Pateikiu savo tinklaraščio tekstą apie knygą, rašytą 2014-jų liepą.

Rengiant knygą malonu buvo bendradarbiauti su leidyklos „Algimantas“ direktoriumi A. Semaška, su dailininku R. Tumasoniu, dėkingas visai man talkinusiai padėjėjų komandai. Kadangi knygos leidimui panaudotos Europos Parlamento lėšos, ji pateks į bibliotekas, bus dalinama nemokamai.

Pirmoji knygos dalis – apie dešimtį metų Europos Parlamente (2004-2014 metai). Atrinkęs sudėjau aktualesnius tinklaraščio tekstus, kuriuos kiekvieną savaitę skelbdavau savo interneto svetainėje. Tarsi dienoraščio užrašai, Europos Parlamento kronika, jie atspindi kasdienį darbą. Prie kiekvieno teksto pridėjau tikslią jo parašymo datą. Jeigu nuo to laiko kas nors iš esmės keitėsi, žvelgiant iš 2014 metų vidurio, pridėjau trumpus Post Scriptum – P.S.

Kai kas manęs paklausia: ar nenusivyliau Europos Sąjunga po tų dešimties metų Europos Parlamente? Galiu tvirtai atsakyti – ne. Mačiau įvairiausius veidus ir situacijas Briuselio bei Strasbūro salėse, kabinetuose, koridoriuose, pasitaikė patirti egoizmą, laiko švaistymą, pasipūtimą, savo asmenybės ir savo šalies atgrasų aukštinimą. Bet gerokai dažniau jaučiau draugiškumą, norą padėti naujokams, mačiau įtemptą darbą, išgyvenimus dėl Europos Sąjungos reikalų ir ateities, konkrečius veiksmus ES bei jos piliečių labui. Daug kartų esu sakęs įvairiose Lietuvos vietose, kai diskutuodavome apie ateitį: taip, Europos Sąjunga dažnai atrodo nerangi, biurokratiška, sustabarėjusi. Bet ne tik ir ne tiek dėl eurokratų nepaslankumo. Europos Sąjunga yra labai demokratiška, griežtai laikosi visų teisinių procedūrų. Svarbiausi sprendimai yra priimami vienbalsiai, net ir mažiausia šalis gali juos blokuoti. Taip, nematytas žmonijos istorijoje eksperimentas – ne kardu ir prievarta sulipdyta imperija, o laisvanoriška valstybių sąjunga – gali nepasiteisinti. Taip, toji toli gražu ne tobula sąjunga gali iširti.

Esu įsitikinęs, kad tai būtų tragedija ne tik europiečiams. Tai būtų pavojaus signalas, kad visas pasaulis stovi ant bedugnės krašto, ant susinaikinimo ribos. Kodėl aš taip mąstau? Ar neperlenkiu? Atsakymą galima rasti knygoje.

Apie europarlamentaro darbą pasakoju, neslėpdamas savo socialdemokratinių įsitikinimų. Nerimta būtų įtikinėti, kad socialdemokratų partija yra išskirtinė, kažkuo geresnė už kitas. Taip nėra. Tačiau esu tikras, kad socialinio teisingumo, jautrumo ir pagalbos silpniesiems, bet kokia kaina pelno siekiančiųjų sutramdymo labai reikia – ir visai ES, ir atskiroms valstybėms. Taip pat kaip ir atkirčio agresyviam nacionalizmui, o ypač didžiųjų valstybių šovinizmui. Atrodė, kad Europa pasimokė iš skaudžios istorijos. Tačiau vėl savos tautos iškėlimas ir kitų žeminimas iškiša savo nuodingą geluonį ne vienoje Europos valstybėje.

Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas paskelbė savo garsiąją deklaraciją, kuri padėjo pagrindus Europos bendrijai, virtusiai sąjunga, 1950-aisiais. Tais metais man sukako aštuoneri. Jau skaitydavau laikraščius. Žinoma, Anglies ir plieno sąjungos įkūrimas po kelerių metų, Romos sutartis 1956-aisiais tarybinėje spaudoje buvo pateikiama pagal V. Lenino tezę: „Europos sąjunga arba neįmanoma, arba reakcinga“. Kai pirmą kartą 1966-aisiais teko apsilankyti „kapitalistiniame pasaulyje“, Italijoje, suprantama, nemaniau, kad įžengiu į besivienijančios Europos šalį. Vėliau teko vis labiau ir dažniau susipažinti su Europos Bendrijos sėkmėmis ir nesėkmėmis, bandymais kurti politinę sąjungą.

Čia jau apie antrąją knygos dalį. Taigi, kaip septintajame, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tuomet dar nelaisvoje Lietuvoje, rašydavo apie „kapitalistines“ Vakarų Europos valstybes? Nesakau, kad mano tekstai ypač tipiški arba, atvirkščiai, išskirtiniai. Daug kas iš Lietuvos žurnalistų stengėsi pažvelgti į tolimąją Europą kiek įmanoma nešališkai, neprikaišiodamas per daug ideologinių klišių. Būdamas jaunas jaunimo laikraščio korespondentas emocingai ir plačiai liejau įspūdžius apie svaiginamai gražią Italiją. Apie Angliją jau ramiau rašiau po kelerių metų, jau mokydamasis Maskvoje Aukštojoje diplomatinėje mokykloje. Tekstai apie Šveicariją, Lichtenšteiną, o ir Paryžių parašyti tuo metu, kai dirbau TSRS užsienio reikalų ministerijoje. Dėl vietos stokos reikėjo trumpinti, bet įvadinis skyrius iš mano knygos „Šveicarų piramidės“ – Bešalio, Entuziasto ir Skeptiko „trialogas“ apie šią šalį – pateiktas nepakeitus nė vienos raidės. Peržiūrėdamas tuos tekstus suvokiu, kad kai ką reikėtų paaiškinti šiandieniniam skaitytojui, o kartu priminti minėtų valstybių kelią į Europos Sąjungą arba santykius su ja. Todėl po kiekvieno skyrelio vėl pateikiu P.S.

Jei kas įdėmiau paskaitys antrąją dalį, supras, kad daug kas tuomet žavėjo besivienijančioje Europoje už geležinės uždangos – tai ir stengiausi  perteikti. Daug kas ir nepatiko – ne tik dėl ideologinio indoktrinavimo ar vienpusiškos informacijos. Beje, kai kurie dalykai, atkeliavę pas mus iš Vakarų, man iki šiol yra nepriimtini.

Tuo metu Vakarų mokslininkai, politologai daug diskutavo apie konvergencijos teoriją. Tarybų Sąjungoje apie tai jokių kalbų negalėjo būti, ji buvo vertinama kaip visiškai nepriimtina, ideologiškai pavojinga. Toji teorija skelbė: kapitalizmas ir socializmas panašėja, vis daugiau perima vienas iš kito. Man tuomet atrodė, kad toje teorijoje yra racijos. Dirbdamas diplomatinėje tarnyboje galėjau pastebėti, kaip abi sistemos veikia viena kitą suartėjimo linkme. Kapitalizmas, įgijęs pavojingą varžovą, palaipsniui daug ką perėmė iš socializmo siekių ir praktikos, o pastarasis – nemažiau iš konkuruojančios sistemos. Kaip tik dėl to XIX amžiaus K. Markso, o ir Č. Dikenso bei daugybės kitų aprašytas „bjaurusis kapitalizmas“ po šimtmečio Vakarų Europoje įgavo kitokį veidą – socialinės rinkos ekonomikos veidą. O 1920-ųjų „karinio komunizmo“ ar ketvirto dešimtmečio „stalininio teroro“ metų nepalyginsi su L. Brežnevo epocha ar, tuo labiau, su M. Gorbačiovo laikais.

