 Europos Sąjunga – tai dinamiškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas. | English version   |
Europos Sąjunga – tai dinamiškumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas. | English version |
Europos Parlamento nario Justo Paleckio biuras Vilniuje: Pylimo g. 12-10, 01118 Vilnius | Ar blogas yra geras? – RašykiteŠaukiuosi talkos (2008 07 09)Šįkart netipiškas blogas. Vasarą svetainės lankytojų sumažėjo. Ir vis dėlto tų, kurie atsivers šį puslapį ir turės laiko peržvelgti tekstą, prašyčiau kritikos, papildymų bei patarimų dėl jo. Mano užduotis buvo trumpai, ne itin rimtai, nenuobodžiai pristatyti Lietuvą, mūsų charakterio bruožus, santykius su kaimynais, lankytinas vietas – tiems, kurie beveik nieko nežino apie mūsų šalį. Skirta leidinukui, kurį Parlamento socialistų grupės naujųjų šalių MEPai planuoja EP rinkimams. Todėl būčiau labai dėkingas už bet kokią pastabą. Taigi, tekstas:
Iš tiesų, po to, kai 1937 ir 1939 metais Lietuva tapo Europos krepšinio čempione, ši sporto šaka tapo nacionaline, Nr. 1. Visai neseniai europinis laimėjimas buvo vėl pakartotas, galime pasigirti ir bronziniais medaliais olimpiadose. Alus – skonio dalykas, na o gražuolių, dar neišskridusių į britanijas, airijas ir ispanijas, Lietuvoje, laimei, vis dar tiršta. Sava istorija didžiuojasi kiekviena tauta. Mes išdidūs ne tik dėl to, kad Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė (LDK) prieš 600 metų apjungusi žemes, kuriose dabar gyvena baltarusiai, ukrainiečiai ir rusai, nusidriekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, turėjo virš milijono kvadratinių metrų teritorijos ir buvo galingiausia valstybė Rytų ir Vidurio Europoje. Svarbiau, kad LDK pasižymėjo tautine ir religine tolerancija, jos Statutai – įstatymai – buvo tiems laikams pažangūs. O tie, kurie domisi teatru – Italijoje ir Rusijoje, Lenkijoje ir Vokietijoje – prisimintų, manau, bent vieną šiuolaikinio lietuvio režisieriaus vardą. Lietuva išsidėsčiusi istorinėje kryžkelėje, kur daugelį amžių kryžiavosi Europos prekybiniai ir kariniai keliai. Kai laikai neramūs, tvyrantys ir pratrūkstantys karais, tokia vieta – prakeikimas: kryžiuočių, rusų, lenkų, švedų, prancūzų, vokiečių pulkai ne kartą riedėjo per šalį ir siaubė ją. Užtat kai įsigali taika ir bendradarbiavimas, Lietuvai gerai. Lietuviai laiko save ir Vidurio Europos regiono dalimi, istoriškai jausdami ryšį su lenkais, čekais, vengrais, bet pirmiausiai mes Baltijos valstybė. Daugiausiai simpatijų lietuviai jaučia kraujo broliams latviams. Mus riša lietuvių ir latvių kalbų priklausymas baltų grupei – tiesa, be kalbos-tarpininkės nesusišnekame, nors turime daug panašiai skambančių žodžių. Estai tolimesni ir pagal kalbą, ir jų artimumą Skandinavijai, bet juos laikytume savo pusbroliais: jau 200 metų mūsų istorinis likimas panašus. Iš Baltijos kaimynų, ypač estų, mėgstame pasišaipyti dėl jų lėtapėdiškumo, greičiau tik tariamo. O pasimokyti, perimti iš jų tai, kuo jie mus lenkia, nelabai sugebame. Dar