgimimo banga“ su lenkais – jie iš savo Seimo atvežtų pareiškimą dėl Vilniaus. Sąjūdis turi tobulinti darbo formas. Visuomenės dalyvavimas posėdžiuose vargina, reikia daugiau prognozuoti. Kad rinkimuose dalyvautų ir Tarybinėje armijoje tarnaujantys jaunuoliai iš Lietuvos. Laukti TSRS dekolonizavimo neteisinga. Žingsniai ryžtingesni, reiklesni, tikslas – nepriklausomybė. Ekonomika sužlugs? Jei Maskva duotų – stebuklas – argi neimsim? Neerzinti to vilko, kuris laiko mus dantyse, kad gerklės neperkastų. Parašai dėl Molotovo ir Ribentropo pakto – paklibinti kariuomenės buvimą.

16.20 val. UŽDAVIAU K. Bobeliui klausimą – kaip VLIK‘as konsoliduoja įvairių partijų ir judėjimų jėgas išeivijoje? K. Bobelis: užsienyje nėra didelių problemų, tik su Pasaulio lietuvių bendruomene konfliktas. Su PLB pirmininku Vytautu Bieliausku problemų nėra, esame informuoti apie jo kelionę į Lietuvą. Turime „veiksnių konferenciją“ – galėtų įsijungti ir okupuotos Lietuvos atstovai. Ir LKP galėtų dalyvauti, jei pralaimi rinkimus ir nedaro perversmų, priima visuomenės balsą.

SVILAS: čia nė žodžio negirdėjau apie A. Sniečkų, J. Paleckį, M. Gedvilą – lietuvių tautos duobkasius. Čia dalyvauja J. Paleckio sūnus kaip komunistų partijos atstovas. Nesiūlau atsisakyti tėvo, reikia pasmerkti. K. BOBELIS: reikia vengti praeities kaltinimo, bet pasmerkti už nusikaltimus. Žinome, kaip teko išgyventi nukentėjusių šeimoms, bet dabar svarbiausia, ar pasisako už nepriklausomybę. Kerštauti nereikia, jei yra tautinių komunistų, siekiančių Lietuvos nepriklausomybės, jie gali įsijungti. A. BURAČAS: tikra tiesa – kad negalėtų pasislėpti, kas sukruvinę rankas. Saugumo vadovai valsčiuose lietuviai, pavaduotojai – rusai. A. Sniečkui saugumo departamentą perdavė – statytinis, nesusigaudė. Teisingumas turi nugalėti. P. DELTUVA[18]: kaip užmiršti ašaras? V. LANDSBERGIS: nepatiko gerbiamo V. Svilo pasisakymas – nelogiškas, stalinistiškai nuskambėjo. Blogio jėga reikalavo atsisakyti, pasmerkti tėvus Pavliko Morozovo pavyzdžiu – ne tai, ko turėtume siekti. A. Sniečkaus, J. Paleckio vaidmuo bus išnagrinėtas. Jie verti monografijų, knygų – jos vienareikšmiškos nebus. Nėra ko prievartauti konferencijos dalyvio ir svečio. K. MOTIEKA: ranką kam nukirsti ar ne? Lietuvos spaudoje daug rašoma apie J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Gedvilą. Ar parašai išprievartauti? Gultis ant bėgių? Garvežys pervažiuotų. „Aušros“, „Varpo“ palikimas – okupacinės vyriausybės nariai stengėsi apsaugoti, apsiginti prieš A. Ždanovą[19]. Nedaug, bet buvo įmanoma padaryti. Ko daugiau – ar blogo ar gero – padaryta, nė vienas dar negali pasakyti. Šimtai žmonių – nepartinių žmonių neša gėles ant J. Paleckio, A. Sniečkaus kapo. Istorijos vingiai nenuspėjami. J. PAJAUJIS: etiniu požiūriu teisiamas ne žmogus, o jo darbai. Kuriam teisinę valstybę, sūnus nėra atsakingas už tėvo klaidas, tai pasakyta dar pirmajame Lietuvos statute.

Atsakinėdamas į klausimus V. LANDSBERGIS: Z. Bžezinskis manęs klausė: kam turi priklausyti Kaliningrado sritis? Pretenduoja įvairios jėgos. Iš to krašto iškeltieji turi teisę tarti žodį. Lenkų bažnytinė provincija iškėlė pretenziją pretenduoti. Lietuviai turi teisę į Prūsų Lietuvą – ir Versalio derybų metu kai kas prašė įjungti tą teritoriją į Lietuvą. Reikia ruoštis, apskaičiuoti galimybes administruoti tą kraštą. Bet – dar vienas milijonas svetimų išlaikytinių?         K. BOBELIS dėl A. Klimaičio: kas apmokėjo jo organizuotą Europos Parlamento deputatų vizitą į Lietuvą? Nė vienas vokietis, olandas pats nemokės. Sąjūdį informavom, prašėm atšaukti įgaliojimus A. Klimaičiui – nepaklausė. V. LANDSBERGIS: nematom pagrindo suspenduoti A. Klimaitį.

20 val. Kazys Bobelis pakvietė alaus. Norėtų susitikti su pirmuoju (A. Brazausku). Mielai tarpininkaučiau, sakau, gal per vienus dvejus metus pavyktų, o jis į Lietuvą – po dviejų trejų metų – „per ilgai“. Jei pirmasis keliautų į JAV – piketai, šūkiai; jei TSRS – nieko. Susitikimas čia, Švedijoje? K. B. geros nuomonės tik apie pirmąjį („papasakok apie antrąjį“ (CK sekretorių). Blogos – apie L. Š., S. L., A. Č. (sutrukdė A. Terleckui, N. Sadūnaitei važiuoti į Maskvą susitikti su Reiganu). Nebijo kaltinimų ir dėl komunistų, kurie pasisako už nepriklausomybę, palaikymo – teks atmušti atakas. Tautiniai komunistai – taip, kosmopolitiniai – ne. Su A. Solženycinu mėginta kalbėtis – jis prieš Rusijos suirimą; kitaip mąsto tik A. Amalrikas (žuvęs prie Madrido autokatastrofoje), P. Grigorenka (senas), iš dalies V. Bukovskis. Amerikiečiai – dešimtys tūkstančių duotų rimtą pagalbą, jei satelito statusu – ekonomika, emigracija… Pasakoja, kaip 1941 m. Pravieniškėse lavonus apžiūrinėjo – draugo tėvą, dar gyvą, į ligoninę, žmonos tėvą – į Vorkutą. Stetenijaus misijos metu 1943 m. uošvienės ryžto dėka pavyko padėti – tada Maskvai lendlyzo reikėjo. Su J. Kašlevu (TSRS diplomatas) – prieš porą metų jis man per nagus, kai rezoliuciją įteikti norėjau, dabar draugiškai pakalbėjo. R. Mališausko[20] sąmoningai neminėjau – pats tada Ženevoje nebuvau. Komunizmo žlugimas neišvengiamas. Kuboje, Nikaragvoje laikosi, bet tik su TSRS pagalba. Kai Lietuva taps satelitine – sutartis dėl tarybinės armijos: išvesti negalima, lenkų imperialistai pasinaudotų tuo vakuumu, nes neturim kariuomenės.