Ir vis dėlto kapitalizmas keitėsi sparčiau ir lanksčiau. Ten, spaudžiant darbininkų, socialdemokratiniam judėjimui, konkurencinėje kovoje su socializmu pavyko sukurti, ypač Skandinavijos kraštuose, rinkos ekonomiką kartu su socialiniu tinklu silpniesiems palaikyti. „Kareivinių socializmas“ irgi keitėsi, bet vienos partijos monopolija, prievartos mechanizmas kaustė pažangą. M. Gorbačiovo pertvarka siekta sukurti „socializmą su žmogišku veidu“, ką mėgino daryti ir Čekoslovakijos komunistai dar 1968 metais. Nepavyko. Atlaisvinus prievartos varžtus dauguma žmonių įvairiose mūsų kontinento valstybėse balsavo už kitą kelią – europietiškas vertybes, priartėjimą prie Europos Sąjungos.

Liberalaus kapitalizmo „atsipalaidavimas“, išnykus pavojingai alternatyvai, buvo palankus dešiniosioms partijoms, pasikliaujančiomis visagale rinkos ranka. Tai jos panaikino apribojimus nepasotinamiems finansininkų apetitams, avantiūroms ir viršpelniams. Dėl to aštuoniems dešimtmečiams praėjus po 1929-jų „didžiosios depresijos“ pasaulį vėl užklupo iki šiol neįveikta finansinė ir ekonominė krizė. Prireikė tokio baisaus sukrėtimo, lipimo iš krizės ne turtingųjų, o nepasiturinčių sąskaita – tai matėme daugelyje ES valstybių – kad Europa padarytų išvadas. Dabar, kai daugumoje ES šalių valdžioje socialdemokratai, kuriama bankų sąjunga, kuri neleis gelbėti bankus mokesčių mokėtojų pinigais, dėmesys sutelkiamas ne tik į taupymą, o į ekonominį augimą, darbo vietų kūrimą.

O paieškos geresnės, tobulesnės visuomenės, kur vyrautų socialinis teisingumas ir solidarumas, derama atjauta silpnesniesiems, niekada nesiliaus.

„Europa tolima ir artima”. Justas Vincas Paleckis. Vilnius: Algimantas, 2014. 447 p.

„(Ne)emigruosiu! Kodėl aš taip pasirinkau?”. Vilnius: Petro ofsetas, 2013. 215 p.

Visą knygą galima surasti čia: http://media.search.lt/GetFile.php?OID=178140&filetype=10

Pateikiu „Gyvenimo trikampyje“ įžangą. Norėčiau pridurti, kad rengdami knygą spaudai labai gerai sutarėme su leidyklos „Danielius“ direktoriumi D. Mickevičiumi, su dailininkais J. Vėgėle, J. Varnu.

Kam skirta ši knyga – profesoriui ar mokinukui, bedarbiui ar verslininkui, studentui ar tiesiog žmogui gatvėje, kažką girdėjusiam apie paslaptingus Briuselio bei Strasbūro koridorius ir norinčiam sužinoti daugiau? Viliuosi, kad knygoje kiekvienas įvairaus amžiaus, įvairaus išsilavinimo ar polinkių skaitytojas atras kažką pagal savo skonį.

