Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą rugpjūčio mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/08/how-to-deal-with-autocracies/

Linkę į populizmą autoritariniai režimai tampa vis labiau gyvybingi. Anksčiau vyravusi demokratijos plėtros diskusija, tokia populiari po 1990-ais metais Paryžiuje priimtos Naujosios Europos chartijos, dabar bent iš dalies keičiama autokratizmo grįžimo diskusija. Kiekvienas besidomintis naujienomis kažką žino apie dabartinius numanomus įtariamuosius: Rusiją, Kiniją, Vengriją, Lenkiją ir gal būt net Jungtines Valstijas po lapkričio rinkimų.

Anksčiau daugelio Vakarų šalių politika buvo aiški: eiti į „sudėtingas“ visuomenes ir rasti partnerius tokiose srityse, kaip švietimas, teisėkūra, finansai, institucijų kūrimas ir pilietinė visuomenė apskritai. Buvo manoma, kad kai tik šalys ekonomiškai suklestės, atsiras viduriniosios klasės, tai ir bendradarbiavimas plėsis, ir demokratija, be abejo, sužydės.

Dabar mes turime daugiau abejonių, nei aiškumų dėl šios klasikinės „modernizacijos“ tezės. Ar dar yra prasmės toliau bandyti įtraukti tas šalis į bendrą veiklą, skirti paramą projektams ir programoms, vasaros mokykloms, užsienio tiesioginėms investicijoms, kai ten įtartinos nuosavybės teisės, arba įstatymų viršenybės mokymų programoms, kurios nėra laukiamos arba net silpninamos ir t.t., turint omeny ir tai, kad partneriai potencialiai patiria riziką. Ar turėtume pažvelgti į visą tai realistiškiau (jeigu taip jau yra), susikrauti daiktus ir išeiti visam laikui?

Atsakymas:

Jei planetos per artimiausius dešimtmečius nesuniokos viena ar kita globalinė katastrofa, ji vis tiek neatpažįstamai pasikeis. Teks priprasti ne tik prie daugiapolio, bet ir daugiaveidžio, pavojingesnio ir trapesnio pasaulio. Nedaug vilčių, kad jis bus uniformuotas pagal Vakarų standartus. Ypač dabar, kai EU nustoja būti pavyzdžiu.

Ranka rankon einantis gyvenimo lygio kilimas ir demokratijos plitimas įmanomas. Bet su sąlyga, kad šis procesas lydimas panaikinimu didėjančio atotrūkio tarp turtingiausių ir skurdžiausių – ir žmonių ir valstybių. Žlugus diktatoriškam „kareivinių socializmui“ šis aspektas pamirštas, vidurinė klasė daugelyje valstybių silpnėja. Tai viena pagrindinių priežasčių autoritarinių rėžimų ir populistų įsitvirtinimui. Ir vis dėl to ėjimas į „sudėtingas“ visuomenes, ryšių tarp žmonių ir institucijų stiprinimas lieka svarbūs. Taip, partneriai dažnai patiria riziką. Bet neįveikiamų betoninių sienų laikai praėjo.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą gegužės mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/05/would-you-submit-to-radical-populists/

Dvi tradicinės liaudies partijos Austrijoje per paskutinius prezidento rinkimus buvo sutriuškintos. Krytis nuo absoliučios daugumos iki 22 procentų. Panaši tendencija matoma ir Vokietijoje, nors ten viskas vyksta daug lėčiau ir dar ne taip dramatiškai. Tačiau yra šansų, kad dvi didžiosios partijos – socialdemokratai ir konservatoriai – čia taip pat praras daugumą. Nacionalinis frontas Prancūzijoje gali patekti į antrą turą per prezidentinius rinkimus kitais metais, o gal net ir laimėti. Juk praeitą savaitgalį Austrijoje tokios baigties buvo išvengta tik per plauką, kai FPÖ vos nelaimėjo. Tuo tarpu Amerikoje du iš trijų likusių kandidatų į prezidentus yra atviri ir sėkmingi populistai. Trampo arba Sanderso prezidentavimas pakeistų šalį. Vengrijoje ir Lenkijoje, suglumusios Europos Sąjungos siaubui, tai jau vyksta. Danijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose populistai įgyja įtakos. Paskutinis referendumas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina priėmimo buvo pamokomas.