Jau pirmą dieną prie vartų mus supažindino. K. Bobelis gyvai: mes vienodo amžiaus, žaisdavom kartu pas Binkius, su Gerardu Binkiu draugavau; vėliau jis į partizanus, teistas myriop, bet padėjo – ištrėmė, kur dabar? Apie save: penki vaikai, klinikos. (Dėl vienodo amžiaus jis klydo – sumaišė mane su mano vyresniuoju broliu.)

1989 m. rugpjūčio 2 d., trečiadienis, Kathamarsvikas–Visbis–Kathamarsvikas. Du autobusai ekskursijoms. Vienas – į gamtą, į salos pietus. Mes – į Visbį, šalia sėdi Juozas Ardys[21] (LAF). Nuostabus 20 tūkst. gyventojų viduramžiškas miestelis, kur daug sugriautų senoviškų bažnyčių. J. Pajaujo vadovaujami einam į istorijos muziejų. Su Vytautu Zalatoriumi[22] ir Č. Kudaba vaikštinėjam po miestą. Rašomąją mašinėlę profesoriui nupirkom, ledų paragavom, namą su lietuviška vėliava radom. Ten kavinė, mergaitė aiškina: „Jūs mūsų artimiausi kaimynai, tai vėliavą ir iškėlėm“. Botanikos sodas ir – namo.

Kathamarsvike laukė trys žaliųjų partijos atstovai. Č. Kudaba, A. Buračas, V. Grabauskas[23] (puikiai angliškai) kalbėjomės su jais. Paskui su nuosaikiųjų (konservatorių) ir socialdemokratų Riksdago (parlamento) deputatais Eva Goes (mokytoja), Karlu Fricku (inžinierius). Čia jau V. Landsbergis, K. Motieka – „auklėjo“ už inkorporacijos pripažinimą. DEPUTATAI: bijome dėl M. Gorbačiovo likimo. Neramina Ignalinos AE – šioms problemoms nėra sienų. Tapsit laisvi. Bet ilgai liksite TSRS įtakos sferoje – veiks kaip ir kitos didžiosios valstybės. Nuosaikusis: įvykiai Pabaltijyje labai netikėti, esu nustebintas. Viskas atrodė beviltiška, kontroliuojama Maskvos. Švedija nėra nepriklausoma – šiandieniniame pasaulyje nepriklausomų valstybių nėra. Danai ir švedai buvo mirtini priešai, dabar puikiai sugyvename. Partija palaikys laisvėjimą Pabaltijyje, bet step by step. Jeigu Molotovo ir Ribentropo paktas bus paskelbtas niekiniu, nebeliks teisinio pagrindo okupacijai. V. LANDSBERGIS: kodėl Švedija vienintelė pripažino aneksiją? Ir Suomijos pripažintumėte? Atsakymas – pripažinome realybę. Kai Hitleris užėmė Norvegiją, irgi pripažinome. V. L.: jei užsienio reikalų ministrė atvažiuos, ne tik su gėlėmis gali sutikti.

Vakare Jaunimo teatro aktorių koncertas. Algirdas Latėnas skaitė Pauliaus Širvio eiles (geriausiai priėmė), Strazdelio, A. Buračo perduotus tremtinio K. Inčiūros eilėraščius (klaikūs, bet silpnoki, priėmė santūriai). Janina Antanėlienė (Matekonytė), Nijolė Gelžinytė, Idalija Krikščionaitytė, Violeta Podolskaitė ir Saulius Bareikis, Vidas Petkevičius padainavo sutartines, pašoko senoviškus šokius.

Pakalbėjom su IRENA KAESTLI[24] (iš Šveicarijos, maloni pagyvenusi dama), valsą pašokom. Ji gerai pažinojo A. Gerutį[25], bendrauja su M. Žilinsku[26]. Kai su Mykolo Žilinsko protekcija pabuvojo Lietuvoje (Kultūros ministerija, D. Trinkūnas pašefavo, Palangoje gyveno Gintaro muziejuje), grįžo labai patenkinta, net sužavėta.  Apsipyko netgi su A. Geručiu, kuris vis kartojo: „Negalima taip vertinti“. Per paskutinį susitikimą M. Žilinskas jos paklausė: „Tai tu negrįši į Lietuvą?“ I. Kaestli: „Ilgai galvojau – kodėl jis taip pasakė, juk žino, kad nesiruošiu. Bet gal tai jau jo ligos požymiai pasireiškė?“. Man priekaištavo dėl „baltų dėmių“ mano knygoje apie Šveicariją. Sakiau, kad nesigėdinu tos knygelės, nes, palyginus su kitomis to laiko knygomis, joje pasakyta ir nemaža teisybės.

1989 m. rugpjūčio 3 d., ketvirtadienis, Kathamarsvikas. Sužinojau, kad šiandien reikės kalbėti man (ne šeštadienį, kaip numatyta, nes dar neatvyko A. Terleckas). Kiek pasiklausęs klėtyje V. Grabausko ir Č. Kudabos pranešimų, išėjau rengti savojo.

Po pietų – mano pranešimas. Pristatydamas mane „Laisvosios Europos“ radijo Miunchene darbuotojas K. Čeginskas – tai atvejis be precedento – paminėjo biografiją. SAKIAU, kad po tokio tolerantiško žodžio nelengva tęsti. Mes pasiryžę mokytis pagarbos kito nuomonei. Ačiū už pakvietimą, dėkingas esu ir A. Brazauskui, jis pritarė išvykai. Lietuvoje dabar kalbama labai atvirai – kas pasakyta čia, Gotlande, galėtų būti pasakyta ir Vilniuje, ir Kaune, ir Babtuose. Partijoje nebėra noro visus kontroliuoti ir mokyti. Politinis ir visuomeninis gyvenimas Lietuvoje dinamiškesnis negu Vašingtone ar Londone. Tiems, kurie Vilniuje, bus ką prisiminti. Lietuva – 600 metų valstybingumo tradicija. Bet demokratija tik 1920–1926 metais ir pastarieji šeši mėnesiai. Metų pradžioje rinkimai į TSRS liaudies deputatus – skirtingos politinės programos. Sąjūdis laimėjo ryškiai. Rinkimų rezultatų niekas neklastojo. Visos politinės jėgos pripažįsta suverenitetą, nepriklausomybę. Jau turime ką prarasti ir į ką atsiremti. Pertvarkos žlugimas būtų tragiškas ir Lietuvai, ir pasauliui. Jei grįžtų seni laikai, esu pasiruošęs ir atsistatydinimui, ir represijoms. Dar nesuverenioje Lietuvoje turim daugiau vidinių laisvių (žodžio, spaudos, demonstracijų, mitingų) negu 1939 m. nepriklausomoje Lietuvoje. Tos laisvės dar trapios, neapsaugotos demokratiškų įstatymų. Rašyti galima bet ką, kritikuoti ir Brazauską, ir Gorbačiovą – prašau. Tai jau gerai. Kodėl Lietuva atgimė 1988 metais? Taip, atsirado Sąjūdis. Bet kodėl ne 1953 (sukilimas Rytų Vokietijoje), 1956 (Vengrijoje) ar 1968 (Čekoslovakijoje) metais? Pertvarka sudarė galimybes. M. Gorbačiovas prieš ketverius metus atidarė Pandoros skrynią, bet kas iš jos dar iššoks, kaip Maskva reaguos ateityje – nežinia. Pertvarka Lietuvoje vėlavo dėl buvusių jos vadovų. Konservatoriai partijoje suprato, kad nauji vėjai atims iš jų postus, privilegijas. Tačiau visi buvę Lietuvos vadovai stengėsi švelninti Maskvos direktyvas. LKP buvo ir yra visokių žmonių. Tokie kaip kolūkio pirmininkas V. Velikonis dirbo nuoširdžiai, nesilaikydami direktyvų, rizikavo nežinodami, ar gaus žvaigždę, ar sės į kalėjimą. Vasario mėnesį vykęs CK plenumas buvo paskutinis konservatorių pasispardymas. Jau birželio plenume pasisakyta už savarankišką LKP. Nors abejuose plenumuose balsavo tie patys CK nariai, bet vasarą jau kvietėme daug pažangiečių, plenume jau kitokia atmosfera. Klasių kovos prioritetas – praeitis. Yra pasiūlymų keisti partijos pavadinimą. Kai kurios socialdemokratų partijos Europoje pasiruošusios bendradarbiauti. Žmonės pajuto, kad Lietuvos likimas bus sprendžiamas Lietuvoje. Tačiau iliuzija, kad viskas priklausys tik nuo mūsų. Reikia daugiau atsižvelgti į geopolitinę padėtį, pokyčius tarptautiniuose santykiuose. Tokios galimybės kaip šiandien Lietuva neturėjo pusę šimto metų. Kelias į nepriklausomybę turi vesti ir į demokratiją, į humanizmą.