Visą gyvenimą, dar nuo mokyklos laikų, turėjau ir turiu potraukį pasižymėti užrašų knygelėje tai, kas aktualu, kas domina, kas gali praversti ateityje. Kai septyniolikos metų pradėjau dirbti jaunimo dienraščio redakcijoje, žurnalistinis bloknotas kartu su rašikliu tapo pagrindiniais darbo įrankiais. Su jais nesiskiriu ir dabar, nors kompiuterių amžiuje tenka naudotis ir modernesnėmis priemonėmis. Iš savo europarlamentaro užrašų sudėjau į šią knygą daug pastebėjimų, skaičių, žinių apie Europos Sąjungą. Ji šiandien mūsų šalyje tikrai populiari. Lyg burtažodį kartojame: ES padės, pamokys, skirs pinigų… Iš tiesų į Lietuvą nuo 2007–ųjų per septynerius metus atkeliaus beveik 37 mlrd. litų – daugiau kaip po 5,3 mlrd. litų kasmet. Tai sudaro apie 23,6 proc. mūsų šalies biudžeto arba apie 6 procentus mūsų bendro vidaus produkto. Priminsiu, kad garsusis Maršalo planas suteikė pokario Vokietijai pagalbą, sudarančią tik 1 procentą jos BVP. Kitaip tariant, į kiekvieno Lietuvos piliečio kišenę kasmet iš Briuselio pribyrės apie 1 600 litų. Žinoma, tos lėšos bus paskirstomos kitaip, pagal griežtas ES taisykles – per įvairius projektus, išmokas.

Knygoje labai stengiausi parodyti, kad ES svarbi Lietuvai, o mes – Briuseliui toli gražu ne tik per eurų ir litų prizmę. Europos Sąjunga – tai taika, demokratija, laisvė, solidarumas, pagalba atsilikusiems, silpnesniems. Ne be reikalo mūsų liberalai tvirtina, kad ES esanti „per daug socialdemokratiška“ (mano nuomone, galėtų ir turėtų būti dar socialdemokratiškesnė). Pirmeiviškas Europos Sąjungos pobūdis – pavyzdys ir kitiems žemynams. Labai svarbu, kad ES ekonomiškai stiprėtų. Tačiau dar svarbiau – kad ir ateityje rodytų pavyzdį socialinių reikalų sutvarkyme, skirtumų tarp pirmyn pažengusių ir atsilikusių valstybių bei regionų išlyginime. Jei to nebus, gali nelikti ir ES, ir vilties kažką teisingesnio, geresnio sukurti pasaulio sutvarkyme.

Jau daugiau kaip dvejus su puse metų dirbu Europos Parlamente. 2007-ieji – kadencijos pusiaukelė – esame išrinkti penkeriems metams. Per tą laiką arti šimto kartų skridau maršrutu Vilnius – Briuselis ir atgal, apie trisdešimt kartų – iš Vilniaus į Strasbūrą. Mano užrašų knygelėje susikaupė daug pastebėjimų apie Europos Sąjungos mechanizmo apsisukimus, apie mūsų šalies vietą šioje gan painioje sistemoje, apie Parlamentą, kuriame dirbu, apie susitikimus su rinkėjais Lietuvoje. Ši knyga – tai savotiška ataskaita rinkėjams. Tiems šimtui penkiasdešimt tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie per rinkimus į Europos Parlamentą balsavo už socialdemokratų partijos kandidatus, tarp jų – šimtui dviems tūkstančiams, bendrame partijos sąraše išskyrusių mano pavardę. Jų pasirinkimo dėka aš patekau į tą magišką gyvenimo trikampį: Vilnius–Briuselis–Strasbūras. Kiekvienas europarlamentaras turi savo trikampį, tačiau nuo kitų jis skiriasi tik vienu kampu: mano Vilnius, o mano kolegų –Varšuva, Budapeštas, Roma, Lisabona… Kiti du kampai visų vienodi: Briuselis ir Strasbūras. Tik nepainiokime su kitu trikampiu. Bermudų trikampis susijęs su mistika, paslaptimis, pražūtimis. Mūsų trikampis – su aiškia vizija, realia viltimi. Bermudų trikampis egzistuojam tam, kad paklystume, mūsų trikampis – kad surastume.