Šios savaitės klausimas nėra lengvas. Įsivaizduokime, kad vienoje didžiųjų ES valstybių ir (arba) Amerikoje prezidentu tampa atviras populistas, kuris pradėtu keisti teisinių institucijų, žiniasklaidos ar švietimo sektoriaus nepriklausomumą. Kaip mes reaguotume? Imkime vieną kraštutinį pasirinkimą kaip Houellebecq‘o „Pasidavime“, kur aiški dauguma profesorių buvo papirkti, kad atsiverstų į islamą. Ir kitas, priešingas pasirinkimas: masinis pasitraukimas nuo politikos esant politiniam spaudimui. Kokia būtų galima baigtis tuo atveju, jeigu eilinių rinkimų metu radikalūs populistai patektų į vykdomąją valdžią kurioje nors didžiojoje Vakarų valstybėje? Ką mes darytume?

Atsakymas:

Kas leidžiama Jupiteriui tas neleidžiama jaučiams, prieš kuriuos ES mėgina imtis sankcijų. Jaučiai – nedidelės Europos valstybės, kurias užliejo populizmo ir nacionalizmo banga. Kuri kita? O jeigu ne viena, o kelios didžiosios valstybės pateks po ta banga? Tiesa, radikalios partijos ir politikai patekę į valdžią paprastai kiek aprimsta. Tačiau neabejotina, kad kažkas papuvę abejose Atlanto pusėse tvyrančioje karalystėje. Liberalioji laisvos rinkos sistema reikalauja kapitalinio remonto. Besaikio vartojimo, mūsų planetos naikinimo visuomenė, kur vis daugiau nelygybės, veda į sumaištį. Šią bangą galėtų sustabdyti teisingesnės ir lygiateisiškesnės visuomenės pavyzdys, prie kurios arčiausiai priartėjusios Šiaurės valstybės. Tačiau ir jos neatsispiria prieš populizmą ir nacionalizmą. Tenka priminti trumpą ir reikšmingą Francois Miterand‘o pasakymą: „Nacionalizmas – tai karas“.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą balandžio mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/04/after-brussels-defeating-terrorism-without-being-terrorized/

Terorizmas atkeliavo į Europą ne kaip laikinas, o greičiau kaip kultūrinis reiškinys, kuris čia atsirado ilgam. Tai gali atsitikti bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje.

Yra tam tikrų skirtumų tarp šios teroro ir skerdynių bangos ir ankstesnių įvykių, kaip, tarkim, aštuntajame dešimtmetyje: dabartiniai veiksmai yra išreikšti daugiausia islamistiniu ir kultūriniu požiūriu, o ne politine kalba. Šie veiksmai nėra remiami valstybės. Nusikaltėliai nėra (tik) skurdžiausi ar labiausiai marginalizuoti. Dalis šio terorizmo yra vietinės kilmės. Be to, nėra visiškai jokių galimybių derėtis su džihadistais.

Iškyla akivaizdus klausimas: kaip reaguoti? Regis, yra du kelio ženklai, kurie galėtų numatyti kryptį, bet jie (bent iš dalies) vienas su kitu susikerta. Pirmasis principas yra neduoti kelio terorui ir šantažui – nė centimetro. Liberalios ir pliuralistinės visuomenės ir toliau laikysis savo gyvenimo būdo nesitikėdamos nei savicenzūros, nei nepriimtinų kompromisų. Ir antras – nusikaltėliai turi būti rasti ir negailestingai nubausti.

Taip, čia yra sunkumų. Teroristų paieška kartais gali sukelti pavojų pilietinėms laisvėms. Atvirų visuomenių gynimas ir plėtojimas taip pat gali atverti erdves kalbėjimui, atvertimui į kitą tikėjimą ir teroro aktų vykdymui.

Kaip mūsų visuomenės gali išspręsti šį prieštaravimą?