Atsakinėju į klausimus. Tuo metu atvyko A. Terleckas. J. ARDYS: grįžti į 1940 m. būklę istoriškai neįmanoma. Molotovo ir Ribentropo pakto slaptasis protokolas egzistavo. Pagal konstituciją – išstojimui neuždarytos durys, bet nėra mechanizmo. A. BURAČAS: TSRS skola yra maža, net su JAV skola palyginus. Ar negalėtų AT atmesti skolą? E. BUDRYS[27]: Lietuvoje daug renesanso – parodos, kasinėjimai. Žemutinė pilis bus atstatyta – reikia ir žydų sinagogą. Kad atsisakytume dalies suvereniteto, reikia jį įgyti. V. NATKEVIČIUS: pasakyta diplomatiškai, bet ir pakankamai aiškiai. Tikrai, iš tų pasiektų laisvių yra ką prarasti. JAUNUOLIS iš Čikagos: spaudos laisvė turėtų būti didesnė. K. BOBELIS: tegu žydai patys sinagogą atstatinėja. Buvau nustebintas, sujaudintas – išplaukė iš širdies, nors sunku suprasti, kad komunistai gali turėti širdį. Viską atiduoti Lietuvai, galim kartu dirbti. Komunistų partija – pagrindinis nepriklausomybės atstatymo įrankis – kaip jūs pristatysit Kremliui Lietuvos išlaisvinimo bylą, taip bus.

Vakare pokalbis su Švedijos centro (agrarininkų) partijos atstovais. Ūkininkų partija. Jų šalyje 3 proc., o partija parlamento rinkimuose gauna 12 proc. balsų. Siūlo keistis jaunimu, studentais – kad padirbėtų privačiuose ūkiuose, susipažintų. Švedija gal suteiktų kreditus kai kuriems bendriems projektams su Lietuva – joint venture.

1989 m. rugpjūčio 4 d., penktadienis. 15 val. A. Terlecko pranešimas, daug klausimų, ginčų. Tuo metu A. Buračas man parodė bendro pareiškimo projektą – „Už nepriklausomos valstybės atkūrimą“. Sėdžiu šalia V. Landsbergio, sakau: „Pasirašyčiau, bet neturiu įgaliojimų, gal be mano titulo galima apsieiti.“ Pasitariau su Č. Kudaba, jis: aš pasirašysiu būtinai

A. TERLECKAS: padėtis Lietuvoje, kaip supranta Nepriklausomybės sąjunga. Parlamentinis kelias (LKP ir Sąjūdis) ir tarptautinės teisės (Nepriklausomybės sąjunga). Pirmasis – populiaresnis. Tauta nori, kad nepriklausomybė būtų pasiekta be aukų, gal todėl. Mes sakom – laisvės be aukų nepasieksi. Boikotavom praėjusius rinkimus – kažkas turėjo paskelbti, kad okupacijos sąlygomis. Dūšioj – kad Sąjūdis, ne funkcionieriai laimėtų. Bet Maskvoje Sąjūdžio deputatai nepasiekė nieko. Turėjo elgtis kaip okupuotos šalies atstovai, išeiti. Nesmerkiu, bet to nepadarė. Išsirinksime naują AT. Bet prerogatyva spręsti – TSRS liaudies deputatams, ten „agresyvi dauguma“. Viskas tuo pasibaigs. Boikotuosim ar ne, nauja AT bus išrinkta. Tačiau jei ji įtvirtins status quo – pavojus realus. Dėl trispalvės padaryta klaida – keliama okupacijos sąlygom. Nori ir Vytį subolševikinti. M. Gorbačiovas pašauktas išsaugoti rusų imperiją. Jei ir norėtų paleisti Pabaltijį, negalėtų to padaryti. Mūsų teisinis kelias – išvesti kariuomenę, mitingais, demonstracijom, bado streikais atkreipti pasaulio dėmesį. Parašų dėl Molotovo ir Ribentropo pakto rinkimas – žinoma, po to neišves, bet turim patys būti įsitikinę. Ekonominio savarankiškumo įstatymas – tai autonomijos reikalavimas. Tai nepriklausomybės ar autonomijos reikalaujame? – nesąmonė. Rugpjūčio 23 d. Sąjūdis kviečia rankutėm, kaip vaikai, susiimti. Mes kviesim visą tautą badauti. Jei lakstysim prie urnų – nieko gero. Lietuvoje vienoje auditorijoje išgirdau – po jūsų pranešimo nesinori gyventi. Kadangi jūs laisvame pasauly, tikiuosi, neatėmiau to noro.

Klausimai. K. BOBELIS: svarbu surasti kelią, kad visi galėtume sukurti kažką stipresnio. Pritariu – eiti ne ekstremistiniu keliu, be žudynių. Ar įmanoma, kad LLL, Nepriklausomybės sąjunga, Sąjūdis ir atsivertę komunistai eitų kartu? Girdėjome pono J. Paleckio atvirą pareiškimą – ar su juo galima sėsti prie bendro stalo? A. TERLECKAS: mes pasiruošę A. Brazauską priimti į LLL – eiliniu nariu. Siūliau sušaukti Lietuvos nepriklausomybės sąjūdžio suvažiavimą – bendromis jėgomis dėl Lietuvos. Sąjūdis atmetė. Steigiasi daug partijų, skaidomos jėgos. Man patiko gerbiamojo J. Paleckio prisipažinimas – šiandien kalbam, ryt – už grotų, gal ir kartu (salikėje juokas). Kas šiandien eina į Sąjūdį, per daug nerizikuoja, į LLL – taip.  Dr. J. NORKAITIS[28]: ar palankus laiko faktorius? A. TERLECKAS: Rusija bus priversta atsisakyti Pabaltijo, bet nori pratęsti agoniją, kad pripažintų inkorporavimą. TSRS turi didesnę naudą iš Suomijos nei iš Pabaltijo. Demokratiniai procesai vyks, Lietuva bus nepriklausoma. Neišeisim parlamentiniu keliu. K. BOBELIS: kodėl visgi negalimas bendras, vieningas tautos frontas? Ar turit geresnį už A. Brazauską, kuris galėtų išeiti į diskusiją su Maskva, kad nebūtų kaip Gruzijoje? A. TERLECKAS: pirmasis sekretorius aklai vykdys Kremliaus nurodymus, kitaip nebus. Sąjūdis privalo klausyti LKP, kitaip prispaus, uždarys. Kai LKP taps nepriklausoma, tada atsiras galimybė. V. LANDSBERGIS: Sąjūdžio vadovybė – išsigandę naivuoliai, klysta ir tautą klaidina, o gerbiamasis A. Terleckas krikščioniškai atleidžia. Kad Sąjūdis priklauso nuo LKP – taip nėra. Ten yra įvairios grupės žmonių, neaišku, kas ką valdo. Šachmatais pats žaidžiu – visi priklausom vieni nuo kitų, paimt vieną pėstininką būtų per daug paprasta.