Ką gi pavyko nuveikti per tuos pustrečių metų? Statistika liudija: 54 kartus kalbėta EP plenarinėse sesijose, pateikti 27 klausimai Europos komisijos komisarams, dalyvauta Parlamento rezoliucijų siūlymuose. Ne kartą teko būti šešėliniu pranešėju – Baltijos jūros strategijos, Serbijos pasiruošimo įstoti į ES ir kitais svarbiais klausimais. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kalbėta, replikuota, siūlyta frakcijos ir komitetų posėdžiuose, internacionalinėse grupėse, parlamentinio bendradarbiavimo komitetuose su atskiromis šalimis. Problemas, kurias kėliau, dažniausiai lėmė mano dalyvavimas pagrindiniame ir pakaitiniuose komitetuose. Tad suprantama, kad koncentruotasi į užsienio politiką, taip pat aplinkosaugą, sveikatą, vartotojų teises. Bet ne tik. Frakcija patikėdavo man kalbėti ir kitomis labai įvairiomis temomis.

Visada, kai tik būdavo įmanoma, stengiausi „užkabinti“ Lietuvai aktualias problemas, pabrėžti mūsų interesus, kartu galvodamas apie bendrą ir svarbų visiems ES piliečiams europinį interesą. Taigi teko, jeigu galima taip pasakyti, „šaudyti“ į daugelį labai skirtingų taikinių. Bet šalia to išskirčiau kelis pagrindinius taikinius, į kuriuos „šaudžiau“ ir kalbose plenariniuose posėdžiuose, ir klausimuose EK komisarams, ir publikacijomis Lietuvoje. Tai siekis, kad JAV atsisakytų vizų režimo piliečiams iš naujųjų ES šalių. Tai Kaliningrado srities pavertimas Rusijos–ES bendradarbiavimo poligonu (pavyko organizuoti EP delegacijos vizitą į šią sritį). Tai siūlymai sukurti specialų ES fondą skausmingoms „protų nutekėjimo“ iš naujųjų ES valstybių į senąsias pasekmėms mažinti. Tai speciali konferencija Parlamente, kurią organizavome su vokiečiais ir lenkais, skirta stambiaplokščių namų renovavimui ir apšiltinimui – kad ES skirtų daugiau lėšų tokiems projektams. Esu tikras, kad visi šie keturi taikiniai svarbūs Lietuvai, daugeliui mūsų piliečių – kaip ir kitų europiečių.

Kaip ir kiekvienas europarlamentaras, kasmet turiu teisę pakviesti į Briuselį arba Strasbūrą 100 savo šalies piliečių, kurie atvyksta į vieną iš dviejų ES sostinių autobusais. Per pusę kadencijos mano kvietimu Briuselyje ar Strasbūre viešėjo per 300 žmonių iš Lietuvos. Pirmojoje „mano“ grupėje važiavo mokytojai iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Juos atrinkti padėjo profesinės sąjungos. Prisipažinsiu, kad šią profesiją (šalia gydytojo) ypač gerbiu ir vertinu. Ne tik dėl to, kad abu mano tėvai yra dirbę mokytojais – svarbiausia, kad be gerų mokytojų nesulauksime geros ateities nei Lietuvoje, nei visoje Europoje. Kitose autobusinėse grupėse važiavo įvairiausių profesijų, interesų, įvairaus amžiaus žmonės – ir senimas, ir jaunimas. Susitikimuose su atvykusiais svečiais visada pabrėždavau, kad jie privalėtų tapti veikliais ir išradingais ES „ambasadoriais“ savo miestuose, miesteliuose ir kaimuose. Kadangi sulaukiu labai daug siūlymų iš norinčių vykti, atrinkti padeda LSDP būstinė ir skyriai, LSDP jaunimiečiai. Manau, kad labai svarbi grupė buvo rekomenduota Tautinių mažumų departamento. Joje vyko Lietuvos lenkų, rusų, bulgarų, vengrų, vokiečių, libaniečių atstovai, taip pat žmonės iš lietuvių bendrijų Lenkijoje, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje.