Atsakymas:

Politinis fanatiškojo islamo terorizmas ir jo grėsmė išties pakeitė ir daugelio valstybių, ir eilinių žmonių gyvenimą. Galima mėginti išlaikyti pilietines laisves, bet gyvenimo realybė priverčia ir dar labiau privers jas riboti. Ir ne tik keičiant įstatymus ir taisykles. Eilinis žmogus norom nenorom pajunta ir dar labiau pajus naujos epochos nepatogumus ruošdamasis skristi ar važiuoti, išsiruošęs į stadioną, diskoteką, bet kokią susibūrimo vietą. Europos ir kitų kontinentų valstybės vis labiau panašės į šiuolaikinį Izraelį. Griežta kontrolė ir suvaržymai ten jau tapo kasdienybe, bet demokratija ir atvira visuomenė funkcionuoja. Tačiau prognozuočiau, kad, nesuvaldžius terorizmo grėsmės, daugelyje šalių teks gyventi „Izraelyje kvadratu ar kubu“, o civilinės laisvės bus suvaržytos. Tai, beje, iš dalies jau vyksta Vengrijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse, kur terorizmas kol kas nepasireiškė.

Nugalėti terorizmą įmanoma suvienytomis visų pagrindinių žaidėjų tarptautinėje arenoje pastangomis. Svarbu ir pakirsti socialines šaknis terorizmui. 1970 m JT priėmė rezoliuciją, raginančią pirmaujančias šalis skirti besivystančioms 0,7 proc. nuo BVP. Tik Skandinavijos valstybės taip ir daro. Kitos skiria pusę, trečdalį numatytų lėšų ar dar mažiau. Atskirtis tarp turtingų ir neturtingų žmonių bei valstybių kasmet grėsmingai auga, o tai gera žinia teroristams.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą kovo mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/03/brexit-the-beginning-of-the-end/

Galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES, kuris atrodė tik tolima perspektyva ir tik kaip mėginimas įgyti pranašumą derybose, tapo ganėtinai realiu. Labai didelė galimybė, kad šios vasaros pradžioje ES praras (pirmą kartą) šalį-narę.

Tai galėtų būti tam tikras persilaužimas, vedantis į laisvesnę šalių sandraugą, o tai reikštų silpnesnę Europos Sąjungą. Taip pat ir mažiau liberalią. Atsirastų virtinė susitarimų, kurie turėtų būti panaikinti arba dėl jų reikėtų iš naujo derėtis. ES taip pat turėtų sustiprinti savo struktūrą ir bandyti išvengti, kad ir kitos valstybės-narės nepradėtų reikalauti ypatingų teisių.

Tuo tarpu Jungtinei Karalystei prasidėtų itin neaiškus laikotarpis. Ji neturi dvišalių prekybos sutarčių su atskiromis ES valstybėmis. Londono Sičio ateitis būtų dar neaiškesnė. O Škotija pagaliau galbūt net pasirinktų sprendimą palikti JK.

Taigi, ar ES taptų labiau nuosekli be JK, pagarsėjusia savo prašymais dėl ypatingų santykių? O gal tai reikštų pabaigos pradžią?

Atsakymas:

Tikiuosi, kad britai įveiks salos mentalitetą ir balsuos prieš Brexitą. Antra vertus, gerai prisimenu 2001-ųjų metų šoką diplomatinėse atstovybėse Londone, kai ten dirbau Lietuvos ambasadoriumi JK ir Airijai. Airiai ruošėsi balsuoti dėl Nicos sutarties įsigaliojimo. Visos Airijos politinės partijos (išskyrus vieną), profsąjungos, verslas, bažnyčia pasisakė „už“. Apklausos pranašavo aiškią referendumo pergalę. Ir vis dėl to airiai pasakė „ne“.

Lisabonos sutartis įstatymiškai apibrėžia vienos ar kitos šalies pasitraukimo iš ES procedūrą, tačiau niekas nežino, kaip ji veiktų praktikoje. Pasitraukimas sukeltų sumaištį ir JK, ir sumažėjusioje ES. Neatmetu galimybės, kad po tam tikro laiko JK vėl pasiprašytų į ES (Prancūzija apytikriai prieš 50 metų du kartus vetavo jos įstojimą). O sumažėjusioje ES atsirastų dar daugiau šalių, siekiančių ypatingų ryšių su ES ir netgi grasinančių pasekti britų pavyzdžiu.