Su Marija, Kazimieru Motiekomis P. Deltuvos kvietimu važiuojam į Visbį, jo dirbtuvę. Autobusu į Gotlando pietus, E. Budrio vadovaujami. Apžiūrėjom jo parodą (metalo dirbiniai). Laivo formos vikingų kapai, uolėtas krantas, kuklios bažnyčios.

1989 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis. Ryte su Č. Kudaba – koplyčioje, kunigo K. Senkaus pamaldose. Lauke sutinku A. Buračą su pareiškimo projektu – mano pavardės nėra. „Pasitarėm, kad vienintelis be titulo – tada nereikia“. Dvejoju dėl parašo, pagaliau sutinku ir su titulu. Perspausdino iš naujo, pasirašėm visi.

Klėtyje – J. PAJAUJO pranešimas apie rezistenciją. 1939 m. Lietuvos genštabo majoro Vytauto Bulvičiaus knyga apie pasiruošimą okupacijai, partizaninį karą. Jo požiūris į partizaninį karą neigiamas – maža teritorija, nėra tinkamų gamtinių sąlygų. Jis būtų sėkmingas tik tuo atveju, jei tauta vieninga. Svarbiausia – išlaikyti gyvąją jėgą, žmones. Aukotis turėtų tik savanoriai. Į okupantą žiūrėti kaip į nekviestą svečią, išnaudoti kiekvieną progą, kad atstatytų nepriklausomybę. 1940 spalį į Anglijos oro laivyną buvo mėginama pasiųsti 50 jaunuolių, sudaryti Lietuvos eskadrilę. Dėl politinės padėties anglai atsisakė. 1941 m. birželio sukilimui rengtasi nuo okupacijos pradžios. Tikslai: paskelbti vyriausybę; apsaugoti materialines vertybes; pastatyti vokiečius prieš faktą – Lietuva nėra TSRS dalis. 1947 m. iš Lietuvos atvyko Juozas Lukša su uždaviniu susisiekti su VLIK‘u. Tik po trijų mėnesių užsienyje pavyko susitikti su lietuviais, mėgino izoliuoti. VLIK‘as: 1948 m. liepos 6–8 dienomis ryšiai su pogrindžiu nustatyti. Kai grįžo po 2,5 m., aktyvus pogrindis buvo nusilpęs ir demoralizuotas. Nuo 1949 m. – terorizmas, sąskaitų suvedinėjimas. Ir specialūs KGB daliniai – žudė partizanų uniformomis. Atskirti – kas kiek nužudė. VLAK‘as neegzistavo, tik ruošėsi pradėti veikti – A. Miškinis, A. Kučingis už tai pateko į lagerius. Vakarų Vokietijoje, Anglijoje – 10 000 lietuvių, o bendruomenėse po 800–900. JAV – 250 000, bendruomenėje – 10 000. Švedijoje lietuvių bendruomenės suvažiavimuose dalyvauja 75–90, tenka kalbėti švediškai. Ta generacija, kuri kalba lietuviškai, išmirs, o bendruomenės turi atsilaikyti.

K. ČEGINSKAS: išgirdome dalyvio įspūdžius. J. Pajaujis padėjo J. Lukšai-Daumantui išslysti iš izoliacijos. Tikras istorikas turi susilaikyti nuo subjektyvumo – šaltiniai, šaltinių kritika, ieškoti originalų. Išgelbėti bent tiesos trupinius: surinkti liudininkus, kas bent kiek žino, išklausyti kiekvieną – stribą, operatyvinį darbuotoją, kas žino, kas kur palaidotas. Pats prezidentas A. Smetona – tą valandą buvo silpnas. Bet pasipriešinimą parodė – perėjo sieną.

J. PAJAUJIS: nereikia gėdytis, kad partizanai griebėsi asmeninio keršto. Kaip ir teigti – nė vienas lietuvis nedalyvavo žydų šaudyme. Kiekviena tauta turi padugnių.

ELSS uždarymas. K. GUMAUSKAS: savaitei pasirinkta neapgalvota vieta – prašau atleisti už kuklias sąlygas. Dalyviai iš 7 kraštų – Lietuvos, Vakarų Vokietijos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos, Švedijos, iš viso 105, iš Lietuvos 24. Įvairių organizacijų atstovai čia galėjo pasiekti susitarimą. Atvyko Švedijos žurnalistai, partijų atstovai, pasirodė spaudoje, „Amerikos balse“, „Laisvojoje Europoje“. Rezultatai kur kas geresni, nei tikėjomės. A. TERLECKAS: esu pirmą kartą užsienyje. Stebina nuoširdus sutikimas. Mokytis mums lietuvių kalbos iš jūsų, nes mes žargonu kalbam. J. ARDYS: dėkoju Lietuvių fronto bičiulių centro valdybos vardu. Be „mes“ ir „jūs“ – visi lietuviai jungiamės į vieną. V. LANDSBERGIS: kad nebūtų per didelės centralizacijos Lietuvoje – kai ką prie Kauno universiteto. Bet pasaulio lietuvių mokslo ir kultūros centras turi būti Vilniuje, ne Kaune. V. NATKEVIČIUS perskaitė bendrą Studijų savaitės pareiškimą. Diskusija apie kitų metų ELSS Šveicarijoje.

Pas J. Pajaujį su V. Landsbergiu, Č. Kudaba, A. Terlecku, Irena ir Petru[29] Lukoševičiais, Petru[30] ir Žiba Klimais. Avietės nuo krūmų, pokalbis su V. Landsbergiu. Sugrįžus įdomiai pakalbėjome su kunigu J. Juraičiu. Vakaras su dainom. E. Varnauskas dėl A. Brazausko vizito į Švediją.

Apie vidurnaktį sugrįžom į salę, kalbėjom su Jaunimo teatro aktorėm. Ir su UGNE KARVELYTE[31] – „aš kairioji“. Pacitavo čiliečio poeto posakį: pasaulyje apytiksliai 2 000 žmonių, su kuriais įdomu susitikti. Prisiminė, kaip pokalbyje su Klimais, J. Norkaičiu visą vakarą įtikinėjo, kad sūnus neatsako už tėvą – neįtikino.

