 Europos Sąjunga – tai dinamiškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas. | English version   |
Europos Sąjunga – tai dinamiškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas. | English version |
Europos Parlamento nario Justo Paleckio biuras Vilniuje: Pylimo g. 12-10, 01118 Vilnius | Ar blogas yra geras? – RašykiteGruziniški pokyčiai (2010 07 19)
Ir Tbilisyje – per 30 laipsnių karščio. Tačiau gruzinams tai nieko naujo, vasaros įkarštyje taip ir turi būti. Gruzija, mano galva – tai šalis, į kurią visada norisi sugrįžti. Ir nors EP saugumo ir gynybos pakomitečio delegacija lankėsi tenai tik dvi dienas, o programa tęsėsi nuo ryto iki vėlaus vakaro, prisirinkau įspūdžių vos ne dešimčiai tinklaraščio tekstų ar šiaip komentarų. Tačiau šį sekmadienį, kai alinantis karštis prislopina mintis ir prisiminimus, apsistosiu tik ties Europos Sąjungos vaidmeniu šalies žaizdų gydyme. Ne visi prisimena, kad prieš dvejus metus įsiliepsnojęs ir penkias dienas trukęs Rusijos-Gruzijos karas buvo sustabdytas ES dėka, daugiausia tuomet pirmininkavusio ES Prancūzijos prezidento Nikola Sarkozy pastangomis. Šešių punktų Bet svarbu, kad įtampa šalyje ir prie laikinosios demarkacijos linijos ženkliai sumažėjusi. Tam pasitarnavo ir 200 neginkluotos Europos Sąjungos stebėjimo misijos Gruzijoje dalyvių (misijoje puikiai užsirekomendavo ir lietuviai). Lankėmės misijos vadavietėje Tbilisyje, jos padaliniuose Mcchetoje ir Goryje. Mus informavo: jeigu 2008-aisiais ir 2009-aisiais metais pasienyje kasmet žūdavo arba būdavo sužeisti keliasdešimt žmonių, tai šiemet nepasitaikė nei vieno rimtesnio incidento. ES misijos personalas ne tik stebi laikinąją demarkacinę sieną, bet ir padeda kurtis ir stiprėti nevyriausybinėms organizacijoms, teikia humanitarinę pagalbą. Lankėmės perkeltųjų asmenų iš Abchazijos ir Pietų Osetijos stovyklose. Dalis pabėgėlių įsikūrė senuose pastatuose be patogumų. Tačiau Europos Sąjungai skyrus 200 milijonų eurų pagalbą Gruzijai, iškilo ir jaukių namukų su nedideliais sodais kvartalai perkeltiesiems. Daugiausiai ES dėka pasikeitė Gruzijos karinė doktrina. Akredituoti Tbilisyje diplomatai-senbuviai mums pasakojo, kad iki karo gruodžio 31-ąją šalies vadovai viešai keldavo tostus: „Kitus Naujuosius Metus sutiksime Cchinvalyje!“. Buvo kliaunamasi jėga, apeinant apribojimus stengtasi įsigyti puolamąją ginkluotę. Dabar požiūris kitas. Gruzijos gynybos ministras B. Akhagalija, užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministerijų vadovai mums sakė, kad Gruzija Rusijos puolimo nelaukia. Tačiau atkuriant patirtus kare nuostolius stengiamasi įsigyti gynybinę ginkluotę. O kaip Gruzija sieks susigrąžinti Abchaziją ir Pietų Osetiją, kurios paskelbtos nepriklausomomis valstybėmis, kontroliuojamomis Rusijos? Atsakymas: tik taikiu būdu. Gruzija stengsis sukurti tokias ekonomines, socialines, kultūrines sąlygas šalyje, pasiekti tokį švietimo ir medicinos aptarnavimo lygį, kad „atskalūnės“ pačios norėtų sugrįžti į Gruzijos glėbį, įgaudamos pačią plačiausią, kokia tik įmanoma, autonomiją. Tokį požiūrį nuoširdžiai sveikina Briuselis. Tačiau pasiekti klestėjimo nebus lengva. Gruzija pagal BVP vienam gyventojui lieka buvusių TSRS respublikų ariergarde, aplenkdama tik Vidurinės Azijos šalis ir Moldovą. Kaktomuša su Rusija atbaido investuotojus, nors drąsiausi, ypač iš kaimyninės Turkijos, atveria savo pinigines Tbilisyje ir Batumyje. Įsidėmėjau Gorio arkivyskupo, pabėgėlio iš Abchazijos, pasakojimą. Jis prisiminė, kad abchazai, tapę mažuma savo autonominėje srityje, smarkiai bruzdėjo dar 1979 metais, po to Gorbačiovo laikais. O karingam Gruzijos prezidentui Z. Gamzahurdijai paskelbus šūkį „Gruzija-gruzinams“, suvaržius mažumų teises ir panaikinus jų autonominį statusą ir abchazai, ir osetinai griebėsi ginklo, ieškodami paramos Rusijoje. Tačiau, pasak arkivyskupo, jų siekiai skiriasi: abchazai nori būti nepriklausomi nei nuo Gruzijos, nei nuo Rusijos, o štai osetinai save geriausiai įsivaizduoja Rusijos sudėtyje. Neskaičiavau, kiek per tas dvi dienas teko išgirsti spalvingų gruziniškų tostų. Juose buvo visko: ir artimiausių giminių, draugų pagerbimas, ir padėka Europai, ypač Lietuvai už palaikymą, ir nuožmios konfrontacijos su Rusija atgarsiai. Tačiau labiausiai įsiminiau to paties arkivyskupo žodžius. Jis sakė: kai žūsta žmogus, tai didžiulė netektis. Kai silpnėja ar gali žūti tautos, tai tūkstantį ar milijoną kartų didesnė netektis, tragedija. Tegul kiekviena tauta ieško ir randa savo kelią, tegul joms niekas netrukdo ir neprimeta svetimos valios. P. S. Tiems, kurie atsiverčia mano tinklaraštį, sakau – iki pasimatymo po atostogų, rugpjūčio pabaigoje. Mėgstantiems saulę ir karščius, kurie mus užklupo, palinkėčiau šiltos vasaros. Na, o geriau besijaučiantiems vėsumoje (jų tarpe esu ir aš) palinkėčiau ne itin karštos saulės, skaidraus oro ir gaivaus vandens
Jūsų komentaras:
|