ES išgyvena sunkius laikus ir niekad neregėtus išbandymus. Todėl ir netekusi JK sąjunga vargu ar sugebėtų pasukti bendradarbiavimo stiprinimo keliu, nors toks variantas būtų naudingas ir ES, ir šalims-narėms. Juodžiausio scenarijaus – pabaigos pradžios – kol kas neprognozuočiau. Tačiau aišku, kad ES tektų susidurti su didėjančiomis išcentrinėmis tendencijomis ir nacionalizmo suvešėjimu daugelyje šalių.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą vasario mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/02/the-eu-could-it-really-collapse/

ES yra sunkioje padėtyje. Galima būtų ir pridėti – gilioje krizėje.

Vis dar tęsiasi neišspręsta euro krizė. Tvyro nuolatinė teroristinių išpuolių grėsmė. Tebevyksta beveik niekieno nekontroliuojama imigracijos banga, kuri kelia pavojų Šengeno taisyklėms. Yra itin kategoriškus sprendimus priimantis Rusijos režimas. Kyla populizmo banga, ypatingai Višegrado grupėje Centrinėje Europoje, bet ne tik ten. Tuo pačiu metu Amerikoje du kandidatai populistai gauna vis didesnį rinkėjų palaikymą, o Kinija gilina krizę Pietų Kinijos jūroje. Gi Vokietijos kanclerė, neseniai pagerbta kaip „Metų žmogus“, išgyvena savąją, kol kas didžiausią jos karjeroje, krizę.

Klausimas toks: Ar jūs manote, kad Europos Sąjungos suirimas arba žlugimas yra reali galimybė?

Atsakymas:

Prieš porą metų pateiktas klausimas skambėtų keistai. Dabar jau ne. Galima būtų papildomai išvardinti dar keletą krizės požymių, svarbiausias iš kurių – solidarumo stoka. Kolektyviai priimami sprendimai nevykdomi. Jau dabar turime dviejų greičių Europą – eurozona ir likusios šalys. Gali atsirasti trijų, keturių ir dar daugiau greičių Europa.

Gal Europa galėjo išlikti stipri ir patraukli apjungdama ne daugiau kaip 12-15 valstybių? Dalies Turkijos ir Ukrainos gyventojų svajonės įstoti į ES aiškiai tampa miražu.

Negalima pamiršti ir globalios krizės. Prasidėjusi 2008 metais nuo finansinių institucijų kracho ir sukrėtusi  ES ekonomiką, krizė pasipildė karų, konfliktų ir nestabilumo židinių plitimu, neregėtais migrantų srautais įvairiuose žemynuose, įsibėgėjančia klimato kaita, stabdoma daugiau žodžiais. Paradoksas – įveikus tarybinį komunizmą, ideologinį susiskaldymą, dviejų supervalstybių priešpriešą, saugumo ir stabilumo pasaulyje daugiau neatsirado.

Yra dar vilties, kad Europos Sąjunga įveiks solidarumo trūkumą ir, gal būt net sumažėjusi, atsigaus ir vėl taps patraukliu pavyzdžiu. Jei Europa neras jėgų atsinaujinimui, tai reikš, kad ir jos, ir viso pasaulio laukia nepaprastai sunkūs išbandymai, o gal ir katastrofa.

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje http://www.global-matters.org/ 

Štai tokį klausimą vasario mėnesį gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/02/populism-triumphs-at-us-primaries/

Preliminariniuose rinkimuose Amerikoje triumfuoja populizmas.

Amerikos preliminarinių rinkimų kampanija kol kas tik patvirtina, kad populizmas joje yra dominuojantis bruožas. Vienas (iš trijų) demokratų kandidatas ir du su puse (iš likusių aštuonių) respublikonų kandidatų yra aiškūs populistai.

Partijų susirinkimas Ajovoje parodė, kad lygiai pusė demokratams palankaus elektorato remia populistą Bernį Sandersą. Tarp respublikonų 52 proc. palaikė aiškius populistus (Kruzą ir Trampą), o kiti 24 proc. – populistų pamėgdžiotoją (Rubio). Santykinai nuosaikūs balsai – Bušo, Fiorinos, Keisiko, Krisčio – kartu surinko mažiau nei 10 procentų taškų. Jie buvo sutriuškinti.

