Neseniai visai atsitiktinai radau atsiliepimą apie šią knygą internete:

„Kadangi gyvenu Šveicarijoje, pamaniau (tiksliau mano mama pamanė), kad tokią knygą tikrai verta paskaityti – Šveicarija komunisto akimis. Knyga perleista 1985 m. bet ankstesnis leidimas buvo 1974 m. Viena mintis man netelpa galvoje: ką galvojo tarybinis žmogus paskaitęs tokią knygą??? Nepaisant to, kad kapitalistinė sistema pasmerkta žlugti, darbininkų klasė kartais vargsta, tokių gražių dalykų apie Šveicariją parašyta! Ir gamtos grožis, ir miestų tvarka, ir darbo kultūra, ir gėlės visur, ir baseinai, ir kavinės, ir muzika, kelionės, lyginama kaip Londone kaip Paryžiuj. Nežinau, man čia gyvenant paskaičius užsinorėjo aplankyti Šveicariją

Šiaip, reikia pripažinti, kad parašyta vis tik su meile šitai šaliai ir gražiai, daug tiesos, įdomių faktų, gerų nuotraukų įdėta, smagių karikatūrų (daugelis ir faktų, ir nuotraukų, ir karikatūrų idealiai tinka šiandienai, net problemos kai kurios nė kiek nepasistūmėjo). Labai patiko įžanginis trijų išgalvotų šveicarų pokalbis.

Įdomios savotiškai ir dalys apie Leniną Šveicarijoje (mokykloj manęs tokių nesąmonių jau nebemokė) (lūžau iš aprašymo, kaip kažkokia moteris prisimena, koks dėdė Volodia buvo nuostabus ir mitrus ir kaip kartą grakščiai miške šokinėjo per kelmus ar kažką kitą), visokius raudonuosius Šveicarų (ir dabar kūjų ir pjautuvų lipdukų Ciūriche pilna), o skyrių apie tai, kaip TSRS ir JAV derėjosi Ženevoje dėl nusiginklavimo tai jau tik prabėgom perskaičiau, nes toj vietoj jau tiek propagandos pripilta, kad nervai nebelaikė. Dar knygos dėka pagaliau prisiruošiau pažiūrėti kur gi tas Leninas gyveno ir dar keletą dalykų numačiau aplankyt arba pasidomėt.“

Dėkingas šio atsiliepimo autoriui, kuriam atsakiau. Praėjus beveik trims dešimtmečiams po šios knygos pasirodymo, jis, tikriausiai, jaunas žmogus, pagavo tai, ką aš norėjau pasakyti leisdamas ir pirmąją ir antrąją savo knygą apie Šveicariją. Tikrai, tą šalį pamilau ne tik už grožį, bet ir savitumą: niekad neturėjusi karalių ir kunigaikščių, šimtmečiais praktikuojanti „tiesioginę demokratiją“ ir neutralitetą, 25 kantonų konfederacijoje draugiškai sugyvena keturių tautų atstovai, keturios valstybinės kalbos… „Šveicarų piramidžių papėdėje“ – tai kiek sutrumpintas ir gerokai papildytas mano pirmosios knygos apie Šveicariją leidinys. Iš pirmosios knygos pašalinti puslapiai apie Leniną Šveicarijoje – gerai prisimenu, kaip „Vagos“ leidyklos redaktorius Algis Antanavičius tarstelėjo man – „jau galima apsieiti be to“. Šiai knygai prirašiau tris papildomus skyrius ir pabaigos žodį. Teisus pateikto atsiliepimo autorius, kad skyrius apie TSRS ir JAV derybas dėl vidutinio nuotolio raketų skamba propagandiškai, ypač šių dienų akimis žiūrint. Kitokie skyriai apie didįjį architektą Le Korbiuzje (Le Corbusier), kilusį iš Šveicarijos ir skyrius apie Ženevą, kuriame pasakojau apie pastebėtus Šveicarijoje pakitimus.

Bene 2002 m. kaip LR užsienio reiklų viceministras nuvykau į konferenciją Ženevoje. Pasijutau pamalonintas, kai Lietuvos atstovybės prie tarptautinių organizacijų būstinėje ant vieno iš diplomatų stalo pastebėjau „Šveicarų piramidžių papėdėje“. Įsidėmėjau tada ir skaičiusių tą knygą komentarą: „Ne tiek ir daug čia pasikeitė nuo jūsų aprašytų laikų“.

Šveicarų piramidžių papėdėje. Justas Vincas Paleckis. Vilnius: Vaga, 1985 m. 269 p. Tiražas 30 000 egz.