Smalsesnis skaitytojas nesunkiai gali sužinoti, kur esu bet kurią darbo dieną, ką veikiu. Savo interneto tinklapyje (www.paleckis.lt) skelbiu savo darbotvarkę – ko gero, vienintelis iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų, o ir kolegos iš kitų šalių tai daro labai retai. Tinklapyje galima rasti ne tik mano kalbas EP, klausimus EK komisarams, bet ir mano komentarus, interviu, mano biuro pranešimus spaudai. Nuo 2006–ųjų rudens pradėjau rašyti internetinį dienoraštį „Blog‘ą“, kurį skaitytojas gali rasti ir šioje knygoje. Tinklapio skyrelis „Socialistų naujienos“ supažindina su Europos socialdemokratų ir socialistų veikla, „Kairioji vaivorykštė“ – su Lietuvos kairiųjų balsais. Kiekvieną savaitę internete pasirodo klausimas, paprastai ES tematika, į kurį atsako tinklapio lankytojai. Knygoje pasakoju apie savo paties atliktus darbus. Tačiau dar daugiau joje atsispindi įvairiausios Europos Sąjungos aktualijos, svarbios Lietuvai ir viso Europos Parlamento veikla per pastaruosius metus. Dirbdamas Europos Parlamente reguliariai rašiau komentarus, duodavau interviu Lietuvos spaudai, televizijai ir radijui. Dalį jų, kiek patrumpinęs, pateikiu skaitytojams, pabrėždamas, kad tie rašiniai atspindi konkretaus laiko – prieš dvejus metus, pernykštes ar naujesnes – aktualijas. Skelbiami ir reikšmingesnių mano kalbų bei paklausimų Parlamente tekstai.

Per tuos metus teko ne tik kas savaitę keliauti į dvi Europos sostines, bet ir apsilankyti 21 valstybėje. Į jas vykau su Europos Parlamento delegacijomis, kviečiamas skaityti pranešimus tarptautinėse konferencijose, dalyvauti vienos ar kitos šalies rinkimų kampanijoje. Tų kelionių įspūdžiai taip pat atsispindi daugelyje rašinių. Visados pabrėžiu, kad europarlamentaras bus politiškai raišas, jeigu jis kvėpuos tiktai Briuselio, Strasbūro ir savo šalies sostinės įstaigų oru. Išvykimai į Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus (apsilankiau 28 miestuose ir rajonuose) man buvo yra ir bus tarsi gurkšnis šviežio oro. Karštos diskusijos, teikiamų klausimų ir pasiūlymų 8 pobūdis, reakcija į mano iškeltas problemas – tai tarsi Lietuvos žmonių nuotaikas atspindintis barometras, į kurio parodymus būtina atsižvelgti balsuojant Strasbūre ar Briuselyje. Pasakoju čia, pasitelkęs vietos spaudą, ir apie tą šviežio oro gurkšnį.

Šioje knygoje rasite ne tik mano rašinių. Dėkingas profesoriams, ekonomistams Jonui Čičinskui ir Povilui Gyliui, kurie pateikė reikšmingas publikacijas apie Europos Sąjungos ekonomines ir socialines problemas, taip pat verslininkui Tomui Juškai, kuris pasidalijo savo mintimis, kaip kurti geresnį gyvenimą Lietuvoje. Parinkau daug informacijos apie patį EP, ES ir jos institucijų veiklą, galimybes, kuriomis gali pasinaudoti Lietuvos piliečiai. Apie mūsų kaimynus Sąjungoje, įvairų tautų charakterį – nuo Baltijos iki Atlanto, nuo Šiaurės iki Viduržemio jūros – pasakoja ir sausi skaičiai, ir gaivios šypsenos. Atkreipkime dėmesį į jas. Švedai ir italai, olandai ir ispanai juokiasi daugiausiai ne iš kitų, kaip kad pas mus įprasta, o iš savęs, hiperbolizuotai pašiepdami savo tautiečius. Kaip ten bebūtų, juoktis visada sveika. O kartu daugiau sužinoti apie tą visų linksniuojamą, pagiriamą ir pakeiksnojamą Europos Sąjungą.

