Airiai sudaužė pasitikėjimą

(2008 06 16)

Tenka prisipažinti – pralaimėjau smarkiai. Prieš savaitę bloge spėliojau, kad airiai pasakys labai aiškų „taip“ Lisabonos sutarčiai.

Tikrovė pasirodė visiškai kitokia. Buvo ištartas aiškus „ne“. Tai padarė apytikriai toks balsuotojų procentas, kurį prognozavau. Tik kad atvirkštinis rezultatas...

Mėgindamas numatyti politinius įvykius paprastai linkstu į atsargumą, netgi pesimizmą. Juk jeigu pasitvirtins niūresnė prognozė, kurios nenorėjau, tai bent galėsiu ramintis: juk ir sakiau, kad taip bus...

Dėl referendumo Airijoje rezultatų taip smarkiai nepataikiau dėl kelių dalykų. Nemaniau, kad draugiški ir pragmatiški airiai, kuriuos per penkerius Londono metus teko pažinti, kirs tą europietišką šaką, ant kurios jie sėdėjo ypač patogiai. Tikėjausi, kad airiai pasimokys iš Nicos sutarties neratifikavimo iš pirmo karto ir išvengs situacijos pasikartojimo. Pagaliau nuotaikos Europos Parlamente, o ir Komisijoje, prieš referendumą buvo optimistinės.

Kodėl airiai, nepaisant profsąjungų, darbdavių, nevyriausybinių organizacijų, žiniasklaidos, vyriausybės, parlamento raginimų palaidojo Lisabonos sutartį arba bent sujaukė jos ratifikavimą? Manau, kad pagrindinė priežastis – ekonominis nuosmukis, kuris jaučiamas visur. Prisiminkime Lietuvos žmonių nuotaikas praeitų metų ir šią vasarą. Tas pats ir Airijoje, nors ekonomikos ir gyvenimo lygis ten, žinoma, kitas. Tačiau kai padėtis blogėja, daugumai žmonių knieti nubausti „sėdinčius viršuje“. Referendumas – bet kokiu klausimu – suteikia tam puikią galimybę. Hitleris į valdžią Vokietijoje atėjo su referendumų pagalba po didžiosios 1929-1933 metų recesijos. Pokarinė Vokietija, prisimindama tą liūdną patirtį, apskritai atsisakė referendumų. Manau, kad ir ES gali kilti minčių ta kryptimi.

Naivokas, mano galva, argumentas, kurį dažnai buvo galima išgirsti Airijoje: nesupratau tos sutarties, todėl balsavau prieš... Tikrai, tas 350 puslapių tekstas įkandamas tik didžiam specialistui. Net ir politikai Europos Sąjungos šalyse jo nestudijavo, žinodami tik tai, ką naujo sutartis atneštų į ES veiklą. Tų pakitimų nėra daug, pagrindiniai 4-5. Jie buvo ne kartą labai aiškiai išsakyti, kaip ir pas mus, Lietuvoje, žiniasklaidos pranešimuose ir komentaruose. Vidutiniam airiui, bent kiek besidominčiam politika ir ne viską pamiršusiam, ko jį mokė mokykloje, įsidėmėti tas naujoves turėjo būti ne taip jau ir sunku.

Prieš, be jokios abejonės, balsavo ir visi surūgėliai. Visi tie, kurie, pasak lietuviško pajuokavimo, su didžiausiu malonumu stebi, kaip liepsnoja kaimyno tvartas... Dar rimtesnė priežastis – baimes skleidžianti sutarties priešininkų kampanija. Juk labai lengva pasėti abejonę, įtarumą ir baimę, sakant netiesą: ratifikavus sutartį šalis neteks laisvės, nepriklausomybės, bus priversta įstoti į NATO...

Kas toliau? Šį pirmadienį Strasbūre dauguma europarlamentarų rinksis į posėdžius nelinksmi. Mano kaimynas Pronšias de Rossa, kuris irgi apsiriko dėl referendumo baigties, manau, nepraras optimizmo ir įtikinės, kad po kurio laiko vėl bus galima surengti referendumą. Kaip kad buvo po Nicos sutarties atmetimo.

Tik abejoju, ar daug kas jam pritars. Airiai sunkiu Europos Sąjungai ir apskritai pasauliui laikmečiu sudaužė vienybės indą. Sulipdyti jį bus sunku. Daugelis ES šalių, ko gero, links į tokius variantus, pagal kuriuos airiams būtų siūloma persėsti į atsarginį, lėčiau važiuojantį ES traukinį. Gal atsiras valstybės, kurios panorės irgi lipti į jį. Tai galėtų būti Čekija, jeigu Didžiojoje Britanijoje ateitų į valdžią konservatoriai – ir JK. Pavojus, kurį ne kartą minėjau: ir naujosios ES valstybės gali atsidurti tame traukinyje.

Tai turėtų būti dar viena – po referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose – rimta pamoka Sąjungai. Juk paleisti iš rankų tą taip sunkiai sulipdomą vienybės, tarpusavio pasitikėjimo indą – lengva. Tačiau jam subyrėjus atsiranda daugybė baimių, įtarumo, nepasitikėjimo tarp tautų ir valstybių. Dar daugiau konfliktų, kurie gali atvesti į situaciją, Europoje per tuos 63 taikos metus beveik pamirštą.