V. LANDSBERGIS, kai kalbėjomės prieangyje prie Jono Pajaujo namo: kai Sąjūdis laimės rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, ne visus vyriausybėje keisti, o palaipsniui; reikia kviesti estus, iš užsienio; premjeras – kaip Prunskienė; teigiamai apie A. Žalį[32]. Kai kalbėjau apie pasiruošimą LKP suvažiavimui (paankstintam, neeiliniam), apie M. Stakvilevičių,[33] jis reagavo rezervuotai. Kviečiau padėti susitvarkyti su konservatoriais partijoje, kartu veikti. Klausinėjo dėl V. Knašio[34] – kaip jis, ar tiktų į žemės ūkio ministrus? Kai nuo Sąjūdžio pretendavo į AT kandidatus – nepraėjo, nepadarė įspūdžio.

E. VARNAUSKAS pokalbio metu: pirmojo sekretoriaus (A. Brazausko) atvažiavimas į Švediją – deputatų grupė – kreiptis į parlamentą laišku. Prieš rašant galėčiau pazonduoti. Delegacijai atsivežti vertėją iš švedų kalbos. Jei A. Brazauskas čia – ir K. Bobelis atvažiuotų (mano klasės draugas). Susipažinti su parlamentine struktūra. Buvau Sąjūdžiui programą nuvežęs – kultūra, pramonė, susisiekimas. Švedija nepakeis požiūrio į Pabaltijį, kol nebus susitarimo su Maskva. Konsultacijos Taline, Rygoje. Prekyba, pramonė, ekologija (Ignalina), laivų linija – konkretizuoti. A. Buračas tarsis Geteborge. Švedams ateities rinka yra Rytai. Kokios galimybės, garantijos, jei investuotų? Pirmoji Lietuvos konstitucija buvo radikalesnė už švedų. Dabar čia decentralizacija, pertvarka – kaip ir pas mus. Ekologijoje jie bijo užterštumo – dėl to Lenkija susilaukė pagalbos. Jie kartais galvoja, kad Lietuva yra Lenkijos provincija. Žinoti, kokia produkcijos kaina, koks atlyginimas. Ieško darbo jėgos. Jie netiki politikais.

J. JURAITIS pokalbio metu: rudasis fašizmas, raudonasis ir juodasis, romantiškasis (Italija, Lietuva). „Šefas norėjo kitaip“ – bažnyčia viduramžiais irgi darė negerus dalykus, po to reformavosi. Neatsisakyti socializmo! Vokietijos socialdemokratai priėmė Godesbergo programą prieš 30 m. prie V. Brandto[35], atsisakė marksizmo dogmų. Kancleris H. Šmidtas bažnyčiai: mes, valstybė, duodam infrastruktūrą, o vertybes – jūs. Trys keturios bendražmogiškos vertybės turėtų jungti visus. Stalinas – Pijus XII, Voityla – Gorbačiovas. Dogmas paliekam, atsiveriam pasauliui. Jei mūsų Valė kantone statoma nauja bažnyčia, skiriasi į dvi parapijas ir 10 metų derasi, turtą dalina. Vaikams išaiškinti: buvo kairieji, jais rėmėsi. Anūkams jau lengviau – Gebelso, Himlerio anūkai VFR visai ramiai gyvena. Noriu turėti varžovų (Gegner), bet ne priešų (Feind). Žalieji, socialistai, komunistai. Nuo vaikystės girdėjau: lenkas klastingas, rusas žiaurus, vokietis bukas, latvis tingus, o mes geriausi! Šveicarija – turtinga šalis. Bet didžiulis skaičius sergančiųjų AIDS, narkomanų. 80 proc. šveicarų nusiteikę prieš Jungtines Tautas. Bus referendumas dėl ėjimo į Europos Bendriją – tikriausiai nelaimės.

1989 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis, Kathamarsvikas–Ljugarnas. Ruošiamės išvažiuoti, iki 12 val. reikia išsikraustyti.

Su P. KLIMU: pasakoju jam apie grupelę žmonių LKP CK, kurie jau septintojo dešimtmečio viduryje galvojo apie didesnį Lietuvos savarankiškumą – pasiekti per kultūrinius mainus, vardo pasaulyje garsinimą (Juozo Nekrošiaus[36] pasakojimas – kai tada sakiau apie tai tėvui, jis nustebo: keista, kad Sniečkaus Centro komitete tokie dalykai įmanomi); apie tai, kaip dėl kontaktų su A. Geručiu ir kitų dalykų buvau Maskvos staigiai atšauktas iš Šveicarijos. Jis: „Apie tai rašyti reikia!“. P. Klimas su žmona visas diskusijas į magnetofoną „Amerikos balsui“ įrašinėjo. Šiaip atšiaurokas: „Jūs klaidą padarėte, kai sakėte, kad ne tik danai su švedais, bet ir vokiečiai su prancūzais susitaikė. Prieš tai prancūzai nužudė 50 000 koloborantų, net Lavalį“.

Išlydėjom jachtas „Neriją“ ir „Raganą“ su Jaunimo teatro aktoriais, E. Budrys nubraukė ašarą. Prie jo mašinos klausomės „Amerikos balso“ laidos apie Gotlandą. Nuvežė pas J. Pajaujį, ten pavažinėjau dviračiu. Nerūpestingos netvarkos namai. Sėdu prie automobilio vairo, važiuojam pas E. Budrį, kur kiek prašmatniau, bet irgi romantiška netvarka.

Svečiuose pas E. Budrį A. Terleckas ir į alų, ir į „Palangą“ nespjovė. Pasakojo kaip Vilniuje pas jį vis atvažiuodavo išgerti žydelis – vienas negali kompanijos reikia. Jis 50 gramų išgerdavo, žydelis gerokai. Po karo tėvas varęs samagoną, kad pragyventų – „kur varo, ten negeria…“

Eugenijus Budrys, savo maniera išraiškinga, artistiška: iš kur tavo pavardė; nuo terliaus? Aiškinosi, kad Lenkijoj ta pavardė paplitusi. Sakiau, kad Rytų Vokietijoj vienas žinomas futbolininkas tą pavardę turėjo.

A. Terleckas apie Marcalį (dirbo „Lietuvos pionieriaus“ redaktoriumi) gerai atsiliepė – jo dėka iš universiteto neišmetė.

Nakvojam vienam kambary su Č. Kudaba, gretimame – A. Terleckas (po vienos minutės – jo galingas knarkimas) su M. Černiausku.

1989 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis, Ljugarnas–Stokholmas. Keliamės 5 val. 7–12 val. plaukiame keltu į Stokholmą, kur dar numigome ant grindų. Daug kalbėjomės su A. Terlecku. Sutiko V. Vilkėnas[37], pas jį apsistojo Č. Kudaba (taip pat anksčiau atvykęs V. Landsbergis). Mes su M. Černiausku – pas Teresę ir Gintautą Būgas. Papietavom prašmatniai terasoje prie jų namo. Prieš pietus sode V. Landsbergis surengė promenadą – „seniai nevaikščiojau“. Palei tvorą ratu iškilmingai žygiuoja, rankomis kareiviškai mosikuodamas.

Sutiktuvių pietūs Būgų namuose – visus atvykusius viliojo dešrelių krūva ant stalo.  A. Terleckui šeimininkai pieno parūpino – juk išreklamuotas abstinentas. O šiaip, pagal europietiškas taisykles pradėta nuo kokteilio, paskui vynas, konjakas. Ramusis V. Vilkaitis nusivylė visais: „Tik Justas kompaniją palaiko“ – nepastebėjo, kad aš irgi simuliavau.