dvi tautos kaimynystėje – didelė Lenkija ir didžiulė Rusija. Su abejomis turime senų sąskaitų, mus jungia, angliškai tariant, „hate-love“ – neapykanta su meilės priemaiša, arba atvirkščiai. Keletą amžių praleidome bendroje valstybėje su Lenkija – Žečpospolitoje. Kai kas ją nūnai mėgina vadinti net Europos Sąjungos prototipu. Tačiau palaipsniui LDK įtaka „Dviejų Tautų respublikoje" silpnėjo, Vilnius vis labiau pakluso Varšuvai, o Lietuvos bajorija visai sulenkėjo. Baigėsi tuo, kad abi tautos atsidūrė po caro Rusijos padu. Griuvus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, įvyko stebuklas – atsikūrė Lietuvos valstybė, atsilaikė prieš kaimynų atakas. Tačiau tarpukaryje Lietuva patyrė skaudžią sostinės netektį – Lenkija, laikydama Vilnių savo miestu, jį užgrobė. Dar didesnis smūgis ištiko 1940 metais, kai Lietuva buvo aneksuota Tarybų Sąjungos, kai lietuviai patyliukais pagraudendavo: Vilnius mūsų, o mes rusų... Dabar mūsų santykiai su Lenkija puikiausi. Su Rusija sudėtingiau – ir dėl jos stiprėjančios galios, ir dėl praeities vertinimų. Tačiau lietuviai draugiški ir šioms kaimyninėms tautoms, ir kilusiems iš ten bendrapiliečiams (mūsų šalyje 7 proc. lenkų kilmės piliečių ir 6 proc. – rusų). Apklausos rodo: lenko kaimyno nenorėtų turėti tik 15 proc., o ruso – tik 9 proc. lietuvių. Jeigu kam nors tie skaičiai pasirodytų dideli, pridurčiau, kad nemaža apklaustųjų nenorėtų turėti ir lietuvio kaimyno... Lietuviai nebijo pasijuokti iš savo ydų, ypač pavydo. Sakoma: geriausia naujiena mūsų tautiečiui – nudvėsė kaimyno karvė... Keturių Lietuvos regionų, besiskiriančių tarme ir tradicijomis, gyventojai taip pat turi įvairių bruožų. Štai žemaičiai – atkaklūs ir užsispyrę, aukštaičiai – kuklūs ir stropūs, suvalkiečiai – geri šeimininkai, bet taupūs iki škotiškumo, dzūkai – dainingi atlapaširdžiai... Apie lietuvius kaimynuose vyrauja nuomonė, kad jie darbštūs ir svetingi žmonės. Jeigu mano draugas pirmą kartą atvyktų į Lietuvą ir turėtų tik vieną dieną laiko, aš jį pirmiausiai nusitempčiau į Vilniaus senamiestį. Žalių kalvų glėbyje gatvelių ir skersgatvių labirintų voratinklis, kuriame netikėtai atsiveria nauja erdvė, išnyra bažnyčių bokštai... Suspėtume ir į Trakus, kur atstatyta salos pilis jau atrodo visai autentiškai, kur džiugina svajingų ežerų vingiai. Na o jeigu turėtume dar dieną-kitą, per Kauną patrauktume į pajūrį. Nida – smėlio kopų pasaka tarp marių ir jūros, kurortinė Palanga, kai kur triukšminga, kai kur tyli ir romantiška, vokišką ir lietuvišką praeitį sauganti Klaipėda. Ir dar viena kelionė į kitą Lietuvos kraštą, jeigu suspėtume. Aukštaitijos nacionalinis parkas – tai kelionė į tyrą gamtą, kur šimtamečiai miškai, ežerai, kalvos.
Nuotraukoje: Nida
Jūsų komentaras:
|
Paklaustas gatvėje lietuvis, kuo garsėja jo šalis, daug negalvojęs, ko gero, išpyškintų: krepšiniu, gražiomis moterimis, alumi... Jeigu toks klausimas užkluptų linkusį į intelektualumą, šis gal pridurtų: sena valstybingumo istorija, šiuolaikiniu teatru.