Dar anksti apibendrinti šiuos pirmuosius rezultatus. Bet po kelių savaičių galime likti su keturiais-penkiais kandidatais iš kurių trys (arba keturi) bus populistai teigiantys, kad tik Amerikos atskyrimas nuo globalizacijos yra teisingas atsakymas visoms nežinomybėms ir skubioms problemoms spręsti.

Kaip tai galėtų įtakoti Amerikos elgesį ir politiką globaliniu mastu ateityje?

Atsakymas:

Taip, populistai aiškiai vyrauja tarp kandidatų į Amerikos prezidentus. D. Trampas turi labai realius šansus laimėti Respublikonų partijos nominaciją. Nors ne populistė H. Klinton lieka būsimų rinkimų favorite, ir ji bus priversta atsižvelgti į savo veržlius varžovus ir naudoti populistinę retoriką. Bet kokiu atveju ryškėja tendencija, kad populistai vaidins vis didesnį vaidmenį Amerikos politikoje. M. Blumbergo svarstymai kandidatuoti kaip nepriklausomam kandidatui gali atspindėti JAV istablišmento nerimą, jų baimę, kad nelaimėtų populistas.

Europos pavyzdys rodo, kad populistai ne tik žengia į valdžią, bet jau yra valdžioje kai kuriose šalyse ir pastoviai judina ES pamatus. Populistai neretai iškelia gerus klausimus, bet pateikia blogus atsakymus. Jie atspindi didėjančio žmonių skaičiaus nepasitenkinimą ir tradicine politika, ir politikais, jų naudojamais metodais. Vis labiau į politiką skverbiasi šou elementai, sugebėjimas kalbėti žmogaus gatvėje kalba.

Iš pirmo žvilgsnio Amerikos politinė sistema subalansuota ir stipri, kad atlaikytų populistų atakas ir paverstų juos tradiciniais politikais, žaidžiančiais pagal nusistovėjusias taisykles.  Tačiau pasaulis keičiasi – ir ne į gerąją pusę – gan sparčiai. Šįkart H. Klinton gal ir laimės, bet po ketverių metų…

Kai dirbau Europos Parlamente, buvau pakviestas bendradarbiauti su Berlyno Laisvojo universiteto Globalios politikos centru, buvau išrinktas Centro valdybos nariu. Ir dabar šis bendradarbiavimas tęsiasi. Šio Centro, kaip ir kitų organizacijų bei forumų esu kviečiamas į tarptautines konferencijas, diskusijas. Globalios politikos centras reguliariai pateikia man ir kitiems ekspertams aktualius klausimus, atsakymus į kuriuos patalpina savo internetinėje svetainėje. 

Štai tokį klausimą sausio pradžioje gavau iš Globalios politikos centro vadovo profesoriaus Klauso Zegberso (Klaus Segbers). Jį kartu su savo atsakymu pateikiu lietuviškai (internetinėje svetainėje – angliškai):

http://www.global-matters.org/2016/01/will-liberalism-last-through-the-current-crises/

Ar išliks liberalizmas dabartinėje krizėje?

Praėjusieji metai buvo sunkūs ne tik dėl įvairių išbandymų ir krizių. Jie taip pat išryškino momentą, kai liberalizmas ėmė jausti ganėtinai didelį spaudimą – galbūt pirmą kartą po Rytų-Vakarų konflikto pabaigos.

Tarkime, kad liberalizmas labiausiai remiasi trimis prielaidomis. Pirmoji – tarptautinė sistema turėtų laikytis elgesio taisyklių rinkinio, kuris yra laiduojamas Jungtinių Tautų. Antroji – vidaus apribojimai ir struktūros yra labai svarbūs atitinkamos valdžios vykdomai politikai. Trečioji – laikykime, kad demokratinė taika dažniausiai pasiteisina. Tad demokratijos plėtra, skaidrumas, valdžių padalijimas ir mažumų teisių gynimas nėra tik madingos idėjos ir pamatiniai Europos Sąjungos principai, bet ir apskritai pagrindinės atramos sveiko bendravimo tarp pasaulinės arenos veikėjų – valstybių ir tarptautinių organizacijų.