Pasiginčijom su Č. Kudaba. Jis: KGB – nusikalstama organizacija, visi ten tokie… Prieštarauju: negalima taip apie visus – skirtingi gi žmonės. A. Terleckas: taip, visokių ten yra; norėjau į kalėjimą sėst – nesodina; kyšių neima; Andropovo laikais korupciją padėjo demaskuot; M. Gorbačiovą kelia. Taip, sakau, Andropovo laikais nemaža protingų žmonių ten pateko, pažangų vaidmenį suvaidino. Ir abu Būgai, Vilkėnas palaikė.

Č. Kudaba man paskui prisipažino: aš gi iš užsispyrimo ginčijaus; septyni prieš vieną, nelygios jėgos…

Su Č. Kudaba ir M. Černiausku važiuojam miesto traukiniu į Kungsgataną, pėsčiųjų gatvę, į puikų senamiestį saloje.

1989 m. rugpjūčio 8 d., antradienis, Stokholmas. Telefonu skambinau į TSRS ambasadą – atsisakė kalbėti ir pasiuntinys patarėjas, ir spaudos atašė (matyt, jau žino apie pareiškimą). Pietūs su G. Būga. Su M. Černiausku keliaujam į miestą, pakeliui išsimaudėm ežeriuke prie miesto traukinio stoties. Vėl senamiestyje, Tivoli parke. Sutemus ten fantastiška, bet jau žiūriu iš šalies – kaip ten bus namie?

1989 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis, Stokholmas. Beveik tris valandas pokalbis su Švedijos kairiųjų-komunistų partijos sekretoriais Bo Leinerdalu, Maudu Sundkvistu, „Ny Dag“ redaktoriumi Peteriu Petersonu. Laivu į salą – ten apžiūrėjau Skanseno kampą (senieji amatininkai parodyti puikiai, bet per daug asfalto, skaldos). Keletas valandų su socialdemokratų partijos atstovu Gunaru Stenarvu.

Švedijos kairiųjų-komunistų partijos sekretorius organizaciniam darbui BO LEINERDALAS ir tarptautinis sekretorius MAUDAS SUNDKVISTAS: partijoje 13 000 narių, 300 vietinių organizacijų. Rinkimuose gavo apie 6 proc. balsų, 21 parlamento narys, palaikė 300 000 rinkėjų. KP įkurta, atsiskyrus nuo socialdemokratų, 1917 m. gegužės mėn. 1967 m. pakeitė pavadinimą: kairiųjų-komunistų. Bendradarbiaujame su žaliaisiais, socialdemokratais, 1964 m. atsisakėme „broliškų ryšių“ su TSKP, nuo to laiko nepriklausomi, dirbame nesikišimo, lygybės pagrindu. Pajamos: valstybės dotacija pagal rinkimų rezultatus, nario mokestis, palaikymo fondai, loterijos. Geri ryšiai su skandinavų, Vengrijos, Jugoslavijos partijomis, jokių ryšių su Čekoslovakijos (nuo 1968 m.) ir Lenkijos (nuo 1981 m.) KP. Su TSKP kas antrus metus keičiamasi delegacijomis. Sekame įvykius, norime turėti ryšius, pasikeisti delegacijomis su LKP. Pozityviai vertiname įvykius Pabaltijyje. Nepriklausomybės judėjimas – ar tai išsivadavimas iš TSRS, iš TSKP, ar nacionalinio išsivadavimo judėjimas? Tačiau ir mūsų partija, ir mūsų visuomenė bijo nacionalizmo. Vyriausybė, spauda vertina atsargiai – nežinom, ar pasiseks M. Gorbačiovui. Gali atsitikti kaip Tiananmenio aikštėje Kinijoje, būtent taip komunistai sprendžia problemas. Mes buvome patikėję ta istorija apie savanorišką įstojimą. Švedai daugiau praktikai negu istorikai, bet istorija gali įkasti iš praeities.

PETERIS PETERSONAS, „New Dag“ (Kairiųjų-komunistų laikraštis) redaktorius. Švedai politiškai aktyvūs, bet partijomis nesidomi, partinį laikraštį leisti sunku. Partijos aparate – 20 apmokamų žmonių Stokholme ir 1–3 provincijoje, iš viso apie 40. Laikraštyje – 10 žurnalistų ir administracija. Pertvarką TSRS čia dauguma supranta miesčioniškai – tik ekonominė būtinybė. Nepastebi, kad ideologinis atsinaujinimas. Socializmas buvo suprantamas kaip taika (bet Kinijos–Vietnamo–Kambodžos konfliktas), nedarbo likvidavimas, socialinė lygybė, infliacijos nebuvimas (bet Lenkijoje dabar – 500 proc.). TSRS dabar pasisako prieš lygiavą, pas mus – daugiau už lygių galimybių sudarymą. Dabar patiriame sunkumų, nes švedų komunistai gynė TSRS, nežinodami teisybės. Ištikima TSRS nedidelė komunistų partija, per rinkimus gaunanti tik porą tūkstančių balsų: M. Gorbačiovas – joks tikras komunistas, jis buržuazinę valdžią nori grąžinti. Mokesčiai Švedijoje aukščiausi pasaulyje. Aukščiausias pajamas gaunantis moka 70–75 proc. Bet mažiausias pajamas gaunantys, kurių 3 milijonai, mokesčių beveik nemoka. Medicininis aprūpinimas visiems, tačiau laukti akių operacijos tenka 5–7 metus. Suvalstybinta 7–8 proc. pramonės. Tie rezultatai, kurie pasiekti darbininkų judėjimo dėka, funkcionuoja nepakankamai efektyviai. Reikalingos reformos. Socializmo idealai gyvi, reikia naujų kelių. Rinkimuose socialdemokratai gauna apie 45 proc. balsų, jiems reikia kitų partijų palaikymo, dažniausiai gauna iš mūsų.

15 val. Socialdemokratų partijoje su GUNARU STENARVU (kalbam vokiškai, jis iš karto tujina, kaip Švedijoje priimta). Negalim kištis į jūsų reikalus. Rūpi, kaip europiniai procesai, sienos, kad nepamaišytų. Kontaktų daugiau su Estija, Latvija, čia didelė jų emigracija. Partija 30 metų valdžioje, bet mažumos vyriausybė, priklausanti nuo paramos. Kontaktai su profsąjungom, socialinė politika, saugumas, užimtumas – švediškas modelis. Žmonės palaiko. Gerai ne tik darbininkams, bet ir buržuazinių partijų ekonominėms organizacijoms. Visuomeninės organizacijos, artimos SDP – nuo vaikų iki laidojimo. Kapitalistinėje visuomenėje socialdemokratų ir profsąjungų dėka siekiame teisingo visuomenės sukurto turto padalijimo. Norime pasiekti ne tik darbininkus, bet ir vidurinę klasę, kuri neblogai uždirba. Siekiame užtikrinti teisingumą, pasiruošę reformuoti mokesčių sistemą, kad laimėtų vidutiniškai uždirbantys. Gerai uždirbantys gali manevruoti, o tiems, kurie įsiskolinę, reikia padėti. Lenkijoje gali tapti milijonieriumi beveik nemokėdamas mokesčių. Nenorim pensijų, gydymo sistemos, paslaugų privatizavimo, ko siekia dešinieji. Partija 1,1 milijono partijos narių, 300 000 kolektyviniai (gamyklose). 80 proc. spaudos palaiko buržuazines partijas, tik 20 proc. artimesni socialdemokratams. Centriniame aparate 70 funkcionierių ir 100 provincijoje. Demokratija sukuria geras sąlygas ekonomikos kilimui, bet automatizmo nėra. Perdavė VFR socialdemokratų tarptautininkų telefonų numerius.