„Gyvenimas trikampyje: Vilnius, Briuselis, Strasbūras”. Justas Vincas Paleckis.Vilnius: Danielius, 2007. 334 p.

„Sigita – Justo duktė, Laimono žmona: prisiminimai apie istorikę S. Noreikienę, laiškai /sudarytojai Justas Vincas Paleckis, Geruta Paleckytė. Vilnius: Baltrus, 2006. 429 p.

„Lietuva pasaulio galingųjų akiratyje 1988-1991”. Vilnius: Algimantas, 2005. 366 p.

Neseniai visai atsitiktinai radau atsiliepimą apie šią knygą internete:

„Kadangi gyvenu Šveicarijoje, pamaniau (tiksliau mano mama pamanė), kad tokią knygą tikrai verta paskaityti – Šveicarija komunisto akimis. Knyga perleista 1985 m. bet ankstesnis leidimas buvo 1974 m. Viena mintis man netelpa galvoje: ką galvojo tarybinis žmogus paskaitęs tokią knygą??? Nepaisant to, kad kapitalistinė sistema pasmerkta žlugti, darbininkų klasė kartais vargsta, tokių gražių dalykų apie Šveicariją parašyta! Ir gamtos grožis, ir miestų tvarka, ir darbo kultūra, ir gėlės visur, ir baseinai, ir kavinės, ir muzika, kelionės, lyginama kaip Londone kaip Paryžiuj. Nežinau, man čia gyvenant paskaičius užsinorėjo aplankyti Šveicariją

Šiaip, reikia pripažinti, kad parašyta vis tik su meile šitai šaliai ir gražiai, daug tiesos, įdomių faktų, gerų nuotraukų įdėta, smagių karikatūrų (daugelis ir faktų, ir nuotraukų, ir karikatūrų idealiai tinka šiandienai, net problemos kai kurios nė kiek nepasistūmėjo). Labai patiko įžanginis trijų išgalvotų šveicarų pokalbis.

Įdomios savotiškai ir dalys apie Leniną Šveicarijoje (mokykloj manęs tokių nesąmonių jau nebemokė) (lūžau iš aprašymo, kaip kažkokia moteris prisimena, koks dėdė Volodia buvo nuostabus ir mitrus ir kaip kartą grakščiai miške šokinėjo per kelmus ar kažką kitą), visokius raudonuosius Šveicarų (ir dabar kūjų ir pjautuvų lipdukų Ciūriche pilna), o skyrių apie tai, kaip TSRS ir JAV derėjosi Ženevoje dėl nusiginklavimo tai jau tik prabėgom perskaičiau, nes toj vietoj jau tiek propagandos pripilta, kad nervai nebelaikė. Dar knygos dėka pagaliau prisiruošiau pažiūrėti kur gi tas Leninas gyveno ir dar keletą dalykų numačiau aplankyt arba pasidomėt.“

Dėkingas šio atsiliepimo autoriui, kuriam atsakiau. Praėjus beveik trims dešimtmečiams po šios knygos pasirodymo, jis, tikriausiai, jaunas žmogus, pagavo tai, ką aš norėjau pasakyti leisdamas ir pirmąją ir antrąją savo knygą apie Šveicariją. Tikrai, tą šalį pamilau ne tik už grožį, bet ir savitumą: niekad neturėjusi karalių ir kunigaikščių, šimtmečiais praktikuojanti „tiesioginę demokratiją“ ir neutralitetą, 25 kantonų konfederacijoje draugiškai sugyvena keturių tautų atstovai, keturios valstybinės kalbos… „Šveicarų piramidžių papėdėje“ – tai kiek sutrumpintas ir gerokai papildytas mano pirmosios knygos apie Šveicariją leidinys. Iš pirmosios knygos pašalinti puslapiai apie Leniną Šveicarijoje – gerai prisimenu, kaip „Vagos“ leidyklos redaktorius Algis Antanavičius tarstelėjo man – „jau galima apsieiti be to“. Šiai knygai prirašiau tris papildomus skyrius ir pabaigos žodį. Teisus pateikto atsiliepimo autorius, kad skyrius apie TSRS ir JAV derybas dėl vidutinio nuotolio raketų skamba propagandiškai, ypač šių dienų akimis žiūrint. Kitokie skyriai apie didįjį architektą Le Korbiuzje (Le Corbusier), kilusį iš Šveicarijos ir skyrius apie Ženevą, kuriame pasakojau apie pastebėtus Šveicarijoje pakitimus.

