Kionigo mozaika

(2008 08 04)

Pirmą kartą teko oro keliu atsibelsti į Kaliningradą. Iš Vakarų pusės – reisu iš Hamburgo. Pasirodo, Chrabrovo oro uostas tapo tranzitiniu punktu skrendantiems iš Vakarų į atokesnius Rusijos bei Vidurinės Azijos miestus – tam, kad nereikėtų skristi per apkrautą Maskvą.

Jau tik nusileidę nuo lėktuvo trapo ir įlipę į autobusą, kuris vežė į oro uosto pastatą, išgirdome valdingą balsą: „Kas skrenda į Astaną, lieka autobuse, visi kiti išlipa!“. Ir jokių „prašau“ ar kitų mandagumo frazių, be kurių net neįsivaizduotinas toks skelbimas aplinkiniuose oro uostuose.

Nuo Chrabrovo važiavome tiesiai link Svetlogorsko. Ir čia, nuošalesniuse keliukuose, pamatėme tokius vaizdus, kurie tiesiog suspaudė širdį: apleisti gražūs prieškariniai namai, vaiduokliški sodai aplink griūvančius pastatus... Panašūs vaizdai dirvonuojančių laukų, sukrypusių namukų šmėkščiojo pro traukinio vagono langą, kai po kelių dienų važiavau į Vilnių.

Tokių vaizdų tikrai nematė trys pirmieji Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos asmenys – V. Putinas, G. Šrioderis ir Ž. Širakas, susitikę Kaliningrade prieš porą metų. Jiems buvo rodomi visai kas kita. Taip, Kaliningrade ir kurortiniame Svetlogorske, kur jie buvo apsistoję, yra gražių vietų, kontrastingai besiskiriančių nuo matytų liūdnų vaizdų. Tačiau tai tik salelės, kad ir besiplečiančios. Rusija investuoja į Kaliningrado sritį, čia statoma palyginus daug ir prašmatniai, demonstruojant turtingumą ir ne visada gerą skonį.

Ir Kaliningrado, ir Svetlogorsko gatvių bei aikščių vardai išlikę iš senų laikų. Paminklai irgi tie patys. Tiesa, Vladimiras Leninas, stovėjęs centrinėje aikštėje, perkeltas į kuklesnę. Mat centrinėje aikštėje iškilo pravoslavų soboras, kaimynystė netinkama. Miesto 750-mečiui atstatyta senoji katedra, šalia jos iškilo nauji vokiško prieškarinio stiliaus namai. Miestas atsigręžė į savo praeitį – ne tik vokišką, bet ir lietuvišką, lenkišką. Labai aktyvūs Lietuvos kultūros pristatymas srityje, šauniai darbuojasi kultūros atašė Arvydas Juozaitis.

Kaliningrade mirga daug vokiškų firmų pavadinimų arba vardų susijusių su Kionigsbergu. Vietinis jaunimas savo gimtąjį miestą vadina ne keturskiemeniu oficialiu vardu, o trumpu dviskiemeniu: Kionig.

Susitikimuose su oficialiais asmenimis aptarėme dvi pagrindines problemos – vizų siena, kuri iškilo Lietuvai ir Lenkijai įstojus į ES bei elektros energijos trūkumas uždarius Ignalinos AE (apie tai pranešimas spaudai gretimame svetainės langelyje). Prieš oficialius susitikimus pagalvojau – senojo ar naujojo Rusijos prezidento portretus išvysiu kabinetuose? Pasirodo, išeitis surasta diplomatiška. Aukščiau kabo D. Medvedevo portretas, kiek žemiau - V. Putino, bet jis truputį didesnis.

Ypatingai maloniai susitikome su lietuviais Šventos Šeimynos bažnyčioje ir L. Rėzos kultūros draugijoje. Apie kleboną Anuprą Gauronską buvau girdėjęs ir skaitęs labai daug gero. Susitikęs pajutau plačios širdies žmogų, kuriam rūpi bažnyčios, lietuvybės, bendruomenės ateities reikalai. Apsikabinome su Laima Meščeriakova, kuri kartu su kitais lietuvių bendruomenės Kaliningrade atstovais lankėsi mano kvietimu Briuselyje. Laima ir dainininkė, ir deklamatorė, ansamblio „Gabija“ įkvepėja.

Atskirdus tiesiai iš Vokietijos, kur miestuose, ypač kurortuose, gausu dviračių, krito į akis, kad kaliningradiečiai nepripažįsta tokios susisiekimo priemonės. Net Svetlogorske jų nemačiau, mūsų kurortai pažengę šiuo atžvilgiu toli į priekį. Todėl apsidžiaugiau, kai prie teniso kortų pamačiau dviratininką. Genadijus irgi skundėsi, kad čia nėra dviračių takų – tokių kaip Vokietijoje, Lietuvoje, Lenkijoje. Jis maskvietis, nusipirkęs butą ir čia, prie jūros. Genadijaus sūnus gyvena Lenkijoje, uošvė iš Latvijos, tad jam dažnai tenka važinėti per sieną. „Mus išskyrė“, liūdnai kalbėjo jis.

Tikrai, ne tik 35 eurų vizos mokestis tampa tarsi svarsčiai prie kojų. Dar blogiau, kad, tarkim, liepos pabaigoje, kai lankiausi mūsų generaliniame konsulate, dokumentų priėmimui tuo metu reikėjo laukti iki rugsėjo pradžios. O juk dar prieš metus lietuviai ir lenkai galėjo važinėti pas kaliningradiečius, o jie savo ruožtu į kaimynines šalis be jokių laukimų ir vizų.

Oficialiai viskas lyg ir teisingai, veikiama pagal Šengeno taisykles. Tačiau šiuo atveju jos prieštarauja Europos Sąjungos kaimynystės politikos dvasiai. Manau, verta pasistengti, kad būtų kitaip.