Atsisveikinimo vakarienė – T. ir G. Būgos, V. Vilkėnas, J. Lingis, J. Mockapetris (LLL, vegetaras, ramus, bet kai paliečiama politika – nesusikalbėsi), A. Terleckas, V. Landsbergis, Č. Kudaba, M. Černiauskas.

Per vakarienę bene Č. Kudaba prisiminė K. Korsako pasakojimą. Jis esą sakęs, kad 1926 metų pabaigoje kažkas iš žinomų žmonių sugalvojo rinkti parašus, kad pasigailėtų mirties bausme nubaustų keturių komunistų. Užėjo ir pas Vaižgantą. Jis: „Kokia gi valdžia, jei nešaudys?“. Bet peticiją pasirašė. A. Terleckas paskui vis kartojo tą posakį.

Kai aš apie skirtingas politines sroves kalbėjau, J. Lingys vėl prisiminė Vaižgantą. Jis esą pareiškęs: pasišlapino kas nors po savim lovoje – štai jau ir srovelė.

Profesorius Kudaba ir profesorius Landsbergis tarsi anekdotų varžybas surengė – kas daugiau papasakos. Kai Č. Kudaba vis anekdotus apie čiukčius ir kitas TSRS tautas pylė, sakau – gal prie Lietuvos arčiau, apie žemaičius, suvalkiečius… V. Landsbergis užtraukė lietuviškas dainas, bet per daug neįsidainavom.

1989 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis, Stokholmas–Maskva–Vilnius. Į Arlandos oro uostą nuvežė V. Vilkėnas. Su Č. Kudaba, V. Landsbergiu, M. Černiausku skrendam į Maskvą. Deputatų salėje – su V. Landsbergiu. 23 val. Vilniuje.

Lėktuve Stokholmas–Maskva mano vieta greta V. Lansbergio. Atkreipė dėmesį į K. Prunskienės nuotrauką „Moscow news“ – sėdi šalia A. Brazausko. Lėktuve dalino naujausią „Spiegel“. Žurnalo viršelyje – nuotrauka su nacistų partijos simbolika – apie ją pagrindinis žurnalo straipsnis, palyginimai su TSKP – abi nusikalstamos. V. L.: teisybė parašyta; su KP reikėtų pasielgti taip pat, kaip buvo pasielgta su nacių partija.

Maskvoje, deputatų salėje V. L., išsitiesęs ant sofos, skambino į Vilnių: „Būčiau ne JAV – parašų rinkimo po LLL tekstu dėl armijos išvedimo nebūtų buvę; rugpjūčio 23-iąją viskas pasakyta – reikia ramiau“.

Maskvoje paskambinau V. BERIOZOVUI, jam papasakojau apie reakciją į mano parašą. „Grįši – pasiaiškinsim. Gal nėr to blogo, kas neišeitų į gera“. V. LANDSBERGIS (pasiskambinęs su V. Čepaičiu ar Z. Vaišvila, galėjau tik spėti, su kuo) pasakojo: perskaitė mūsų (Gotlando) tekstą Taryboje (Sąjūdžio), sutiko plojimais; bet jiems neaišku, kodėl J. Paleckis ne pagal abėcėlę pasirašė, gal atskirai pasirašinėjo? A. Brazausko Klaipėdoje apie nepriklausomybę paklausę, jis atsakęs: „Nerealu“. Apie A. Brazauską – ar ne per daug jis spaudimui, įtakai pasiduoda?

Ir į Vilnių su V. L. skridome vėl sėdėdami šalimais. Abu intensyviai skaitėme laikraščius. Papasakojau apie LKP narių apklausą. Apklausti 1 100 partijos narių, pirmoje vietoje Algirdas Brazauskas – 900 paminėjo, toliau V. Beriozovas – 300, J. Paleckis – 89, V. Landsbergis – 71. Susidomėjo, klausinėjo, kiek kiti paminėti.

Iš Gotlando pastebėjimų

J. Pajaujis vis įgelia A. Terleckui: vėluojiesi, nedrausmingas – į savo pogrindinę grupę neimčiau. A. Terleckas: pogrindinės grupės, kur griežta drausmė, ilgiau kaip dvejus metus neišsilaiko.

A.Terleckas populiarus, vis apsuptas savaitės dalyvių. Daug kas: jį reikia skirti ministru! A. Terleckas: cho cho cho… O ką – jeigu vidaus reikalų ministru būčiau, samagonščikus tuoj sutvarkyčiau. Savaitės dalyviai dėl A. T. antialkoholinio nusistatymo jį vadino blaivininku. A.T.: taip, taip, bet aš nekategoriškas, truputį išgerti galima, „Dainavos“, „Palangos“ paragaudavom.

Įsiminė A. Terlecko blaivus požiūris ir į Antaną Sniečkų, Sąjūdžio kritika. Na ir, žinoma, nepamirštamas jo griausmingas knarkimas paskutinę naktį E. Budrio namuose. Pagalvojau, kad sėdėję vienoje kameroje kentėjo…

Tik atplaukus kai kurie (paskui supratome – V. Svilas ir keli jo draugai) sutiko priešiškai: bolševikai, KGB agentai. Ir dėl mano dalyvavimo, tuo labiau pasirašymo ginčijosi, ne visi norėjo.  V. Svilas: net Tomas Venclova, pasitraukęs į emigraciją, savo tėvo nepasmerkė.

Savo pranešime sakiau, kad LKP pasisako už suverenumą, o tai lygu nepriklausomybei. K. Motieka suabejojo – kokiame dokumente? Paskui, kai važiavome į Visbį ir jam pasakiau, kad pasirašiau, kad gali būti blogai, jis – ginsim!

E. Varnausko pritarimas mano parašui, jo pastangos organizuojant kelionę į Gotlandą – jo kvietimu atvykau.

J. Pajaujis po mano parašo: prašyk čia politinio prieglobsčio, grįžti tau pavojinga.

G. Būga: prieškario laikais komunistu būti buvo sunku, pavojinga, tik idealistai galėjo būti. Tokie ir buvo A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas. Geriausias variantas Lietuvai – galėjo daugiau padaryti, ir Stalinas jų paklausydavo… Dabar eiti per lėtai gali būti pavojinga, per greitai – dar pavojingiau. Maskva Pabaltijį gal ir atiduotų, bet kaip su kitais? Jei Ukraina pajudėtų? Todėl vargu ar galės… T. Būgienė: atvažiuosiu į Lietuvą, kai bus tiesioginis susisiekimas Stokholmas–Vilnius. Gintautas: o aš – kai bus išvesta okupacinė kariuomenė. Kai sakiau, kad mano abu sūnūs žurnalistiką studijuoja, vienas jau „Gimtajame krašte“ dirba, Gintautas pastebėjo: trečioji žurnalistų karta, tėvas ir rašytoju buvo.