Tuo tarpu 2015-aisiais šios idėjos patyrė nemenkus išbandymus. Tai, kad ponas Putinas ir ponas Xi laikosi kitokių požiūrių, nebuvo didelė staigmena. Bet ir kai kurie Europos lyderiai mąsto panašiai – pirmiausiai reikėtų paminėti Vengrijos ministrą pirmininką Orbaną ir Turkijos Prezidentą Erdoganą. Prie šio sąrašo galima būtų pridėti ir naująją Lenkijos valdžią. Negalime užmiršti radikalių populistinių judėjimų, ypač Prancūzijoje ir Švedijoje, taip pat Olandijoje ir Suomijoje, o tam tikru mastu ir Graikijoje, Ispanijoje, ir Italijoje. Musulmoniškas fundamentalizmas sukuria dar kitokį, gal net labiau grėsmingą išbandymą liberaliai santvarkai.

Taigi pirmas Naujųjų Metų klausimas yra:

Ar Fukujamos mintis apie istorijos koncepcinio vystymosi pabaigą pagaliau paseno? Ar liberalizmo kelias vis dar tinkamas socialinei ir politinei plėtrai?

Atsakymas:

Fukujamos išvada apie istorijos pabaigą ir liberalizmo triumfą turėjo pagrindą kelis dešimtmečius po TSRS subyrėjimo ir tarybinio komunizmo kracho. Tačiau ir per tą laikotarpį buvo JT chartijos pažeidimų.

Vis labiau aiškėja, kad 2008 metai – pasaulinės finansinės–ekonominės krizės pradžia – žymi ribą to laikotarpio, kai pasaulis įklimpo į permanentinę krizę. Šioje situacijoje reikėtų pirmiausiai stiprinti JT ir regionines tarptautines organizacijas. Tikrumoje vyksta visai priešingi dalykai. ES dar neseniai rodė pavyzdį kitiems kontinentams. Dabartiniai konfliktai, galintys sugriauti šį tikrai taip reikalingą, nematytą pasaulio istorijoje darinį, siunčia pavojaus signalą ir kitiems žemynams. Vis garsesni balsai apie kelių greičių Europą, apie palikimą ariergarde šalių, pažeidinėjančių „žaidimo taisykles“ (Vengrija, Lenkija – jų tikriausiai bus daugiau, tame tarpe ir iš senųjų ES šalių).

Teks, ko gero, priprasti prie to, kad „klasikinio liberalizmo“ valstybių plotas pasaulio žemėlapyje ne plėsis, o trauksis. Gal tai ir nebūtų taip blogai, jeigu pavyktų įtvirtinti didesnę įvairovę modelių, kurie užtikrintų pagrindines žmogaus ir valstybių teises kad ir platesnėje interpretacijoje.  Jeigu pasaulio valstybės didžiųjų iniciatyva turėtų ryžto rekonstruoti JT atsiliepiant į naujus itin pavojingus iššūkius suteikiant joms daugiau įgaliojimų. Kitaip perspektyvos gali būti liūdnos.

Nėra abejonės, kad savarankiškos LKP virsmas į Lietuvos Demokratinę Darbo Partiją sustiprino socialdemokratiją ir apskritai kairįjį partinį flangą, nors iki dviejų socialdemokratinių partijų susijungimo dar buvo likę 11 metų. Ta proga, gal ir kiek nutoldamas nuo temos, norėčiau prisiminti du visiems gerai žinomus vardus, kurie ir šiandien skamba garsiai, kurie mums, socialdemokratams, svarbūs. Kalbėsiu apie du žmonės, bet tokių yra žymiai daugiau, kai kurie dalyvavo ir pirmajame LDDP suvažiavime.