Bene 2002 m. kaip LR užsienio reiklų viceministras nuvykau į konferenciją Ženevoje. Pasijutau pamalonintas, kai Lietuvos atstovybės prie tarptautinių organizacijų būstinėje ant vieno iš diplomatų stalo pastebėjau „Šveicarų piramidžių papėdėje“. Įsidėmėjau tada ir skaičiusių tą knygą komentarą: „Ne tiek ir daug čia pasikeitė nuo jūsų aprašytų laikų“.

Šveicarų piramidžių papėdėje. Justas Vincas Paleckis. Vilnius: Vaga, 1985 m. 269 p. Tiražas 30 000 egz.

Šią knygą rašiau norėdamas, kiek tada buvo įmanoma, atviriau papasakoti, ką mačiau, sužinojau dirbdamas TSRS ambasadoje Šveicarijoje 1969-1971 metais (viso vienerius metus ir 10 mėnesių). Žinoma, atšaukimas iš darbo ambasadoje į Maskvą dėl „neleistino tarybiniam diplomatui elgesio“ ir įtarimų, kad noriu prašyti politinio prieglobsčio Šveicarijoje, uždėjo antspaudą šiai knygai (likimo ironija – aš pabėgti iš TSRS nesiruošiau, tiesiog daug bendravau su kultūros žmonėmis, net lietuvių emigrantais, o štai mane pakeitęs diplomatas rusas Polianskis po ketverių metų taip ir padarė, pasiprašė prieglobsčio). Rašiau apie gražią, turtingą, turinčią unikalias tradicijas, bruožus, bet ir nestokojančią šešėlių valstybę. Daug ką galėjo pasakyti ir gausios iliustracijos, rodančios tos šalies žavumą, neįprastus tuometinei Lietuvai, Tarybų Sąjungai vaizdus. Su malonumu prisimenu bendradarbiavimą su „Vagos“ leidyklos žmonėmis, redaktoriumi A. Antanavičiumi, dalininku V. Armalu.

Jau šiais laikais, visai neseniai, tuometinis „Vagos“ leidyklos direktorius Algirdas Pekeliūnas, su kuriuo esame sužaidę nemažai teniso mačų, papasakojo man apie telefono skambutį pasirodžius šiai knygai. Jo susilaukė iš Utenos komunistų partijos komiteto II-ojo sekretoriaus ideologijos reikalams. Sekretorius piktinosi, kad „Šveicarų piramidės“ esą per daug giria tą šalį, propaguoja kapitalizmą.

Taip galėjo pasirodyti kai kuriems dogmatikam. Žinoma, knygelėje mėginta kiek objektyviau pažvelgti į kapitalizmo ir socializmo teigiamybes bei neigiamybes, parodant ir tarybinės santvarkos privalumus. Tačiau pirmasis šios knygelės skyrius – Bešalio, Entuziasto ir Skeptiko trialogas apie Šveicarijos pliusus ir minusus – ko gero, labiausiai nusisekęs, bešališkas ir mažiausiai pasenęs. Nekeisdamas nei žodžio įdėjau jį ir į naujausią savo knygą, pasirodžiusią praėjus 40 metų po „Šveicarų piramidžių“ pasirodymo, 2014-aisiais – „Europa tolima ir artima“.

Šveicarų piramidės. Justas Vincas Paleckis.Vilnius: Vaga, 1974. 235 p. Tiražas 15000 egz.