ELSS įkūrėjai ir įkvepėjai – LAF‘as (Lietuvių aktyvistų frontas). Įspūdis, kad dauguma idealistai, nuoširdūs žmonės, myli Lietuvą. Savaitės dalyviai – ir įžymių tarpukario veikėjų sūnūs, duktė. Kiek Lietuva inteligentijos neteko…

Lietuvoje, emigracijoje labiausiai nori VIENYBĖS.

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (istorijos ir kultūros žurnalas)  Nr. 4 (10)    2014

 

P.S. Pabraukta – papildymai, kurie nebuvo spausdinti žurnale. Radau juos savo užrašuose – užfiksuota Nidoje, praėjus apytikriai 10 dienų po sugrįžimo iš Švedijos. 2015 09 16

 

                                                    

[1] Vytautas Svilas, g. 1925 m., antitarybinės rezistencijos dalyvis, politkalinys, 1966 m. išvyko į Vakarų Vokietiją, mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje.

[2] Jonas Juraitis, g. 1926 m., mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 40 metų dėstė Šveicarijoje Valio kantono kunigų seminarijoje, Šveicarijos lietuvių dvasios tėvas.

[3] Edvardas Varnauskas, profesorius kardiologas, medicinos mokslų daktaras (Švedija).

[4] Feliksas Užpelkis, g. 1943 m., Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas.

[5] Jurgis Vilemas, g. 1938 m., akademikas, Lietuvos energetikos instituto direktorius, branduolinės energetikos specialistas.

[6] Jonas Pajaujis, g. 1920 m., dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto veikloje, 1944 m. buvo suimtas ir įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Po karo vadovavo Švedijos lietuvių bendruomenei.

[7] Gintautas Būga, g. 1921 m., gydytojas, okupacijos metais – rezistencijos dalyvis, 1944 m. atvyko į Švediją, kalbininko Kazimiero Būgos sūnus.

[8] Kajetonas Julius Čeginskas, g. 1927 m., Lietuvos antinacinio pasipriešinimo dalyvis, sociologijos daktaras, 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Nuo 1953 m. Europos lietuvių fronto bičiulių veikėjas, ilgametis pirmininkas, dirbo „Amerikos balso“, „Laisvės“, „Laisvosios Europos“ radijuje.

[9] Klemensas Gumauskas, g. 1918 m., inžinierius, 1944 m. gegužės mėn. kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvis suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Vienas Švedijos lietuvių bendruomenės 1946 m. steigėjų, 1983–2000 m. pirmininkas.

[10] Juozas Lingis, Švedijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys.

[11] Irvis Šeinius, g. 1922 m., Švedijos teisininkas, visuomenės veikėjas.

[12] Vincas Natkevičius, g. 1918 m., literatūrologas, pedagogas, rezistentas, dalyvavo LAF‘o veikloje, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Literatūros kritikas, Frankfurto universiteto dėstytojas.

[13] Kazimieras Senkus, g. 1917 m., mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, teologijos mokslus baigė Miunsterio universitete Vokietijoje. Vargonininkas, pedagogas, chorvedys.

[14] Juras Požela, g. 1925 m., fizikas, LTSR mokslų akademijos prezidentas, Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

[15] Janas Senkevičius, žurnalistas, Lietuvos lenkų kultūros draugijos prie Kultūros fondo narys.

[16] Janas Tichonovičius, g. 1946 m., TSRS liaudies deputatas, išrinktas Rytų Lietuvoje, Vilniaus pedagoginio instituto docentas.

[17] Mečys Laurinkus, g. 1951 m., TSRS liaudies deputatas, Sąjūdžio tarybos narys, sekretorius.

[18] Petras Deltuva, g. 1932 m., dailininkas, skulptorius, 1988 m. pasiprašė politinio prieglobsčio Švedijoje.

[19] Andrejus Ždanovas, 1896–1948 m. TSKP CK politbiuro narys, atsakingas už ideologiją.

[20] Rimgaudas Mališauskas, g. 1938 m., LTSR užsienio reikalų ministro pavaduotojas.

[21] Juozas Ardys, g. 1924 m., JAV lietuvių bendruomenės veikėjas, inžinierius, Lietuvių aktyvistų fronto vicepirmininkas.

[22] Vytautas Zalatorius, g. 1931 m., žurnalistas, lituanistas iš Čikagos, „Akiračių“ mėnraščio redkolegijos narys.

[23] Vilius Grabauskas, g. 1942 m., gydytojas kardiologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, 1978–1983 m. dirbo Ženevoje, Pasaulio sveikatos organizacijoje. Kauno medicinos instituto laboratorijos direktorius.

[24] Irena Aldona Kaestli (Augevičiūtė), g. 1920 m., 1941 m. kartu su vyru šveicarų diplomatu išvažiavo į Šveicariją. Ilgametė Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos sekretorė ir iždininkė.

[25] Albertas Gerutis, g. 1905 m., žurnalistas, diplomatas, nuo 1936 m. dirbo URM. 1940–1946 m. Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmasis sekretorius, Šveicarijos lietuvių bendruomenės veikėjas.

[26] Mykolas Žilinskas, g. 1904 m., 1936–1940 m. Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, 1940 m. pasitraukė į Prancūziją, vėliau į Vokietiją. Dailės kūrinių kolekcionierius, 1974–1989 m. Lietuvai padovanojo šimtus paveikslų ir skulptūrų.

[27] Eugenijus Mindaugas Budrys, g. 1925 m., tapytojas, grafikas, tarnavo P. Plechavičiaus vietinėje rinktinėje, 1944 m. kartu su Jonu Pajauju pasitraukė į Švediją.

[28] Jonas Norkaitis, g. 1928 m., 1940 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus, studijavo filosofiją ir ekonomiką, dirbo Vokietijos pramonės koncernuose. Vienas iš Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje steigėjų.

[29] Petras Povilas Lukoševičius, g. 1920 m., studijavo ŽŪA. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Žemės ūkio srities mokslininkas, Lietuvių bendruomenės Kanadoje narys.

[30] Petras Klimas, g. 1930 m., Lietuvių bendruomenės Prancūzijoje veikėjas, diplomato, užsienio reikalų ministro Petro Klimo sūnus.

[31] Ugnė Karvelis (Karvelytė), g. 1935 m., 1944 m. kartu su tėvais (tėvas – tarpukario finansų ministras) pasitraukė į Vakarus, Studijavo Paryžiuje, ten dirbo leidykloje, vertė Lotynų Amerikos literatūrą, bendradarbiavo spaudoje, radijuje.

[32] Alfonsas Žalys, g. 1929 m., Klaipėdos m. vykdomojo komiteto pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo narys.

[33] Mindaugas Stakvilevičius, g. 1931 m., TSRS liaudies deputatas, Sąjūdžio Seimo narys, LKP Šiaulių m. komiteto pirmasis sekretorius.

[34] Vytautas Petras Knašys, g. 1937 m., Žemdirbystės instituto Vėžaičių filialo direktorius.

[35] Vilis Brantas g., 1913 m., 1964–1987 m. Vokietijos socialdemokratų partijos valdybos pirmininkas, 1969–1974 m. VFR federalinis kancleris.

[36] Juozas Nekrošius, g. 1935 m., žurnalistas, poetas, 1964–1973 m. dirbo LKP CK. Valstybinio leidyklos, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininkas.

[37] Valentinas Vilkėnas, g. 1920 m., inžinierius, architektas, Švedijos lietuvių bendruomenės vadovybės narys.