Kai 1988-aisias daugpartinė sistema žengė pirmuosius žingsnius, tuometiniame LKP CK ryškėjo nusiteikusių reformuoti partiją grupė. Gerai supratome, kad daug kas priklausys nuo to, ar sugebėsime rasti bendrą kalbą su atsikūrusiais socialdemokratais, kurių tarpe irgi buvo įvairių nuotaikų. Gerai prisimenu, kaip tuometine Liudo Giros gatve trise žygiavome į susitikimą su mums dar nepažįstamais socialdemokratais – tuometiniame „Žinijos“ pastate buvo įsikūrusi jų būstinė. Mes su Vladu Beriozovu jautėmės tvirtai, nes kartu buvo Justinas Marcinkevičius. Būtent jo dalyvavimas pavertė pirmąjį pokalbį su socialdemokratų partijos vadovais Kazimieru Antanavičiumi, Vyteniu Andriukaičiu ir Dobilu Kirveliu konstruktyviu. Tuo metu Justino Marcinkevičiaus reikėjo visur – žmonės labiausiai norėjo išgirsti būtent jį pirmuosiuose masiniuose mitinguose, jis pradėjo Sąjūdžio suvažiavimą, jis buvo viena iš svarbiausių figūrų LKP XX suvažiavime.

Ne paslaptis, kad Justinas Marcinkevičius galėjo tapti pirmuoju demokratiškai, visuotiniu balsavimu išrinktu Lietuvos prezidentu. Reikėjo tik jo sutikimo, kai 1993 metų pradžioje Algirdas Brazauskas labai įkalbinėjo kandidatuoti į šį postą. Tik poetui atsisakius A. Brazauskas apsisprendė pats žengti į prezidentus. Jie visada gerai vienas kitą suprato, juos vienijo socialinis jautrumas, siekis ne skaldyti, o vienyti Lietuvą.

Ir poetas ir politikas jau seniai yra tapę oponentų puolimų taikiniais, visokiais būdais mėginančiais sumenkinti jų nuopelnus Lietuvai, santarvei. Bet pastaraisiais metais, labai pasiskaičius kai kuriuos portalus, matyti, kad tos pastangos ypač suintensyvėjo. Kodėl? Matyčiau kelias priežastis. Tie du iškilūs žmonės ir dabar vis dar meta galingą šešėlį, kuris esą trukdo atsiskleisti vieno vienintelio teisingo kelio žinovui ir vedliui, jo palaikytojams ir palaikytojoms. Ir dar. Ir Justinas Marcinkevičius, ir Algirdas  Brazauskas turėjo tvirtą autoritetą, buvo žmonių gerbiami ir anoje, nelaisvoje Lietuvoje, ir laisvoje Lietuvoje. O taip, anot tų vienintelių teisiųjų, juk negali būti! Todėl žūtbūtinės pastangos apdrabstyti purvais, sumenkinti tų žmonių atminimą.

Netvirtinu, kad mūsų partija visada privalėtų tuoj pat reaguoti į šmeižtus, priminti istorinius faktus. Kita vertus, savalaikė, manyčiau, jaunųjų socialdemokratų iniciatyva dėl paminklo J. Marcinkevičiui, Juozo Bernatonio komentaras, parodantis tų puolimų iniciatorių silpnumą. Bet svarbiausia, mano galva, kai priimami sprendimai – ir partijoje, ir Seime, kur mes  esame pagrindinė valdančios  koalicijos jėga – dažniau pagalvoti: o kaip pasielgtų Justinas Marcinkevičius, Algirdas Brazauskas vienoje ar kitoje situacijoje. Ir nepataikauti tiems politikams, kad ir užimantiems labai svarbius postus, ir toms politinėms jėgoms, kurios siekia sunaikinti šviesių žmonių atminimą, suskaldyti, sunaikinti ir mūsų partiją. Žodžiu, veikia panašiai, kaip ir prieš 25 metus.  Nepavyko tada, nepavyks ir dabar.

Todėl socialdemokratai, manau, privalo gerbti ir saugoti atminimą apie Justiną Marcinkevičių, Algirdą Brazauską. Ir apie kitus iškilius žmones, jungiančius epochas – Joną Kubilių, Kazimierą Antanavičių, Juozą Bulavą, Alfonsą Maldonį, Česlovą Kudabą, Jurą Požėlą…

Kalba, pasakyta 2015 m. gruodžio 9 d. LDDP įkūrimo 25-mečio konferencijai Seimo Konstitucijos salėje